Civilinė byla Nr. e2A-427-755/2020
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04782-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.11.1; 3.2.4.4; 3.2.4.5; 3.2.4.9.2; 3.3.1.14
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 16 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyginto Mažuikos, Nijolės Danguolės Smetonienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Parts and car“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020-02-28 sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-344-812/2020 pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Agroservice-SV“ ieškinį atsakovei uždarąjai akcinei bendrovei „Parts and car“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys A. S., V. M..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ribotos atsakomybės bendrovė (toliau tekste ir RAB) „Agroservice-SV“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau tekste – UAB) „Parts and car“ 2 000 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2018-10-02 ieškovė sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Parts and car“, pagal kurią UAB „Parts and car“ pardavė, o RAB „Agroservice-SV“ nupirko transporto priemonę F. D., 2011 m. gamybos. Sutartyje šalys nurodė, kad automobilis parduodamas už 2 000 Eur. Nurodyta suma buvo preliminari, faktiškai šalys susitarė dėl 3 800 Eur dydžio automobilio pirkimo–pardavimo kainos.
3. Už automobilį ieškovės įgaliotinis A. S. sumokėjo atsakovės direktoriui V. M. per du kartus grynaisiais 2 000 Eur (200 Eur ir 1 800 Eur). Atsakovės direktorius nesurašė ir neišdavė grynųjų pinigų priėmimo dokumento, tačiau, gavęs 1 800 Eur, perdavė jam pirkimo–pardavimo sutartį dėl automobilio pirkimo už 2 000 Eur, PVM sąskaitą faktūrą tai pačiai sumai ir originalius nupirkto automobilio dokumentus. Automobilis iki pilno atsiskaitymo buvo saugomas pas atsakovę.
4. Automobilio pirkėjas - Ukrainoje registruotas ir veikiantis juridinis asmuo, todėl atsakovė buvo informuota, kad mokėjimo pavedimo atlikimas užtruks. Atsakovės direktorius sutiko palaukti apmokėjimo. Konkreti data nebuvo nurodyta.
5. Atsakovė ieškovei pranešė, kad nutraukė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir automobilio ieškovei nebeparduos. Sumokėtus pinigus atsisakė grąžinti, nes, teigė, dalyvaudamas aukcione, patyrė nuostolių. 2018-10-11 atsakovė automobilį registravo savo vardu.
6. Siekdamas išsaugoti automobilio nuosavybės teisę, ieškovės įgaliotinis A. S. 2018-10-19 užregistravo VĮ „Regitra“ Panevėžio filiale automobilį ieškovės vardu, pateikdamas jam perduotus 2018-10-02 pirkimo–pardavimo sutartį, 2018-10-03 PVM Sąskaitą-faktūrą serija PARTS Nr. 002, originalius automobilio registracijos dokumentus ir gavo automobilio registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) Atsakovė 2018-10-02 pirkimo–pardavimo sutartį ir teisinę automobilio registraciją anuliavo ir 2018-10-21 pardavė transporto priemonę už didesnę – 5 200 Eur kainą kitam fiziniam asmeniui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
7. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020-02-28 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės UAB „Parts and car“ 2 000 Eur sumokėto avanso ir 545 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei RAB „Agroservice-SV“; 132,58 Eur kelionės į teismo procesą Lietuvoje išlaidų trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, A. S.; 5,70 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžeto pajamas. Grąžino A. S. 400 Eur avansą.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018-10-02 buvo surašyta automobilio F. D., valst. Nr. 38998DL, pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė, atstovaujama A. S., nupirko, o atsakovė pardavė automobilį už 2 000 Eur. Faktiškai automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo baigta pildyti ir pasirašyta 2018-10-03 V. M. automobilyje, dalyvaujant A. S. ir jo sutuoktinei. 2018-10-03 atsakovės direktorius perdavė A. S. PVM sąskaitą faktūrą serija PARTS Nr. 002 2 000 Eur sumai, išrašytą ieškovei , bei automobilio registracijos dokumentus. Automobilio pardavimo sutartyje atsakovė nurodė banko atsiskaitomosios sąskaitos numerį ir SWIFT kodą, reikalingą tarptautinio mokėjimo pavedimo atlikimui.
9. 2018-10-03 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 002 nenurodytas jos apmokėjimo terminas. Tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.53 straipsniu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad prievolė sumokėti turėjo būti įvykdyta per septynias dienas, t.y. iki 2018-10-10.
10. Mokėjimo pavedimas įstatyme nustatytu terminu nebuvo atliktas, todėl, nesulaukusi apmokėjimo už automobilį, nei ieškovei, nei jos įgaliotiniui A. S. neatsakant į atsakovės direktoriaus SMS žinutes, atsakovė, nurodžiusi, kad automobilį pardavinėja kitiems asmenims, nes nesulaukė pinigų iš pirkėjo, taip pranešusi apie automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, 2018-10-11 informavo VĮ „Regitra“ apie neva prarastus užsienyje išduotus transporto priemonės registracijos dokumentus ir įregistravo automobilį savo vardu (civ. b. 2-907-996/2019, b.l. 67, 101).
11. Nustatė, kad ieškovei pažeidus CK 6.344 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą sumokėti už daiktą kainą, atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.217 straipsnis), o ieškovė įgijo teisę reikalauti grąžinti jai viską, ką ji, vykdydama sutartį , yra perdavusi kitai šaliai (CK 6.221 straipsnio 1 dalis).
12. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatyta, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, ji sudaryta įgaliotiniui A. S. neviršijus jam suteiktų teisių pagal 2018-10-03 įgaliojimą, atstovavimo faktas automobilio pardavėjai buvo atskleistas tinkamai, todėl civilinės teisės ir pareigos, kylančios iš 2018-10-02 automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, atsirado ne įgaliotiniui A. S., o RAB „Agroservice-SV“ (civilinė byla Nr. 2-907-956/2019). Šias sprendime nustatytas faktines aplinkybes laikė prejudiciniais faktais nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurių iš naujo nebereikia įrodinėti, todėl atsakovės argumentus, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą nustatytų byloje aplinkybių ir ištirtų įrodymų, o taip pat nuoseklų trečiojo asmens A. S. elgesį tiek du kartus kreipiantis į policiją dėl atsakovės veiksmų įvertinimo, šiai atsisakant parduoti automobilį ir grąžinti sumokėtus 2 000 Eur, tiek abiejų teisminių procesų metu padarė išvadą, kad A. S., atstovaudamas ieškovę RAB „Agroservice-SV“, per du kartus 2018-10-02 ir 2018-10-03 sumokėjo atsakovei UAB „Parts and car“, atstovaujamai direktoriaus V. M., 200 Eur ir 1 800 Eur už automobilio F. D., valst. Nr. 38998DL, 2011 m. gamybos, pirkimą. Atsakovė nutraukė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, automobilį pardavė kitam pirkėjui, negrąžino už automobilį sumokėto avanso, todėl reikalavimą tenkino ir iš atsakovės priteisė 2 000 Eur avanso įmoką (CK 6.222 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Atsakovė UAB „Parts and car“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020-02-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
15. Nurodo, kad su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis sutinka, tačiau nesutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais: dėl 1800 Eur grynųjų pinigų perdavimo fakto, dėl ieškovės teisės gauti 1 800 Eur iš atsakovės, dėl trečiojo asmens ieškovės pusėje bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
16. Ieškovė yra užsienio juridinis asmuo, kuris yra išdavęs užsienio valstybėje įgaliojimą veikti A. S. Lietuvoje, - nupirkti automobilį. Teigia, kad teismas nepagrįstai taikė CK 2.151 straipsnį, kuris įpareigoja atstovaujamąjį atlyginti atstovo visas turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, ir todėl padarė klaidingą išvadą, kad A. S. išlaidas turi atlyginti ieškovė, o ši įgijo dėl to reikalavimo teises į atsakovą. Mano, kad teismas negalėjo įgaliotinio ir įgaliotojo tarpusavio santykių aiškinimui taikyti Lietuvos Respublikos teisės. Ieškovė yra užsienio juridinis asmuo, kuris įgaliojimą išdavė A. S. pagal Ukrainos teisės santykius ir jų tarpusavio santykiams (įgaliotojo ir įgaliotinio tarpusavio atsiskaitymui ) taikytina Ukrainos Respublikos teisė. Ieškovė nepateikė duomenų, kaip šiuos santykius reglamentuoja Ukrainos Respublikos teisės normos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Ukrainos Respublikos teisė nustato šiuos santykius pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (CK 1.114 straipsnis)
17. Teismas nepagrįstai ginčijamame 2019-07-11 sprendime nevertino (sprendimo 5 lapas, civilinė byla Nr.2-907-956/2019 ) nurodytos aplinkybės, kad, teismui pasiūlius pakeisti netinkamą šalį - ieškovą tinkamu, ieškovas nesutiko būti pakeistas kitu asmeniu ir prašė bylą nagrinėti iš esmės, nurodydamas, kad jis 2 000 Eur sumokėjo savo pinigais, o RAB „Agroservice-SV“ atstovas nurodė, kad nesutinka įstoti į bylą su savarankiškais reikalavimais dėl ginčo dalyko, nes ieškovas yra tinkama šalis, o jis neturi pareigos mokėti ieškovui (A. S.) 2 000 Eur avansą už automobilį, ieškovas turi reikalauti pinigų iš atsakovės.
18. Ieškovė anksčiau paminėtoje civilinėje byloje pripažino, kad jos atstovas A. S. sumokėjo savo pinigus ir būtent jis turi reikalavimo teisę, o pats ieškovas nemokės A. S. 2 000 Eur. Ieškovė pripažino, kad savavališkai, ne pagal įgaliojimą A. S. sumokėjo prašomą sumą priteisti iš atsakovės ir šios sumos ieškovė A. S. už automobilį nesumokėjo. Ieškovė ieškinio pareiškimo metu jokių išlaidų nebuvo patyrusi, o tik vėliau, bylos nagrinėjimo metu, ieškovė, atsiskaitydama su A. S., elgėsi nesąžiningai (CK 6.67 straipsnis).
19. Tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, atsakovei teismo metu pateikus teisinius argumentus, kad pati ieškovė nėra atsiskaičiusi su įgaliotiniu A. S., todėl neturi reikalavimo teisės, A. S. ir ieškovės atstovas paprašė nebaigti bylos nagrinėti ir atidėti teismo posėdį baigiamosioms kalboms parengti, ką teismas ir padarė. Per tą laiką A. S. nuvyko į Ukrainą ir gavo iš ieškovės dokumentus, kad įmonė jam sumokėjo 2 000 Eur (grivinomis). Taip ieškovė pateikė į bylą įrodymą, kad išmokėjo A. S. pinigus, vien tik tam, kad ieškinys galėtų būti patenkintas ir trečiasis asmuo A. S. nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Akivaizdu, kad ieškinys pateiktas tik A. S. interesais, kuris ir yra tikrasis ieškovas, tik prisidengta ieškovės vardu.
20. RAB „Agroservice-SV“ yra valdoma savininko, kuris yra O. S., A. S. žmonos, tėvas. Mano, kad jų tarpusavio santykiai yra atsakovės atžvilgiu nesąžiningi. Tokiu nesąžiningu sandoriu yra laikytinas įgaliotojo (ieškovo) atsiskaitymas su įgaliotiniu (A. S.). Teigia, kad jis sudarytas fiktyviai, siekiant sudaryti iliuziją, kad ieškovė atsiskaitė su įgaliotiniu ir kad ji pripažįsta, jog jos įgaliotinis A. S. atsakovei sumokėjo 2 000 Eur. Tokį ieškovės įrodymą apie atsiskaitymą su įgaliotiniu A. S. laiko niekiniu.
21. A. S. nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis sumokėjo atsakovei 54 000 grivinų ar šią sumą eurais. Ieškovė realiai neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo atsiskaityti su A. S., nes pirkimo–pardavimo sutartis jau buvo nutraukta, o A. S. nepateikė duomenų, kad jis su atsakove atsiskaitė ir sumokėjo jai 2 000 Eur.
22. Teigia, kad ginčijamame sprendime teismo pozicija neaiški ir dviprasmiška, teismas nenuoseklus, nes sprendimo 20 punkte nurodyta, kad šalys susitarė, jog automobilis bus perkamas-parduodamas realiai už 3 800 Eur, o į sutartį įrašė kitą kainą- 2 000 Eur, iš kurių 200 Eur jau buvo sumokėti ir liko sumokėti į atsakovės sąskaita pavedimu 1 800 Eur, o jau sprendimo 21 punkte nurodo priešingai, kad šalys neketino keisti sutartyje ir PVM sąskaitoje -faktūroje nurodytos 2 000 Eur kainos. Teisme tiek atsakovės direktorius V. M., tiek A. S. teigė, kad sutartis būtų buvusi pakeista vėliau, nurodant realią 3 800 Eur kainą.
23. Ieškovė neįrodė, kad yra sumokėjusi pati ar per įgaliotinį A. S. 2000 Eur. Teismas nepagrįstai šią aplinkybę laikė įrodyta, nors tokiai išvadai pagrįsti pakankamai įrodymų byloje nėra. Mano, kad ieškovė neįrodė 2000 Eur sumokėjimo fakto.
24. Pažymi, kad ieškovė ir atsakovė yra juridiniai asmenys, kurie veikė per atstovus ar įgaliotinius, kuriems taikomi tie patys reikalavimai kaip juridiniam asmeniui (CK 2 knyga).
25. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik A. S. ir O. S. parodymais. Šie parodymai prieštarauja atsakovės direktoriaus V. M. parodymams. Kitų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės 2 000 Eur perdavimo faktą atsakovei, byloje nėra. Byloje liudytojas M. R. S. teikė paaiškinimus ir nurodė, kad jo sūnus A. S. neturėjo pinigų ir jis jam paskolino juos, kad nuskristų atostogauti į Norvegiją. Ši aplinkybė patvirtina, kad A. S. neturėjo pinigų ir perduoti atsakovei 1 800 Eur negalėjo.
26. Visi kiti rašytiniai įrodymai yra susiję tik su sudarytu pirkimo–pardavimo sandorio įforminimu, bet ne pinigų sumokėjimo fakto patvirtinimu. Tiek atsakovė, tiek A. S. patvirtino, kad norint ieškovei atlikti mokėjimo pavedimą į Lietuvą, reikėjo tinkamai įforminti pirkimo–pardavimo sutartį, tam buvo reikalingi automobilio dokumentai, sutartis, sąskaita-faktūra. Visi šie dokumentai buvo perduoti atsakovės A. S., kad būtų pradėtos tvarkyti automobilio pirkimo–pardavimo procedūros, norint automobilį parduoti į Ukrainą.
27. Ieškovė privalėjo sumokėti 3 800 Eur, iš jų pavedimu 2 000 Eur ir grynaisiais pinigais papildomai 1 800 Eur. Atsakovė susitarė su A. S., kad sutartis bus pakeista, nurodant tikrąją pirkimo–pardavimo kainą, kai ieškovė sumokės 2 000 Eur pavedimu ir 1 800 Eur grynaisiais. Iš 1 800 Eur grynaisiais A. S. sumokėjo avansu 200 Eur, kas užfiksuota atsakovės kasoje.
28. Pažymi, kad automobilis natūroje turėjo būti perduotas ieškovei tik tada, kai būtų sumokėta visa kaina. Priešingai nei nurodo teismas, sutarties šalys gali sutartį, jos sąlygą ir taip pat kainą pakeisti bet kada, sudarant sutartį ta pačia forma (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). CK 6.314 straipsnis leidžia šalims susitarti, kad visa kaina (galutinė suma) bus sumokėta perduodant daiktą. Toks šalių susitarimas ir buvo, todėl automobilių dokumentų perdavimas ieškovės atstovui, sąskaitos išrašymas, sutarties pasirašymas neįrodo atsiskaitymo fakto, o įrodo, kad pirkėjas privalo sumokėti visą kainą iki nuosavybės perdavimo momento.
29. Galvojant, kad ieškovė turėjo sumokėti tik pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 2000 Eur kainą mokėjimo pavedimu ir tam pavedimui atlikti reikėjo laiko, tai akivaizdu, kad ieškovė ir neketino mokėti likusios 1 800 Eur sumos ir negalėjo oficialiai rodyti, kad ji tą sumą sumokėjo ar ketino sumokėti. Todėl ieškovė negali reikalauti to, ko nesumokėjo ir jos įgaliotinis neturėjo bei negalėjo sumokėti. Ieškovė pripažįsta, kad ji turėjo sumokėti pavedimu 2 000 Eur, šios sumos nesumokėjo, ir dėl šios priežasties sutartis pagrįstai buvo nutraukta .
30. Pažymi, kad teismo išvada, jog atsakovė netinkamai įformino pinigų gavimo faktą yra nepagrįsta, nes pinigus priėmė atsakovės direktorius V. M. ir juos įnešė į kasą, parodydamas, kad pinigus sumokėjo ieškovė. Koks asmuo fiziškai perdavė pinigus teisiškai nesvarbu, svarbu, kad būtų nurodyta kieno pinigai įnešami į kasą ir kokia jų paskirtis. Ieškovės sumokėti 200 Eur yra apskaityti atsakovės kasoje ir tai patvirtina, kad finansinė operacija įvyko, pinigų priėmimo kvitas buvo perduotas A. S..
31. Ieškovė, kaip juridinis asmuo, kuriam keliami didesni reikalavimai, privalėjo gauti pakvitavimą apie pinigų perdavimą, o jeigu tokio negavo, atsisakyti perduoti pinigus. A. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis pastoviai perka automobilius Lietuvoje ir juos išveža į Ukrainą klientams, kad tai yra jo verslas.
32. Nelogiška, kad ieškovės atstovas A. S., gavęs pakvitavimą apie 200 Eur sumokėjimą, būtų nepareikalavęs žymiai didesnės sumos sumokėjimo faktą patvirtinančio dokumento. Tam nebuvo būtina gauti oficialų kasos pajamų kvitą, užteko bet kokios formos pakvitavimo, tačiau ir tokio dokumento apie pinigų sumokėjimą ieškovas negalėjo pateikti.
33. Tik po to, kai atsakovas nutraukė vienašališkai automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovės atstovas A. S. pradėjo teigti, kad yra sumokėjęs ne 200 Eur , o dar papildomai 1800 Eur. Tokią sumą sugalvojo prisiteisti būtent A. S., ne ieškovė, tik dėl to, kad sutartyje buvo numatyta kaina — 2000 Eur ir toks jo elgesys laikytinas kerštu už sutarties nutraukimą, nors pats ieškovas prievolės nevykdė.
34. A. S. į Ukrainą išvyko ir grįžo tik tam, kad pateiktų teismui įrodymą apie 2 000 Eur gavimą iš ieškovės. Toks elgesys (atsiskaitymas) yra nesąžiningas. Šis asmuo jau buvo teisme davęs parodymus ir vykimas į Ukrainą, žinant, kad po kelių dienų bus teismas, laikytinas nesąžiningu elgesiu ir bylinėjimosi išlaidų didinimu, todėl tokios kelionės išlaidos negali būti priteistos iš atsakovės A. S.. Pažymėtina, kad neaišku kieno lėšomis buvo nupirktas lėktuvo bilietas ir kas realiai patyrė išlaidas. A. S. dalyvavimas posėdyje po to, kai jis buvo pasisakęs, nebuvo būtinas.
35. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
36. Nurodo, kad pagal 2018-10-03 įgaliojimą įgaliotinis A. S. turėjo teisę ir pareigą savo lėšomis nupirkti automobilį, o reikalavimas dėl jo sumokėto avanso dydžio atsakovei yra ginčijamas, avanso dydis yra tiesiogiai susijęs su atstovo patirtų išlaidų dydžiu, todėl tik teismui išsprendus ginčą ir priėmus sprendimą, bus aišku, kokio dydžio išlaidas turi / neturi atlyginti atstovaujamoji (ieškovė byloje) atstovui (trečiajam asmeniui A. S.). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę nepriklausomai nuo sumokėtų piniginių lėšų priklausomybės, atsiskaitymo su atstovu fakto ir atsiskaitymo laiko.
37. Teismas pagrįstai šalių pateiktų įrodymų pagrindu paaiškėjusias su ginčo dalyku susijusias aplinkybes vertino tikimybių pusiausvyros principu, konstatuodamas, kad jų visuma leidžia teigti, kad ginčijamas 2 000 Eur perdavimo atsakovės atstovui faktas daugiau tikėtinas. Atsakovė nutraukė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, automobilį pardavė kitam pirkėjui, negrąžino sumokėto avanso, todėl reikalavimas pagrįstai tenkintas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
39. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, kai būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
40. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuria patenkinti ieškovės RAB „Agroservice-SV“ reikalavimai dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra.
41. Byloje ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nėra, todėl teismas pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
42. Apelianto teigimu, ieškovė neturi reikalavimo teisės, nes ne ji, o A. S., veikdamas kaip ieškovės įgaliotinis, savo lėšomis sumokėjo už automobilį, todėl ieškovė nepatyrė jokių išlaidų. Nurodo, kad šiuo atveju teismas turėjo įgaliotojo ir įgaliotinio tarpusavio santykiams taikyti Ukrainos Respublikos teisę.
43. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019-07-11 Panevėžio apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-907-956/2019 buvo atmestas ieškovo A. S. ieškinys atsakovei UAB „Parts and car“, trečiajam asmeniui RAB „Agroservice-SV“ dėl skolos priteisimo, nustačius, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, sutartis sudaryta įgaliotiniui A. S. neviršijust jam suteiktų pagal 2018-10-03 įgaliojimą teisių, atstovavimo faktas automobilio pardavėjai buvo atskleistas , todėl sprendė, kad civilinės teisės ir pareigos, kylančios iš 2018-10-02 automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, atsirado ne įgaliotiniui A. S., o RAB „Agroservice-SV“. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, su teismo sprendimu bylos šalys sutiko ir jo neskundė.
44. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodytas sprendimas yra priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl šios teismo nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir iš naujo neįrodinėtinos.
45. CK 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Pagal šio straipsnio 2 dalį, atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Remiantis CK 2.133 straipsnio 1 dalimi, vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Pagal CK 2.137 straipsnio 1 dalį, įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.
46. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant minėtas teisės normas, nurodoma, kad atstovavimo atveju už civilinių teisinių santykių subjektus sandorius sudaro kiti asmenys. Kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų, atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai. Atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime (kai atstovaujama sandorio pagrindu), kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose (kai atstovaujama įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu) arba numanomi – suprantama iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-687/2016; 2017-09-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-915/2017).
47. CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010).
48. Nagrinėjamos bylos atveju pagal ieškovės išduotą 2018-10-03 įgaliojimą įgaliotinis A. S. buvo įgaliotas nupirkti įmonės vardu bet kokios markės ir modelio už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra ir lėšomis automobilį nupirkti automobilį ieškovei, atvaryti (pristatyti) įsigytą automobilį į įmonės registracijos vietą. Jis sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės vardu ir savo lėšomis sumokėjo avansą už automobilį, taigi buvo įgaliotas ir atliko teisinius ir faktinius veiksmus ieškovės vardu su trečiaisiais asmenimis.
49. Taip tarp ieškovės ir A. S. susiklostė vidiniai atstovavimo teisiniai , o atsakovės ir A. S. – išoriniai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju, įgaliotojo ir įgaliotinio santykiai nėra ginčo dalykas. Todėl tai, ar ieškovė atsiskaitė ir kada su įgaliotiniu neturi byloje teisinės reikšmės. A. S., sudarydamas su atsakove automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėdamas avansą, veikė ne savo, o ieškovės vardu ir įgaliojimo ribose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, o ne A. S. turi reikalavimo teisę į atsakovę ir tenkino reikalavimą atsakovei dėl skolos priteisimo. Vien aplinkybė, kad trečiasis asmuo yra susijęs giminystės ryšiais su ieškovės įmonės direktoriumi, neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą.
50. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma Ukrainos Respublikos teisė, tačiau pastebima, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė prašymo teismui taikyti užsienio teisę neteikė bei nenurodė argumentų, kodėl užsienio valstybės teisė turėtų būti taikoma. Pagal CK 1.37 straipsnio 4 dalį, jeigu sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, tai taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Kadangi automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos teisę, šalys nesusitarė dėl taikytinos kitos valstybės teisės, be to, kaip minėta anksčiau, šioje byloje nėra sprendžiami įgaliotojo ir įgaliotinio tarpusavio santykiai, todėl šalių ginčui pagrįstai taikyta Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.10 straipsnis, 1.37 straipsnis).
51. Pastebima, jog pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies ribojimą apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliantės naujai nurodytų apeliacinio skundo argumentų dėl taikytinos užsienio teisės plačiau nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).
52. Byloje pagrindinis ginčas kilo dėl 1 800 Eur ( ne) perdavimo grynais pinigais, 2018-10-03 šalims pasirašius automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė neigia pinigų perdavimo faktą ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią aplinkybę laikė įrodyta.
53. Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005).
54. Ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tad teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalies 3 bei 4 punktus ir rėmėsi liudytojų parodymais,tad nebuvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės.
55. Byloje nustatyta, kad šalys susitarė dėl 3 800 Eur automobilio kainos. A. S. atsakovei 2018-10-02 sumokėjo 200 Eur avansą. Atsakovė išrašė 2018-10-02 kasos pajamų orderį. Kitą dieną šalys susitiko dar kartą, atsakovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą 2 000 Eur sumai ir su A. S. sudarė automobilio pirkimo pardavimo sutartį, atsakovė atidavė A. S. automobilio dokumentus. Pirmosios instancijos teisme atsakovė ir trečiasis asmuo V. M. iš esmės neginčijo aplinkybių, kad 2018-10-03 įvyko susitikimas prie PC „Babilonas“, kurio metu buvo pasirašyta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sutartis, perduota PVM sąskaita faktūra 2000 Eur sumai ir automobilio registracijos dokumentai, kad susitikimo metu dalyvavo A. S. ir jo sutuoktinė, kad V. M. skubiai reikėjo piniginių lėšų kito automobilio pirkimui, dalyvaujant Vokietijoje rengiamuose aukcionuose, bei nepateikė įrodymų, paneigiančių liudytojų parodymus apie grynųjų pinigų perdavimą.
56. Nesant tiesioginių rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos rašytinius įrodymus, šalių elgesį, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus bei juos įvertinęs, atsižvelgęs į civiliniame procese pripažįstamą ir teismų praktikoje taikomą tikėtinumo taisyklę, pagrįstai padarė išvadą, kad A. S. sumokėjo atsakovei 1 800 Eur avansą.
57. Pastebėtina, kad atsakovės inicijuotas susitikimas su A. S. kitą dieną po to, kai buvo jau susitarta dėl automobilio pirkimo, sutarties sąlygų ir sumokėtas 200 Eur avansas už automobilį, taigi šalims poreikio susitikti dar kartą nebuvo. Susitikimo metu buvo pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje automobilio kaina nurodyta 2 000 Eur, išrašyta PVM sąskaita faktūra 2 000 Eur, atsakovė perdavė A. S. automobilio dokumentus, šie veiksmai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad jie buvo atlikti po teisiškai reikšmingų dalykų – papildomo avanso sumokėjimo.
58. Atsakovė, nesutikdama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdama, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų konstatuotos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė nepagrindė savo teiginių dėl netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo, o bylos duomenys patvirtina, kad teismas ištyrė įrodymus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai).
59. Atsakovė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, mano, kad trečiajam asmeniui A. S. bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės priteistos nepagrįstai, nes jo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas, be to, neaišku kieno lėšomis buvo nupirktas lėktuvo bilietas.
60. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-360/2010). Patenkinus ieškinį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. S. įtrauktas į procesą ieškovės pusėje, jis pateikė duomenis, kad turėjo 132,58 Eur kelionės išlaidų iš gyvenamosios vietos atvykti į teismo posėdį. Atvykdamas į teismo posėdį, jis įgyvendino savo procesines teises, todėl atsakovės argumentas, kad jam nebuvo būtina atvykti į posėdį ir taip didinti bylinėjimosi išlaidas, laikomas nepagrįstu. Teismas vertindamas prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo tam,kad dalyvautų teismo posėdyje, turėjo atvykti iš Ukrainos, todėl pagrįstai jas priteisė iš atsakovės pralaimėjusios bylą.
61. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
62. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
63. Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovės priteisiamos ieškovės patirtos 150 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020-02-28 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Parts and car“ , į.k. 304241044, ribotos atsakomybės bendrovės „Agroservice-SV“ naudai 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Teisėjai Eigirdas Činka
Vygintas Mažuika
Nijolė Danguolė Smetonienė