Civilinė byla 2-4725-772/2014
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03639-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija: 113.1.; 117.2.; 128.11.
(S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. rugpjūčio 25 d.
Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,
sekretoriaujant Erikai Andrulienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. N. ir jo atstovui adv. R. Tamašauskui, antstolei V. Š., nedalyvaujant suinteresuoto asmens (išieškotojo) Danske bank A/S, veikiančio per filialą Lietuvoje atstovui, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo A. N. skundą dėl antstolės V. Š. veiksmų, suinteresuotas asmuo Danske bank A/S, veikiantis per filialą Lietuvoje.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas skunde nurodė, kad iš pradžių 2014-04-22 pateikė antstolei prašymą parduoti jam priklausantį, tačiau areštuotą turtą, pasiūlytam pirkėjui. Pareiškėjas negavęs atsakymo iš antstolės sužinojo, jog pastaroji 2014-04-14 priėmė patvarkymą Nr. 0071/11/00256 Dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti. Pareiškėjas mano, kad antstolė nevykdo Šiaulių apygardos teismo 2014-03-18 nutarties, kuria buvo patenkintas jo ankstesnis skundas dėl to paties reikalavimo. Pareiškėjas teigė, kad iš patvarkymo nėra aišku kada antstolė areštavo jo turtą, kada buvo gautas išieškotojo prašymas dėl turto perkainojimo, kas mokės už vėl skiriama ekspertizę, kodėl nėra prašymo dėl termino prieštaravimui pateikti pratęsimo. Pareiškėjas skunde teigė, kad antstolės veiksmai prieštarauja CPK 681 str. nuostatoms.
Pareiškėjas savo reikalavimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.
Pareiškėjas papildomai pateikė teismui į bylą ir 2014-06-19 Turto vertinimo pažymą.
Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu pakartojo skunde nurodytus motyvus ir prašė teismo jo prašymą tenkinti. Papildomai nurodė, kad antstolis atsiliepime į skundą nepripažįsta padarytos klaidos, atsižvelgiant į Šiaulių apygardos teismo 2014-03-18 nutarties motyvus, todėl esant tokiai situacijai mano, jog antstolis neturi iš naujo atlikti turto vertės nustatymo, o tie veiksmai, kurie susiję su skundu ir jų išdavoje priimti procesiniai sprendimai turi būti panaikinti.
Suinteresuotas asmuo Danske bank A/S, veikiantis per filialą Lietuvoje atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad remiantis CPK 639 str., 681 str., nuostatomis pateikė antstolei prašymą įkeistą turtą įvertinti jų nurodytomis kainomis. Tačiau pareiškėjui nesutikus su banko pateikta verte antstolei, remiantis CPK 681 str. vėl buvo paskirta ekspertizė turto vertei nustatyti. Eksperto nustatyta turto vertė banko netenkino, kadangi dėl mažos turto vertės gali būti pažeistos išieškotojo teisės ir teisėti interesai. Dėl to bankas pateikė antstolei prieštaravimus dėl nustatytos turto vertės. Išieškotojas teigė, kad skolininko turto vertė nustatyta dar 2013-07-23, tai yra beveik prieš metus laiko. Todėl bankui nustatyta turto vertė kelia abejonių, dėl ko išieškotojas pasiūlė antstolei iš naujo pervertinti bankui įkeisto turto vertę. Bankas laiko, kad antstolė pagrįstai ir teisėtai 2014-04-14 patvarkymu skyrė turto ekspertizę. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir prašė teismo jį atmesti.
Išieškotojas iki teismo posėdžio, pateikė teismui prašymą nurodydamas bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (CPK 443 str. 5d.).
Antstolė V. Š. pateikė teismui patvarkymą, kuriuo netenkino pareiškėjo skundo ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą dėl šių motyvų. Taip pat kartu su pareiškėjo skundu pateikė teismui ir vykdomąją bylą.
Patvarkyme netenkinti pareiškėjo skundo antstolė nurodė, kad 2014-04-14 buvo priimtas patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti, kuriuo nustatyta paskirti ekspertizę dvejiems A. N. priklausantiems ir Danske Bank A/S Lietuvos filialui įkeistiems butams (butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Šis patvarkymas buvo priimtas po to, kai Šiaulių apylinkės teismas bei Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo pareiškėjo A. N. 2013-10-22 skundą dėl antstolės V. Š. veiksmų. Šiaulių apygardos teismas 2014-03-18 priimtoje nutartyje Nr. 2S-287-154/2014 tik panaikino antstolės V. Š. 2013-09-11 patvarkymą Nr. 0071/11/00256 dėl areštuoto nekilnojamojo turto perkainojimo, nes patvarkymas buvo priimtas vadovaujantis formaliais argumentais, tačiau Šiaulių apygardos teismas nutartyje neįpareigojo antstolės V. Š. realizuoti butus (butą) už tą kainą, kuri nurodyta 2013-07-23 nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizėse. Priešingai, Šiaulių apygardos teismo 2014-03-18 nutartyje Nr. 2S-287-154/2014 yra konstatuota, kad „[...] kilus abejonių dėl ekspertizės akto (antstolis) privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pateikė prieštaravimų dėl ekspertizės akto“.
Pažymėtina, kad antstolis pats sprendžia dėl ekspertizės reikalingumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti, ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Antstolis skirti ekspertizę privalo, jei jam kyla abejonių dėl turto vertės (LR CPK 681 straipsnio 1 dalis). Dėl to vienas pagrindų, kai antstolis savo iniciatyva turėtų skirti ekspertizę, jei antstoliui kilo pagrįstų abejonių dėl atlikto turto įvertinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, kad turto įkainojimas tinkama kaina yra labai svarbi stadija, taip pat, kad įkainojant areštuotą turtą yra svarbu, kad įkainojimas atitiktų realias rinkos kainas. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad ekspertizės buvo atliktos 2013-07-23, nuo jų atlikimo jau yra praėję daugiau nei 9 mėnesiai, padėtis nekilnojamojo turto rinkoje yra pasikeitusi, Lietuvos nekilnojamojo turto rinka aktyvėja, per šį laikotarpį išaugo nekilnojamojo turto pardavimo kiekis, o tuo pačiu ir nekilnojamojo turto kainos, todėl esant visiems šiems pasikeitimams yra tikslinga iš naujo atlikti įkeistų butų ekspertizę. Vykdymo proceso teisės doktrinoje pripažįstama, kad turto vertę gali nustatyti tik rinka. Taip pat pažymėtina, kad hipotekos išieškotojas elektroniniu paštu išreiškė savo nuomonę dėl įkeistų objektų įkainojimo. Savo skunde pareiškėjas A. N. teigia, kad Danske Bank A/S filialo projektų vadovo N. R. parašyto laiško negalima laikyti oficialiu dokumentu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad antstolis atlikdamas tam tikrus procesinius veiksmus, atsižvelgia ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo nuomonę, ir atsižvelgus į nuomones priima savarankišką procesinį dokumentą (patvarkymą). Kadangi teisminiai procesai dėl A. N. 2013-10-22 pateikto skundo užtruko (nesvarbu dėl kokių priežasčių), tačiau tai nepaneigia būtinybės įkainoti turtą kuo tiksliau atsižvelgiant į rinkos vertes.
Savo skunde pareiškėjas nurodo, kad jis nėra tikras, kad jam buvo siųstas 2014-04-14 patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti adresu Voveriškių g. 33-5, Šiauliai. Šis patvarkymas priimtas 2014-04-14, o adresu Voveriškių g. 33-5, Šiauliai, šis patvarkymas jam buvo išsiųstas 2014-04-15 (prie šio patvarkymo pridedama Siunčiamų dokumentų registro kopija bei išrašas iš siuntos lakšto). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ant voko užrašyta „atsisakė imti laišką (stumdosi, mėto laišką)“. LR CPK 604 straipsnyje nustatyta, kad procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams šio Kodekso VI dalyje numatytais atvejais registruotą pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos. Kadangi 2014-04-15 siųstas laiškas grįžo neįteiktas, 2014-04-18 pakartotinai tas pats patvarkymas išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Be to, kaip antstolę informavo ekspertai, su A. N. buvo susisiekta dėl butų apžiūros, todėl jis apie tokį patvarkymą jau žinojo iš eksperto.
Savo skunde pareiškėjas A. N. taip pat teigia, kad skundžiamame patvarkyme nėra nurodyta, kada antstolė areštavo turtą. Nėra suprantama, dėl kokių priežasčių tai turėtų būti nurodyta tame patvarkyme, juolab pareiškėjui yra žinoma, kada turto arešto aktas surašytas, nes turto areštas jam buvo įteiktas, be to skolininkas turi vykdomosios bylos kopiją.
Savo skunde A. N. teigia, kad jis kreipėsi į antstolę V. Š. su prašymu dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui, tačiau jis atsakymo negavo. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad antstolės V. Š. kontoroje gautas tik vienašališkas A. N. prašymas, pirkėjo sutikimas nėra gautas, į depozitinę sąskaitą piniginės lėšos pervestos nebuvo, todėl negalima spręsti klausimo dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, ir LR CPK 510 straipsniu, antstolė atsisakė tenkinti A. N. skundą.
Teismo posėdžio metu antstolė pakartojo patvarkyme nurodytus motyvus ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti.
Pareiškėjo A. N. skundas tenkintinas.
Dėl antstolės veiksmų vykdymo proceso metu.
Byloje nustatyta, kad išieškotojo Danske bank A/S, veikiančio per filialą Lietuvoje atstovas dar 2011-01-27 pateikė antstolei V. Š. Šiaulių m. apylinkės teismo 2011-01-19 išduotą vykdomąjį įrašą, pagal kurį nurodyta išieškoti, priverstinai parduoti iš varžytinių skolininko A. N. kreditoriui išieškotojui įkeistą turtą, tai yra du butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) esamos 188 065,48 Lt skolos, 301,00 Lt turto draudimo įmokos, 131,00 Lt žyminio mokesčio ir 11 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško skolos išieškojimo apmokėjimui. Remiantis paminėtu teismas konstatuoja, kad pagal antstolei V. Š. pateiktą vykdomąjį raštą, iš skolininko (įkaito davėjo) A. N. išieškomos skolos suma yra nesumažėjusi. Tuo pačiu sutiktina su pareiškėjo teismo posėdžio metu paaiškinimuose nurodytais motyvais, kad sąmoningai yra vilkinamas išieškotinos skolos sumokėjimas realizuojant įkeistą turtą.
Pagal LR CPK 651 straipsnio 1 dalį antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, per tris dienas, o skubaus vykdymo atvejais - nedelsdamas, patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. Pagal LR CPK 651 straipsnio 2 dalį tik antstolis sprendžia, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus.
Antstolis, nenustatęs akivaizdžių kliūčių, vykdomąjį dokumentą priima ir pradeda jį vykdyti. Vykdomuosius veiksmus antstolis privalo pradėti skubaus vykdymo bylose ne vėliau kaip kitą dieną po vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti, kitose bylose - ne vėliau kaip per penkias dienas nuo vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti (LR CPK 653 str.). Antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti, gali atlikti pirminius vykdymo veiksmus: iškviesti vykdymo proceso šalis ir išaiškinti jiems jų teises, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, įteikti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, užklausti reikiamus asmenis dėl skolininko turto ir atlikti kitus parengiamuosius veiksmus, reikalingus operatyviam ir efektyviam išieškojimui. Kadangi antstolis nenustatė aukščiau nurodytų akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį raštą, todėl laikytina, jog jis neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti ir nepriimti išieškotojo Danske bank A/S įgalioto atstovo pateikto vykdytino dokumento ir pagal jį pradėti pradinius vykdymo veiksmus. Be to antstolė dar 2011-03-15 turto arešto aktu areštavo įkaito turėtojui įkeistą turtą.
Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas uždraudimas ar apribojimas. Šiuos apribojimus nustato turtą areštuojantis organas. Jeigu turtas areštuojamas teismo nutarties pagrindu, teismo nutartyje nurodoma, kokie apribojimai turi būti taikomi areštuotam turtui. Antstolis, areštuodamas turtą, turi pats nustatyti šiuos apribojimus ir nurodyti juos turto arešto akte. Apribojimai nustatomi priklausomai nuo konkrečių vykdomosios bylos aplinkybių: turto pobūdžio, jo savybių, ūkinės reikšmės skolininkui ir pan.
Turto areštas - įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą.
Areštuojant skolininko turtą, visais atvejais turi būti apribojama areštuoto turto savininko disponavimo turtu teisė. Priešingu atveju, turto areštas netenka prasmės. Skolininko teisė valdyti areštuotą turtą gali būti ribojama siekiant išsaugoti turtą, pavyzdžiui, uždraudžiant skolininkui areštuotą pastatą pertvarkyti ir pan. Gali būti apribojama skolininko teisė valdyti turtą ir tais atvejais, kai, naudojantis turtu, iš esmės mažėja jo vertė. Perduodant turtą saugoti kitiems asmenims, skolininkas visada netenka teisės naudotis areštuotu turtu.
Skolininko nuosavybės teisės į areštuotą turtą apribojamos laikinai: iki skolininkas pats geranoriškai sumokės skolą arba turtas bus realizuotas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka ir tokiu būdu bus patenkinti išieškotojo reikalavimai.
Kaip jau minėta iš vykdomosios bylos seka, kad antstolės V. Š. kontoroje po 2011-01-27 kuomet gautas išieškotojo Danske bank A/S įgalioto atstovo prašymas dėl vykdomojo rašto vykdymo, nurodant ir prašomos išieškoti skolos dydį (v/b, 1-3 b.l.). Antstolis atsižvelgiant į tai, kad įkaito davėjui priklausantis turtas jau yra areštuotas, pakartotinai 2011-01-27 vėl jį areštavo, tačiau neturėjo objektyvios galimybės toliau tęsti tolesnius su skolos išieškojimu susijusius veiksmus. Po ilgesnės pertraukos antstolė atsižvelgiant į skolos dydį, skolininko prašymą, 2013-07-04 patvarkymu pradėjo toliau vykdyti jai pateiktą vykdomąjį dokumentą ir paskyrė skolininko turto vertei patikslinti ekspertizę (v/b, 120 b.l.). Nekilnojamojo daikto rinkos vertės 2013-07-23 ekspertizės aktais nustatyta, kad įkaito davėjui priklausančio turto bendra vertė yra 189 000 Lt. Toliau tęsdamas pradėtus vykdymo veiksmus dėl skolos išieškojimo iš skolininko ir įkaito davėjo, antstolė remiantis skolininko skolos dydžiu išieškotojui, nusprendė 2012-03-26 turto arešto aktu pakartotinai areštuoti įkaito davėjo turtą (v/b, 56-58 b.l.). 2012-03-26 turto areštas priimtas atsižvelgiant ne tik į skolos dydį ar turto vertę, bet ir pakitusias vykdymo proceso metu aplinkybes. 2012-03-26 turto arešto akte nurodyta, kad įkaito davėjui uždraudžiama areštuotu turtu disponuoti, neapribojant kitų jo teisių, susijusių su nuosavybe. Taip pat šiame akte pažymėta, jog areštuoto turto mastas 188 366,48 Lt.
Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus vidutinė abiejų nekilnojamųjų daiktų rinkos bendra vertė 2005-03-25 ir 2005-04-11 duomenimis yra 92 700 Lt. Todėl pripažintina, kad antstolė teisingai 2013-07-04 patvarkyme nurodė, kad parduodamų nekilnojamųjų daiktų vertė nustatytina ekspertizės aktu.
Remiantis paminėtu teismas konstatuoja, kad antstolis tuo metu tinkamai vykdė pradinius procesinius veiksmus, susijusius su skolininko turto vertės nustatymu.
Dėl pakartotinio areštuoto turto įkainojimo.
Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą (o vykdydamas teismo nutartį dėl arešto - turto aprašą). Abiem atvejais jis negali areštuoti skolininko turto daugiau negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Turto arešto aktas ir turto aprašas, jeigu jis yra sudaromas, nedelsiant pateikiami turto arešto aktų registro tvarkytojui jo registravimui turto arešto aktų registre.
Pagal vykdomąją bylą nustatyta, kad antstolis išsiuntė skolininkui visus tuo metu vykdymo procese priimtus procesinius dokumentus, kuriuose skolininkui yra ne tik išaiškinta jo teisė apskųsti antstolio veiksmus, bet ir juose nurodyta, jog antstolio procesiniai veiksmai skundžiami pirmiausia, antstoliui per nustatytą terminą (v/b. 120 b.l.).
Kaip jau minėta antstolis negali areštuoti skolininko turto daugiau negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Todėl antstolis nustatydamas aprašomo turto vertę turėjo teisę remtis ekspertizės akte nurodyta jo verte (v/b, 131, 145 b.l.). Pastebėtina, kad ir atsižvelgiant į gautus minėtus duomenis dėl įkaito davėjui priklausančio turto vertės nustatymo, vykdomojoje byloje pakako duomenų apie varžytinėse parduodamo turto vertę, kas tuo pačiu nesudarė teisinio pagrindo tikslinti areštuoto turto vertę (Šiaulių apygardos teismo 2014-03-18 nutartis). Pažymėtina, kad vykdymo proceso teisės doktrinoje pripažįstama, jog tokiu atveju turto vertę tiksliai gali nustatyti tik rinka. Turto arešto metu turi būti nustatoma kuo tikslesnė jo kaina, kadangi ši kaina turi didelę reikšmę tolesniam vykdymo procesui, tačiau įstatymas tokį reikalavimą sieja ir su skolininko (įkaito davėjo) bei ieškotojo nuomonę dėl areštuoto vertės. Nors išieškotojas 2013-09-10 kreipėsi į antstolį su prašymu, kuriuo pageidavo pakartotinai įvertinti turto vertę, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2014-03-18 nutartyje konstatavo, kad toks formalus prašymas neatitinka vykdymo proceso dalyvių interesų (v/b, 168-170 b.l.). Pagal LR CPK 681 straipsnį jeigu vykdymo proceso šalys prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu pačiam antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, tuomet antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tik pasikeitus įkainoto turto vertei antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainuojamas nustatyta tvarka. Nežiūrint tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2014-03-18 nutartyje nurodė, kokios aplinkybės turi įtakos turto perkainojimui, tiek išieškotojas 2012-03-26 prašymu, tiek antstolė 2014-04-14 patvarkymu vėl nusprendė inicijuoti pakartotinę parduodamo turto vertės ekspertizę (v/b, 179 b.l.). Teismas nekartodamas aukštesnės instancijos teismo minėtos nutarties motyvų, o tik jiems pritardamas akcentuoja, kad nei vykdymo proceso metu atliekant procesinius veiksmus, nei teismo posėdžio metu nebuvo gauti duomenys, kuriais remiantis būtų pagrindas išvadai dėl pakartotinio turto įvertinimo. Vien tik motyvas, kad nekilnojamojo turto kaina kinta kiekvieną mėnesį nėra pagrindas vilkinti vykdymo procesą nerengiant pagal esamus duomenis turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar ji parduodant varžytinėse. Pastebėtina, kad išieškotojas pakartotinai formaliai pagrindė savo prašymą antstolei dėl pakartotinės nekilnojamojo turto vertės nustatymo. Ne esminius rinkos pokyčius nekilnojamojo turto pardavime patvirtina ir pareiškėjo teismui pateikta buto esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliai, įvertinimo ataskaita.
Nustačius per mažą areštuoto turto kainą, šią klaidą gali ištaisyti rinkos mechanizmas, pirkėjams pasiūlius aukštesnę kainą. Tačiau tokia klaida gali likti neištaisyta, jeigu turto nepavyks parduoti iš varžytynių. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertintinos visos su nekilnojamo turto pardavimu susijusios aplinkybės (pvz., statybos metai, vieta, socialinė aplinka, rinkoje egzistuojanti turto pasiūlą ir paklausa, bei kt.).
Paminėtina, kad skolininkas skunde atsižvelgiant į antstolio 2014-04-14 patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo, pagrįstai remiasi užsitęsusiu vykdymo veiksmų atlikimu. Antstolio patvarkyme nurodytas motyvas, jog nuo anksčiau atlikto turto įvertinimo praėjo daugiau kaip 8 mėnesiai, nėra esminis motyvas, kas sudaro pagrindą pakartotiniam turto įvertinimui, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus teisinius argumentus. Teismas pripažįsta, kad skolininkas 2014-05-12 su skundu pagrįstai kreipėsi į antstolį, kad pastarasis pakeistų savo nuomonę dėl pakartotinio turto vertinimo ir panaikintų priimtą patvarkymą (v/b., 192-194 b.l.). Todėl tenka pastebėti, kad antstolis gavęs pareiškėjo skundą privalėjo dar kartą įvertinti 2014-04-14 patvarkymo būtinumą, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkoje šiuo metu vykstančius pokyčius, esant joje suaktyvėjimui ir į vykdymo proceso tikslus, siekiant kuo greičiau, bei naudingiau realizuoti turtą, dėl kurio pardavimo išieškotojas kreipėsi dar 2011-01-27 (v/b., 1 b.l.).
Kaip jau minėta įstatymas tokiu atveju suteikia skolininkui (įkaito davėjui) teise pareikšti antstoliui savo nuomonę ne tik dėl areštuoto turto vertės, bet ir prašyti antstolį neskirti pakartotinės ekspertizės šio turto vertei nustatyti remiantis suaktyvėjusia nekilnojamo turto prekyba. Tokie skolininko veiksmai pripažintini teisėtais kaip atitinkantys CPK 643 str. 1d. 4, 6p. nuostatų reikalavimus. Teismas jau yra nurodęs, jog šiandien realią nekilnojamojo turto vertę gali nustatyti tik rinka. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad išieškotojui siekiant paneigti ankstesniame turto vertės ekspertizės akte nurodytą kainą ir jam reiškiant dėl to prieštaravimą, ginčo atveju jis tai gali padaryti tik motyvuotai prašydamas antstolio skirti pakartotinę ekspertizę. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pateikė teismui duomenų, kad šiandien turto ekspertizės akte nurodyta parduodamo turto vertė atitinka realią jo vertę, kas sudaro teisinį pagrindą naikinti 2014-04-14 patvarkymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo.
Areštuotą turtą antstolis paprastai palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo. Asmuo perduotu saugoti turtu gali naudotis, jeigu dėl šio turto ypatybių naudojimasis juo nesukelia jo sunaikinimo arba jo vertės sumažėjimo. Teismas sutinka iš dalies ir su pareiškėjo motyvu, kad vilkinant jam priklausančio turto pardavimą, išieškotojas iki jo visiško realizacijos nuo esamos skolos sumos skaičiuoja palūkanas. Tačiau paminėtina, kad ir pats skolininkas ne tik turi būti aktyvus vykdymo proceso dalyvis, bet ir iki galimo turto pardavimo, esant išieškotojo sutikimui siekti gauti ir maksimalią naudą turimo turto, pvz., jį iki realizacijos išnuomojant.
Kaip jau minėta antstolio areštuotas turtas ir toliau liko pas įkaito davėją kaip turto savininką, o turto arešto aktų registre įregistruodamas turto areštą antstolis nurodė, jog turto arešto būdu tik apribotas įkaito davėjos disponavimas šiuo turtu. Dėl to pripažintina, kad skolininkas jam priklausantį visą turtą gali valdyti ir naudoti. Pažymėtina, kad teismas atmetė pareiškėjo prašymą ir nestabdė vykdymo proceso veiksmų. Tačiau per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį vis tiek nebuvo pakartotinai įvertintas skolininko turtas, kas tuo pačiu suponuoja teismo nuomonę, jog antstolė nelaikė būtinu imtis teisėtu veiksmų šiam procesiniam veiksmui atlikti.
Taip pat teismas sutinka, su pareiškėjo skundo motyvu, kad iki varžytinių paskelbimo galimas turto realizavimas ir skolininko pasiūlytam pirkėjui, jog įstatymas nedraudžia įkaito davėjai prašyti realizuojamą turtą parduoti ir jo pasiūlytam pirkėjui, jeigu tai atitinka visų proceso dalyvių interesus.
Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, atmestini pareiškėjo motyvai dėl to, jog antstolė pažeidė CPK 704 str. nuostatas, kadangi tokių duomenų byloje nėra.
Iš teismui pateiktos vykdomosios bylos darytina išvada, kad antstolis nesilaikė aukščiau nurodytų kai kurių vykdymo proceso nuostatų, ignoravo Šiaulių apygardos teismo 2014-03-18 nutarties motyvus ir nepagrįstai paskyrė pakartotinę turto ekspertizę vykdomojoje byloje. Šią teismo išvadą patvirtina ir minėtoje byloje esantys rašytiniai dokumentai. Tuo pačiu teismas pažymi, kad remiantis CPK 178 straipsnio nuostata, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Remiantis aukščiau nurodytais argumentais teismas daro išvada, kad antstolio veiksmai prieštaravo vykdymo proceso principams ir pripažintini neteisėtais, dėl to teismui yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundo dėl antstolės veiksmų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Sutinkamai su LR CPK 443 str. 6 dalimi dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Proceso dalyvių atstovai prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė todėl jos nepriteistinos. Tačiau pareiškėjo skundą patenkinus iš antstolės išieškotinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei, kadangi jų bendra suma viršija 10 Lt (CPK 96 str. 6d.).
Teismas, vadovaudamasis LR CPK 290-291 str., 513 str.,
n u t a r i a :
Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti visiškai.
1. Panaikinti antstolės V. Š. 2014 m. balandžio 14 d. patvarkymą Nr. 0071/11/00256 dėl areštuoto nekilnojamojo turto perkainojimo.
2. Priteisti valstybei iš antstolės V. Š., a/k (duomenys neskelbtini) buv. Dvaro g. 43, Šiauliai, 15,07 Lt (penkioliką litų 07 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per šį teismą, paduodant atskirąjį skundą.
Teismo nutarčiai įsiteisėjus grąžinti antstolei V. Š. vykdomąją bylą Nr. 71-256/2011.
Teisėjas Jonas Stubrys