Administracinė byla Nr. A261-779/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00589-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.1.1.; 15.2.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo, licencijos dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių lyra“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Šiaulių lyra“, bendrovė) 2012 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-12), kurį 2012 m. spalio 16 d. patikslino (b. l. 124-133), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti UAB „Šiaulių lyra“ išduotos licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (2012 m. kovo 8 d. redakcija) dalį „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje“; 2) priteisti iš atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės, 252 667,09 Lt žalos atlyginimo ir 10 717,70 Lt palūkanų, iš viso 263 384,79 Lt; 3) priteisti 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad turėjo barą, esantį Lyros g. 13, Šiauliuose. Šiam barui atsakovas, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, 2008 m. gruodžio 29 d. neterminuotam laikui išdavė licenciją Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais – alumi, vynu, fermentuotais gėrimais, spiritiniais gėrimais ir alkoholiniais kokteiliais, geriant vietoje ir išsinešti (toliau – ir licencija Nr. 1-498). Licencijoje nurodytas viešojo maitinimo įstaigos veiklos laikas – visą parą. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. T-213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T-213) apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 8.00 val. iki 22.00 val. šešių įmonių devyniose viešojo maitinimo įstaigose, tarp jų ir pareiškėjo bare. Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti sprendimo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ dalį, kuria pareiškėjo barui nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8 val. iki 22.00 val. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino sprendimo Nr. T-213 dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmetė, paliko galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą, pritardamas tiek pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams, tiek jo priimtai išvadai, jog atsakovas, Šiaulių miesto savivaldybė, skundžiamu sprendimu nepagrįstai, nesant pakankamo pagrindo, pareiškėjui nustatė prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 8.00 val. iki 22.00 val.

Kadangi atsakovai nevykdė įsiteisėjusio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo, pareiškėjas 2012 m. vasario 29 d. raštu Nr. 12/03-SL46 kreipėsi į atsakovą, Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti buvusią licenciją. Tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2012 m. kovo 8 d. išdavė patikslintą licenciją Nr. 1-498 (pareiškėjas gavo 2012 m. kovo 13 d.), kurioje prekybos laikas nurodytas ,,00 - 24 val.“, o grafoje „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas“ įrašas – „Vartoti vietoje“. Toks atsakovo veiksmas yra neteisėtas, kadangi ankstesnės licencijos Nr. 1-498 grafoje „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas“ buvo nurodyta „Gerti vietoje ir išsinešti“. Panaikintu sprendimu Nr. T-213 jokie pakeitimai grafoje „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas“ nebuvo padaryti. Tai reiškia, kad atsakovas nustatė naują apribojimą pareiškėjui, kurio anksčiau nebuvo ir kurio nebuvo panaikintame sprendime Nr. T-213. Todėl pareiškėjas prašo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl reikalavimo panaikinti licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (2012 m. kovo 8 d. redakcija) dalį „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje“. Nurodė, kad licenciją Nr. 1-498 (2012 m. kovo 8 d. redakcija) pareiškėjas gavo 2012 m. kovo 13 d., tačiau dar prieš kreipdamasi į administracinį teismą su pradiniu skundu, pareiškėjas į atsakovą, Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, kreipėsi 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 12/03-ŠL53. Į šį raštą atsakovas atsakė 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. S-786-11. Pareiškėjas į atsakovą dar kartą kreipėsi 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 12/03-M49. Į šį raštą atsakovas atsakė 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. S-835-11. Pareiškėjas į atsakovą dar kartą kreipėsi 2012 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 12/04-SL-67. Į šį raštą atsakovas atsakė 2012 m. gegužės 4 d. raštu Nr. S-1142-11. Į administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gegužės mėn., nepraleidęs 1 mėn. termino. Prieš tai nė karto susirašinėjime su atsakovu nebuvo padaryta ilgesnė, kaip vieno mėnesio pertrauka. Tai patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, dėl to terminas atnaujintinas.

Dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartyje nustatyti faktai yra prejudiciniai, kadangi jais atsakovo sprendimas Nr. T-213 buvo panaikintas ne dėl to, kad jį priimant būtų buvę padaryti procedūriniai ar kiti formalūs pažeidimai, bet dėl to, kad sprendimas Nr. T-213 buvo neteisėtas iš esmės, nes neatitiko konstitucinių ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos, asmenų lygybės prieš įstatymą ir valstybės (savivaldybės) institucijas ir pareigūnus principų, neatitiko Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio nuostatų, taip pat esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytų viešojo administravimo principų. Dėl to, kad neteisėtai buvo apribotas pareiškėjos baro, esančio Lyros g. 13, Šiauliuose, prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, pareiškėjas patyrė 263 384,79 Lt žalos (nuostolių), kuriuos sudaro tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek negautos pajamos. Ši žala susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovo veiksmais.

Pagrįsdamas žalos dydį, pareiškėjas nurodė, jog atsakovui neteisėtai apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką iki 22 val., jo darbo laikas sutrumpėjo atitinkamai 4 val. ir 5 val. Įvertinus laikotarpį nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d., pareiškėjo baras dirbdavo iki 2 val. nakties penkias dienas per savaitę ir iki 3 val. dvi dienas per savaitę (iš viso tai sudarė 2 146 val. (4 val. x 444 d.) + (5 val. x 74 d.). Remdamasis pardavimų analize per šį laikotarpį, nurodė, kad nuo 22 val. iki atitinkamai 2 val. ir 3 val. buvo gauta 874 726, 20 Lt (be PVM) pajamų, pardavimo savikaina sudarė 613 288,11 Lt, o pelnas sudarė 261 438,09 Lt. Per tą patį kalendorinį laikotarpį visi pardavimai (visos darbo dienos) buvo 2 384 512,29 Lt, pardavimų savikaina 1 935 473,59 Lt, o viso baro pelnas 449 038,70 Lt, tarp jų iš prekybos nuo 22 val. iki 2 val. ar 3 val. 261 439,09 Lt, o iki 22 val. – 187 600,61 Lt. Tai reiškia, kad pelnas iš prekybos nuo 22 val. iki 2 val. ar 3 val. sudarė 58,22 proc. (261 438,09 Lt : 449 038,70 Lt x 100) viso baro pelno. Pareiškėjo baro pajamos iš prekybos nuo 22 val. iki atitinkamai 2 val. ar 3 val. per vieną mėnesį vidutiniškai sudarė 51 454,48 Lt (874 726,20 Lt : 17 mėn.). Per tą patį laikotarpį vieno baro darbuotojo etato darbo užmokesčiui už laiką nuo 22 val. iki 2 val. ar 3 val. buvo išleista 20 464,40 Lt (2 146 val. x 7,275 Lt = 15 612,15 Lt), socialinio draudimo mokestis 4 836,04 Lt (15 612,15 Lt x 30,98 proc.), garantinio fondo mokestis 15,61 Lt (15 612,15 Lt. x 0,1 proc.). Per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. vieno apsaugos darbuotojo etato darbo užmokesčiui už laiką nuo 22 val. iki 2 val. ar 3 val. buvo išleista 6 246,13 Lt (655 val. x 7,275 Lt = 4 765,13 Lt), socialinio draudimo mokestis 1 476,24 Lt (4 765,13 Lt x 30,98 proc.), garantinio fondo mokestis 4,76 Lt (4765,13 Lt. x 0,1 proc.). Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. už apsaugos paslaugas UAB „Conama“ už valandą buvo mokama 9,00 Lt (be PVM), iš viso sumokėta 13 419 Lt (1 491 val. x 9,00 Lt). Komunaliniams mokesčiams pagal užimamą plotą buvo išleista 9 876,35 Lt (9 482,54 Lt už elektros energiją, 100,41 Lt už vandenį, 293,40 Lt už šildymą). Iš viso papildomų išlaidų 50 005,88 Lt. Tai reiškia, kad pareiškėjo pelnas iš prekybos nuo 22 val. iki atitinkamai 2 val. ar 3 val. prieš apmokestinimą sudarė 211 432,21 Lt, vienos dienos vidutinis pelnas prieš apmokestinimą sudarė 408,17 Lt (211 432,21 Lt : 518 d.). Šių duomenų patikimumą patvirtina ir uždarosios akcinės bendrovės „Revizorius“ (toliau – ir UAB „Revizorius“) auditoriaus išvada dėl duomenų peržiūros.

Nurodė, kad negautos pajamos skaičiuojamos nuo 2010 m. spalio 25 d., kai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarties, kuria buvo palikta galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria buvo panaikinta Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, priėmimo, buvo apribotas pareiškėjo darbo laikas. Žala skaičiuojama iki 2012 m. balandžio 13 d., kai pareiškėjui buvo atsiųsta patikslinta 2008 m. gruodžio 29 d. licencija Nr. 1-498 (2012 m. kovo 8 d. redakcija). 2011 m. Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiamas 2011 m. maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos indeksas buvo 19 proc. Tai reiškia, kad jeigu pareiškėjo veikla nebūtų buvusi neteisėtai apribota, 2011 m. vieno mėnesio vidutinis pelnas prieš apmokestinimą iš prekybos nuo 22 val. iki 2 val. ar 3 val. būtų sudaręs 14 800,26 Lt (12 437-19 Lt x 19 proc.), vienos dienos vidutinis pelnas prieš apmokestinimą sudarė 485,72 Lt (408,17 Lt x 19 proc.). Kadangi 2012 m. indeksas nėra paskelbtas, negautos pajamos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. įskaitytinai skaičiuojamos pagal 2011 m. būklę. Iš viso per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., įvertinus Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiamą 2011 m. maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos indeksą, pareiškėjas patyrė 251 883,09 Lt žalą. Siekdamas sumažinti nuostolius, pareiškėjas 2010 m. gruodžio 9 d. sudarė negyvenamųjų patalpų, esančių Lyros g. 13, Šiauliuose, nuomos sutartį su uždarąja akcine bendrove „Masada“ (UAB „Masada“), pagal kurią išnuomojo baro patalpas. UAB „Masada“ 2011 m. gegužės 20 d. buvo išduota licencija Nr. 1-591 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare, esančiame Lyros g. 13, Šiauliuose, nustatant prekybos laiką nuo 7 iki 3 val. 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutarties 1.2.1 punkte buvo nustatyta, kad nuomos mokestis yra 1 560 Lt be PVM per mėnesį. 2011 m. lapkričio 2 d. buvo pakeisti 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutarties 1.2.1 ir 1.3 punktai ir nustatyta, kad nuomos mokestis yra 500 Lt be PVM per mėnesį. Iš viso per laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. pareiškėjas iš UAB „Masada“ gavo 12 076,67 Lt nuomos mokesčio. Nuomos mokesčio proporcingai už valandas nuo 22 val. iki 2 val. ar 3 val. gauta 3 675,15 Lt. Šia suma yra mažinama pareiškėjo žalos (nuostolių) suma. Įvertinus pareiškėjo baro darbo valandas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., jo gautos nuomos pajamos per mėnesį naktinėmis valandomis sudarė 3 675,15 Lt, kurios yra atimamos iš negautų pajamų. Iš viso negautas pelnas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. sudarė 251 883, 09 Lt.

Pareiškėjas pažymėjo, kad taip pat turėjo 784,00 Lt tiesioginių nuostolių. 2010 m. lapkričio 29 d. sumokėjo 300,00 Lt už licencijos Nr. 1-498 patikslinimą, vykdant būtent neteisėtą sprendimą Nr. T-213. Šie patirti nuostoliai taip pat susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovo veiksmais. Taip pat iš atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės, priteistini 484,00 Lt, sumokėti UAB „Revizorius“ už 2009-2010 m. pareiškėjo finansinės atskaitomybės dokumentų peržvalgą, apskaitos įrašų patikrinimą. Iš viso iš atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės, priteistina 252 667,09 Lt (251 883,09 Lt + 784,00 Lt) žalos atlyginimo. Taip pat priteistina 5 proc. metinių palūkanų nuo nesumokėtos sumos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki skundo surašymo 2012 m. gegužės 14 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 str. 1, 2 d., 6.210 str. 1 d.). Iš viso už šį laikotarpį priteistina 10 717, 70 Lt palūkanų.

Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į skundą (b. l. 87-93, 140-141) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą grąžino pareiškėją į buvusią padėtį ir, jam pateikus prašymą, vėl patikslino licencijoje iki apribojimų buvusį prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Teigė, kad įvykdė teismo sprendimą, neatliko neteisėtų veiksmų, todėl negali kilti civilinė atsakomybė.

Pažymėjo, kad 2011 m. kovo 28 sprendimu Šiaulių apygardos administracinis teismas panaikino Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 dalį, kuria pareiškėjai UAB „Lyra“ buvo apribotas prekybos alkoholiu laikas nuo 8 iki 22 val. bare Lyros g. 13 Šiauliuose. Šiuo sprendimu Šiaulių apygardos administracinis teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose ir jos neviršijo. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta savivaldybių tarybų teisė, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, o savivaldybių taryboms deleguota teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais yra viena iš šių tikslų siekimo priemonių. Tokio tikslo siekimo pagrįstumą pripažino ir pats Šiaulių apygardos administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai aišku, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba veikė savo kompetencijos, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ribose.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 nurodė, kad teise riboti prekybos alkoholiu laiką pirmiausia ribojamas alkoholio prieinamumas, reguliuojama prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka, o ne nustatoma teisinė atsakomybė už daromus pažeidimus, kurią taikant turėtų būti nustatyta pažeidimo sudėtis. Alkoholio kontrolės įstatyme neįtvirtinta jokių konkrečių ir objektyvių kriterijų, kurių pagrindu savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą. Alkoholio kontrolės įstatyme apskritai įvardijami tik atitinkamos informacijos, kuri turėtų tapti pagrindu sprendimui priimti, šaltiniai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad savivaldybių taryboms suteikiama plati diskrecijos teisė ir būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose prekybos vietose turi būti apribojama alkoholio prekyba, siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir t. t. apsaugos. Taip pat teismas išaiškino, kad imperatyvios teisės riboti prekybos gėrimais laiką susiejimas su teisės pažeidimų ir priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir prekybos alkoholiniais gėrimais tam tikroje vietoje nustatymu suvaržytų įstatymų leidėjo savivaldybių taryboms suteiktą diskrecijos teisę.

Nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą T-213, įvertino kriminogeninę situaciją, kurią apibūdino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr. 40-44-S-8975 ir 2010 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 40-44-S-10710 pateikta informacija. Šiuose raštuose pateikti duomenys yra apibendrinti ir toks apibendrinimas suteikė pagrindą daryti išvadą, kad nurodyti duomenys yra patikimi, suteikiantys teisę daryti išvadą, jog prekyba alkoholiniais gėrimais nakties metu susijusi su daromais teisės pažeidimais. Beje tokią nuostatą įtvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-517/2009. Teisės aktuose nėra nuostatos, kaip turi būti vertinama policijos pateikiama informacija, todėl atsakovas, vadovaudamasis teisine sąmone ir neabejodamas duomenų patikimumu, priėmė tokį sprendimą. Kadangi atitinkamų apribojimų taikymo šalimi tapo verslo subjektas (pareiškėjas), jis įgijo teisę ginčyti taikomus apribojimus, o teismas, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, įvertino policijos pateiktą informaciją. Tačiau tai jokiu būdu nedaro savivaldybės institucijų veiksmų iš esmės neteisėtais. Teismai nustatė, kad netinkamai buvo įvertintos aplinkybės, tačiau nepaneigė atsakovo kompetencijos neteisingo panaudojimo, buvo aišku, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba veikė pagal kompetenciją.

Teigė, jog pareiškėjas neįrodė, kad būtent dėl tokio apribojimo jis galėjo negauti pajamų. Pareiškėjas negali reikalauti tariamai kilusios žalos, nes pats savo rizika nuo 2010 m. gruodžio 9 d. išnuomojo baro patalpas UAB „Masada“ ir veiklos nevykdė. Pažymėjo, jog UAB „Masada“, kuriai UAB „Šiaulių lyra“ išnuomojo baro patalpas, priklauso tam pačiam konsorciumui „Korporacija vaivorykštė“ ir įeina į jos įmonių grupę, kaip ir pareiškėjas UAB „Šiaulių lyra“, tai reiškia, kad šių įmonių tikslai yra suvienyti ir įmonės yra vienose rankose, tai reiškia, kad realiai apribojimų metu baro veiklą vykdė kitas konsorciumo narys ir tai jokiu būdu negalėjo sąlygoti nuostolių kilimo.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 146–158) pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir termino skundui paduoti dėl reikalavimo – panaikinti UAB „Šiaulių lyra“ išduotos licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (2012 m. kovo 8 d. redakcija) dalį „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje“, neatnaujino todėl administracinės bylos dalį dėl reikalavimo – panaikinti UAB „Šiaulių lyra“ išduotos licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (2012 m. kovo 8 d. redakcija) dalį „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje“ – nutraukė. Pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dalį dėl 252 667,09 Lt žalos atlyginimo priteisimo ir 10 717,70 Lt palūkanų priteisimo, iš viso 263 384,79 Lt, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos priteisimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo bei į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.), konstatavo, kad pareiškėjas neveikė taip, kad užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių. Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu, todėl nepripažintos svarbiomis. Elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, pareiškėjas galėjo į teismą kreiptis laiku, nes savo tikrą ar tariamą teisių pažeidimą turėjo galimybę suvokti, kuomet susipažino su skundžiama licencija. Tačiau pareiškėjas pasirinko savo elgesio modelį ir prašymais patikslinti licenciją kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipiasi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gina savo teises, negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442–303/2008). Tokios priežastys, kaip neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-646/2004). Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, taip pat nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas.

Dėl šios priežasties, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą skundui paduoti, todėl, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu, administracinės bylos dalis dėl reikalavimo –panaikinti UAB „Šiaulių lyra“ išduotos licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (2012 m. kovo 8 d. redakcija) dalį „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje“ – nutraukta.

Dėl žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimtas asmeniui nepalankus sprendimas ne visais atvejais gali būti traktuojamas kaip valdžios institucijos neteisėtas aktas CK 6.271 straipsnio prasme. Tai, kad teismas panaikina viešojo administravimo subjekto priimtą aktą, nėra absoliutus pagrindas konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Sprendžiant ginčą dėl žalos, kurios atsiradimą asmuo sieja su viešojo administravimo subjekto neteisėtais aktais, kuriuos teismas panaikino, turi būti atsižvelgiama į tai, kokios buvo nustatytos aplinkybės, kurios teismui buvo pagrindas panaikinti tuos aktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-319/2012).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje (administracinė byla Nr. I-230-355/2011, teisminio proceso Nr. 3-64-3-00571-2010-2) sutiko su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendime nurodytais argumentais, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose ir jos neviršijo, kadangi tokia teisė savivaldos institucijai suteikiama Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostata. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bei pirmosios instancijos teismas, priešingai nei Šiaulių miesto savivaldybės taryba, įvertino informaciją, pateiktą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato 2010 m. birželio 30 d. rašte Nr. 40-44-S-8975 „Dėl informacijos pateikimo“, kuria remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas, bei byloje pateiktą su šiame rašte nurodytais pažeidimais susijusią medžiagą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nustatytų pažeidimų intensyvumas, pobūdis bei pavojingumas visuomenei tiesiogiai nesietini su pareiškėjo baro veikla ir nesuteikia atsakovui neginčytinos teisės riboti pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą. Pabrėžė, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui priklausančio baro adresu, Lyros g. 13, Šiauliai, ir jo prieigose licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi ir daugiau ūkio subjektų, todėl teigti, kad įvairūs pažeidimai yra daromi vien dėl pareiškėjo baro veiklos, nėra objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant, ar savivaldybės sprendimas atitinka proporcingumo reikalavimus, aplinkybė, jog iš esmės toje pačioje gyvenamojoje vietovėje panašiomis sąlygomis ta pačia ūkine-komercine veikla užsiimančiam subjektui sudaromos palankesnės verslo sąlygos ir tai nėra siejama su viešojo intereso pažeidimu, lemia, jog savivaldybės sprendimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, juo nepagrįstai ribojama ūkio subjekto laisvė lygiomis sąlygomis konkuruoti toje pačioje rinkoje su kitais dalyviais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011). Atsižvelgdama į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, jog pareiškėjui nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas neatitinka konstitucinio proporcingumo principo.

Atsižvelgdamas į tai teismas negalėjo konstatuoti, kad šio sprendimo panaikinimo faktas gali būti vertinamas CK 6.271 straipsnio prasme, kaip valdžios institucijos neteisėti aktai. Todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Šiuo atveju valstybei ar savivaldybei nekyla ir pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentus bei negautos žalos apskaičiavimą teismas vertino kaip prielaidas. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. gruodžio 9 d. su UAB „Masada“ sudarė negyvenamųjų patalpų, esančių Lyros g. 13, Šiauliuose, nuomos sutartį, pagal kurią išnuomojo baro patalpas ir pats bare realiai jokios veiklos nevykdė. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju žala nėra preziumuojama, jos faktą ir dydį privalo įrodyti pareiškėjas, tačiau nagrinėjamu atveju neįrodė nei žalos, kilusios dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, fakto, nei jos dydžio. Todėl teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo skundą dėl 252 667,09 Lt žalos atlyginimo priteisimo iš Šiaulių miesto savivaldybės ir 10 717,70 Lt palūkanų, iš viso 263 384,79 Lt, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos priteisimo nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į tai bei į ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių lyra“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 161–175) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju atsakovui, Šiaulių miesto savivaldybei, civilinė atsakomybė negali būti taikoma, kadangi nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų veiksmų (atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, nepaisant to, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-213 buvo panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. pripažintas neteisėtu), yra nepagrįsta, kadangi atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės taryba, kaip savivaldybės institucija, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti, t. y. veikė neteisėtai. Tai reiškia, kad buvo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl apelianto žalą, atsiradusią dėl atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės institucijos, neteisėtų aktų, atsakovas privalo atlyginti. Atsakovo sprendimo Nr. T-213 dalimi buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, taip pat sąžiningos konkurencijos laisvė, kadangi apribojimai (prekiauti alkoholiniais gėrimais tik nuo 8.00 val. iki 22.00 val.) be jokių objektyvių kriterijų buvo pritaikyti tik nedidelei daliai (devynioms iš daugiau kaip trijų šimtų) tame pačiame rinkos segmente veikiančių viešojo maitinimo įstaigų (tarp jų ir pareiškėjo). Tokiu būdu atsakovas ne tik neužtikrino asmenų lygybės ir sąžiningos konkurencijos principų, bet ir tiesiogiai diskriminavo apeliantą, dėl ko neabejotinai atsirado konkurencijos sąlygų skirtumas, lyginant apelianto padėtį su kitais šioje rinkos dalyje veikiančiais ūkio subjektais.
2. Nors diskrecijos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką priklauso savivaldybėms, tačiau kiekvienu atveju, apribodamos šį laiką konkrečioje prekybos vietoje, savivaldybių tarybos privalo išanalizuoti objektyvius įrodymus ir nurodyti konkrečius sprendimo priėmimo motyvus. Tai patvirtina ir administracinių teismų praktika. Savivaldybė, įgyvendindama Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje jai suteiktas teises, turi atsižvelgti į šiame straipsnyje minimus kriterijus tiek, kad būtų galima priimti pagrįstą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1640/2008). Minėtoje byloje teismas panaikino savivaldybės sprendimą, pripažinęs, kad nėra pakankamai įrodymų, jog būtų galima padaryti išvadą, kad skunduose nurodytos aplinkybės egzistuoja ir yra tiesiogiai susijusios su kavinės veikla, taip pat dėl to, kad nustatytas apribojimas nebuvo pagrįstas, nes nebuvo aišku, kodėl taikomas būtent toks apribojimas. Nagrinėjamu atveju atsakovo sprendime Nr. T-213 nesiremta objektyviai nustatytais faktais, priimtas sprendimas nemotyvuotas. Toks sprendimas neatitiko ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktuose įtvirtintų įstatymų viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad viešojo administravimo veiklą atliekančio subjekto sprendimas turi būti motyvuotas (pagrįstas konkrečiomis teisės normomis bei konkrečiu faktų vertinimu) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.).
3. Atsakovo veiksmų neteisėtumą patvirtina ir įsiteisėję Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis, kuria atmestas atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės, apeliacinis skundas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, jog apeliantui nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas neatitinka konstitucinio proporcingumo principo, kadangi, viena vertus, nėra nustatyta jokio priežastinio ryšio, jog prekyba alkoholiniais gėrimais visą parą apeliantui priklausančiame bare turėjo įtakos užfiksuotų pažeidimų padarymui, taip pat nėra ir duomenų, kad ji galėjo neigiamai paveikti kriminogeninę padėtį rajone ar padidino alkoholio prieinamumą visuomenei. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo suderinamumo su konstituciniu proporcingumo principu kontekste pagrįstai atkreipė dėmesį, jog kitiems barams, esantiems tiek tame pačiame pastate, tiek ir jo prieigose, tokio pobūdžio ribojimai, kokie nustatyti apeliantui priklausančiam barui, nustatyti nebuvo.
4. Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartyje nustatyti faktai yra prejudiciniai, todėl pirmosios instancijos teismas, padarydamas visiškai priešingą išvadą, t. y. kad atsakovo veiksmai, priimant įsiteisėjusiais teismų sprendimais panaikintą administracinį aktą, buvo teisėti, pažeidė tiek ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies normą, tiek konstitucinius įsiteisėjusių teismų sprendimų privalomumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir kitus principus.
5. Pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje A146-319/2012 yra neutrali apelianto skundo išnagrinėjimo atžvilgiu, kadangi apeliantas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi remiasi ne kaip absoliučiu pagrindu konstatuoti atsakovo neteisėtą aktą CK 6.271 straipsnio prasme, tačiau kaip prejudicinę ir res judicata galią turinčiais baigiamaisiais teismo aktais, kuriuose nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės, aktas buvo neteisėtas ir kad yra neabejotinas pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.
6. Pirmosios instancijos teismo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A444-619/2008 taip pat yra neutrali apelianto skundo išnagrinėjimo atžvilgiu, kadangi šioje nutartyje pasisakyta dėl bendrųjų valdžios institucijos civilinės atsakomybės sąlygų. Šioje byloje nebuvo jokio ginčo dėl to, kad valdžios institucijos civilinė atsakomybė galima tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, inter alia neteisėtiems veiksmams.
7. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas neįrodė nei žalos fakto, nei jos dydžio, kadangi apelianto skaičiavimai pagrįsti prielaidomis, nėra pagrįsta. Apelianto pateikti skaičiavimai nėra išgalvoti, kadangi jie pagrįsti pirminiais ir suvestiniais buhalterinės apskaitos duomenimis. Prekyba baruose vyksta naudojant elektroninius kasos aparatus, todėl kiekviena pirkimo-pardavimo operacija realiuoju laiku fiksuojama kasos aparato kontrolinėje juostoje, operacijos laiką fiksuojant minučių tikslumu. Būtent pagal šiuos duomenis ir buvo apskaičiuota vidutinė apelianto baro apyvarta po 22 val. vakaro atitinkamai iki 2 ar 3 val. nakties. Apelianto išlaidos taip pat buvo fiksuojamos tinkamais pirminiais apskaitos dokumentais – sutartimis, PVM sąskaitomis faktūromis, mokėjimo nurodymais, kasos išlaidų orderiais, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiais ir kt. Apelianto pateiktų duomenų patikimumą patvirtina ir nepriklausomo auditoriaus UAB „Revizorius“ išvada, kad apelianto pažymoje nurodyti duomenys atitinka apelianto buhalterinės apskaitos duomenis. Pažymi, jog nukentėjusio asmens negautų pajamų skaičiavimas po tam tikro juridiškai reikšmingo įvykio, skaičiuojant negautų pajamų dydį pagal to asmens vidutinių pajamų, gautų iki to įvykio, dydį, yra vienas iš labiausiai paplitusių ir patikimiausių negautų pajamų dydžio skaičiavimo būdų, kadangi šis būdas paremtas ne hipotetiniais skaičiavimais (pavyzdžiui, pagal vidutinį tam tikros veiklos rūšies pajamų dydį, nors ir toks negautų pajamų skaičiavimas taikomas teismų praktikoje, ar pan.), bet realiomis nukentėjusiojo asmens pajamomis. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB Nr. 3K-3-52/2001 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta negautų pajamų dydžio skaičiavimą, kai dienų skaičių, kurį asmuo (šiuo atveju apeliantas) negali tinkamai vystyti savo veiklos, padaugina iš vidutinių vienos dienos pajamų. Pajamų, negautų dėl neteisėto veiklos sutrikdymo, apskaičiavimas priklauso nuo sutrikdytos veiklos pobūdžio ir nuo neteisėtų veiksmų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3138/2011). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad negautos pajamos dėl įmonės prastovos dėl kitos sutarties šalies neteisėtų veiksmų (šiuo atveju – negalėjimo vykdyti prekybos tam tikru paros metu dėl neteisėto atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės priimto akto) ir sudaryto tiesioginio neigiamo poveikio parduoti skirtiems daiktams, yra kaip dėl ekonominės veiklos sukuriama pridėtinė vertė. Todėl yra pripažįstama, kad tokiais atvejais teisinga apskaičiuoti vidutinę sukuriamą pridėtinę vertę laikotarpiu, kai nukentėjusio asmens (šiuo atveju – apelianto) buvo dirbta įprastinėmis sąlygomis, padauginus iš dienų, kai veikla buvo sutrikdyta dėl kito asmens neteistų veiksmų (neteisėto akto), skaičiaus. Toji, kaip dėl ekonominės veiklos sukurta pridėtinė vertė, ir yra pripažįstama kaip negautos pajamos, priteistinos CK 6.249 straipsnio pagrindu žalą patyrusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011). Todėl atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką konstatuotina, jog tiek apelianto reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo, tiek faktinis negautų pajamų paskaičiavimas yra teisingas, tikslus, pagrįstas bei atspindintis realiai dėl atsakovo kaltės patirtą žalą.
8. Apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs prašymą skirti ir teismo ekspertizę apelianto nuostolių dydžiui apskaičiuoti, tačiau atsakovo atstovė pareiškė, kad ginčo dėl skaičiavimų teisingumo nėra, nes atsakovas nei teismo posėdyje, nei procesiniuose dokumentuose, nei negautų pajamų dydžio, nei jų apskaičiavimo metodikos neginčijo, todėl šis prašymas nebuvo palaikomas.
9. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad apelianto skundas dalyje dėl negautų pajamų atlyginimo priteisimo neįrodytas, kadangi apeliantas pagal 2010 m. gruodžio 9 d. sutartį baro patalpas išnuomojo UAB „Masada“ ir bare veiklos nevykdė, nėra pagrįstas. Apeliantas sudarė negyvenamųjų patalpų, esančių Lyros g. 13, Šiauliuose, nuomos sutartį su UAB „Masada“ todėl, kad negalėjo vykdyti prekybos alkoholiniais gėrimais bare po 22 val., kai prekybos apyvarta būdavo didžiausia. Pastebėtina, jog UAB „Masada“ 2011 m. gegužės 20 d. buvo išduota licencija Nr. 1-591 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare, esančiame Lyros g. 13, Šiauliuose, nustatant prekybos laiką nuo 7 iki 3 val., o tai rodo, jog teismų panaikinta sprendimo Nr. T-213 dalis nukreipta būtent prieš pareiškėją (apeliantą), o ne kovojant prieš alkoholio prieinamumą ir kt.
10. Vertinant apelianto patirtą žalą reikšminga tai, kad atsakovui visą laiką buvo žinoma, jog apeliantas patiria nuostolius, taip pat buvo žinomas nuostolių dydis. Pradinį prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones apeliantas grindė tuo, kad dėl baro veiklos apribojimo permanentiškai bus patiriami nuostoliai. Pateikdamas pakartotinį papildytą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, apeliantas nurodė konkrečius skaičius, kokią žalą (nuostolius) patiria kiekvieną dieną. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi atmetus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, šie skaičiai buvo nurodyti apelianto atskirajame skunde. Be to, Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2011 m. kovo 28 d. sprendimu patenkinus apelianto skundą ir panaikinus ginčijamą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-213 dalį, atsakovas dėl šio sprendimo pateikė nepagrįstą apeliacinį skundą, dėl ko teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimas užsitęsė dar beveik metus, iki 2012 m. vasario 6 d. Pažymėtina, kad ir po galutinės ir neskundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarties priėmimo buvo delsiama ilgiau kaip mėnesį išduoti apeliantui patikslintą licenciją prekybai alkoholiniais gėrimais bare. Atsakovo sprendimas Nr. T-213 neatitiko ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtinto veiklos skaidrumo principo, pagal kurį savivaldybės institucijų veikla turi būti aiški ir suprantama.
11. Dėl termino skundui dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 1-498 dalies panaikinimo atnaujinimo pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamą licenciją apeliantas gavo 2012 m. kovo 13 d., o apelianto skundas teismui paduotas 2012 m. gegužės 22 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą ir kad nėra svarbių priežasčių, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas, nėra pagrįsta. Dar prieš kreipdamasis į administracinį teismą su pradiniu skundu, apeliantas į atsakovą kreipėsi 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 12/03-ŠL53, 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 12/03- M49, 2012 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 12/04-SL-67. Į administracinį teismą apeliantas kreipėsi 2012 m. gegužės mėn., nepraleidęs 1 mėnesio termino po paskutinio atsakymo iš atsakovo gavimo (2012 m. gegužės 4 d. raštas Nr. S-1142-11). Tai rodo, kad apeliantas tinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Minėtos aplinkybės vertintinos kaip svarbios termino praleidimo priežastys, todėl terminas turėjo būti atnaujintas.
12. Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 1-498 (2012 m. kovo 8 d. redakcija) dalies „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje“ panaikinimo nurodo analogiškus argumentus, kaip ir skunde bei patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo turėjo teisę priimti ne anoniminis atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos valdininkas ir net ne atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, bet tik atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės taryba, kadangi pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį tik savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į šioje teisės normoje nurodytas aplinkybes, turi teisę riboti laiką kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos vertis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Ši norma mutatis mutandis taikytina ir tais atvejais, kai ūkio subjektui, jau turinčiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, apribojamas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas. Nuo 2012 m. sausio l d. įsigaliojo nauja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcija (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, Žin., 2011, Nr. 165-7859), pagal kurią Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių draudimų ar apribojimų viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduoti alkoholinius gėrimus išsinešimui nuo 8 iki 22 val. Todėl atsakovas, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, nepagrįstai apribojo apelianto teisę parduoti alkoholinius gėrimus išsinešimui nuo 8 iki 22 val.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 179–182) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, padarė teisingas išvadas, kad viešojo administravimo subjekto priimtas asmeniui nepalankus sprendimas ne visais atvejais gali būti traktuojamas, kaip valdžios institucijų neteisėtas aktas CK 6.271 straipsnio prasme, nes būtina atsižvelgti į aplinkybes, kurios teismui buvo pagrindas panaikinti tuos aktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-319/2012). Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje sutiko su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendime pateiktais argumentais, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose ir jos neviršijo, kadangi tokią teisę savivaldos institucijai suteikia Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostata. Teismas, įvertinęs priimtus teismų sprendimus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai, todėl nekyla ir pareiga atlyginti tariamai kilusią žalą.
2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo tai, kad apelianto argumentai dėl tariamai negautų pajamų yra paremti tik prielaidomis, nes iš byloje pateiktos informacijos matyti, kad apeliantas 2010 m. gruodžio 9 d. su UAB „Masada“ sudarė negyvenamųjų patalpų. Lyros g. 13, Šiauliuose, nuomos sutartį, pagal kurią išnuomojo baro patalpas ir pati realiai bare jokios veiklos nevykdė. Teismas teisingai nurodė, kad žala negali būti preziumuojama ir jos dydį privalo įrodyti apeliantas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS556-587/2008 išaiškino, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjas gali prarasti pelno dalį – bus padaryti finansiniai nuostoliai, tačiau tai nėra aplinkybė, dėl kurios nebūtų galima atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo sprendimo priėmimo, juo labiau, kad pareiškėjui nebuvo atimta teisė vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais. Todėl apelianto argumentai, kad dėl atsakovo kaltės buvo uždėtos laikinosios apsaugos priemonės ir tai sąlygojo žalos kilimą, taip pat visiškai nepagrįsti jokiomis teisės normomis ir turėtų būti atmesti, juo labiau negali būti sąlygojami įrodymų, kad dėl to kilo žala.
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS63-644/2010 atsižvelgdamas į pareiškėjo (apelianto) pateiktus skaičiavimus, kurie analogiški šioje byloje, nurodė, kad apeliantas nepateikė skaičiavimų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pajamos gautos iš prekybos alkoholiu nakties metu, sudaro didžiąją dalį baro pelno ir tai žymiai lemia pareiškėjo verslą – akivaizdžiai sumažėtų pajamos, dėl to tektų atleisti darbuotojus, mokėti jiems išeitines kompensacijas, sutriktų įsipareigojimų vykdymas tretiesiems asmenims, o iš pareiškėjo pateiktų skaičiavimų tokių išvadų daryti nėra pagrindo. Taigi, apeliantas neįrodė, kad būtent dėl tokio apribojimo jis galėjo negauti nurodyto dydžio pajamų. Apeliantas neįrodė tokių negautų pajamų kilimo fakto, atsižvelgiant į realią situaciją, ir teismas tokius pareiškėjo skaičiavimus jau yra įvertinęs neigiamai. Be to, apeliantas pats prisiėmė riziką, žinodamas oficialią teismo nuomonę apie nepagrįstą negautų pajamų apskaičiavimą, samdydamas įmonę, kuri tariamai auditavo finansinius dokumentus, ir tai, tariamai, suteikia įrodomąją galią. Atsakovas neturi atsakyti už tai, kad pareiškėjas pats savo rizika prisiėmė papildomas išlaidas veiksmams, kurie neturi jokios juridinės reikšmės šiai bylai.
4. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantas neveikė taip, kad užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą ir uždelsė paduoti skundą ir taip sukūrė neigiamas pasekmes sau. Teismas teisingai konstatavo, kad savo teisių pažeidimą apeliantas galėjo suvokti jau tada, kai gavo licenciją, tačiau toliau netinkamai gynė savo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008).
5. Teismuose ginčo nagrinėjimo dalykas buvo ne alkoholinių gėrimų pardavimo būdo, nurodyto licencijoje, teisingumas ar neteisingumas, o būtent prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pagrįstumas. Vykdant teismo sprendimus, licencijoje nurodytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo patikslintas. Licencijos pakeitimai dėl alkoholinių gėrimų pardavimo būdo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantas raštais, kuriuos nurodo kaip pagrindą, dėl kurio buvo praleistas terminas skundui paduoti, reikalavo vykdyti aukščiau minėtus teismų sprendimus ir neprašė panaikinti patikslintos licencijos dalies. Apeliantas pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir, atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pagrindai, kuriuos nurodo apeliantas kaip priežastį, dėl kurios buvo praleistas terminas skundui paduoti, negali būti pagrįsti ir pateisinami.
6. Apeliantas, vadovaudamasis naujos redakcijos Alkoholio kontrolės įstatymu, 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 12/03-ŠL53 reikalavo, kad licencijoje būtų nurodyta, jog išsinešimo veikla būtų leidžiama nuo 8 iki 22 valandos, nes pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnį (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija), kurio redakcija įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d., 3 dalies 13 punktą buvo imperatyviai nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šiaulių miesto savivaldybės administracija patikslino apelianto licenciją, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, ir nesutiko su tokia apelianto pozicija, apeliantui buvo pateikta informacija, kad pagal apelianto įmonės 2008 m. gruodžio 12 d. maisto tvarkymo subjekto patvirtintą pažymėjimą Nr. 29 viena iš papildomų ekonominės veiklos rūšių yra „55.40 Baras“, kuri leidžia vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais bare Lyros g. 13, Šiauliuose. Pagal galiojantį ekonominės veiklos klasifikatorių, patvirtintą Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. DĮ-226, veiklos rūšis „barai“ yra 56.30 grupės - „Gėrimų pardavimo vartoti vietoje veikla“. Subjektas, vykdantis veiklą pagal šį kodą, gali būti įvardintas kaip baras, smuklė, kokteilių baras, aludė, kavinė ir pan. Pareiškėjo pažymėjimas Nr. 29 ir Licencija Nr. 1-498 aiškiai įvardija prekybos vietą „Baras Lyros g. 13, Šiauliuose“. Tai reiškia, kad prekyba galima tik taikant prekybos alkoholiniais gėrimais būdą „Vartoti vietoje“, nenurodant kitokio būdo atitinkamu laiku, kaip reikalauja apeliantas, nes jo atžvilgiu negali būti taikomos jokios išimtys. Tame pačiame apeliantui priklausančiame pažymėjime Nr. 29 nurodyta pagrindinė veikla „52.11 mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas“ pagal dabar galiojantį ekonominės veiklos klasifikatorių 47.11 įmonei suteikia teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešimui, turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėse. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 618 „Dėl didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įstaigose taisyklių patvirtinimo“, patvirtintų taisyklių 16.5. punktu, jeigu vienoje prekybos ir viešojo maitinimo įmonės aptarnavimo salėje įrengti keli padaliniai, kuriuose vykdoma mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo veikla, licencijos išduodamos kiekvienos rūšies veiklai. Atsižvelgdama į šias nuostatas, Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė pareiškėjui informaciją, būtiną norint gauti licenciją verstis prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje, o licencija dėl prekybos alkoholiniais gėrimais bare Lyros g. 13, Šiauliuose, buvo išduota ir patikslinta pagal galiojančius teisės aktus.
7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalimi, savivaldybės administracijos direktorius, kaip vykdomoji institucija, yra atsakingas už tinkamą teisės aktų įgyvendinimą. Pagal Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu, 6 punktą licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduoda, papildo ir patikslina, bei kitus veiksmus atlieka savivaldybės vykdomoji institucija. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis, kurią nurodo pareiškėjas, reglamentuoja savivaldybių tarybų teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, arba neišduoti licencijos. Ši teisės norma nereglamentuoja šio ginčo dėl licencijoje nurodyto prekybos alkoholiniais gėrimais pardavimo būdo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį kildina iš atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 dalies, kuria pareiškėjui, UAB „Lyra“, buvo pakeista anksčiau išduota licencija prekybai alkoholiu visą parą bare, esančiame Lyros g. 13, Šiauliuose, dėl ko pareiškėjas patyrė 263 384,79 Lt žalą.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pažymėdamas, kad šio ginčo atveju nėra viešosios atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.271 straipsnyje – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. CK 6.271 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal ši straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 dalis buvo panaikinta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nustatytų teisės pažeidimų intensyvumas, pobūdis bei pavojingumas visuomenei tiesiogiai nesietini su pareiškėjo baro veikla ir nesuteikia atsakovui neginčytinos teisės riboti pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais veiklos. Pabrėžė, kad pareiškėjui priklausančio baro adresu, Lyros g. 13, Šiauliai, ir jo prieigose licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi ir daugiau ūkio subjektų, todėl teigti, kad įvairūs pažeidimai yra daromi vien dėl pareiškėjo baro veiklos, nėra objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant, ar savivaldybės sprendimas atitinka proporcingumo reikalavimus, aplinkybė, jog iš esmės toje pačioje gyvenamojoje vietovėje panašiomis sąlygomis ta pačia ūkine-komercine veikla užsiimančiam subjektui sudaromos palankesnės verslo sąlygos ir tai nėra siejama su viešojo intereso pažeidimu, lemia, jog savivaldybės sprendimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, juo nepagrįstai ribojama ūkio subjekto laisvė lygiomis sąlygomis konkuruoti toje pačioje rinkoje su kitais dalyviais (administracinė byla Nr. A63-1221/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti turtinė žala. Vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, taip pat reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių jis privalėjo laikytis, ar nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi akto priėmimo metu) numatyti viešojo administravimo principai. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 271 straipsnio 4 dalyje numatytą atsakomybės sąlygą. Toks vertinimas turi būti siejamas su tuo, ar pašalinus procedūrinį pažeidimą, sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas (pvz. administracinė byla Nr. A261-1187/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis patvirtina, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 dalis buvo panaikinta kaip neteisėta iš esmės ne dėl sprendimo priėmimo procedūros pažeidimo, o buvo teismo pripažinta, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą, pažeidė bendrą teisėtumo, proporcingumo principą, nepagrįstai apribodamas pareiškėjo teisę užsiimti verslu, kuriam atsakovas anksčiau buvo suteikęs tokį leidimą, neįrodęs viešojo intereso apsaugos būtinumo. Tokie atsakovo veiksmai pripažintini neteisėtais, kurių pagrindų atsiranda atsakovo civilinė atsakomybė.

Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą, neteisingai įvertino atsakovo veiksmus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose, dėl to neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normą, kurios pagrindu pareiškėjas prašė priteisti žalos atlyginimą. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo, pripažindamas pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtai sutrumpinto prekybos laiko jis patyrė 263 384,79 Lt žalos.

CK 6.249 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus pareiškėjo įrodymus, kuriais grindžiamas žalos dydis, daro išvadą, kad jie nėra pakankami, kad galima būtų pripažinti pareiškėjo nurodytą žalos dydį įrodytu. Pareiškėjo 2010 m. liepos 24 d. negauto pelno apskaičiavimas nėra pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais, patvirtinančiais negautas pajamas baro naktinės prekybos metu, o tik nurodoma, kad nuostoliai apskaičiuoti, remiantis baro pardavimų analize, tačiau analizės šaltiniai nėra nurodomi. Šių neaiškumų taip pat nepaneigia UAB „Revizorius“ auditoriaus 2010 m. rugpjūčio 26 d. išvada (b. l. 36-37).

Nesant žalos dydžio pagrindimo, apeliacinės instancijos teismas negali iš esmės išspręsti reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes būtini papildomi įrodymai. Todėl byla dėl žalos dydžio nustatymo grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina pasiūlyti pareiškėjui pateikti naujus įrodymus, kuriais grindžiamas žalos apskaičiavimas.

Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas, todėl pagrįstai byla dėl reikalavimo – panaikinti UAB „Šiaulių lyra“ išduotos licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (2012 m. kovo 8 d. redakcija) dalį „Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje“ – buvo nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartoja, o naujų argumentų, paneigiančių teismo išvadas, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl šios sprendimo dalies apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo ir perduoti šioje dalyje bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas