Civilinė byla Nr. e2A-252-467/2023
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00196-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.3.1.18.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. A. ir P. A., atstovaujamo įstatyminės atstovės I. A., ieškinį atsakovei O. A. dėl sandorio pripažinimo dalyje apsimestiniu ir negaliojančiu, pirkėjo teises perkeliant tikrajai sandorio šaliai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai G. A. ir P. A., atstovaujamas įstatyminės atstovės I. A., kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti 2021 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5865 dalyje, kurioje pirkėja nurodyta atsakovė O. A., apsimestine ir negaliojančia, o pirkėjo teises perkelti S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai nurodė, kad I. A. ir S. A. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Santuokoje gimė trys vaikai – dukra G. A. ((duomenys neskelbtini)), sūnus P. A. ((duomenys neskelbtini)) ir sūnus D. A. ((duomenys neskelbtini)). Pašlijus I. A. ir S. A. santykiams, jie pradėjo skyrybų procesą. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmuose buvo iškelta civilinė byla Nr. e2‑22‑384/2022 dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių. Kadangi santuokos metu sutuoktiniai užgyveno didelės vertės turtą, dėl kurio pasidalinimo kilo ginčas, spręsdami dėl taikos sutarties sudarymo galimybių sutuoktiniai sutarė parduoti visą šeimos turtą, atsiskaityti su kreditoriais ir pasidalinti likusias lėšas. Pardavus šeimos namus S. A. ieškojosi naujo būsto.
3. Dar santuokos metu iš bendrų šeimos lėšų S. A. įgijo žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti inžineriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir nekilnojamasis turtas, ir ginčo turtas). I. A. dalyvavo kartu su S. A., nekilnojamojo turto brokeriu D. M. ir ginčo turto pardavėju pasirašant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurios metu S. A. sumokėjo avansą. Preliminariojoje ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėju buvo nurodytas S. A.. Sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį 2021 m. lapkričio mėn. S. A. apsigyveno gyvenamajame name ir pradėjo naudotis visu ginčo turtu kaip savu. (duomenys neskelbtini) S. A. netikėtai mirė.
4. Po S. A. mirties ieškovų įstatyminė atstovė kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo leidimą priimti palikimą, atsiradusį po palikėjo mirties nepilnamečių vaikų – ieškovų G. A. ir P. A. vardu pagal antstolio sudarytą apyrašą. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eS2-1528-670/2022 prašymą tenkino. Pradėjus paveldėjimo procesą, ieškovai sužinojo, jog ginčo turtas, kurį įsigijo ir iki savo mirties gyveno bei naudojo S. A., jam nepriklauso. Iš gauto valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro nekilnojamojo turto išrašo ieškovai nustatė, kad, pasirašant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, visas ginčo turtas buvo įregistruotas ne S. A., bet jo motinos O. A. (atsakovės) vardu. Ieškovai kreipėsi į O. A. siekdami išsiaiškinti šią situaciją. Pradžioje atsakovė nurodė, jog ji nieko nežino, o ginčo turtas jai nepriklauso. Po kiek laiko ieškovams tapo žinoma, kad atsakovė patalpino ginčo turto pardavimo skelbimą www.aruodas.lt internetinėje svetainėje. Nepaisant to, kad VĮ Registrų centro įraše ginčo turto asmeninės nuosavybės teisės įregistruotos atsakovės vardu, pastaroji šio turto neįsigijo ir nesiekė jo įsigyti. Atsakovė turi savo namus, kuriuose gyveno ir gyvena iki šiol. Tai, kad šiuo metu atsakovė ketina parduoti ginčo turtą, tik patvirtina, jog jis jai nereikalingas, ji nesiekė jo įsigyti ir neįsigijo.
5. Vertindami tai, kad tikrasis ginčo turto pirkėjas buvo S. A., o atsakovės nuosavybės teisės įregistruotos tik fiktyviai, siekdami apginti savo teises, ieškovai prašė teismo pripažinti 2021 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5865 dalyje apsimestine ir atsakovės atžvilgiu negaliojančia, o pirkėjo teises perkelti S. A..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino 2021 m. lapkričio 5 d. nekilnojamojo turto žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžinieriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5865 dėl sutarties šalies (pirkėjo) apsimestiniu sandoriu; pripažino negaliojančia 2021 m. lapkričio 5 d. nekilnojamojo turto – žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini) (157/282 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžinieriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 5865 dalį dėl sandorio šalies – pirkėjo (įgijėjo) ir nustatė, kad turto pirkėjas (įgijėjas) yra S. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė pripažino faktą, jog ji su turto pardavėju neatsiskaitė – visas reikalingas turto įsigijimui pinigines lėšas turto pardavėjui bankiniu pavedimu sumokėjo S. A.. Atsakovės teiginiai, kad S. A. jai padovanojo 27 000 Eur sumą, o ji, turėdama tikslą įsigyti ginčo turtą, S. A. perdavė 20 000 Eur sumą, kurią pastarasis, jos teigimu, turėjo panaudoti turto įsigijimui, laikytini neįrodytais.
8. Sandoriai dėl lėšų tvarkymo (dovanojimo, investavimo, perdavimo patikėjimo teise, saugojimo ir pan.) turėjo būti sudaromi rašytine forma. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė O. A. ir S. A. nebuvo sudarę rašytinių sutarčių nei dėl 27 000 Eur dovanojimo, nei dėl 20 000 Eur sumos perdavimo (investavimo). Dovanojimo sutarties sudarymo liudytojų parodymais atsakovė neįrodinėjo. Teismas pažymėjo, kad dovanojimo sutarties šalies, kuri yra suinteresuota šios bylos baigtimi, subjektyvūs paaiškinimai negali būti sutapatinami su liudytojų parodymais, kuriems taikytinas objektyvumo kriterijus. Be to, 20 000 Eur sumos perdavimo fakto nustatymas, remiantis vien suinteresuotų asmenų – artimų atsakovės giminaičių parodymais, kurie tarpusavyje nesutampa, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
9. Teismas nustatė, kad byloje pateiktas S. A. priklausiusios bankinės sąskaitos išrašas patvirtina, jog jis disponavo pakankama suma atsiskaityti su turto pardavėju, duomenų apie 20 000 Eur sumos panaudojimą byloje nėra pateikta, todėl darė išvadą, kad atsakovė nėra įrodžiusi, jog ginčo turto įgijimui buvo panaudotos jos (atsakovės) lėšos, priešingai, byloje įrodyta, kad, realizavus S. A. priklausantį turtą, gautos pinginės lėšos buvo panaudotos įsigyjant ginčo turtą.
10. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina išvadą, kad poreikį įsigyti ginčo turtą turėjo S. A., kuris rūpinosi turto paieška, derėjosi su pardavėjo atstovu, sumokėjo avansą ir visą sandorio kainą, po ginčo sandorio sudarymo jame apsigyveno ir tai buvo vienintelė jo gyvenamoji vieta. Aplinkybę, kad S. A. buvo tikrasis ginčo turto pirkėjas, patvirtina neginčijamas jo apsigyvenimo (apsistojimo) ginčo turte faktas. Atsakovė neginčija, kad S. A. apsigyveno ginčo turte, šį faktą patvirtino ir liudytoja R. K.. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas K. K. nurodė, kad S. A. į namą atsivežė baldus, skalbimo mašiną, patvirtino, jog S. A. ginčo name gyveno su sugyventine, laikė šunį, ketino pradėti verslą, juo rūpinosi kaip nuosavu turtu, o atsakovė tik retkarčiais atvažiuodavo į svečius.
11. Nurodytos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, jog S. A. realizavo savo, kaip turto savininko, teises ir pareigas. Tuo tarpu atsakovės ir jos kviestų liudytojų – artimų giminaičių įvardintos aplinkybės apie keleto jai priklausančių daiktų atvežimą į ginčo gyvenamąjį namą, apie atsakovės turimą turtą – butą, kuris buvo naudojamas kaip atsakovės gyvenamoji vieta, prieštaringi atsakovės argumentai dėl poreikio įsigyti ginčo turtą, epizodinė jame gyvenimo trukmė patvirtina, kad atsakovė neturėjo tikslo ar ketinimo įsigyti ginčo turtą.
12. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas per statytinę – atsakovę O. A., siekiant pridengti tikrąjį pirkėją – S. A.. Dėl to teismas pripažino negaliojančia 2021 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5865 dalyje dėl sutarties šalies (pirkėjo) ir nustatė, kad pirkėjas pagal šį sandorį yra S. A..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovė O. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Sandoris atitiko tikrovę bei tikruosius šalių ketinimus dėl šių faktinių aplinkybių: 1) atsakovė savo lėšomis prisidėjo prie turto įsigijimo, ji perdavė sūnui S. A. 20 000 Eur ginčo turto pirkimui; 2) atsakovė turėjo pagrįstą interesą (motyvą) apsigyventi kartu su sūnumi dėl savo amžiaus ir siekiant pagerinti esamas buitines sąlygas; 3) atsakovė dalyvavo procese renkantis turtą, važiavo turto apžiūrėti iki sandorio sudarymo, vyko pas notarą sandorio sudarymui; 4) atsakovė po sandorio sudarymo atsikraustė gyventi į ginčo nekilnojamąjį turtą su savo asmeniniais daiktais ir kai kuriais baldais; 5) po S. A. mirties turtu rūpinosi kaip savu, mokėjo mokesčius.
13.2. Teismas nepasisakė dėl liudytojo D. M. (brokerio, tarpininkavusio sandorio sudaryme) duotų parodymų. Šį liudytoją į teismo posėdį kvietė ieškovai, tačiau liudytojas, būdamas nesuinteresuotas bylos baigtimi, pateikė paaiškinimus dėl tikrųjų faktinių aplinkybių, kurie nebuvo palankūs ieškovams, o teismas, selektyviai vertindamas tik tuos įrodymus, kuriais remiantis galima ieškinį patenkinti, savo sprendime net nepaminėjo, kad byloje buvo apklaustas liudytojas D. M.. Minėtas liudytojas patvirtino, kad O. A. ketinimas gyventi įsigytame name buvo tikras, iš anksto planuojamas, turtas buvo perkamas O. A. poreikiams tenkinti.
13.3. Teismas byloje nevertino ir sprendime nepasisakė dėl liudytojos J. P., kuri buvo S. A. sugyventinė, duotų parodymų. Ši liudytoja patvirtino, kad O. A. atvažiuodavo ir būdavo ginčo name, buvo atsivežusi patalynės, puodų, asmeninių daiktų. Daiktus atveždavo jai mašina sūnus. Liudytoja patvirtino, kad name gyveno S. A., O. A. ir liudytoja J. P. (sugyventinė). Liudytoja parodė, kad atsakovė pradėjo gyventi nuo lapkričio 4 d. ir faktiškai jie gyveno trise. Liudytoja paaiškino, kad O. A. gyveno pirmame aukšte miegamajame, pirkti namą mamos vardu S. A. siekė dėl moralinės skolos, kadangi jis seniau paveldėjo visą tėvų ūkį.
13.4. Teismas nepasisakė dėl byloje esančių rašytinių įrodymų, kad po S. A. mirties atsakovė mokėjo mokesčius už namą, t. y. laikė šį turtą savo nuosavybe.
13.5. Atsakovė 20 000 Eur ginčo sandorio sudarymui grynaisiais pinigais perdavė S. A. norėdama prisidėti prie gyvenamojo namo pirkimo. Likusius 27 000 Eur namo pirkimui skyrė S. A.. 20 000 Eur grynųjų pinigų perdavimo faktas buvo įrodinėjamas liudytojų parodymais. Aplinkybę, kad grynieji pinigai buvo perduoti S. A., patvirtino liudytojai L. K., A. A. ir R. A.. Teismas šių asmenų parodymais nesirėmė, nurodydamas, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi dėl artimų ryšių su atsakove.
13.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, kad po O. A. sutuoktinio mirties pagal testamentą S. A. paveldėjo visą ūkį, prie kurio kūrimo ir puoselėjimo visuomet prisidėjo atsakovė, o po sutuoktinio mirties ūkio nepaveldėjo. Todėl sūnus norėjo, kad už ūkio pardavimą gauti pinigai būtų panaudoti mamos nuosavybės pirkimui. Apie šią „moralinę skolą“ kalbėjo ir liudytoja J. P..
13.7. S. A. ir I. A. santuokos nutraukimas lėmė tai, kad bet kokiu atveju I. A. negalėjo (negalėtų) reikšti pretenzijų į S. A. turtą; vadinasi, ir siekti sudaryti apsimestinį sandorį motyvo (slėpti turtą nuo sutuoktinės ar kreditorių) šiuo konkrečiu atveju nebuvo.
13.8. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į klausimą, koks buvo dengiamasis sandoris šioje byloje, kokių tikslų buvo siekiama apsimestiniu sandoriu. Tokiu būdu laikytina, kad teismas nenustatė esminio dalyko – dengiamojo sandorio. Jei nėra dengiamojo sandorio, jei nėra motyvo sudaryti apsimestinį sandorį, vadinasi, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dėl sandorio naikinimo ir pirkėjo teisių perkėlimo. Be to, sandoris buvo realiai įvykdytas, nes atsakovė name gyveno, turėjo savo daiktų, baldų, mokėjo mokesčius namo išlaikymui.
13.9. Jokia įstatymo norma nedraudžia asmeniui savo lėšomis nupirkti turtą motinai. Netgi jei laikyti, kad atsakovė neįrodė 20 000 Eur perdavimo fakto S. A. ir namas buvo pirktas S. A. lėšomis, tai tokio sandorio sudarymo įstatymo leidėjas nedraudžia.
14. Ieškovai G. A. ir P. A. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Atsakovės versija, kad jai pasidarė sunku gyventi nuosavame bute, vertintina kritiškai, kadangi ji iki šiol gyvena savo bute (duomenys neskelbtini), o iš karto po sūnaus mirties kreipėsi į nekilnojamojo turto agentą ir paskelbė apie namo Raseiniuose pardavimą.
14.2. Atsakovė savo pozicijos laikėsi nenuosekliai ir bylos nagrinėjimo metu jos versijos keitėsi (iš pradžių teigė, kad sūnus jautė moralinę pareigą nupirkti mamai namą, vėliau – kad sūnus prašė paskolinti pinigų).
14.3. I. A. dalyvavo S. A. su nekilnojamojo turto brokeriu D. M. pasirašant preliminariąją namo pirkimo–pardavimo sutartį, kurios metu S. A. sumokėjo avansą. Preliminariojoje sutartyje pirkėju buvo nurodytas S. A.. Šias aplinkybes patvirtino nekilnojamojo turto brokeris D. M..
14.4. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad 20 000 Eur ji davė (ar paskolino S. A.) turtui įsigyti, byloje nepatvirtinta ir abejotina. Pradžioje atsakovė nurodė, jog S. A. prašė paskolinti jam 20 000 Eur sumą namui įsigyti, tačiau, kokiu tikslu motina kviečia liudytojus ir neva skolina pinigus sūnui, suprasdama, kad visas perkamas turtas bus užrašomas jos vardu, kuriuo ji ir planuoja naudotis, nepaaiškino. Bylos nagrinėjimo metu pateikus Swedbank banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad S. A. pinigų turtui įsigyti netrūko, atsakovė negalėjo paaiškinti, kur ir kam buvo skirti ir panaudoti jos tariamai paskolinti 20 000 Eur.
14.5. Liudytojų parodymai byloje neginčijamai patvirtina, kad S. A. gyveno itin netinkamą gyvenimo būdą: vartojo daug alkoholio, o namas buvo paverstas susibūrimų ir išgėrimų vieta su daugybe išgerti mėgstančių lankytojų. Akivaizdu, jog garbingo amžiaus atsakovei, siekiančiai ramaus gyvenimo ir artimųjų priežiūros, tokie namai nėra tinkama vieta. Juolab kad atsakovė turi savo nuosavą būstą, kur pragyveno didžiąją gyvenimo dalį, o prireikus pagalbos – 500 metrų atstumu gyvena sūnūs, sūnėnas ir anūkai, su kuriais ji palaiko artimus ryšius.
14.6. Būtent netinkamas S. A. gyvenimo būdas, sugyventinių kaita, smurtas artimoje aplinkoje ir paskatino jį sudaryti sandorį ne savo vardu. Iš Swedbank banko sąskaitos išrašo matosi, kad po jo mirties likę banko sąskaitoje pinigai buvo išgryninti. Taigi, suvokdamas, jog dėl netinkamo gyvenimo būdo gali prarasti savo namus S. A. sąmoningai pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ne savo, o motinos – O. A. vardu.
14.7. Tai, kad atsakovė vasario mėnesį apmokėjo sąskaitas už turtui teikiamus patarnavimus, komunalinius mokesčius, nepatvirtina sandorio tikrumo. Formaliai būdama turto savininkė ir savo vardu gaudama sąskaitas, atsakovė turėjo sumokėti eksploatacines išlaidas, tačiau tuo metu, kuomet atsakovė teigia gyvenusi name, ji kaip savininkė neatliko nei vieno mokėjimo.
14.8. Faktas, kad S. A. brokeriui nurodė, jog ginčo turtą pirks motina ir atsakovė važiavo apžiūrėti namo, nepatvirtina, kad tikroji sandorio šalis buvo atsakovė. Be to, vertinant D. M. objektyvumą ar (ir) suinteresuotumą, ieškovai papildomai pateikia faktą, jog iki šiol atsakovę ir D. M. sieja sutartiniai santykiai, t. y. D. M. rūpinosi ginčo turto pardavimu, buvo suradęs pirkėją ir parengęs preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį.
14.9. Sprendime J. P. parodymais nesiremta pagrįstai. Išklausius visus J. P. duotus paaiškinimus – jos parodymų prieštaringumas ir nepatikimumas yra akivaizdus. Tai, kad liudytoja išsakė porą sakinių, patvirtinančių atsakovės poziciją, nereiškia, jog tai yra neginčijami įrodymai, kuriais teismas privalėjo vadovautis.
14.10. Jokių rašytinių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovė S. A. davė 20 000 Eur, byloje nėra. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad O. A. apskritai turėjo tokią pinigų sumą ar galimybes ją sukaupti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
17. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovų reikalavimas dėl sandorio pripažinimo dalyje apsimestiniu ir negaliojančiu, pirkėjo teises perkeliant tikrajai sandorio šaliai. Atsakovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas šiuo atveju neteisingai nustatė, jog sandoris buvo apsimestinis, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Taigi, apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
18. I. A. ir S. A. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) rajono civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 65). Jiems gimė trys vaikai, t. y. sūnus D. A. ((duomenys neskelbtini)), dukra G. A. ((duomenys neskelbtini)) ir sūnus P. A. ((duomenys neskelbtini)). Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmuose 2020 m. rugpjūčio 28 d. buvo iškelta civilinė byla Nr. e2‑22‑384/2022 dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių.
19. 2021 m. lapkričio 5 d. sudaryta nekilnojamojo turto – žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini) (157/282 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžinieriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 5865, pagal kurią atsakovė O. A. įgijo minėtą nekilnojamąjį turtą.
20. (duomenys neskelbtini) S. A. mirė. Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi civilinė byla Nr.e2-22-384/2022 dėl I. A. ir S. A. santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių buvo nutraukta mirus atsakovui. Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eS2-1528-670/2022 tenkintas I. A. prašymas dėl teismo leidimo priimti palikimą, atsiradusį po palikėjo S. A. mirties nepilnamečių vaikų – ieškovų G. A. ir P. A. vardu pagal antstolio sudarytą apyrašą išdavimo.
21. Ieškovų teigimu, 2021 m. lapkričio 5 d. sandorio tikroji šalis buvo S. A., todėl ieškovai prašė šį sandorį pripažinti apsimestiniu dalyje dėl sandorio šalies (pirkėjo) ir pirkėjo teises perkelti S. A.. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus, konstatavo, kad yra įrodytas apsimestinis sandorio dalyje dėl sandorio šalies (pirkėjo) pobūdis. Atsakovė apeliaciniame skunde su tokiu teismo vertinimu nesutinka, teigia, kad byloje yra įrodyta, jog sandoris buvo vykdomas, jis atspindi tikruosius šalių ketinimus, o pirmosios instancijos teismas, nusprendęs priešingai, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir materialiosios teisės normas.
Dėl ginčo esmės
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CK 1.87 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; kt.).
23. Šalis, siekdama apginti savo teises CK 1.87 straipsnio pagrindu ir norinti remtis dengiamuoju sandoriu, turi įrodyti jo egzistavimą ir tikrąją šalių valią. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Tikrųjų šalių ketinimų nustatymas sudarant ginčijamą sandorį leidžia atskleisti, ar šalys sudarė apsimestinį sandorį, skirtą kitam sandoriui pridengti. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, be kita ko, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo ir jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, būtent dengiamasis sandoris rodo tikruosius šalių ketinimus, jis kyla iš sutarties laisvės principo, todėl ir turėtų lemti tolimesnius santykius tarp sandorio šalių.
25. Taigi, siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį. Šioje byloje apsimestinio sandorio įrodinėjimas iš esmės buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad apeliantė neturėjo jokių ketinimų įsigyti nekilnojamąjį turtą, kadangi ji turėjo savo butą, kuriame nuolatos gyveno, be to, visą sumą už nekilnojamąjį turtą sumokėjo S. A., kuris ginčo gyvenamajame name faktiškai ir apsigyveno.
26. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).
27. Šiuo atveju galimybę nustatyti tikrąjį šalių sandorio sudarymo tikslą apsunkina aplinkybė, jog S. A. yra miręs, o ginčas kilęs tarp artimųjų giminaičių. Nors apeliantė įrodinėja, kad gyvenamojo namo įsigijimą ji iš dalies finansavo savomis lėšomis, įsigijo šį turtą, nes ketino jame su sūnumi gyventi, vėliau ir gyveno, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes.
28. Pasak atsakovės, tai, kad sandoris nebuvo apsimestinis patvirtina aplinkybė, jog atsakovė nekilnojamojo turto įsigijimui panaudojo 20 000 Eur nuosavų lėšų. Šias aplinkybes atsakovė iš esmės įrodinėja vien liudytojų, kurie, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra atsakovės artimi giminaičiai, parodymais. Be to, atsakovės pozicija dėl tariamai S. A. perduotų lėšų pobūdžio bylos nagrinėjimo metu kito. Viena vertus atsakovė tvirtino, kad S. A. prašė jos 20 000 Eur paskolinti, vėliau teigė, kad ji norėjo prisidėti prie namo įsigijimo, todėl pinigus sūnui tiesiog perdavė. Iš tokios kintančios atsakovės pozicijos nėra galimybės identifikuoti, kokio sandorio pagrindu (paskolos, dovanojimo, investavimo ar kt.) minėta pinigų suma S. A. buvo tariamai perduota. Visgi, nepriklausomai nuo sandorio pobūdžio vertinimo, CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Byloje nėra ginčo, kad rašytinė sutartis dėl 20 000 Eur perdavimo tarp atsakovės ir S. A. sudaryta nebuvo.
29. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi teismui nesuteikta visiška diskrecija kiekvienu atveju savo nuožiūra spręsti dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, tai gali būti daroma, jei byloje nustatoma, kad yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (1 punktas); sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (2 punktas); atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu (3 punktas); atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018 39 punktas).
30. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rėmimasis liudytojų parodymais yra galimas, nes draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teisėjų kolegija šiam teismo vertinimui iš dalies pritaria, tačiau taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju liudytojai, tvirtinę pinigų perdavimo S. A. faktą, yra atsakovės artimi giminaičiai (A. A. – sūnus, R. A. – anūkas, L. K. – sūnėnas), kurių parodymai vertintini kritiškai kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma nepagrindžia liudytojų nurodomos aplinkybės, kad atsakovė S. A. perdavė 20 000 Eur nekilnojamojo turto įsigijimui. Byloje nėra ginčo, kad visą sumą (tiek avansą, tiek pagrindinį mokėjimą) už ginčo nekilnojamąjį turtą pardavėjui sumokėjo S. A., kadangi jis šio turto įsigijimui turėjo pakankamai nuosavų lėšų. Atsakovė negalėjo paaiškinti, kam buvo panaudoti jos tariamai perduoti pinigai. Byloje esantys duomenys nepatvirtina ir aplinkybės, kad apeliantė sutarties sudarymo metu apskritai turėjo pakankamai lėšų, kurias tariamai paskolino savo sūnui nekilnojamojo turto įsigijimui. Be to, atsakovės poziciją dėl prisidėjimo prie įsigyjamo turto 20 000 Eur suma paneigia kitas atsakovės aiškinimas, t. y., kad S. A. ginčo sandoriu siekė grąžinti jai „moralinę“ skolą (po tėvo mirties jis pagal testamentą paveldėjo turtą, prie kurio sukūrimo ir naudojimosi prisidėjo atsakovė, bet nieko nepaveldėjo). Pastarasis atsakovės aiškinimas taip pat nėra pagrįstas įrodymais. Be to, liudytojų L. K., A. A. ir R. A. parodymai iš dalies nesutampa (tiek dėl liudytojų atvykimo laiko į atsakovės namus, tiek dėl poreikio S. A. gauti 20 000 Eur sumą), kas suteikia papildomo pagrindo abejoti šių įrodymų patikimumu. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, byloje nesant jokių kitų įrodymų dėl 20 000 Eur perdavimo, rėmimasis tik atsakovės ir jos artimųjų giminaičių prieštaringais parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
31. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovė neįrodė, jog ginčo nekilnojamojo turto įsigijimui ji perdavė S. A. 20 000 Eur (CPK 178 straipsnis).
32. Atsakovės teigimu, ginčo gyvenamąjį namą ji įsigijo turėdama tikslą jame su sūnumi gyventi, tačiau byloje esančių įrodymų visuma nesuteikia pagrindo tokiems teiginiams pritarti. Byloje nėra ginčo dėl atsakovės epizodinio apsilankymo ginčo gyvenamajame name fakto, tai paliudijo S. A. sugyventinė J. P., kurios teigimu, atsakovė atvažiuodavo, būdavo, atsiveždavo daiktų. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir I. A., pažymėdama, kad S. A. kartais paprašydavo motinos atvykti su juo pabūti. Visgi šios aplinkybės neginčijamai patvirtina tik atsakovės svečiavimosi pas sūnų S. A. faktą, bet ne nuolatinį jos gyvenimą ginčo gyvenamajame name. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog atsakovė neperleido savo gyvenamojo būsto (duomenys neskelbtini), ten atsiimdavo socialinio draudimo išmokas, jos nuolatinio gyvenimo ginčo turte nepatvirtino kiti byloje apklausti liudytojai. Be to, liudytojos J. P. teigimu, 2021 metų Šv. Kalėdas J. P., S. A. ir atsakovė praleido trise atsakovės bute (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad atsakovė nuolat su sūnumi ginčo turte neapsigyveno ir negyveno, ginčo turto savininko teises įgyvendino tik S. A..
33. Pagrindo situaciją vertinti kitaip nesuteikia ir aplinkybė, kad po S. A. mirties atsakovė išlaikė ginčo turtą (mokėjo už patarnavimus, komunalinius mokesčius). Akivaizdu, kad, mirus S. A. ir niekam nebeatliekant mokėjimų už šį turtą, atsakovei, kaip formaliajai turto savininkei, kilo pareiga už turtą mokėti. Visgi, kaip teisingai pažymi ieškovai, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė tokius mokėjimus būtų atlikusi dar esant gyvam S. A., kas papildomai patvirtina, jog turto faktinis savininkas buvo būtent S. A..
34. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad iš byloje apklaustų liudytojų parodymų galima spręsti, jog atsakovė prieš įsigyjant dalyvavo apžiūrint ginčo turtą. Tai patvirtina tiek byloje apklaustas D. M., tiek J. P., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, dalyvavimas apžiūrint turtą, kalbėjimas apie tai, kuriame kambaryje atsakovė gyventų, dalinai pagrindžia atsakovės siekį gyventi su sūnumi jam priklausančiame name, tačiau ne siekį įsigyti turtą nuosavybės teise. Atsakovė iki šiol gyvena savo turimame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur netoliese gyvena jos sūnūs, kiti artimi giminaičiai, su kuriais ji palaiko ryšį. Be to, nedelsiant po sūnaus mirties atsakovė išreiškė valią gyvenamąjį namą parduoti, taigi, neketino jame gyventi, jai jis nėra reikalingas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nėra įrodytas atsakovės siekis įsigyti ginčo turtą nuosavybės teise, siekiant jame gyventi su S. A..
35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į klausimą, koks buvo dengiamasis sandoris šioje byloje, kokių tikslų buvo siekiama apsimestiniu sandoriu, t. y. teismas nenustatė esminio dalyko šioje byloje – dengiamojo sandorio. Šiuo atveju pažymėtina, kad byloje kilo ginčas ne dėl viso sandorio pripažinimo apsimestiniu, tačiau tik dalyje dėl šalies (subjekto, pirkėjo). Ieškovai įrodinėja, kad ginčo turtą įsigijo S. A., o ne atsakovė, kuri ginčo sandoryje nurodyta pirkėja. Pasak ieškovų, atsakovė iš esmės buvo statytinė, siekiant išvengti teisinės ginčo turto priklausomybės S. A..
36. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnio nuostatas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriose be kita ko nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021 64 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021 64 punktas; 2022 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022 42 punktas; 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022 83 punktas).
37. Byloje esančių įrodymų visuma tvirtina, kad S. A. vedė netinkamą gyvenimo būdą, vartojo alkoholį, ginčo turtas buvo dažna susibūrimų vieta. Tikėtina, kad suprasdamas tokio gyvenimo būdo keliamas grėsmes, S. A. siekė užtikrinti ginčo turto saugumą, todėl teisinę ginčo turto registraciją atliko atsakovės vardu. Iš ieškovų į bylą pateikto S. A. banko sąskaitos išrašo matyti, kad po jo mirties banko sąskaitoje buvę pinigai buvo išgryninti. Be to, ginčo turto įregistravimas kito asmens vardu buvo ne vienintelis atvejis, kai S. A. iš asmeninių lėšų įsigijęs atitinkamą turtą jo savo vardu neregistravo. Iš J. P. paaiškinimų matyti, kad S. A. buvo įsigijęs automobilį savo poreikiams tenkinti, kurį įregistravo J. P. vardu, nors pastaroji neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, kad dėl netinkamo S. A. gyvenimo būdo, ginčo sandoriu buvo siekiama pridengti tikrąjį ginčo turto įgijėją, t. y. S. A., todėl sandoris šioje dalyje pagrįstai laikytas apsimestiniu dėl sandorio subjekto (pirkėjo).
38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo ir jo savininko teises ir pareigas vykdė būtent S. A., o ne apeliantė. Apeliantės teigimu, jokie teisės aktai nenumato draudimo užrašyti turtą savo motinai. Su tokia apeliantės pozicija iš esmės galima sutikti, nes šalys yra laisvos sudaryti įvairaus pobūdžio tarpusavio sandorius (tarp jų – ir dovanojimo), tačiau šiuo atveju byloje neįrodytas S. A. siekis turtą atsakovei padovanoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nelogiška būtų dovanoti savo garbaus amžiaus motinai turtą, kurio jai nereikia ir kuriame ketini gyventi tik pats. Nors J. P. nurodė, kad S. A. ketino įsigyti kitą, mažesnį butą ir jame toliau gyventi, tačiau tokių liudytojos parodymų nepagrindžia jokie kiti byloje esantys įrodymai.
39. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovė, sudarydama sutartį dėl ginčo turto įsigijimo, iš tiesų neketino įgyti iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų, jomis nesinaudojo ir nevykdė, o tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis. Iš tiesų teises pagal šią sutartį įgijo ir jomis naudojosi S. A. – būtent jis sudarė preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, rūpinosi pagrindinės sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju už turtą jam priklausančiomis lėšomis, o po sandorio sudarymo įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį.
40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek įrodymų vertinimo, tiek materialiąsias ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir turėdamas tam tiek teisinį, tiek faktinį pagrindus pagrįstai pripažino apsimestine sutarties sąlygą, jog ginčo turto pirkėja yra apeliantė bei pagrįstai pripažino turto pirkėju S. A. (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokią teisę įgijo ieškovai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovai pagrindė, kad patyrė 1 089 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
43. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
44. Ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio (2 338,7 Eur (1,3 koeficientas x 1 799 Eur)), todėl ieškovų bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (1 089 Eur), priteistinos iš apeliantės lygiomis dalimis – kiekvienam po 544,50 Eur (1 089 Eur / 2).
45. Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. nutartimi atsakovei O. A. iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje atidėtas 730 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Apeliacinį skundą atmetus, už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis priteistinas į valstybės biudžetą iš atsakovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės O. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovams G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir P. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovaujamam įstatyminės atstovės I. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 50 centų) kiekvienam bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės O. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 730 Eur (septynis šimtus trisdešimt eurų) žyminio mokesčio valstybei.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Irmantas Šulcas
Alma Urbanavičienė