Civilinė
byla Nr. 2-83/2011
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir
Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R.
W. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 20 d. nutarties,
kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje
byloje Nr. 2-6528-392/2010 pagal ieškovo A. K. prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo atsakovui R. W..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovo A. K. atstovas pareikštu
prašymu prašė nepranešus atsakovui R. W. taikyti
laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo – reikalavimo sumai (400
735,28 Lt) areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą,
o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias
pas jį ar trečiuosius asmenis. Prašymas buvo grindžiamas didele reikalavimo suma.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d.
nutartimi netenkino ieškovo A. K. prašymo imtis laikinųjų
apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo.
Dėl šios nutarties atskirąjį skundą pateikė A. K. atstovas, kuris prašė panaikinti teismo 2010 m. birželio
30 d. nutartį ir patenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo iki ieškinio padavimo dienos.
II.
Pirmosios instancijos teismo
nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 20 d.
nutartimi patenkino ieškovo A. K. atskirąjį skundą –
panaikino teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti
A. K. prašymą imtis laikinųjų apsaugos priemonių
nepareiškus ieškinio atsakovui R. W.. Teismas patenkino
ieškovo A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
– pritaikė areštą atsakovo R. W. 400 735 Lt vertės
nekilnojamajam ir/ar kilnojamajam turtui. Nesant ar nepakankant nekilnojamojo
ir/ar kilnojamojo turto areštavo atsakovo lėšas, esančias bankų ir/ar kitų
kredito įstaigų sąskaitose, leisdamas iš areštuotų lėšų atsiskaityti su
ieškovu. Teismas nurodė, kad jis sutiko su atskirajame skunde nurodytais
argumentais. Teismas taip pat sutiko, kad didelis dokumentų, kuriuos reikia
išversti į anglų kalbą, kiekis, jų surinkimas ir persiuntimas užima daug laiko,
o tai yra svarbi priežastis, trukdanti ieškinį pareikšti iš karto. Prašymas
taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo yra pagrįstas.
Reikalavimo suma didelė, todėl yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų
apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Siekiant
nepakenkti ieškovo interesams bei didesnio nutarties operatyvumo ir efektyvumo
nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimta nepranešus
atsakovui.
III.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovo R. W. atstovas
atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartį. Skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Nėra pagrindo taikyti
laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. nėra grėsmės, kad ieškovui palankaus teismo
sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu. Ieškovas
neįrodė, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, kad
nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimas įvykdymas
būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas.
2.
Ieškovo reikalavimų
suma nėra didelė atsakovui. Atsakovas turi didelės vertės turtą: 4 butus bei 1
automobilių stovėjimo aikštelės vietą Vilniaus mieste, 1 žemės sklypą Vilniaus
rajone, 1 žemės sklypą ir gyvenamąjį namą bei 1 butą Kauno mieste. Šio turto
vidutinė rinkos vertė yra didesnė negu du milijonai litų.
3.
Teismas nepateikė
motyvų, kodėl manė, jog yra pagrindas atsakovui pritaikyti laikinąsias apsaugos
priemones. Teismas nenurodė pagrindo, kodėl apskritai turi būti taikomos
laikinosios apsaugos priemonės, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo
pagrindas.
4.
Nutartis neatitinka
procesinių reikalavimų - prašymas išnagrinėtas skubos tvarka. Teismas nenurodė
motyvų ar aplinkybių, dėl kurių buvo taikytas išimtinis laikinųjų apsaugos
priemonių klausimo sprendimo būdas – nepranešus atsakovui.
Ieškovo A. K. atstovas
atsiliepime į atsakovo R. W. atskirąjį skundą prašo
atsakovo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą bei
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad aplinkybė, jog
atsakovas turi turto, viršijančio ieškinio sumą, negali būti vertinama, kaip
paneigianti didelės sumos, kaip aplinkybės, padidinančios būsimo teismo
sprendimo neįvykdymo riziką, prezumpciją. Vien tai, kad atsakovas šiuo metu
turi turto, nereiškia, jog tokią turtinę padėtį jis išlaikys iki pat teismo
sprendimo vykdymo stadijos. Didelė ieškinio suma yra pakankamas pagrindas ir
motyvas priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovui
suteikta teisė paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties. Atsakovas teikė
prašymą dėl jo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Laikinųjų
apsaugos priemonių pobūdis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar
mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo
išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga
pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 178
str.). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas šių priemonių
taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas
aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia jų ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis
prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Ieškinio
pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai
savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios pat
nuostatos taikytinos ir vertinant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo iki ieškinio pareiškimo. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek
pareikštų ar ketinamų pareikšti reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės
priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės
būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito
asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės
yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą
(Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802/2010;
2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010).
Teisėjų
kolegija, ištyrusi iš bylos išskirtą svarstomam klausimui aktualią medžiagą bei
apelianto atskirąjį skundą ir prie jo pateiktus įrodymus, sutinka su apelianto
motyvais, kad šiuo atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo taikyti laikinąsias
apsaugos priemones. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios
instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemonės pritaikė iš esmės remdamasis
tik didele ieškovo nurodyta reikalavimo suma (b. l. 17-18), tačiau kaip matyti
iš atsakovo prie atskirojo skundo pateiktų dokumentų, ieškovo reikalavimo suma
jam negali būti laikoma didele. Prie atskirojo skundo buvo pateikti duomenys
apie atsakovui R. W. nuosavybės teise priklausantį
nekilnojamąjį turtą (b. l. 40-82). Iš šių duomenų matyti, kad atsakovui
priklausančiam turtui nėra pritaikyti kokie nors apribojimai, o jo nurodyta
turto vidutinė rinkos vertė keletą kartų viršija ieškovo reikalavimo dydį. Į
bylą nėra pateikta kitų įrodymų, kurie leistų pagrįstai abejoti šio turto
buvimo faktu ir turto verte, taip pat kurie sudaryti pagrindą daryti išvadą,
kad atsakovas jam priklausantį turtą ketintų parduoti ar kitu būdu perleisti
kitiems asmenims, taip siekdamas apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi
atsakovas paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, todėl
šiuo atveju nėra pagrindo taikyti jam laikinąsias apsaugos priemones.
Kartu
teisėjų kolegija pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos
bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.), todėl iš esmės
pasikeitus faktinėms aplinkybėms, lemiančioms atsakovo finansines galimybes,
ieškovas turi teisę reikšti naują motyvuotą prašymą dėl šių priemonių taikymo
atsakovui.
Nors
pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir nurodė, kad siekiant
nepakenkti ieškovo interesams bei didesnio nutarties operatyvumo ir efektyvumo,
nutartis priimta nepranešant atsakovui (b. l. 17-18), tačiau minėti argumentai
iš esmės yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir šiuo atveju nesudarė objektyvaus
pagrindo taikyti įstatyme numatytą išimtį dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo nepranešus atsakovui.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsakovo R. W. atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama teismo
nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atmestinas ieškovo A. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones
atsakovui.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 2 punktu,
n
u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 20
d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo A.
K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui R.
W..
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Kazys Kailiūnas
Gintaras Pečiulis