Administracinė byla Nr. A-235-602/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03314-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos (toliau – ir atsakovas), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 39-41) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos 3-ojoje valdyboje. Tuo buvo pažeistos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos. Kadangi pareiškėjas yra buvęs pareigūnas, jis turėjo būti kalinamas pareigūnams skirtuose pataisos namuose, esančiuose Vilniuje, Sniego g. 2, tačiau buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kas lėmė, jog pareiškėjas nuolat jautė stresą ir bijojo, kad su juo nesusidorotų, jei sužinos, jog jis yra buvęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) tarnautojas. Pažymėjo, kad iki šiol jaučia baimę ir stresą. Pravieniškių pataisos namuose būdavo laikoma daugiau asmenų, negu yra lovų, kiti asmenys miegodavo ant žemės, kadangi žinojo, jog pareiškėjas yra buvęs VRM darbuotojas. Pareiškėjui grasino susidorojimu, buvo nuolat jaučiama baimę, ne kartą pareiškėjas buvo užgauliojamas, iš jo tyčiojamasi, jis stumdomas, todėl patyrė dvasinius išgyvenimus bei nuolat jaučia baimę. Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos administracija nieko nedarė, kad perkeltų į kitus pataisos namus, kur atlieka bausmę pareigūnai, todėl pačiam pareiškėjui teko kreiptis į atitinkamas institucijas dėl perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą, tai parodo Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos biurokratizmą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad, atvykęs į pataisos namus, pateikė administracijai dokumentus, įrodančius, kad jis buvęs VRM sistemos pareigūnas, jam buvo pasakyta, kad tą klausimą spręs, bet nieko nebuvo daroma, po kokio pusmečio pareiškėjas vėl nuėjo į administraciją, bet niekas nepasikeitė. Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija neveikė taip, kaip tai numato teisės aktai. Neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad pareiškėjas, kaip buvęs pareigūnas, buvo priimtas atlikti bausmę būtent Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Atvežus pareiškėją į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją ir pareiškėjui pasakius, jog jis buvęs VRM pareigūnas, buvo privaloma nedelsiant pareiškėją izoliuoti ir imtis priemonių perkeliant jį į kitą koloniją, tačiau to nebuvo padaryta, pareiškėjas dėl to pastoviai bijojo, kad su juo nebūtų susidorota. Taip pat nurodė, jog dėl kankinimo, žiauraus ir nežmoniško, žeminančio elgesio ir baudimo pareiškėjas patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas. Dėl streso ir negatyvių emocijų, patirtų išgyvenimų, nuolatinės įtampos, nežmoniško ir žeminančio elgesio su pareiškėju – kankinimo, baudimo, nereagavimo į prašymus, biurokratizmo, tyčiojimosi, nesudarymo tinkamų sąlygų ir kitų negatyvių reiškinių iki šiol jaučia bejėgiškumą, tiesioginį ir netiesioginį tyčiojimąsi. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 30 000 Lt, t. y. kiekvieną praleistą mėnesį vertino po 1 000 Lt.
Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 43-45) nurodė, jog K. L. tik 2012 m. gegužės 29 d. prašyme Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė pakeisti jo laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą. Prašyme jis paaiškino, kad 1996 metais tarnavo VRM Vidaus tarnybos 1 pulke, ir mano, jog dėl to kyla grėsmė jo saugumui ir gyvybei. Po šio prašymo Kalėjimų departamentas ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administracijos darbuotojai ėmėsi veiksmų, pradėjo tarnybinį tyrimą dėl nuteistojo K. L. perkėlimo į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, iš kurios gavo 2012 m. birželio 25 d. pažymą Nr. 47SD-709, kurioje pažymėta, kad K. L. 1996 metais tarnavo VRM Vidaus tarnybos 1 pulke. Tarnybinio tyrimo išvadoje buvo pasiūlyta K. L. perkelti į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2. Kalėjimų departamento 2012 m. rugpjūčio 10 d. Nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra Nr. (86)-1S-2571 nuteistasis K. L. buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilniuje. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo jo sveikatos būklė, nepateikė pastarąjį savo teiginį patvirtinančių įrodymų, todėl manė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui K. L. 300 litų neturinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundą dėl likusios reikalavimo dalies atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso bei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas, pareiškėjas, kaip buvęs VRM Vidaus tarnybos 1-ojo pulko pareigūnas, laisvės atėmimo bausmę turėjo atlikti kartu su nuteistaisiais, kuriems laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų išimtys netaikomos.
Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas K. L. VRM Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1996 m. balandžio 11 d. iki 1997 m. gegužės 5 d., nėra, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies nuostata dėl pareiškėjo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje.
Bausmių vykdymo kodekso 63 straipsnyje įtvirtinta tvarka, jog kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis Baudžiamojo kodekso 50 straipsniu. Į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą (Bausmių vykdymo kodekso 65 str.). Taigi minėtos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, jog šiuo atveju Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl pareiškėjo K. L. laisvės bausmės atlikimo vietos, besąlygiškai privalėdama vykdyti Bausmių vykdymo kodekso 63 ir 65 straipsniuose nurodytų subjektų – teismo ir kardomojo kalinimo vietos administracijos – sprendimus. Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai atsakomybė dėl veiksmų neatlikimo šiuo konkrečiu atveju galėtų kilti tik dėl to, jei nuteistasis K. L. administracijai būtų nurodęs aplinkybę dėl negalėjimo atlikti bausmės kartu su kitais nuteistaisiais ir į tai įstaigos administracija nebūtų reagavusi. Atsakovo atstovo teigimu, dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietos pakeitimo pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. gegužės 29 d. prašymu Kalėjimų departamentui (b. l. 30), nors pats pareiškėjas teismo posėdžio metu tvirtino, jog dokumentus, kad jis yra buvęs VRM pareigūnas, administracijai pateikė, kai atvyko, tačiau nieko nebuvo daroma, vėliau tuo pačiu klausimu kreipėsi po pusmečio. Byloje rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėjas, atvykęs į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, informavo administraciją apie tai, jog jis tarnavo VRM Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje, nėra.
Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šioje situacijoje nei pareiškėjas, nei atstovas nepateikė įrodymų jų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Kadangi Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nekompetentinga spręsti kalinimo įstaigos parinkimo klausimo, ji tik turi užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, nustatytas Bausmių vykdymo kodekse bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, todėl, teismo vertinimu, apie atsakovo atstovo atsakomybę už kalinimo sąlygas netinkamoje įstaigoje ir netinkamomis sąlygomis galima spręsti tik nuo to laiko, kai Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai tapo žinoma apie K. L. tarnybą VRM. Kalėjimų departamento raštas, kuriame buvo pateikta minėta informacija, Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje gautas 2012 m. birželio 15 d. (b. l. 49). Todėl šioje teisinėje situacijoje svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas padarė viską, kad būtų apgintos K. L. teisės ir įstatymų saugomi interesai nuo minėtosios datos.
Iš pareiškėjo skundo matyti, jog, Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją informavus apie galimą K. L. teisių pažeidimą, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo imtasi papildomų jo asmens apsaugos priemonių – izoliacijos nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje, šios aplinkybės nepaneigė nei atsakovo atstovas, atsiliepime nurodydamas, jog gavę Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 13 d. raštą pradėjo tarnybinį patikrinimą ir kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, tačiau šie veiksmai buvo nepakankami, nuteistajam apsaugoti buvo būtina įvykdyti Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytą veiksmą – izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų. Atsakovo atstovas taip pat neįrodė, jog pareiškėją izoliuoti nuo kitų nuteistųjų nebuvo galimybės. Dėl nurodytų veiksmų neatlikimo pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, sužinojusi apie K. L. atžvilgiu galimai padarytą jo teisių pažeidimą, neužtikrino pareiškėjo, kaip buvusio VRM Vidaus tarnybos pareigūno, tinkamų kalinimo sąlygų, todėl teismas sprendė, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas asmenų, tarnavusių VRM sistemoje, kalinimo sąlygas. Pareiškėjas patyrė tam tikrų emocinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą dvasinį diskomfortą, stresą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs kalinimas atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, t. y. K. L. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus nei kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje metu, nei kai buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus. Objektyvių įrodymų, jog būtų kėsintasi į pareiškėjo asmenį, byloje nėra, o ir pats pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. prašyme nurodė, jog tik mano, kad gali kilti pavojus jo sveikatai ir gyvybei (b. l. 50), todėl teismas darė išvadą, jog per kalinimo laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki prašymo parengimo 2012 m. gegužės 29 d. tiesioginių susidūrimų su kitais nuteistaisiais dėl pareiškėjo vykdytų pareigų nebuvo.
Pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis atliko laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d., tačiau dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos pakeitimo kreipėsi tik 2012 m. gegužės 29 d. (pataisos namai apie tai informuoti 2012 m. birželio 13 d., b. l. 49). 2012 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjo prašymas buvo patenkintas – jis buvo perkeltas į kitą laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Įvertinęs pažeidimo trukmę bei tai, jog objektyvių įrodymų byloje apie pablogėjusią pareiškėjo sveikatos (psichologinę) būklę nėra, taip pat nėra įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų nuo pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pradžios žinojęs apie pareiškėjo tarnybą ir sąmoningai nesiėmęs priemonių dėl laisvės atėmimo bausmės vietos pakeitimo, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui tik dalį prašomos atlyginti neturtinės žalos – 300 Lt, todėl minėtoji suma priteistina.
III.
Pareiškėjas K. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86-94), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad 2014 m. kovo 28 d. sprendimu priteistas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas, kad galėtų kompensuoti patirtus išgyvenimus. Akcentuoja, kad teismas neįsigilino į visas bylos aplinkybes.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 98-100), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo imtasi apsaugos priemonių pareiškėjo atžvilgiu. Gavę Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 13 d. raštą, Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nedelsiant pradėjo tyrimą nurodytoms aplinkybėms nustatyti, kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos. Todėl buvo padaryta viskas, kas privaloma ir per įmanomai trumpiausią laiką, kad būtų nustatytos reikšmingos aplinkybės. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų dėl jo teisių ar orumo, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, pažeidimo.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 111-113), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisė ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeisti.
Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti argumentai analogiški tiems, kurie pateikti pareiškėjo apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas K. L. į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją atvyko 2011 m. balandžio 14 d. (b. l. 19). 2012 m. gegužės 29 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas pakeisti skirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, nurodydamas, jog 1996 metais tarnavo VRM Vidaus tarnybos 1 pulke (b. l. 50). Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas 2012 m. birželio 13 d. raštu Nr. 2S-2485 įpareigojo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorių kuo skubiau išanalizuoti nuteistojo pateikiamą informaciją apie jo tarnybą ir surinkti ją patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus bei teisės aktų nustatyta tvarka išsiaiškinti jo perkėlimo į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, galimybes (b. l. 49). Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu, be kita ko, nustatyta, jog K. L. Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1996 m. balandžio 11 d. iki 1997 m. gegužės 5 d. 2012 m. liepos 23 d. priimta tarnybinio tyrimo išvada Nr. 35(3)-55, kuria nuteistąjį K. L. tolimesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti siūlyta iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-iosos valdybos perkelti į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2 (b. l. 47-48). Iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareiškėjas išvyko 2012 m. rugpjūčio 17 d. (b. l. 19). 2012 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas atvyko į Vilniaus pataisos namus (b. l. 15).
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui K. L. 300 Lt neturinės žalos atlyginimą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Vadinasi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeistos laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje jį laikant kartu su kitais asmenimis ir taip sukeliant jam neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas paaiškino, kad kiti nuteistieji tyčiojasi ir žaloja nuteistus ar suimtus buvusius valstybės tarnautojus.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis BVK, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.
Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojams). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas VRM Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1996 m. balandžio 11 d. iki 1997 m. gegužės 5 d. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos taisyklės, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, aiškinimui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A492-2917/2012. Šioje byloje teismas pabrėžė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose, su juo gali būti siekiama susidoroti, buvo pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).
Paminėtų kriterijų (tiek kardomojo kalinimo, tiek bausmių vykdymo) imperatyvus pobūdis reiškia, jog pirmiausia jų laikymąsi privalo užtikrinti laisvės atėmimo įstaigos administracija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog atsakovo padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų grupavimu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai izoliuotai nuo kitų asmenų laikomai grupei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis, turėjo bei turi būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Nustatyta, kad pareiškėjas bausmės vykdymui buvo išsiųstas į Vilniaus pataisos namus ir bausmę atlieka vadovaujantis BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Tačiau nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant aptartus įstatymų reikalavimus.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.
Pareiškėjas teigia, kad dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip stresą ir baimę, kad su juo bus susidorota, užgauliojamą, tyčiojimąsi, dvasinius išgyvenimus. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos VRM, su juo gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Apskaičiuodama neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindama pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teisėjų kolegija atsižvelgia į pažeidimo trukmę – 16 mėnesių, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 eurų (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius