Civilinė byla Nr. e2S-2422-658/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18312-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gruodžio 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės- DNSB „Geri butai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-23915-192/2015 pagal ieškovės- uždarosios akcinės bendrovės „Sveo grupė“ ieškinį atsakovei DNSB „Geri butai“ dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Sveo grupė“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 16900,04 Eur skolos, 8,30 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti atsakovei priklausantį turtą. Prašymą grindė tuo, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė, o atsakovės turtinė padėtis nėra gera - atsakovė nuolat vėluoja atsiskaityti su Sodra, yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo, kurio visas pajamas sudaro kitų daugiabučio bendrijos narių įnašai. Be to, atsakovės elgesys akivaizdūs išsisukinėjimai bei ieškovės ignoravimas aiškiai rodo, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai kenkdama ieškovės interesams. Kadangi ieškovės siųstais raginimais bei telefonu atsakovė jau buvo informuota apie galimas prevencines priemones jos atžvilgiu, atsakovė gali skubėti nuslėpti savo turtą ar pinigines lėšas bei tapti nemokia.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino – 16900,04 Eur reikalavimo ribose areštavo atsakovės DNSB „Geri butai“ kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus, uždraudžiant jais disponuoti (perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos), tačiau paliekant teisę juos valdyti ir naudotis jais; neesant daiktų ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštavo pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti mokesčius valstybei. Teismas pripažino, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė, kas, teismo vertinimu, objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu atsakovė DNSB „Geri butai“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              teismas, pažeisdamas CPK 148 straipsnio 1 dalį, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs atsakovei, taip pažeisdamas jos teisę būti išklausytai; nepagrindė atvejo išimtinumo, sudarančio pagrindą laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovei;

              teismas rėmėsi ieškovės niekuo nepagrįstais argumentais dėl atsakovės blogos finansinės būklės. Priešingai ieškovės teiginiams, bendrija yra moki, turi ilgalaikes nuomos sutartis be teisės 5 metus jas nutraukti, gauna reguliarias pajamas, neturi įsiskolinimų nei kreditoriams, nei biudžetui. Nesislapsto ir tinkamai vykdo visus sutartinius įsipareigojimus;

              bendrijos ūkinė veikla apima daugiabučių namų nuolatinę priežiūrą, bendrijos veiksmai susiję su bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymu ir reikalauja pastovumo bei tam tikrais atvejais operatyvumo, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, užkirstas kelias bet kokiai bendrijos veiklai, ji paralyžiuota.

              dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendrija negali mokėti atlyginimų, mokesčių už elektrą, vykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus pagal bendrijos sudarytas rangos, paslaugų bei pirkimo-pardavimo sutartis. Areštavus pinigines lėšas bendrija negalės susimokėti už elektros energiją, atjungus elektros energiją nuomininkai nutrauks sutartis, dėl ko bendrija liks be pajamų. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis bus pasiektas priešingas rezultatas.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Sveo grupė“ prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos, nesutikimo su atskiruoju skundu, argumentus:

              teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus apie tai atsakovui, nepažeidė civilinio proceso įstatymo normų;

              atsakovei siekiant įrodyti, kad ieškovės pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jos finansinė padėtis yra gera ir pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantė, siekdama pagrįsti savo teiginius dėl geros turtinės padėties, teismui pateikė tik 2015-09-10 nuomos sutartį, kurios pagrindu neva gauna stabilias pajamas. Šie duomenys neatspindi realios atsakovės finansinės padėties. Atsakovei nepateikus jokių duomenų apie šiuo metu esamą jos finansinę būklę, turto sudėtį ir jo realumą, vien jos deklaratyvūs teiginiai apie esamą gerą finansinę būklę ir kartu su atskiruoju skundu pateikta nuomos sutartis nepanaikina grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui. Priešingai, iš ieškovės teismui pridedamo Creditinfo skolininkų duomenų rinkmenos išrašo apie atsakovę matyti, jog ji nuolat vėluoja atsiskaityti su Sodra, yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo, kurio visas pajamas sudaro daugiabučio bendrijos narių įnašai. Todėl darytina išvada, jog atsakovės finansinė padėtis nėra gera, dėl ko ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas realiai gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu įvykdyti;

              atsakovės deklaratyvūs teiginiai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali lemti nuostolių atsiradimą, nesudaro pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK145 str. 1 d.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakant į apeliantės argumentą dėl procesinių normų pažeidimo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismui išnagrinėjus nepranešus atsakovei, pažymėtina, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal proceso metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 str. 8 d.). Atskirajame skunde remiamasi CPK 148 straipsnio 1 dalimi, kurios apeliantės cituojamo turinio redakcija galiojo tik iki 2011-10-01. 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1480 įsigaliojo CPK pakeitimai dėl prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjimu. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 str. 1 d.). Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bendra taisyklė yra ta, kad prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nagrinėjami nepranešus atsakovui, išskyrus atvejus, kai teismas mano, kad apie tokio prašymo nagrinėjimą yra būtina informuoti atsakovą. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios sąlygotų būtinumą apie tokio prašymo nagrinėjimą informuoti atsakovę, nenustatyta. Todėl atskirojo skundo argumentai, jog teismas, nepranešdamas atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, pažeidė civilinio proceso normas, atmestini kaip nepagrįsti. Nesutiktina ir su apeliantės argumentu, jog buvo pažeista jos teisė būti išklausytai. Atsakovui, patiriančiam teismo taikytus apribojimus, suteikiama teisė būti išklausytam kreipiantis į teismą su atskiruoju skundu dėl nutarties, priimtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, teisėtumo ir pagrįstumo bei kartu su juo pateikiant papildomus įrodymus. Taigi atsakovė, pateikdama atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties, realizavo teisę būti išklausytai.

Pasisakant dėl skundo argumento apie atsakovės teisinę padėtį sutiktina, jog daugiabučių namų savininkų bendrija yra specifinis juridinis asmuo. Tačiau nei teisės normos, nei formuojama teismų praktika nenumato draudimo tokiam specifinį statusą turinčiam asmeniui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šios bylos kontekste svarbu pažymėti tik tiek, jog bendrijai esant sutarties šalimi, ir kontrahentui manant, jog ji netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, galima teisminė gynyba pareiškiant jai ieškinį teisme. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog bendrijos lėšas praktiškai sudaro tik butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų tikslinės įmokos, kurios, šiuo atveju, buvo planuotos panaudoti įrengiant katilinę, kuri, kaip bendro naudojimo objektas išliktų butų ir kitų patalpų savininkų, o ne bendrijos nuosavybėje, nes įsteigus bendriją pastaroji neįgyja nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo objektus. Taigi sekant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013) daroma išvada, kad atsakovu tokio pobūdžio bylose galint būti tiek bendrijai, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, o teismui, bent jau šioje proceso stadijoje, nepasisakius dėl netinkamo atsakovo- byloje pareikštiems materialiniams reikalavimams užtikrinti buvo pagrindas atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas reikalavimas dėl 16 900,04 Eur sumos priteisimo. Įvertinus tai, kad atsakovė yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo, pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokio dydžio suma laikytina didele, pripažintina pagrįsta. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinio sumos dydis yra vertinamasis kriterijus, jo įtaka vertintina kartu su asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turtine padėtimi, finansiniais pajėgumais. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), tuo tarpu apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie savo gerą turtinę padėtį, leidžiančią neabejoti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumu (CPK 178 str.). Kartu su atskiruoju skundu pateikta viena nuomos sutartis dar nepagrindžia atsakovės teiginio dėl jos geros finansinės padėties. Pagal šią nuomos sutartį atsakovės gaunamos mėnesinės pajamos yra 1276,33 Eur (Sutarties 1.1, 2.1, 2.2 p.), tokio dydžio pajamos neeliminuoja grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo dėl 16 900,04 Eur sumos priteisimo įvykdymui. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių apeliantės gerą finansinę padėtį, atsakovė nepateikė. Apeliantės teiginiai, kad ji neturi įsiskolinimų biudžetui, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Iš byloje esančio Creditinfo duomenų rinkmenos išrašo matyti, kad atsakovė nuo 2014-09-20 iki 2015-08-24 pastoviai turėjo įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (ieškinio priedas Nr. 9, 2-3 psl.). Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas Creditinfo duomenų rinkmenos išrašas (atsiliepimo priedas Nr. 3) patvirtina, jog 2015-10-05 atsakovė turėjo 21,04 Eur dydžio įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, jog didelė reikalavimo suma preziumuoja grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui yra pagrįsta, o atskirojo skundo argumentai bei kartu su juo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina geros atsakovės finansinės padėties, leidžiančios neabejoti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumu.

Atskirajame skunde taip pat teigiama, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui , įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovei priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų areštas yra susijusi su byloje pareikštu reikalavimu ir užtikrina galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ji atitinka ekonomiškumo ir teisingumo principus, padeda išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo suinteresuotų asmenų teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Tačiau teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog bendrijos piniginių lėšų areštas gali turėti itin neigiamos įtakos daugiabučio namo patalpų savininkams bei nuomininkams. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau DNSBĮ) 3 straipsnį daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Pagal DNSBĮ 25 straipsnį bendrijos lėšas sudaro: tikslinės butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų įmokos, skirtos bendrijos administravimo, bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros išlaidoms apmokėti; valstybės ar savivaldybės paramos lėšos; pajamos, gautos disponuojant bendrijos turtu, kitos negrąžintinai gautos lėšos. Areštavus lėšas, esančias bankų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje (CPK 145 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš areštuotų piniginių lėšų leido tik atsiskaityti su ieškove bei mokėti mokesčius valstybei. Taigi pritaikius tokias laikinąsias apsaugos priemones bendrija neturi teisės iš areštuotų piniginių lėšų nei mokėti atlyginimą darbuotojams, nei atsiskaityti su komunalinių paslaugų tiekėjais, t.y. sumokėti už bendro naudojimo elektrą, šiukšlių išvežimą ir pan. Toks draudimas gali itin neigiamai paveikti daugiabučio namo patalpų savininkų bei nuomininkų gyvenimo kokybę. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o ne apriboti skolininko veiklą – piniginių lėšų areštas taikytinas tokia apimtimi, kad daugiabučio namo bendrija galėtų sumokėti ne tik įstatymų nustatytus mokesčius, bet ir atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su komunalinių paslaugų tiekėjais, taip pritaikytomis apsaugos priemonėmis nesukeliant neproporcingos žalos daugiabučio namo patalpų savininkams bei nuomininkams. Tikslu, kad atsakovė, siekdama išvengti realaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, neprisiimtų naujų sutartinių įsipareigojimų ir neįdarbintų papildomai darbuotojų - iš areštuotų piniginių lėšų leistina mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei atsiskaityti komunalinių paslaugų tiekėjais tik pagal tas sutartis, kurios buvo sudarytos iki civilinės bylos iškėlimo, t.y. iki 2015-09-16. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, išplečiant operacijų, kurias leidžiama atlikti iš areštuotų piniginių lėšų, sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2015-08-01 įsigaliojo CPK 145 straipsnio 6 dalies pakeitimas, pagal kurį, teismas iš areštuotų piniginių lėšų leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią sumą, kuri gali būti panaudojama operacijoms atlikti. Pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta jau esant įsigaliojus minėtam teisiniam reglamentavimui, tačiau minėtas nurodymas antstoliui nebuvo duotas, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat papildo pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį atitinkamu nurodymu.

Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nustatė jų eiliškumą, tačiau leisdamas iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti tik su ieškove ir valstybe neproporcingai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamam tikslui suvaržė atsakovės teises, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, išplečiant operacijų, kurias leidžiama atlikti iš areštuotų piniginių lėšų, sąrašą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 145 straipsnio 6 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas,

n u t a r i a:

                            atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 nutarties dalį, kuria iš areštuotų piniginių lėšų leista atsiskaityti su ieškove, mokėti mokesčius valstybei,- papildant leidimu mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei atsiskaityti su komunalinių paslaugų tiekėjais pagal sutartis, sudarytas iki civilinės bylos iškėlimo, t.y. iki 2015-09-16.

Konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nutartyje nurodytoms operacijoms atlikti, pavestina nustatyti ieškovės pasirinktam antstoliui.

              Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                                            Nerijus Meilutis