Administracinė byla Nr. A438-99/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02641-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos 9.3.5; 9.8.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Artojas” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Artojas” skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas – žemės ūkio bendrovė „Artojas” (toliau – ir ŽŪB „Artojas”, Bendrovė, pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 69-205 ir šiuo sprendimu patvirtintą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija, teritorinis mokesčių administratorius, atsakovas) 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-26-25.
Pareiškėjas nesutiko su ginčijamais sprendimais. Skunde ir patikslintame skunde paaiškino, kad 2008 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais Bendrovė deklaravo įformintas pardavimų ŽŪB „Miežaičiai” paslaugas, kurių apmokestinamoji vertė 254 085,04 Lt ir pardavimo PVM 45 735 Lt. Šiaulių AVMI 2010 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. 35-213 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir skundžiamame sprendime neneigiama, kad Bendrovė atliko paslaugų suteikimo ir prekių (gyvulių) įsigijimo veiksmus, Šiaulių AVMI neginčija aplinkybės, kad Bendrovė faktiškai nusipirko gyvulius iš ŽŪB „Miežaičiai”, todėl, pareiškėjo manymu, Bendrovė pagrįstai įtraukė pirkimo PVM į atskaitą. Bendrovė nesutiko su VMI išvadomis apie paslaugų nesuteikimą ir manė, kad centrinio mokesčių administratoriaus išvada dėl PVM sąskaitų faktūrų įforminimo realiai neatliktoms paslaugoms paremta spėlionėmis. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad mokesčių administratorius nevertino teisinių santykių visumos, apsiribojo tik aplinkybe dėl sunaudoto kuro kiekio, nesikreipė į kitą sandorio šalį, nerinko ir nevertino kitos, tikrąjį atliekamų veiksmų turinį atskleidžiančios informacijos, nesirėmė jokiais galiojančiais teisės aktais. Centriniam mokesčių administratoriui pateiktos ŽŪB „Miežaičiai” limito kortelių kurui kopijos, iš kurių matyti, jog ŽŪB „Miežaičiai” tinkamam paslaugų atlikimui 2008 m. rugpjūčio 11-29 d. išdavė ŽŪB „Artojas” traktorininkui-mašinistui R. J. 5 926 l gazolio (dyzelinių degalų) ir 67 l tepalo, taip pat 2008 m. rugpjūčio. 11, 13, 15, 20, 22, 24, 26, 28 d. išdavė ŽŪB „Artojas” vairuotojui R. G. 810 l gazolio (dyzelinių degalų) ir 10 l tepalo, neginčijamai patvirtina, kad arimo, transportavimo, kūlimo ir kultivavimo paslaugos pagal sudarytas paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis ir išrašytas PVM sąskaitas-faktūras faktiškai buvo suteiktos.
Pareiškėjo nuomone, Šiaulių AVMI nepagrįstai nurodė, kad Bendrovė už suteiktas paslaugas priskaičiuoto PVM nesumokėjo į biudžetą, kadangi ŽŪB „Artojas”, suteikusi paslaugas ŽŪB „Miežaičiai”, sukūrė pardavimo PVM (45 735,31 Lt), tačiau įsigijusi gyvulius, įgijo teisę į PVM atskaitą (45 884,74 Lt sumai), tokiu atveju įskaitymo būdu pardavimo PVM buvo sumokėtas, be to, Bendrovė 2008 metais turėjo PVM permoką. ŽŪB „Miežaičiai” atsiskaitė su ŽŪB „Artojas” priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.130-6140 straipsniai. Pažymėjo, kad Šiaulių AVMI neginčija aplinkybės, jog Bendrovė faktiškai įsigijo gyvulius iš ŽŪB „Miežaičiai”. Bendrovės galvijų skaičiaus padidėjimą patvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenys, AB „Žemaitijos pienas” parduoto pieno kiekis. Atsižvelgiant į tai, kad ūkinė operacija faktiškai buvo įvykdyta, mano, kad yra visiškai nepagrįstos mokesčių administratoriaus išvados, jog gyvulių įsigijimas iš ŽŪB „Miežaičiai” įformintas tik siekiant išvengti PVM mokėjimo prievolės. Atitinkamai yra nepagrįstas mokesčių administratorius teiginys, kad atsiskaitymai tarp bendrovių už įsigytus gyvulius taip pat nebuvo vykdomi. Mokesčių administratorius taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginį apie ŽŪB „Artojas” nesąžiningumą, t.y. kad Bendrovė žinojo arba privalėjo žinoti, kad ŽŪB „Miežaičiai” nesumokės pardavimo PVM. Pareiškėjas pažymėjo, kad sandorių su ŽŪB „Miežaičiai” sudarymo metu, pareiškėjo žiniomis, ŽŪB „Miežaičiai” buvo veikianti bendrovė, moki. Bendrovė veikė atidžiai, rūpestingai, protingai ir padarė viską, kad įsitikintų, jog sandorio šalis rinkoje veikia teisėtai. Pabrėžė, kad Bendrovė negavo jokios naudos išrašydama PVM sąskaitas-faktūras už neva nesuteiktas paslaugas.
Pareiškėjas paaiškino ir tai, kad pagal 2008 m. spalio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį (2008 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaita faktūra Serija VURN Nr. 0000030) jis įsigijo iš ūkininko V. U. už 1 000 000 Lt 600 galvijų, kuriuos V. U. pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą už 1 000 000 Lt kainą buvo įsigijęs iš Anciškio ŽŪB. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad gyvulių pardavimo operacija tarp Anciškio ŽŪB ir ūkininko V. U. realiai neįvyko ir kad ŽŪB „Artojas” žinojo apie tai, jog Anciškio ŽŪB nesumokės apskaičiuoto ir deklaruoto pardavimo PVM. Pažymėjo, kad Šiaulių AVMI patikrinimo akte ir skundžiamame sprendime konstatavo ne ŽŪB „Artojas”, o kitų asmenų – ūkininko V. U. ir Anciškio ŽŪB – mokesčių įstatymų pažeidimus, nors sankcijos, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai yra taikomos sąžiningam prekių įgijėjui – ŽŪB „Artojas”. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose Nr. A1-355/2004 ir A438-1097/2009, nurodė, kad šiuo atveju egzistuoja abi prielaidos ŽŪB „Artojas” teisei į PVM atskaitą atsirasti, t. y., pirma, pirkėjas ŽŪB „Artojas” iš ūkininko V. U. įsigijo 600 gyvulių ir už įsigytus gyvulius sumokėjo pardavėjui 1 180 000 Lt (įskaitant 180 000 Lt PVM), antra, gyvuliai įsigyti Bendrovės ekonominei veiklai vykdyti, įsigytas prekes Bendrovė panaudojo PVM apmokestinamoms pajamoms uždirbti, be to, dalį įsigytų gyvulių Bendrovė jau yra pardavusi kitiems asmenims, ir pardavimo PVM bus sumokėtas valstybei.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, ŽŪB „Artojas” pagrįstai įtraukė pirkimo PVM sumą (180 000 Lt) į PVM atskaitą. Pareiškėjas paaiškino ir tai, kad Bendrovė buvo informuota apie tai, jog ūkininkas V. U. įsigijo gyvulius iš Anciškio ŽŪB ir kad įsigyti gyvuliai vis dar yra laikomi Anciškio ŽŪB karvidėse. Atsižvelgiant į tai, kad Anciškio ŽŪB komplekse buvo sudarytos geros sąlygos gyvuliams laikyti, ŽŪB „Artojas” kreipėsi į Anciškio ŽŪB ir sudarė su šia bendrove karvidės pastato nuomos sutartį, kad galėtų Anciškio ŽŪB priklausančiose karvidėse laikyti ketinamus įsigyti gyvulius. Įsigijusi iš V. U. gyvulius, Bendrovė kreipėsi į Anciškio ŽŪB dėl įsigytų karvių šėrimo, melžimo, elektros energijos, pašarų karvėms tiekimo ir kt. paslaugų. Pažymėjo, kad Šiaulių AVMI nurodo, jog sandoriai vyko tarp susijusių asmenų, motyvuojant tuo, kad iki 2008 m. liepos 10 d. L. S. valdė 140 000 vnt. Anciškio ŽŪB pajų ir buvo vienas pagrindinių bendrovės pajininkų (kiti skundžiamame sprendime minimi asmenys, pareiškėjo manymu, yra nurodyti grindžiant sąsajumą tarp ūkininko V. U. ir Anciškio ŽŪB, todėl šiuo atveju neturi reikšmės sprendžiant dėl ŽŪB „Artojas” sąžiningumo). Pareiškėjo nuomone, tokios mokesčių administratoriaus išvados yra nepagristos ir neteisėtos, kadangi nuo 2008 m. liepos 10 d. L. S. 140 578 vnt. pajų atiteko I. B., kuris tapo pagrindiniu Anciškio ŽŪB pajininku.
Pareiškėjas pabrėžė, kad gyvulių pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti jau po to, kai pagrindiniu Anciškio ŽŪB pajininku tapo I. B., kuris nėra niekaip susijęs su ŽŪB „Artojas”. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką bylose Nr. A11-719/2007 ir A442-499/2009 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės praktiką (MGK 2005 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. S-202-(7-143/2005)), manė, kad Šiaulių AVMI be jokio pagrindo pritaikė jai turinio viršenybės prieš formą principą, kadangi ūkininko V. U. sandoris su Anciškio ŽŪB buvo sudarytas ne formaliai, ir ŽŪB „Artojas” faktiškai gyvulius įsigijo iš ūkininko V. U., be to, ŽŪB „Artojas” nėra susijusi nei su ūkininku V. U., nei su Anciškio ŽŪB, Bendrovė iš sudarytos gyvulių pirkimo-pardavimo sutarties su V. U. jokios mokestinės naudos negavo, pirkimo PVM sumokėjo tiesiogiai pardavėjui, o aplinkybės, kad pardavėjas galimai nesumokės priskaityto ir deklaruoto pardavimo PVM valstybei, nežinojo ir negalėjo žinoti. Be to, pareiškėjo nuomone, Šiaulių AVMI veiksmai taip pat gali būti vertinami kaip pažeidžiantys dvigubo apmokestinimo draudimo principą, nes, išieškojus iš ūkininko V. U. ir/arba Anciškio ŽŪB nurodytą pardavimo PVM bei paneigus ŽŪB „Artojas” teisę į PVM atskaitą, parduotos prekės būtų apmokestintos PVM du kartus. Pareiškėjas akcentavo, kad jam taip pat neturi būti skaičiuojami delspinigiai už pagrįstai į apskaitą įtrauktą pirkimo PVM ir negali būti skiriama bauda. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad jam paskirta 30 procentų dydžio bauda yra neproporcinga ir neadekvati, atsižvelgiant į tai, kad viso mokestinio patikrinimo metu Bendrovė nuolat bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir netrukdė jam atlikti patikrinimo.
Atsakovas Šiaulių AVMI atsiliepime į patikslintą skundą su ŽŪB „Artojas” skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti, taip pat prašė nagrinėti bylą Šiaulių AVMI atstovui nedalyvaujant.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su Bendrovės skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į ŽŪB „Artojas” skundą paaiškino, kad pagal PVMĮ Nr. IX-751 64 straipsnio 9 dalies nuostatas, atskirais atvejais net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. LVAT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovė 2008 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais deklaravo įformintų pardavimo paslaugų ŽŪB „Miežaičiai” 254 085,04 Lt apmokestinamąją vertę ir 45 735,31 Lt pardavimo PVM, taip pat kad Bendrovė 2008 metų lapkričio mėn. deklaravo įformintą gyvulių įsigijimą iš ŽŪB „Miežaičiai”, kurio apmokestinamoji vertė 254 915,20 Lt, pirkimo PVM 45 885 Lt. Įformintų paslaugų suteikimo sandorių apmokestinamoji vertė atitiko įformintą gyvulių įsigijimo sandorių vertę, abi bendrovės 2008 metais nevykdė atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ir įsigytus gyvulius. Inspekcija nustatė, kad sandoriuose dalyvavo susiję asmenys. Be to, išanalizavusi kuro išdavimą ir aukščiau nurodytų suteiktų paslaugų apimtis, inspekcija nustatė, kad per 112 val. kombainas DON 1500 pagal techninius pajėgumus negalėjo nukulti 500 ha pasėlių plotą (500:121=4,1 ha/val.), o išduoto kuro kiekis 1 280 l neatitiko atliktų darbų apimties (1 ha nukulti reikėtų apie 25 l, visam plotui apie 12 500 l). Taip pat nustatė, kad neatlikti javų vežimo darbai, nes išduoto kuro kiekis pagal nurodytą darbų apimtį yra per mažas (50,27 l) pagal Bendrovės nustatytą kuro normą KAMAZ 5230 45 l/100 km (dirbant su priekaba pakrautų 30 t, turėtų padaryti 33,3 važiavimus, jei vežtų 15 km atstumu, kuro kiekis pervežti 1 000 t būtų apie 225 l). Kultivavimo ir arimo paslaugoms buhalterinėje apskaitoje nenustatyta išrašytų kuro išdavimo limitinių kortelių ir traktorių kelionės lapų, paslaugų suteikimo sutartyse nenumatytas kuro išdavimas paslaugų gavėjo – ŽŪB „Miežaičiai”.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo pabrėžė, jog atsižvelgdama į šias aplinkybes, inspekcija padarė išvadą, kad ŽŪB „Miežaičiai” įformintos kūlimo ir javų vežimo paslaugos negalėjo būti realiai suteiktos, nes sunaudoto kuro kiekiai neatitiko nurodytų atliktų darbų apimčiai, o sudarytose paslaugų suteikimo sutartyse nėra numatytos sąlygos, kad paslaugų atlikimui reikalingas kuro kiekis būtų išduodamas paslaugų gavėjo (ŽŪB „Miežaičiai”), be to, Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nenustatyta kuro įsigijimo faktų iš ŽŪB „Miežaičiai”. Pažymėjo, kad Bendrovės pateiktos limito kortelės kurui nepilnai užpildytos, jose nėra nurodyti limitai, limitą nustačiusio asmens skyriaus viršininko ir sandėlio vedėjo parašų, neįskaitomas įmonės pavadinimas, todėl šios kortelės nelaikytinos tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu kuro išdavimą. VMI vertinimu, Bendrovė elgėsi nesąžiningai ir prisidėjo prie mokesčių nemokėjimo tuo, kad ji ne tik atskaitė ŽŪB „Miežaičiai” į biudžetą nesumokėtą PVM, bet susijusiai bendrovei nesumokėjo už įsigytus galvijus; nesudarydama jai galimybės pačiai sumokėti į biudžetą apskaičiuoto pardavimo PVM, įforminusi sandorio dokumentus už neva tai suteiktas paslaugas, pareiškėjas padidino ŽŪB „Miežaičiai” įsipareigojimus Bendrovei ir 45 735,31 Lt suma sumažino savo įsipareigojimus valstybės biudžetui. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija konstatavo, kad Bendrovė neturi teisės įtraukti į PVM atskaitą 45 885 Lt pirkimo PVM.
Paaiškino, kad patikrinimo metu buvo taip pat nustatyta, jog Bendrovė pagal 2008 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą - faktūrą serija VURN Nr. 0000030 už 600 vnt. gyvulių sumokėjo V. U. grynais pinigais, kuriuos Bendrovei paskolino J. S.. Pažymėjo, kad J. S. (uošvis) 2008 m. valdė ŽŪB „Miežaičiai” 6,7 % pajų, sutuoktinis L. S. nuo 2008 m. balandžio 18 d. buvo įsigijęs Anciškio ŽUB 140 000 vnt. pajų. L. S. uošvis V. Č. turėjo 1 000 vnt. pajų Anciškio ŽŪB, be to, valdė 61 % ŽŪB „Minija”, kuri valdė 81 % ŽŪB “Artojas” pajų. 2008 m. rugpjūčio 4 d. Anciškio ŽŪB visuotinio susirinkimo metu buvo nutarta pirkti 5 000 Lt vertės pajus iš R. P. už 1 200 000 Lt. V. U., gavęs pinigus iš Bendrovės, juos sumokėjo ne Anciškio ŽŪB, o R. P.. Įvertinusi šias aplinkybes, VMI padarė išvadą, kad sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 180 000 Lt dydžio PVM, priskaitytas įforminus gyvulių pardavimą, nebuvo sumokėtas nei vienoje pardavimo grandyje. VMI vertinimu, realiai pardavimo operacijos neįvyko, buvo tik surašyti tarpiniai pardavimo sandorį įforminantys dokumentai (V. U.) ir po to įformintas gyvulių pardavimas pareiškėjai, tačiau gyvuliai niekur nebuvo išvežti. Karvidžių nuomos sutartis sudaryta 2008 m. spalio 1 d., pagal 2008 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitą - faktūrą nuomos mokestis priskaičiuotas už spalio-gruodžio mėnesius, nors gyvulių įsigijimas įformintas nuo 2008 m. lapkričio 13 d. Vadinasi, įforminant karvidės nuomą anksčiau nei buvo įformintas gyvulių įsigijimas, buvo žinoma, kad sandorio tarpininkas V. U. įformins gyvulių pardavimą Bendrovei. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 10 straipsnyje ir 69 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad realiai gyvulių pirkimo pardavimo sandoris vyko tarp Bendrovės ir Anciškio ŽŪB, kuri pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo. Bendrovė žinojo, kad Anciškio ŽŪB nesumokės priskaityto ir deklaruoto pardavimo PVM, todėl Bendrovės elgesys pripažintinas nesąžiningu ir dėl šios priežasties 2008 m. lapkričio mėn. PVM atskaita sumažinta pareiškėjui 180 000 Lt. Savo atsiliepime į skundą VMI taip pat paaiškino, kad, atsižvelgiant į Bendrovės PVM kortelėje buvusias permokas, pareiškėjui apskaičiuota 22 374 Lt PVM delspinigių ir paskirta vidutinė 30 procentų dydžio 67 766 Lt PVM bauda. Pabrėžė ir tai, jog dėl paskirtos baudos dydžio VMI yra pasisakiusi savo sprendime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Artojas” skundą kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjas prašė panaikinti VMI 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 69-205 ir šiuo sprendimu patvirtintą Šiaulių AVMI 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-26-25, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuoti mokėtini į biudžetą 225 885 Lt PVM, 22 374 Lt PVM delspinigiai ir 67 766 Lt PVM bauda. Teismo vertinimu, ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą, taip pat keliamas ginčas dėl pareiškėjo atliktų ūkinių operacijų tikrojo turinio ir pareiškėjo sąžiningumo. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi mokestinio patikrinimo medžiagą, konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti aukščiau išdėstytomis mokestinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ŽŪB „Artojas” atliktų ūkinių operacijų su ŽŪB „Miežaičiai” ir ūkininku V. U. turinys skiriasi nuo šių operacijų formalaus atspindėjimo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Teismo vertinimu, inspekcijos pateikti apskaičiavimai patvirtina, kad Bendrovės deklaruoto sunaudoto kuro kiekiai neatitinka kuro kiekio, kuris faktiškai reikalingas paslaugoms atlikti, nors sudarytose paslaugų suteikimo sutartyse nėra numatyta, kad paslaugų atlikimui reikalingas kuro kiekis būtų išduodamas paslaugų gavėjo (ŽŪB „Miežaičiai”), o Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nenustatyta kuro įsigijimo faktų iš ŽŪB „Miežaičiai”. Pareiškėjo 2008 metų buhalterinėje apskaitoje taip pat nėra duomenų apie ŽŪB „Artojas” ir ŽŪB „Miežaičiai” atliktus apmokėjimus už suteiktas paslaugas ir įsigytus gyvulius. Pareiškėjas paaiškino, kad ŽŪB „Miežaičiai” atsiskaitė su ŽŪB „Artojas” priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, tačiau Bendrovės 2008 metų registruose nurodytos 2008 m. rugsėjo 30 d. užskaitos suma – 267 820,35 Lt neatitinka nei įformintų pardavimo ŽŪB „Miežaičiai” paslaugų vertės (254 085,04 Lt), nei gyvulių įsigijimo iš ŽŪB „Miežaičiai” vertės (254 915,20 Lt) sumų, be to, pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kokius konkrečiai sutarties partnerio priešpriešinius reikalavimus, kada ir kokiai sumai ji užskaitė. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo įformintos kūlimo ir transportavimo pardavimo paslaugos realiai nebuvo suteiktos.
Teismas pabrėžė, kad kitu atveju pareiškėjas, įforminęs gyvulių įsigijimą iš ūkininko V. U., realiai jų į Bendrovės fermas neatgabeno, pagal 2008 m. spalio 1 d. karvidžių komplekso nuomos sutartį, sudarytą dar iki gyvulių pirkimo iš V. U. (pardavimas Bendrovei įformintas 2008 m. lapkričio 13 d.), gyvuliai buvo laikomi ir prižiūrimi Anciškio ŽŪB patalpose. V. U., įformindamas gyvulių pirkimą iš Anciškio ŽŪB, negalėjo nežinoti aplinkybės, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. gyvuliai buvo laikomi patalpose, išnuomotose ŽŪB „Artojas”, todėl akivaizdu, kad ūkinių operacijų dalyviams buvo žinoma, jog gyvulių pardavimas toliau bus įformintas Bendrovei. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad gyvulių pirkimo pardavimo sandoris tarp ūkininko V. U. ir Bendrovės buvo įformintas formaliai, nes faktiškai karvės buvo pirktos iš Anciškio ŽŪB, todėl mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai pritaikė turinio viršenybės prieš formą principą.
Teismas nurodė ir tai, jog mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, kad tiek vienu atveju, pareiškėjui sudarant sandorius su ŽŪB „Miežaičiai”, tiek kitu atveju, perkant Anciškio ŽŪB priklausiusias karves, sandoriuose dalyvavo susiję asmenys, kaip juos apibrėžia PVMĮ 2 straipsnio 31 dalis. Pirmu atveju VMI nustatė, kad ŽŪB „Miežaičiai“ didžiausią pajų dalį (apie 38,4 %) valdė UAB „Vilniaus vizija“, J. S. turėjo 6,7% pajų, S. L. (ŽŪB „Minija“ (turinčios 81 % ŽŪB „Artojas“ pajų) pajininko ir vadovo Vytauto J. L. sutuoktinė) – 7,6 %, J. L. (ŽUB „Minija“ pajininko ir vadovo Vytauto J. L. tėvas) – 7,5 %, VMI EDS duomenimis 2006 m. rugsėjo 26 d. dienai S. L. turėjo UAB „Vilniaus vizija“ 75 % pajų. Antru atveju Inspekcija nustatė, kad J. S., paskolinusios Bendrovei 1 180 000 Lt, uošvis J. S. 2008 metais valdė ŽŪB „Miežaičiai“ 6,7 % pajų, sutuoktinis L. S. nuo 2008 m. balandžio 18 d. buvo įsigijęs Anciškio ŽŪB 140 000 vnt. pajų, L. S. uošvis V. Č. turėjo 1 000 vnt. pajų Anciškio ŽŪB, be to, valdė 61 % ŽŪB „Minija“, kuri, savo ruožtu, valdė 81 % ŽŪB „Artojas“ pajų. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d. Anciškio ŽŪB visuotinio susirinkimo metu buvo nutarta už 1 200 000 Lt pirkti 5 000 Lt vertės pajus iš R. P., kuriam sumokėjo V. U., gavęs pinigus iš Bendrovės. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ūkinių operacijų dalyviai, įskaitant pareiškėją ŽŪB „Artojas”, žinojo arba turėjo galimybę žinoti šių operacijų aplinkybes ir tikruosius tikslus, taip pat tai, kad pardavėjas nesumokės pridėtinės vertės mokesčio. Teismo vertinimu, minėtų ūkinių operacijų dalyviai, šiuo konkrečiu atveju – pareiškėjas, elgėsi nesąžiningai, todėl atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą.
Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, kad jis nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti apie kontrahentų veiklos neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta juridinių faktų visuma, t. y. kad pareiškėjo sutarčių partneriai nesumokėjo PVM už parduotus gyvulius bei kad pareiškėjas apie tai žinojo arba turėjo galimybę žinoti, – vadovaujantis minėtu LVAT išaiškinimu, paneigia ŽŪB „Artojas” teisę į PVM atskaitą. Tokiu būdu, byloje nustatytos objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai pritaikė turinio viršenybės prieš formą principą, pripažindamas, kad Bendrovė realiai neatlikusi kultivavimo ir javų vežimo paslaugų, bei žinodama, kad gyvulių pardavėjas ŽŪB „Miežaičiai” priskaityto pardavimo PVM nesumokės į biudžetą, pagrįstai sumažino ŽŪB „Artojas” pirkimo PVM atskaitą 45 885 Lt ir 180 000 Lt sumai (iš viso 225 885 Lt). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami VMI 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 69-205 ir šiuo sprendimu patvirtintas Šiaulių AVMI 2010 m. balandžio 21 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-26-25, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota 225 885 Lt PVM ir 22 374 Lt PVM delspinigių bei paskirta 67 766 Lt PVM bauda, priimti teisėtai ir pagrįstai, naikinti šių mokestinių sprendimų pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamais sprendimais pareiškėjai paskirta 30 procentų dydžio PVM bauda sudaro PVMĮ 123 straipsnio 2 dalyje numatytą baudos dydžio vidurkį, todėl yra visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jam paskirta PVM bauda yra neproporcinga. Teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Šiaulių AVMI veiksmai gali būti vertinami kaip pažeidžiantys dvigubo apmokestinimo draudimo principą, nes pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas žemės ūkio bendrovė „Artojas” prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti nepakeistą. Atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Šiaulių AVMI 2010 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 14.4-26-25, kuriuo patvirtintas Šiaulių AVMI 2010 m. vasario 12 d. patikrinimo aktas Nr. 35-213, nustatantis, jog pareiškėjui mažinama PVM atskaita 2008 m. lapkričio mėn. 225 885 Lt (180 000 Lt+45 885 Lt) ir pareiškėjui nurodyta sumokėti 225 885 Lt PVM, 22 374 Lt PVM delspinigių bei 67 766 Lt PVM baudą. Taigi mokestinis ginčas byloje kilęs dėl teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą.
Minėti papildomi mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti, nesuteikiant teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, dėl ūkinių operacijų su ŽŪB „Miežaičiai“, pagal kurias pareiškėjas iš ŽŪB „Miežaičiai“ 2008 m. lapkričio mėn. įsigijo gyvulių už 254 915,20 Lt (pirkimo PVM sudarė 45 885 Lt) bei 2008 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. suteikė ŽŪB „Miežaičiai“ paslaugų už 254 085,04 Lt (pardavimo PVM – 45 735,31 Lt). Taip pat mokesčiai priskaičiuoti už ūkinę operaciją su ūkininku V. U., pagal kurią 2008 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas iš ūkininko nupirko 600 vnt. galvijų už 1 180 000 Lt sumą (180 000 Lt PVM).
Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, yra suformuluotos atitinkamos taisyklės, kurias galima sugrupuoti sekančiai:
1. pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas);
2. mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami pridėtinės vertės mokesčiai ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas).
Aiškindama pirmosios taisyklės turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi šias nuostatas, kad „prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti“; „Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas: pardavėjui sumokėjus PVM, o pirkėjui neleidžiant jo atskaityti, parduotos prekes (suteiktos paslaugos) PVM galimai būtų apmokestinamos du ar daugiau kartų“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-355/2004).
Paminėtoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija, aiškindama antrosios taisyklės (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principą) turinį, konstatavo, kad „Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą“; „mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas“.
Administracinių teismų praktikoje, aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, taip pat yra konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pareiškėjo bei atsakovo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo įformintos kūlimo, transportavimo, kultivavimo ir arimo paslaugos ŽŪB „Miežaičiai“ realiai nebuvo suteiktos. Tai neabejotinai patvirtina atsakovo pateikti ir pareiškėjo nenuginčyti duomenys, pagal kuriuos transporto priemonės KAMAZ 5230 ir kombaino DON 1500 realiai sunaudotinas kuro kiekis nurodytai darbų apimčiai atlikti akivaizdžiai neatitinka Bendrovės nurodyto išduoto kuro kiekio, t. y. išduoto kuro kiekiai yra akivaizdžiai per maži nurodytoms darbų apimtims atlikti. Pareiškėjas ŽŪB „Artojas“ pagal 2008 m. spalio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartį (t. I, b. l. 162) ir 2008 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą (t. I, b. l. 161) iš pardavėjo ŽŪB „Miežaičiai“ įgijo 160 vnt. galvijų už 254 915,20 Lt, pirkimo PVM – 45 885 Lt. Šiaulių AVMI surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, jog pareiškėjas ir ŽŪB „Miežaičiai“ yra susiję asmenys, kaip juos apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalis (ŽŪB „Minija“, turinčios 81 % Bendrovės pajų, pajininkas ir vadovas V. J. L. yra sutuoktinis S. L., turinčios 7,6 % ŽŪB „Miežaičiai“ pajų ir 75 % pajų UAB „Vilniaus vizija“, kuri savo ruožtu yra pagrindinė (34,8 % pajų) ŽŪB „Miežaičiai“ pajininkė, ir J. L., turinčio 7,5 % ŽŪB „Miežaičiai“ pajų, sūnus). Todėl tokiu būdu, t. y. įforminęs realiai nesuteiktų kūlimo, transportavimo, kultivavimo ir arimo paslaugų už nurodytą 254 085,04 Lt sumą (pardavimo PVM – 45 735,31 Lt) ŽŪB „Miežaičiai“, pareiškėjas prisidėjo prie ŽŪB „Miežaičiai“ priskaičiuoto pardavimo PVM nesumokėjimo. Pareiškėjas žinojo, kad ŽŪB „Miežaičiai“ į biudžetą nesumokės 45 885 Lt pardavimo PVM ir atskaitė ŽŪB „Miežaičiai“ į biudžetą nesumokėtą pridėtinės vertės mokesčio sumą, todėl elgėsi nesąžiningai ir neteko teisės į PVM atskaitą įtraukti 45 885 Lt pirkimo PVM.
Be to, teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors formaliai 600 vnt. galvijų pirkimas už 1 180 000 Lt sumą buvo įformintas pirkimo – pardavimo sandoriu tarp ūkininko V. U. ir ŽŪB „Artojas“, tačiau faktiškai nurodytus gyvulius pareiškėjas pirko iš Anciškio ŽŪB. Tai, kad ūkininkas V. U., nupirkęs gyvulius iš Anciškio ŽŪB, juos Bendrovei pardavė 2010 m. lapkričio 13 d. (2010 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaita faktūra (t. I, b. l.153)), kai dar 2010 m. spalio 1 d. Bendrovė ir Anciškio ŽŪB buvo sudariusi karvidžių komplekso nuomos sutartį (t. I, b. l. 154), taip pat tai, jog gyvuliai, nepaisant nuosavybės teisės į juos perėjimo, ir toliau visą laiką buvo laikomi bei prižiūrimi Anciškio ŽŪB patalpose, rodo, jog ŽŪB „Artojas“ jau buvo žinomas kaip galutinis gyvulių pirkėjas bei patvirtina, kad pagal tikruosius ūkinių operacijų tikslus faktinis gyvulių pirkimo pardavimo sandoris įvyko tarp pareiškėjo ir Anciškio ŽŪB. Taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino, jog mokesčių administratorius pagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalį, nustačius, kad J. S., paskolinusios Bendrovei 1 180 000 Lt galvijų pirkimui ir kurios sutuoktinis L. S. iki 2008 m. leipos 10 d. turėjo Anciškio ŽŪB 140 000 vnt. pajų, tėvas V. Č., turėdamas 1 000 vnt. Anciškio ŽŪB pajų, tuo pačiu metu turėjo ir 61 % pajų ŽŪB „Minija“, kuri, kaip jau nustatyta, turėjo 81 % Bendrovės pajų, darytina pagrįsta išvada, jog ŽŪB „Artojas“ ir Anciškio ŽŪB yra susiję asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2008 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimu buvo areštuotas Anciškio ŽŪB turtas, darytina išvada, jog visuma šių nustatytų aplinkybių sudarė pakankamą pagrindą konstatavimui, jog pareiškėjas ŽŪB „Artojas“ žinojo (arba turėjo žinoti), kad pardavėjas Anciškio ŽŪB nesumokės priskaičiuoto 180 000 Lt pardavimo PVM.
Taigi nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas abejais atvejais, žinodamas, kad ŽŪB „Miežaičiai“ ir Anciškio ŽŪB pardavimų PVM nesumokės, buvo nesąžiningas, todėl neteko teisės į PVM atskaitą ir todėl atsakovas Šiaulių AVMI teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjo pirkimo PVM atskaitą 45 885 Lt ir 180 000 Lt sumomis. Šiuo atveju pareiga įrodyti nežinojimą ar negalėjimą žinoti apie kontrahentų veiklos neteisėtumą tenka pareiškėjui, tačiau ŽŪB „Artojas“ neįrodė, kad aptartos ūkinės operacijos buvo realios bei kad jis veikė sąžiningai. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra paremtos įrodymais ir pačios savaime nesudaro pagrįsto pagrindo nuneigti byloje surinktus pakankamus įrodymus. Mokesčių administratoriaus pagrįstai rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis ir ŽŪB „Artojas“ apskaičiavo papildomai mokėtinus 225 885 Lt PVM, 22 374 Lt PVM delspinigių bei 67 766 Lt PVM baudą.
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. P444-196/2008, P756-151/2009; P525-194/2009 ir kt.). 2011 m. kovo 3 d. sprendimu teismas išsprendė visus pareiškėjo pateiktus reikalavimus ir nurodė, jog sprendime nustatytų faktų visuma paneigia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, t. y. iš esmės paneigia pareiškėjo skundo argumentus. Taigi tai, kad teismas nepasisakė atskirai dėl kiekvienos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi.
Remiantis šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Artojas” apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Stasys Gagys |
| Romanas Klišauskas |
| Veslava Ruskan |