Administracinė byla Nr. eA-1118-662/2018

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02793-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bio Valiuta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bio Valiuta“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bio Valiuta“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1A-231 (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir teritorinė muitinė) 2016 m. kovo 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190435S (toliau – ir patikrinimo ataskaita).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi importo deklaracijose deklaruotų prekių tarifinio klasifikavimo patikrinimą, 2016 m. kovo 22 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą, kurioje konstatavo, jog prekės priskirtinos TARIC 1518 00 99 90 kodui, o ne deklaruotam TARIC 1518 00 95 90 kodui. Pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 1 175,86 Eur muito, 287,86 Eur importo PVM bei 147 Eur baudos, iš viso – 1 610,72 Eur.

3.       Pareiškėjo teigimu, Vilniaus teritorinė muitinė skundžiamą patikrinimo ataskaitą iš esmės grindė keliais teiginiais, t. y. teritorinei muitinei pateiktuose dokumentuose nėra informacijos, jog importuotame kepimo aliejuje yra gyvūninių riebalų ir deklaracijose nurodyti prekių aprašymai patvirtina, kad buvo importuotas panaudotas augalinis aliejus. Pareiškėjas nesutinka su Muitinės departamento nuomone, kad įrodinėjimo našta dėl TARIC kodo pakeitimo pirmiausia tenka jam. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tačiau nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotasis asmuo šios pareigos nevykdė, tik deklaratyviai nurodė, kad teritorinei muitinei pateiktuose dokumentuose nėra informacijos, jog importuotame kepimo aliejuje yra gyvūninių riebalų, o atsakovas tokiai išvadai pritarė. Pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė, siekdama paneigti ginčo deklaracijose nurodyto TARIC 1518 00 95 90 kodo teisingumą, privalėjo įrodyti, jog importuotame aliejuje nebuvo gyvūninės kilmės riebalų.

4.       Pareiškėjo nuomone, atsakovas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, klaidingai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas gabena augalinį aliejų. Nurodė, kad nevalgomieji gyvūninių ir augalinių riebalų aliejai ir jų frakcijų mišiniai arba preparatai priskiriami KN 1518 00 95 subpozicijai. Akcentavo, kad iš deklaracijose nurodyto TARIC kodo aiškiai matyti, jog buvo importuotas valgymui netinkantis, panaudotas kepimo aliejaus mišinys, turintis augalinės ir gyvūninės kilmės riebalų. Tai, kad pareiškėjas importavo panaudotą kepimo aliejaus mišinį, savo sudėtyje turintį augalinės ir gyvūninės kilmės riebalų, 2016 m. gegužės 12 d. rašte patvirtino ir prekių siuntėjas – Norvegijos bendrovė „Vitas Vedlikehold NUF“. Atsakovas, kaip ir trečiasis suinteresuotasis asmuo, neturėdamas jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl faktiškai importuotų prekių sudėties, pareiškėjo nuomone, netinkamai vertino ir jo pateiktas 2013 m. sausio 3 d., 2014 m. sausio 3 d. bei 2014 m. lapkričio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad aliejus, kuris susidaro maisto gamybos procese, surenkamas iš viešojo maitinimo įstaigų.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo tarifinio klasifikavimo teisingumo patikrinimą pradėjo ir dėl 2014 m. importo deklaracijose deklaruotų prekių, tačiau TARIC kodą pakeitė tik 2013 m. deklaruotoms prekėms. Mano, kad ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, jog Vilniaus teritorinė muitinė pripažino, kad 2014 m. analogiškose importo deklaracijose, nurodytose 2015 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. (9.2/33)-2V-23904, deklaruotas TARIC 1518 00 95 90 kodas yra teisingas, nors prekių aprašymas 2014 m. deklaracijose nurodytas lygiai toks pat, kaip ir 2013 m. įformintose deklaracijose.

6.       Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, jog pareiškėjas iš Norvegijos importavo panaudotą po kepimo augalinį aliejų, skirtą perdirbti ir naudoti kaip biokurą, kurį elektroninėse importo deklaracijose deklaravo TARIC 1518 00 95 90 kodu. Vilniaus teritorinė muitinė atliko importo deklaracijose deklaruoto naudoto augalinio aliejaus tarifinio klasifikavimo teisingumo patikrinimą, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas importo deklaracijose aprašydamas prekes nurodė, kad deklaruojamas panaudotas po kepimo augalinis aliejus, tačiau deklaravo TARIC kodu 1518 00 95 90, kuriuo klasifikuojami nevalgomieji gyvūniniai arba gyvūniniai ir augaliniai riebalai, aliejai ir jų frakcijų mišiniai. Pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi pateiktus dokumentus, nustatė, jog juose nėra informacijos, kad importuotame aliejuje yra ir gyvūninės kilmės riebalų, todėl 2016 m. kovo 22 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190435S, kuria pakeitė deklaruotą TARIC kodą iš 1518 00 95 90 į 1518 00 99 90 ir įregistravo 1 175,86 Eur muito, 287,86 Eur PVM ir 147 Eur baudos mokestinę prievolę. Teigė, kad įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir pateiktus duomenis, 2016 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė ir skundžiamą Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. kovo 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190435S patvirtino.

8.       Atsakovo nuomone, pareiškėjas privalo importo deklaracijose nurodyti teisingus duomenis ir patikrinimo metu pateikti Vilniaus teritorinei muitinei duomenis ir dokumentus, pagrindžiančius deklaruotų prekių tarifinio klasifikavimo teisingumą. Mano, jog įrodinėjimo našta, jog deklaruotas teisingas prekės kodas, tenka pareiškėjui. Pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė atliko importo deklaracijų ir su jomis pateiktų dokumentų patikrinimą ir skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje vertino pareiškėjo pateiktus duomenis, t. y. importo deklaracijoje esančius duomenis, UAB „Labtarna“ pateiktus tyrimo protokolus, pirkimo-pardavimo sutartis tarp pareiškėjo ir „Vitas Vedlikehold NUF“, kurios išverstos į lietuvių kalbą, kitus muitinio įforminimo metu prie deklaracijų pateiktus dokumentus bei teisės aktų nuostatas. Atsakovo įsitikinimu, pagrindo teigti, jog Vilniaus teritorinė muitinė rėmėsi deklaratyviais argumentais ir priimto sprendimo nepagrindė, nėra pagrindo.

9.       Atsakovas paaiškino, kad skundžiamame sprendime įvertino pareiškėjo pateiktą 2013 m. sausio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurios 2 punkte įtvirtintas parduodamo objekto aprašymas. Nagrinėjamame punkte nurodyta, kad parduodamas naudotas aliejus nėra skirtas žmonėms vartoti, o jo specifikacija nurodyta sąskaitoje faktūroje. Prie kiekvienos importo deklaracijos muitinio įforminimo metu pareiškėjas pridėjo PVM sąskaitas-faktūras, kuriose prekės specifikacija nurodyta „used cooking oil“, t. y. panaudotas kepimo aliejus, tačiau duomenų apie prekės specifikaciją nėra. Akcentavo, kad duomenų, jog gabenamas aliejus turi gyvūninės kilmės riebalų ir prekės deklaruotinos TARIC kodu 1518 00 95 90, nėra ir kituose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose. Pabrėžia, kad visi pareiškėjo muitinio įforminimo metu pateikti dokumentai, kuriuos detaliai aptarė skundžiamame sprendime, leidžia daryti išvadą, jog buvo gabentas panaudotas po kepimo augalinis aliejus, ir duomenų, kad jame būtų gyvūninės kilmės riebalų, nėra nei viename pareiškėjo pateiktame dokumente.

10.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime dėl 2014 m. importo deklaracijų nebuvo pasisakyta, nes skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje buvo atliktas tyrimas dėl 2013 m. importo deklaracijų ir jas lydinčių dokumentų. Teigė, kad pareiškėjas klaidiną teismą, kadangi Vilniaus teritorinė muitinė atliko du patikrinimus ir TARIC kodą 2013 m. importo deklaracijoms pakeitė skundžiama patikrinimo ataskaita, o 2014 m. importo deklaracijoms TARIC kodą iš 1518 00 95 90 į 1518 00 99 90 pakeitė 2016 m. rugpjūčio 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 6VM191139S. Pažymėjo, kad patikrinimo ataskaitoje nurodyta, jog pareiškėjas iš to paties siuntėjo, t. y. „Vitas Vedlikehold NUF“, pagal 2015 m. spalio 13 d. importo deklaraciją Nr. 15LTLR1000IM02A794 importavo kepimo metu panaudotą augalinį aliejų, skirtą naudoti kaip žaliavą biodyzelinui gaminti, TARIC kodu 1518 00 99 90, t. y. kodu, kuris buvo nurodytas Vilniaus teritorinės muitinės skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje.

11.       Atsakovas teigė, kad įvertinęs Importo deklaracijas, jas lydinčiuose dokumentuose esančius duomenis, pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, sprendė, jog duomenų, kurie atitiktų pareiškėjo deklaruotą TARIC kodą importo deklaracijose ir pagrįstų, kad buvo importuotas augalinis aliejus, turintis gyvūninės kilmės riebalų, nėra. Atsakovas pripažino, kad Vilniaus teritorinė muitinė skundžiama supaprastinto patikrinimo ataskaita pagrįstai pakeitė deklaruotą TARIC kodą.

12.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, prekių klasifikavimui yra aktualios pirma ir šešta Europos Bendrijų Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) aiškinimo taisyklės. Pažymėjo, kad patikrinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus nustatė, jog nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo prekė galėtų būti įvardijama kaip nevalgomų gyvūninių arba gyvūninių ir augalinių riebalų, aliejų ir jų frakcijų mišinys. Pateiktose prekių pirkimo sąskaitose, prekių gabenimo važtaraščiuose, tranzito deklaracijose nurodyta, kad importuota prekė yra naudotas kepimo aliejus. Bendrojoje deklaracijoje ir importo deklaracijose nurodyta, kad importuota prekė yra kepimo metu panaudotas augalinis aliejus biokuro gamybai. Teigė, kad pareiškėjo pateikti UAB „Labtarna“ tyrimų protokolai nelaikytini tinkamu įrodymu prekių apibūdinimui paneigti, kadangi tyrimai užsakyti 2014–2015 m. ir juose nėra informacijos, patvirtinančios, jog tyrimai atlikti būtent su tomis prekėmis, kurios deklaruotos tikrinamose deklaracijose. Akcentavo, kad visuose teritorinei muitinei pateiktuose dokumentuose prekės aprašyme vienareikšmiškai nurodyta, jog tai yra kepimo metu panaudotas augalinis aliejus, skirtas perdirbimui ir naudojimui kaip biokuras, kuris klasifikuotinas KN 1518 00 99 subpozicijoje.

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad dėl didelės nagrinėjamos medžiagos apimties Vilniaus teritorinė muitinė pagal tikrinamus kalendorinius metus yra surašiusi atskiras ataskaitas, kuriose yra pakeistas TARIC kodas ir įregistruoti importo mokesčiai tiek už 2013 m., tiek už 2014 m. importuotą panaudotą augalinį aliejų, skirtą perdirbimui ir naudojimui kaip biokuras. Pažymėjo, kad dėl 2014 m. importuotų analogiškų prekių klasifikavimo yra surašiusi 2016 m. rugpjūčio 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM191139S ir įregistravusi mokesčių nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 13 d. iš to paties Norvegijos siuntėjo „Vitas Vedikehold NUF“ importavo panaudotą augalinį aliejų, skirtą biodyzelino gamybai, kurį deklaravo jau teisingu TARIC kodu 158 00 99 90 (deklaracija 15LTLR1000IM02A794).

II.

15.       Vilniaus apygardos administracinis teismas

16.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) ir Prekių mėginių (pavyzdžių) administravimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1B-443, 9 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti UAB „Labtarna“ tyrimų protokolai nepatvirtina deklaracijose nurodytų prekių sudėties, kadangi byloje nėra duomenų, jog buvo tiriamos būtent tos prekės. Atsižvelgdamas į tai teismas vertino, kad mokesčių administratorius, t. y. Vilniaus teritorinė muitinė, pagrįstai taikė prekę apibūdinančios informacijos tyrimą. 

17.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo teiktas deklaracijas, pirkimo-pardavimo sutartis, sąskaitas-faktūras ir kitus dokumentus, nekartodamas Muitinės departamento ir teritorinės muitinės sprendimų, pripažino, jog importuotos prekės, įvardijamos kaip augalinis aliejus, nėra įvardijamos kaip gyvūninės kilmės ar gyvūninės ir augalinės kilmės. Pažymėjo, kad priešingai nei tvirtina pareiškėjas, aliejus kepimui naudojamas ne tik žuviai ar mėsai, ar jų gaminiams gaminti, bet ir ne gyvūninės kilmės produktų kepimui (pavyzdžiui, bulvių, cukinijų ar pan.), todėl aplinkybė, jog aliejus buvo naudojamas kepimui, nepatvirtina fakto, kad jis buvo ir gyvūninės kilmės. 

18.       Teismo nuomone, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai Norvegijos bendrovės „Vitas Vedlikehold Nuf“ 2016 m. gegužės 12 d. raštą nevertino kaip patvirtinantį prekių augalinę ir gyvūninę kilmę, kadangi nagrinėjamu atveju kilo abejonės dėl minėto patvirtinimo autentiškumo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas, jog yra kilęs ginčas dėl autentiškumo, nesiėmė jokių priemonių pašalinti šias abejones, t. y. negavo savo kontrahento patvirtinimo ant firminio blanko, su parašu ar elektroniniu parašu. Nors pareiškėjas tvirtino, kad įprasta verslo praktika pasikeisti nepasirašyta korespondencija elektroniniu paštu, o šį raštą gavo būtent elektroniniu paštu, tačiau, teismas vertino, kad tokie bendro pobūdžio teiginiai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais.

19.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo deklaruotos prekės nebuvo gyvūninės ir augalinės kilmės, sprendė, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė TARIC kodą į 1518 00 99 90 ir taikė 7,7 proc. trečiųjų šalių muitą. Teismas vertino, kad mokesčių administratorius pakankamai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas neįvykdė pareigos pagrįsti, kad mokesčiai apskaičiuoti netinkamai, todėl nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

III.

20.       Pareiškėjas UAB „Bio Valiuta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir tai turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų, tačiau atkartojo Muitinės departamento sprendime nurodytas aplinkybes, dėl ko sprendimas yra nemotyvuotas ir priimtas formaliai. Teigia, kad iš skundžiamo sprendimo motyvų neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo importuotame aliejuje nebuvo gyvulinės kilmės riebalų. Pareiškėjo vertinimu, tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai sprendė, kad vien iš prekės aprašymo vienareikšmiškai galima daryti išvadą, jog pareiškėjas gabeno augalinį aliejų.

22.       Pareiškėjas nurodo, kad skunde kėlė klausimą, jog Vilniaus teritorinė muitinė, siekdama nuginčyti jo deklaracijoje nurodyto TARIC kodo teisingumą, privalėjo objektyviais duomenimis įrodyti, kad importuotame aliejuje nebuvo gyvulinės kilmės riebalų, tačiau teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti gyvulinių riebalų buvimo faktą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prekių siuntėjo Norvegijos bendrovės „Vitas Vedlikehold NUF“ 2016 m. gegužės 12 d. raštą, kuriame nurodyta, jog importuojamas panaudotas kepimo aliejus, savo sudėtyje turintis augalinės ir gyvulinės kilmės riebalų, vertino kaip nepatikimą įrodymą. Pabrėžia, kad teismas nevertino ir kitų pareiškėjo pateiktų įrodymų, t. y. 2013 m. ir 2014 m. pirkimo-pardavimo sutarčių.

23.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-181-438/2016 suformuotą naują įrodymų vertinimo taisyklę tokio pobūdžio bylose, kuomet prekės yra išleistos į apyvartą jų nepatikrinus ir šiuo metu nebėra galimybės jų patikrinti.

24.       Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25.       Atsakovo teigimu, apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Nurodo, kad Vilniaus teritorinei muitinei kilus abejonių dėl importo deklaracijoje deklaruotų prekių tarifinio klasifikavimo teisingumo, pareiškėjui 2015 m. lapkričio 30 d. buvo išsiųstas nurodymas pateikti visus dokumentus ir jų autentifikuotus vertimus į lietuvių kalbą. Pažymi, kad pareiškėjas privalo importo deklaracijoje nurodyti teisingus duomenis, todėl nepagrįstas teiginys, jog dėl TARIC kodo pakeitimo įrodinėjimo našta pirmiausiai tenka Vilniaus teritorinei muitinei.

26.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad tiek atsakovo sprendimas ir trečiojo suinteresuoto asmens supaprastinto patikrinimo ataskaita, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuoti, kadangi juos priimant buvo įvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai, t. y. importo deklaracijos duomenys, UAB „Labtarna“ pateiktas tyrimo protokolas, pirkimo-pardavimo sutartys, Norvegijos bendrovės „Vitas Vedlikehold NUF“ 2016 m. gegužės 12 d. raštas. Pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik abejones dėl priimtų sprendimų teistumo ir pagrįstumo, tačiau savo abejonėms pagrįsti nepateikė objektyvių įrodymų.

27.       Atsakovo nuomone, maisto gaminimo įstaigose naudojamas kepimo aliejus yra augalinis, o tai, kad jame buvo gaminami gyvulinės kilmės produktai, iš esmės nepakeičia paties augalinio aliejaus cheminės struktūros tiek, jog jis taptų nevalgomųjų gyvūnų arba gyvūnų ir augalinių riebalų, aliejų frakcijų mišiniu, klasifikuojamu TARIC 1518 00 95 kodu. Pažymi, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 17 d. sprendime Nr. S-23(7-254/2014) analogiškoje situacijoje konstatavo, jog prekė, surenkama iš įvairių maisto ruošimo punktų, kur dėl sąlyčio su gyvulinės kilmės produktais juose galėjo atsirasti atitinkamų gyvulinės kilmės priemaišų, negali būti pagrindu priskirti prekes KN 1518 00 95 subpozicijai.

28.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Norvegijos bendrovės „Vitas Vedlikehold NUF“ 2016 m. gegužės 12 d. raštas nelaikytinas patikimu įrodymu, kadangi jis nebuvo originalus dokumentas, raštas be jokių įmonės oficialių rekvizitų ir nepasirašytas. Akcentuoja, kad teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų 2014 m. pirkimo-pardavimo sutarčių, kadangi ginčo importo deklaracijos įformintos nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn.

29.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties faktinės aplinkybės ir šios bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl situacija turėtų būti vertintina individualiai.

30.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31.       Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo spendimu. Pažymi, kad teismas tinkamai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus, įvertinęs šalių atstovų paaiškinimus teisingai pritaikė teisės aktų normas. Teigia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti, jog Vilniaus teritorinė muitinė nepagrįstai ir neteisėtai pakeitė deklaracijose TARIC kodą iš 1518 00 95 90 į TARIC kodą 1518 00 99 90.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo iš Norvegijos importuoto naudoto augalinio aliejaus, skirto perdirbti ir naudoti kaip biokurą, deklaravimo elektroninėse importo deklaracijose TARIC kodu 1518 00 95 90, teisėtumo ir pagrįstumo.

33.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjo deklaruotų prekių TARIC kodą 1518 00 95 90 į nustatytą TARIC 1518 00 99 90 kodą ir apskaičiavo mokėtinas sumas bei analogiškas išvadas padariusio Departamento skundžiamo sprendimo taip pat nėra pagrindo naikinti.

34.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. UAB „Bio Valiuta“ apeliaciniame skunde teigia, kad nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas taip ir nesugebėjo nurodyti, kokie gi įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo importuotame augaliniame aliejuje nebuvo gyvūninės kilmės riebalų.   

35.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36.       Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018 ir kt.).

37.       Kiekvienu konkrečiu atveju privaloma surinkti tokius įrodymus, kurie aiškiai, neprieštaringai įrodytų atitinkamo subjekto padarytus pažeidimus. Padaryti pažeidimai turi būti neginčijamai įrodyti, neturi būti jokių prieštaravimų, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Vertinant įrodymus labai svarbu nustatyti jų reikšmę konkrečiai bylai, įrodymų tarpusavio ryšį su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kokias išvadas galima padaryti iš kiekvieno konkretaus įrodymo ir iš jų visumos. Visi surinkti byloje įrodymai turi būti analizuojami ir objektyviai vertinami nustatant jų tikrumą bei reikšmingumą patvirtinant ar paneigiant bylos faktines aplinkybes.

38.       Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).

39.       Kadangi ginčui aktualias prekes išleidus į apyvartą, mokesčių administratorius negalėjo paimti jų mėginių, todėl ginčijami sprendimai buvo priimti įvertinus deklaracijas bei prie deklaracijų pridėtus dokumentus, pirkimo-pardavimo sutartis, Norvegijos bendrovės „Vitas Vedlikehold NUF“ 2016 m. gegužės 12 d. patvirtinimo raštą.

40.       Pagal Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1B-443 patvirtintų Prekių mėginių (pavyzdžių) administravimo taisyklių 9 punktą, tais atvejais, kai neįmanoma paimti prekes reprezentuojančių mėginių, imama asmens patvirtinta ir prekes apibūdinanti informacinė medžiaga, t. y. prospektai, brėžiniai, aprašymai ar jų kopijos, nuotraukos, techninė dokumentacija, katalogai, reklaminiai ar kiti leidiniai ir dokumentai, kuriuose pateiktos informacijos pakanka prekės klasifikavimui. Muitinės pareigūnas privalo įsitikinti, ar asmens pateiktoje informacinėje medžiagoje aprašytos (pavaizduotos) prekės atitinka muitiniam tikrinimui pateiktas arba pas asmenį rastas prekes. Prekių klasifikavimui pagal jas apibūdinančią informacinę medžiagą taikomos prekių mėginių klasifikavimo nuostatos.

41.       Visų pirma pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, kad iš Norvegijos bendrovės importuotame naudotame augaliniame aliejuje yra gyvūninės kilmės riebalų. UAB „Bio Valiuta“ mokesčių administratoriui pateikė UAB „Labtarna“ tyrimų protokolus, kurie nepatvirtina deklaracijose nurodytų prekių sudėties, nes byloje nėra duomenų, kad būtent tos prekės mėginiai buvo paimti tyrimui atlikti. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu Norvegijos bendrovės „Vitas Vedlikehold Nuf“ 2016 m. gegužės 12 d. patvirtinimo vertinimu, todėl teismas papildomai šiuo klausimu nebepasisako. Pagrįstai nevertintos ir 2014 m. sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, nes ginčo prekės elektroninės importo deklaracijos įformintos 2013 m.

42.       Vertinant šias aplinkybes anksčiau minėtų įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų (įrodymų patikimumo, jų pakankamumo) kontekste, darytina išvada, jog pareiškėjo UAB „Bio Valiuta“ pateikti įrodymai nelaikytini patikimais ir pakankamais ginčijamam faktui nustatyti. Priešingai, Vilniaus teritorinei muitinei pareiškėjo pateiktuose dokumentuose (prekės aprašymo) aiškiai nurodyta, jog tai yra kepimo augalinis aliejus. Jokių kitų įrodymų, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl pareiškėjo nurodyto elektroninėse importo deklaracijose TARIC kodo teisingumo, UAB „Bio Valiuta“ nepateikė. Tai reiškia, jog trūksta duomenų padaryti vienareikšmę išvadą, kad UAB „Bio Valiuta“ importuotas prekes deklaravo elektroninėse importo deklaracijose tinkamu TARIC kodu, nes tokių aplinkybių bylos medžiaga (pareiškėjo pateikti dokumentai) nepatvirtina. Taigi vertinant anksčiau aptartų aplinkybių visumą nagrinėjamu atveju, laikytina, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjo importuotų ir deklaruotų prekių TARIC kodą 1518 00 95 90 į nustatytą TARIC 1518 00 99 90 kodą bei apskaičiavo mokėtinas sumas.

43.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas atkreipia dėmesį, kad vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

44.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-181-438/2016 suformuotos naujos įrodymų vertinimo taisyklės tokio pobūdžio bylose. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad <... įrodymų vertinimo objektu, kaip taisyklė, yra išlikę dokumentai bei kiti duomenys ar informacija apie ginčo prekes, kurie neturėtų būti paneigiami vien dėl to, jog nėra juos patvirtinančių laboratorinių ir kitų tyrimų, nes tai neatitiktų įrodymų vertinimo kriterijų, taikomų tokio pobūdžio ginčams. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nesant išlikusių importuotos prekės mėginių, būtent ir taikė prekę apibūdinančios informacijos tyrimo metodą, todėl šioje byloje nėra nukrypta nuo anksčiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje suformuotos įrodymų vertinimo praktikos.     

45.       Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.     

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bio Valiuta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė