Pirmosios instancijos teismo                                           Civilinė byla Nr. e2S-658-278/2017 Teisėja Liudmila Kuzmickienė                                Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00439-2017-0

                                                                             Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                       3.1.18.3; 3.3.2.1; 3.3.2.3; 3.3.2.5

                                 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

                                                        N U T A R T I S

                                  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 2 d.

                                                             Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. M. atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-532-731/2017 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovėms V. M. ir L. M., tretiesiems asmenims P. S. ir L. S. dėl bendros jungtinės veiklos metu įgyto bendrosios dalinės nuosavybės teise nekilnojamojo turto priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. S. prašė teismo: pripažinti, jog jis ir V. M. laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2016 m. gruodžio mėnesio vedė bendrą jungtinę veiklą, kurios metu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po 1/2 dalį ir iš esmės pagerino 0,1500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinius statinius kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini); priteisti jam ir atsakovei V. M. po 1/2 dalį minėto nekilnojamojo turto; pripažinti negaliojančia 2008-06-03 Privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutartį, kuria P. S. ir L. S. pardavė L. M. žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl subjekto – pirkėjos L. M.; pripažinti, jog žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta tarp P. S. ir L. S., kaip pardavėjų, ir A. S. bei V. M., kaip pirkėjų.

2. Reikalavimo užtikrinimui ieškovas A. S. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atlikti įrašą viešame registre VĮ “Registrų centras” dėl apribojimo L. M. perleisti 0,1500 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, inžinerinius statinius kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog atsakovės nepripažįsta bendros jungtinės veiklos, apsimestinio sandorio, dalyje dėl subjekto – pirkėjos L. M. fakto. Teigė, jog atsakovė L. M. gali perleisti tretiesiems asmenims ginčo turtą ir tokiu būdu būtų apsunkintas teismo sprendimo vykdymas, į šalių ginčą gali būti įtraukti tretieji asmenys, kurie šalių teisinių santykių ir esamos padėties nežino. Nurodė, kad jis siekė ginčą spręsti taikiai, kadangi jį ir atsakovę V. M. siejo artimi, šeimyniniai santykiai, tačiau atsakovės vengia sąžiningai išspręsti klausimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Zarasų rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi ieškovo A. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino.

4. Teismas darė išvadą, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir nepritaikius ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir atsakovei ginčo objektus nuosavybės teise perleidus tretiesiems asmenims, atsižvelgiant į sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą (CK 4.96 str.), ieškinio patenkinimo atveju ginčo nekilnojamojo turto išreikalavimas iš sąžiningų įgijėjų bei restitucijos taikymas žymiai pasunkėtų arba taptų neįmanomu. Konstatavo, jog ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atitinka ekonomiškumo principą, nepažeidžia ginčo šalių interesų pusiausvyros.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

5. Atskiruoju skundu atsakovė L. M. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo A. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

6. Nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teigia, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones neįvertinęs ieškinyje reiškiamų materialinių reikalavimų. Nurodo, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė reikalavimų, nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti bent jau prielaidas, jog reikalavimai yra pagrįsti. Teismui patenkintus ieškovo reikalavimus, restitucija natūra yra negalima, todėl taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra perteklinė ir pažeidžia šalių interesų pusiausvyros principą. Nurodo, kad jei proceso metu atsakovė turtą ir perleistų tretiesiems asmenims, tai neturėtų jokios įtakos ieškovo interesų gynimui, nes pagal suformuluotą ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką bet kokiu atveju restitucija nebus galima.

7. Teigia, jog ieškovo materialiai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su 1/2 ginčo turto teisiniu režimu, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Ieškovas neginčija fakto, jog 1/2 dalis turto teisėtai priklauso atsakovėms ir nereikalauja grąžinti viso turto. Įvertinus tai, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir padarymas įrašą viešame registre dėl viso turto perleidimo draudimo, o ne 1/2 turto dalies, nepagrįstai ir neproporcingai apribojo jų teises daugiau, negu to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

8. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teismas išnagrinėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimtine skubos tvarka, t. y. nepranešęs atsakovei apie klausimo svarstymą. Teigia, jog teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis padarė išvadą, kad pranešimas atsakovėms sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

12. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio reikalavimą teikiantis asmuo laikomas jį tikėtinai pagrindusiu, jei savo reikalavimams įrodyti pateikia ieškinį grindžiančius dokumentus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-2174/2010, Nr. 2-1320/2014). Apeliacine tvarka vertinamoje nutartyje teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas A. S. tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, nes nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė įrodymus, jo manymu patvirtinančius išdėstytas aplinkybes. Klausimo dėl laikinosios apsaugos taikymo sprendimo metu nebuvo akivaizdžių faktų, kurie leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas, todėl atmestini apeliantės teiginiai, jog teismas darė nepagrįstą išvadą, kad A. S. reikalavimas tikėtinai pagrįstas.

13. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog ½ d. ginčo nekilnojamojo turto, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovę, turinčią teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Netaikius įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, atsakovė L. M. turėtų galimybę nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties užsitęstų bylos nagrinėjimas, neatmestina, jog dėl to dar labiau pasunkėtų ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas. Jeigu atsakovė, laisvai disponuodama turtu, perleistų nuosavybės teises į šį turtą, turto grąžinimas ieškovui taptų komplikuotas. Vadinasi, šioje byloje laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti užtikrintas būtent turto išsaugojimas atsakovės L. M. dispozicijoje bei nustatytas draudimas perleisti nuosavybės teises į šį turtą iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Pažymėtina, jog laikinoji apsaugos priemonė nedraudžia atsakovei ginčo turtą valdyti ir juo naudotis, todėl nepažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.). Ieškiniu A. S. prašo  teismą ne tik priteisti  jam nuosavybėn ½ d. žemės sklypo ir pastatų, bet reiškia ir eilę kitų reikalavimų, todėl konstatuoti, jog teismas nepagrįstai  laikinąsias apsaugos priemones taikė visam ginčo turtui, nėra pagrindo.

14. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei byloje vykstančio ginčo pobūdį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl naikinti ar keisti ginčijamą teismo nutartį nėra pagrindo.

15. Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio nuostatos nustato, jog prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka, teismas išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 str. 1 d.). Paminėta įstatymo nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis, kadangi atitinkamais atvejais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos operatyviai, netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų priešingos šalies veiksmų. Tokiu atveju priešingai ginčo šaliai suteikiama teisė būti išklausytai vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Dėl paminėto, įstatymui neįpareigojant, o pirmosios instancijos teismui nenustačius poreikio apie ieškovo A. S. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą informuoti apeliantę, teismas, pasinaudodamas diskrecijos teise ir taikydamas šias priemones be pranešimo, procesinių teisės normų nepažeidė. Savo teisę būti išklausytai apeliantė visa apimtimi realizavo apeliacinės instancijos teisme, paduodama atskirąjį skundą (CPK 334 str.).

17. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškovo prašymą ir pagrįstai, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliantės atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                   Birutė Valiulienė