Baudžiamoji byla Nr. 2K-33/2012

Teisminio proceso Nr.1-01-2-00148-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei V. R.,

nukentėjusiajam J. L.,

nuteistajam V. K.,

gynėjai, advokatei V. M.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria buvo atmesti nukentėjusiojo J. L. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 2 dalį išteisintas, teismui nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal BK 290 straipsnį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

              V. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 20 d. Vilniaus apygardos teisme, esančiame Gedimino pr. 40/1, teismo salėje Nr. 6, prieš prasidedant teismo posėdžiui, kuriame buvo sprendžiamas įtariamosios E. K. suėmimo pratęsimo klausimas, žodžiu įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją – ikiteisminį tyrimą minėtoje byloje atliekantį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 127 straipsnio 6 dalyje numatytas prokuroro funkcijas vykdžiusį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (toliau - ONKTD) prokurorą J. L., viešai išvadindamas jį menkinančiais jo, kaip valstybės pareigūno, autoritetą, garbę ir orumą žodžiais – „KGBistu“, „rusų pakaliku“ ir „budeliu“ – bei tokiu būdu užgauliai šį valstybės tarnautoją dėl jo atliekamos veiklos pažemino.

V. K. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo tuo, kad 2010 m. liepos 20 d. Vilniaus apygardos teisme, esančiame Gedimino pr. 40/1,  teismo salėje Nr. 6, prieš prasidedant teismo posėdžiui, kuriame buvo sprendžiamas įtariamosios ikiteisminio tyrimo byloje E. K. suėmimo pratęsimo klausimas, ir šiam teismo posėdžiui pasibaigus, veikdamas tiesiogine tyčia, įžeisdamas ir viešai išvadindamas teismo posėdyje dalyvavusį ir BPK 127 straipsnio 6 dalyje numatytas prokuroro funkcijas vykdžiusį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD prokurorą J. L. „KGBistu“, „rusų pakaliku“, „budeliu“ bei prieš prokurorą J. L. panaudodamas psichologinį smurtą, kuris pasireiškė agresyviais šūksniais „ką tu čia darai“ ir „mes pagausim tavo dukrą“, taip grasindamas dėl atliekamų prokuroro funkcijų susidoroti su prokuroro J. L. šeimos nariais, trukdė ikiteisminį tyrimą byloje atliekančiam prokurorui J. L. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00115-10 tyrimu susijusias pareigas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad prieš teismo posėdį ir po jo išsakyti prokurorą įžeidžiantys žodžiai vertintini pagal BK 290 straipsnį, kaip prokuroro įžeidimas, V. K. nebeturi atsakyti dėl tų pačių žodžių išsakymo pagal BK 231 straipsnio 2 dalį. Nors nuteistasis agresyviais šūksniais aiškiai išreiškė priešišką nuostatą prokuroro atžvilgiu, viešai jam grasino užuominomis susidoroti su jo šeimos nariais – dukra, sukėlė prokurorui psichologinį diskomfortą, tam tikrus išgyvenimus, trukdė tinkamai atlikti savo profesines pareigas konkrečioje baudžiamojoje byloje, siekė trukdyti prokurorui įgyvendinti įstatymo jam suteiktas teises, tačiau toks jo trukdymas pagal pobūdį minimalus, o pagal savo pavojingumą nesiekiantis pavojingumo būdingo nusikalstamai veikai, todėl tokie veiksmai vertintini kaip administracinis pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 (1) straipsnį.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis J. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir perduoti visą bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismui be pagrindo išteisinus V. K. dėl kaltinimo pagal BK 231 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo taikymo klaidos neištaisius, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes V. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tuos BK straipsnius ir jų dalis, pagal kuriuos tai reikėjo daryti.

Kasatorius nurodo, kad BK 231 straipsnio dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas bet kokiu būdu trukdė prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas. ATPK 1871 straipsnio dispozicijoje numatyta administracinė atsakomybė už kitokį trukdymą prokuratūros pareigūnui įgyvendinti įstatymo jam suteiktas teises. Lietuvos Respublikos įstatymuose prokurorui numatytas platus spektras teisių bei pareigų skirtingomis procesinėmis priemonėmis ir skirtinguose procesuose ginant valstybės ir asmenų interesus. Tačiau tik už trukdymą atlikti dalį pareigų, jeigu nėra kitos nusikalstamos veikos požymių, yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tokia atsakomybė BK numatyta už trukdymą prokurorai atlikti pareigas, susijusias su baudžiamosios bylos tyrimu.

Pagal ATPK 1871 straipsnį administracinė atsakomybė kyla asmeniui, kuris trukdė ne tik prokurorui, bet ir kitam prokuratūros pareigūnui įgyvendinti įstatymo jam suteiktas teises. Tiek subjektų ratas, kuriems trukdoma, tiek prokuroro pareigų pobūdis, kurias jam buvo trukdoma atlikti, yra pagrindiniai BK 231 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos ir ATPK 1871 straipsnio dispozicijoje numatyto administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 231 straipsnį kyla už trukdymą tik prokurorui, o ne kitam prokuratūros pareigūnui, ir už trukdymą atlikti pareigas, kurios yra susijusios su baudžiamosios bylos tyrimu (ar nagrinėjimu). Prokuroro pareigos, susijusios su baudžiamosios bylos ikiteisminiu tyrimu, yra numatytos BPK 1–220 straipsniuose. Tarp šių pareigų BPK 119–139 straipsniuose yra numatyta prokuroro pareiga ikiteisminio tyrimo metu spręsti kardomųjų priemonių, tarp jų ir suėmimo, skyrimo, keitimo, panaikinimo bei, esant pagrindui, kardomųjų priemonių terminų pratęsimo iniciavimo teisme klausimus. Šioje byloje yra nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažintas kasatorius vykdė BPK 127 straipsnio 6 dalyje numatytas prokuroro funkcijas, t. y pareigas, susijusias su baudžiamosios bylos tyrimu.

Byloje nustatyta, jog prokuroras pats atliko visą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje įtariamąja buvo patraukta E. K., taigi atlikinėjo BK 231 straipsnio dispozicijoje numatytas su konkrečios baudžiamosios bylos tyrimu susijusias prokuroro pareigas. Kasatorius teigia, kad byloje yra nustatytos būtinosios sąlygos V. K. baudžiamajai atsakomybei kilti ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnį - jis trukdė būtent prokurorui atlikti būtent su ikiteisminio tyrimo vykdymu baudžiamojoje byloje susijusias pareigas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją BK 231 straipsnio dispozicijoje numatytas bet kokiu būdu daromas trukdymas prokurorui atlikti tam tikras su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas apima bet kokios formos poveikį (reikalavimus, prašymus, patarimus, nurodymus ir pan.), kliudantį šiam subjektui jas atlikti. Pagal subjektyviuosius požymius numatoma kaltininko tyčia, apimanti suvokimą, kad jis trukdo prokurorui atlikti apibrėžtas jo pareigas, turėdamas bet kokius tikslus ar motyvus, tarp jų ir tokius, kuriuos įgyvendinant norima sukliudyti ikiteisminiam tyrimui ar bylos teisingam nagrinėjimui teisme. Kaltininko atsakomybei nėra būtinas jo veika siekiamų tikslų realus įgyvendinamas (2005 m. kovo 17 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo konsultacija teisėjams). Teismų praktikoje „kitokios prievartos" požymis, kuris numatytas ir BK 231 straipsnio 2 dalyje, suprantamas kaip kaltininko veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems ar turtui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 43, „Teismų praktika" Nr. 3-4, l. 91)

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog iš karto po teismo posėdžio V. K. kasatoriui teigė, kad „mes pagausim tavo dukrą", irbei nurodė tokio veiksmo priežastį - „už tai, ką tu čia darai", t. y. nurodė, kad šiuos veiksmus ketina padaryti už BPK 127 straipsnio 6 dalyje numatytų prokuroro funkcijų atlikimą ir prokuroro pareiškimo dėl įtariamosios E. K. suėmimo termino pratęsimo motyvų teismo posėdyje palaikymą. Tiek jo įžeidinėjimas prieš prasidedant teismo posėdžiui, kuriame jis atlikinėjo prokuroro funkcijas, tiek po teismo posėdžio išsakytas aiškus ir nedviprasmiškas grasinimas dėl prokuroro atliktų funkcijų jo artimiesiems jį sutrikdė, trukdė jam atlikti procesines prokuroro funkcijas tiek teisme, tiek iš viso atliekant pareigas, susijusias su E. K. baudžiamosios bylos ikiteisminiu tyrimu. Dėl teismo posėdyje dalyvavusio agresyviai nusiteikusio V. K. grasinimų ir kitų teismo žiūrovų, prieš kuriuos ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, spaudimo jis jautėsi ne tik žeminamas ir niekinamas, bet ir buvo priverstas nuogąstauti, kad kaltininko grasinimai „pasigauti" jo mažametę dukrą realiai gali būti įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat teisingai konstatuota, kad visi šie V. K. veiksmai prokurorui sukėlė psichologinį diskomfortą, tam tikrus išgyvenimus, taip trukdė tinkamai atlikti savo profesines pareigas konkrečioje baudžiamojoje byloje. Todėl visi šie V. K. veiksmai sudaro „panaudotos kitokios prievartos" turinį ir visiškai atitinka BPK 231 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo dispozicijos esmę, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tokius veiksmus įvertino kaip „gana minimalaus pobūdžio", pagal savo pavojingumą „nesiekiančius baudžiamosios veikos".

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir BK 231 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo jam priimtą nutartį argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, V. K. veikos nekvalifikavo pagal BK 231 straipsnio 2 dalį, nors pagal teismų išaiškintas aplinkybes nustatyta šio nusikaltimo sudėtis.

Kad išspręstų kasatoriaus keliamą teisės taikymo klausimą ir nustatytų V. K. veiksmų atitiktį BK 231 straipsnio 2 dalyje numatytai nusikaltimo sudėčiai ar administraciniam teisės pažeidimui, numatytam ATPK 1871 straipsnyje, kasacinės instancijos teismas turi nagrinėti žemesniųjų teismų sprendimus, kuriuose būtų aiškiai nustatytos įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės ir išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Iš V. K. pagal BK 231 straipsnio 2 dalyje kaltinamajame akte pateikto kaltinimo turinio matyti, kad šis asmuo trukdė nukentėjusiajam J. L. atlikti prokuroro pareigas panaudodamas prievartą, pasireiškusią įžeidimu ir viešu išvadinimu KGBistu“, „rusų pakaliku“, „budeliu,“ ir psichologinį smurtą, pasireiškusį agresyviais šūksniais „ką tu čia darai“ ir „mes pagausim tavo dukrą“. Pirmosios instancijos teismas (skirtingai negu dėl išsamiai išnagrinėto nukentėjusiojo įžeidimo aplinkybių) nenurodė, kokiais bylos duomenimis įrodyta, kad kaltinime nurodytus agresyvius šūksnius pasakė būtent V. K., neišanalizavo nukentėjusiojo parodymų nuoseklumo, jų atitikties kitai bylos medžiagai ir neįvertino bylos medžiagos, nepatvirtinančios šios kaltinimo dalies. Aiškiai neišdėstęs teismo nustatytų aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punktas), nenurodęs įrodymų vertinimo motyvų (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas), tik atkartodamas kaltinimo esmę, šis teismas priėjo dviprasmišką galutinę išvadą dėl kaltinamojo išteisinimo. Teismas nustatė, jog „nėra objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, arba patvirtinančių, kad V. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėties elementai, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas“. Esant tokioms dviprasmiškoms išvadoms apeliacinės instancijos teismas pats turėjo ištaisyti šį išteisinamojo nuosprendžio trūkumą, išanalizuoti išnagrinėtus šios kaltinimo dalies įrodymus ir padaryti vienareikšmę išvadą, kokias aplinkybes teismas nustato, ir tik po to spręsti apeliaciniuose skunduose keliamus teisės taikymo klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K–P–100/2008).

Jei pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismo apeliaciniais skundais yra prašoma vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu padaryti išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau šis teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus sprendžia neatsižvelgdamas į išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo trūkumus, toks bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme negali būti pripažintas teisingu. Teisės normos taikymo klausimas negali būti teisingai išspręstas nesivadovaujant BPK nuostatomis nustatytais faktais.

Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas turi išdėstyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio negalima daryti išvados, kad teismas išdėstė argumentus, paaiškinančius, ar teisingais kriterijais remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo tyčios trukdyti prokurorui atlikti ikiteisminį tyrimą nebuvimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, atribojant BK 231 straipsnio 2 dalies ir ATPK 1871 straipsnio dispozicijoje numatytas veikas, visų pirma reikėtų atsižvelgti į tai, jog vienas iš privalomų BK 231 straipsnio 2 dalyje numatyto apysunkio nusikaltimo sudėties požymių yra kitokios prievartos panaudojimas. Prieš svarstant administracinės atsakomybės taikymo galimybę, būtina aiškiai nustatyti, kad nagrinėjamoje situacijoje šio nusikaltimą kvalifikuojančio požymio nėra. Ir tik nesant šio požymio vadovaujantis BK 231 straipsnio 1 dalies ir ATPK 1871  straipsnio tekstais, bei ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį, galima spręsti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimus. Iš teismų sprendimų neaišku kaip teismai nustatė psichologinio smurto panaudojimo faktą.

Darytina išvada, kad kolegija neturi galimybės kasatoriaus prašoma apimtimi patikrinti apeliacinės instancijos teismo nutarties teisės taikymo aspektu, nes apeliacinės instancijos teismas aiškino ir taikė teisę, remdamasis ne pagal BPK nuostatas nustatytais teisiškai reikšmingais faktais. Tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytais pagrindais ir bylos dalis dėl V. K. išteisinimo pagal BK 231 straipsnio 2 dalį perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus prašymas grąžinti visą bylą nagrinėti apeliacine tvarka negali būti tenkintinas, nes nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 290 straipsnį kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu neskundžiama, nuteistasis pagal BK 290 straipsnį jam paskirtą bausmę yra atlikęs.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, juos ištaisyti ir iš naujo patikrinti nukentėjusiojo J. L. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesti nukentėjusiojo J. L. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai, ir bylą pagal šiuos skundus perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                      Olegas Fedosiukas

Antanas Klimavičius

Tomas Šeškauskas