ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ (duomenys neskelbtini) “ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, tretieji asmenys A. B., I. J., dėl žalos padarytos miško iškirtimu, priteisimo ir būsimų nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:  

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė D. V. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės  (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ 9 441,00 Eur nuostolių, padarytų neteisėtu miško iškirtimu, 819,30 Eur būsimų nuostolių, susijusių su miško atsodinimu, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2000 m. balandžio 13 d. pagal dovanojimo sutartį ji įgijo asmeninės nuosavybės teisę 1,4500 ha žemės (miško) sklypą, ir 2,2611 ha žemės (miško) sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Tikslūs geodeziniai matavimai tuomet nebuvo atlikti, tačiau buvo sukasti kapčiai ir ieškovė tikrai žinojo savo miško ribas. Ieškovė kirsti miško nežadėjo, todėl geodezinių matavimų nereikėjo. Šiai dienai yra atlikti geodeziniai matavimai ir įregistruoti. Apie miško iškirtimą ir medžių vagystę buvo pranešta Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono policijos komisariatui. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris yra nutrauktas. Nutarimu yra nustatyta, kad ieškovei priklausančio miško dalį iškirto gretimo sklypo savininkė UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėdama Miškų kontrolės skyriaus tarnybos vyr. specialisto I. J. leidimą. Ieškovei priklausančiuose žemės sklypuose plynai iškirsta 1997 m2. Iškirsta 13 senų ąžuolų, kurie ieškovei labai svarbūs. Taip iškirsta 129 vienetai medžių, kurių tūris 110 m3 ir padaryta žala ieškovei ir miškui. VĮ Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko regioninis padalinys atliko paskaičiavimą, kad padaryta žala miško iškirtimu 9 441,00 Eur. Paskaičiavimai padaryti specialistų pagal atitinkamą metodiką, galiojančią Lietuvoje. Žalą privalo atlyginti tas, kas padarė žalą, šiuo atveju UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nes jis atsakingas už teisingas ribas ir už teisingo leidimo gavimą, už teisingo projekto parengimą. Kadangi ieškovei priklausančio plynai iškirsto miško dalį reikės atsodinti, todėl ateityje atsodindama mišką ji patirs nuostolius. Ji kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, užsiimančia miškų atsodinimo veikla, kuri jai pateikė komercinį pasiūlymą, atsodinimas kainuos 819,30 Eur.   

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino - priteisė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ D. V. naudai: 9 441,00 Eur nuostolių; 819,30 Eur būsimų nuostolių, susijusių su miško atsodinimu; 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, tai yra nuo 10 260,30 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2019 m. gruodžio 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 881,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

3.       Teismas vertino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo naujas savininkas, todėl jis nusistovėjusių, ilgai trunkančių žinių apie savo žemės sklypo ribas neturėjo, tikėjo nenustatyto asmens parodytomis ribomis ir 1998 m. sudarytu preliminariu planeliu, kas neatitinka apdairaus, atidaus, rūpestingo žmogaus elgesio standartų. Be to, atsakovė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ yra verslo subjektas, kuriam taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai. Teismas vertino, kad atsakovė, siekdama atlikti plyną ir atvejinį kirtimą, turėjo būti itin atidi ir rūpestinga, dėti maksimalias pastangas, kad nenukentėtų gretimų žemės sklypų savininkų teisės ir teisėti interesai.

4.       Teismas sprendė, kad atsakovė neteisėtus veiksmus atliko dėl neatsargumo, t. y. pripažįstama, jog dėl neteisėtų veiksmų egzistuoja atsakovės kaltė. Teismas laikė, kad atsakovė pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir dėl jos veiksmų (neveikimo) kilo civilinė atsakomybė kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius, iškirtus ieškovės žemės sklype esančius medžius ir iš to atsakovei gavus naudos.

5.       Teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, laikė, kad ieškovė D. V. dėl atsakovės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ neatsargių veiksmų patyrė žalą (neteko 129 medžių savo miške, kurių 13 vnt. brandžių ąžuolų), o atsakovė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, išpjovusi medžius ir juos realizavusi, gavo naudos, todėl ieškovės patirtą žalą pripažino nuostoliais ir prašomą priteisti 9 441,00 Eur sumą vertintino kaip protingą ir pagrįstai apskaičiuotą. 

6.       Teismas nustatė, kad ieškovės veiksmai atkurti miškui yra privalomi, o paskaičiuotos 819,30 Eur išlaidos yra protingos ir nėra perteklinės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

7.       Apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priimti naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos motyvuoti sprendimą. Teismo sprendimo motyvų nebuvimą patvirtina faktas, kad teismas sprendimo nepagrindė Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių, Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų normomis. CPK 270 str. 4 d. 4 p. numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Teismas šią teisės normą pažeidė, kadangi nenurodė, kaip taiko esmines ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normas.

7.2.                      Leidimą kirsti mišką atsakovė galėjo gauti tik esant paruoštam miškotvarkos projektui. Atsakovė užsakė miškotvarkos projektą, kurį parengė miškotvarkos specialistas A. B.. Miškotvarkos projektas buvo parengtas remiantis Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklėmis. Atsakovei priklausančio žemės sklypo ribas vietoje apžiūrėjo miškotvarkos specialistas, o šių ribų teisingumą tikrino ir įregistravo Valstybinės miškų tarnybos įgalioti valstybiniai miškų pareigūnai. Jei žemės sklypo ribos, jų ženklinimas vietoje būtų neatitikusios Nekilnojamojo turto registro ir Miškų valstybės kadastro duomenų, atsakovės užsakytas miškotvarkos projektas nebūtų patvirtintas ir leidimas kirsti mišką nebūtų išduotas. Miškotvarkos projektas galėjo būti parengtas tik esant aiškioms ribinėms linijoms bei žemės sklypo riboms.

7.3.                      Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių 12 p. numatyta, kad atribotų ir apmatuotų biržių kampai pažymimi gairėmis arba stulpeliais, arba dažais, arba ant medžių užrišamomis spalvotomis juostelėmis. Atsakovė pasirinko kirstinus medžius ne savo nuožiūra, bet vadovavosi nurodytu biržės ženklinimu. Biržę pažymėjo miškininkas specialistas, o atitikimą miškotvarkos projektui ir žemės sklypo riboms patikrino Valstybinės miškų tarnybos valstybinis miškų pareigūnas.

7.4.                      Šioje sudėtingoje ir detaliai reglamentuotoje leidimų kirsti mišką išdavimų procedūroje atsakovė negalėjo turėti jokios įtakos, išskyrus savo teises ir pareigas, numatytas ankščiau išvardintuose teisės norminiuose aktuose. Atsakovė negalėjo pateikti arba nepateikti duomenų, parodyti arba neparodyti žemės sklypo ribų miškotvarkos specialistui, Valstybinės miškų tarnybos valstybiniams miškų pareigūnams, kurie patys apžiūrėjo žemės sklypą vietoje, patys vertino ir konstatavo žemės sklypo ribų akivaizdumą. Minėti valstybiniai miškų pareigūnai vadovavosi ne atsakovės nurodymais, bet Valstybinės miškų tarnybos vidiniais teisės aktais ir vadovo nurodymais. Atitinkamai, nėra jokių duomenų apie atsakovės veiksmų neteisėtumą, vykdant Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių, Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo normas. Teismas tokių atsakovės neteisėtų veiksmų ir nenurodė.

7.5.                      Nenustačius jokio teisės normų pažeidimo atsakovės veiksmuose ir esant imperatyvioms teisės normoms, pagal kurias žemės sklypo ribas privalėjo apžiūrėti vietoje, tikrinti, tvirtinti ir registruoti Miškų valstybės kadastre įgalioti valstybiniai miškų pareigūnai, tačiau buvo išduotas leidimas kirsti mišką, tariamai neatitinkantis žemės sklypo ribų. Tokiu būdu teismas iš esmės konstatavo, kad ne atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, bet valstybiniai miškų pareigūnai pažeidė Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių 5 punktą, kadangi tariamai patvirtino ir įregistravo Miškų valstybės kadastre miškotvarkos projektą, neatitinkantį žemės sklypo ribų. Kadangi atsakovė nėra atsakinga už pareigūnų veiksmus, nenustatyta, kad atsakovė būtų pažeidusi kokias nors teisės normas, todėl dėl tariamų nuostolių turėtų būti atsakinga Lietuvos Valstybė. Iš to seka, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir priteisė nuostolių atlyginimą iš netinkamo atsakovo.

7.6.                      Iš teismo sprendimo yra neaišku, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė, išskyrus teismo sprendimo deklaratyvų konstatavimą, kad atsakovė pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir dėl jos veiksmų (neveikimo) kilo civilinė atsakomybė kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius, iškirtus ieškovės žemės sklype esančius medžius ir iš to atsakovei gavus naudos.

7.7.                      Iš teismo sprendimo neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad atsakovės turimas žemės sklypo planas yra preliminarus ir kodėl daro išvadą, kad neatlikti atsakovui priklausančio žemės sklypo geodeziniai matavimai, ir jeigu jie atlikti, kokie teisės aktai įpareigoja geodezinius matavimus atlikti iš naujo. Be jokių motyvų ir teisinių argumentų teismas darė išvadą, kad neatlikti atsakovui priklausančio žemės sklypo geodeziniai matavimai.

7.8.                      Teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu ir išvadas parėmė prieštaringais, nepatikimais įrodymais, padarė nelogiškų išvadų ir dėl to priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

7.9.                      Teismas pažeidė CPK 263 str. 2 d., kur numatyta, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Teismas sprendime kaip įrodymą nurodė 2019-10-09 Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimą, kuriame nurodyta, kad tuometinė Valstybinio žemėtvarkos instituto Kauno 1-ojo žemės reformos skyriaus inžinierė N. K. nurodė, jog miško valdos, kurios kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos galėjo būti netikslios, nes matavimui buvo naudojamas sieksnis. Teismas N. K. neapklausė, konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių nesiaiškino, todėl faktas, kad N. K. ikiteisminiame tyrime nurodė, kad matavimui buvo naudojamas sieksnis, byloje nėra įrodytas.

7.10.                      Teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovė įvykdė visus norminių teisės aktų (Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių, Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių normų) reikalavimus ir sąlygas, bei iškirto atrėžtą biržę valstybinių miškų pareigūnų patvirtintoje vietoje. Norminių teisės aktų ir valstybinių miškų pareigūnų nurodymų vykdymas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovės veiksmai buvo teisėti. Teismas nenustatė, kad atsakovės atžvilgiu turėtų būti taikomi teisės aktai, nustatantys atsakomybę už teisėtai atliktus veiksmus.

7.11.                      Taip pat teismas pažeidė CK 6.248 str. 1 d., kur numatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Kaip jau buvo minėta, vykdydama norminių teisės aktų ir valstybinių miškų pareigūnų nurodymus, atsakovė negalėjo elgtis dar labiau apdairiai ir dar labiau rūpestingai. Be to, atsakovės ir ieškovės nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl vienintelė atsakovės pareiga ieškovės atžvilgiu buvo vykdyti norminių teisės aktų reikalavimus.

8.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė D. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nepriimti naujų įrodymų. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Apeliantė nepagrįstai skunde motyvuoja, kad, turėdama leidimą kirsti mišką, ji nėra atsakinga už teisingas miško sklypo ribas ir, jai iškirtus ieškovei priklausančių miško sklypų dalis, materialinė atsakomybė jai neatsiranda. Priešingai, prieš pradėdama organizuoti miško kirtimo darbus, t. y. dar prieš leidimo kirsti mišką gavimą, apeliantė privalėjo įsitikinti, kad ji nepažeis gretimų miško sklypų savininkų teisių ir teisėtų interesų.

8.2.                      Apeliantė, įsigijusi miško sklypo plotą, kuriam nebuvo atlikti tikslūs geodeziniai matavimai, privalėjo įsitikinti tiksliomis miško sklypo ribomis, o reikalui esant išsikviesti gretimo miško sklypo savininką, kad suderintų miško sklypų tikslias ribas. Apeliantė neveikė pakankamai rūpestingai, atsargiai ir atidžiai, ko pasėkoje iškirto ieškovei priklausančio miško dalį ir padarė žalą aplinkai ir ieškovei. Todėl apeliantė atliko neteisėtus veiksmus ir yra kalta dėl ieškovei priklausančio miško iškirtimo bei turtinės žalos ieškovei padarymo. Šiuo atveju apeliantės kaltė, iškirtus ieškovei priklausančio miško dalį ir išvežus medieną, gali būti ir preziumuojama.

8.3.                      Ieškovei padaryti nuostoliai pagrįsti rašytiniu dokumentu ir šis įrodymas yra pakankamas nuostoliui pagrįsti. Teismui pateiktas komercinis pasiūlymas yra pakankamas būsimiems nuostoliams įrodyti.

Teismas

k o n s t a t u o ja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis)

10.       Byloje kilo ginčas dėl atsakovės atsakomybės atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, nukirtus medžius ieškovės miške.

Dėl naujų įrodymų

11.       Apeliantė prie apeliacinio skundo pateikė naujus įrodymus – N. K. parengtus žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)  nustatymo ir ribų paženklinimo, žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)  nustatymo ir ribų paženklinimo abrisus ir prašo juos prijungti prie bylos. Apeliantė nurodo, kadangi teismas neteisėtai sprendimą grindė neapklaustos liudytojos N. K. parodymais apie tai, kad matavimai buvo netikslūs, atsakovei iškilo būtinybė pateikti žemės sklypų nustatymo ir ribų paženklinimo abrisus, iš kurių matyti, kad N. K. 1998-11-14 paruošė abrisus ir parodė žemės sklypo ribas, pažymint jas kauburiais, riboženkliais, kas patvirtina, kad N. K. atliktų matavimų tikslumas gali būti patikrintas.

12.       Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

13.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

14.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrindė būtinybės minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui ir nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė galėjo šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, teikiami nauji įrodymai neturi esminės įtakos šalių ginčo išsprendimui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nepriima ir nevertina apeliantės pateiktų naujų įrodymų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15.       Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes nemotyvavo sprendimo, neatskleidė bylos esmės, priėmė sprendimą netinkamo atsakovo atžvilgiu bei pažeidė materialinės teisės normas.

16.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovei D. V. nuosavybės teise priklauso 2,2611 ha žemės sklypas (miško ūkio paskirties) (duomenys neskelbtini), ir 1,4500 ha žemės sklypas (miško ūkio paskirties) (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), įgyti pagal 2000-04-13 dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nuo 2018-02-07 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso 6,97 ha žemės sklypas (miško ūkio paskirties) (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovei ir atsakovei priklausantys miškai yra gretimi. Ieškovės atstovas pagal įgaliojimą V. V. byloje nurodė, kad jis 2018 m. vasarą nuvažiavęs į savo žmonai priklausantį mišką rado ten iškirstą jo žmonai priklausančio miško dalį. Su juo niekas nekalbėjo, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas nurodė, kad jo visi veiksmai yra teisėti pagal išduotą leidimą miško kirtimui. Leidimas kirsti mišką privataus miško savininkui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išduotas 2018-03-02, serija (duomenys neskelbtini), išdavė vyriausias specialistas I. J.. Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriui apie kirtimą pranešta 2018-03-06 raštu. Visus kirtimo veiksmus koordinuoti įgaliotas T. M.. Teismo posėdžio metu tretieji asmenys A. B. ir I. J. paaiškino, kad tiek miškotvarkos projektas darytas, tiek leidimas kirsti išduotas vadovaujantis preliminariu žemės sklypo planu. Valstybinės miškų tarnybos miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas I. J. paaiškino, jog jis viską prieš išduodant leidimą tikrino vietoje, tai yra miške, vadovavosi preliminariu planu ir parengtu miškotvarkos projektu, jokių abejonių nekilo, nes viskas atitiko, teigė, kad leidimą išdavė teisėtai pagal nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad jo turima GPS programėle nėra geodezinis prietaisas ir pasitikėti 100 procentu negalima. Geodeziniai matavimai atlikti nebuvo. Dėl iškirstų medžių ieškovė kreipėsi į Marijampolės AVPK Jurbarko rajono PK veiklos skyrių, buvo atliktas tyrimas ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nenustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas Ž. P., atlikdamas kirtimą pagal iš anksto išduotą leidimą bei išveždamas paruoštą medieną, neabejotinai suvokė, kad paima svetimą daiktą, todėl nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d., sudėties objektyviojo požymio – tyčios. Po įvykio ieškovė darė geodezinius matavimus. Matavimus atliko UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ matininkas Ž. A..

17.       Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; kt.). Civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

18.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinos bendrosios deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos teisinius santykius reguliuojančių teisės normų ypatumus, sprendžiant dėl ieškovės patirtų nuostolių atlyginimo.

19.        Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

20.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 5 dalį miško savininkai privalo laikytis šio įstatymo, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų bei kitų teisės aktų, taip pat privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių – pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, miško atkūrimo bei aplinkosaugos reikalavimų. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose numatyta, kad privataus miško savininkas privalo laikytis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų bei šių Nuostatų reikalavimų (30 punktas). Kirsti mišką miškų savininkai gali tik turėdami specialų leidimą (miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis).

22.       Nagrinėjamu atveju leidimas kirsti (duomenys neskelbtini) išduotas 2018-03-02. Leidimą kirsti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), VĮ Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko regioniniame padalinyje, (duomenys neskelbtini) - plynu kirtimu 315 kvartalas 10a, 11a, 13a sklypuose ir atvejiniu kirtimu 315 kvartale 9a sklype išdavė Valstybinių miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Marijampolės teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas I. J.. Kaip teismo posėdžio metu nurodė tretieji asmenys A. B. ir I. J., kad tiek miškotvarkos projektas darytas, tiek leidimas kirsti išduotas vadovaujantis preliminariu žemės sklypo planu. Byloje apklaustas valstybinės miškų tarnybos miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas I. J., jis viską prieš išduodant leidimą tikrino vietoje, tai yra miške, vadovavosi preliminariu planu ir parengtu miškotvarkos projektu, jokių abejonių nekilo, nes viskas atitiko. Tačiau pažymėjo, kad jo turima GPS programėle nėra geodezinis prietaisas ir pasitikėti 100 procentu negalima. Geodeziniai matavimai atlikti nebuvo.

23.       Bylos įrodymais nustatyta, kad ieškovei priklausančioje miško valdoje iškirsti medžiai, kuriuos iškirto atsakovė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba 2019-09-24 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad: sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), plynu kirtimu iškirsta 14 vnt. žalių medžių (likvidinis tūris 38,859 m3), iš kurių 13 vnt. ąžuolų (38,422 m3), 1 vnt. liepų (0,437 m3). Aplinkai padaryta žala, kuri būtų atsiradus, jei medžiai būtų buvę iškirsti savavališkai (neturint leidimo) būtų 8937,58 Eur ( aštuoni tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt septyni eurai 58 ct); sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), neplynu kirtimu iškirsta 46 vnt. žalių medžių (likvidinis tūris 7,944 m3), iš kurių 21 vnt. beržų (3,124 m3), 23 vnt. eglių (3,878 m3), 2 vnt. drebulių (0,942 m3). Aplinkai padaryta žala, kuri būtų atsiradusi, jei medžiai būtų buvę iškirsti savavališkai (neturint leidimo), būtų 476,64 Eur (keturi šimtai septyniasdešimt šeši eurai 64 ct); sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), plynu kirtimu iškirsta 69 vnt. žalių medžių (likvidinis tūris yra 56,829 m3): 15 vnt. beržų (3,977 m3), 3 L vnt. eglių (20,579 m3), 18 vnt. drebulių ( 25,01 m3), 3 vnt. ąžuolų 6,639; 2 vnt. juodalksnių (0,624 m3). Aplinkai padaryta žala, kuri būtų atsiradusi, jei medžiai būtų buvę iškirsti savavališkai (neturint leidimo), sudarytų 13070,68 Eur ( trylika tūkstančių septyniasdešimt eurų 68 ct). Valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko regioninis padalinys pateikė informaciją, kad galimai neteisėtai iškirtus 129 medžius D. V. priklausančioje miško valdoje, patirta žala yra 9 441,00 Eur.  

24.       Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, sklypą pirkdamas 2018 m. pasitikėjo 1998 m. darytu žemės sklypo preliminariu planu ir žmogaus parodytomis ribomis, be to ir iki šios dienos dar neatlikęs geodezinių matavimų. Apeliantė teigia, kad be jokių motyvų ir teisinių argumentų teismas darė išvadą, kad neatlikti atsakovei priklausančio žemės sklypo geodeziniai matavimai, tačiau pažymėtina, kad atsakovė į bylą nepateikė geodezinių matavimų (CPK 178 str.), todėl šie apeliantės argumentai vertintini deklaratyviais.

25.       Apelianto teigimu, sudėtingoje ir detaliai reglamentuotoje leidimų kirsti mišką išdavimų procedūroje atsakovė negalėjo turėti jokios įtakos, išskyrus savo teises ir pareigas, numatytas teisės norminiuose aktuose. Atsakovė negalėjo pateikti arba nepateikti duomenų, parodyti arba neparodyti žemės sklypo ribų miškotvarkos specialistui, Valstybinės miškų tarnybos valstybiniams miškų pareigūnams, kurie patys apžiūrėjo žemės sklypą vietoje, patys vertino ir konstatavo žemės sklypo ribų akivaizdumą. Minėti valstybiniai miškų pareigūnai vadovavosi ne atsakovės nurodymais, bet Valstybinės miškų tarnybos vidiniais teisės aktais ir vadovo nurodymais. Atitinkamai, nėra jokių duomenų apie atsakovės veiksmų neteisėtumą, vykdant Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių, Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo normas.

26.       Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš pradėdama organizuoti miško kirtimo darbus, t. y. dar prieš leidimo kirsti mišką gavimą, apeliantė privalėjo įsitikinti, kad ji nepažeis gretimų miško sklypų savininkų teisių ir teisėtų interesų. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog, apeliantė yra verslo subjektas, kuriam taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai. Tačiau apeliantė medžius kirto neįsitikinusi sklypo ribų tikslumu ir nesiimdama veiksmų joms išsiaiškinti. Už teisingų miško sklypo ribų parodymą ir miškotvarkos projekto teisingumą atsako miško sklypo savininkė. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apeliantės atstovas M. P. ir miškotvarkos projektą rengęs A. B. patvirtino, kad rengiant miškotvarkos projektą nebuvo pakviesti gretimų miško sklypų savininkai, nebuvo apžiūrėtos ir nustatytos ribos. 

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, neveikė pakankamai rūpestingai, atsargiai ir atidžiai, dėl to iškirto ieškovei priklausančio miško dalį ir padarė žalą ieškovei,  todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantės pareigą kompensuoti dėl padaryto pažeidimo ieškovės patirtą žalą. Tarp apeliantės neteisėtų veiksmų bei ieškovei atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi žala ieškovei atsirado kaip apeliantės veiksmų rezultatas. Šiomis aplinkybėmis egzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, kurias turi įrodyti ieškovas ir kurios yra būtinos civilinei atsakomybei konstatuoti (CK 6.245-6.249 str.). Dėl to teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

28.       Apeliantė nurodo, kad sprendimas priimtas netinkamo atsakovo atžvilgiu. Pažymėtina, kad netinkamos šalies pakeitimas tinkama galimas tik bylos nagrinėjimo metu ir tik šalių prašymu (CPK 45 str.). Pagal CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys. Byloje nebuvo pagrindo pakeisti atsakovo, nes jis yra materialinių teisinių santykių subjektas nagrinėjamoje byloje. Taip pat pažymėtina, jog tuo atveju, jei apeliantė, atlyginusi ieškovei patirtą turtinę žalą, manys, kad už tai, jog buvo parengtas neteisingas miškotvarkos projektas ar išduotas neteisėtas leidimas kristi mišką, galės regreso tvarka kreiptis į jai miškotvarkos projektą parengusį ar leidimą išdavusį asmenį, kurie buvo įtraukti į šią bylą trečiaisiais asmenimis.

29.       Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis atsižvelgiant į tai, kad dėl iš atsakovės priteistų nuostolių dydžio bei apskaičiavimų apeliantė argumentų apeliaciniame skunde nenurodo, teisėjų kolegija dėl šios skundžiamo sprendimo dalies plačiau nepasisako (CPK 320 straipsnio 2 dalis).  

Dėl procesinės teisės normų pažeidimų

30.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes nemotyvavo sprendimo. Apeliantės teigimu, teismo sprendimo motyvų nebuvimą patvirtina faktas, kad teismas sprendimo nepagrindė Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių, Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų normomis. 

31.       CPK 270 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

32.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliantės argumentus, visų pirma pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui yra nurodęs, kad teismo sprendimo motyvų nepakankamumas per se (savaime) negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui - kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus, tačiau pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jo nepagrįstumą / neteisėtumą. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Teismo pareiga motyvuoti sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo ar motyvo individualiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015).

33.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, tyrė ir vertino pateiktus įrodymus, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teise. Vien tik ta aplinkybė, jog teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka apeliantės pozicijos, sprendime nėra aptarti visiškai visi apeliantės išdėstyti teiginiai, automatiškai nereiškia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

34.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto absoliutaus negaliojimo pagrindo buvimo, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

35.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 263 str. 2 d., kurioje numatyta, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Tačiau teismas sprendime kaip įrodymą nurodė 2019-10-09 Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūra prokurorės nutarimą, kuriame nurodyta, kad tuometinė Valstybinio žemėtvarkos instituto Kauno 1-ojo žemės reformos skyriaus inžinierė N. K. nurodė, jog miško valdos, kurios kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos galėjo būti netikslios, nes matavimui buvo naudojamas sieksnis. Teismas N. K. neapklausė, konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių nesiaiškino, todėl faktas, kad N. K. ikiteisminiame tyrime nurodė, kad matavimui buvo naudojamas sieksnis, byloje nėra įrodytas.

36.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais teismas gali vadovautis kaip papildomais įrodymais nagrinėjant civilinę bylą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šis apeliacinio skundo argumentas vertintinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

37.       Taip pat apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu ir išvadas parėmė prieštaringais, nepatikimais įrodymais, padarė nelogiškų išvadų ir dėl to priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. 

38.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

39.       Įvertinusi bylos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi, analizavo ne atskirus byloje esančius įrodymus, o jų visumą ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

40.        Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

41.       Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

42.       CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

43.       Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Pateikė į bylą įrodymus, jog už advokatės pagalbą sumokėjo 400,00 Eur.

44.        Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš atsakovės ieškovei.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas 302546691, ieškovei D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.