Civilinė byla Nr. e2A-48-436/2018

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19054-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei, dalyvaujant

ieškovui M. B. ir jo atstovui advokatui L. D.,

atsakovei A. S. (buvusi pavardė B.) ir jos atstovui advokatui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1966-944/2018 pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei A. B. dėl restitucijos taikymo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas taikyti vienašalę restituciją – iš atsakovės A. B. priteisti ieškovui automobilį AUDI Q7, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini)

2.       Nurodė, kad 2017 m. liepos 7 d. buvo sudaryta automobilio AUDI Q7 pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovas perdavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, o atsakovė įsipareigojo sumokėti 9500 EUR kainą. Atsakovei buvo perduoti automobilio dokumentai, tačiau atsakovė už automobilį nesumokėjo. Automobilis buvo perduotas atsakovei, nes šalis siejo šilti tarpusavio santykiai, todėl pinigai nebuvo sumokėti sutarties sudarymo metu. Ieškovas leido atsakovei naudotis automobiliu ir sutaupyti pinigus. Po automobilio sutarties sudarymo ir registravimo, šalių šilti tarpusavio santykiai nutrūko, ieškovas pinigų negavo. Ieškovas 2017 m. rugsėjo 18 d. išsiuntė pretenziją, tačiau atsakovė vengė sumokėti už įgytą automobilį. Kadangi atsakovė nesumokėjo kainos, ieškovas prarado interesą dėl sutarties išsaugojimo ir prašo priteisti automobilį.

3.       Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškovu sudarė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, pinigus sumokėjo iki sutarties pasirašymo ir įregistravimo atsakovės vardu. Atsakovės vertinimu restitucija galima tik nuginčijus sandorį, tačiau šiuo atveju sutartis nėra ginčijama. Ginčo automobilio sutartyje nebuvo numatytos sutarties nutraukimo sąlygos, todėl ieškovo reikalavimas grąžinti automobilį nepagrįstas.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

1.1.                      Byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių tarp šalių buvus konkretų susitarimą dėl kainos už automobilį sumokėjimo tvarkos. Šalys aplinkybes dėl automobilio pardavimo aiškina skirtingai. Nors abu sutinka, kad automobilio reikėjo atsakovei, atsakovė negalėjo paaiškinti, kodėl praėjus mažai laiko po pirkimo ji šį automobilį pradėjo pardavinėti. Tai, kad automobilis turėjo tam tikrų gedimų, buvo pažymėta pačioje pirkimo – pardavimo sutartyje. Atsakovė negalėjo nuosekliai paaiškinti pateikto susirašinėjimo su ieškovu prasmės. Be to, kad šalys susipyko, jokių aplinkybių susijusių su automobilio pirkimu–pardavimu nurodyti negalėjo. Atsižvelgus į byloje pateiktą susirašinėjimą, teismas jį pripažino nepakankamu, kad būtų galima pripažinti tarp šalių buvus susitarimą dėl ginčo automobilio kainos sumokėjimo ateityje „maždaug po mėnesio“. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis pasitikėjo atsakove, todėl nepadarė jokio įrašo dėl sumos mokėjimo atidėjimo, nėra įrodyta jokiais duomenimis.

1.2.                      Neįrodžius buvus susitarimo dėl kitokio atsiskaitymo, nei numatytas teisės aktuose, laikytina, kad visa sutartyje nurodyta kaina turėjo būti sumokėta sutarties sudarymo metu ir tuo metu, kai atsakovei buvo perduotas disponavimas automobiliu, t. y. jis buvo registruotas atsakovės vardu bei atiduoti automobilio dokumentai. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad atsakovė užsiima individualia veikla, dirba kirpėja. Byloje pateiktos atsakovės deklaracijos patvirtina, kad ji gauna pajamų, todėl pagal deklaruotas pajamas tikėtina galėjo sumokėti sutartyje nurodytą sumą.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5.       Ieškovas M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. gegužės 16 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:

1.1.                      Teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir be pagrindo sprendė, kad atsakovė yra sumokėjusi perkamo automobilio kainą. Teismas rėmėsi aplinkybėmis, kad pirkimo pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, jog pinigai nėra sumokėti iki sutarties pasirašymo, be to, pirkėja turėjo pakankamai pajamų ir faktiškai buvo pajėgi sumokėti reikiamą kainą bei pirkėjos paaiškinimais, kad ji pinigus sumokėjo grynaisiais pinigais, kas reiškia, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis.

1.2.                      Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą atleisdamas atsakovę nuo pareigos įrodyti, kad ji kainą sumokėjo nors tokia pareiga pagal formuojamą teisminę praktiką tenka būtent skolininkui, ne kreditoriui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-380/2009). Šiuo atveju atsakovė neįrodė, kad automobilio kainą sumokėjo. Ieškovo pateiktas šalių susirašinėjimas po sandorio sudarymo dienos patvirtina, kad atsakovė tik žadėjo pinigus pervesti, kas paneigia jos parodymus, jog kainą už automobilį sumokėjo iki sutarties surašymo.

1.3.                      Teismas pažeidė materialines teisės normas, kadangi nepagrįstai sutapatino sutarties sudarymo ir sutarties vykdymo institutus ir padarė klaidingą išvadą, kad sutarties sudarymas, disponavimo automobiliu perdavimas, patvirtina ir kainos už jį sumokėjimą, t. y. taikė jokiame teisės akte nenumatytą prezumpciją.

6.       Atsakovė A. B. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos esminius argumentus:

2.1.                      Teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių ir nepažeidė materialinės teisės normų. Ieškovas, teigdamas, kad šalys buvo susitarė dėl kitokio mokėjimo nei nurodyta sutartyje, turėjo pareigą įrodyti šias aplinkybes. Tokios aplinkybės nėra įrodytos. Vienintelis rašytinis įrodymas byloje – pirkimo – pardavimo sutartis, kuri sistemiškai aiškinant su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.314 straipsnio nuostatomis, reiškia, jog daikto kaina turėjo būti sumokėta arba iki daikto perdavimo, arba perduodant daiktą atsakovei.

2.2.                      Apeliantas remiasi teismų praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo ginčo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl ja negali būti vadovaujamasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respiblikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose. 

8.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas teismo sprendimą skundžia dėl procesinės teisės normų pažeidimo – netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis), netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo (CPK 178 straipsnis) bei materialinės teisės netinkamo taikymo – parduodamo daikto kainos sumokėjimo (CK 6.314 straipsnis). Toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

9.       Ieškovas ieškiniu prašė priteisti pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovei perduotą automobilį, teigdamas, kad atsakovė nėra įvykdžiusi savo pareigos sumokėti sutartą automobilio kainą. Ieškovas tvirtino, kad šalys žodžiu buvo susitarę, jog atsakovė už automobilį sutartą kainą sumokės vėliau. Tuo tarpu atsakovė tvirtino, kad automobilio kainą sumokėjo iki automobilio perregistravimo jos vardu.

10.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas M. B. 2017 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė A. B. jam nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę AUDI Q7, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutartyje nurodyta transporto priemonės kaina – 9 500 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilis buvo neperduotas ar buvo perduotas su neaptartais trūkumais, automobiliu naudojosi ir naudojasi atsakovė, ji turi daiktą ir visus dokumentus, t. y. daiktas yra perduotas atsakovei. Tačiau ginčas kyla dėl atsakovės pareigos sumokėti sutartą automobilio kainą įvykdymo fakto.

11.       Nagrinėjamu atveju byloje reiškiamas reikalavimas kyla iš pirkimo – pardavimo teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK XXIII skyriaus normos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Vadovaujantis CK 6.314 straipsnio nuostatomis kai pirkėjas sutartimi nėra įpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (minimo straipsnio 1 dalis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar įstatymą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (2 dalis). Jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (4 dalis).

12.       Ginčo automobilio pirkimo pardavimo sutartyje nenumačius kitokių sąlygų, laikytina, kad atsakovė visą sutartą kainą už automobilį turėjo sumokėti automobilio ir jo dokumentų perdavimo momentu.

13.       Nagrinėjamu atveju apeliantas tvirtina, kad jam už automobilį nebuvo sumokėta, nors buvo tartasi, jog bus sumokėta vėliau, nei sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis. Apeliantas kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo, nustatant kainos sumokėjimo faktą, klausimą.

14.       Pažymėtina, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73 straipsnis, 1.74 straipsnis), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis).

15.       Nagrinėjamu atveju šalys sudarė standartinę rekomenduojamą rašytinę automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, kurios forma yra viešai prieinama internetinėje erdvėje. Sutartyje nėra tiesiogiai nurodytas pinigų sumokėjimo terminas ar faktas, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokią konkrečiai atsiskaitymo datą šalys buvo numatę sudarydami sutartį. Šalys, teigdamos, kad buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl mokėjimo termino atidėjimo, šias aplinkybes turi įrodyti (CPK 178 straipsnis).

16.       Pažymėtina, kad visi byloje esantys duomenys turi būti vertinami kartu. Aiškinantis šalių tarpusavio prievolinius teisinius santykius, turi būti atsižvelgiama į šalių paaiškinimus, taip pat į kitus byloje esančius netiesioginius rašytinius įrodymus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

17.       Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, susiklosčiusias aplinkybes bei šalių argumentus, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad atsakovė neapmokėjo už perkamą automobilį sutarties sudarymo dieną. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog šalys susitarė, jog pinigai už parduodamą automobilį bus pervedami į ieškovo sąskaitą. Automobilio pirkimo –pardavimo sutartyje transporto priemonės kaina nurodyta 9 500 Eur, jokių kitų sąlygų, susijusių su parduodamo daikto kaina, jos mokėjimo tvarka ar sumokėjimo faktu nėra nurodyta. Ieškovo teiginiai, kad buvo žodinis susitarimas su atsakove dėl pinigų sumokėjimo ateityje maždaug per mėnesį, nepagrindžiami jokiais kitais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas nėra konkretus, nėra aišku, apie kokį konkrečiai automobilį kalbama, kodėl ieškovas nurodo jam pervesti pinigus už atsakovės parduodamą automobilį, pokalbis vyksta praėjus trims dienoms po sutarties sudarymo, taigi, nėra aiški nei automobilio kaina nei jokios kitos sąlygos, susijusios su mokėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad šalys byloje dėl automobilio kainos mokėjimo ir terminų savo pozicijas grindė tik savo paaiškinimais, kurie iš esmės skyrėsi, taip pat susirašinėjimu, iš kurio negalima spręsti nieko konkretaus apie buvusį šalių susitarimą, šių paaiškinimų nepagrindžiant kitais įrodymais, byloje yra pakankamas pagrindas vadovautis CK 6.314 straipsnio reguliavimu, kuris sudaro prielaidas vertinti, kad neįrodžius kitaip, atsakovė laikytina sumokėjusi perduodamą daikto kainą jo perdavimo momentu.

18.       Aptariamų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių argumentus, savo išvadas padarė įvertinęs visų surinktų byloje įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsniu), tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (CK 6.314 straipsnį), todėl keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

19.       Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20.       Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurių dydis (500 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytų dydžių (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. S. (buvusi pavardė B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                            Algimantas Kukalis

Nerijus Meilutis

                                                                     Arūnas Rudzinskas