Administracinė byla Nr. A-2304-822/2016

                                                                 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03604-2015-4                                                        Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

              Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT, Tarnyba) 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (1.7.) S-1344-1596-15; 2) įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti jo 2015 m. balandžio 24 d. prašymą (reg. 2015-04-24 Nr. (1.7.) ATP-1344-15); 3) priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 20 Eur turtinės žalos ir 100 Eur neturtinės žalos.

              Pareiškėjas skunde nurodė (b. l. 1–14), kad 2015 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Vilniaus VGTPT su prašymu Nr. (1.7.)- ATP-1344-15 suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI-2001-609/2015. Atsakovas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu suteikti teisinę pagalbą atsisakė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas VGTPT skolingas 1 360,64 Lt. Pareiškėjo nuomone, sprendimas neteisėtas, diskriminuojantis, nes dėl tariamo įsiskolinimo nebegalės naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Skolos atsakovui grąžinti niekada nesugebės, nes yra išlaikomas valstybės, gyvena tik iš nedidelės socialinės pašalpos.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas prarado teisę reikalauti skolos pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą, kuris įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 7 d., nes įstatymai valstybinėms įstaigoms numato griežtą 2 metų terminą skolai išieškoti. Nuo Vilniaus apygardos teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 4 metai, atsakovas per tą laiką jokių veiksmų skolai išieškoti neįsiėmė, dėl vykdomojo rašto išdavimo nesikreipė, antstoliui jo vykdyti nepateikė, kuris galėtų iš pareiškėjo pašalpos išieškoti nors 20 procentų.

Pažymėjo, kad VGTPT nuolat pažeidžia jo teises, dėl to yra parašęs daugybę prašymų, skundų, užklausų įvairioms institucijoms ir teismams. Daugybės dokumentų vertimus į lietuvių kalbą užsakydavo iš vertėjo, neturinčio patento šiai veiklai vykdyti, todėl jis neturėjo galimybės išduoti kasos dokumento, o pareiškėjas neturi galimybės patvirtinti išlaidų teisme. Nurodo, kad pačiais kukliausiais paskaičiavimais, tik materialinių išlaidų suma sprendžiant šį ginčą viršijo 20 EUR. Neturtinę žalą, patirtą dėl nuolatinio atsakovo tyčiojimosi, sukeltų nepatogumų ir išgyvenimų pareiškėjas vertina 100 EUR.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko, atsiliepime (b. l. 37–38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Tarnyba 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (1.7.) S-1344-1596-15 atsisakė suteikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjas nebuvo sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant jam antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (įsigaliojęs nuo 2014 m. sausio 1 d.) įtvirtina, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Įstatyme nenumatyta išimčių, kai antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama asmenims, nesumokėjusiems antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 V. S. buvo įpareigotas sumokėti 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal Vilniaus tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, išlaidų į valstybės biudžetą. Sprendimas įsiteisėjęs. Priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimą į valstybės biudžetą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija. Pagal valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, pareiškėjas antrinės teisinės pagalbos išlaidų iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos nesumokėjo, todėl Tarnyba turėjo įstatymo nustatytą pareigą atsisakyti jam suteikti antrinę teisinę pagalbą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1344-1596-15 ir įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. balandžio 24 d. prašymą (reg. Nr.(17.)ATP-1344-15). Kitą skundo dalį atmetė.

Byloje nustatyta, kad atsakovas atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011, apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš pareiškėjo buvo priteistos remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi tuo pagrindu, jog Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui teisinės pagalbos teikimą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo suteikta antrine teisine pagalba.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), spręsdamas tarp Tarnybos ir V. S. kilusį ginčą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015, nurodė, jog loginė ir lingvistinė aptariamos normos (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto) konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo. Vertindama Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 LVAT teisėjų kolegija minėtoje byloje nustatė, jog šiuo sprendimu Tarnyba nutarė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtintų įgaliojimų, išduotų O. M., pripažinimo negaliojančiais, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Apeliacinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 nebuvo numatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjo ir valstybės, todėl, pastarajai jas prisiėmus visiškai, pareiškėjui nekilo jokių pareigų pagal Įstatymo 19 straipsnį.

Minėtas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas priimtas dėl teisinių pasekmių, atsiradusių Tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 24 straipsnyje nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškomos), o ne Įstatymo 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ginčijamo Tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1344-1596-15 turinį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo ir dėl jo taikymo suformuotos LVAT praktikos kontekste, teismas pripažino, kad ginčijamu sprendimu Tarnyba netinkamai pritaikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę gauti valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą.

Nustatyta, kad pareiškėjas neneigia susidariusios pagal Įstatymo 24 straipsnį skolos, tačiau nurodo negalintis jos sumokėti dėl turtinės padėties. Byloje nėra duomenų, jog priteistos skolos išieškojimas vyksta civilinio proceso tvarka.

Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas Tarnybos sprendimas teismo panaikintas kaip neteisėtas iš esmės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinus Tarnybos sprendimą, Tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 14 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas). Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo įpareigoti Tarnybą pakartotinai nagrinėjant prašymą priimti sprendimą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (kaip nurodo pareiškėjas jo prašymą tenkinantį sprendimą), nes pagal Įstatymą būtent Tarnybai tenka pareiga įvertinti prašymo atitiktį kitiems Įstatymo reikalavimams.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti žalą, teismas pažymėjo, kad nors sprendime konstatuota, kad 2015 m. balandžio 28 d. Tarnybos sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, vien šios aplinkybės nepakanka valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

              Pareiškėjas prašė priteisti 20 Eur turtinę žalą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis patyrė nurodytą turtinę žalą ir kad jis ją patyrė būtent dėl to, kad Tarnyba priėmė 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą. Taigi pareiškėjas neįrodė žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų priimant ginčijamą sprendimą. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas atlyginti 20 Eur turtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.

              Pareiškėjas taip pat prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 100 Eur dydžio neturtinę žalą. Teismas sutiko, jog dėl neteisėto atsakovo sprendimo pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėto Tarnybos sprendimo Nr. (1.7.)-S-1344-1596-15 jis patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo galimybėms ir pan. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintas.

              Pažymėta, kad dalis skunde pareiškėjo nurodytų aplinkybių (pateikiama informacija ir aprašomi ankstesni pareiškėjo kreipimaisi į Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos VGPT ir jų darbuotojus; informuojama apie bylas, kuriose Tarnybų paskirti advokatai G. R. ir L. Z., pareiškėjo teigimu, teisinę pagalbą teikė nekvalifikuotai) yra perteklinės ir nesusijusios su nagrinėjamu ginču. Pareiškėjui išaiškinta, jog pagal Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, viršijančią 290 eurų, draudžiama privalomuoju draudimu. Dėl netinkamai teiktų teisinių paslaugų asmenims padarytą žalą atlygina draudikas, taip pat subsidiariai šią pagalbą teikiantis advokatas. Paslaugų teikimo teisiniai santykiai yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, todėl ginčai dėl paslaugų teikimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).

III.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimas panaikintas, apeliaciniame skunde prašo šią teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą (b. l. 88–90).

Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai mano, kad Tarnyba sprendimu Nr. (1.7) S-1344-1596-15 atsisakydama teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą to pagrindu, kad pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą aiškina plečiamai, kaip siejamą tik su įstatymo 19 straipsnio nustatytais atvejais ir tvarka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias kitoje byloje. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų šios pagalbos paskirties įgyvendinimui. Teismas nepagrįstai susiaurina Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo apimtį. Atsakovo teigimu, nepaisant to, ar antrinės teisinės pagalbos teikimas yra baigtas ar nutraukiamas, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatytas pagrindas yra siejamas su asmens pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias teikiant tokią pagalbą konkrečioje byloje. Įstatyme nenumatyta jokių išimčių, kad antrinė teisinė pagalba būtų teikiama asmenims, nesumokėjusiems šios pagalbos teikimo išlaidų.

Atsakovo nuomone, tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo apimtis neturėtų būti siaurinama vien tik Įstatymo 19 straipsnio ribose, patvirtina ir loginė bei lingvistinė minėtos normos konstrukcija, nurodant, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmuo neapmokėjo anksčiau suteiktos pagalbos išlaidų ar jų dalies. Įstatymo 19 straipsnyje reglamentuojami antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumai, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 ar 75 proc.).

Teismo argumentai sudaro sąlygas asmenims, nesumokėjusiems teismo sprendimais priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, visais atvejais gauti tokią pagalbą kitose bylose. Tai akivaizdžiai pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti šia pagalba ir materialinėmis bei procesinėmis teisėmis (Įstatymo 3 str. 2 ir 4 p.) principus.

Atsakovas pabrėžė, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Teismas vadovaujasi LVAT 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, tačiau vėlesnėmis LVAT nutartimis iš esmės analogiškos bylos buvo išspręstos priešingai (pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis a. b. eA-2699-143/2015, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis a. b. A-2730-624/2015).

Pareiškėjas V. S. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 94–95) iš esmės palaiko savo skunde pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir atsakovo skundžiamo teismo sprendimo motyvus, kuriais remiantis panaikintas Tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. (1.7.) S-1344-1596-15, kuriuo buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. S. pagal jo 2015 m. balandžio 24 d. pateiktą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. eI-1002-609/2015, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-147 patvirtinus garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų reorganizavimo planą, Šiaulių ir Panevėžio garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prijungtos prie Vilniaus garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurios pavadinimas po reorganizavimo nuo 2015 m. liepos 1 d. pakeistas į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjas skundą padavė jau po 2015 m. liepos 1 d. Tinkamu atsakovu šioje byloje yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, perėmusi Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai atsakovu ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovu nurodyta Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Tačiau ši klaida vertinama kaip rašytinis apsirikimas, šiuo atveju neturintis įtakos procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Ginčijamas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. (1.7.) S-1344-1596-15 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui priimtas vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą, tačiau nustačiusi faktą, kad pareiškėjas ja piktnaudžiauja, 2007 m. vasario 7 d. sprendimu  Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą ir kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą, prašydama priteisti iš V. S. antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą, išlaidas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteisė 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, išlaidų, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1 360,64 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2009-02-17) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 50–53).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalis reglamentuoja atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).

Vienas iš apribojimų yra nustatytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje buvo iškilęs analogiškas ginčas dėl sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, konstatavo, kad šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šiuo bylai aktualaus teisinio reglamentavimo išaiškinimu, pateiktu išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1, 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus VGTPT 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Vilniaus VGTPT 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. balandžio 24 d. prašymą.

Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 20 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Vilniaus VGTPT 2015 m. balandžio 28 d. sprendimas yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Vilniaus VGTPT 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1344-1596-15 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. balandžio 24 d. prašymą, ir pareiškėjo skundą atmetant.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1344-1596-15 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. balandžio 24 d. prašymą (reg. Nr. (17.)ATP-1344-15). Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė