Baudžiamoji byla Nr. | 1A-431/2006 |
Procesinio sprendimo kategorija: | 1.2.23.2. 1.2.17.1. 1.1.8.1.2. |

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nuteistajam T. P. ,
gynėjui advokatui Jonui Nekrašiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje ir už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą nuteistas laisvės apribojimo bausme (1) vieneriems metams (6) šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be leidimo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigojant jį per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojant nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo teismo įpareigojimus; už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalyje, padarymą nuteistas laisvės apribojimo bausme (2) dvejiems metams, įpareigojant jį be leidimo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigojant jį per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojant nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo teismo įpareigojimus.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nuteistajam T. P. paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo (2) dvejiems metams bausmė, įpareigojant jį be leidimo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigojant jį per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojant nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo teismo įpareigojimus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
T. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 28 d., apie 13 val., Radviliškyje, prie automobilių turgavietės, iš asmens vardu Tadas, kurio tikslesni asmens ir gyvenamosios vietos duomenys nenustatyti, neteisėtai įgijo dvidešimt vieną tabletę vaistų, kurių sudėtyje yra 1,151 g psichotropinės medžiagos - amfetamino, ir sausos, iš dalies susmulkintos narkotinės medžiagos -kanapių, kurių masė 0,30 g, turėdamas tikslą nuvežti šiuos draudžiamus produktus į Airiją ir perduoti asmeniui vardu Ailanas, kurio tikslesni anketiniai duomenys ir gyvenamoji vieta taip pat nenustatyti, ir nuo įgijimo momento paminėtas psichotropines ir narkotines priemones neteisėtai laikė: kanapes – popieriaus pakuotėje savo striukės kišenėje, o psichotropines medžiagas – stiklainyje su mėsos konservais, bei 2006-01-29 d. apie 23,30 val. Joniškio rajone, vykdamas per Kalvių – Metenės jungtinį sienos perėjimo punktą, ne per muitinę, nepateikdamas muitinės kontrolei, neturėdamas leidimo, neteisėtai gabeno įgytas psichotropines ir narkotines priemones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau buvo sulaikytas Latvijos Respublikos pareigūnų.
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2006-06-30 nuosprendį ir T. P. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio l dalyje, padarymą skirti 3 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo, už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti 4 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi bausmes iš dalies sudėti ir paskirti galutinę laisvės atėmimo bausmę 4 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.
Prokuroro manymu, teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnį, 41 straipsnį. Paskirdamas bausmę, teismas taikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė T. P. kitą bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę, t.y. bausmę, nenumatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Tokios bausmės rūšies paskyrimą teismas motyvavo tuo, kad T. P. padaryta veika tarp tokio paties pobūdžio nusikaltimų nebuvo itin pavojinga ir negalėjo sukelti itin sunkių pasekmių; netipišku kaltininko elgesiu, ta prasme, kad jis įgijo ir gabeno sąlyginai nedidelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų nesiekdamas pasipelnymo; nesinaudojo tam specialiai įrengtomis slėptuvėmis, o naudojosi savo asmeniniais daiktais ir rūbais, ir tai leido padaryti teismui, prokuroro manymu, klaidingą išvadą, kad „...nusikaltimas, formaliai būdamas sunkiu, šiuo konkrečiu atveju objektyviai nebuvo itin pavojingas.“ Tuo pačiu teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui ypatingą diskrecijos teisę išskirti išimtinius atvejus, vertinant padarytus nusikaltimus ir skiriant bausmę, ir teisingai bei išmintingai taikyti teisę. Vertindamas nusikaltimą padariusio T. P. asmenybę, teismas padarė išvadą, kad jis nusikaltimą padarė atsitiktinai, dėl gyvenimiškos patirties stokos ir jaunumo, neteisingai įvertinęs galimas savo veiksmų pasekmes, taip pat atsitiktinai nepalankiai susiklosčius jo gyvenimo aplinkybėms. Taip pat teismas padarė išvadą, kad T. P. anksčiau neteistas, pareigūnams atskleidus nusikaltimo faktą, buvo atviras ir nuoširdus, nuosekliai duodamas parodymus apie jo padarytą nusikaltimą, nurodydamas jo turimus duomenis apie asmenis galimai netiesiogiai dalyvavusius jam inkriminuotų veikų padaryme. Skirdamas kitą bausmės rūšį, teismas motyvavo ir tuo, kad laisvės atėmimo bausmė reikšmingai ir neigiamai paveiktų nuteistojo tolesnį gyvenimą ir jo socialinę adaptaciją, o valstybėje susiklosčiusi ekonominė situacija, nuteistojo gyvenimo būdas, suponuoja teismui pareigą skirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmoniškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas, motyvuodamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą skiriant švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę už nusikaltimus, už kuriuos nuteistas T. P. , pats konstatuoja, kad nėra pagrindų taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatų, ir atskirai neaptarė nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados neteisingos, nes neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Nei vienoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, nei duodamas parodymus teisme, T. P. nepripažino, jog žinojo, kad įsigijo narkotines medžiagas. Visose apklausose stengėsi apeiti tą klausimą, kad jau nuo narkotinių medžiagų įsigijimo momento ne tik suprato, bet ir žinojo, kad įsigijo įstatymu draudžiamas naudoti medžiagas, įgijo jas nelegaliu būdu ir kokia už tokius veiksmus iškyla atsakomybė. Jau pirmos apklausos metu (b. l. 101-102) parodė, kad asmuo, pardavęs jam tabletes ir kanapes, pirkimo vietoje perspėjo jį, kad tabletes vežtų per sieną paslėptas, nes už tokį tablečių kiekį iškyla baudžiamoji atsakomybė. Kad susuktame popieriuje yra draudžiama prekė, žinojo, nes apie tai jam perkant pasakė pardavėjas, tačiau kartu teigia, kad nežinojo konkrečių medžiagų pavadinimų, taip bandydamas palengvinti savo padėtį kas kartu rodo, kad jis, duodamas parodymus, bandė išvengti atsakomybės ir suklaidinti ikiteisminio tyrimo organus. Tai, kad dar būdamas Airijoje sutiko draugo Ailano prašymu parvežti tabletes, įrodo, jog narkotinių medžiagų nelegaliam įgijimui, laikymui ir gabenimui nuteistasis buvo pasiruošęs iš anksto (b. l. 93). Pats T. P. pažinčių platintojų tarpe neturėjo, tačiau savo parodymuose aiškiai parodė, kad Ailanas dėl tablečių buvo susitaręs su Lietuvoje esančiais žmonėmis iš anksto, nes įdavė pinigus apmokėjimui už tabletes ir nurodė konkrečias sumokėtas pinigų sumas – 20 eurų ir 40 svarų. Be to, buvo instruktuotas, kad dėl tablečių pirkimo jam paskambins asmuo, kuris ir nurodys susitikimo vietą ir laiką. Šios aplinkybės rodo, kad iš anksto buvo imtasi saugumo priemonių, kad prekė nelegali, nes, priešingu atveju, tabletes, jei jos neuždraustos apyvartoje, galima atvežti legaliai. T. P. buvo informuotas ką veš per sieną, tai yra užfiksuota dar viename jo įtariamojo apklausos protokole (b.l. 96). Kaltinamasis ėmėsi priemonių paslėpti nelegalią prekę, tai yra užfiksuota jo įtariamojo apklausos protokole (b.l. 98), 2006-01-29 namuose apie 17 val. su polietileniniu pakeliu tabletes įdėjo į mėsos stiklainį ir viską užkonservavo, t.y. pasiruošė jų nelegaliam pergabenimui per sieną. Ne iki galo buvo atviras kaltinamasis ir duodamas parodymus apie asmenį, iš kurio pirko narkotines medžiagas - jo duotas asmens, automobilio, su kuriuo tas asmuo atvyko, aprašymas itin lakoniški, dėl ko nusikaltimą tiriantiems asmenims nepavyko nustatyti nusikaltimų bendrininkų (b.1.-58). Nebuvo galimybių nustatyti skambinusio asmens ir pagal T. P. duotą telefoną, taip pat ir patikrinti, ar tikrai to asmens telefonas buvo duotas, nes kaltinamasis tiksliai telefono neatsiminė. Įtariamojo apklausų metu jis teigė manąs, jog veš tabletes „dėl sporto“, tačiau to nepatvirtina jokie bylos duomenys. Tai, kad T. P. keitė savo parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu leidžia daryti išvadą, kad jis yra nenuoširdus ir tai teismui neleido jo veikoje pripažinti nė vienos atsakomybę lengvinančios atsakomybės ir tuo pagrindu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų skiriant bausmę. Byloje nenustatyta, kad asmuo padarė nusikaltimą kieno nors verčiamas. Prokuroras nesutinka su teismo motyvu dėl nusikaltimo padarymo atsitiktinai, dėl gyvenimiškos patirties stokos ir jaunumo, neteisingai įvertinus galimas savo veiksmų pasekmes, taip pat atsitiktinai nepalankiai susiklosčius jo gyvenimo aplinkybėms. Atvirkščiai, visos bylos aplinkybės rodo, kad nusikaltimas padarytas apgalvotai ir jam iš anksto buvo ruošiamasi.
Nuteistasis T. P. ir jo gynėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė atsikirtimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
Nuteistasis ir jo gynėjas mano, kad apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog teismo išvados neteisingos, nes neatitinka byloje nustatytoms aplinkybėms. Taip pat nepagrįstai nurodo, kad kaltinamasis yra nenuoširdus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamasis T. P. kaltu prisipažino visiškai. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nuosprendyje.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į padarytų nusikaltimų sunkumą, pavojingumą visuomenei laipsnį, nusikalstamo kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, padarytos žalos ir konkrečių, tiesiogiai iš šios nusikalstamos veikos kilusių neigiamų padarinių dydį, nusikaltimo tikslus ir motyvus, kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Apeliantas nepagrįstai nurodo apeliaciniame skunde, kad nėra pagrindo skiriant bausmę taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę T. P. pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad T. P. įgijo ir gabeno sąlyginai nedidelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų be tikslo pasipelnyti, nesinaudojo tam specialiai įrengtomis slėptuvėmis, o laikė jas asmeniniuose daiktuose ir rūbuose, jo padarytas nusikaltimas, formaliai būdamas sunkiu, šiuo konkrečiu atveju objektyviai nebuvo itin pavojingas. Kaltinamojo T. P. padarytas nusikaltimas yra atsitiktinis, sąlygotas jo nepatyrimo, nepakankamos socialinės brandos ir patiklumo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad T. P. anksčiau neteistas, nusikalstamų veikų nėra padaręs, yra jauno amžiaus, mokosi, įgijo ir gabeno per valstybės sieną itin mažą kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų ne savanaudiškais tikslais, gailisi padaręs veiką, atvirai ir nuoširdžiai prisipažino savo kaltę, neslėpdamas veikos padarymo aplinkybių, pagrįstai taikė jam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė švelnesnę nei įstatymo sankcijoje už šiuos nusikaltimus numatytą bausmę.
Byloje nėra duomenų apie ankstesnį kaltininko nusikalstamą elgesį, jis nebuvo sulaikytas ar baustas dėl galimo psichotropinių ar narkotinių medžiagų ar priemonių vartojimo, realizavimo ar kitų nusikalstamų veikų padarymo. Pareigūnams atskleidus nusikaltimo faktą T. P. buvo atviras ir nuoširdus, davė nuoseklius parodymus apie padarytą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu T. P. tęsė mokslą ir šiuo metu toliau mokosi ir dirba, tinkamai elgiasi, nepadarė jokių pažeidimų. Pagal gyvenamąją vietą T. P. charakterizuojamas teigiamai, kaip aktyvus bendruomenės narys. Iš savo poelgio jis padarė rimtas išvadas ir daro viską, kad tai įrodyti visuomenei ir teisėsaugos institucijoms, pasiryžęs daugiau niekada nenusikalsti.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nuosprendį nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad tokių aplinkybių nebuvo nurodyta ir kaltinamajame akte (b. l. 110-111). Prašymo nustatyti atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra ir apeliaciniame skunde, duomenų, kad tokių būtų, nėra ir baudžiamojoje byloje. Pirmosios instancijos teismas galėjo svarstyti ar apelianto prisipažinimą ir gailėjimąsi padarius nusikaltimus nereikėtų pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau tokios aplinkybės, kaip minėta, nenustatė. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuteistojo požiūrį į nusikalstamas veikas nepaliko be dėmesio, į tai atsižvelgė taikydamas baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas bausmes. Apeliaciniame skunde teigiama, kad T. P. prisipažinimas padarius nusikaltimus nebuvo atviras ir nuoširdus. Toks teiginys grindžiamas tuo, kad T. P. apklausose teigė, jog nežinojo konkrečių neteisėtai įgytų, laikytų ir gabentų per valstybės sieną medžiagų pavadinimų, taip bandydamas palengvinti savo padėtį išvengti atsakomybės ir suklaidinti ikiteisminio tyrimo organus; taip pat tuo, kad jis nebuvo iki galo buvo atviras ir duodamas parodymus apie asmenį, iš kurio pirko narkotines medžiagas - jo duotas asmens, automobilio, su kuriuo tas asmuo atvyko, aprašymas itin lakoniški, dėl ko nusikaltimą tiriantiems asmenims nepavyko nustatyti nusikaltimų bendrininkų (b.1. 58).
Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tikroji T. P. neteisėtai įgytų, laikytų ir per valstybės sieną gabentų tablečių bei iš dalies susmulkintos augalinės kilmės medžiagos sudėtis paaiškėjo tik tada, kai specialistai atliko tyrimus (b. l. 20, 37). Pačios tabletės ir susmulkinta augalinės kilmės medžiaga įpakavimo ar kokio nors ženklinimo iš kurio būtų aišku, jog T. P. turėjo tiksliai žinoti nurodytų objektų turinį, neturėjo. Taigi, bylos duomenys nepaneigia T. P. aiškinimo, kad tikros įgytų, laikytų ir per valstybės sieną gabentų objektų sudėties jis nežinojo. Kita vertus, jis niekada neneigė žinojęs, kad tai nėra legalūs produktai, neneigė ir juos slėpęs.
Negalima sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuteistojo nenuoširdumą patvirtina ir tai, kad jo duotas asmens, iš kurio pirko narkotines medžiagas, automobilio, su kuriuo tas asmuo atvyko, aprašymas itin lakoniški, dėl ko nusikaltimą tiriantiems asmenims nepavyko nustatyti nusikaltimų bendrininkų. Atsakymas į tarnybinį pranešimą patvirtina, kad pagal T. P. nurodytus duomenis asmens, iš kurio T. P. pirko narkotines medžiagas automobilio, su kuriuo tas asmuo atvyko, nustatyti nepavyko. Iš tikro T. P. nurodyti asmens ir automobilio požymiai gana dažni, kažkuo neišsiskiriantys, todėl pagal juos tikrai galėjo būti sunku ar išvis negalima nustatyti tiek automobilį, tiek asmenį. Tačiau tai neįrodo, kad T. P. tyčia nurodė per mažai ar neteisingus duomenis. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad įtakos paieškos nesėkmei galėjo turėti tai, kad 2006-02-02 tarnybiniame pranešime „dėl asmenų nustatymo“ nebuvo paminėta, kad siekiamas nustatyti asmuo buvo sužalota koja, automobilyje vežiojosi ramentus (šie duomenys bylą tyrusiai tyrėjai buvo žinomi, nes jie buvo nurodyti tos pačios dienos T. P. apklausos protokole). Nėra paneigta ir tai, kad T. P. asmens, kuriam vežė narkotines medžiagas telefono numerio nenurodė dėl to, kad jo neprisiminė.
Nurodyti duomenys paneigia apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad T. P. savo parodymais siekė išvengti atsakomybės pats ar bandė padėti tai padaryti kitiems.
Taikydamas nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius tokio sprendimo motyvus. Kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo motyvų nepaneigia. Nuteistasis iš tikro yra jauno amžiaus, neteistas, charakterizuojamas gerai, dirba ir mokosi. Kaip jau minėta, jo parodymai apie padarytus nusikaltimus gana nuoširdūs. Skirumų parodymuose, kuriuos būtų galima įvertinti kaip nenuoseklumą, nenustatyta. Patys nusikaltimai, kuriuos T. P. padarė, iš tikro yra pavojingi visuomenei, tačiau nuorodos skundžiamame nuosprendyje, kad neteisėtai įgytų ir gabentų narkotinių bei psichotropinių medžiagų kiekiai nėra labai dideli, o T. P. nusikalto dėl gyvenimiškos patirties stokos, taip pat teisingos. Gabentas per valstybės sieną tabletes T. P. slėpė labiau, tačiau narkotines medžiagas – 0,3 gramo kanapių laikė kišenėje, todėl tablečių paslėpimas mėsos stiklainyje, nors ir patvirtina išankstinį pasiruošimą kontrabandai, visumoje neįrodo, jog T. P. būtų labai pavojingas visuomenei.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas T. P. aiškiai prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumo principui, todėl nesant galimybės taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir ja remdamasis neskyrė laisvės atėmimo bausmės.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Teisėjai: | Aloyzas Kruopys Violeta Ražinskaitė Tomas Šeškauskas |