Baudžiamoji byla Nr. 2K-202-303/2020

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01024-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.6.1; 1.2.18.8.3; 1.2.18.10; 2.1.7.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistajam J. S.,

nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

nuteistųjų E. P. ir R. P. gynėjui advokatui Donatui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio ir nuteistųjų E. P., R. P. ir jų gynėjo advokato Donato Ramanausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio.

Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu:

J. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

L. R. išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

R. P. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

E. P. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės ir Klaipėdos skyrių civiliniai ieškiniai atmesti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat išteisintas N. J.. Dėl jo kasacinių skundų negauta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžiu Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis dėl J. S., L. R., R. P., E. P. išteisinimo, taip pat dalis, kuria atmesti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai.

J. S. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 450 MGL (16 947 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. (trisdešimt viena para), vieną parą prilyginant 2 MGL, ir paskirta galutinė bausmė – 388 MGL (14 612,08 Eur) dydžio bauda.

L. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. (trisdešimt viena para), vieną parą prilyginant 2 MGL, ir paskirta galutinė bausmė – 138 MGL (5197,08 Eur) dydžio bauda.

R. P. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda.

E. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Priteista: solidariai iš R. P. ir E. P. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 30 010 Eur; iš J. S. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 140 752,98 Eur ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui 15 514,36 Eur.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys N. J. paliktas nenagrinėtas.

Nuspręsta laikiną nuosavybės teisių apribojimą į nuosprendyje išvardytus J. S. nekilnojamojo turto objektus taikyti iki civilinio ieškinio išieškojimo įvykdymo.

Kita Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo, gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       J. S. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2012 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. Kauno mieste, Šakių mieste, Jurbarko rajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, padedant L. R., pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalies, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių reikalavimus, neįregistravęs įmonės, negavęs individualios veiklos vykdymo pažymos, neturėdamas verslo liudijimo, neturėdamas jokio mokesčio mokėtojo statuso, versliškai, stambiu mastu vertėsi prekyba kiaulienos skerdiena tokiomis aplinkybėmis: jis nurodytu laikotarpiu iš nenustatyto Lenkijos Respublikos ūkio subjekto įgijo iš viso 432 641 kg šviežios kiaulienos ir jos produktų už 732 278,9 Eur be apskaitos dokumentų bei, padedant L. R., minėtą šviežią kiaulieną ir jos produktus, neišrašydamas jokių apskaitos dokumentų, realizavo: UAB „B“ – 29 400 kg už 61 987,95 Eur (214 032 Lt), R. P. IĮ – 44 625 kg už 91 357 Eur, N. J. – 22 460 kg už 45 976,02 Eur, R. G., vykdžiusiai veiklą pagal verslo liudijimą, – 105 200 kg už 213 276,18 Eur, likusį kiekį realizavo nenustatytiems ūkio subjektams, neišrašydamas jokių pardavimo dokumentų, nesumokėdamas mokesčių valstybės biudžetui, taip, padedant L. R., neteisėtai, versliškai, stambiu mastu vertėsi ūkine, komercine veikla.

2.       L. R.

3.       Be to, L. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo tokiomis aplinkybėmis: 2013 m. rugpjūčio 27 d., tiksliai nenustatytu laiku, Kauno mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad UAB „K“ realiai R. G. atšaldytos kiaulienos skerdienos neparduoda, pasinaudodamas UAB „K“ rekvizitais, pagamino netikrus dokumentus – išrašė 2013 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4015, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, jog UAB „K“ parduoda, o R. G. perka 5046 kg atšaldytos kiaulienos skerdienos už 33 581,13 Lt (9725,77 Eur) su PVM, ir 2013 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4016, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, jog UAB „K“ parduoda, o R. G. perka 3189 kg atšaldytos kiaulienos skerdienos už 21 222,79 Lt (6146,54 Eur) su PVM, ir šiuos netikrus dokumentus panaudojo – kartu su paties pristatyta atšaldyta kiaulienos skerdiena pateikė R. G..

4.       R. P. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., padedant E. P., apgaulingai tvarkė R. P. IĮ buhalterinę apskaitą tokiomis aplinkybėmis: jis, būdamas R. P. IĮ vadovas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio l dalies, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 77 straipsnio 1 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 79 straipsnio, Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 57 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes E. P., būdamas atsakingas už žaliavų įmonei tiekimą, iš J. S. be įsigijimo dokumentų įgijo 44 625 kg kiaulienos skerdienos, kurią vėliau jis (R. P.) realizavo Lietuvos Respublikos ūkio subjektams už 91 357 Eur (315 437 Lt), neišrašydamas jokių pardavimo dokumentų, taip bendrovė neapskaitė pardavimo pajamų, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 19 185 Eur (66 241 Lt) PVM ir 10 826 Eur (37 379 Lt) pelno mokesčio, dėl to negalima iš dalies nustatyti R. P. IĮ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.

5.       Be to, R. P. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas išvengti mokėtinų mokesčių, nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. Jurbarko rajone, padedant E. P., įrašė į metines pelno mokesčio deklaracijas ir PVM deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąsias pajamas, turtą bei jo naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai tokiomis aplinkybėmis: E. P. įgijus iš viso 44 625 kg šviežios mėsos (kiaulienos skerdienos) iš J. S. be jokių apskaitos dokumentų, jis (R. P.) mėsos įgijimo neapskaitė R. P. IĮ buhalterinėje apskaitoje ir nenustatytu laiku visą iš J. S. įgytą šviežios mėsos (kiaulienos skerdienos) kiekį realizavo Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, neišrašant jokių apskaitos dokumentų, t. y. pardavimo operacijų neapskaitant oficialioje buhalterinėje apskaitoje, nefiksuojant kasos aparatu ir neišrašant PVM sąskaitų faktūrų, tokiu būdu sumažinant realias įmonės prekybos apimtis. E. P. ir R. P. pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės turėtus sandorius R. P. IĮ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai O. B., nežinojusiai apie tai, kad teikiami duomenys yra neteisingi, kuri pagal pateiktus duomenis užpildė nuosprendyje nurodytas R. P. IĮ PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, kuriose nurodė mažesnį mokėtiną PVM ir pelno mokestį. R. P. pateikė minėtas PVM ir pelno mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąsias pajamas, turtą ir jo panaudojimą, siekdamas išvengti mokėtino į valstybės biudžetą 19 185 Eur (66 241 Lt) PVM ir 10 826 Eur (37 379 Lt) pelno mokesčio.

6.       E. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, eidamas R. P. IĮ technologo pareigas, padėjo R. P. padaryti šios nutarties 4 punkte aprašytą nusikalstamą veiką, t. y. apgaulingai tvarkyti R. P. IĮ buhalterinę apskaitą.

7.       Be to, E. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad padėjo R. P. padaryti šios nutarties 5 punkte aprašytą nusikalstamą veiką, t. y. pateikti žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąsias pajamas, turtą ir jo panaudojimą, siekiant išvengti mokėtino į valstybės biudžetą 19 185 Eur (66 241 Lt) PVM ir 10 826 Eur (37 379 Lt) pelno mokesčio.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

8.       Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas J. S., L. R., R. P., E. P. pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas jiems naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. S., L. R., R. P., E. P. išteisinimo padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina, kad kaltinamųjų veiksmai atitinka jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius, kad J. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, jo padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis) L. R. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, R. P. – pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, jo padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis) E. P.– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinių skundų argumentai

9.       Kasaciniu skundu nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjas advokatas A. Andriukaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl J. S. ir L. R. ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo, kad:

9.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius – versliškumą ir stambų mastą. Byloje nėra surinkta patikimų įrodymų apie galimai neteisėtų gautų pajamų dydį, todėl teismas padarė jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad J. S. ir L. R. iš neteisėtos veiklos gautos pajamos žymiai viršija 500 MGL dydžio sumą, o jų veikla vertinama kaip vykdoma stambiu mastu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355-648/2018) dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo ir nepagrįstai J. S. ir L. R. veiksmus pripažino nusikalstamais, užtraukiančiais jiems atsakomybę pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

9.2.                      Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-696/2018), teigiama, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį gali kilti tik tuo atveju, jeigu yra nustatomi ne formalūs, o realūs neigiami padariniai. Byloje nesurinkta jokių įrodymų dėl kilusių realių neigiamų padarinių, todėl L. R. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.

9.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje atliekant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus, dėl kurių surašyti protokolai, galiojo Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (toliau – ir OVĮ), kuris nenustatė, jog dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, gali būti atliekamas operatyvinis tyrimas. Operatyvinis tyrimas dėl J. S. ir L. R. atliktas neteisėtai, protokolai dėl operatyvinių veiksmų ir priemonių atlikimo neatitinka BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimų, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šių duomenų pagrindu negalėjo būti priimtas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nesilaikant kasacinio teismo praktikos ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) nuostatų, buvo nustatomas tariamai atliktos nusikalstamos veikos mastas, lemiantis veikos pavojingumą, įrodinėjamas tariamas stambus mastas. KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šiuo atveju buvo delsiama pradėti ikiteisminį tyrimą, galimai siekiant J. S. ir L. R. sunkesnės baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, apskaičiuojant konkrečius tariamos įgytos ir parduotos kiaulienos kiekius bei pripažįstant J. S. ir L. R. kaltais, nepagrįstai remiamasi tyrėjo K. G. prielaidomis ir jų pagrindu parengtais kriminalinės žvalgybos ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolais. Kasatorius, analizuodamas byloje surinktus duomenis, teigia, kad byloje užfiksuoti pokalbiai telefonu yra neinformatyvūs, o kriminalinės žvalgybos ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokoluose padaryti neatitikimai, klaidos, garso įrašų trūkumai, protokolai parengti tyrėjo K. G. prielaidomis, pats tyrėjas pripažino, kad buvo padaryta daug klaidų parengiant ir teismui pateikiant minėtus protokolus. Dėl to protokoluose esančios informacijos turinio vertinimas pažeidžia in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nepagrįstai remiamasi slapto sekimo protokolais, kuriuose pateikiama daugiau informacijos, nei matyti iš vaizdo įrašų, kurių pagrindu surašyti protokolai, o slaptus tyrimo veiksmus atlikusio tyrėjo K. G. parodymai apie tai, kad jis matė daugiau, nei užfiksuota vaizdo įrašuose, neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų. Be to, kratų metu nebuvo rastas joks saugomas kiaulienos kiekis, neužfiksuota, kad J. S. ar L. R. pirktų ar parduotų konkretų kiaulienos kiekį.

9.4.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas vadovaujantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie nagrinėjant bylą teisme nepasitvirtino, o teismo išvados prieštarauja bylos duomenims. Teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikrintais liudytojo Lenkijos Respublikos piliečio M. J. (M. J.), kuris nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, parodymais, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 279 straipsnio 6 dalies pažeidimus. Kartu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų R. S., R. Ž., R. G., I. B. parodymais, kurie nepasitvirtino arba taip pat nebuvo patikrinti teisme. Nė vienas liudytojas, kurio parodymais remiamasi skundžiamame nuosprendyje, nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais negalima vadovautis kaip pagrindžiančiais kaltinamųjų kaltę. Be to, liudytojo R. S. parodymų patikrinimas vietoje atliktas pažeidžiant BPK nuostatas. Apkaltinamajame nuosprendyje visi duomenys įvertinti išimtinai kaltinamųjų J. S. ir L. R. nenaudai, taip pažeisti BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje nustatyti teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, rungimosi principai.

9.5.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes nuosprendžio nustatomojoje dalyje formaliai perrašytas BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų neatitinkantis, abstraktus kaltinamasis aktas, o nuosprendyje padarytos išvados prieštaringos. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, pažeisdamas asmenų lygybės principą, nes kėlė skirtingus įrodinėjimo pakankamumo kriterijus ir tuos pačius įrodymus J. S. ir L. R. atveju vertino kaip nekeliančius abejonių, o N. J. atveju – kaip nepakankamus baudžiamajai atsakomybei kilti. 

9.6.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuteistųjų J. S. ir L. R. teises į nuosavybę, nes tenkino visiškai nepagrįstus ir neproporcingus civilinius ieškinius, kurių reikalavimų dydis nebuvo įrodytas objektyviais bylos duomenimis, visiškai nepasisakė dėl BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimybės ir klausimo dėl ieškinio dydžio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka ir priteisė iš nuteistųjų pinigų sumas, kurios daugiau nei dešimt kartų viršijo jiems paskirtas baudos bausmes. Be to, šis teismas, atmesdamas J. S. gynėjo prašymą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo, padarė ir esminį BPK 151 straipsnio nuostatų pažeidimą.

9.7.                      Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, neatsižvelgė į proceso trukmę, į tai, kad nuteistieji pripažinti kaltais už apysunkio nusikaltimo padarymą, tinkamai neįvertino J. S. ir L. R. asmenybės, todėl paskyrė jiems per griežtas bausmes.

10.       Kasaciniu skundu nuteistieji E. P., R. P. ir jų gynėjas advokatas D. Ramanauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

10.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes E. P. nepagrįstai pripažino nusikalstamų veikų, nustatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padėjėju. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokį konkretų BK 24 straipsnio 6 dalies dispozicijoje įtvirtintą požymį atitinka E. P. veiksmai. E. P. nebuvo nei įmonės vadovas, nei asmuo, įgaliotas tvarkyti buhalterinę apskaitą, todėl negalėjo būti nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, bendrininkas. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino E. P. įgaliojimų ribų valdant R. P. IĮ, kaip tai įpareigoja daryti teismų praktika. Vien prekių įsigijimas negali būti vertinamas kaip padėjimas apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą. Be to, E. P. nebuvo atsakingas už mokesčių deklaracijų surašymą bei pateikimą atsakingoms institucijoms, o jam inkriminuotas skerdienos įgijimas be apskaitos dokumentų niekaip nesusijęs su BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė E. P., kaip padėjėjo, veikos subjektyviosios pusės.

10.2.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, yra nepagrįstas leistinais, patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais duomenimis, nuosprendyje išdėstytos tikėtinos išvados dėl E. P. ir R. P. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip esmingai pažeistos BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, nekaltumo prezumpcijos principas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, spręsdamas E. P. ir R. P. kaltės klausimą, tačiau nepateikė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalies reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo, neišdėstė motyvų, kuriais remdamasis atmetė kitas E. P. ir R. P. kaltę paneigiančias faktines aplinkybes ir įrodymus, nepateikė įrodymų visumos analizės, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų tyrimo metu ir teisme duotų parodymų ir kitų įrodymų, nenurodė motyvų, kodėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tokius įrodymus vertino neteisingai. Nuosprendyje tiesiog išdėstyti pirmosios instancijos teismo tirti įrodymai, tačiau nėra jokios šių įrodymų analizės, kiek tai susiję su E. P. ir R. P. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, o jų kaltė iš esmės preziumuojama J. S. ir L. R. kaltę tariamai patvirtinančiais įrodymais, nors ji taip pat nėra įrodyta.

10.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik deklaratyviai išdėstė liudytojo R. S. parodymus, su šiuo liudytoju atliktus proceso veiksmus, tačiau nepateikė detalaus tokių jo parodymų bei aplinkybių vertinimo, nepasisakė dėl jų prieštaringumo ir nepatikimumo, neatsižvelgė į tai, kad atliekant šio liudytojo parodymų patikrinimą vietoje buvo nesilaikoma BPK 196 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, ir parodymų patikrinimą vietoje nepagrįstai pripažino leistinu įrodymu. Dalyje E. P. ir R. P. inkriminuotų nusikalstamos veikos epizodų skerdienos kiekiai nurodyti remiantis išimtinai tik telefono pokalbių išklotinėmis arba tik deklaratyviai pagal liudytojo R. S. parodymus, nesant jokių objektyvių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas tikrino teisinį ir faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindą, tačiau nepatikrino, ar telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, operatyvinių veiksmų ir priemonių atlikimo protokoluose užfiksuotą informaciją (išskyrus šiuos dokumentus rengusio pareigūno K. G. parodymus) patvirtina BPK nustatytais veiksmais gauti įrodymai, ir tokių duomenų nuosprendyje nenurodė, nepaaiškino, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina operatyvinio tyrimo duomenis bei liudytojo K. G. parodymus.

10.4.                       Šioje byloje dėl E. P. ir R. P. nebuvo atliekama kriminalinė žvalgyba, jiems nebuvo sankcionuoti jokie operatyviniai veiksmai. Tačiau byloje susiklostė situacija, kai, vykdant J. S. ir L. R., įtariamų darant atitinkamas nusikalstamas veikas, susižinojimo kontrolę, buvo gauta duomenų apie galimai daromas E. P. ir R. P., nesusijusių su nurodytais asmenimis bendrininkavimo aspektu, veikas, nustatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, kurios nenurodytos KŽĮ 8 straipsnio 1 dalyje tarp nusikalstamų veikų, dėl kurių galima vykdyti kriminalinės žvalgybos tyrimą. Byloje nėra BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka priimto aukštesniojo prokuroro nutarimo dėl kriminalinės žvalgybos metu surinktos informacijos panaudojimo prieš E. P. ir R. P., todėl pirmosios instancijos teismas šios informacijos pagrįstai nepripažino leistinu įrodymu. Be to, ilgas ir vis pasikartojantis neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų taikymas prieš J. S. ir L. R. bei atitinkamai ir kitus su jais bendravusius asmenis iš esmės gali būti pripažintas nusikaltimų „tiražavimu“. Šiuo atveju kriminalinės žvalgybos veiksmai, kurių metu buvo nustatyti tariamai E. P. ir R. P. padaryti nusikaltimai, buvo atliekami beveik metus, nors pareigūnai realizuoti šią informaciją galėjo anksčiau. Liudytojas K. G. negalėjo aiškiai atsakyti į klausimus, kodėl nesiėmė priemonių, kad būtų anksčiau sustabdyta galima nusikalstama veika. Tai tik patvirtina slaptų tyrimo veiksmų neteisėtumą ir sudaro pagrindą juos vertinti kaip provokavimą.

10.5.                       Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas byloje pareikštus civilius ieškinius ir priteisdamas iš E. P. ir R. P. solidariai 30 010 Eur Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, nenurodė jokių motyvų, ieškinio dydžio apskaičiavimo ir įrodymų, kuriais grindė sprendimą dėl šios ieškinio dalies patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nesudaręs galimybių E. P. ir R. P. pasisakyti dėl ieškinio pagrindo ir ginčyti ieškinio dydį patvirtinančių įrodymų, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir nuteistųjų teisę į teisingą teismo procesą, įtvirtiną Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11.       Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.  

13. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, didelė dalis kasatorių dėstomų argumentų yra skirti įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą (pavyzdžiui, dėl liudytojų R. S., K. G., M. J., R. Ž. parodymų, PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės ir kt.), ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti (kaip antai dėl įgyto ir realizuoto konkretiems asmenims kiaulienos kiekio ir pan.), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019). Dėl to kasacinių skundų teiginiai ir argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, paliekami nenagrinėti. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjo kasacinio skundo teiginys dėl BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimo yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl taip pat negali būti nagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Nenagrinėtini ir šio kasatoriaus skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo 2019 m. spalio 9 d. nutarties, kuria nebuvo patenkintas jo 2019 m. birželio 19 d. prašymas panaikinti J. S. taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą, atkreipiant dėmesį į tai, kad kasacine tvarka skundžiamos tik BPK 318 straipsnio 1 dalyje ir 326 straipsnio 1, 5 dalyse išvardytos nutartys (BPK 367 straipsnio 4 dalis).

14. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl duomenų, gautų operatyvinio tyrimo (vėliau – kriminalinės žvalgybos) metu, pripažinimo įrodymais

15. Vieni esminių kasaciniuose skunduose nurodomų argumentų yra susiję su duomenų, gautų atliekant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmus, atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams ir jų vertinimu. Nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad byloje operatyvinis (kriminalinės žvalgybos) tyrimas atliktas neteisėtai, o jo metu surinkti duomenys apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais. Iš esmės panašūs argumentai dėstomi ir nuteistųjų E. P., R. P. ir jų gynėjo kasaciniame skunde, teigiant, kad dėl E. P. ir R. P. kriminalinė žvalgyba nebuvo atliekama, prieš juos nebuvo sankcionuoti jokie operatyviniai (kriminalinės žvalgybos) veiksmai, o šiuos veiksmus vykdant prieš J. S. ir L. R. gauti duomenys apie galimai daromas E. P. ir R. P. nusikalstamas veikas, nustatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių kriminalinės žvalgybos tyrimas negalimas, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

16. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

17. Kasaciniuose skunduose, kaip jau minėta, keliamas duomenų, gautų Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos (nuo 2013 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos) įstatymo nustatyta tvarka, pripažinimo įrodymais klausimas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neviešo pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimo priemonių naudojimas yra nedraudžiamas ir jų rezultatais gali būti remiamasi teismuose įrodinėjant asmens kaltę, tačiau tokių duomenų pripažinimui įrodymais keliami didesni teisėtumo užtikrinimo reikalavimai. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ (KŽĮ) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-P-94-895/2015, 2K-7-414-303/2015 ir kt.).

18. Teisinis pagrindas atlikti operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmus yra: 1) arba apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys atlikti OVĮ 10, 11 straipsniuose nurodytus operatyvinius veiksmus (atitinkamai KŽĮ 10, 11, 12 straipsniuose, 15 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriminalinės žvalgybos veiksmus), 2) arba generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai atlikti OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytus operatyvinius veiksmus (atitinkamai KŽĮ 12, 13 straipsniuose, 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriminalinės žvalgybos veiksmus). Faktinis operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje (KŽĮ 8 straipsnyje), tai – tam tikra turima informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad operatyviniai (kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Dėl to, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant, turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015, 2K-57-696/2017).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužės 9 d. buvo pradėta operatyvinio sekimo byla Nr. M1-3-003-12, joje gauta duomenų apie J. S., L. R. ir jų bendrininkų galimai daromas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (sunkus nusikaltimas), 222 straipsnio 1 dalyje. Iš byloje esančio 2012 m. birželio 21 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Kauno apygardos valdybos l. e. p. viršininko prašymo Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka“ turinio matyti, kad operatyvinio tyrimo metu buvo gauta duomenų, jog J. S., prisidengdamas realių bendrovių dokumentais, iš Lenkijos į Lietuvą įveža didelį kiekį kiaulienos skerdienos (apie 60 tonų per savaitę), vėliau didžioji dalis mėsos be dokumentų realizuojama Lietuvoje prekiaujantiems asmenims; dėl šios J. S., L. R. ir jų nusikalstamos veikos bendrininkų vykdomos neteisėtos veiklos gali būti daroma didelė žala Lietuvos Respublikos biudžetui. Prašyme nurodyta, kad operatyvinio tyrimo metu surinktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, kokių priedangos priemonių vardu sudaromi sandoriai dėl prekių pirkimo ir pardavimo, kokiems fiziniams ar juridiniams asmenims realizuojamos prekės, kokių įmonių vardu išrašomi priedangos dokumentai transportavimui; gautos informacijos nepakanka visiems konkretiems asmenims, bendrininkams, galimai dalyvaujantiems nusikalstamoje veikloje, nustatyti. Asmenys, prieš kuriuos prašoma sankcionuoti operatyvinius veiksmus, yra J. S. ir L. R.. Nustatyta ir tai, kad operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo metu Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d., 2012 m. spalio 10 d., 2013 m. sausio 10 d. nutartimis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – J. S. ir L. R. slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas iki 2013 m. balandžio 12 d. Kriminalinės žvalgybos tyrimo metu paaiškėjus nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymiams, pagal kriminalinės žvalgybos subjekto (FNTT Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo K. G.) tarnybinį pranešimą 2013 m. balandžio 19 d. prieš J. S. ir L. R. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-01024-13 pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.     

21. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai, atliekant teisėtai ir pagrįstai sankcionuotus operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus (pavyzdžiui, tokius kaip telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė), gaunami duomenys dėl veikos, nenurodytos OVĮ 9 straipsnio 1 dalyje (KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte), tokie duomenys yra gauti teisėtu būdu ir atitinka įrodymų reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2008, 2K-504/2010, 2K-67/2014, 2K-168-139/2015). Priešinga taisyklė lemtų besąlygišką draudimą naudoti teisėtai atliekant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus gautus duomenis apie tokias nusikalstamas veikas, dėl kurių šių veiksmų atlikimas neleidžiamas. Toks draudimas nebuvo įtvirtintas buvusioje OVĮ redakcijoje, jo nėra ir galiojančiame KŽĮ, BPK bei pirmiau minėtoje teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015). Duomenų, gautų atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, kaip įrodymų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybės nepaneigia ir tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitus BK straipsnius, taip pat ir tokius, kuriuose dėl nustatytų nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmai. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2010, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015, 2K-9-94-895/2015 ir kt.).

22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atliekant prieš J. S. ir L. R. apygardos teismo nutartimis sankcionuotą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą, buvo gauta duomenų, leidžiančių įtarti J. S., L. R. (taip pat kitus asmenis) ir dėl kitos nusikalstamos veikos (BK 222 straipsnio 1 dalis) nei galimai tos (BK 182 straipsnio 2 dalis), apie kurią turima informacija sudarė faktinį pagrindą atlikti sankcionuotus veiksmus. Vien tai, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas ne tik dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl jos vėliau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas), bet ir dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, ar kad ikiteisminio tyrimo metu nusikalstamos veikos kvalifikavimas buvo pakeistas ir byla perduota teismui kaltinant J. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, o L. R. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, tai, kad šioje byloje kaltinimai buvo pareikši ir kitiems asmenims: E. P. (pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį), R. P. (pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį) bei N. J. (pagal BK 202 straipsnio 1 dalį), kaip ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu prieš tai minėti kaltinamieji pagal visus kaltinimus buvo išteisinti, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu (išskyrus N. J.) nuteisti, negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo, taip pat ir BPK 162 straipsnio aspektu. Duomenys, kurie nebuvo nurodyti prieš tai minėtose apygardos teismo nutartyse, apie J. S. ir L. R. galimai daromas ir kitas nusikalstamas veikas (BK 202 straipsnio 1 dalis), taip pat ir dėl kitų asmenų, šiuo konkrečiu atveju dėl E. P. ir R. P. („atsitiktinis radinys“) galimai daromų nusikalstamų veikų (BK 222 straipsnio 1 dalis, 220 straipsnio 1 dalis), buvo gauti sąžiningai įgyvendinant apygardos teismo leistus atlikti prieš tai minėtus neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiuos operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo metu gautus duomenis pripažino leistinais įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. 

23. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad ilgas neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų taikymas prieš J. S., L. R. ir kitus su jais bendravusius asmenis gali būti pripažįstamas nusikaltimų „tiražavimu“, nes buvo delsiama pradėti ikiteisminį tyrimą, taip galimai siekiant sunkesnės ne tik J. S. ir L. R., prieš kuriuos buvo taikomos prievartos priemonės, bet ir E. P. bei R. P. teisinės padėties.

24. Pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau KŽĮ konkrečiai nenustato, kiek laiko valstybės institucijos subjektai gali atlikti neviešo pobūdžio veiksmus, kokios apimties nusikalstamų veikų atskleidimo gali būti siekiama, ir iš esmės nėra nustatyta jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimų pratęsimų skaičiaus. Neviešo pobūdžio žvalgybiniai veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-693/2019). Informacijos ikiteisminiam tyrimui pradėti taikymas taip pat nėra ribojamas (išskyrus atvejus, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, pagal BPK 3 straipsnį). Kita vertus, žvalgybiniai veiksmai negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai įvertinus visas bylos aplinkybes matyti, kad ilgesnį laiką tęsiant kriminalinės žvalgybos tyrimą buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kriminalinės žvalgybos objekto baudžiamąją atsakomybę (pavyzdžiui, kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017 ir kt.).

25. Minėta, kad prieš J. S. ir L. R. operatyvinis (kriminalinės žvalgybos) tyrimas buvo pradėtas gavus informaciją dėl jų ir jų bendrininkų galimai rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje; techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka sankcionuotas apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d., 2012 m. spalio 10 d., 2013 m. sausio 10 d. nutartimis po tris mėnesius ir truko iš viso 9 mėnesius. Nors šis terminas yra pakankamai ilgas, tačiau KŽĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidžia. Jose nustatyta, kad techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka sankcionuojamas ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas; bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, su nustatyta išimtimi, kai kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas dėl turimos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba kai yra kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindų, nurodytų KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose. 

26. Iš bylos medžiagos matyti, kad duomenys apie nusikalstamų veikų teisiškai reikšmingas aplinkybes aiškėjo palaipsniui. Atliekant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) tyrimą, prieš vienus asmenis (J. S., L. R.) dėl galbūt rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, buvo gaunami nauji duomenys ir apie kitų asmenų (be kita ko, E. P., R. P., N. J.) galimai rengiamas, daromas ar padarytas kitas nusikalstamas veikas. Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad operatyvinis (kriminalinės žvalgybos) tyrimas šioje byloje vyko teisėtai; jį tęsiant, buvo siekiama nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Todėl teigti, kad operatyvinis (kriminalinės žvalgybos) tyrimas vyko, kaip nurodo kasatoriai, tik kaupiant naujus veikos epizodus ir siekiant pasunkinti nuteistųjų teisinę padėtį, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje taikomi neviešo pobūdžio veiksmai nevaržė nė vienam iš jų laisvės pasirinkti teisingą elgesio variantą.

Dėl kitų kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais 

27. Nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 279 straipsnio 6 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimus, nes nuosprendyje nuteistųjų kaltę grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teismo posėdyje nepatikrintais liudytojų M. J., R. G. parodymais. Taip, kasatoriaus manymu, buvo pažeistos BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies nuostatos. 

28. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (žr. 2010 m. liepos 20 d. sprendimą byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).

29. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų formuojamą praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Tokių parodymų perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-48-788/2018 ir kt.).

30. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad liudytojai M. J. ir R. G. teismo posėdžiuose nebuvo apklausti (R. G. parodymus duoti teismo posėdyje atsisakė; dėl jos buvo priimtas baudžiamasis įsakymas; liudytojas M. J., kaip užsienio pilietis, buvo apklaustas prokuroro pagal teisinės pagalbos prašymą). Byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti šių liudytojų parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, formuodamas savo vidinį įsitikimą vertinant įrodymus, liudytojų M. J. ir R. G. parodymų, perskaitytų teisiamajame posėdyje, turinį analizavo kitų bylos įrodymų (t. y. liudytojų R. S., R. Ž., R. K., K. G., išteisintojo N. J. bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą I. B. parodymų, telefono pokalbių įrašų, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų, specialisto išvados, kitų rašytinių įrodymų, taip pat R. G. priimto baudžiamojo įsakymo) kontekste ir BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų (net jei nuteistieji ir jų gynėjai šiuo atveju jokioje proceso stadijoje šių liudytojų negalėjo apklausti) esmingai nepažeidė (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

31. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, gynybos teisių (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis), taip pat kasaciniame skunde nurodomų rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio ir kt.) pažeidimai gali būti konstatuojami tokiu atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas asmens, kurio gynyba neturėjo galimybės apklausti, parodymais, kurie byloje yra lemiami (galintys nulemti jos baigtį), tačiau nėra pakankamų gynybos kliūtis kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti šių parodymų patikimumą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015; Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06). Šioje byloje tokios teisinės situacijos nėra – apkaltinamajame nuosprendyje J. S. bei L. R. kaltumas įrodytas ne tik teisme patikrintais (perskaitytais) liudytojų M. J. ir (ar) R. G. parodymais, bet ir kitais reikšmingais bylos duomenimis, kuriuos gynyba galėjo ginčyti nagrinėjant bylą teisme.

32. Kasaciniuose skunduose taip pat ginčijamas liudytojo R. S. parodymų patikrinimo vietoje teisėtumas ir šio procesinio veiksmo metu surinktų duomenų atitiktis įrodymams keliamiems reikalavimams. Kasatorių manymu, šis proceso veiksmas buvo atliktas nesilaikant BPK 196 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, nes liudytojas į įvykio vietas jo parodymų patikrinimo metu buvo atvežtas pareigūnų; be to, jis nebuvo nufotografuotas, kai šio procesinio veiksmo metu rodė konkrečias vietas.

33. Pagal BPK 196 straipsnio 1 dalį, siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, savarankiškai parodo vietą, apie kurią davė parodymus, paaiškina savo ankstesnius parodymus, akivaizdžiai juos susiedamas su aplinkybėmis vietoje, ir atsako į užduodamus klausimus. Parodymų tikrinimo vietoje metu turi būti laikomasi šiame kodekse nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių (įstatymo redakcija iki 2017 m. liepos 25 d.).

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad, tikrinant liudytojo R. S. parodymus dėl įvykio vietų, dalyvių veiksmų, BPK 196 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Iš R. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad liudytojas savarankiškai parodė kelią ir vietas, į kurias reikia važiuoti; atvykus į Šakių rajoną, (duomenys neskelbtini), R. S. parodė fermos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini); įvažiavus į fermos kiemą, parodė puspriekabę-šaldytuvą, į kurią, anot jo, buvo perkraunama atvežta kiaulienos skerdiena, o vėliau buvo išvežiojama į prekybos vietas; nuvykus į Jurbarko rajoną, (duomenys neskelbtini), liudytojas parodė pastatą su lentele (duomenys neskelbtini); čia, pagal R. S., taip pat buvo pristatoma kiaulienos skerdiena ir kraunama per pirmąsias duris su iškaba „Mėsos ir subproduktų išdavimo patalpa“. Liudytojo parodyti objektai buvo užfiksuoti fotonuotraukose, jos yra pridėtos prie bylos medžiagos, o parodymų patikrinimo vietoje protokolai pasirašyti R. S., taip patvirtinant jų turinio teisingumą. Tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nebuvo vizualiai užfiksuoti R. S. veiksmai, kai šis rodė į konkrečius objektus, nesudaro pagrindo šio procesinio veiksmo metu užfiksuotų duomenų nepripažinti įrodymais, juolab kad toks reikalavimas nėra įtvirtintas ir BPK. Taigi, darytina išvada, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas liudytojo R. S. parodymų patikrinimo vietoje duomenis įrodymu, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

35. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ir išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės, tačiau, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, nepateikė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo, kartu nenurodė, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus (t. y. operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo metu gautus duomenis, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, operatyvinių veiksmų ir priemonių atlikimo protokolus surašiusio pareigūno K. G., liudytojo R. S. parodymus); anot kasatorių, taip buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatos.

36. Kaip minėta, įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

37. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles reglamentuoja BPK 331 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šios instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

38. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atliktas šio teismo įrodymų vertinimas esminių BPK trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti, kaip prašo kasatoriai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatų, patikrino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ir, priimdamas apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl J. S., L. R., R. P. ir E. P., jo aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jiems keliamus reikalavimus. Kartu teisėjų kolegija sutinka su kasaciniuose skunduose nurodytais tam tikrais apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo trūkumais, tačiau šių trūkumų vien dėl jų formalaus pobūdžio nevertina kaip esminių BPK pažeidimų, dėl kurių pagal kasatorių prašymus reikėtų panaikinti šio teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba, kaip minėta, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

39. Nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas J. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, o L. R. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

40. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga (-s), ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; licencija (leidimas) gauta (-s) pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-37-689/2018, 2K-130-976/2018). Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą siejama su tokiais objektyviaisiais požymiais kaip versliškumas arba stambus mastas. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu ir tinkamas motyvavimas yra būtini tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsnį (atitinka šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnį).

41. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas formaliai ar vadovaujantis vien padarytų pažeidimų skaičiumi ir pan. ANK 127 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ iš esmės reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Tačiau versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi ūkine, profesine ar kitokia veikla sąvokos. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016, 2K-7-102-222/2018 ir kt.). Veiklos stambaus masto kriterijus baudžiamuosiuose įstatymuose taip pat nėra apibrėžtas. ANK 127 straipsnio 5 dalyje pateiktas administracinės atsakomybės taikymo kriterijus, kurį aiškinant sistemiškai baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, profesine ar kitokia veikla gali kilti, kai per metus iš neteisėtos veiklos gaunamų pajamų dydis ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė viršija 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (25 000 Eur) sumą (pagal ATPK 173 straipsnį – 500 MGL, arba 18 825,30 Eur).

42. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas gali būti ne jaunesnis nei 16 metų amžiaus individualiai veikiantis asmuo, įmonės vadovas ar kitoks įgaliotas asmuo. Atsakomybės subjektas gali būti ir juridinis asmuo. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad kaltininkas supranta, kad netesėtai verčiasi ekonomine veikla, ir nori taip veikti.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad J. S. nuo 2012 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. neteisėtai (t. y. neįregistravęs įmonės, negavęs individualios veiklos vykdymo pažymos, neturėdamas verslo liudijimo, neturėdamas jokio mokesčio mokėtojo statuso), versliškai ir stambiu mastu vertėsi komercine veikla – prekyba kiaulienos skerdiena, t. y. minėtu laikotarpiu iš Lenkijos Respublikos ūkio subjekto be apskaitos dokumentų įgijo šviežios kiaulienos ir jos produktų, iš viso 432 641 kg už 732 278,9 Eur, ir, neišrašydamas jokių apskaitos dokumentų, nesumokėdamas mokesčių, šią šviežią kiaulieną bei jos produktus realizavo: UAB „B“ – 29 400 kg už 61 987,95 Eur, R. P. IĮ – 44 625 kg už 91 357 Eur, N. J. – 22 460 kg už 45 976,02 Eur ir R. G. – 105 200 kg už 213 276,18 Eur, o tai sudaro 201 685 kg už 412 597,15 Eur.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam J. S. inkriminuotoje veikoje abu esminiai neteisėto vertimosi komercine veikla požymiai – versliškumas ir stambus mastas – apeliacinės instancijos teismo yra nustatyti ir atskleisti; skundžiamame teismo nuosprendyje išsamiai aptarti J. S. veiksmai ir motyvuotai atskleistas jo neteisėto vertimosi komercine veikla mechanizmas. Kaip nustatyta byloje, J. S. neteisėta prekyba kiaulienos skerdiena užsiėmė virš aštuonių mėnesių, tai teismui leido spręsti apie tokios veiklos pastovumą, jos nuolatinį pobūdį. Pigesnės kiaulienos skerdienos tiekėjo ir pirkėjų, kuriems ji galėtų būti brangiau parduota, aktyvi paieška, reguliarūs skerdienos pristatymo į Lietuvą užsakymai, priėmimas ir jos realizavimas (t. y. dažnis, kiekiai, svoris, derybos dėl pirkimo ir pardavimo kainų, pristatymo datų, atsiskaitymo ir kt.), samdomų darbuotojų (L. R., R. S., R. Ž.), vykdžiusių skerdienos krovos darbus, transportavimą ir pan., buvimas, taip pat tai, kad J. S. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu niekur nedirbo ir ši komercinė veikla, kaip pagrįstai nustatyta byloje, jam buvo pagrindinis pajamų šaltinis, rodo didesnį jo neteisėtos veikos pavojingumą ir pagrindžia versliškumo požymį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas ir J. S. neteisėtos komercinės veiklos stambaus masto kriterijus. Iš neteisėtos komercinės veiklos (t. y. be apskaitos dokumentų įgytus kiaulienos skerdieną ir jos produktus realizavus UAB „B“, R. P. IĮ, N. J. ir R. G.) J. S. gautų pajamų dydis – 412 597,15 Eur – viršija 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (25 000 Eur) sumą ir neabejotinai peržengia ribą, nuo kurios asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. S. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. S. veikoje pagrįstai nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymiai; baudžiamasis įstatymas (BK 202 straipsnio 1 dalis), priešingai nei teigia kasatorius, J. S. pritaikytas tinkamai.

46. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, inkriminuotos J. S., aplinkybių dalis – dėl likusio kiaulienos skerdienos ir jos produktų kiekio (230 956 kg už 319 681,75 Eur) realizavimo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems ūkio subjektams, neišrašant jokių pardavimo dokumentų ir nesumokant mokesčių valstybės biudžetui, – nebuvo įrodyta (t. y. nebuvo nustatyta, kam, kiek, už kokią kainą buvo realizuota likusi skerdienos dalis ir ar iš viso ji buvo realizuota). Teisėjų kolegijos vertinimu, asmuo negali atsakyti už tai, kad nei operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo metu, nei atliekant ikiteisminį tyrimą (kurių metu, be kita ko, buvo taikomi gana ilgą laiką trukę neviešo pobūdžio veiksmai, kaip antai telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas, slaptas sekimas) dėl kokių nors priežasčių nebuvo surinkti visi duomenys ir nustatytos atitinkamos, t. y. aptariamos dalies kiaulienos skerdienos ir jos produktų realizavimo, aplinkybės; tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir nagrinėjant bylą teisme. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Dėl to prieš tai minėtos aplinkybės, taip pat ūkinės veiklos rūšis, kuri paprastai siejama su gamyba ir paslaugų teikimu, bet ne su prekyba ar tarpininkavimu, (komercinė veikla) iš J. S. inkriminuojamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybių pašalinami, nors tai nekeičia J. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

47. L. R. nagrinėjamoje byloje nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad padėjo J. S. neteisėtai verstis (t. y. versliškai ir stambiu mastu) prieš tai aptarta komercine veikla.

48. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir bet kurią kitą nusikalstamos veikos padarymo formą, atskleidžia objektyviųjų ir subjektyvių požymių visuma. Bendrininkavimo būtinas subjektyvusis požymis yra tyčia. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-1073/2018, 2K-167-693/2019).???

49. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad L. R. padėjo J. S. (kuris nebuvo įregistravęs įmonės, nebuvo gavęs individualios veiklos vykdymo pažymos, neturėjo verslo liudijimo ir jokio mokėtojo statuso): 1) pažeisti tam tikrus teisės aktus (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisykles, Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių reikalavimus); 2) realizuoti šio be apskaitos dokumentų įsigytą kiaulienos skerdieną ir jos produktus prieš tai nurodytiems ūkio subjektams neišrašant jokių apskaitos dokumentų, nesumokant mokesčių.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 202 straipsnio 1 dalį L. R. pritaikyta nesant visų būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

51. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad komercinei veiklai, kaip vienai iš ekonominės veiklos rūšių, be kita ko, būdingas savarankiškumas, t. y. veikimas savo vardu ir savo rizika (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002, p. 23). Pavyzdžiui, asmuo, dirbdamas pagal darbo sutartį, veikia ne savo, o darbdavio vardu, nes tokiu atveju konkrečia ekonomine veikla verčiasi ne darbuotojas, o darbdavys. Vadinasi, ir pareigą pasirinkti teisinę veiklos formą (pavyzdžiui, juridinio asmens veiklą ar individualią), gauti įstatymo nustatytus leidimus, būtinus siekiant verstis atitinkama ekonomine veikla (taigi ir komercine), tinkamai tvarkyti savo veiklos apskaitą ir pan. pagal teisės aktus turi tik asmuo, ėmęsis verslo (ekonominės veiklos).

52. Minėta, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, subjektas gali būti tik individualiai (savarankiškai) veikiantis savo vardu ir savo rizika asmuo, įmonės vadovas ar kitoks įgaliotas asmuo, taip pat juridinis asmuo.

53. Bylos duomenimis, L. R. iki 2013 m. sausio mėnesio dirbo vairuotoju UAB D, kurios akcininkė ir direktorė buvo J. S. žmona. Bendrovės veiklos pobūdis – prekyba, taip pat ir šviežia mėsa. L. R. darbas – bendrovei priklausančia transporto priemone (sunkvežimiu MAN) išvežioti mėsą pirkėjams (turgaus prekeiviams). 2013 m. sausio mėnesį, UAB D nutraukus prekybą mėsa ir iš bendrovės atleidus L. R. (apie ką, anot šio, jam iki sulaikymo nebuvo žinoma), jo darbo pobūdis, kaip nustatyta byloje, iš esmės nepasikeitė. Jis kartu su kitais taip pat samdomais asmenimis (R. S., R. Ž.), kaip ir iki tol, vykdė kiaulienos skerdienos krovos darbus, sunkvežimiu MAN vežiojo mėsą pirkėjams, be kita ko, ir į turgų Kaune, atliko kitus J. S. pavedimus, už tai gaudamas atlygį.

54. Taigi, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, L. R. jam inkriminuojamu laikotarpiu nebuvo individualiai (savarankiškai) veikiantis asmuo ar įmonės vadovas, taip pat kitoks įgaliotas atstovas. Jis, kaip ir kiti (R. S. ir R. Ž.), buvo samdomas darbuotojas ir už tai gavo atlygį. Tuo tarpu nelegalaus samdomo darbuotojo uždarbiavimo BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis neapima. Toks asmuo, esant byloje faktiniais duomenimis pagrįstiems bendrininkavimo požymiams, gali atsakyti kaip neteisėto vertimosi komercine veikla bendrininkas (pavyzdžiui, padėjėjas).

55. Tačiau, norint pripažinti asmenį nusikalstamos veikos bendrininku, pavyzdžiui, padėjėju, būtina, kaip minėta, nustatyti jo tyčią bendroje veikoje. Padėjėjas turi suvokti, kad asmuo, su kuriuo jis bendrininkauja, užsiima komercine veikla pažeisdamas įstatymus, o jis taip pat dalyvauja tokioje veikloje kartu su juo ir nori taip veikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nepakanka nustatytų faktinių aplinkybių išvadai dėl J. S. ir L. R. bendros tyčios daryti BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytą ekonominį nusikaltimą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia pagrįsti, kad L. R. suvokė, jog savo veiksmais sudaro sąlygas J. S. vykdyti neteisėtą komercinę veiklą, juolab kad jo legalus darbas UAB D ir identiškas nelegalus darbas J. S. buvo vykdomi paraleliai, iš esmės tuo pačiu laikotarpiu. Byloje nepašalintos abejonės, ar L. R. iš viso galėjo suprasti, kada jo veiksmai yra legalūs, o kada – nusikalstami; byloje liko neaišku, kaip jis suvokė savo veiksmų prasmę, t. y. ar jis suprato, kad savo veiksmais sudaro sąlygas neteisėtai ekonominei veiklai, ar norėjo, kad J. S. vykdytų tokią veiklą, ir siekė būtent tokioje veikloje jam padėti. Abejones teisėjų kolegijai dėl bendros tyčios buvimo kelia ir tai, kad L. R. buvo samdomas darbuotojas, todėl vykdė J. S. nurodymus, – ši komercinė veikla, kaip nustatyta, buvo ne L. R., o būtent J. S. verslas.

56.Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius L. R. veiksmuose bendrininkavimo subjektyviojo požymio – bendros su J. S. tyčios, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas L. R. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. R. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria L. R. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, su pakeitimu. BPK 303 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas išteisino L. R. dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendyje netinkamai nurodė tiek baudžiamąjį įstatymą (turėjo būti nurodyta BK 24 straipsnio 6 dalis ir 202 straipsnio 1 dalis), tiek ir išteisinimo pagrindą – BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą (turėjo būti nurodytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

58. Kasaciniame skunde nuteistojo L. R. gynėjas, neginčydamas dokumentų suklastojimo fakto, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas L. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

59. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnyje, dalyku paprastai pripažįstami tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2013). Teismų praktikoje nurodyta, kad dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą), t. y. sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015).

60. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Šios veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.).

61. Byloje nustatyta, kad L. R., pasinaudodamas UAB „K“ rekvizitais, pagamino netikrus dokumentus – išrašė 2013 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KAZ, Nr. 4015, kurioje nurodė žinomai netikrus duomenis apie tai, jog UAB „K“ parduoda, o R. G. perka 5046 kg atšaldytos kiaulienos skerdienos už 33 581,13 Lt (9725,77 Eur) su PVM, ir 2013 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KAZ, Nr. 4016, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, jog UAB „K“ parduoda, o R. G. perka 3189 kg atšaldytos kiaulienos skerdienos už 21 222,79 Lt (6146,54 Eur) su PVM, ir šiuos netikrus dokumentus panaudojo – kartu su atšaldyta kiaulienos skerdiena pateikė R. G.. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2014 m. gegužės 21 d. išvadoje nurodyta, kad minėtose PVM sąskaitose faktūrose rankraštinius įrašus įrašė L. R.. Byloje nustatyta, kad L. R. veikos padarymo metu UAB „K“ nedirbo.

62. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad L. R. veiksmai pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad negali būti pripažįstami tik formaliai atitinkančiais BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką ir vertinami kaip nepavojingi, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su tokia šio teismo išvada. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad nuteistojo L. R. padaryta veika nėra pavojinga, nes nesukėlė jokių neigiamų padarinių. Pažymėtina, kad padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, tarp jų ir nurodyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje. Šiuo atveju, vertinant L. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atsižvelgtina į pagamintų ir realizuotų netikrų dokumentų specifiką, jų galimo panaudojimo sritį ir teisinių santykių atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) ypatumus.

63. Byloje nustatyta, kad L. R. pagaminti ir R. G. pateikti netikri dokumentai – UAB „K“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie R. G. prekių – atšaldytos kiaulienos skerdienos, konkrečių jos kiekių įsigijimą iš UAB „K“, buvo rasti ir paimti kratos metu R. G. darbo vietoje – turgavietėje.

64. Pagal veikos padarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 3D-355 patvirtintų Prekyviečių, prekiaujančių žemės ūkio ir maisto produktais, darbo taisyklių 3, 12 punktus į prekyvietę žemės ūkio ir maisto produktai turi būti pristatomi tik su lydimaisiais dokumentais, t. y. produkto kilmę, saugą, kokybę ir (ar) įsigijimą teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinančiais dokumentais (važtaraščiais, sąskaitomis faktūromis, PVM sąskaitomis faktūromis, atitikties deklaracijomis ir kt.), Minėtų taisyklių 14 punktas nustatė, kad individualia veikla besiverčiantys asmenys privalo turėti individualios veiklos pažymą arba verslo liudijimą, prekių lydimuosius dokumentus, o 25.1.1 punktas nustatė, kad prekyvietės prekiautojai privalo atsakingam asmeniui pateikti parduoti pristatytos mėsos lydimuosius 13, 14, 15 punktuose nurodytus dokumentus, reikalingus prekyvietės atsakingo asmens tvarkomai šviežios mėsos apskaitai vykdyti.

65. Minėta, kad baudžiamasis įstatymas saugo dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą, tikros informacijos ir ja paremtų teisingų sprendimų priėmimą. Šia prasme, remiantis prieš tai nurodytu teisiniu reglamentavimu, į prekyvietę parduoti pristatytų žemės ūkio ir maisto produktų kilmę, saugą, kokybę ar įsigijimą teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinančios PVM sąskaitos faktūros neabejotinai yra reikšmingos, nes prekyvietės prekiautojas privalo jas turėti ir pateikti prekyvietės atsakingam asmeniui. Be kita ko, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, PVM sąskaitos faktūros gali būti pateikiamos kitoms prekyba besiverčiančio asmens (šiuo atveju R. G.) veiklą kontroliuojančios institucijoms ir pareigūnams, pavyzdžiui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir kt. Šiuo atveju pagaminant ir panaudojant bendrovės „K“ vardu (ši bendrovė verčiasi mėsos perdirbimu) netikras PVM sąskaitas faktūras (t. y. jas pateikiant R. G.) iš esmės R. G. buvo sudarytos prielaidos iš J. S. įsigytą neaiškios kilmės, saugos ir kokybės atšaldytą kiaulienos skerdieną legaliai pardavinėti Lietuvos prekyvietėse. Taigi, minėtų netikrų dokumentų pagaminimas ir panaudojimas, kurį įvykdė L. R., buvo prielaida teisiškai reikšmingiems padariniams atsirasti.

66. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir į tai, dėl kokio pobūdžio teisinių santykių atsiradimo buvo pagaminti bei panaudoti netikri dokumentai, daro išvadą, kad L. R. veiksmai negali būti vertinami kaip nepavojingi, negalintys sukelti teisinių pasekmių. Dėl šių priežasčių L. R. veikoje pagrįstai yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai, baudžiamasis įstatymas šiai veikai pritaikytas tinkamai. 

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 6 dalies, 220 straipsnio 1 dalies taikymo

67. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014).

68. Pažymėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) tais atvejais, kai ūkio subjektas turi atskirą buhalterinės apskaitos tarnybą; šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris), kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių; ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Įmonės vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Taigi, nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas pateikia buhalteriui ar specializuotajai įmonei melagingus duomenis arba sąmoningai nepateikia duomenų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013).

69. BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo metu). Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018). BK 220 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016). Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių.

70. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Baudžiamosios atsakomybės subjektai taip pat gali būti fiziniai asmenys, turintys prievolę deklaruoti pajamas ir turtą, bei juridinis asmuo. Įmonės vadovas atsako už buhalterio ar kito apskaitą vedančio darbuotojo surašytos deklaracijos pateikimą, jeigu žino, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, bet vis tiek ją pasirašo ir pateikia. Vadovas atsako ir tada, jei pats asmeniškai nepasirašo ir nesiunčia dokumentų, bet pateikia minėtiems darbuotojams melagingus duomenis, t. y. veikia per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis. Pagal teismų praktiką galimi atvejai, kai už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-511/2019). 

71. Nagrinėjamoje byloje E. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas R. P. IĮ technologas padėjo įmonės vadovui R. P. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą R. P. IĮ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2012 m. spalio 1 d. – 2013 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpio R. P. IĮ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. E. P. taip pat nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas R. P. IĮ technologas padėjo R. P.IĮ vadovui R. P. įrašyti į metines pelno mokesčio deklaracijas ir PVM deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąsias pajamas, turtą bei jo naudojimą ir pateikti jas valstybės įgaliotai institucijai. Dėl tokių E. P. veiksmų buvo sumažintos realios R. P. IĮ prekybos apimtys, o Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti neteisingi duomenys apie įmonės apmokestinamąsias pajamas, turtą ir jo panaudojimą, siekiant išvengti mokėtino į valstybės biudžetą 19 185 Eur PVM ir 10 826 Eur pelno mokesčio. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, E. P. padėjimas apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, taip pat ir neteisingų duomenų apie pajamas ir turtą pateikimas pasireiškė žaliavų įmonės gamybai – 44 625 kg kiaulienos skerdienos įgijimu iš J. S. be apskaitos dokumentų, kuri, taip pat be apskaitos dokumentų, vėliau už 91 357 Eur buvo realizuota kitiems ūkio subjektams.

72. Nuteistųjų E. P., R. P. ir jų gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes E. P. nepagrįstai pripažino nusikalstamų veikų, nustatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, padėjėju. Šie argumentai pagrįsti.

73. Minėta, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektai gali būti asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), taip pat įmonės vadovas; nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektai gali būti juridinio asmens savininkai, vadovai ir už finansų apskaitą atsakingi darbuotojai, taip pat asmuo, nors teisės aktų nustatyta tvarka nepaskirtas įmonės vadovu, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-511/2019).

74. Kasacinio teismo praktikoje teismams yra išaiškinta, kad apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, atsako už nusikaltimus, kuriuos siekė padaryti apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, o ūkio subjekto vadovas šiuo atveju atsako tik už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Jeigu minėtas asmuo apgaulingai tvarko buhalterinę apskaitą susitaręs su ūkio subjekto vadovu, abu atsako pagal BK 222 straipsnį. Tokiu atveju kito asmens veika kvalifikuojama kaip padėjėjo (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2010). 

75. Byloje nustatyta, kad E. P. buvo susijęs su ūkio subjektu (R. P. IĮ) darbo santykiais, t. y. jis dirbo R. P. IĮ technologu; E. P. nebuvo nei įmonės vadovas, nei asmuo, įgaliotas tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą ar atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, atitinkamų mokesčių deklaracijų surašymą ir pateikimą valstybės įgaliotoms institucijoms; kad jis būtų buvęs asmuo, faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis, taip pat nenustatyta. R. P. IĮ buhalterinę apskaitą tvarkė, deklaracijas pildė ir valstybės įgaliotoms institucijoms teikė įmonės buhalterė O. B. pagal jai teikiamus įmonės vadovo duomenis; už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir deklaracijų apie pajamas ir pelną pateikimą tiesiogiai buvo atsakingas įmonės vadovas R. P.. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, E. P. neatitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto subjekto požymių. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas E. P. nusikalstamų veikų, nustatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, padėjėju ir jį nuteisdamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

76. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. P. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria E. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, su pakeitimais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad (kaip ir L. R. atveju) šis teismas išteisino E. P., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje netinkamai nurodė išteisinimo pagrindą – BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą (turi būti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistiesiems J. S. ir L. R. paskirtų bausmių

77. Nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjo kasaciniame skunde nesutinkama su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, teigiant, kad jos yra per griežtos, paskirtos neatsižvelgus į ilgą proceso trukmę.

78. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

79. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus bei nustatydamas skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į visas, taip pat ir kasatoriaus skunde akcentuojamas, bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (J. S. ir L. R. asmenybę, nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, taip pat kitas aplinkybes; įvertino, kad nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, J. S. padarė dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas)), baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio) nuostatų nepažeidė. Skundžiamu teismo nuosprendžiu J. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, o L. R. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės individualizuotos tinkamai.

Dėl BPK 151 straipsnio nuostatų taikymo 

80. Nuteistųjų J. S. ir L. R. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepanaikindamas J. S. laikino nuosavybės teisės apribojimo, padarė esminį BPK 151 straipsnio pažeidimą, lėmusį neteisingo nuosprendžio priėmimą. Anot kasatoriaus, ši procesinė priemonė J. S. taikoma pažeidžiant BPK 151 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytus terminus.

81. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatą, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Vadinasi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas tik siekiant procesinių tikslų, t. y. kai reikalinga užtikrinti: 1) civilinį ieškinį; 2) galimą turto konfiskavimą; 3) išplėstinį turto konfiskavimą.

82. Nors, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, pagal BPK 151 straipsnio nuostatas, ši priemonė gali būti taikoma tam tikrą laiką, tačiau BPK šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminą riboja tik ikiteisminio tyrimo metu – maksimali laikino nuosavybės teisių apribojimo trukmė ikiteisminio tyrimo metu yra vieneri metai (BPK 151 straipsnio 6 dalis). Tačiau ir ši taisyklė turi dvi išimtis: 1) baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba 2) kai įtariamasis yra pasislėpęs, pratęsimų skaičius nėra ribojamas (BPK 151 straipsnio 7 dalis). Kai byla perduodama į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi ar nuosprendžiu, kai ši priemonė tampa nebereikalinga (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

83. Skundžiamu teismo nuosprendžiu J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje; taip pat iš jo priteisti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Marijampolės skyriaus pareikšti civiliniai ieškiniai, atitinkamai 140 752, 98 Eur ir 15 514,36 Eur. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas laikiną nuosavybės teisės apribojimą taikyti J. S. iki civilinių ieškinių išieškojimo įvykdymo, BPK 151 straipsnio nuostatų nepažeidė (BPK 116 straipsnis).

84. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog BPK 151 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės laikinumas nereiškia, kad ji negali būti taikoma iki pat bylos nagrinėjimo teisme pabaigos ar ją jau išnagrinėjus, nes galimybę ją taikyti iki teismui byloje priėmus galutinį sprendimą ar po tokio sprendimo priėmimo nulemia šios procesinės prievartos priemonės esmė, t. y. būtinybė užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, turto konfiskavimą arba priteistų civilinių ieškinių įvykdymą, konfiskuoto turto išieškojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-976/2018).

85. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikinas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą J. S. apribojimas, priešingai nei mano kasatorius, negali būti vertinamas kaip per ilgai taikoma ir jo teisę į nuosavybės neliečiamumą pažeidžianti procesinė prievartos priemonė; ši priemonė yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams – civilinių ieškinių užtikrinimui, – kurie nebūtų pasiekti kitomis (švelnesnėmis) procesinėmis priemonėmis; nagrinėjamu atveju laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo J. S. sąlygos ir pagrindai, tiek bylą nagrinėjant teisme, tiek ir priėmus nuosprendį, nebuvo ir nėra išnykę. 

Dėl civilinių ieškinių

86. Kasatoriai, nesutikdami dėl iš J. S., taip pat iš E. P. ir R. P. solidariai priteistų civilinių ieškinių dėl nesumokėtų mokesčių dydžio Kauno apskrities VMI ir VSDFV Marijampolės skyriui, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinių ieškinių klausimus, nesilaikė BPK 115 straipsnių nuostatų. Kasatorių teigimu, teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, patenkino nepagrįstus ir neproporcingus civilinius ieškinius, nesudarė galimybių pasisakyti dėl ieškinio pagrindo, ginčyti ieškinio dydį patvirtinančius įrodymus. Taip buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nuteistųjų teisė į teisingą procesą.

87. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir (ar) neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnis). Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, jo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas tikslinti ieškinio nedraudžia ir pradėjus teisme įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019), nes atskirais atvejais paduodant ieškinį iki įrodymų tyrimo teisme pradžios ne visi duomenys civiliniam ieškovui gali būti žinomi (pavyzdžiui, neaiškus tikslus ieškinio dydis, nežinomi visi asmenys (įtariamieji ar kaltinamieji), dėl kurių nusikalstamos veikos ieškovas patyrė žalos, ir pan.).

88. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 113 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas ir taikant civilinio proceso normas, kai baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, jeigu šios normos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

89. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).

90. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas. Taikant BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, būtent BPK 7 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, tampa akivaizdu, jog nustatant ieškinio dydį esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) pozicija, kurią jis turi pagrįsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-648/2019).

91. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas civilinių ieškovų Kauno apskrities VMI pareikštus ieškinius R. P., E. P. ir J. S., o VSDFV Marijampolės skyriaus pareikštą ieškinį J. S. patenkino ir Kauno apskrities VMI iš R. P. ir E. P. solidariai priteisė 30 010 Eur, iš J. S. –140 752,98 Eur, VSDFV Marijampolės skyriui iš J. S. priteisė 15 514,36 Eur.

92. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl civilinių ieškinių tenkinimo, kaip pagrįstai teigia kasatoriai, yra formalus, nepakankami pagrįstas, priimtas neišnagrinėjus ir neišsiaiškinus visų šiam klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių, neatskleidus konkrečių normų, turinčių įtakos priimamam sprendimui, turinio ir jų reikšmės (pavyzdžiui, dėl juridinio asmens vadovo ir kitų darbuotojų civilinės atsakomybės dėl nesumokėtų mokesčių valstybei ir pan.).

93. Kasacinėje baudžiamųjų bylų praktikoje jau buvo sprendžiama situacija, kai juridinis asmuo neįvykdė mokestinės prievolės dėl netinkamo įmonės vadovo pareigų atlikimo, kai žala atsirado dėl dviejų nusikaltimų finansų sistemai padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-489/2016). Šioje nutartyje buvo aiškinti nuteisto asmens (juridinio asmens valdymo organo) atsakomybės dėl neįvykdytos juridinio asmens mokestinės prievolės pagrindai ir konstatuota, kad bendrovės vadovo atsakomybė tretiesiems asmenims yra subsidiaraus pobūdžio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 5 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

94. Vertinant neįvykdytą mokestinę prievolę civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

95. Baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas juridinio asmens darbuotojui, kuris kartu yra ir juridinio asmens vadovas, už nusikaltimu padarytą žalą galimas esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami ir dar du pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014), arba Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Visais minėtais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens.

96. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių (arba jos labai menkos) išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens. Tokiu atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika. Nustatydamas juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas, teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinio asmens – mokesčių mokėtojo. Jei būtų nustatyta, kad baudžiamojoje byloje nėra galimybių nustatyti vienos iš fizinio asmens civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. žalos, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo BPK nustatyta tvarka konstatuotų nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma, yra pagrindas ieškinį juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui palikti nenagrinėtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). 

97. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas į šiuos kasacinės instancijos teismo išaiškinimus neatsižvelgė, Kauno VMI civilinį ieškinį dėl R. P. IĮ nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui padarytos žalos išieškojimo solidariai priteisė iš šios įmonės vadovo R. P. ir jos darbuotojo E. P., visiškai nevertindamas paties juridinio asmens mokestinės prievolės atlyginimo galimybių. 

98. Kartu atkreiptinas dėmesys į šios nutarties 43–44 punktus, kuriuose yra aptartas nuteistojo J. S. be apskaitos dokumentų įgytos ir realizuotos kiaulienos skerdienos kiekis ir vertė (201 685 kg už 412 597,15 Eur). Dėl šios priežasties Kauno apskrities VMI ir VSDFV Marijampolės skyriaus pareikšti ieškiniai J. S. turi būti tikslinami, specialistų pagalba perskaičiuojant nuo 43 punkte nustatytos sumos (412 597,15 Eur) nesumokėtų mokesčių dydį, taip pat ir valstybės biudžetui šiais veiksmais padarytą žalą. 

99. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos civilinio ieškinio dalis išnagrinėta esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Kauno apskrities VMI ir VSDFV Marijampolės skyriaus civilinių ieškinių, pareikštų J. S., R. P., taip pat E. P., naikintina; bylos dalis dėl civilinių ieškinių J. S. ir R. P. perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; civilinis ieškinys, pareikštas E. P., paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). 

100. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį dėl civilinio ieškinio, privalo sudaryti sąlygas civiliniams ieškovams patikslinti civilinio ieškinio reikalavimus, įvertinti įrodymus dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su civilinio ieškinio išsprendimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendį.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl L. R. pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtos bausmės – 150 MGL dydžio baudos, taip pat BK 63 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu paskirtų bausmių subendrinimo. 

Dėl šios nuosprendžio dalies palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria L. R. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, su pakeitimu, nurodant, kad L. R. išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžiu L. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę – 50 MGL (1883 Eur) dydžio baudą įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. (trisdešimt vieną parą), vieną parą prilyginant 2 MGL, ir laikyti, kad L. R. atliko bausmę.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl E. P. pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtų ir subendrintų bausmių ir dėl šios dalies palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria E. P. dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, su pakeitimu, nurodant, kad E. P. išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį, pareikštą E. P., palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas). 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinių ieškinių, pareikštų J. S. ir R. P., ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                           Alvydas Pikelis

                                                            Dalia Bajerčiūtė

                                                            Audronė Kartanienė