Civilinė byla Nr. 2S-433-527/2012;
pirmosios instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė;
procesinių sprendimų kategorijos: 110.1; 121.14; 122.2.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-19823-638/2011 (Nr. 2-1111-638/2012) pagal ieškovės UAB „LVF transportas“ ieškinį/patikslintą ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties punkto pripažinimo negaliojančiu,
n u s t a t ė:
ieškovė ieškiniu (b. l. 2-5) kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti atsakovės vienašališką 2009-01-26 keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, o, sutikslinusi reikalavimus, patikslintu ieškiniu taip pat dar prašė pripažinti negaliojančiu 2009-01-26 keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties 12.1 punktą. Ieškovė reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti vienašališką ginčo sutarties nutraukimą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas. Ieškovė nurodė, kad atsakovė vienašališkai nutraukia ginčo sutartį, todėl ieškovė nuo 2011-12-05 netenka teisės vykdyti keleivių pervežimus. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bendrovė patirs didžiulius nuostolius, nes nutraukus sutartį bus priversta atleisti darbuotojus, nutraukti transporto priemonių, būtinų keleivių pervežimams vykdyti, nuomos sutartis, t. y. praktiškai nutraukti bendrovės veiklą. Esant teigiamam teismo sprendimui, t. y. patenkinus ieškovės ieškinį, ieškovė negalės įvykdyti teismo sprendimo ir pradėti vykdyti keleivių pervežimus pagal ginčo sutartį su savivaldybe, nes nebeturės tam reikalingų transporto priemonių ir darbuotojų, t. y. teismo sprendimo įvykdymas pasidarys nebeįmanomas, nes bendrovė nebeturės tam būtinos materialinės ir techninės bazės.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011-12-01 nutartimi (b. l. 6-7), prašymą išnagrinėjęs žodinio proceso tvarka parengiamojo posėdžio metu, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino: uždraudė atsakovei vienašališkai nutraukti su ieškove sudarytą 2009-01-26 keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartį Nr. 201-2-61 iki įsiteisės teismo sprendimas. Teismas nustatė, kad teismas nebespės išnagrinėti bylos iki numatomo sutarties nutraukimo 2011-12-05, nes kitas posėdis buvo paskirtas tik 2011-12-19, todėl sprendė, kad ieškovės prielaida, jog, nesiėmus prašomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti padaryta ieškovei nepataisoma žala, yra pagrįsta, nes nutraukus sutartį ieškovė bus priversta atleisti darbuotojus, nutraukti transporto priemonių, būtinų keleivių pervežimams vykdyti, nuomos sutartis. Teismo nuomone, tokiu atveju, net atsakovei ir nesiimant jokių kitų sprendimo vykdymą apsunkinančių veiksmų, vis vien teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų nebeįmanomas arba labai apsunkintas, nes ieškovė nebeturėtų tolesnei veiklai būtinos materialinės ir techninės bazės bei darbuotojų. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog laikinųjų apsaugos priemonių negalima taikyti, nes ieškovė vykdo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančią veiklą. Teismas nurodė, kad kol nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas, galimo teismo sprendimo įvykdymas yra užtikrinamas ne vienašališku sutarties nutraukimu, o laikinųjų apsaugos priemonių institutu. Atsakovė gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei mano teismo sprendimo vykdymą būsiant apsunkintą tų veiksmų, kuriuos šiuo metu atlieka ieškovė.
Atsakovė atskiruoju skundu (b. l. 91-94) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-01 nutartį panaikinti ir kausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas nutarties nemotyvavo, tik apsiribojo konstatavimu, kad ieškovės prielaida yra pagrįsta. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, inter alia turi įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas (LAT 2008-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949 2008; 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-251/2011). Ši teismo pareiga apima ir būtinybę įvertinti, ar ieškovės ieškinyje prašomas taikyti civilinių teisių gynybos būdas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, yra leistinas. Nustačius, kad konkrečiu atveju ieškovės teisės negalėtų būti ginamos konkrečiu ieškinyje nurodytu būdu, negalimas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siekiant užtikrinti šio ieškovės reikalavimo įvykdymą, nes pagrindo manyti, kad byloje galėtų būti priimtas palankus ieškovei sprendimas, nėra, o tuo pačiu nėra ir CPK 144 str. 1 d. numatyto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo. Be to, taikydamas specifines, įstatyme tiesiogiai nenumatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo atidžiai įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu nesukuriama teisės aktus pažeidžianti situacija, ir ar tokia laikinoji apsaugos priemonė per se nepažeidžia teisės aktų reikalavimų (Vilniau apygardos teismo nutartis c. b. Nr. 2S-1987-823/2011). Laikinosios apsaugos priemonės taikomos vadovaujantis ekonomiškumo ir efektyvumo principais bei viešuoju interesu; teismas gali nuspręsti netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Atsakovė, kaip savivaldybės institucija, vykdo eilę funkcijų, įgyvendindama Kauno miesto ir jo gyventojų viešuosius interesus. Maža to - viešųjų interesų įgyvendinimas yra vienas iš pagrindinių teisės aktais įtvirtintų šios institucijos tikslų (LR Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 2 d. 4 p.). Kauno miesto savivaldybės kompetencija apibrėžta Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 33 punkte numatyta, kad keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija. Pagal Kelių transporto kodekso 4 str. 1 ir 3 d. savivaldybių institucijos vykdo valdymo funkcijas kelių transporto srityje, t. y. valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi, pagal kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Viešojo intereso įgyvendinimui savivaldybės administracijai svarbu užtikrinti keleivių vežimo organizavimą, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų užtikrinti saugų eismą, keleivių bei kitų eismo dalyvių teisių apsaugą, sveikatos ar net gyvybės saugumą. CPK 149 str. 2 d. numatyta, kad teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti naikintinos ir tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nepanaikinus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Viešasis interesas apima pagrindinius pricipus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių grupei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2006-12-07 nutartis c. b. Nr. 2-670/2006, 2009-11-19 nutartis c. b. Nr. 2-1304/2009). Atsakovės nuomone, skundžiama nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeis viešuosius interesus, nes ieškovė pastoviai pažeidinėjo ginčo sutartį, už įvairius pažeidimus atsakovė per 2010 m. ieškovės (buvusi L. V. firma) darbuotojams buvo surašyti 8 administraciniai teisės pažeidimo protokolai, dėl minėtų pažeidimų Administracijos komisija prie Kauno miesto savivaldybės tarybos administracinio teisės pažeidimo bylose priėmė nutarimus, kuriais pažeidėjams skyrė baudas. Atkreiptinas dėmesys, kad visi nutarimai buvo neskundžiami. Todėl laikytina, kad ieškovė ir toliau gali neatsakingai vykdyti ginčo sutartį, taip keldama grėsmę žmonių saugumui ir saugiam kelių eismui. Atsakovė mano, kad, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo bei proceso koncentracijos principais, teismas turėtų panaikinti ginčijamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas pažeidė CPK 147 str. 1 d. įtvirtintą reikalavimą, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendė parengiamajame teismo posėdyje 2011-11-29. Apie tai, kad parengiamajame teismo posėdyje bus sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovė informuota nebuvo, todėl ir negalėjo pateikti išsamių atsikirtimų į ieškovės pareikštą prašymą, taip apribojant atsakovės teises į tinkamą gynybą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į CPK 3 str. 1 d. įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teisingumo principas, įtvirtintas LR Konstitucijoje, atspindi visuomenės poreikį užtikrinti visų asmenų lygiateisiškumą. Bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo (LAT 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, 2002-01-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-146/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartis byloje Nr. 2-403/2007). Teismas, neatsižvelgdamas į atsakovės interesus, sukūrė esminę šalių nelygybę. Išankstinis draudimas asmeniui įgyvendinti savo teises tuo metu, kai dėl tokio draudimo (ieškinio reikalavimas) vyksta ginčas iš esmės, neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis c. b. Nr. 2-704/2011; Vilniaus apygardos teismo nutartis c. b. Nr. 2S-1987-823/2011). Ginčijamu sutarties vienašališku nutraukimu ieškovė siekia toliau vykdyti ginčo nutartį. Tačiau, kaip ir nurodyta atsakovės atsiliepime, sutartis buvo nutraukta dėl imperatyvių teisės aktų nuostatų, todėl šiuo atveju sustabdžius minėtos sutarties nutraukimo procedūrą atsakovė patirs didesnius nuostolius nei ieškovė, nes bus pažeistas viešasis interesas ir asmenų, eismo saugumo užtikrinimas. Sutarties nuostatomis ieškovė įsipareigojo vykdyti savo veiklą nepažeidinėdama LR galiojančių teisės aktų ir Kauno miesto savivaldybės institucijų priimtų norminių teisės aktų, tačiau per 2010 m. ieškovės ekipažams buvo surašyti 8 administraciniai teisės pažeidimo protokolai. Nors laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti jo privalomumą, tai yra minėtos priemonės taikomos siekiant apsaugoti teisėtus ieškovės interesus, tačiau ši apsauga turi būti adekvati siekiamiems tikslams ir nelemti neproporcingai didelių nuostolių atsakovei, neturi pernelyg trikdyti jos veiklos bei nepažeisti viešojo intereso, nes pareikšto ieškinio pagrįstumas bei teisėtumas dar nėra įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-261/2006).
Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 12-14) prašo palikti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-01 nutartį. Ieškovė nurodė, kad šioje byloje vyksta ginčas dėl teisėtumo vienašališko pervežimų sutarties nutraukimo apelianto iniciatyva nuo 2011-12-05. Bylos nagrinėjimas yra tik prasidėjęs, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė nuo 2011-12-05 netektų teisės vykdyti keleivių pervežimus pagal ginčo sutartį. Kadangi ši sutartis su apeliante yra vienintelė sutartis, pagal kurią ieškovė vykdo savo ūkinę veiklą, todėl ji būtų priversta atleisti savo darbuotojus, nutraukti transporto priemonių, būtinų keleivių pervežimams, nuomos sutartis, t. y. praktiškai būtų likviduota visa bendrovės ūkinė - materialinė bazė, kuri faktiškai buvo sukurta būtent ginčo sutarties vykdymui. Esant teigiamam teismo sprendimui, t. y. patenkinus bendrovės ieškinį ir pripažinus vienašališką ginčo sutarties nutraukimą neteisėtu, bendrovė šio teismo sprendimo vykdyti nebegalės, nes vėl pradėti dirbti pagal su atsakove sudarytą keleivių pervežimo sutartį neturės galimybės, nes nebeturės tam būtinos ūkinės - materialinės bazės, t. y. darbuotojų, automobilių, kasos aparatų ir t. t. Remiantis šiais argumentais ieškovė laiko, kad teismas priimdamas skundžiamą nutartį ekonomiškumo principo nepažeidė. Teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, o proporcingumo principas reiškia, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turi įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovės teisėtus interesus ir nei vienam nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Ieškovės interesas šioje byloje yra pripažinti neteisėtu vienašališką apeliantės ginčo sutarties nutraukimą ir toliau vykdyti savo ūkinę veiklą pagal šią ginčo sutartį, kuria ji užsiėmė keturiolika metų. Apeliantės interesas yra vienašališkai nutraukti ginčo sutartį su ieškove nuo 2011-12-05. Jei teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės uždrausti apeliantei vienašališkai nutraukti ginčo sutartį būtų panaikintos, apeliantė įgytų nepagrįstą pranašumą šioje byloje, nes net esant teigiamam teismo sprendimui ieškovė negalėtų vėl toliau pradėti vykdyti savo įsipareigojimų pagal ginčo sutartį, nes nebeturėtų tam būtinos materialinės - techninės bazės bei darbuotojų. Bendrovė, kurios visos ūkinės - finansinės veiklos pagrindas yra tik ši ginčo sutartis su apeliante, neturi finansinių galimybių mokėti nedirbantiems darbuotojams atlyginimų ir už stovinčių mašinų nuomą. Susiformavusioje teismų praktikoje yra akcentuojama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, o tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, būna atsakyta tik ištyrus įrodymus ir nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės (Kauno apygardos teismo 2011-11-09 nutartis c. b. Nr. 2S-2296-273/2011). Nuo 2011-10-01 įsigaliojo teismo pareiga (CPK 144 str. 1 d.) preliminariai vertinti ieškinio pagrįstumą, tačiau šis vertinimas yra susijęs su tam tikra proceso eigos specifika: byloje pateiktų argumentų pagrįstumas vertinamas bylą nagrinėjant iš esmės, tiriant ir vertinant įrodymus, tuo tarpu ieškinio priėmimo ir klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo nagrinėjimo metu tėra sprendžiama, ar nėra objektyvių teisinių ir faktinių kliūčių reiškiamam reikalavimui patenkinti tuo atveju, jeigu ieškinyje nurodytos aplinkybės pasitvirtintų (Kauno apygardos teismo 2011-10-20 nutartis c. b. Nr. 2S-2283-343/2011). Remiantis šiais argumentais ieškovė mano, kad apeliantės motyvas, kad ginčijama nutartis yra neteisėta dar ir dėl to, kad ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumas bei teisėtumas dar nėra įvertinti, negali būti vienas iš pagrindų šiai nutarčiai naikinti. Apeliantė atskirajame skunde nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, t. y., kad apeliantei nutraukus ginčo sutartį su ieškove būtų objektyviai užkirstas kelias grąžinti ieškovę į pirminę iki sutarties nutraukimo buvusią padėtį, t. y. galėtų išlikti ieškovės ta pati materialinė - techninė bazė ir ji vėl realiai galėtų pradėti vykdyti šią sutartį, todėl ieškovė laiko, kad teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones apeliantės atžvilgiu.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Ginčas byloje nagrinėjamu atveju kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad šalys 2009-01-26 sudarė keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartį Nr. 201-2-61. Sutarties 12 p. nustatyti atvejai, kai užsakovas (Kauno miesto savivaldybė) gali vienašališkai nutraukti sutartį: „12.1. jeigu Vežėjas nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų; 12.2 kitais Lietuvos respublikoje galiojančių teisės aktų numatytais atvejais“. Atsakovė sutarties nutraukimo pagrindu nurodo ginčo sutarties 12.1 p., motyvuodama, kad ieškovė (vežėja) nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. sutarties vienašališko nutraukimo priežastis - ieškovės vairuotojų padaryti 8 administraciniai teisės pažeidimai (už sistemingą keleivių vežimą be bilietų, tokiu būdu slepiant gautas pajamas, dėl ko galėjo būti neteisingai paskaičiuojami ir mokami mokesčiai valstybei) per 2010 metus, dėl kurių vairuotojai buvo atleisti iš darbo. Byloje ieškovė ieškiniu siekia pripažinti neteisėtu vienašališką Sutarties nutraukimą. Pirmosios instancijos teismas 2012-02-01 sprendimu ieškinį atmetė, tačiau sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes apskųstas apeliaciniais skundais, o laikinosios apsaugos priemonės ginčo sprendimu pritaikytos iki sprendimo įsiteisėjimo.
Esminis byloje atskiruoju skundu keliamas klausimas - ar pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė (nuo 2012-12-01 sustabdytas vienašališkas ginčo sutarties, kuri turėjo būti nutraukta 2011-12-05, nutraukimas iki įsiteisės teismo sprendimas) nepažeidžia viešo intereso dėl neužtikrinto asmenų eismo saugumo ir ar išlaikyta proceso šalių interesų pusiausvyra, įvertinant abiejų šalių teisėtus interesus ir nė vienai nesuteikiant nepagrįsto prioriteto.
Ieškovė ieškinyje pareiškė reikalavimą pripažinti neteisėtu šalių sudarytos keleivių vežimo sutarties nutraukimą. Ieškovei nustojus vykdyti šalių sudarytą sutartį – teikti keleivių vežimo paslaugas reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutiniu taksi (22–ojo maršruto „Rokai-Šiaurės pr.“) - tektų atleisti šią paslaugą vykdančius darbuotojus - vairuotojus ir kitą personalą. Jei apeliacinės instancijos teisme būtų priimtas priešingas sprendimas - ieškinys būtų patenkintas ir sutarties nutraukimas pripažintas negaliojančiu, teismui kyla abejonių, ar ieškovė turėtų tinkamas ir būtinas materialines, technines ir žmogiškųjų išteklių sąlygas sklandžiai įvykdyti galimai jai palankų teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, kad dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo yra patiriamos didesnės neigiamos pasekmės, nei kad jų netaikius – ieškovei padaryta žala (pavyzdžiui, mokėtas nedirbantiems darbuotojams atlyginimas, nuoma už stovinčias mašinas ir kt.). Be to, įvertintina ir tai, kad atsakovė nepateikė duomenų apie tai, ar 22-ojo maršrutinio taksi maršrutas Kauno miesto savivaldybės sprendimu yra panaikintas arba jį ketinamas naikinti, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstai nukentėtų ir teisėti šio maršruto keleivių interesai, nes nutraukdama sutartį su ieškove atsakovė nenurodo jokios alternatyvos, kaip bus vykdoma minėta viešoji paslauga. Apeliantė nepateikė nei konkrečių argumentų, nei įrodymų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str.1 d. 6 p.) neigiamos pasekmės būtų didesnės nei jų teikiama nauda. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir šiuo metu vykdo veiklą, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, ir kad vis pasikartojantys pažeidimai keleivių vežimo srityje yra grėsmė tiek tolimesniam teisės aktų pažeidimui, tiek eismo saugumui užtikrinti. Be to, atsakovė, kaip savivaldybės institucija, vykdanti eilę funkcijų, įgyvendinant Kauno miesto ir jo gyventojų viešuosius interesus, turi galimybę kitomis priemonėmis užtikrinti keleivių saugumą, t. y. pažeistas teises bei teisėtus interesus ginant administracine tvarka.
Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad Kauno miesto apylinkės teisme tai pačiai atsakovei dėl vienašališko sutarties keleivių gabenimo maršrutiniais taksi nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sprendimų panaikinimo yra iškelta ir daugiau iš esmės analogiškų civilinių bylų, kuriose teismai ieškovų prašymu taip pat taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė Kauno miesto savivaldybei vienašališkai nutraukti sutartis dėl keleivių vežimo reguliariais reisais maršrutiniais taksi (įsiteisėjusi 2011-12-02 nutartis Nr. 2-1819-748/2012; 2011-12-21 nutartis Nr. 2-2049-886/2012). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovės atskirąjį skundą, įvertina ir šią aplinkybę, nes teismai, priimdami procesinius sprendimus, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad laikinoji apsaugos priemonė buvo nepagrįstai taikyta parengiamajame teismo posėdyje iš anksto nepranešus atsakovei, dėl ko ji neteko galimybės paruošti atsikirtimus. Tačiau, kaip spręstina iš ginčo nutarties, atsakovės atstovas parengiamajame posėdyje dalyvavo, jo pozicija buvo išklausyta, todėl negalima teigti, kad buvo apribotos atsakovės teisės į tinkamą gynybą. Be to, pažymėtina, kad teisę pateikti visus argumentus atsakovė realizavo ir apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis CPK 334-336, 338-339 str.,
n u t a r i a
atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, palikti nepakeistą.
Teisėja Jolita Cirulienė