Civilinė byla Nr. e2A-723-790/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00137-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.2; 2.6.29.4; 3.1.3.3.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Luminor Bank AS, veikiančios per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Luminor Bank AS, veikiančios per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams Gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Eglė“, A. M., A. M., R. P., G. P., J. Š. ir R. Š. dėl skolos priteisimo, skolos išieškojimą nukreipiant į įkeistą, atsakovams, fiziniams asmenims, priklausantį turtą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Vilkaviškio rajono savivaldybė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, A. L., O. N., L. T., V. P., I. A., E. A., E. A., M. A., R. B., Ž. B., I. D., D. K., G. B., D. L., V. L., A. B., A. O. D., S. Š., A. A., O. E. K., R. V., E. G. C., N. M., A. M., K. S., D. G., D. V., I. Č..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Luminor Bank AS, veikianti per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, (toliau – ir bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš Gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Eglė“ (toliau – ir bendrija) 145 245,34 Eur negrąžinto kredito, 46 542,76 Eur palūkanų, 10 838,11 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 208 974,98 Eur sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 10 d. iki 2016 m. sausio 13 d.; 6 proc. dydžio procesines palūkanas už 202 626,21 Eur sumą nuo 2016 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Bankas prašė skolos išieškojimą nukreipti į bankui 1994 m. liepos 14 d. sutartimi, kurios registracijos Nr. I-2611, įkeistą atsakovams (fiziniams asmenims) priklausantį nekilnojamąjį turtą – butus, esančius (duomenys neskelbtini), parduodant šį turtą iš viešųjų varžytynių.
2. Bankas suteikė kreditą gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), statyti pagal 1993 m. liepos 20 d. kreditinę sutartį Nr. 1, 1994 m. gegužės 11 d. kreditinę sutartį Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. kreditinę sutartį Nr. 2, 1996 m. liepos 30 d. kreditinę sutartį Nr. 3, 1996 m. gruodžio 16 d. kreditinę sutartį Nr. 4 (kurios vėliau buvo keičiamos ir pildomos) (toliau bendrai – ir sutartys, kredito sutartys). Šios kredito sutartys sudarytos vadovaujantis 1993 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta „Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarka“ (toliau – ir Tvarka). Bendra kredito suma pagal sutartis yra 3 920 000 Lt (1 135 310,40 Eur). Bankas bendrijai suteiktą kreditą administravo su Lietuvos Respublikos finansų ministerija sudarytos pavedimo sutarties pagrindu. Užtikrinant bendrijos prievolių pagal sutartis tinkamą įvykdymą, 1994 m. liepos 14 d. turto įkeitimo sutartimi buvo įkeistas 90 butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Bendrija tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. nustatytais terminais negrąžino dalies kredito, laiku nesumokėjo palūkanų ir delspinigių, todėl bankas nurodytas sutartis nutraukė.
3. Pagal bendrijos duomenis bendrijai yra skolingi butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai (atsakovais byloje patraukti fiziniai asmenys). Bendrijai liko skolinga ir R. M., kuriai buvo leista parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemesne kaina nei buvo jos skola bendrijai.
4. Nors paskola bendrijai buvo išduodama atskiromis kredito sutartimis, tačiau tai buvo viena paskola, išduodama keliais etapais. Šalys išreiškė valią įkeisti gyvenamąjį namą visų sutarčių įvykdymui užtikrinti. Šiuo atveju nesilaikyta nustatytų procedūrų – neperkelta bendrijos skolos dalis bendrijos nariams, nesudarytos skolos perkėlimo sutartys. Tačiau ši aplinkybė nepanaikina gyvenamajam namui nustatytos hipotekos. Bendrijos skola susidarė ne dėl banko kaltės. Nepasirašius skolos perkėlimo sutarčių, skolininku bankui liko bendrija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nurodė, kad tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ir teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartimi paskirtos ekonominės (buhalterinės, finansų) ekspertizės išvados patvirtina, kad pagal kredito sutartis bankas suteikė bendrijai 3 920 000 Lt (1 135 310,47 Eur) kreditą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į paskolos (kredito) sutarties realinį pobūdį. Bankas nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad paskolos sutartyse nurodyta pinigų suma buvo realiai perduota bendrijai. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nekyla ginčo dėl banko bendrijai suteikto kredito namo statybai, tačiau neįmanoma tiksliai nustatyti, kokio dydžio kreditas buvo suteiktas gyvenamojo namo statybai.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Tvarkos 15 punkto (nuo 1994 m. birželio 9 d. galiojusi redakcija, keista Vyriausybės 1994 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 428) nuostatos negalima padaryti kategoriškos išvados, kuriam subjektui – bankui, kaip paskolos davėjui, bendrijai, kaip paskolos gavėjai, ar konkrečiam bendrijos nariui, kaip pareigą perimti kredito dalį turinčiam asmeniui, teko tiesioginė pareiga inicijuoti skolos perkėlimą / perėmimą ir perkeliamos / perimamos skolos užtikrinimą pastatyto konkretaus buto įkeitimu. Teismo nuomone, pastačius namą ir priėmus jį naudoti, tiek bankas, tiek bendrija privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, laiku kontroliuoti Tvarkos ir pavedimo sutarties reikalavimų vykdymą.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad byla pasižymi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo sudėtingumu, kurį lemia tas faktas, jog pagrindinės įrodinėjimo priemonės iš esmės yra tik netiesioginiai įrodymai, t. y. šalių teikiami skaičiavimai, nesant pirminių dokumentų, o taip pat šalių atstovų paaiškinimai dėl aplinkybių, kurios buvo įvykusios maždaug prieš dvidešimt metų. Nagrinėjamu atveju negalima tiksliai nustatyti, dėl kieno kaltės skolos perkėlimo ir konkrečių butų įkeitimo sutartys buvo sudarytos tik su nedidele dalimi bendrijos narių. Bendrija, kaip paskolos gavėja, ir bendrijos nariai, kuriems teko pareiga perimti prievolės dalį iš bendrijai suteikto lengvatinio kredito, priėmė reikiamus sprendimus, reikalingus skolos perkėlimo, skolos grąžinimo ir konkrečių butų įkeitimo sutartims sudaryti – grąžintina kredito suma bendrijos nariams buvo perkelta bendrijos narių susirinkimo 1997 m. birželio 24 d. sprendimu. Tačiau bankas, būdamas savo veiklos profesionalu, kuriam kredito kontrolės pareiga buvo įtvirtinta pavedimo sutartyse, taip pat nustatyta Tvarkos 15 punkte, buvo visiškai pasyvus ir jokių aktyvių veiksmų neatliko. Teismo įsitikinimu, byloje esantys įrodymai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad dėl paties banko nesąžiningų veiksmų ir nebuvo sudarytos skolos perkėlimo, grąžinimo sutartys su visais bendrijos nariais. Tinkamai administruodamas paskolą, 1997 m. birelio 24 d. bendrijai priėmus sprendimą dėl grąžintinų kredito sumų perkėlimo, bankas turėjo administruoti kiekvienam nariui perkeltą skolą atskirai, t. y. kiekvienam skaičiuoti negrąžintą kreditą, palūkanas ir delspinigius, nes tokia jo pareiga yra imperatyviai įtvirtinta įstatyme. Tačiau bankas to nedarė.
9. Teismas nurodė, kad tiek Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjamoje byloje priimtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje nurodyti motyvai, tiek ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007) aiškiai ir nedviprasmiškai leidžia teigti, kad ir nesant sudarytos skolos perkėlimo sutarties, tinkamu atsakovu yra tikrasis skolininkas, bet ne bendrija, nes Vyriausybės 1994 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 2.1 punkto, kuriuo pakeistas Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 15 punktas, norma yra imperatyvi. Bankas nesinaudojo jam suteikta teise tikslinti dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį ir jiems reiškiamus reikalavimus, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad tinkamas atsakovas yra bendrija, o ne tikrieji skolininkai – bendrijos nariai. Kadangi ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, teismas sprendė, kad ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.
10. Ginčuose, kilusiuose iš paskolos teisinių santykių, suformuota bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė šioje situacijoje negali būti pritaikoma dėl kelių priežasčių: šalių teisinių santykių specifikos; nuo kredito sutarčių sudarymo praėjusio ilgo laiko tarpo; neišlikusios didžiosios dalies tiesioginių įrodymų. Teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad bankas turėjo įrodyti ne tik tai, kad paskola buvo suteikta, bet ir pagrįsti tinkamą paskolos administravimą. Bankas byloje neįrodė, kad paskolą administravo tinkamai, o taip pat nepagrindė prašomos priteisti skolos dydžio – negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių dydžio. Teismas pažymėjo, kad nors pats bankas kaip pagrindą skaičiuodamas bendrą skolos dydį ima bendrijos nurodytą skolos sumą, bendrijos pažyma remiasi kaip įrodymu apie skolininkus, tačiau tokiais duomenimis nesivadovauja tuomet, kai teikia reikalavimus ir argumentus dėl skolos dedamųjų dalių.
11. Bankas netinkamai skirstė gautas įmokas. Teismo nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad nei bendrija, nei bankas neskirstė gautų įmokų pagal atskiras kreditines sutartis, tačiau pranešimuose dėl sutarčių nutraukimo buvo nurodytas neįvykdytos prievolės dydis pagal kiekvieną sutartį.
12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jei kiekvienas konkretus skolininkas būtų buvęs administruojamas atskirai, nebūtų susiklosčiusi tokia neapibrėžta situacija, kuomet praėjus dvidešimčiai metų nuo momento, kada turėjo būti tinkamai įforminti transformavęsi santykiai, nėra aiški skolos dalis, konkrečių skolininkų prievolės dydis ir praktiškai nebėra išlikusių reikšmingų įrodymų. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad tik su konkrečiu bendrijos nariu sudaręs sutartis bankas gaunamas įmokas galėjo skirstyti taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnio nuostatas, bet šios nuostatos negalėjo būti taikomos bendrai visoms įmokoms, gautoms dengiant kreditą.
13. Teismas atmetė ir banko išvestinį reikalavimą dėl skolos išieškojimo nukreipimo į atsakovams (fiziniams asmenims) priklausančius butus, kadangi, viena vertus, nepagrįstas pats reikalavimas dėl skolos priteisimo, o kita vertus, reikalavimas dėl skolos priteisimo buvo pareikštas tik bendrijai, bankas tokio reikalavimo atsakovams A. M., J. Š. ir R. P. nebuvo pareiškęs.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Apeliaciniame skunde bankas prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, išskyrus dalį dėl delspinigių priteisimo, t. y. priteisti 10 818,33 Eur delspinigių vietoje 2017 m. birželio 7 d. patikslintame ieškinyje nurodytų 10 838,11 Eur.
15. Banko apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007 negali būti taikoma šioje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovo tinkamumo, kadangi skiriasi bylų ratio decidendi. Tai, kad bendrija yra tinkamas atsakovas, patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-511/2013. Sutartiniai santykiai yra susiklostę tarp banko ir bendrijos, todėl bankas pagrįstai prašo skolą priteisti iš bendrijos, o pastaroji vėliau turėtų bylinėtis su savo skolininkais (atsakovais).
15.2. Bendrijai buvo suteiktas 3 920 000 Lt (1 135 310,40 Eur) kreditas ir tą bendrija savo rengtuose dokumentuose pripažino. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad gyventojai būtų galėję pastatyti gyvenamąjį namą savo lėšomis.
15.3. Bendrijos skola susidarė ne dėl banko kaltės. Bankas paskolą administravo tinkamai ir turi teisę į atlyginimą.
15.3.1. Gyventojai sąmoningai nevykdė prievolių bendrijai iki skolų perkėlimo sutarčių sudarymo, o dalis gyventojų elgėsi itin nesąžiningai.
15.3.2. Bendrija nebuvo tinkamai valdoma, o bendrijos nariai tarpusavyje konfliktavo.
15.3.3. Bendrija sutarčių vykdymo metu (nuo 2006 m. rugsėjo 20 d.), nesant tam pagrindo, pradėjo įmokas skirstyti kita tvarka nei bankas.
15.3.4. Bankas dėjo maksimalias pastangas, kad bendrijos nariai persikeltų jiems tenkančias skolas bei būtų išspręstas bendrijos skolos klausimas.
15.4. Priešingai nei sprendė teismas, bankas tinkamai administravo paskolą ir turi teisę į palūkanas už visą laikotarpį.
15.4.1. Bankas turėjo teisę iš bendrijos gaunamas lėšas nukreipti palūkanoms ir netesyboms, o ne paskoloms dengti. Sudarytų pavedimo sutarčių 5.1 arba 5.2 papunkčiuose (priklausomai nuo pavedimo sutarties redakcijos) numatyta, kad bankas iš paskolų gavėjų atgautų lėšų visų pirma išskaičiuoja palūkanas ir delspinigius.
15.4.2. Bankas atliko daug paskolos administravimo veiksmų, į kurių apimtį įeina paskolos apskaitos vedimas, paskolos gavėjo konsultavimas, ataskaitų ministerijai teikimas, sutarčių pasirašymas, keitimas, sutikimų ir leidimų išdavimas ir pan. Be to, bankas bendrijai ir jos nariams siuntė pretenzijas.
15.4.3. Bankas neprivalėjo administruoti kiekvieno gyventojo atskirai. Teismas išvadą, kad bankas tą privalėjo daryti, grindė Tvarkos 15 punktu, tačiau šis punktas tokios išvados nepagrindžia. Bankas negali administruoti santykio, kuriame pats nedalyvauja ir apie kurį bankui informacija nėra teikiama.
15.5. Priešingai nei sprendė teismas, bankas įrodė skolos dydį. Į bylą bankas yra pateikęs sąskaitos išrašus, kuriuose atsispindi visi mokėjimai ir kurių pagrindu yra atliktos suvestinės. Norint išsaugoti pirminius duomenis apie sutarčių vykdymą, bankui būtų tekę saugoti visą Vilkaviškio skyriaus archyvą su duomenimis apie visus banko Vilkaviškio skyriaus klientus, o tai būtų neprotinga ir neproporcinga. Ilgą laiką banko ir bendrijos apskaitos likučiai sutapo, o nesutapimai prasidėjo jau po banko informacinių technologijų sistemos įdiegimo, todėl visi duomenys apie bendrijos skolą ir jos kitimą yra išsaugoti ir banko pateikti į bylą.
15.6. Bankas laikėsi įmokų paskirstymo tvarkos, kuri bendrijai buvo priimtina.
15.6.1. Kadangi bendrijos ir banko apskaitomas paskolos likutis ilgą laiką sutapo, vadinasi, šalys savo veiksmais įmokų paskirstymo tvarką buvo nusistačiusios. Vėliau banko ir bendrijos apskaitos duomenys išsiskyrė dėl to, jog bendrija vienašališkai savo apskaitoje pakeitė įmokų paskirstymo tvarką.
15.6.2. Teismas sprendime akcentuoja aplinkybę, kad už 2007 m. parduotus 6 butus gautą 346 655,88 Lt sumą bankas panaudojo: 1 598,37 Lt kreditui, 98 865,60 Lt palūkanoms ir 246 191,91 Lt delspinigiams dengti ir toks įmokų paskirstymas nėra teisingas. Tačiau darydamas tokią išvadą teismas neatsižvelgė į susiklosčiusius teisinius santykius ir jų ypatumus. Nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis santykis tarp bendrijos, banko ir gyvenamojo namo gyventojų, taip pat santykis tarp bendrijos ir gyvenamojo namo gyventojų, kurie privalėjo su bendrija atsiskaityti tarpusavio sutarimu sulygta tvarka ir terminais. Nurodytus šešis butus pardavę asmenys nebuvo sudarę tiesioginių sutarčių su banku dėl paskolos grąžinimo, todėl banko ir šių gyventojų tiesioginiai paskoliniai teisiniai santykiai nesiejo. Bankas leidimą išdavė dėl to, kad paminėti butai buvo įkeisti banko naudai už bendrijos prievoles. Gyventojai, pardavę butus, vykdė savo prievoles bendrijai, kurios lėšas bankas teisėtai skirstė įprastine tvarka.
15.6.3. Teismas nepagrįstai sprendime nurodo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija kiekvieną mėnesį apmokėdavo už 45 butą palūkanas, o bankas jas nusirašydavo kaip netesybas, kurių mokėjimas trišalėje sutartyje nenumatytas. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija palūkanas už 45 butą mokėdavo ne trišalės sutarties pagrindu, o vadovaudamasi teisės aktais, kurie numatė socialiai remtinų asmenų teisę į mokėtinų palūkanų kompensaciją. Šią kompensaciją Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija mokėdavo į bendrijos sąskaitą, o ne tiesiogiai bankui.
15.6.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad skolos didėjimo faktas bylos nagrinėjimo metu įrodo banko skaičiavimų nepagrįstumą. Tokią išvadą teismas padarė analizuodamas A. B. ir G. B. mokėjimus bylos metu. Bendrijos bendrą skolą sudaro trys sudedamosios dalys – paskola, palūkanos ir delspinigiai. Nors teismas analizavo bendro skolos dydžio kitimą, tačiau teismas visiškai nesigilino į atskiras skolos dedamąsias ir jų pokytį. Bendra bendrijos skola viso proceso metu didėjo dėl to, kad buvo skaičiuojamos palūkanos už paskolą. Kadangi bendrija bylos nagrinėjimo metu prievolių nevykdė, natūralu, kad bendrijos skola didėjo. Bendrijos negrąžinto kredito likutis bylos metu sumažėjo, nes minėtos gyventojos persikėlė atitinkamas kredito sumas.
15.7. Pati bendrija pripažįsta, kad negrąžinto kredito skola sudaro 37 230,95 Eur, kuri apima atsakovų negrąžinto kredito bendrijai sumas (byloje nėra ginčo, jog atsakovai (fiziniai asmenys) su bendrija nėra atsiskaitę. Bendrija taip pat pripažįsta palūkanų ir netesybų skolą senaties ribose. Tokiu būdu palūkanos už penkerius metus nuo šios sumos sudaro 9 307,74 Eur, o delspinigiai nuo palūkanų už 180 dienų sudaro 8‘376,97 Eur. Nors, banko nuomone, šiuo atveju būtų nesąžininga ir neteisinga atsakovų prašymu taikyti ieškinio senatį, kadangi atsakovai piktybiškai 20 metų nevykdė savo prievolių, o bendrija taip pat nesiėmė jokių priemonių skolai iš atsakovų atgauti. Visiškai atmetant ieškinį būtų pažeistas viešasis interesas, nes minėti asmenys butus būtų įgiję neatlygintai už valstybės lėšas. Akivaizdu, kad tokia situacija prieštarautų Tvarkai bei kitiems teisės aktams, pažeistų viešąjį interesą, o byloje nebūtų įvykdytas teisingumas. Nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį ir dėl to, kad bendrija savo veiksmais pripažino savo prievoles, ir tokiu būdu nutraukė ieškinio senatį.
15.8. Bankas, siekdamas skolos išieškojimo nukreipimo į atsakovams priklausančius butus, neprivalėjo atsakovams pareikšti reikalavimo dėl skolos priteisimo. Sudarant su bendrijos nariais gyvenamųjų namų statybos bendrijos sutartis gyvenamasis namas jau buvo įkeistas bankui turto įkeitimo sutarties pagrindu. Bendrijos skolos dalis nebuvo perkelta visiems bendrijos nariams ir su jais nebuvo sudarytos skolos perkėlimo sutartys. Tai, kad šiuo atveju nesilaikyta nustatytų procedūrų, nepanaikina hipotekos gyvenamajam namui. Bankas neatsisakė hipotekos, todėl nėra CK 4.197 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo hipotekai gyvenamajam namui baigtis. Bankas pagal Lietuvos Respublikos hipotekos registro steigimo įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turi teisę pareikšti reikalavimus dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto ginčo teisenos tvarka šioje civilinėje byloje. Be to, tiesioginiai paskoliniai teisiniai santykiai tarp banko ir atsakovų nesusiklostė, todėl bankas neturi tiesioginės reikalavimo teisės į atsakovus dėl bendrijos skolos priteisimo. Tačiau tai nereiškia, kad bankas nėra įgijęs teisės reikalauti priverstinio bendrijos skolos išieškojimo iš bankui įkeisto dabar jau atsakovams priklausančio turto.
15.9. Byloje kilo ginčas, ar hipotekos sutartis apima visas sutartis ar tik 1994 m. gegužės 11 d. kreditinę sutartį Nr. 1, kuri yra įvardyta minėtoje įkeitimo sutartyje. Hipotekos sutartis apima visas sutartis ir tą patvirtina šios aplinkybės:
15.9.1. nors paskola bendrijai buvo išduodama atskiromis kredito sutartimis, tačiau byloje surinkti rašytiniai įrodymai leidžia teigti, kad tai buvo vienos paskolos išdavimas keliais etapais.
15.9.2. Šalys išreiškė valią įkeisti gyvenamąjį namą visų sutarčių įvykdymui užtikrinti.
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys G. B., A. L., V. L., D. L., L. T., Ž. B., R. B. ir I. D. prašo banko apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
16.1. Priešingai nei teigia bankas, teismas sprendime tinkamai sprendė, kad bendrija yra netinkamas atsakovas. Bankui reikalavimą nukreipiant ne į tikruosius skolininkus, bet į bendriją, kurią sudaro tiek tikrieji skolininkai, tiek daugybė sąžiningų asmenų, būtent pastariesiems kiltų pareiga sumokėti skolą. Bendrijos priteistos skolos išieškojimo nukreipimas į tikruosius skolininkus būtų netikslingas, nes pastarieji arba yra nemokūs, arba jiems priklausančio turto vertė yra ženkliai mažesnė, lyginant ją su prašomos priteisti iš bendrijos skolos dydžiu. Tvarkos 14 punktas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu grąžintina kredito suma bendrijos nariams nebūtų buvusi perkelta. Ginčo atveju tai buvo padaryta dar 1997 m. birželio 24 d. Grąžintiną sumą bendrijos nariams perkėlus, nežiūrint to, kad skolos perkėlimo sutartys nebuvo pasirašytos su visais bendrijos nariais, prievolė bankui transformavosi ir tikraisiais skolininkais tapo nebe bendrija, bet jos nariai.
16.2. Nagrinėjamoje situacijoje bankas turėjo įrodyti pinigų (konkrečios sumos) pagal paskolos sutartis perdavimo bendrijai faktą. Bankas į bylą jokių patikimų bei pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis de facto perdavė visą 3 920 000 Lt dydžio pinigų sumą bendrijai, nepateikė. Netiesioginiai įrodymai, kuriais remiasi bankas, patvirtina tik tai, kad buvo perrašomos sumos, nurodytose pasirašytose kredito sutartyse (kurios turėjo būti suteiktos), tačiau ne tą faktą, kad būtent tiek ir buvo bendrijai išmokėta.
16.3. Bendrija pripažino ne tą faktą, kad jai buvo išmokėta 3 920 000 Lt dydžio pinigų suma, bet tą faktą, kad buvo susitarta dėl 3 920 000 Lt dydžio kredito suteikimo.
16.4. Dėl skolos perkėlimo sutarčių nesudarymo teismas pagrįstai sprendė, kad byloje esantys įrodymai kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad dėl paties banko nesąžiningų veiksmų ir nebuvo sudarytos skolos perkėlimo, grąžinimo sutartys su visais bendrijos nariais. Ši teismo išvada pagrįsta bylos medžiaga, joje surinktais įrodymais, išsamiai motyvuota ir pagrindo ja abejoti, remiantis banko deklaratyviais teiginiais ar subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu, nėra jokio pagrindo. Bankas, nesudarius skolos perkėlimo sutarčių su didžiąja dalimi bendrijos narių, sąžiningų bendrijos narių mokėjimus, atliktus į bendrijos sąskaitą, ir skirtus jiems tekusiam kreditui dengti, nusirašė bendrijai priskaičiuotoms palūkanoms ir delspinigiams dengti, kurias apskaičiavo dėl to, kad dalis bendrijos narių (iš esmės tie patys trys skolininkai, kurie byloje patraukti atsakovais) laiku nedengė jiems tekusios kredito sumos. Bankas sąmoningai užkirto kelią skolos perkėlimo sutartims sudaryti, dėl ko skola būtų buvusi skaičiuota ne bendrijai bendrai, bet kiekvienam bendrijos nariui atskirai.
16.5. Dėl A. M., J. Š. ir R. P. byloje nekilo ginčo, kad pastarieji arba nieko nemokėjo, arba yra sumokėję tik simbolines sumas. Tačiau bankas, matydamas tokią situaciją ir ją toleruodamas 20 metų, akivaizdu, elgėsi nesąžiningai.
16.6. Kreditas buvo lengvatinis, žmonės – socialiai pažeidžiami, bendrijos narių – 90 ir jie nuolatos keitėsi. Dėl šios priežasties bankas ir buvo paskirtas administratoriumi, turėjusiu prižiūrėti bei suvaldyti esamą situaciją, už tai jam buvo mokami pinigai. Bankas, nepriklausimai nuo bendrijoje buvusių nesutarimų, savo pareigas turėjo vykdyti tinkamai.
16.7. Priešingai nei teigia bankas, bendrija nepakeitė įmokų skirstymo tvarkos. Bendrija jas visuomet skirstė pagal tai, kokiu tikslu buvo gauti pinigai. Ta aplinkybė, kad bankas gautus pinigus perskirstydavo savo vidinėje apskaitoje savo nuožiūra, tokių banko veiksmų nedaro nei teisėtais, nei duoda pagrindo spręsti, jog bendrija pakeitė įmokų skirstymo tvarką.
16.8. Bankas nepadengtų kreditų dokumentų neturėjo teisės sunaikinti, o juos sunaikinęs – prisiėmė su tuo susijusią riziką. Dėl to remtis banko savo nuožiūra sudarytomis lentelėmis nėra jokio pagrindo, kadangi jų nepatvirtina jokie pirminiai dokumentai. Bankas pateikė tik duomenis, kurie patvirtina, kad buvo sunaikinti tik padengtų paskolų kreditavimo dokumentai, praėjus 10 metų po paskolos padengimo.
16.9. Kelių raštų parengimas / raginimo bendrijos pirmininkui, kuris, paties banko duomenimis, buvo didžiausias skolininkas, galimas išsiuntimas, tinkamo banko administravimo nepatvirtina. Kadangi bankas netinkamai vykdė jam priskirtą administravimo funkciją, 155 357,51 Lt + tos sumos, kurias bankas gavo ir gauna pagal skolos perkėlimo sutartis, vertinant banko indėlį į susidariusią situaciją, laikytinos daugiau nei pilnai pakankamomis banko užmokesčiui už netinkamai suteiktas paslaugas apmokėti.
16.10. Banko prievolė administruoti kiekvienam nariui perkeltą skolą atskirai (po 1997 m. birželio 24 d.), išplaukia tiek iš Tvarkos 15 punkto, tiek bendrųjų teisės normų, remiantis kuriomis, pastačius gyvenamąjį namą ir nustatyta tvarka patvirtinus jo priėmimo naudoti aktą, prievolė transformuojasi (turi transformuotis).
16.11. Bankas nepagrįstai nesutinka su sprendimo dalimi, kad bankas neįrodė skolos dydžio. Priešingai nei teigia bankas, bendrijos ir banko duomenys apie negrąžintos paskolos likutį niekuomet nesutapo, o skolos dedamosios visuomet buvo skirtingos.
16.12. Bendrija pripažino ne bendrijos skolą, bet trijų jos narių – J. Š., A, M. ir R. P. skolą bankui.
16.13. Nesant paties skolos priteisimo fakto, skolos išieškojimo nukreipimas į hipoteka galimai apsunkintą turtą objektyviai nėra galimas ir įmanomas.
16.14. 1993 m. liepos 20 d. tarp šalių buvo sudaryta turto įkeitimo sutartis. Pagal šios sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 205 straipsnį įkeitimo teisė gyvenamųjų namų atžvilgiu atsiranda tik nuo įkeitimo sutarties įregistravimo momento, o byloje nėra įrodymų, kad 1993 m. liepos 20 d. sutartis buvo įregistruota. Registro duomenys patvirtina, kad buvo įregistruotas tik įkeitimas, užtikrinantis kreditą pagal 1994 m. liepos 14 d. sutartį. Todėl, priešingai nei teigia bankas, nelaikytina, kad gyvenamojo namo hipoteka apėmė ir kitas sutartis.
16.15. Banko argumentai neleidžia daryti išvados, kad tarp ginčo šalių susiklostė vienos paskolos sutartiniai teisiniai santykiai ir kad dėl to gyvenamasis namas turi būti laikomas įkeistu, užtikrinant visų sutarčių tinkamą vykdymą.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai bendrija, J. Š., A. M. ir R. P. prašo banko apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
17.1. Atsakovų – fizinių asmenų butai niekada nebuvo įkeisti, buvo įkeistas statomas gyvenamasis namas, nustatant įkeitimo mastą. Banko argumentai, kad vienas įkeitimas apima visas sutartis, yra nepagrįsti.
17.2. Bendrija nėra kalta dėl netinkamo skolos administravimo.
17.3. Bankas skunde neigia Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria ši byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatytas faktines aplinkybes ir teisinius įvertinimus, tačiau žemesnės instancijos teismui ši nutartis turi prejudicinę galią.
17.4. Bankas skunde pripažįsta, kad neturėjo intereso administruoti fizinių asmenų paskolas, nors apeliacinės instancijos teismas jau buvo nurodęs, jog bankas turėjo būti aktyvus skolų perkėlimo procese.
17.5. Palūkanos ir delspinigiai yra aiškiai per dideli, dėl šio argumento atsakovai plačiai yra pasisakę anksčiau teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose.
17.6. Bendrija skolos bankui nepripažino, o akcentavo, kad bankui yra permokėta. Atsakovų atstovė pripažino, kad trys bendrijos nariai nėra mokėję įmokų bendrijai. Tačiau jeigu Vilkaviškio rajono savivaldybė yra visiškai su banku atsiskaičiuosi, tuomet bankas yra gavęs permoką.
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
18.1. Ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Kasacinis teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007 yra nurodęs, kad atskirų bendrijos narių, nesudariusių paskolos perkėlimo sutarčių, skolos perkėlimas bendrijai, neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų. Nesant sudarytos skolos perkėlimo sutarties, tinkamu atsakovu yra tikrasis skolininkas, bet ne bendrija. Skundo argumentai, kad sutartiniai teisiniai santykiai susiklostė tarp banko ir bendrijos, yra nepagrįsti.
18.2. Bankas nepateikė įrodymų, kad pastačius gyvenamąjį namą ėmėsi aktyvių veiksmų sudaryti lengvatinio kredito sutartis su kiekvienu bendrijos nariu. Teismas pagrįstai sprendė, kad bankas neįrodė, kad paskolą administravo tinkamai, nepagrindė jo prašomos priteisti skolos dydžio.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
20. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo banko ieškinys dėl skolos iš bendrijos priteisimo, skolos išieškojimą nukreipiant į atsakovams (fiziniams asmenims) priklausančius butus, buvo atmestas.
21. Išanalizavusi apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką apibrėžia du esminiai klausimai:
21.1. ar gyvenamojo namo statybos bendrija turi pareigą (prievolę) sumokėti kredito, kuris buvo suteiktas bendrijai namo statybai, dalį už savo narius, neperėmusius bendrijos lengvatinio įsiskolinimo dalies ir nesudariusius kredito sutarčių su banku;
21.2. ar bankas, pareiškęs reikalavimą dėl skolos priteisimo, įrodė prašomos priteisti skolos faktą ir dydį.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
22. Tarp bendrijos ir banko buvo sudarytos šios kreditinės sutartys: 1993 m. liepos 20 d. kreditinė sutartis Nr. 1, 1994 m. gegužės 11 d. kreditinė sutartis Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. kreditinė sutartis Nr. 2, 1996 m. liepos 30 d. kreditinė sutartis Nr. 3, 1996 m. gruodžio 16 d. kreditinė sutartis Nr. 4 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Šios sutartys, kaip nurodyta šios nutarties 2 punkte, sudarytos vadovaujantis 1993 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta „Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarka“. Kreditas suteiktas daugiabučio gyvenamojo namo statybai, bendra kredito suma pagal nurodytas sutartis yra 3 920 000 Lt (1 135 310,40 Eur).
23. Ieškinio reikalavimai susiję su netinkamu prievolių pagal nurodytas kredito sutartis įvykdymu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo atveju bankas kreditavo bendriją ne savomis lėšomis, o valstybės lėšomis pagal specialią lengvatinio kreditavimo programą. Lengvatinis kreditavimas valstybės lėšomis buvo skirtas bendrijos narių, turinčių teisę gauti lengvatinį kreditą, poreikiui apsirūpinti būstu patenkinti. Bankas suteiktus kreditus administravo su Lietuvos Respublikos finansų ministerija sudarytų pavedimo sutarčių pagrindu.
24. Bankas pripažįsta, kad byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog butų savininkai, kurie pasinaudojo lengvatiniu kreditu, bet skolos nemokėjo, yra atsakovais patraukti fiziniai asmenys, t. y. namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai. Taip pat liko ir R. M. skola, kuri jai priklausiusį butą yra pardavusi.
Dėl kredito pagal kreditavimo sutartis suteikimo
25. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, skundžiamame sprendime nurodė, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, kokio dydžio kreditas buvo suteiktas gyvenamojo namo statybai. Bankas apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutinka, įrodinėja, kad bendrijai buvo suteiktas 3 920 000 Lt (1 135 310,40 Eur) dydžio kreditas.
26. Sudėjus kreditavimo sutartyse nurodytas kreditų sumas bendra kredito suma sudaro 3 920 000 Lt (1 135 310,40 Eur), tačiau į bylą nebuvo pateikti pirminiai dokumentai, patvirtinantys būtent tokio dydžio kredito suteikimą. Dėl šios priežasties ekspertė ekspertizės akte pirmuoju klausimu negalėjo pateikti atsakymo, kiek realiai bankas bendrijai suteikė kredito pagal šioje byloje analizuojamas kredito sutartis. Atsakydama į klausimus pagal ekspertizės aktą, ekspertė nurodė, kad tyrimo metu pagal bendrijos banko išrašus buvo bandoma nustatyti, kiek lėšų buvo pervesta į bendrijos sąskaitą, tačiau tais laikais banko išrašuose nebuvo nurodoma, iš ko ir už ką buvo gautos (pervestos) lėšos, o prie banko išrašų nepridėti mokėjimo pavedimai (t. 23, b. l. 140). Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateikti netiesioginiai įrodymai, faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad bendrijai buvo suteiktos būtent tokios paskolos sumos, kokios ir yra nurodytos kredito sutartyse.
27. Pati bendrija, 1997 m. rugsėjo mėnesį su vienu iš bendrijos narių sudarydama skolos perkėlimo sutartį, aiškiai patvirtino, kad skola, atsiradusi pagal 1993 m. liepos 20 d., 1994 m. gegužės 11 d., 1995 m. balandžio 4 d., 1996 m. liepos 30 d. ir 1996 m. gruodžio 16 d., yra 3 920 tūkst. Lt (t. 1, b. l. 173-174). Analogiška paskolos suma buvo nurodyta ir banko sudarytoje 2001 m. spalio 16 d. pažymoje apie darbą su probleminėmis paskolomis, taip pat 2004 m. kovo 15 d. pažymoje apie paskolos būklę (t. 21, b. l. 59-61, 62). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamasis namas šiuo metu yra pastatytas, bendrija, atsakovai ir tretieji asmenys neįrodinėjo, kad šiam tikslui pasiekti nebuvo reikalinga gauti lengvatinio kredito, o namui pastatyti užteko bendrijos sukauptų lėšų. Priešingai, pati bendrija fiksavo savo narių įsiskolinimą už bendrijos gautą paskolą namo statybai, nereiškė bankui pretenzijų, kad pinigai pagal kreditavo sutartis nebuvo bendrijai perduoti. Taigi, byloje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad egzistavo tik sutartinis įsipareigojimas suteikti kreditą, kuris realiai nebuvo įvykdytas.
Dėl teisės reikalauti skolos grąžinimo iš bendrijos, banko veiksmų skolų perkėlimo procese
28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 2.1 papunktyje, kuriuo pakeistas Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 15 punktas, nustatyta, kad, bendrijai pastačius namą, kiekvienas jos narys, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui statyti, privalo perimti jos lengvatinio kredito skolos dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su banku. Lengvatinis kreditas gali būti grąžinamas iš karto arba išsimokėtinai sutartyse nustatyta tvarka. Kredito grąžinimas išsimokėtinai užtikrinamas buto įkeitimu. Bendrijos narys, atsisakęs sudaryti buto įkeitimo sutartį arba nesudaręs šios sutarties per du mėnesius, netenka teisės į pastatytą butą. Taigi, sudarant 1994 m. liepos 14 d. ir vėlesnes kredito sutartis buvo aiškiai reglamentuota, kad kredito dalies, tenkančios konkrečiam butui statyti, subjektu (paskolos gavėju), pastačius namą, turi tapti nebe bendrija, bet konkretus bendrijos narys. Būtent konkrečiam bendrijos nariui po namo pastatymo ir turėjo būti perkeliama konkreti skolos dalis ir kuris jam tenkančią kredito dalį ir palūkanų mokėjimo prievolę turi užtikrinti jam perduoto buto įkeitimu. Bendrijos narių skolos persikėlimu yra panaikinamas bendrijos įsiskolinimas bankui.
29. Bankas apeliaciniame skunde neginčija, kad Tvarkoje įtvirtintos nuostatos dėl skolos perkėlimo yra imperatyvios. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007.
30. Nagrinėjamu atveju grąžintina kredito suma bendrijos nariams buvo perkelta bendrijos narių susirinkimo 1997 m. birželio 24 d. sprendimu, tuo pačiu sprendimu nutarta sudaryti skolos perkėlimo sutartis su bendrijos nariais. Tai patvirtina byloje esantis 1997 m. birželio 24 d. protokolo išrašas Nr. 6 su priedu, kuriame yra bendrijos narių (skolos perėmėjų) sąrašas. Taigi, bendrija ir jos nariai, kurie dėl pasinaudojimo lengvatiniu kreditu privalėjo perimti dalį bendrijai suteikto kredito, priėmė reikalingus sprendimus dėl skolos perkėlimo ir konkrečių butų įkeitimo sutarčių sudarymo. Tai taip pat patvirtina bendrijos ir jos narių valią perimti skolą, sąžiningus jų veiksmus.
31. Byloje nustatyta, kad skolos perkėlimo sutartys buvo sudarytos ne su visais bendrijos nariais, išvardytais priede prie 1997 m. birželio 24 d. susirinkimo protokolo Nr. 6. Prie to, kad susiklostė tokia situacija, prisidėjo ir bankas savo veiksmais, kurie bus aptarti toliau šioje nutartyje. Tačiau nuostatų dėl skolos perėmimo, pasinaudojus lengvatiniu kreditu, imperatyvumas, skolos išdalijimas pagal atskirus butus bendrijos narių susirikinimo sprendimu, pasekmių, kylančių dėl skolos perkėlimo nesudarymo, neinicijavimas leidžia spręsti, kad nors formaliai ir nebuvo sudarytos skolos perkėlimo sutartys su visais bendrijos nariais, faktinis bendrijos skolos perkėlimas visiems lengvatiniu kreditu pasinaudojusiems bendrijos nariams įvyko. Bankas ieškinyje prašomos priteisti bendrijos skolos išieškojimą prašo nukreipti būtent į skolininkams, nesudariusiems skolos perkėlimo sutarčių, nuosavybės teise priklausančius butus. Todėl akivaizdu, kad pagrindinė iš kredito sutarčių kylanti prievolė yra pasikeitusi. Šiuo atveju svarbi ir aplinkybė, kad lengvatinis kreditas valstybės lėšomis buvo skirtas ne bendrijos poreikiams tenkinti, o išskirtinai bendrijos narių, turinčių teisę gauti lengvatinį kreditą, poreikiui būstui patenkinti. Tam tikslui bendrija – fizinių asmenų susivienijimas – ir buvo įsteigta ir savo funkciją atliko – pastatė gyvenamąjį namą ir savo narius aprūpino butais dar 1996 m.
32. Taigi, tai, kad šiuo atveju su atsakovais – fiziniais asmenimis – formaliai nebuvo sudarytos skolos bankui perkėlimo sutartys, negali būti pagrindas reikalauti skolos priteisimo iš bendrijos. Susiklosčiusi faktinė situacija rodo, kad ne bendrija, o bendrijos narys, nors ir nesudaręs skolos perkėlimo sutarties, tačiau pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui įsigyti, turi pareigą įvykdyti jam dėl pasinaudojimo lengvatiniu kreditu atsiradusią prievolę. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad bendrija turi pareigą atlyginti savo narių, neįvykdžiusių jiems tenkančios prievolės grąžinti kredito skolą ir palūkanas, prievolę, ją turėtų įvykdyti sąžiningi bendrijos nariai, kurie elgėsi teisėtai – sudarė paskolos perkėlimo sutartis ir atsiskaitė (atsiskaito mokėdami dalimis) už jiems tenkantį butą. Tai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, prieštarautų CK 1.5 įtvirtintų teisingumo ir protingumo principams. To nepaneigia ir faktas, kad bendrija, įvykdžiusi banko reikalavimą, įgytų teisę į tikruosius skolininkus (bendrijos narius) atgręžtinį reikalavimą.
33. Priešingai nei nurodo bankas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007 pateikti išaiškinimai yra reikšmingi ir taikytini sprendžiant byloje kilusi ginčą. Nurodytoje byloje ginčas iš tiesų buvo kilęs tarp bendrijos nario ir bendrijos dėl įpareigojimo bendriją išduoti butui įregistruoti būtinus dokumentus ir bendrijos nario skolos pagal lengvatinio kredito sutartį nustatymo. Nepaisant to, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiami tarp bendrijos ir jos nario susiklostę teisiniai santykiai, tačiau nurodytos ir šios bylos aplinkybės turi esminių panašumų (abiejose bylose reikalavimo pagrindas – bendrija paėmė namo statybai lengvatinį banko kreditą ir jį panaudojo namo (ir bendrijos nario buto) statybai; grąžintina kredito suma ieškovui buvo perkelta bendrijos visuotinio narių susirinkimo priimtu sprendimu; nors bendrijos narys nesudarė skolos perkėlimo sutarties, pripažinta jo pareiga sumokėti jam tenkančią skolos sumą). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėje byloje suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, nėra būtina, jog visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma. Pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktiems išaiškinimams (dėl teisės normos sudaryti skolos perkėlimo sutartis imperatyvumo ir pareigos bendrijos nariui, o ne bendrijai sumokėti skolą už bendrijos nariui tekusią lengvatinio kredito dalį) nebuvo reikšminga aplinkybė, kas pareiškė reikalavimą dėl bendrijos nario skolos.
34. Apeliaciniame skunde nurodoma Tvarkos nuostata, kad nepasirašius skolos perkėlimo sutarties, skolininku lieka bendrija, buvo įtvirtinta tik nuo 1998 m. gegužės 24 d. (Tvarkos 16 punktas, o nuo 2001 m. rugpjūčio 18 d. – 14 punktas). Tuo metu skolos perkėlimo sutartys jau turėjo būti pasirašytos, nes pastatytas gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti 1996 m. gruodžio 30 d., o bendrija sprendimą dėl skolos perkėlimo priėmė 1997 m. birželio 24 d. Be to, nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas faktinis skolos perkėlimas. Atsižvelgiant į tai, nurodytas skundo argumentas nepagrindžia banko įrodinėjamos aplinkybės, kad nagrinėjamoje situacijoje bendrija, o ne atskiri bendrijos nariai (skolininkai) turi atsakyti bankui dėl skolos pagal kreditavimo sutartis priteisimo.
35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde bankas nepagrįstai siekia sumenkinti savo vaidmenį skolų perkėlimo procese. 1999 m. gruodžio 27 d. pavedimo sutarties 2.2.1 papunktyje nustatyta banko pareiga pasirašyti su paskolų gavėjais ir trečiaisiais asmenimis, užtikrinančiais paskolų gavėjų prievolių įvykdymą, sutartis, susitarimus, hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo lakštus ir šių dokumentų pakeitimus ir papildymus. Kad ne tik bendrija, bet ir bankas turėjo inicijuoti skolos perkėlimo konkretiems bendrijos nariams procesą buvo konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-226-516/2017 (žr. nurodytos nutarties 42 punktą).
36. Į bylą nepateikti duomens, kad bendrijos nariai, kurie nebuvo sudarę skolos perkėlimo sutarčių, būtų atsisakę sudaryti skolos perkėlimo ir buto įkeitimo sutartis. Kaip jau minėta, pats bankas patvirtino, kad bendrijos nariai, kurie nėra įvykdę savo įsipareigojimų pagal lengvatinio kredito sutartis, buvo kreipęsi į banką. Bankas pradiniame ieškinyje nurodė, kad 83 butai yra atsiskaitę pagal jiems tenkančią lengvatinio kredito dalį, o įsiskolinimas iš esmės susidaręs 6 butų savininkams nevykdant savo įsipareigojimų. Bankas ieškinyje pažymėjo, kad šie skolininkai buvo pateikę prašymus dėl skolos perkėlimo, tačiau nesuderinus skolos sumų, skolos perkėlimo sutartys nebuvo pasirašytos. Iš 2006 m. gruodžio 18 d. banko bendrijos pirmininkui J. Š. adresuoto rašto Nr. 30.58.17-7688 turinio matyti, kad bankas leido persikėlusiems skolas bendrijos nariams forminti skolų grąžinimo sutartis banke kiekvienam asmeniškai, dengiant bendrijos pradelstas skolas (t. 21, b. l. 161). Taigi, bankui buvo žinomos priežastys, dėl kurių nėra perkeliama bendrijos skola konkretiems skolininkams, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad bankas būtų buvęs aktyvus šiame procese, dėjęs maksimalias pastangas, jog situacija kuo greičiau būtų išspręsta ir skolos perkėlimo bei įkeitimo sutartys pasirašytos. Banko teiginiai, kad bendrija ir jos nariai skolos perkėlimo procese su banku nebendradarbiavo, yra deklaratyvaus pobūdžio. Be to, žinodamas situaciją ir manydamas, kad ji negali būti išspręsta, bankas privalėjo inicijuoti neigiamų pasekmių įgyvendinimą tų bendrijos narių atžvilgiu, kurie nevykdė savo pareigos persikelti skolą sau. Juo labiau, kai į bylą pateiktoje 2004 m. kovo 15 d. pažymoje apie paskolos būklę yra nurodyta, kad dalis bendrijos narių skolininkų yra sunkioje finansinėje padėtyje, t. y. socialiai remtini asmenis, iš kurių skolos susigrąžinimas galimas tik parduodant butus. Pats bankas pabrėžia, kad dalis gyventojų elgėsi nesąžiningai ir jau nuo pat pradžių nevykdė savo prievolių. Taigi, šie argumentai papildomai pagrindžia, kad bankui situacija dėl atskirų bendrijos narių (tarp kurių buvo ir pats bendrijos pirmininkas) buvo aiški ir žinoma, tačiau ilgą laiką banko toleruojama. Banko nurodomas veiksmų planas skoloms susigrąžinti buvo sudarytas tik 2001 m. pradžioje. 2001 m. spalio 16 d. pažymoje dėl darbo su probleminėmis paskolomis nurodyta, kad 2002 m. sausio 1 d. bendrijoje turėtų likti 14 nepersiforminusių narių – skolininkų. Dar 2002 m. sausio mėnesį, pažymą surašiusios banko darbuotojus nuomone, buvo tikslinga kreiptis dėl priverstinio skolų išieškojimo (t. 21, b. l. 47). Nepaisant to, kad situacija išliko nepakitusi, bankas nesiėmė atitinkamų veiksmų jai išspręsti.
37. Į bylą pateiktų 2001 m. kovo mėnesį banko pranešimų namo gyventojams, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nepakanka banko, kaip profesionalaus rinkos dalyvio, aktyviems veiksmams siekiant, kad skolos būtų perkeltos bendrijos nariams, pagrįsti (t. 21, b. l. 29-42). Į bendriją dėl bendrijos narių sąrašų, kuriuose būtų nurodyta, kokia skola (detalizuojant paskolą, palūkanas ir delspinigius) tenka kiekvienam bendrijos nariui atskirai ir kurie bendrijos nariai pageidauja persikelti jiems tenkančią bendrijos skolos dalį sau asmeniškai bankas kreipėsi 2004 m. spalio 12 d. ir 2005 m. kovo 31 d. (t. 21, b. l. 14, 15), kai skolų perkėlimo sutartys su bendrijos nariais jau turėjo būti sudarytos, arba imtasi dėl tokios pareigos nevykdymo neigiamų pasekmių įgyvendinimo. Minėta, kad Tvarkos 15 punktas nustatė, kad perkeltos skolos dalies įvykdymą užtikrinanti įkeitimo sutartis turėjo būti sudaryta per 2 mėnesių terminą po namo pastatymo ir pasinaudojimu lengvatiniu kreditu butui statyti.
38. Bankas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad bendrija net 20 metų nesiėmė veiksmų skoloms iš bendrijos skolininkų išieškoti. Tačiau lygiai taip ir bankas, žinodamas situaciją, tokių veiksmų nesiėmė, nors kaip pats bankas pažymi, jam buvo kilę įtarimų dėl netinkamo bendrijos valdymo. Nėra duomenų, kad bankas tokioje situacijoje sąžiningiems bendrijos nariams, perėmusiems skolos dalį iš bendrijos ir ją įvykdžiusiems (vykdantiems), būtų paaiškinęs situaciją, pasiūlęs inicijuoti bendrijos pirmininko pakeitimą ir pan. Akivaizdų banko pareigų netinkamą vykdymą pagrindžia tai, kad bankas nebuvo atsisakęs hipotekos tų bendrijos narių atžvilgiu, kurie tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus. Taigi, banko apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo išvados, kad labiausiai tikėtina, jog skolos perkėlimo ir kredito sutartys su dalimi bendrijos narių nebuvo sudarytos dėl banko nepakankamo veikimo inicijuojant skolų perkėlimą. Taip pat nėra pagrindo sutikti su banku, kad jis kreditą, suteiktą kredito sutarčių pagrindu, administravo tinkamai.
Dėl bendrijos skolos
39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be to, kad ieškinio reikalavimai dėl skolos priteisimo yra pareikšti ne tam atsakovui, kuris pagal ieškinyje pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo turėtų atsakyti, taip pat sprendė, jog bankas neįrodė prašomas priteisti iš bendrijos skolos dydžio.
40. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašoma priteisti skola yra susijusi su skolininkų – atsakovais byloje patrauktų asmenų – neįvykdytais įsipareigojimais iš lengvatinio kredito sutarties, taip pat buvusios bendrijos narės R. M., kuriai bankas leido parduoti butą, likusia skola. Tą patvirtina ir bankas savo apeliaciniame skunde. Šioje nutartyje pirmiau nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pritarė skundžiamame sprendime padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju ne bendrija, o atskiri bendrijos nariai, pasinaudoję lengvatiniu kreditu ir jo negrąžinę, turi pareigą atsiskaityti su banku. Nors bankui galimybė tikslinti ieškinio reikalavimus buvo sudaryta, tačiau bankas reikalavimo dėl skolos atskiriems bendrijos nariams (tikriesiems skolininkams) nereiškė. Todėl skolos ir jos dydžio atskirų bendrijos narių atžvilgiu nustatymas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.
41. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankas sąžiningai savo prievoles vykdžiusių bendrijos narių mokėjimus, skirtus jiems tekusios kredito daliai dengti, negalėjo skirti bendrijai priskaičiuotoms palūkanoms ir delspinigiams apmokėti. Priėmus 1997 m. birželio 24 d. sprendimą, bendrijos skola pagal su banku sudarytas kredito sutartis faktiškai buvo išskirstyta lengvatiniu kreditu pasinaudojusiems jos nariams. Todėl paskolos administravimas pagal atskirus skolininkus (bendrijos narius) tapo galimas. Įmokų skirstymas tinkamai savo prievoles vykdžiusių bendrijos narių mokėjimus užskaitant augančioms palūkanoms ir delspinigiams padengti, yra nesąžiningas tinkamai savo įsipareigojimus vykdžiusių bendrijos narių atžvilgiu.
42. Nors bankas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybių administruoti kiekvieno bendrijos nario skolą atskirai, tačiau ši aplinkybė nepagrįsta objektyviais duomenimis. Bendrija priėmė reikalingus sprendimus dėl skolos perkėlimo, kiekvieno bendrijos nario prievolės apimtis buvo žinoma, bankas, veikdamas kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, tokią informaciją galėjo gauti ir, atitinkamai, turėjo pareigą kontroliuoti, kaip yra vykdomi iš kreditavimo santykių kylantys įsipareigojimai.
43. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad jei kiekvienas konkretus skolininkas būtų buvęs administruojamas atskirai, nebūtų susiklosčiusi tokia neapibrėžta situacija, kuomet praėjus dvidešimčiai metų nuo momento, kada turėjo būti tinkamai įforminti transformavęsi santykiai, nėra aiški skolos dalis, konkrečių skolininkų prievolės dydis ir praktiškai nebėra išlikusių reikšmingų įrodymų. Dėl netinkamai atliko pagal kreditavimo sutartis gautų kreditų jais pasinaudojusiems bendrijos nariams, negalima nustatyti, ar bendrija (be prieš tai nurodytų trijų butų savininkų, pasinaudojusių lengvatiniu kreditu, bet nevykdžiusių savo įsipareigojimų, skolos) yra skolinga kokias nors sumas pagal byloje aktualias kreditavimo sutartis. Ekspertizę byloje atlikusi ekspertė nustatė, kad bankas yra susigrąžinęs 990 06,13 Eur skolos, gavęs 80 647,27 Eur palūkanų ir 109 592,72 Eur delspinigių, iš viso 1 180 305,12 Eur. Tačiau paskirstyti grąžintą kreditą pagal laikotarpius ir mokėtojus, t. y. bendriją, jos narius, nėra galimybės.
44. Šiuo atveju itin svarbu tai, kad nuo kredito sutarčių sudarymo praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, o pirminių, galinčių pagrįsti skolos dydį, dokumentų nėra, taip pat nėra ir kreditavimo bylų. Bankas bendrijos skolą įrodinėjo iš esmės tik banko sudarytomis skolos apskaičiavimo lentelėmis. Nors bankas į bylą pateikė sąskaitos išrašus, kuriuose atvaizduoti mokėjimai, tačiau jie neapima viso kreditavimo sutarčių vykdymo laikotarpio, be to, nėra pakankami skolos faktui byloje pagrįsti. Dėl pirminių dokumentų nebuvimo ekspertė, byloje atlikusi ekspertizę, neturėjo galimybės patikrinti suvestinių į bylą pateiktų duomenų tikrumo.
45. Banko apeliaciniame skunde nurodytos priežastys (iki banko informacinės sistemos įvedimo vykdytų skaičiavimų ir dokumentų kaupimo ypatumai), priešingai nei nurodo bankas, nepaneigia banko pareigos pasirūpinti, kad būtų išsaugoti skolos faktui ir dydžiui įrodyti reikšmingi duomenys. Juo labiau tokioje situacijoje kaip ši, t. y. kai jau sutarčių dėl skolos perkėlimo metu buvo kilę nesutarimų dėl kai kuriems bendrijos nariams perkeltinos skolos dydžio; prievolės pagal kreditavimo sutartis nepasibaigimo tinkamu įvykdymu.
46. Bankas savo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad bendrija bylos nagrinėjimo metu pripažino 37 230,95 Eur skolą, todėl bent jau ši skolos dalis, kartu su dalimi delspinigių ir palūkanų (pritaikius senatį), turėjo būti priteista bankui iš bendrijos. Tačiau ši banko nurodoma skolos dalis yra susijusi su konkrečiais bendrijos nariais (skolininkais), o šioje byloje jau buvo konstatuota, kad tinkamas atsakovas dėl konkrečių bendrijos narių neįvykdytų įsipareigojimų pagal lengvatinio kredito sutartis yra ne bendrija.
Dėl išvestinio ieškinio reikalavimo
47. Kadangi pagrindinis reikalavimas dėl skolos priteisimo iš bendrijos pripažįstamas nepagrįstu, išvestinis reikalavimas dėl skolos išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą turtą taip pat negali būti tenkinamas. Banko apeliaciniame skundo VII dalyje išdėstyti argumentai būtų reikšmingi tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo iš bendrijos yra pagrįstas. Tačiau teisėjų kolegija šioje nutartyje pateiktų argumentų pagrindu su tokia banko pozicija nesutiko. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nurodytos apeliacinio skundo dalies argumentų šioje nutartyje neaptarinėja.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
48. Apibendrindama pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.
49. Bankas už apeliacinį skundą sumokėjo 2 495 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tretieji asmenys G. B., A. L., V. L., D. L., L. T., Ž. B., R. B. ir I. D. prašė iš banko priteisti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą buvo pridėti duomenys, patvirtinantys, kad G. B., A. L., V. L., L. T. ir Ž. B. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 2019 m. vasario mėnesį advokatų profesinei bendrijai G., M. ir partneriai sumokėjo po 110 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad banko apeliacinis skundas netenkinamas, banko prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas, o trečiųjų asmenų patirtos išlaidos priteisiamos iš banko (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Luminor Bank AS (registracijos kodas 11315936, Liivalaia tn 45, Talinas 10145, Estijos Respublika), veikiančios per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), tretiesiems asmenims G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Ž. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 110 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Kazys Kailiūnas
Asta Radzevičienė