Administracinė byla Nr. eA-598-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02089-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą pareiškėjui A. K. dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra, NMA) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 3R-101(AG-74/05-2014).

Paaiškino, kad ginčijamame Komisijos sprendime klaidingai nurodyta, jog Agentūra „tą pačią administracinę procedūrą baigė skirtingais dokumentais“. Agentūros 2014 m. kovo 7 d. raštu Nr. BR6-(11.2.6.)-2134 pareiškėjas buvo informuotas, kad 2014 m. sausio 22 d. sprendimas laikomas negaliojančiu nuo 2014 m. kovo 6 d., t. y. nuo tos dienos, kai buvo priimtas naujas sprendimas. Pareiškėjo atžvilgiu nesusiklostė situacija, kai vienu metu galioja abu dokumentai, nors 2014 m. sausio 22 d. sprendimas ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimas iš esmės nėra skirtingi. Minėti sprendimai pareiškėjui sukelia tokias pačias teisines pasekmes. Abiem sprendimams suteiktas tas pats numeris (BR.6-2164704), o dėl to, kad ateityje nekiltų nesusipratimų, Agentūra 2014 m. sausio 22 d. sprendimą pripažino negaliojančiu. Agentūra pareiškėjo 2012 metų paraiškos administravimą baigė vienu dokumentu, t. y. 2014 m. kovo 6 d. sprendimu. Nuo 2014 m. kovo 6 d. pripažinusi negaliojančiu 2014 m. sausio 22 d. sprendimą, Agentūra iš karto priėmė kitą sprendimą, kuriuo pareiškėjui suteikiamų teisių apimtis liko ta pati, t. y. 2014 m. sausio 22 d. sprendimo pripažinimu negaliojančiu pareiškėjo teisės nebuvo atimtos ar kokiu nors būdu suvaržytos.

Pažymėjo, kad Komisijos sprendime yra netikslus teiginys, jog Agentūra baigė „administracinę procedūrą“, nes pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį administracinė procedūra yra viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai, nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą. Agentūroje pareiškėjo skundas nebuvo gautas, todėl Agentūra neturėjo pagrindo atlikti administracinę procedūrą. 2014 m. kovo 6 d. sprendimas buvo priimtas siekiant aiškiau motyvuoti galutinės išmokos sumos pareiškėjui susidarymą. Atkreipė dėmesį, kad 2014 m. sausio 22 d. sprendimas buvo suformuotas naudojant Supaprastintų tiesioginių išmokų administravimo sistemą, todėl jame neatsispindėjo visos faktinės aplinkybės, kurios buvo įvertintos administruojant 2012 metų paraišką. Agentūros 2014 m. kovo 6 d. sprendime pareiškėjui taikomos poveikio priemonės buvo išsamiai pagrįstos ne vien tik teisės normomis, bet ir faktinėmis aplinkybėmis. Todėl priešingai nei teigiama Komisijos sprendime, tokio Agentūros elgesio negalima laikyti nesąžiningu pareiškėjo atžvilgiu.

Agentūra taip pat nesutiko su Komisijos teiginiu, kad 2014 m. kovo 6 d. sprendimo priėmimu paneigiama Komisijos kompetencija spręsti, „ar Agentūrai teiktinas įpareigojimas“. 2014 m. kovo 6 d. sprendimas (jo kopija) buvo nedelsiant, t. y. 2014 m. kovo 7 d. 9 val. 49 min., išsiųstas Komisijos elektroniniu paštu. Komisijos posėdis įvyko 2014 m. kovo 12 d. 9 val. 30 min., kurio metu, kaip teigiama Komisijos sprendime, pareiškėjas skundė taip pat ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimą (pareiškėjas nesutiko su jam pritaikyta 4 734,37 Lt sankcija). Todėl, atsakovo manymu, Komisija klaidingai vertina 2014 m. kovo 6 d. sprendimo priėmimą kaip galimybės pareiškėjui apginti savo teises ribojimą. Pareiškėjas Komisijos posėdyje pasinaudojo savo teise tikslinti reikalavimą ir, gindamas savo teises, apskundė 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Komisijai. Komisija, turėdama visas galimybes toliau nagrinėti bylą ir pagal savo kompetenciją tikrinti 2014 m. kovo 6 d. sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, to nepadarė ir iš karto įpareigojo Agentūrą iš naujo administruoti pareiškėjo 2012 metų paraišką bei priimti naują sprendimą. Pažymėjo, kad Agentūrai nebuvo nurodytos 2012 metų paraiškos administravimo klaidos, todėl tokį Komisijos įpareigojimą Agentūra galėtų įvykdyti tik formaliai, todėl po formalaus 2012 metų paraiškos naujo įvertinimo būtų priimtas sprendimas, analogiškas 2014 m. kovo 6 d. sprendimui. Taip pareiškėjas neprarastų galimybės ginti savo interesų, bet jo interesų gynimas užsitęstų daug ilgiau. Atsakovas nesutiko su Komisijos teiginiu, kad Agentūra piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, priešingai, priėmus 2014 m. kovo 6 d. sprendimą, Komisija turėjo galimybę nagrinėti bylą iš esmės (dėl skundžiamos sankcijos pritaikymo teisėtumo ir pagrįstumo) ir taip operatyviai išspręsti kilusį ginčą.

Komisija sprendime nurodė, kad 2014 m. kovo 6 d. sprendimas naikintinas kaip priimtas nesant teisinio pagrindo. Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Taisyklės), 31.14 papunktyje nustatyta, kad, baigusi administruoti paraišką, Agentūra paskelbia informaciją apie pareiškėjui apskaičiuotas išmokas bei pritaikytas sankcijas. Taigi, 2014 m. kovo 6 d. sprendimu buvo baigtas 2012 metų paraiškos administravimas. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m sausio 22 d. sprendimą Agentūra pripažino negaliojančiu, 2012 metų paraiškos administravimas turėjo būti baigtas kitu individualiu administraciniu aktu, kuris ir buvo priimtas 2014 m. kovo 6 d.

Atsakovas taip pat nesutiko su Komisijos sprendime nurodytu argumentu, kad Agentūra negali pripažinti negaliojančiu savo sprendimo, jei tuo sprendimu suteiktos teisės nėra panaikinamos ar apribojamos, nes kartu su minėtu pripažinimu priimtas naujas pareiškėjo padėties nebloginantis sprendimas, kuriuo detalizuojamas (išsamiau motyvuojamas) ankstesnis sprendimas. Jei Agentūra, vadovaudamasi principu „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, visgi neturėjo teisės pripažinti negaliojančiu 2014 m. sausio 22 d. sprendimo, tai šį sprendimą turėjo teisę pripažinti negaliojančiu Komisija, kuri ginčijamu sprendimu taip ir padarė, tačiau tai per se nereiškia, kad naikintinas yra ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimas, kuriuo baigiamas pareiškėjo 2012 metų paraiškos administravimas. Atkreipė dėmesį, kad Komisija 2014 m. kovo 6 d. sprendimą panaikino visiškai nevertinusi faktinių aplinkybių ir taikomų sankcijų pagrįstumo, todėl įpareigojimas pakartotinai administruoti 2012 metų paraišką ir priimti naują sprendimą yra nepagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu atsakovo NMA prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 3R-101(AG-74/05-2014), kuriuo panaikintas Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. BR6-2164704 ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. BR6-2164704, ir Agentūra įpareigota iš naujo administruoti A. K. 2012 m. gegužės 9 d. paraišką.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 9 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, kurią 2012 m. liepos 10 d. prašymu patikslino. Paraiškoje iš viso deklaruotas 40,16 ha plotas tiesioginėms išmokoms ir 20,18 ha paramai pagal Lietuvos kaimo 2007–2013 metų programos priemonę „Ekologinio ūkininkavimo programa“ gauti.

Išdėstęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Agentūra 2014 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2164704 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“, kuriuo pareiškėją informavo, kad, pagal 2012 metų paraiškoje pateiktus duomenis, jam skiriama 26 828,10 Lt dydžio galutinė paramos suma (pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus (39,65 ha) – 16 134,79 Lt, kompensacinės išmokos už Ekologinio ūkininkavimo programą už javus (19,97 ha) – 14 824,73 Lt, kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ „Rizikos“ vandens telkinių gerinimo programą – 602,95 Lt, kompleksinio programos susiejimo sankcija – 4 734,37 Lt). Sprendime paaiškinta, kad sankcijos pagal pateiktą paraišką pritaikytos/ parama neskiriama, kadangi pareiškėjas nesilaikė Aprašo reikalavimų, jo valdoje nustatytas pakartotinis (-iai)/ nepakartotinis (-iai) netyčinis (-iai) GAAB reikalavimo ir / ar standarto, nustatyto 1.2 punkte (pažeidimo mastas – didelis, sunkumas – sunkus, poveikio trukmė – nepastovi) (šio reikalavimo nesilaikymo faktas pirmą kartą nustatytas 2011 metais), „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ nesilaikymo atvejis (-ai), parama sumažinama 15 proc. Pažymėta, kad sankcijos pagal pareiškėjo pateiktą paraišką buvo pritaikytos vadovaujantis Taisyklių 9, 21.13, 42.2, 42.2.3, punktais, Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 (toliau – ir Metodika), 2 punktu (pacituota netyčinio reikalavimų pažeidimo sąvoka; pažymėta, kad jeigu per trejų metų laikotarpį po šio pažeidimo bus dar kartą nustatyta, jog pareiškėjas nesilaiko to paties (tų pačių) reikalavimo (-ų), toliau bus taikomos Metodikos nuostatos dėl pakartotinio reikalavimo (-ų) nesilaikymo) 5 punktu, 5.1–5.3 punktais, 5.3.1 punktu, 5.3.2 punktu, 5.4 punktu, 8 punktu, 8.1–8.6 punktais, 13 punktu, 13.1–13.3 punktu, 131 punktu, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152, 8.5 punktu.

Agentūra 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. BR6-2164704 nurodė įvertinusi 2012 metų paraišką ir informavo, kad pareiškėjui skiriama galutinė 26 828,10 Lt dydžio paramos suma, kuri apskaičiuota atsižvelgus į 2012 m. spalio 25 d. patikros nustatytą ploto trūkumą (0,21 ha) ir 0,30 ha mažesnį 5PP2-2 produkcijos realizavimo padengtą plotą; taip pat taikoma 4 734,37 Lt dydžio kompleksinio paramos susiejimo sankcija (parama sumažinta 15 proc.), kadangi nustatytas pakartotinis netyčinis to paties GAAB2 reikalavimo pažeidimas, išdėstė tokio sprendimo priėmimo teisinius ir faktinius pagrindus.

Agentūra 2014 m. kovo 7 d. raštu Nr. BR6-(11.2.6.)-2134 pareiškėją informavo, kad 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. BR6-2164704 laikomas negaliojančiu nuo naujo sprendimo Nr. BR6-2164704 priėmimo dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 6 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros 2014 m. sausio 22 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu panaikino Agentūros 2014 m. sausio 22 d. sprendimą ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimą, o Agentūrą įpareigojo pareiškėjo 2012 metų paraišką administruoti iš naujo.

Teismas, išanalizavęs Taisyklių 63, 31.6, 31.2, 31.7, 31.14, 71 punktus, sutiko su Komisijos sprendimo išvada, kad iš Agentūros 2014 m. sausio 22 d. sprendimo sunku nustatyti, koks yra sankcijų pritaikymo pagrindas, ar pažeidimas laikomas pakartotiniu ar nepakartotiniu tyčiniu (ir kodėl), neaišku, su kokia faktine aplinkybe siejamos sprendime išdėstytos teisės aktų normos. Agentūra sprendime vadovavosi duomenimis, kurių pagrindimas (faktais) bei atitiktis (sąsajumas) teisės normoms nėra aiškiai nustatytas. Be to, Agentūra pati pripažino, kad 2014 m. sausio 22 d. sprendime neatsispindi visi Agentūros įvertinti faktai (neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų). Iš Komisijos administracinio ginčo bylos Nr. AG-74/05-2014 matyti, kad Agentūra, sužinojusi apie pareiškėjo pateiktą skundą Komisijai ir pastarosios pradėtą skundo nagrinėjimo procedūrą, 2014 m. kovo 6 d. priėmė naują sprendimą bei 2014 m. kovo 7 d. raštu pareiškėjui nurodė, kad Agentūros 2014 m. sausio 22 d. sprendimas laikomas negaliojančiu.

Teismas taip pat sutiko su Komisijos išvada, kad minėti atsakovo veiksmai vertintini kaip teisiškai nepagrįsti ir neteisėti, kadangi vienos ir tos pačios procedūros eigoje (pabaigoje) negali būti priimami du individualūs administraciniai aktai. Ta pati viešojo administravimo subjekto atliekama administracinė procedūra negali pasibaigti vieno administracinio akto priėmimu, jo laikymu negaliojančiu ir kito priėmimu. Tai prieštarauja teisingumo, protingumo, gero viešojo administravimo principams bei galimybės apginti savo teises interesą turinčiam subjektui ribojimu. Nagrinėjamu atveju Agentūra tą pačią administracinę procedūrą baigė skirtingais dokumentais. Teisės aktuose, kurie reglamentuoja Agentūros atliekamas funkcijas ir kompetenciją, nėra nustatyta Agentūros teisė (nesant joje gauto pareiškėjo skundo ar nustatytų naujų reikšmingų sprendimui faktinių aplinkybių) pripažinti savo pačios, baigus administruoti paraišką, priimtą sprendimą negaliojančiu. Kaip ir minėta anksčiau, Agentūros priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas pavestas Komisijai arba administraciniam teismui. Teismas sutiko su Komisijos vertinimu, kad atsakovas atliko priešingus teisės normose išdėstytus veiksmus, o tai prieštarauja viešosios teisės principui, kad viešojoje teisėje institucijos gali atlikti tik veiksmus, nurodytus teisės normose, ir negali elgtis dispozityviai. Agentūrai pripažinus negaliojančiu jos pačios priimtą sprendimą, dėl kurio Komisijoje buvo pradėta ir dar nebaigta ikiteisminė skundo nagrinėjimo procedūra, bei priėmus naują sprendimą, paneigiama būtent Komisijos ar administracinio teismo kompetencija vertinti, ar skundžiamas sprendimas pagrįstas, ar Agentūrai teiktinas įpareigojimas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisinių santykių dalyviai savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti. Teismas pritarė Komisijos vertinimui, kad Agentūros 2014 m. kovo 6 d. sprendimo pateikimas (išsiuntimas) likus kelioms dienoms iki Komisijos posėdžio dienos laikytinas nesąžiningu pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų. Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Akcentavo, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ir privalo laikytis Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, gero administravimo principo, kuris, inter alia apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Agentūrai, kaip viešojo administravimo subjektui, ir jos priimamiems sprendimams taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Pažymėjo, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Teisėtumo principas suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. AS556-951/2014), teismas konstatavo, kad viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius, asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų, negu buvo nustatyta priimtu sprendimu. Be to, viešojo administravimo subjektų veikloje taikomas principas ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl teismas darė išvadą, kad NMA, 2014 m. kovo 6 d. sprendimu panaikindama 2014 m. sausio 20 d. sprendimą, paneigė bendrąjį viešojo administravimo srityje galiojantį teisėtumo principą.

Remdamasis anksčiau išdėstytų teisės normų aiškinimu, teismas sutiko su Komisijos 2014 m. kovo 12 d. sprendime padaryta išvada, kad Agentūros 2014 m. sausio 22 d. sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras: 2014 m. sausio 22 d. sprendime vadovautasi duomenimis, kurių pagrindimas (faktais) bei atitiktis (sąsajumas) teisės normoms nėra aiškiai nustatytas; NMA tą pačią administracinę procedūrą baigė skirtingais sprendimais; NMA, pripažinusi negaliojančiu savo pačios priimtą sprendimą bei priėmusi naują sprendimą, paneigė tiek Komisijos, tiek administracinio teismo kompetenciją spręsti, ar skundžiamas aktas yra pagrįstas.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad Komisija faktines ginčo aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimtas 2014 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 3R-101(AG-74/05-2014) yra pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis atsakovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

III.

Atsakovas NMA pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo               panaikinti Komisijos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 3R-101 (AG-74/05-2014) dalį, kuria panaikinamas 2014 m. kovo 6 d. sprendimas ir NMA įpareigojama iš naujo administruoti pareiškėjo 2012 metų paraišką, bei priimti dėl jos naują sprendimą; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3631-171/2015; išspręsti ginčą iš esmės.

Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir pareiškime pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos  direktoriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. BR6-2164704 ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. BR6-2164704 teisėtumo.

Šie sprendimai buvo priimti svarstant pareiškėjo 2012 m. gegužės 9 d. pateiktą paraišką dėl   paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus suteikimo pagal Lietuvos kaimo 2007–2013 metų programos priemonę „Ekologinio ūkininkavimo programa“.

Pirmuoju, 2014 m. sausio 22 d., sprendimu buvo nuspręsta skirti 26 828,10 Lt dydžio paramos sumą, kuri buvo apskaičiuota atsižvelgus į 2012 m. spalio 25 d. patikros metu nustatytą ploto trūkumą (0,21 ha) ir 0,30 ha mažesnį 5PP2-2 produkcijos realizavimo padengtą plotą; taip pat taikant 4 734,37 Lt dydžio kompleksinio paramos susiejimo sankciją (parama sumažinta 15 proc.).

Antruoju, 2014 m. kovo 6 d., sprendimu taip pat buvo nuspręsta skirti 26 828,10 Lt dydžio paramos sumą, kuri buvo apskaičiuota atsižvelgus į 2012 m. spalio 25 d. patikros nustatytą ploto trūkumą (0,21 ha) ir 0,30 ha mažesnį 5PP2-2 produkcijos realizavimo padengtą plotą; taip pat taikant 4 734,37 Lt dydžio kompleksinio paramos susiejimo sankciją (parama sumažinta 15 proc.), konstatuojant, jog buvo nustatytas pakartotinis netyčinis to paties GAAB2 reikalavimo pažeidimas.

Agentūra 2014 m. kovo 7 d. raštu Nr. BR6-(11.2.6.)-2134 pareiškėją informavo, kad 2014 m. sausio 22 d. sprendimas laikomas negaliojančiu nuo naujo sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 6 d.

Iš to kas pasakyta matyti, kad atsakovas dėl vienos ir tos pačios administracinės procedūros priėmė du sprendimus.  Šį ginčą nagrinėjusios institucijos, tokius atsakovo veiksmus pripažino neteisėtais, prieštaraujančiais Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams.

Apelianto teigimu,  antruoju, 2014 m. kovo 6 d., sprendimu jis pašalino pirmojo sprendimo techninio pobūdžio trūkumus bei išdėstė išsamesnius argumentus dėl priimamo sprendimo, tuo pačiu panaikindamas  pirmąjį sprendimą. Nurodo, kad nelikus pirmojo sprendimo, ginčą nagrinėjusios institucijos turėjo vertinti antrąjį sprendimą.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad <...> „pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą,“<...>. To paties įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata minėtajai, kurioje taip pat nustatyta, kad „Skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą,“<...>.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad juo yra įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei  priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats  jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais, antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma.

Apibendrinus šį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats  jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat  yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu.

Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektas pažeidęs šį draudimą rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų rezultate, bus neteisėtas, nes juo galimai bus pažeisti minėti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.

Remiantis prieš tai aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tokiais atvejais, kai dviejų administracinių procedūrų rezultate yra priimami du sprendimai, neteisėtu sprendimu paprastai turėtų būti pripažįstamas tas sprendimas, kuris yra priimamas  po „pirmojo“ sprendimo priėmimo, nes priėmus  „pirmąjį“ sprendimą, viešojo administravimo subjektui yra draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius  sprendimus.

  Visa tai lemia, kad antrasis, 2014 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. BR6-2164704, buvo priimtas pažeidžiant minėtus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl pagrįstai ir teisingai buvo pripažintas neteisėtu bei panaikintas.

Iš ginčijamo 2014 m. sausio 22 d. sprendimo taip pat matyti, kad jame yra prieštaringai išdėstyti teiginiai dėl galimai pareiškėjo padaryto pakartotinio tyčinio arba netyčinio to paties GAAB2 reikalavimo pažeidimo ir pan., kas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Tai, kad šio sprendimo motyvuojančioji dalis neatitinka šių reikalavimų atsakovas iš esmės ir neginčija.

Tai savo ruožtu taip pat lemia, kad ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai ir teisingai pripažino ir šį sprendimą neteisėtu, jį panaikino bei įpareigojo atsakovą dėl pareiškėjo 2012 m. gegužės 9 d. paraiškos priimti naują sprendimą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus, dėl kmo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

              Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė