Administracinė byla Nr. A-3053-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02115-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2., 9.3.

 (S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. (M. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (15/6- 13)12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Skundą pareiškėjas grindė šiais argumentais:

1.1.        Prašymas suteikti prieglobstį pagrįstas kilmės valstybėje pradėta baudžiamąja byla dėl pareiškėjo likviduotos bendrovės „Sargasovo morie“ nesumokėtų mokesčių; pareiškėjas persekiojamas kilmės valstybės teisėsaugos institucijų dėl baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjas įtrauktas liudytoju; dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų ir dalyvavimo renginiuose (duomenys neskelbiami) jis yra provokuojamas. Teigia, kad jis baudžiamojon atsakomybėn traukiamas be pagrindo.

1.2.       Pareiškėjas nesutinka su Departamento vertinimu, kad jo teiginiai dėl fiktyviai iškeltų baudžiamųjų bylų nepagrįsti, pasakojimas dėl valdžios struktūrų bandymo slapta įkišti pareiškėjui narkotinių medžiagų paremtas pareiškėjo subjektyvia įvykių interpretacija. Departamentas neįvertino pareiškėjo baimės patirti persekiojimo veiksmus pagrįstumo objektyvių kriterijų kontekste. Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos. Taigi, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nevertinta, ar pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, ar su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui nepagrįstai ne tik nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas, bet ir papildoma apsauga.

2.       Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiomis aplinkybėmis: 

2.1.        Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam iškeltų fiktyvių baudžiamųjų bylų siekiant jį nepagrįstai persekioti buvo atmestos dėl patikimumo stokos. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl provokacijų yra neįrodyti, nepagrįsti faktais. Pareiškėjo teiginiai dėl jam nepagrįstai priskaičiuojamų mokesčių dėl įmonės likvidavimo pagrįsti tik trečiųjų asmenų liudijimais, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių jam apskaičiuotas įmokas.

2.2.       Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ar provokacijas yra sąlygojama subjektyviu jo situacijos suvokimu bei prielaidomis, todėl jo baimė nėra visiškai pagrįsta. Faktas, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nebuvo ieškomas.

2.3.       Nurodė, kad pareiškėjui tenka pareiga nurodyti tikrovę atitinkančius subjektyvius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė persekiojimo, baimę būti persekiojamam grindė subjektyviomis prielaidomis. Apibendrinant nurodė, kad Departamentas atliko išsamų tyrimą, tinkamai taikė teisės normas, išnagrinėjo visas individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4.       Teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, nustatė, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, atliko pirminę apklausą ir protokole nurodė, kad pareiškėjas priklauso organizacijai „Nepriklausomas susivienijimas Solidarnost“, yra jos įkūrėjas, nustatė, kad partija siekia žmogaus teisių ir smulkaus verslo kilmės valstybėje apsaugos. Protokole nurodyta išvada, kad pareiškėjas nepriskirtinas pažeidžiamiems asmenims, nebuvo patyręs smurto. Atsakovui vėliau nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš esmės nustatyta, kad jis nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei. Sprendime nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje patirs persekiojimą ar smurtą, todėl nurodyta, kad pabėgėlio statusas pareiškėjui nebus suteikiamas, o papildoma apsauga neteiktina, nes  jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų.

5.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Departamentas turėjo pareigą surinkti kilmės valstybės informaciją (parengti pažymą) apie mokesčių vengimo kriminalizavimą bei baudimą administracine tvarka, tačiau to nepadarė ir dėl to nepagrįstai nenustatė, kad pareiškėjui kyla pagrįsta persekiojimo grėsmė ir kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nebūdamas pakankamai objektyvus vertinant įrodymus, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo vertinamas ne tik pagal Įstatymo reikalavimus, bet ir vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau –  ir Tvarkos aprašas). Nurodė, kad Departamentas tinkamai ir pagrįstai taikė Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, neviršijo savo diskrecijos. Vertindamas Tvarkos aprašo nuostatas, padarė išvadą, kad Departamentas nėra įpareigotas visais atvejais parengti išvadą apie padėtį kilmės valstybėje.

6.       Teismas nustatė, kad išvadoje, kuria remiantis priimtas Sprendimas, yra įvertinti ne tik pareiškėjo, bet ir jo sūnėno A. L. (A. L.) pateikti rašytiniai ir žodiniai įrodymai, susiję su pareiškėjo patiriama baime grįžti į kilmės valstybę. Be kita ko, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas nėra pateikęs nei vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl mokesčių vengimo, todėl sutiko su Departamento padaryta išvada, kad byloje nėra įrodymų, kad baudžiamoji atsakomybė už mokesčių vengimą yra neteisėta. Dar daugiau, pareiškėjo sūnėnas teismo posėdyje patvirtino faktą, kad pareiškėjui iškelta administracinė byla dėl mokesčių nesumokėjimo, bet ne baudžiamoji.  

7.       Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo nuostatas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, nepatvirtintų objektyviais rašytiniais įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgiant, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu, ar pateikti faktai neprieštarauja tarpusavyje ir kitų liudytojų pateiktai informacijai bei bendrai informacijai apie pareiškėjo kilmės valstybę. Departamentas vertindamas pareiškėjo pateiktą informaciją vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo pateikta aplinkybė, nepagrįsta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina nei netikėtina. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t .y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos prieglobsčio prašytojo naudai.

8.       Įvertinęs byloje esančias aplinkybes ir įrodymus, teismas nustatė, kad Departamentas padarė išsamų tyrimą, suteikė pareiškėjui galimybę iki Sprendimo priėmimo pateikti išsamius paaiškinimus ir priėmė teisingą ir pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjo baimę patirti kilmės valstybės persekiojimą, nežmonišką ar žiaurų elgesį, teismas įvertino kaip hipotetinio pobūdžio, pagrįsta bendro pobūdžio argumentais, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Be to, teismo vertinimu pareiškėjo teiginys, kad jis gali grįžti į kilmės valstybę jei jam bus garantuotas saugumas, įrodo, kad pareiškėjo prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo nėra visiškai pagrįstas baime grįžti į kilmės valstybę.   

9.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jam nesuteiktos papildomos apsaugos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą, todėl Departamento Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo laikytina teisėta ir pagrįsta.

10.       Apibendrindamas byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas. Departamentas nepažeidė teisės aktuose nustatytų procedūrų, pagrindų Sprendimo naikinimui nenustatė.

III.

11.       Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, teismui pripažinus žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę prašo užtikrinti vertėjo iš/į rusų kalbą dalyvavimą, taip pat atleisti nuo žyminio mokesčio. Apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, mano, kad teismas neįvertino, kad atsakovas nepagrįstai netaikė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto abejonės privilegijos principo. Nurodė, kad nebuvo nustatyti esminiai prieštaravimai dėl pareiškėjo teiginių susijusių su baudžiamosios atsakomybės jam taikymu kilmės valstybėje, todėl turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjas visą jo prašymo nagrinėjimo laiką ir nagrinėjant jo skundą teisme buvo aktyvus, teikė paaiškinimus ir visą reikalingą informaciją. Be kita ko, nurodo, kad Direktyva 2004/83/EB ar Įstatymo 86-87 straipsniai nereikalauja, kad prieglobsčio prašytojas iki prašymo dėl prieglobsčio faktiškai būtų patyręs kokius nors persekiojimą atitinkančius veiksmus. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar tikėtina, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sekamas, sulaikytas, teisiamas, kankintas ar su juo nežmoniškai ar žiauriai elgiamasi kilmės valstybėje. Nurodo, kad netinkamai įvertinus surinktą faktinę informaciją dėl pabėgėlio statuso suteikimo negalėjo būti tinkamai išspręstas klausimas dėl papildomos apsaugos.

12.        Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą , o atsiliepimą grindžia iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo supažindintas su pareiga Departamento pareigūnams pateikti išsamius paaiškinimus, susijusius su prieglobsčio prašymu. Nurodė, kad vertindamas bendrą informaciją apie kilmės valstybę, remiasi naujausia Departamente gaunama informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes. Paaiškino, kad vertindamas prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją, atsakovas remiasi tik esminiais atitinkančiais tikrovę teiginiais, turinčiais reikšmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio nustatymo kriterijams. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą Departamentas parengė išvadą, kurioje pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra nuoseklus, išsamus, nepasižymi detalumu. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymas nereikalauja, kad prieglobsčio prašytojas įrodytų persekiojimą atitinkančius veiksmus. Pažymi, kad vadovaujantis teismų praktika, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro vadovu, prieglobsčio prašytojo baimė turi būti reali, apie jos realumą sprendžiama įvertinus objektyvią situaciją visų aplinkybių kontekste, o ne remiantis viena ar keliomis aplinkybėmis ar prieglobsčio prašytojo subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13.        Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (15/6- 13)12PR-100, kuriuo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje pareiškėjui M. L. teisėtumo ir pagrįstumo.

14.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

15.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad atsakovas nemotyvuotai ir nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nes pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neturėjo pagrįsti išsamiais faktiniais duomenimis, nes užtenka tik pagrįstos abejonės, kad pareiškėjas gali patirti persekiojimą, žiauraus ar nežmoniško elgesio galimybę kilmės valstybėje. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

16.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17.       Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

18.        Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio  prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti  Įstatymo  86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio ((žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

19.        Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

20.        Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

21.        Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje  NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

22.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme būti persekiojamam dėl jo politinių pažiūrų, dalyvavimo organizacijos „Solidarnost“ veikloje bei iškeltomis baudžiamosiomis bylomis dėl likviduotos bendrovės nesumokėtų mokesčių, priskaičiuotomis mokesčių nepriemokomis.

23.       . Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl grėsmės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų ar vykdytos veiklos jo kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad vien nustatytas materialinis faktas, kad pareiškėjas praeityje kurį laiką aktyviai dalyvavo organizacijos „Nepriklausomas susivienijimas Solidarnost“ veikloje, nėra pakankamas patvirtinti tokiai grėsmei. Visos kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės ( specialiųjų tarnybų provokacijos, hipotetinės baudžiamosios bylos, psichologinis spaudimas ir pan.)  patvirtinančios, jo teigimu, grėsmę būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų ar vykdytos veiklos be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos  kitais objektyviais įrodymais, bei, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimų bei faktinių duomenų visumą apie jo pilietinę veiklą kilmės šalyje, nepatvirtina realios grėsmės būti ten individualiai persekiojamam dėl politinių pažiūrų ar įsitikinimų.

24.        Pareiškėjo Departamentui  ir pirmosios instancijos teismui teikti paaiškinimai ir kiti  surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas Baltarusijos respublikoje yra realiai persekiojamas baudžiamojo proceso priemonėmis. Pareiškėjo kilmės šalyje vykdomos procedūros, susijusios su likviduojamos pareiškėjo bendrovės mokestiniu patikrinimu ir galimu administracinio ar finansinio poveikio priemonių taikymu šiai bendrovei ir pareiškėjui, kaip bendrovės atstovui, nevertintinos kaip  vienareikšmiškai neteisėtos ar politiškai motyvuotos. Be to, pareiškėjo paaiškinimai dėl patirto nepagrįsto persekiojimo bei dėl baimės patirtį jį (persekiojimą) nėra detalūs ir nuoseklūs, jis teikia prieštaringą informaciją, akcentuodamas ekonominius praradimus. Pareiškėjas laisvai ir legaliai išvyko iš kilmės šalies, nėra patikimų duomenų, kad jis būtų įtrauktas į Baltarusijos respublikoje ieškomų asmenų sąrašą.  Be to, šios nutarties 18 punkte jau minėta, kad tarptautiniai teisės aktai ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis gina asmenis ne nuo bet kokio persekiojimo, bet tik nuo tokio, kuris pagrįstas asmens rase, religija, tautybe, politiniais įsitikinimais ar priklausymu tam tikrai socialinei grupei. Šios teisės normos nėra skirtos apsaugoti asmenis  nuo mokėjimų pagal verslo sutartis ar kitokių finansinių įsiskolinimų.

25.        Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo besąlygiškai pareiškėjui taikyti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje  ir Įstatymo 83 straipsnyje numatytą abejonės privilegijos principą, nes pareiškėjo duodami paaiškinimai nėra visiškai nuoseklūs ir neprieštaringi, juose vyrauja subjektyvus realiai vykusių ir hipotetinių įvykių vertinimas. 

26.       Dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje  taip pat nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Net ir pripažinus subjektyviai pagrįstą pareiškėjo baimę patirti baudžiamąjį ar administracinį persekiojimą už finansinius ar mokestinius pažeidimus, toks persekiojimas nepatektų į papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų  ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

27.       Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

28.       Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, byloje surinktų duomenų visumą, pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

29.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo  M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

                Ramūnas Gadliauskas

                Vaida Urmonaitė Maculevičienė