Civilinė byla Nr. e2A-386-450/2024

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00251-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 3.3.1.19.4

                                                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danesta LT“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danesta LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Uno“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Danesta LT“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Uno“ (toliau – ir atsakovė) 129 217,54 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ji su atsakove 2020 m. sudarė šešiolikos butų pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovei atsisakius sandorius įforminti notarine tvarka, ieškovė kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuris 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-250-524/2022 ieškovės reikalavimus patenkino ir nustatė, kad ieškovė yra minimų butų savininkė atitinkamai nuo 2020 m. vasario 6 d. ir nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. Visiems butams, išskyrus vieną, ieškovė su būsimais pirkėjais buvo sudariusi preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau atsakovei atsisakius įforminti sandorius notarine tvarka, ieškovė negalėjo butų perleisti pirkėjams. Tokia galimybė atsirado tik, kai įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 sprendimas, t. y. 2023 m. sausio 17 d.

3.       Ieškovės įsitikinimu, atsakovė pažeidė savo kaip pardavėjos prievolę nustatytais terminais perduoti jai nuosavybės teises į butus, dėl to ieškovė patyrė nuostolių, kuriuos privalo atlyginti atsakovė. Ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pardavimo pajamas už butus gavo ne 2020 m., kaip buvo suplanavusi, o tik 2023 m. Atsakovės neteisėti veiksmai konstatuoti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendime, dėl to atsakovės neteisėtų veiksmų fakto nebereikia įrodinėti. 

4.       Pasak ieškovės, ji dėl atsakovės veiksmų patyrė nuostolius dėl laiku negautų pardavimo pajamų už įsigytus butus, kurie remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.63 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, sudaro 6 procentus metinių kompensuojamųjų palūkanų nuo faktiškai iš pirkėjų gautų pajamų, t. y. 129 217,54 Eur. Jei ieškovė būtų laiku gavusi pinigines lėšas, ji būtų galėjusi tokias lėšas naudoti savo veikloje, išvengiant palūkanų mokėjimo ir pinigų nuvertėjimo bei taip pagerinti savo turtinę padėtį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės atsakovei priteisė 6 197,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 1 944 Eur žyminio mokesčio.

6.       Teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškovė ieškiniu reiškia reikalavimą dėl minimalių patirtų nuostolių priteisimo, kuriuos apskaičiuoja kaip 6 procentų metines palūkanas už laiku negautas pinigų sumas, tačiau procesiniuose dokumentuose, baigiamųjų kalbų metu ieškovės atstovas nurodė, jog neprašo priteisti negautų pajamų, todėl neteikia į bylą su šiomis aplinkybėmis susijusių įrodymų; nagrinėjant bylą teisme ieškovės atstovas nurodė, kad prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas.

7.       Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė sąlygų, sudarančių įstatymu numatytą pagrindą jai priteisti kompensuojamąsias palūkanas, kaip jos patirtus minimalius nuostolius. Pasak teismo, teismų praktikoje prievolė mokėti palūkanas laikoma išvestine prievole. Sąlyga, be kurios nėra galimas šios prievolės, t. y. prievolės mokėti kompensuojamąsias palūkanas, atsiradimas, – pagrindinės piniginės prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko egzistavimas. Teismo vertinimu, šioje byloje ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų kaip minimalių jos nuostolių priteisimo, turėjo pareigą įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, pasireiškusius netinkamu piniginės prievolės įvykdymu, t. y., kad atsakovė turėjo ieškovei piniginę prievolę ir praleido šios piniginės prievolės įvykdymo terminą.

8.       Teismas, įvertinęs Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-250-524/2022 konstatuotas aplinkybes, nurodė, kad atsakovės prievolė buvo perduoti ieškovei nekilnojamąjį turtą, kurią atsakovė nepagrįstai atsisakė įvykdyti. Tokios aplinkybės, pasak teismo, įrodo, kad tarp bylos šalių nebuvo materialiojo teisinio santykio, kuriame atsakovė, kaip pasyvioji prievolės šalis (skolininkė), turėjo pareigą perduoti ieškovei, kaip aktyviajai prievolės šaliai (kreditorei), pinigus ir ieškovė turėjo teisę reikalauti, jog atsakovė perduotų pinigus. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pirminės ir būtinosios sąlygos prievolei mokėti kompensacines palūkanas atsirasti, t. y. piniginės prievolės ieškovei, kurios įvykdymo terminą atsakovė būtų praleidusi, todėl ieškovė, esant jos suformuluotam reikalavimui dėl kompensuojamųjų palūkanų, kaip minimalių nuostolių priteisimo, neturi teisės reikalauti kompensuojamųjų palūkanų pagal CK 6.210 ir 6.261 straipsnius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Teismo motyvai dėl tinkamo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo, kad ieškovė prašė priteisti ne negautas pajamas, o kompensuojamąsias palūkanas, yra nepagrįsti. Ieškovė aiškiai nurodė tiek ieškinio pagrindą (faktinio pobūdžio aplinkybes), tiek ieškinio dalyką (reikalavimą) – atlyginti konkrečią žalos (nuostolių) sumą. Ieškovė neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, nes pastarasis teismo nesaisto, kadangi konkrečios materialiosios teisės normos taikymas yra bylą sprendžiančio teismo prerogatyva. Be to, ieškinio dalyko neapsprendžia reikalaujamos atlyginti žalos skirtingos lingvistinės formuluotės, kaip negautos pajamos ar kompensuojamosios palūkanos. Ieškinio dalyko nekeičia ir reikalaujamos priteisti sumos tikslinimas.

9.1. Ieškovė dublike detaliai paaiškino, kad pareiškė ieškinį ne dėl negautų pajamų nesudarius kokį nors konkretų sandorį, kurio ji neturi galimybės sudaryti būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o reikalauja atlyginti įstatyme nustatytus minimalius nuostolius už laiku negautas pinigų sumas, t. y. ieškovė savo nuostolius vertina kaip prarastą galimybę sutaupyti. Ieškovės atstovas teismo posėdžių metu papildomai paaiškino, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė objektyviai ilgą laiką negalėjo gauti suplanuotų pajamų, jų pagalba planuoti ir vykdyti veiklos, todėl dėl negalėjimo naudotis savo pinigais pasirinko palankiausią atsakovei žalos apskaičiavimo būdą – CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytą palūkanų dydį nuo dėl atsakovės veiksmų uždelstų gauti sumų, kaip matą, kuris teismų praktikoje laikomas minimaliu nuostoliams kompensuoti ir kurio nereikia įrodinėti.

9.2.                      Teismas teisingai nurodė, kad civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti kreditoriaus (minimalius) nuostolius, kurie atsiranda (nuostolių atsiradimas yra preziumuojamas pagal įstatymą), kreditoriui neturint galimybės (dėl skolininko neteisėtų veiksmų) naudotis jam priklausančiais pinigais. Tačiau teismas formaliai ir netinkamai aiškino CK 6.210 straipsnio taikymą, neatsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes – būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė negalėjo gauti pinigų iš pirkėjų, su kuriais buvo sudarytos preliminariosios sutartys, ir atsakovės neteisėti veiksmai buvo vienintelė to priežastis, t. y. byloje atsakovė net neįrodinėjo, kad ieškovė nebūtų vykdžiusi preliminariųjų sutarčių – pardavusi butų ir gavusi pirkimo–pardavimo kainą (atskaičius anksčiau gautus avansus) dėl kokių nors kitų priežasčių.

9.3.                      Ieškovė dar Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-250-524/2022 ieškinį grindė tuo, kad tik dėl atsakovės netesėtų veiksmų ji negali įvykdyti savo prievolių pagal preliminariąsias sutartis būsimiems pirkėjams ir tenkinus ieškinį, t. y. pripažinus butų nuosavybės teises ieškovei, nedelsiant prievoles įvykdys. Toje pačioje byloje teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimus, kartu patenkino ir trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus bei įpareigojo ieškovę per 1 mėn. įvykdyti preliminariąsias sutartis su pirkėjais ir parduoti jiems butus bei atitinkamai gauti iš to pajamas, eliminuojant teorinę galimybę ieškovei atsisakyti preliminariųjų sutarčių vykdymo ir, pvz., butus pardavinėti 2023 m. kainomis. Taigi, ieškovė dėl atsakovės kaltės 2023 m. butus turėjo pardavinėti 2020 m. arba 2021 m. kainomis. Ieškovės tikslas buvo parduoti pastatytus butus pirkėjams 2020–2021 m. 2020–2021 m. kainomis ir gautus iš pirkėjų pinigus panaudoti versle dar 2020–2021 m., o ne 2023 m., kai infliacija ir ženkliai išaugusios tiek nekilnojamojo turto, tiek statybų verslo kainos faktiškai eliminavo galimybę taip pat efektyviai panaudoti gautus pinigus, kaip tai buvo galima padaryti 2020–2021 m. Taigi, dėl nurodytų priežasčių ieškovė pateko į tam tikras finansines „žirkles“, kai 2023 m. gavo pinigus iš butų pardavimų 2020–2021 m. kainomis, o teismas tame neįžvelgė ieškovės patirtų nuostolių.

9.4.                      Atsakovės veiksmai, užkirtę galimybę ieškovei gauti iš pirkėjų pinigų sumas, nuostolių aspektu iš esmės ieškovei sukėlė tokias pat pasekmes, lyg atsakovė būtų uždelsusi ieškovei įvykdyti tokio paties dydžio tiesioginę piniginę prievolę. Todėl teismas nepagrįstai ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad atsakovė ieškovei neturėjo tiesioginės piniginės prievolės – atsakovė savo neteisėtais veiksmais užkirto pirkėjų piniginių prievolių vykdymą ieškovei, dėl to ieškovė negalėjo gauti ir naudotis savo pinigais. Be to, kasacinio teismo praktikoje CK 6.210 straipsnio nuostatų taikymas (kaip minimalių nuostolių dydžio apskaičiavimo mato) nesiejamas su atsakovo tiesiogine pinigine prievole ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006; 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-969/2020 19 punktas).

10.       Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

10.1.                      Ieškovė siekia nuostolių atlyginimo (palūkanų priteisimo) remiantis CK normomis, numatančiomis nuostolių atlyginimą (palūkanų priteisimą) tais atvejais, kai šalis sieja piniginė prievolė. Ginčo atveju šalių nesiejo jokio pobūdžio sutartiniai įsipareigojimai dėl piniginių prievolių įvykdymo ieškovės naudai, o atsakovė nei buvo, nei šiuo metu yra skolininke ieškovės atžvilgiu. Šiuo atveju vienintelė atsakovės prievolė apeliantės atžvilgiu buvo pareiga patvirtinti pirkimo–pardavimo sandorius (perleisti nuosavybę ieškovei į ginčo butus).

10.2.                      Ieškovė klaidingai painioja civilinės atsakomybės taikymą neįvykdant sutartinių įsipareigojimų pagal CK 6.256 straipsnį, kai neteisėti veiksmai galėtų pasireikšti tinkamai ir laiku neįvykdžius sutartinės prievolės, ir civilinės atsakomybės sąlygų, taikomų reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų pagal CK 6.210 straipsnį. Ieškovė, siekdama nuostolių atlyginimo (palūkanų priteisimo), vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, turėjo pareigą įrodyti ne tik, kad šalis siejo tarpusavio piniginė prievolė, bet ir atsakovė, būdama skolininke, praleido jos sumokėjimo (įvykdymo) terminą, tačiau ieškovė neįrodė šių sąlygų.

10.3.                      Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-250-524/2022 nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės civilinės atsakomybės ir (ar) jos neteisėtų veiksmų nustatymo, o buvo nagrinėjami nuosavybės teisės pripažinimo / pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo klausimai. Kadangi šioje byloje keliami reikalavimai, ginčo dalykas ir įrodinėjimo dalykas nesutampa su civilinės bylos Nr. e2-250-524/2022 aplinkybėmis bei įrodinėjimo dalyku, todėl ieškovė negali remtis nurodytoje civilinėje byloje nustatinėtomis aplinkybėmis. Be to, tai, kad minimoje byloje ieškovės ieškinys buvo patenkintas, o atsakovės ginčo aplinkybių interpretavimas, pasak teismų, nebuvo teisingas, nereiškia, jog atsakovė veikė tyčia, siekdama sukelti ieškovei nuostolius ir (ar) pažeisti teisės aktus.

10.4.                      Ieškovė neįrodė patirtos žalos fakto ir dydžio. Ieškovė jokios žalos (nuostolių) apskritai nepatyrė. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad neprašo priteisti negautų pajamų, tačiau iš ieškovės paaiškinimų tiek apeliaciniame skunde, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu akivaizdu, jog šios reikalaujami nuostoliai būtent ir atitinka negautų pajamų sąvoką. Tačiau ieškovė nei apeliaciniame skunde, nei kituose procesiniuose dokumentuose, teiktuose bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamų negautų pajamų priteisimo sąlygų neįrodinėjo – nepateikė tariamai negautų pajamų pagrindimo, įtikinamo paskaičiavimo ar duomenų ir (ar) kompetentingų institucijų išvadų apie tariamą pinigų nuvertėjimą, nors tai yra specialiųjų ekonominių žinių bei atskiro tyrimo reikalaujantis klausimas. Kadangi ieškovė visiškai neįrodė prašomų nuostolių realumo ir (ar) jų konkretaus dydžio, tenkinus apeliacinį skundą (ieškinį) būtų pažeidžiami atsakovės interesai, nes ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita.

10.5.                      Apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai remiasi teismų praktika, suformuota bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi. Nurodytose bylose klausimas dėl nuostolių priteisimo buvo grindžiamas vienos šalies neteisėtais veiksmais – nepagrįstu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių buvo sukeltos tiesioginės pasekmės kitai šaliai, taigi, nuostoliai kilo tiesiogiai dėl vienos šalies veiksmų kitai šaliai. Šioje byloje nagrinėjami klausimai nėra susiję nei su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nei sutampa pagrindas, kuriuo grindžiamas nuostolių priteisimas.

10.6.                      Nagrinėjama civilinė byla yra pradėta ieškovei piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis (reiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį), taip siekiant daryti spaudimą atsakovei dėl teismuose nagrinėjamų (nagrinėtų) kitų civilinių bylų

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

          IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

12.       Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad UAB „Danesta“ ir UAB „Uno“ 2015 m. rugsėjo 25 d. bei 2015 m. spalio 25 d. sudarė Rezervavimo sutartis, kuriomis atsakovė rezervavo ieškovei teisę už sutartą kainą įsigyti iš atsakovės nustatyto statybos baigtumo statinius. Šalys 2018 m. rugsėjo 19 d. sudarė Jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė, kad gyvenamųjų namų (butų) statybos bus finansuojamos iš ieškovės asmeninių lėšų bei iš sublokuotus gyvenamuosius namus (butus) rezervavusių pirkėjų surinktų avansinių mokėjimų. Šiuo pagrindu ieškovė sudarė preliminariąsias būsimų gyvenamųjų namų (butų) pirkimo–pardavimo sutartis su faktiniais turto pirkėjais. Ieškovė su atsakove sutarė 2020 m. vasario 6 d. sudaryti pagrindinę gyvenamųjų namų (butų) pirkimo–pardavimo sutartį ir tuo pagrindu kreipėsi į notarę, tačiau pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimas notarine tvarka neįvyko, nes notarė 2020 m. vasario 6 d. elektroniniu laišku informavo šalis, kad UAB „Uno“ valdybos narys kreipėsi į ją su pretenzija dėl pažeidžiamos kiekybinio atstovavimo teisės, sudarant nekilnojamojo turto sandorius. Ieškovė, manydama, kad atsakovė nepagrįstai atsisako su ja sudaryti notarines butų pirkimo–pardavimo sutartis, kreipėsi į teismą su ieškiniu, be kita ko, prašydama patvirtinti pirkimo–pardavimo sandorius. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-250-524/2022 ieškovės reikalavimą pripažino pagrįstu ir nusprendė, kad ieškovė laikytina statinių savininke atitinkamai nuo 2020 m. vasario 6 d. ir 2020 m. rugsėjo 29 d. Teismas patenkino trečiųjų asmenų (faktinių turto pirkėjų) savarankiškus reikalavimus ir įpareigojo ieškovę per 1 mėn. įvykdyti preliminariąsias sutartis su pirkėjais bei parduoti jiems būstus pagal ieškovės su pirkėjais sudarytas preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis.

13.       Ieškovė, manydama, kad atsakovė pažeidė savo kaip pardavėjos prievolę nustatytais terminais jai perleisti nuosavybės teises į butus, atitinkamai dėl to ieškovė negalėjo sudaryti minėtų butų pirkimo–pardavimo sutarčių su pirkėjais, su kuriais buvo sudariusi preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis, tai lėmė, jog ieškovė pajamas iš tokių butų pardavimo gavo tik 2023 m., įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-250-524/2022, o ne 2020–2021 m., kaip buvo suplanavusi, dėl to ji dėl infliacijos ir ženkliai išaugusių nekilnojamojo turto bei statybų verslo kainų neteko galimybės gautus pinigus panaudoti taip efektyviai, kaip tai būtų galėjusi padaryti 2020–2021 m., kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės jos naudai priteisti 129 217,54 Eur nuostolius, kuriuos apskaičiavo remdamasi CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytu palūkanų dydžiu nuo dėl atsakovės veiksmų uždelstų gauti sumų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį dėl 129 217,54 Eur nuostolių atlyginimo atmetė, remdamasis tuo, kad ieškovė, prašydama priteisti kompensuojamąsias palūkanas, o ne negautas pajamas, neįrodė būtinų kasacinio teismo suformuotų sąlygų CK 6.210 straipsniui taikyti, t. y. neįrodė, jog atsakovė ieškovei turėjo piniginę prievolę ir praleido tokios prievolės įvykdymo terminą. Ieškovė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir mano, kad teismas netinkamai ir formaliai aiškino civilinę atsakomybę ir žalos atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neatsižvelgė ir neįvertino šios bylos aplinkybių – būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė negalėjo gauti pinigų iš pirkėjų, su kuriais buvo sudariusi preliminariąsias sutartis, ir atsakovės neteisėti veiksmai buvo vienintelė to priežastis. Anot ieškovės, kasacinio teismo praktikoje CK 6.210 straipsnio nuostatų taikymas (kaip minimalių nuostolių dydžio apskaičiavimo mato) nesiejamas su atsakovo tiesiogine pinigine prievole ieškovui. Ieškovė taip pat teigia, kad ji aiškiai suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, prašydama atlyginti įstatyme nustatytus minimalius nuostolius už laiku negautas pinigų sumas, kuriuos apskaičiavo remdamasi CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytu palūkanų dydžiu, o ne kompensuojamąsias palūkanas, nesudarius kokį nors konkretų sandorį, juo labiau jog teismo nesaisto ieškovės nurodytas teisinis ieškinio pagrindas.

14.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl nuostolių, apskaičiuotų kompensuojamųjų palūkanų forma, atlyginimo bei dėl teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti teisinius santykius.

Dėl nuostolių, apskaičiuotų kompensuojamųjų palūkanų forma

15.       Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 129 217,54 Eur nuostolių, apskaičiuotų pagal kompensuojamąsias palūkanas, atmetė, remdamasis tuo, jog ieškovė, prašydama priteisti kompensuojamąsias palūkanas, o ne negautas pajamas, neįrodė būtinų, kasacinio teismo suformuotų sąlygų CK 6.210 straipsniui taikyti, t. y. neįrodė, kad atsakovė ieškovei turėjo piniginę prievolę ir praleido tokios prievolės įvykdymo terminą.

16.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta neįvertinus visų šiai bylai aktualių aplinkybių.

17.       Visų pirma, apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog ieškovė siekia kompensuojamųjų palūkanų, o ne nuostolių už laiku negautas pinigines sumas, priteisimo.

18.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022 17 punktas; 2022 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022 56 punktas).

19.       Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021 24 punktas).

20.       Bylą nagrinėjančiam teismui tik įstatymo nustatytais atvejais priskirtas aktyvus vaidmuo. Toks teismo aktyvumas (įrodymų rinkimas savo iniciatyva, teisė peržengti pareikštų reikalavimų ribas, teisė taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą ir kt.) būdingas nedispozityvioms byloms (šeimos, darbo ir pan.). Dispozityviose bylose, prie kurių priskirtina ir nagrinėjama byla, teismas yra saistomas šalių reikalavimų ir atsikirtimų ir negali, peržengdamas byloje suformuluotą faktinį ieškinio pagrindą, spręsti dėl byloje nepareikšto materialiojo teisinio reikalavimo. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas šalims ir kitiems proceso dalyviams suteikia teisę, laikantis CPK nuostatų, laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 31 punktas).

21.       Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022 31 punktas). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų (ieškinio, atsikirtimų į ieškinį, priešieškinio faktinio pagrindo ir šalių pasirinkto teisių gynimo būdo ribų), taip pat šalių suformuotų apeliacijos ribų (apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinio ir teisinio pagrindo ribų), išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia teismui atskirų kategorijų bylose peržengti ieškinio ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis) arba apeliacinės instancijos teismui – apeliacijos ribas nustačius pagrindą ginti viešąjį interesą (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Priešingu atveju būtų priimtas siurprizinis šalims sprendimas ir pažeisti esminiai civilinio proceso teisės principai – dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023 50 punktas).

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, jog ieškovės prašoma priteisti 129 217,54 Eur suma kvalifikuotina kaip reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas, o ne reikalavimas atlyginti nuostolius už laiku negautas pinigų sumas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė pareiškė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, patirtų dėl negalėjimo tam tikrą laiką naudotis savo pinigais. Taigi, ieškinio dalykas nagrinėjamojoje byloje yra ieškovės reikalavimas atlyginti jos patirtus nuostolius dėl negalėjimo tam tikrą laiką naudotis savo pinigais, o tokių nuostolių apskaičiavimo būdas šiuo atveju nėra ieškinio dalykas, kurį, remiantis nutarties 20–21 punktuose pateiktais kasacinio teismo praktikos išaiškinimais, turi nurodyti ieškovė. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašoma priteisti nuostolių atlyginio suma, apskaičiuota pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytą palūkanų dydį nuo dėl atsakovės veiksmų uždelstų gauti iš pirkėjų sumų, yra vienas iš galimų nuostolių, patirtų negalint naudotis savo pinigais, apskaičiavimo būdų.

23.       Faktiniu reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė tai, kad, atsakovei pažeidus savo kaip pardavėjos prievolę nustatytais terminais perleisti ieškovei nuosavybės teises į butus, ieškovė negalėjo sudaryti minėtų butų pirkimo–pardavimo sutarčių su faktiniais pirkėjais, su kuriais buvo sudariusi preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis, tai lėmė, jog ieškovė pajamas iš tokių butų pardavimo gavo tik 2023 m., o ne 2020–2021 m., kaip buvo suplanavusi, dėl to ji dėl infliacijos ir ženkliai išaugusių nekilnojamojo turto bei statybų verslo kainų neteko galimybės gautus pinigus panaudoti taip efektyviai, kaip tai būtų galėjusi padaryti 2020–2021 m. Esant byloje nurodytoms tokioms faktinėms aplinkybėms, taip pat ieškovei įrodinėjant (apskaičiuojant) jos patirtų nuostolių dydį pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo pareigą vertinti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą bei spręsti dėl nuostolių dydžio apskaičiavimo pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kaip vieno iš galimų nuostolių atlyginimo apskaičiavimo būdų, tinkamumo, o ne apsiriboti CK 6.210 straipsniui taikyti būtinų sąlygų (ne)nustatymu. To nepadaręs, t. y. iš esmės neįvertinęs civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir nuostolių atlyginimą, bei proceso teisės normas, nustatančias pareigą teismui tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį.

24.       Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės piniginės prievolės bei tokios prievolės įvykdymo termino praleidimo neegzistavimo, yra nepagrįsta, padaryta neįvertinus visų šiai bylai aktualių aplinkybių.

25.       Pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio; kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (2 dalis).

26.       Pažymėtina tai, kad CK 6.210 straipsnis yra bendroji norma, taikoma tiek tais atvejais, kai piniginė prievolė yra kilusi iš sutarties, tiek kai yra atsiradusi kitais pagrindais, taip pat ir iš delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-687/2015).

27.       Įstatymų leidėjo įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos šis patiria dėl to, kad, skolininkui pažeidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius negali naudotis savo pinigais. Šiuo atveju kreditoriui nereikia nei įrodinėti, kad dėl laiku neįvykdytos piniginės prievolės jis patyrė nuostolių (nes pagal įstatymą preziumuojama, jog tokių patiriama), nei konkretaus nuostolių dydžio. Atsižvelgdamas į tai, kad kompensuojamosios palūkanos laikomos tik minimaliais nuostoliais, kreditorius, patyręs didesnių nuostolių, nei kompensuojamųjų palūkanų suma, gali jų, kiek nepadengia šios palūkanos, reikalauti iš skolininko. Tačiau tokiu atveju kreditorius privalo įrodyti realių nuostolių dydį.

28.       Pagal kasacinio teismo praktiką CK 6.210 straipsniui taikyti turi būti trys sąlygos: (1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; (2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; (3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-373/2006; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-687/2015).

29.       Nors šiuo atveju atsakovė ieškovei neturėjo piniginės prievolės tiesiogine šios sąvokos prasme, tačiau ieškovei nagrinėjamoje byloje įrodinėjant, kad atsakovei pažeidus savo kaip pardavėjos prievolę nustatytais terminais perleisti ieškovei nuosavybės teises į butus, ieškovė negalėjo sudaryti butų pirkimo–pardavimo sutarčių su faktiniais jų pirkėjais, su kuriais buvo sudariusi preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis, tai lėmė, jog ieškovė kurį laiką negalėjo naudotis pajamomis iš tokių butų pardavimo, pripažintina, kad ieškovė turi pagrindą prašomus priteisti nuostolius, patirtus dėl numatytu laiku negautų pajamų iš butų pardavimo, grįsti įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamosiomis palūkanomis. Kaip pagrįstai nurodo pati ieškovė apeliaciniame skunde, atsakovės veiksmai, užkirtę galimybę jai gauti iš pirkėjų pinigų sumas, nuostolių aspektu ieškovei iš esmės sukėlė tokias pačias pasekmes, kaip, kad atsakovė būtų uždelsusi ieškovei įvykdyti tokio paties dydžio tiesioginę piniginę prievolę.

30.       Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo motyvus dėl prievolės įvykdymo termino (ne)praleidimo, atkreipia dėmesį, kad vėluojantys atsiskaitymai versle faktiškai visuomet sutrikdo įmonės pinigų srautus, tai neabejotinai turi įtakos įmonės veiklai, jos atsiskaitymams su kontrahentais ir pan. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, pripažįsta pagrįsta ieškovės poziciją, kad ji, negalėdama disponuoti lėšomis, kurias buvo numačiusi gauti tam tikru terminu, tačiau kurios numatytu terminu nebuvo gautos, turi teisėtą pagrindą iš atsakingo asmens reikalauti nuostolių, apskaičiuotų įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų forma (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

31.       CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų, pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

32.       Aplinkybės, kurioms esant apeliacinės instancijos teismas įgyja teisę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nustatytos CPK 327 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame reglamentuota, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tuo atveju, jeigu nėra atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

33.       Kasacinis teismas, aiškindamas aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinį, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016 28 punktas).

34.       Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavęs ginčo teisinį santykį, t. y. nustatęs, kad ieškovė siekia kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, bet ne nuostolių, apskaičiuotų CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų forma, patirtų dėl numatytu laiku negautų pajamų iš butų pardavimą, skundžiamame sprendime apsiribojo CK 6.210 straipsniui taikyti kasacinio teismo suformuotų būtinų sąlygų (ne)nustatymu, kurias taip pat nustatė neteisingai, neįvertinęs visų šiai bylai aktualių aplinkybių. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės prašomų priteisti nuostolių, patirtų dėl negalėjimo tam tikrą laiką naudotis savo pinigais, pagrįstumo ir realumo, nenustatė, netyrė bei nevertino priežastinio ryšio dėl ieškovės negalėjimo naudotis piniginėmis lėšomis, gautomis pardavus butus, su atsakovės veiksmais, nustatytais terminais neperleidžiant ieškovei nuosavybės teisių į butus. Šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės teisės į nuostolių atlyginimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nenustatęs ir neįvertinęs civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, neatskleidė bylos esmės, dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

35.       Atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių ir klausimų apimtį bei pobūdį (nevertintas atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimas), byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi (sprendžiama dėl klausimų, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje reikštų jos išnagrinėjimą iš esmės tik apeliacinės instancijos teisme, o tai neatitiktų apeliacijos paskirties (apeliacine tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apribotų šalių teisę į apeliaciją – šalys netektų galimybės bent kartą apskųsti joms nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, negalėtų kvestionuoti teismo išvadų dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo. Teisėjų kolegijos konstatuotas bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas, todėl, kaip jau nurodyta pirmiau, egzistuoja pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

36.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

37.       Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos                                                                                Jadvyga Mardosevič

                 Asta Radzevičienė

                 Neringa Švedienė