Civilinė byla Nr. 2A-270/2014

Proceso Nr. 2-56-3-00340-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija: 36.2.; 42.6.; 42.6.11.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams D. V. ir J. V. dėl skolos priteisimo, prievolių, kylančių iš laidavimo sutarčių, pripažinimo bendra sutuoktinių prievole, tretieji asmenys išregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Vendis“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Nigema“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl skolininko bankroto įtakos laidavimo sutarties pabaigai.

Tarp AB banko „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank“, AB) ir UAB „Vendis“ 2006 m. rugsėjo 22 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sąlygos buvo keičiamos ir papildomos vėlesniais susitarimais (šešiais); galutinis suteikto kredito dydis 24 400 000 Lt, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2009 m. gruodžio 31 d. Užtikrinant kredito gavėjo UAB „Vendis“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą buvo sudarytos keturios laidavimo sutartys (papildytos vėlesniais susitarimais): Nr. (duomenys neskelbtini) tarp banko ir laiduotojo R. K., Nr. (duomenys neskelbtini) tarp banko ir laiduotojo D. K., Nr. (duomenys neskelbtini) tarp banko ir laiduotojo D. V. bei Nr. (duomenys neskelbtini) tarp banko ir laiduotojo UAB „Nigema“.

Ieškovas „Swedbank“, AB kreipėsi į teismą su ieškiniu laiduotojams, fiziniams asmenims, dėl skolos priteisimo bei prievolių, kylančių iš laidavimo sutarčių, pripažinimo bendra sutuoktinių prievole.

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi priėmė ieškovo „Svedbank“, AB ieškinio reikalavimų dėl 3 346 907,43 Lt skolos dalies priteisimo iš D. K., L. K., R. K. ir L. K. atsisakymą ir civilinę nurodytų atsakovų atžvilgiu nutraukė (t. 9, 49-52 b. l.).

Toliau Kauno apygardos teisme nagrinėti ieškovo „Swedbank“, AB patikslintu ieškiniu sumažinti reikalavimai: 1) priteisti iš atsakovo D. V. ieškovo naudai 16 510 933,64 Lt skolą; 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti bendra D. V. ir J. V. prievole bei išieškojimą pagal šią prievolę nukreipti į bendrą D. V. ir J. V. turtą; 4) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų D. V. ir J. V. ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.

Ieškovas nurodė, kad kredito gavėjo UAB „Vendis“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis bei turto, akcijų ir piniginių lėšų įkeitimu. Išieškojimas iš skolininko UAB „Vendis“ įkeisto turto buvo vykdomas šios įmonės bankroto byloje, iš laiduotojo UAB „Nigema“ – šios įmonės bankroto byloje. Laidavimo sutarties specialiąja dalimi ir bendrosios dalies 2-3 punktais laiduotojai įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarūs skolininkai visu savo turtu, jei kredito gavėjas UAB „Vendis“ neįvykdys visų ar dalies savo piniginių prievolių bankui pagal kredito sutartį arba įvykdys jas netinkamai. Kadangi laiduotojai ir jų sutuoktinės, užtikrindami UAB „Vendis“ suteikto kredito grąžinimą, vykdė šeimos verslą bei veikė šeimos interesais, todėl prievoles, kylančias iš laidavimo sutarties, ieškovas prašė laikyti bendra sutuoktinių prievole bei išieškojimą pagal šią prievolę nukreipti į bendrą sutuoktinių turtą. Bankroto proceso metu pardavus BUAB „Vendis“ priklausantį ir bankui įkeistą turtą, banko finansinis reikalavimas sumažėjo iki 16 510 933,64 Lt; dėl šios priežasties bankas atsisakė ieškinio reikalavimų dėl 3 346 907,43 Lt skolos dalies priteisimo.

Atsakovas D. V. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad laidavimas turėtų būti laikomas pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 ir 5 dalių pagrindais. Atsakovas laidavo ne už bankrutuojančią įmonę. Suteikdamas kreditą ieškovas žinojo, kad kreditą bus galima grąžinti tik tokiu atveju, jeigu statiniai bus baigti statyti ir realizuoti; nusprendęs nebekredituoti UAB „Vendis“, pats bankas prisiėmė riziką, kad UAB „Vendis“ bus iškelta bankroto byla ir kad turtas bus parduodamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Bankas – kreditorius, turintis didžiausią balsų skaičių UAB „Vendis“ bankroto byloje, tiesiogiai įtakojo skolininko veiksmus nustatant parduodamo turto pradinę kainą, dėl kurių sumažėjo galimybė iš skolininko susigrąžinti didesnę turto dalį. Atsakovas, kaip laiduotojas, bankroto byloje nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui „Swedbank“, AB iš atsakovo D. V. 16 510 933,64 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. kovo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30 000 Lt žyminio mokesčio;

patvirtino tarp ieškovo „Swedbank“, AB ir atsakovės J. V. sudarytą taikos sutartį, joje numatytomis sąlygomis;

nutraukė civilinę bylą Nr. 2-1414-480/2012 dalyje, kurioje ieškovas yra pareiškęs reikalavimą dėl prievolės, kylančios iš 2006 m. rugsėjo 22 d. laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendra D. V. ir J. V. prievole bei išieškojimą pagal šią prievolę nukreipti į bendrą D. V. ir J. V. turtą;

įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti „Swedbank“, AB sumokėto žyminio mokesčio dalį – 9 339,75 Lt;

priteisė iš atsakovų D. V. ir J. V. po 204,22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas konstatavo, jog ieškovui atsisakius reikalavimų kitų laiduotojų atžvilgiu, ginčui aktuali su D. V. sudaryta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo keičiama 2007 m. balandžio 16 d. susitarimu, 2008 m. liepos 16 d. susitarimu, 2009 m. sausio 22 d. laidavimo sutartimi (Specialioji dalis), kurioje laiduotojas patvirtino, kad jam yra žinomos visos kredito sutarties (įskaitant jos pakeitimus ir papildymus) sąlygos. 2010 m. sausio 21 d. pretenzija bankas informavo laiduotoją apie nevykdomas sutarčių sąlygas, kredito gavėjui iškeltą bankroto bylą ir nustatė terminą iki kada šis privalo padengti įsiskolinimą. Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi iškėlė UAB „Vendis“ bankroto bylą, nutarties įsiteisėjimo dieną (2009 m. gruodžio 3 d.) UAB „Vendis“ skola bankui pagal kredito sutartį buvo 5 751 228,30 EUR (19 857 841,07 Lt). Išieškojimas iš skolininko UAB „Vendis“ įkeisto turto buvo vykdomas šios įmonės bankroto byloje. Pardavus bankui įkeistą turtą, Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartimi UAB „Vendis“ bankroto byloje buvo sumažintas banko finansinis reikalavimas iki 16 510 933,64 Lt, atitinkamai 3 346 907,43 Lt sumai bankas atsisakė reikalavimo nagrinėjamoje byloje. 2012 m. spalio 17 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą dėl UAB „Vendis“ pabaigos. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, bankui sumažinus prašomą priteisti iš atsakovo sumą, teismas konstatavo, kad iš laiduotojo neprašoma priteisti daugiau, nei buvo skolingas pagrindinis skolininkas UAB „Vendis“.

Nustačius skolininko UAB „Vendis“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį, papildomus susitarimus neįvykdymą, laidavimo sutartyje įtvirtintą solidariąją laiduotojo atsakomybę, teismas konstatavo, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja savo teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, tiek bet kuris iš laiduotojų, jų esant ne vienam, tiek bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą skolą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Tokiu atveju pasirinkimo teisė priklauso ne laiduotojui ar skolininkui, o kreditoriui.

Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 str. 1 d.). Laidavimo sutartyje laiduotojas ir kreditorius yra sutarę, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymo. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4 d., 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-285/2012).

Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį atsakovams (laiduotojams) pareiškė 2010 m. vasario 26 d., o teismo sprendimas dėl skolininko BUAB „Vendis“ pabaigos buvo priimtas 2012 m. spalio 17 d., taigi, ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovei nebuvo pasibaigusi. Teismas sprendė, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 str. 1 d.). Reikalavimų laiduotojams D. K. ir R. K. atsisakymas CK 6.6 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.

Pasisakydamas dėl laidavimo pasibaigimo pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, teismas įvertino skolininko prisiimtas prievoles pagal su ieškovu sudarytas sutartis, laiduotojo prisiimtus įsipareigojimus pagal laidavimo sutarties 3.2 punktą, kredito sutarties esmę, jos sudarymo tikslą, ieškovo ir skolininko, ieškovo ir laiduotojo ketinimus sudarant sutartis (CK 6.193 str.), ir konstatavo, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra iš esmės pasikeitusi prievolė be laiduotojo sutikimo, kad jam dėl to yra padidėjusi atsakomybė ar atsiradusios nepalankios pasekmės. Sutartis nenumatė jokių išlygų dėl skolininko negalėjimo vykdyti pinigines prievoles. Bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas negali būti vertinamas kaip prievolės pasikeitimas iš esmės, jis nesudaro laidavimo pasibaigimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad laidavimas yra prievolinės teisės institutas, padedantis užtikrinti prievolių įvykdymą; juo prisiimama finansinė rizika, todėl laiduotojai privalo domėtis asmeniu, už kurį laiduoja. Atsakovas D. V., būdamas vienu iš trijų UAB „Vendis“ akcininkų, žinojo (turėjo žinoti), kokią riziką prisiima laidavimo sutartimi, todėl taip pat privalo prisiimti iš jos atsirandančias neigiamas pasekmes. Įmonės akcininkas turėjo ir galėjo numatyti, kad egzistuoja bendrovės bankroto tikimybė, todėl jei jis nesutiko laiduoti už UAB „Vendis“ bankroto atveju, turėjo visas galimybes šią situaciją aptarti laidavimo sutartyje. Nors atsakovas teismo posėdyje ir nurodė, kad jis laidavimo sutartimi iš anksto ir besąlygiškai nebuvo sutikęs laiduoti už trečiąjį asmenį šio bankroto atveju, tačiau laidavimo sutarties 10.1 punkte (vėlesniame susitarime 9.1 p.) šalys numatė, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolės pagal pagrindines sutartis kreditoriui įvykdymo, tai yra sutarties sąlygose, susijusiose su laidavimo galiojimu, nebuvo numatyta, jog laidavimo galiojimą apsprendžia sąlyga dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui galimo iškėlimo. Pats bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo faktas nesudaro pagrindo išvadai, kad iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė arba atsirado kitos laiduotojui nepalankios pasekmės. Teismas nustatė, kad nors UAB „Vendis“ bankroto byloje atsakovas D. V. kaip laiduotojas nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, teismui 2010 m. kovo 30 d. nutartimi patvirtinus D. V. finansinį reikalavimą 147 410,00 Lt sumai UAB „Vendis“ bankroto byloje, būdamas vienu iš BUAB „Vendis“ kreditorių, Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka jis turėjo teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, iš administratoriaus gauti informaciją apie įmonės bankroto eigą, kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, tačiau kreditorių susirinkimo nutarimų dėl bankui įkeisto turto pardavimo iš varžytynių pradinės kainos nustatymo teismine tvarka atsakovas neginčijo. Esant nurodytoms aplinkybės ir byloje surinktiems įrodymams, teismas konstatavo, jog iš atsakovo priteistina skolos suma, kurią ieškovui privalėjo grąžinti skolininkas BUAB „Vendis“, t. y. 16 510 933,64 Lt (CK 6.81 str. 2 d.).

Ieškovui iš atsakovo taip pat priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas D. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, pagal kurią iš jo ieškovui „Swedbank“, AB priteista 16 510 933,64 Lt skola ir 5 procentai metinių procesinių palūkanų ir priimti naują sprendimą – ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atmesti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatskleidė bylos esmės, todėl nepagrįstai netaikė CK 6.87 straipsnio 4 ir 6 dalyse įtvirtintų laidavimo pabaigos pagrindų. Laidavimo sutartyje, iš kurios ieškovas kildina apelianto prievoles, nenumatyta, kad laidavimas nesibaigs, jeigu iš esmės pasikeis prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidės jo atsakomybė arba atsiras kitos laiduotojui nepalankios pasekmės. Todėl nustačius aplinkybes, kad iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė arba atsirado kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, laidavimas turėtų būti laikomas pasibaigusiu. Skolininkui UAB „Vendis“ iškelta bankroto byla, dėl to apeliantas, įvykdęs prievolę ieškovui, negalėtų įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisės (CK 6.83 str.), o tai reiškia, kad be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė ir atsirado laiduotojui nepalankios pasekmės (CK 6.87 str. 4 d.). Laidavimo sutartyje nenurodžius išimties, kad skolininko bankroto atveju laidavimas toliau lieka galioti, laidavimas pasibaigė. Todėl teismas turėjo taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą laidavimo pabaigos pagrindą.
2. Ieškovas, būdamas didžiausiu BUAB „Vendis“ kreditoriumi (valdydamas skolininką), nustatydamas skolininko turto pardavimo varžytynėse kainą, tokiais veiksmais pats atsisakė galimybės gauti visišką savo reikalavimų patenkinimą iš skolininko turto. Aplinkybė, kad apeliantas (ne kaip laiduotojas, o kaip skolininko kreditorius) neginčijo skolininko kreditorių susirinkimo nutarimų dėl skolininko turto pradinės pardavimo kainos nustatymo, savaime nesąlygoja CK 6.87 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto pagrindo nebuvimo, nes šioje byloje nekeliamas skolininko kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo formaliąja prasme klausimas. Ieškovas, suteikęs skolininkui dalį kredito (19,8 mln.) ir kontroliavęs kredito panaudojimą pagal paskirtį, vėliau pats priėmė sprendimą parduoti už šią kredito sumą pastatytą objektą ženkliai mažesne kaina, kurią varžytynėse sumokėjo ieškovo dukterinė įmonė, ir iš kurios tik nežymiai buvo sumažintas ieškovo reikalavimas skolininko bankroto byloje. Ieškovo veiksmų šiuo aspektu teismas nevertino, todėl neatskleidė bylos esmės.
3. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų laidavimo pabaigos pagrindų. Apelianto teigimu, byloje svarbu ne tai, kad ieškinio pareiškimo metu skolininkas nebuvo likviduotas, o tai, ar iš kreditavimo sutarties kylanti skolininko prievolė nebuvo pasibaigusi teismui priimat sprendimą dėl skolos priteisimo iš apelianto. Apelianto atsakomybė kildinama iš laidavimo sutarties, o ne įstatymo, t. y. apeliantas nėra skolininko teisių ir pareigų perėmėjas, todėl neprivalo vykdyti skolininko prievolių po jo likvidavimo. Skolininkas BUAB „Vendis“ iš juridinių asmenų registro išregistruotas 2012 m. lapkričio 27 d., iki teismo sprendimo priėmimo, todėl ir apelianto prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties pasibaigė ir teismas negalėjo patenkinti ieškinio pagal pasibaigusią prievolę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Swedbank“, AB prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nepagrįstai argumentuoja, kad jo atsakomybė padidėjo ir kaip laiduotojui atsirado nepalankios pasekmės skolininkui UAB „Vendis“ iškėlus bankroto bylą. Nėra pagrindo konstatuoti, kad prievolė pagal laidavimo sutartį pasikeitė iš esmės ir/ar pakito (padidėjo) laiduotojo atsakomybė, nes apeliantas, kaip buvo, taip ir liko atsakingas už prievoles pagal 2006 m. rugsėjo 22 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais pakeitimais ir papildymais). UAB „Vendis“ bankrotas pakeitė ne laiduotojo prievolę, t. y. atsakomybę, apibrėžtą CK 6.81 straipsnyje, o galėjo pakeisti įvykdžiusio prievolę laiduotojo teises, apibrėžtas CK 6.83 straipsnyje. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu pilnai įvykdyta išieškojimo iš pagrindinio skolininko procedūra tik pagerino laiduotojo padėtį.
2. Bankas buvo pateikęs finansinį reikalavimą UAB „Vendis“ bankroto byloje, bankrutuojančios įmonės įkeistas turtas buvo pardavinėjamas vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir kreditorių susirinkimo nutarimais. Bankas nėra atsisakęs savo reikalavimo, todėl CK 6.87 straipsnio 6 dalies taikymui nėra jokio pagrindo.
3. Pagal bendrą principą laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Bankas ieškinį apeliantui pareiškė iki BUAB „Vendis“ pabaigos, t. y. pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad šalis sieja laidavimo sutartiniai teisiniai santykiai 2006 m. rugsėjo 22 d. laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su pakeitimais: 2007 m. balandžio 16 d., 2008 m. liepos 16 d., 2009 m. sausio 22 d., 1 t., 85-92 b. l.) pagrindu, kuria užtikrintas ieškovo ir skolininko UAB „Vendis“ sudarytos kredito sutarties su pakeitimais tinkamas vykdymas. UAB „Vendis“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas 2009 m. spalio 26 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį (t. 1, 120-121 b. l.). Kauno apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos UAB „Vendis“ iškėlimo įsiteisėjimo dieną – 2009 m. gruodžio 3 d., UAB „Vendis“ skola bankui buvo 19 857 841,07 Lt. Įvykdžius išieškojimus skolininko UAB „Vendis“ ir laiduotojo UAB „Nigema“ bankroto bylose, ieškovui atsisakius reikalavimų kitiems laiduotojams, prašoma priteisti iš atsakovo skolos suma sudaro 16 510 933,64 Lt., dėl kurios dydžio ginčo tarp šalių nėra. Pirmosios instancijos teismas banko ieškinį laiduotojui D. V. patenkino. Atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuodamas netinkamu laidavimo pabaigą reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymu. Apeliantas argumentuoja, kad iškėlus pagrindiniam skolininkui bankroto bylą laidavimo prievolė baigėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu; per žemos bankui įkeisto skolininko turto realizavimo iš varžytynių kainos nustatymas sąlygoja laidavimo pabaigą CK 6.87 straipsnio 6 dalies pagrindu; priėmus sprendimą dėl skolininko pabaigos ir jį išregistravus iš juridinių asmenų registro iki skundžiamo sprendimo priėmimo apelianto prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, pasibaigė ir teismas negalėjo patenkinti ieškinio pagal pasibaigusią prievolę (CK 6.87 str. 1 d.). Sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo.

Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Byloje nustatyta, kad laidavimo sutartyje laiduotojas ir kreditorius yra sutarę, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymo (Laidavimo sutarties 10.1 p., 2009 m. sausio 22 d. sutarties 9.1 p.). Teismas teisingai konstatavo, jog tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4 d., 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį.

Tais atvejais, kada skolininkui iškeliama bankroto byla, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (ĮBĮ 21 str. 1 d.). Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 str. 1 d.) lemia tai, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 str. 5 – 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 str. 3 d.) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms nagrinėjamu klausimu, pažymi, jog civilinė byla pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovams, t. y. laiduotojams, dėl skolos priteisimo teisme iškelta 2010 m. kovo 3 d. (CPK 137 str. 1 d.), teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi banko skolininkui UAB „Vendis“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjęs ir įvykdytas teismo sprendimas dėl UAB „Vendis“ pabaigos dėl bankroto ir išregistravimo iš juridinių asmenų registro priimtas 2012 m. spalio 17 d. Šios aplinkybės rodo, kad ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindiniam skolininkui UAB „Vendis“ buvo iškelta bankroto byla, tačiau pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, jog ieškovas, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 str. 1 d.). Formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, į teismą kreipėsi tuomet, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Taigi, prievolės pasibaigimą lemia ne tik laidavimo pabaigos teisinis reglamentavimas, bet ir kreditoriaus reikalavimo teisių į laiduotoją įgyvendinimas laiko atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi. Taigi esminę reikšmę turi aplinkybė, kad ieškovas savo reikalavimą laiduotojui pareiškė iki sprendimo dėl pagrindinio skolininko UAB „Vendis“ pabaigos ir jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto laidavimą šiuo aspektu laikė nepasibaigusiu bei tenkino ieškovo reikalavimą dėl skolos iš laiduotojo priteisimo.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kad iškėlus pagrindiniam skolininkui bankroto bylą laidavimo prievolė baigėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Skundžiamo teismo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas įvertino skolininko prisiimtas prievoles pagal su ieškovu sudarytas sutartis, laiduotojo prisiimtus įsipareigojimus pagal laidavimo sutarties 3.2 punktą, jog laiduotojas atsako kreditoriui tiek pat, kaip ir skolininkas pagal pagrindines sutartis (už palūkanų ir baudų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą ir pan., jei tokių būtų), kredito sutarties esmę, jos sudarymo tikslą, ieškovo ir skolininko, ieškovo ir laiduotojo ketinimus sudarant sutartis (CK 6.193 str.), ir pagrįstai konstatavo, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo išvadai, jog yra iš esmės pasikeitusi prievolė be laiduotojo sutikimo, kad jam dėl to yra padidėjusi atsakomybė ar atsiradusios nepalankios pasekmės. Minėtas teisinis reglamentavimas bei teismų praktika, pagal kurią bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui gali būti pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, suponuoja išvadą, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas savaime negali būti vertinamas kaip prievolės pasikeitimas iš esmės, jis nesudaro laidavimo pasibaigimo sąlygos, nebent tokia sąlyga būtų numatyta laidavimo sutartyje. Nagrinėjamoje byloje nei laidavimo sutartis, nei jos pakeitimai tokios sąlygos nenumatė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog laidavimu prisiimama finansinė rizika, todėl laiduotojai privalo domėtis asmeniu, už kurį laiduoja. Atsakovas D. V., būdamas vienu iš trijų UAB „Vendis“ akcininkų, žinojo (turėjo žinoti), kokią riziką prisiima laidavimo sutartimi, todėl privalo prisiimti atsiradusias pasekmes. Įmonės akcininkas turėjo ir galėjo numatyti, kad egzistuoja bendrovės bankroto tikimybė, todėl jei jis nesutiko laiduoti už skolininką šio bankroto atveju, turėjo visas galimybes šią situaciją aptarti laidavimo sutartyje. Šiame kontekste svarbu tai, kad laidavimo sutarties pakeitimas sudarytas 2009 m. pradžioje, o tų pačių metų pabaigoje skolininkui jau iškelta bankroto byla.

Aplinkybė, kad pagrindiniam skolininkui iškelta bankroto byla ir dėl to laiduotojas (apeliantas) nebegalės įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisės, neturi įtakos ieškovo teisei į reikalavimo laiduotojui patenkinimą. CK 6.83 straipsnio nuostatos reglamentuoja įvykdžiusio prievolę laiduotojo teises ir priklauso nuo paties laiduotojo aktyvumo. Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko, kas šiuo atveju ir įvyko.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl CK 6.87 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto laidavimo pabaigos pagrindo egzistavimo. Pasak apelianto, ieškovas, suteikęs skolininkui 19,8 mln. Lt kreditą ir kontroliavęs kredito panaudojimą pagal paskirtį, vėliau pats priėmė sprendimą parduoti už šią kredito sumą pastatytą objektą ženkliai mažesne kaina, kurią varžytynėse sumokėjo ieškovo dukterinė įmonė, ir iš kurios tik nežymiai buvo sumažintas ieškovo reikalavimas skolininko bankroto byloje. Byloje nustatyta, kad UAB „Vendis“ bankroto byloje buvo patvirtintas apelianto D. V. kreditorinis reikalavimas, todėl būdamas vienu iš BUAB „Vendis“ kreditorių, Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka jis turėjo teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, iš administratoriaus gauti informaciją apie įmonės bankroto eigą, kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų ginčijimo (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1-3 p.), tačiau kreditorių susirinkimo nutarimų, jų tarpe ir dėl bankui įkeisto turto pardavimo iš varžytynių pradinės kainos nustatymo, teismine tvarka apeliantas neginčijo. Apelianto argumentai aptariamu klausimu laikytini deklaratyviais ir tuo aspektu, kad apeliantas nenurodo, kokia turto pardavimo kaina būtų buvusi tinkama kreditoriaus (ieškovo) interesų patenkinimui bankroto byloje ir atitinkamai kiek tai mažintų likusią nepatenkintą ieškovo reikalavimų dalį ir atitinkamai laiduotojo atsakomybę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino šalis siejančios sutarties sąlygas, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartimi žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas atsakovui D. V. atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (t. 9, 166-167 b. l.). Atmetus apeliacinį skundą, 42 990 Lt žyminio mokesčio priteistini iš apelianto valstybei (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 82 str., 84 str., 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 42 990 (keturiasdešimt du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt) Lt žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai                                                                                                                               Danutė Gasiūnienė

Konstantinas Gurinas

                                                                                                                              Danutė Milašienė