Administracinė byla Nr. I-2151-968/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07988-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,
sekretoriaujant Astai Statkevičienei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Algminui Gutauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Č. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
nustatė:
1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama priteisti jai neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį, susidariusią nuo 2009-05-01.
2. Pareiškėja skunde nurodo faktines aplinkybes, susijusias su jos tarnyba prokuratūroje ir ginčijamu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu. Pažymi, kad jai nuo 2009-05-01 buvo mokamas Lietuvos Respublikos Seimo priimtais Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymais sumažintas darbo užmokestis. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime pateiktais išaiškinimais, kad teisėjų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai įstatymais buvo sumažinti neproporcingai. Nors Įstatymo priedėlis nebuvo tyrimo dalykas minėtoje konstitucinės justicijos byloje ir todėl Konstitucinis Teismas nepripažino, kad Įstatymo priedėlis prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), tačiau pareiškėja, atsižvelgusi į minėto Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamąją dalį, laikėsi pozicijos, kad prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjos teigimu, jos darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl pažeista jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo argumentus, prašė pareiškėjos skundą tenkinti.
3. Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) atsiliepime (b. l. 15–18) prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime pažymėjo, jog Įstatymo priedėlis nebuvo tyrimo dalykas nagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje, o Generalinės prokuratūros veiksmai, ginčo laikotarpiu pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, buvo teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir (ar) teisėtų interesų, nes Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Atsakovių teigimu, pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009-05-01 susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Teismas
konstatuoja:
Skundas atmestinas.
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė, jai dirbant prokurore, neproporcingai sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.
5. Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y.: nuo 2009-05-01 iki 2009-07-31 (pareiškėja ėjo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas) pareiškėjai nustatytas pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 14,5 iki 12,76, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-04-04 (pareiškėja ėjo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas) – iki 11,8, o nuo 2011-04-04 iki 2013-12-31 (pareiškėja ėjo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas) – nuo 14,3 iki 11,64. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
6. Konstitucinis Teismas 2014-12-22 priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjos skunde išdėstytą prašymą įvertinus Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime ištirtų Įstatymo nuostatų ir visų byloje surinktų įrodymų kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjos darbo užmokestis buvo mažinamas taikant Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatas, reglamentuojančias prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurias Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Vadinasi, šioje byloje turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.
7. Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Šiame įstatyme, be kita ko, nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo
2014-12-22 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009-05-01 – 2013-12-31 nuostatas, kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė. Taigi šiuo metu galiojančiame Grąžinimo įstatyme yra įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį pareiškėjai yra (bus) kompensuota ginčijamu laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi taikant Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatas. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta Generalinės prokuratūros pažyma apie L. Č. grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą (b. l. 124–129).
8. Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijai, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo
2014-04-16 sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatos.
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) (toliau – LVAT 2016-02-15 sprendimas), kuri iš esmės yra analogiška nagrinėjamai bylai (tai, be kita ko, konstatuota ir LVAT 2016-02-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A964-520/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05151-2013-1) (toliau – LVAT 2016-02-29 nutartis), apibendrinusi aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įtvirtintą Konstitucinio Teismo
2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose, dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad pagal ją: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia (lot. be kita ko), atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. LVAT 2016-02-15 sprendime išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus, o pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
10. Atsižvelgiant į tai, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį yra (bus) kompensuota pareiškėjai ginčijamu laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime, 2014-04-16 ir
2015-11-19 sprendimuose bei LVAT 2016-02-15 sprendime, 2016-02-29 nutartyje pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos skunde išdėstyto prašymo ir priteisti jai laikotarpiu nuo 2009-05-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatas. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas. Tai konstatavus, kiti pareiškėjos ir atsakovių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nebėra teisiškai reikšmingi.
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškėjos L. Č. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Rytis Krasauskas