Administracinė byla Nr. AS-531-261/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02085-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 59
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2016 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant viešajai įstaigai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui ir S. V. F. (S. V. F.), dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos rytas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Lietuvos rytas“) atstovas advokatas Paulius Čelkis 2016 m. kovo 2 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą priteisti pareiškėjo patirtų 376,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Visuomenės informavimo etikos asociacija pateikė atsiliepimą į šį prašymą, kuriame nurodė, kad ji nėra likviduotos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) teisių perėmėja, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjui iš jos negali būti priteistas. Asociacijos nuomone, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteisiamas iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas atsiliepime į UAB ,,Lietuvos rytas“ prašymą nurodė, kad jis neatsako (neatsakė) už nuo 2015 m. sausio 1 d. nebeegzistuojančios Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklą, nedalyvavo jos sprendimų priėmime, todėl neužtikrino jos padarytų nuostolių, t. y. ir teismo išlaidų, atlyginimo. Kadangi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nebėra, VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas neturi ir jai skirtų asignavimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi (II t., b. l. 84-86) pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino. Priteisė pareiškėjui iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo 376,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,Lietuvos rytas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacine tvarka administracinę bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – UAB ,,Lietuvos rytas“ skundą patenkino ir panaikino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio ,,Lietuvos rytas“ publikacijoje ,,Šešėlių virš ,,(duomenys neskelbtini)“ – kas dieną vis daugiau“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsniai. Taip pat priteisė iš atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 14 Eur žyminį mokestį.
Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ 2014 m. balandžio 15 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėjo 28,96 Eur (100 Lt) žyminį mokestį už skundo teismui padavimą. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalimi, jam priteistinas 28,96 Eur žyminis mokestis.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2014 m. kovo 27 d. sudarytos atstovavimo sutarties pagrindu UAB ,,Lietuvos rytas“ buvo pavesta atstovauti advokatui Pauliui Čelkiui.
Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 p.). Bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. teisinių paslaugų teikimo metu, galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 buvo patvirtinta 289,63 Eur (1 000 Lt) minimali mėnesinė alga.
Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą taikomas koeficientas – 3. Vadinasi, skundo teismui pateikimo metu už skundą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis buvo 868,86 Eur (3 000 Lt).
Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai 347,54 Eur išlaidas, kurias patyrė už skundo teismui parengimą. Išlaidų pagrįstumą ir realumą patvirtina į bylą pateikti: 2014 m. balandžio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. P12/2014 ir 2014 m. balandžio 8 d. mokėjimo nurodymas. Pareiškėjo sumokėta 347,54 Eur suma neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotos sumos, yra adekvati pagal byloje kelto ginčo pobūdį ir bylos sudėtingumą, todėl priteista.
Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos buvo panaikinta Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. 2014 m. lapkričio 25 d. Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatyme buvo nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija veiks tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus įsteigta ir pradės veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija.
Nagrinėjamoje byloje buvo vertinamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimu panaikintas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas (protokolo Nr. 20). Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusioje Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad reikiamą Komisijos ekspertų darbo, taip pat informacinio techninio Komisijos aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą užtikrina VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nebeegzistuoja, o ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ji buvo finansuojama iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, kuris į bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir nėra likviduotas, teismas konstatavo, kad patirta 376,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas padavė atskirąjį skundą (II t., b. l. 90-93), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį ir spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą iš esmės, konstatuojant, kad nėra galimybės iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes nebėra paties atsakovo ir nėra tokio jo teisių ir prievolių perėmėjo, iš kurio šį atlyginimą būtų galima priteisti.
Nurodo, kad 2016 m. balandžio 8 d. pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, tačiau teismas į šiame atsiliepime trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus argumentus neatsižvelgė (nei į argumentą, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos jau nebėra, nei į argumentą, kad VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas neatsako ir niekada neatsakė už atsakovo – iki 2015 m. sausio 1 d. pagal Visuomenės informavimo įstatymą veikusios Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos – veiksmus, o tuo labiau neturi ir negali turėti jokių prievolių ar įsipareigojimų dėl šios visiškai nepriklausomos, kolegialios viešojo administravimo institucijos ir dėl kokių nors teisinių santykių, kylančių iš jos kadaise vykdytų viešojo administravimo subjekto funkcijų bei dėl kokių nors šio subjekto ginčų su trečiaisiais asmenimis, kurie kilo ar galėjo kilti, vykdant šias, nuo VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo visiškai nepriklausomas jo funkcijas), bet pasirėmė savo paties nepagrįstais argumentais.
Teismas tinkamai neatsižvelgė į faktines aplinkybes, kad po Visuomenės informavimo įstatymo pataisų nuo 2015 m. sausio 1 d. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nebėra, ir nuo tol anksčiau šiai Komisijai įstatymu nustatytas prievoles vykdo juridinis asmuo „Visuomenės informavimo etikos asociacija“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini)). 2014 m. gruodžio 22 d. įvyko paskutinis Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdis, o jos funkcijas perėmusi Visuomenės informavimo etikos asociacija buvo įregistruota 2015 m. vasario 10 d. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija veikė tol, kol „teisės aktų nustatyta tvarka bus įsteigta ir pradės veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija“ – nėra joks pagrindas priteisti VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui pareiškėjo bylinėjimosi su Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija išlaidas. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kaip atsakovas šioje byloje, jau nebeegzistavo nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo nei apeliacinės instancijos – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2016 m. vasario 24 d. sprendimo priėmimo metu.
Pažymi, kad atsakovas (Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija) niekada nebuvo nei juridinis asmuo, nei koks nors VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo padalinys ar organas, o tik visai nepriklausoma kolegiali savitvarkos institucija su jai įstatymu apibrėžtomis prievolėmis ir teisėmis nustatyti žurnalistų ir leidėjų etikos pažeidimus. VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kaip kitas ir atskiras viešojo administravimo subjektas, niekada neatsakė už atsakovo, kaip kito pagal teisinį statusą ir pagal jo funkcijas viešojo administravimo subjekto, veiksmus, niekada niekaip nedalyvavo priimant šios Komisijos (atsakovo) sprendimus ir niekada neprivalėjo užtikrinti kokių nors jos padarytų nuostolių (taip pat ir teismo išlaidų) atlyginimo. Tai visada buvo paties atsakovo pareiga.
VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui įstatymu buvo nustatyta pareiga skirti finansavimą atsakovo veiklai (pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 9 dalies redakciją Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas kiekvienais finansiniais kalendoriniais metais turėjo skirti lėšas atsakovo ekspertų darbo, taip pat techninio Komisijos darbo aptarnavimo, Komisijos viešų renginių ir kitoms administravimo išlaidoms (tą VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir darė, kol įstatymų nustatyta tvarka funkcionavo atsakovas)). Tačiau VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui įstatymu niekada nebuvo deleguota pareiga kaip nors atsakyti už Komisijos sprendimų legitimumą ar nustatyta prievolė kaip nors kitaip atsakyti už šios institucijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, jog „ginčo teisinių santykių atsiradimo metu“ (t. y. tarp pareiškėjo ir atsakovo) VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka finansavo atsakovo administracines išlaidas, niekaip negali pagrįsti teismo nutarties, jog VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir dabar privalo kompensuoti pareiškėjo ir nebeegzistuojančio atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nei pats „ginčo teisinių santykių“ tarp pareiškėjo ir atsakovo atsiradimas, nei laikotarpis, kai šie teisiniai santykiai atsirado, niekaip trečiojo suinteresuoto asmens su šiais santykiais nesaisto (t. y. šie santykiai VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo niekaip nesaistė „ginčo teisinių santykių atsiradimo metu“, ir jokiu būdu nesaisto dabar).
Nurodo, kad iki įstatyminio atsakovo veiklos nutraukimo VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas įstatymų nustatyta tvarka skirdavo atsakovui valstybės asignavimų, atitinkamiems konkretiems kalendoriniams finansiniams metams iš valstybės biudžeto skirtų VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, nustatytą dalį (atsakovo biudžetą). Šį atsakovo biudžetą jo prašymu kiekvienais finansiniais metais tvirtindavo VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkų susirinkimas (taigi, tai buvo atsakovo ir VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dvišalių santykių dalykas ir į VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo viešojo administravimo funkcijas įėjo tik tiek, kiek šie santykiai dėl lėšų skyrimo kiekvienais metais buvo nustatyti su atsakovu, o ne su kokiais nors trečiaisiais asmenimis, su kuriais atsakovas galėjo turėti, vykdydamas jam pavestas, su VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu teisiškai nesusijusias viešojo administravimo funkcijas. Jam skirtas lėšas atsakovas naudojo savo nuožiūra, be teisės viršyti VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkų susirinkimo patvirtintoje sąmatoje jam skirtą asignavimų dalį. Taigi, VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nebuvo susijęs su atsakovo įsipareigojimais ar su kitais asmenimis, kuriems atsakovas buvo ar galėjo būti įsipareigojęs. Tas faktas, kad VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas atsakovo vardu (ir tik jo paties prašymu) atlikdavo juridinio asmens statuso neturinčio atsakovo, kaip visiškai nepriklausomos kolegialios institucijos, finansines operacijas, niekaip negali pagrįsti kokių nors trečiojo suinteresuoto asmens prievolių trečiųjų šalių atžvilgiu, nes tokia atsiskaitymų tvarka buvo susijusi su atsakovo statusu (t. y. tuo, kad atsakovas niekada nebuvo juridinis asmuo) ir su VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo techninio pobūdžio įsipareigojimais atsakovui, bet ne su kokiomis nors iš to menamai kylančiomis VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo prievolėmis tretiesiems asmenims, su kuriais atsakovas turėjo ar galėjo turėti kokius nors santykius. Taigi, VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas turėjo vienintelę prievolę atsakovui – skirti jam valstybės asignavimų dalį, tačiau nei kam, nei kaip šiuos asignavimus atsakovas kiekvienais kalendoriniais metais panaudos, nei su kokiais trečiaisiais asmenimis ir kaip ši jo veikla bus susijusi, VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas jokios teisinės įtakos, nei kokių nors „teisinių santykių“ neturėjo. Jei šiandien atsakovas egzistuotų, jei VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui būtų pavesta skirti lėšas atsakovo administracinėms išlaidoms, jei VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkų susirinkimas būtų patvirtinęs jo išlaidų sąmatą ir jei atsakovas paprašytų VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pervesti lėšas pareiškėjo bylinėjimosi išlaidoms padengti, tai trečiasis suinteresuotas asmuo privalėtų tai padaryti, neviršijant sąmatos. Tačiau atsakovas to paprašyti nebegali, o su pareiškėju VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas jokių „teisinių santykių“ pagal savo viešojo administravimo funkcijas neturi.
Teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nežinia kokiu pagrindu nutarė, kad apeliacinės instancijos teismas išsprendė bylą tik pareiškėjo naudai, bet ne VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo naudai, nors VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas su ginčijamu dalyku, kaip ir su visais atsakovo vykdytais viešojo administravimo interesais nebuvo susijęs. Juk tas faktas, kad VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas turėjo pareigą nustatyta tvarka finansuoti atsakovo išlaidas, savaime nesuponuoja išvados, kad VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šioje byloje turėjo būti atsakovo, kaip šio proceso šalies, pusėje, o ne pareiškėjo, kaip kitos šio proceso šalies, pusėje. Ginčo objektas – ar pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, ar nepažeidė, ar atsakovas viršijo, ar neviršijo savo įgaliojimus — savaime nesuponuoja išvados, kad VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas palaiko atsakovo sprendimą ir atsakovą, kaip proceso šalį šiame ginče. Tai, kad VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nepateikė savarankiškų reikalavimų šiame ginče, kad jis iš tiesų nebuvo net suinteresuota šalis šiame ginče, dar nereiškia, jog teismo sprendimas buvo priimtas jo nenaudai. Ginčo objektas yra susijęs su atsakovo vykdytomis viešojo administravimo funkcijomis, o VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo viešojo administravimo pareigos nėra niekaip materialiai susijusios, tad skundžiama nutartis jas nepagrįstai suplakė.
Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo nors ir kilo, kai dar egzistavo atsakovas, tačiau VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo prievolė finansuoti su šiuo ginču susijusias atsakovo išlaidas (atsakovo prašymu, jei jo veikla nebūtą nutraukta) būtų kilusi tik po to, kai teismas šį ginčą išsprendė, o ne kada jis kilo, nes juk pats ginčas su jokiomis VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui įstatymu nustatytomis prievolėmis nėra susijęs ir jo niekaip nesaisto nei su pačiu ginčo objektu, nei su kokiais nors trečiaisiais asmenimis, kurie kažkada ginčijosi su atsakovu. Be to, ir bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimas iškilo ne tada, kai kilo ginčas, o tada, kai teismas dėl jo priėmė sprendimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų gavimo teisės laiką visiškai nepagrįstai tiesiogiai susiejo su laiku, kad kilo pats ginčas, ir drauge vienos proceso šalies pareigas primetė kitai proceso šaliai (trečiajam suinteresuotam asmeniui VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui), regis, vien dėl to, kad ji, skirtingai nei atsakovas, „dar nėra likviduota“, nors su pareiškėju ji nesiginčijo (ir pareiškėjas jam jokių reikalavimų nei prašymų nėra pateikęs nei tada, kai kilo ginčas, nei po to, kai jis buvo išspręstas, nei paties bylinėjimosi metu).
Pažymi, kad jei atsakovas dar veiktų pagal iki 2015 m. sausio 1 d. buvusius įstatymus, VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pareiga finansuoti atsakovo administracines išlaidas kiltų ne iš paties ginčo tarp atsakovo ir pareiškėjo ar jų bylinėjimosi baigties, o iš galiojusios Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 9 dalies bei iš čia nurodytos VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pareigos nustatyti tokius santykius su atsakovu, kurie užtikrintų jo funkcijoms būtinų administracinių išlaidų finansavimą. Nesant atsakovo, nėra ir galimybės nustatyti tokius santykius, o svarbiausia, nebėra VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui įstatymu nustatytos pareigos finansuoti tokias išlaidas (net kai įstatymas tokią pareigą nustatė, tai nereiškė kokių nors VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įsipareigojimų trečioms šalims ar automatiškos pareigos kompensuoti bet kokias atsakovo išlaidas).
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Taip pat priteisti pareiškėjui iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo turėtas bylinėjimosi išlaidas už šio procesinio dokumento parengimą ir pateikimą.
Nurodo, kad pagal susiklosčiusią praktiką ginčijant Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimus į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o tam tikrais atvejais net ir atsakovu, buvo traukiamas ir VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Ik-1518-764/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-942/2011), kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos priimtas teismo sprendimas, ir tai būtent siejama su bylinėjimosi išlaidų priteisimu esant palankiam pareiškėjui, ginčijančiam atsakovo sprendimus, teismo sprendimui. Šiuo atveju nagrinėjant bylą tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme metu, VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, ir tik dėl anksčiau minėtų tikslų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nebeegzistuoja, o ginčo teisinių santykių atsiradimo metu jis buvo finansuojamas VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ir nors VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nedalyvavo atsakovui priimant sprendimus, neturėjo įtakos jų priėmimui, tačiau turėjo prievolę skirti atsakovui priklausančią valstybės asignavimų dalį. Šiuos argumentus patvirtina ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija (raštas Nr. ((2.34-02)-5K-1500248)-6K-1500395, pateiktas į bylą su Visuomenės informavimo etikos asociacijos 2016 m. kovo 17 d. atsiliepimu), kuri nurodo, kad „<...> pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo galiojusio iki įstatymo priėmimo nuostatas reikiamą Komisijos ekspertų aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą užtikrina Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, mūsų nuomone, pastarasis ir 2015 metais turėtų užtikrinti Komisijos veiklą“. Nors atsakovas buvo likviduotas nuo 2015 m. sausio 1 d., tačiau nepaisant to, Finansų ministerija nurodė, kad VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir 2015 m. turėjo užtikrinti atsakovo veiklą, t. y. užtikrinti administracinių išlaidų (į kurias patenka ir bylinėjimosi išlaidos) finansavimą, kuomet ginčas kilo dėl atsakovo priimto sprendimo.
Pažymi, jog būtent ginčo teisiniai santykiai tarp šalių atsirado dar 2014 m., kuomet pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl atsakovo priimto sprendimo panaikinimo, todėl VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo argumentas, kad šiuo metu atsakovas neegzistuoja ir jam atitinkamai nėra skiriamos VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšos teisiškai nepagrįstas, kadangi ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos reglamentavo atsakovo finansavimo klausimus, kuris nebuvo likviduotas.
Atkreipė dėmesį į tai, kad atskirajame skunde VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nesilaiko nuoseklios ir aiškios pozicijos, kadangi iš pradžių nurodo, kad jis niekada neprivalėjo užtikrinti teismo išlaidų atlyginimo už atsakovą, nors vėliau teigia, kad „jei Atsakovas paprašytų Apelianto pervesti lėšas Pareiškėjo bylinėjimosi išlaidoms padengti, tai Apeliantas privalėtų tai padaryti, neviršijant sąmatos“, todėl nėra aišku, ar VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas apskritai neigia buvus pareigą apmokėti bylinėjimosi išlaidos, ar ginčija, kad tokia pareiga nėra numatyta šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 45 str. 2, 3 d.).
Nagrinėjamoje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Šešėlių virš „(duomenys neskelbtini)“ – kas dieną vis daugiau“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto 2005 m. balandžio 15 d. Žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime, 3, 6, 37 ir 38 straipsniai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo skundą, 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu (II t., b. l. 2-7) jį atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 24 d. sprendimu jį tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą patenkino. Panaikino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Šešėlių virš „(duomenys neskelbtini)“ – kas dieną vis daugiau“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsniai. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 14,00 Eur žyminio mokesčio.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, skundžiama 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi jį tenkino ir priteisė pareiškėjui iš trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo 376,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi mano, jog nėra atsakingas (taip pat niekada ir nebuvo atsakingas) už atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, kuri šiuo metu nebeegzistuoja, veiksmus taip pat neturi ir negali turėti jokių prievolių ar įsipareigojimų dėl šios visiškai nepriklausomos, kolegialios viešojo administravimo institucijos ir dėl kokių nors teisinių santykių, kylančių iš jos kadaise vykdytų viešojo administravimo subjekto funkcijų bei dėl kokių nors šio subjekto ginčų su trečiaisiais asmenimis, kurie kilo ar galėjo kilti, vykdant šias, nuo VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo visiškai nepriklausomas, jo funkcijas. VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui įstatymu buvo nustatyta tik pareiga skirti finansavimą atsakovo (Komisijos) veiklai (kiekvienais finansiniais kalendoriniais metais turėjo skirti lėšas atsakovo ekspertų darbo, taip pat techninio Komisijos darbo aptarnavimo, Komisijos viešų renginių ir kitoms administravimo išlaidoms), tačiau jis niekada neatsakė už atsakovo veiksmus, niekada niekaip nedalyvavo priimant šios Komisijos (atsakovo) sprendimus ir niekada neprivalėjo užtikrinti kokių nors jos padarytų nuostolių (taip pat ir teismo išlaidų) atlyginimo. Į VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo viešojo administravimo funkcijas įėjo tik tiek, kiek šie santykiai dėl lėšų skyrimo kiekvienais metais buvo nustatyti su atsakovu, o ne su kokiais nors trečiaisiais asmenimis, su kuriais atsakovas galėjo turėti, vykdydamas jam pavestas, su VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu teisiškai nesusijusias viešojo administravimo funkcijas. Jam skirtas lėšas atsakovas naudojo savo nuožiūra, be teisės viršyti VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkų susirinkimo patvirtintoje sąmatoje jam skirtą asignavimų dalį.
Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas sprendimą priteisti pareiškėjui 376,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, pažymėjo, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos buvo panaikinta Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. 2014 m. lapkričio 25 d. Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatyme buvo nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija veiks tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus įsteigta ir pradės veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija. Kadangi ginčijamo atsakovo (Komisijos) sprendimo priėmimo metu galiojusioje Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad reikiamą Komisijos ekspertų darbo, taip pat informacinio techninio Komisijos aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą užtikrina VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kuris į bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teismas sprendė, jog patirtų 376,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma pareiškėjui priteistina būtent iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, kuris įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822–485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500 – 503 p.).
Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniu ir neskundžiamu 2016 m. vasario 24 d. sprendimu panaikino atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Šešėlių virš „(duomenys neskelbtini)“ – kas dieną vis daugiau“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsniai. Tokiu būdu, baigiamuoju teismo sprendimu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundo reikalavimai patenkinti, atsakovo veiką pripažinus neteisėta, t. y. skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulėmė neteisėti atsakovo veiksmai bei sprendimai. Taigi, ir „pralaimėjęs“ šiuo atveju yra būtent atsakovas.
Pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatą atsakovu administraciniame procese paprastai laikoma institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Tai reiškia, kad atsakovu gali būti tik tas subjektas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas) kuris priėmė sprendimus ar atliko veiksmus, dėl kurių yra paduodamas skundas. Todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kaip šiuo atveju, tenka tik tam pralaimėjusiam atsakovui, kurio sprendimas buvo skundžiamas ir galiausiai pripažintas neteisėtu bei panaikintas.
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šioje byloje bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjui turėtų būti priteisiamas ne iš atsakovo, kurio sprendimas buvo skundžiamas ir galiausiai pripažintas neteisėtu, tačiau iš kitos proceso šalies – trečiojo suinteresuoto asmens, t. y. to, kurio teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Tokią išvadą teismas padarė iš esmės tuo argumentu, jog trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ginčijamo atsakovo (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos) sprendimo priėmimo metu pagal galiojusį teisinį reguliavimą materialiai užtikrino reikiamą Komisijos ekspertų darbo, taip pat informacinio techninio Komisijos aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą. Tačiau, kaip minėta, atsižvelgiant į administraciniame procese egzistuojančią proceso šalių teisinę padėtį bei jų sampratas, skundo tiek materialinių, tiek procesinių (taip pat ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo) reikalavimų patenkinimas siejamas būtent su ABTĮ 48 straipsnyje nurodytomis proceso šalimis, neatsižvelgiant į tai, kokie kiti teisiniai santykiai sieja jas tarpusavyje arba su trečiaisiais asmenimis. Šiuo atveju pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą patenkinimui neturi reikšmės, kas užtikrina ar ginčijamo sprendimo metu užtikrino atsakovo materialinį, techninį aprūpinimą, tačiau svarbu yra subjektas (atsakovas), kurio sprendimas buvo skundžiamas ir galiausiai pripažintas neteisėtu bei panaikintas.
Sprendžiant klausimą, kas faktiškai atlygins (iš ko bus išieškotos) pareiškėjui iš atsakovo priteistas bylinėjimosi išlaidas, kaip pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, svarbu yra atkreipti dėmesį į tai, kad 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 3, 31, 41, 43, 46, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 461 straipsniu įstatymu Nr. XII-1357 (TAR, 2014-12-04, Nr. 2014-18935), įsigaliojusiu 2015 m. sausio 1 d., vietoj pagal ankstesnės redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnį veikusios kolegialios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijos – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos – buvo numatyta Visuomenės informavimo etikos asociacija, savo veikla siekianti užtikrinti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Asociacijos nariai Visuomenės informavimo įstatymu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatyta tvarka sudaro kolegialų Asociacijos sprendimų pagal šio įstatymo 461 straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priėmimo organą – Visuomenės informavimo etikos komisiją. Be to, minėto 2014 m. lapkričio 25 d. Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-1357 9 straipsnio 2 dalis nustatė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija veikia tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus įsteigta ir pradės veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 3 punktą Visuomenės informavimo etikos komisija nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas. Visuomenės informavimo etikos asociacijos interneto svetainėje www.etikoskomisija.lt skelbiama, kad Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas buvo priimtas visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime 2015 m. balandžio 15 d. Taigi šio kodekso nuostatos galioja tik į ateitį, o dėl etikos normų pažeidimų, padarytų anksčiau, vertinimas turi būti atliktas pagal iki šiol galiojusio Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015 m. kovo 23 d. patvirtinto Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento 2 punkte išvardijant šios komisijos veiklos teisinius pagrindus, be kita ko, nurodytas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.
Taigi, 2014 m. lapkričio 25 d. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-1357 Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijai priskirta skundų nagrinėjimo funkcija iš esmės analogiška funkcijai, kurią atliko Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pagal Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ir kurią įgyvendindama ji priėmė šioje byloje ginčytą 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą (protokolo Nr. 20). Todėl šiuo atveju pagal aptartą teisinį reguliavimą akivaizdu, kad atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, kuris pagal įstatymų leidėjo valią nutraukė veiklą, teises ir pareigas materialiąja prasme perėmė Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisija.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, priteisiant jį iš trečiojo suinteresuoto asmens, todėl trečiojo suinteresuoto asmens atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė