Civilinė byla Nr. e2A-782-775/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02475-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26;

3.3.1.14; 3.3.1.19.2

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 11 d.  

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės SIA „PMX“ bei atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės SIA „PMX“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ dėl nuostolių priteisimo, tretieji asmenys byloje SIA „Comoss“ ir SIA „Marine Underwriting Services“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : 

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė SIA „PMX“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti solidariai iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ (toliau – atsakovės) 8 747,50 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė (kurios ankstesnis pavadinimas SIA Saturn Brands), vykdanti veiklą prekybos srityje, nurodė, kad iš Čekijos Respublikoje veikiančios įmonės CLA Distribution, s.r.o. (toliau – pardavėja) įsigijo prekių pagal 2020 m. vasario 12 d. išrašytas sąskaitas Nr. 2200037, Nr. 2200038, Nr. 2200043, Nr. 2200044. Prie sąskaitų pardavėjas parengė detalius parduodamų prekių sąrašus. Ieškovė už prekes sumokėjo visą kainą. Siekiant parsigabenti įsigytas prekes, su ieškove susijusi įmonė trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ kreipėsi į atsakovę SIA „URSUS FORWARDING“ dėl pervežimo paslaugų, kuri 2020 m. kovo 3 d. patvirtino užsakymą. Ieškovė pažymėjo, kad ieškovės ir SIA „Cosmoss“ akcininku yra tas pats juridinis asmuo – SIA „Stratos“, kurios 100 procentų akcijų savininkas yra A. V., kuris yra ir ieškovės, ir SIA „Cosmoss“ vadovas. SIA „Cosmoss“ pervežimo paslaugą užsakė ieškovės vardu ir interesais. Atsakovė SIA „Ursus Forwarding“ pati pervežimo nevykdė, o pasitelkė faktinį vežėją atsakovę UAB „Similė“, su kuria 2020 m. kovo 3 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį. Abi atsakovės sudarė vienintelę vežimo sutartį pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) 24 straipsnį. Atsakovė UAB „Similė“ krovinį iš pardavėjo paėmė 2020 m. kovo 5 d., t. y. 20 dėžių pervežimui į Latviją. Krovinio paėmimo–perdavimo faktą vežėja ir siuntėjas patvirtino CMR važtaraštyje Nr. SIM 59512. Vėliau paaiškėjo, jog atsakovės UAB „Similė“ vairuotojas, priėmęs krovinį, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 5 d. iki 2020 m. kovo 6 d. penkis kartus pasikrovė kitus krovinius Austrijoje, o 2020 m. kovo 7 d. atvyko į atsakovės UAB „Similė“ sandėlį Lietuvoje, kur ginčo krovinys buvo perkrautas. Su CMR važtaraščiu Nr. SIM 59512 atsakovė UAB „Similė“ krovinį atvežė trečiajam asmeniui SIA „Cosmoss“, tačiau faktinė prekių gavėja buvo ieškovė. Krovinio priėmimo metu buvo nustatyta, jog pristatyta 19 dėžių, t. y. trūko vienos dėžės. Trūkumas pažymėtas CMR važtaraštyje. Patikrinus pristatytas prekes, nustatyta, kad prekių trūko pagal sąskaitas Nr. 2200043 ir Nr. 2200044, trūkstamų prekių vertė 8 958,25 Eur. Dingusios prekės buvo laikrodžiai, t. y. lengvos prekės. Trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, veikdama ieškovės vardu, 2020 m. kovo 17 d. pateikė atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ pretenziją dėl prekių trūkumo. Atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ 2020 m. kovo 31 d. pateikė pretenziją atsakovei UAB „Similė“. Nustatyta, jog prekių trūkumas susidarė kroviniui esant atsakovės UAB „Similė“ žinioje. Trūkstama krovinio dalis neatsirado, dingimo priežastis nustatyta nebuvo. Atsakovės nenurodė kada, kur ir dėl kokių priežasčių krovinys buvo prarastas. Tai reiškia, kad atsakovės elgėsi itin aplaidžiai, visiškai nekontroliavo krovinio, nesirūpino jo saugumu ir nesiėmė net minimaliausių priemonių kroviniui apsaugoti. Šalių darbuotojų elektroniniame susirašinėjime atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ darbuotoja pripažino, jog buvo pristatyta 19 dėžių bei kad vairuotojas elgėsi itin neatsakingai, taip pat neatmetė ir prekių vagystės transportavimo metu galimybės. Atsakovės ir jų draudikas neginčijo krovinio trūkumo fakto, tačiau šios žalą ieškovei atlygino tik CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi, t. y. 210,75 Eur, likusi neatlyginta ieškovės nuostolių suma sudaro 8 747,50 Eur. Ieškovė mano, kad šiuo atveju vežėjų atsakomybė negali būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl vežėjai turi atlyginti nuostolius visa apimtimi. Krovinio savininkė buvo ieškovė, kuri nors ir nesudarė vežimo sutarties, tačiau nuostoliai padaryti jai priklausančiai nuosavybei. Iš ieškovės surinktų duomenų nėra galimybės nustatyti už dalies krovinio dingimą atsakingo konkretaus asmens, todėl ieškovė ieškinį reiškia abiem atsakovėms, kurios buvo sudarę vežimo sutartį, kaip ji apibrėžta CMR konvencijos 34 straipsnyje. Šios išvados nekeičia ir ta aplinkybė, jog atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ buvo tik nominali vežėja. Ieškovė pažymėjo, kad ieškinį reiškia nepraleisdama ieškinio senaties termino, kadangi šiuo atveju taikoma CMR konvencijoje 32 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis – tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, kadangi dalis krovinio buvo prarasta dėl vežėjų veiksmų, prilyginamų tyčiniams veiksmams, todėl šiuo atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės vertinimu, egzistuoja pagrindas taikyti visišką atsakovių atsakomybę pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį. Vežėjas privalo rūpintis gabenamu kroviniu ir imtis nuo jo priklausančių priemonių kroviniui apsaugoti, t. y. kad jis nebūtų prarastas ar sugadintas. Šiuo atveju tokių veiksmų imtasi nebuvo. Vežėjams neįrodžius, kad krovinio dalies praradimo aplinkybių jie negalėjo išvengti ir jų pašalinimas nuo jų nepriklausė, vežėjų atsakomybę ribojančios CMR konvencijos nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

3.       Atsakovė UAB „Similė“ prašė ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės reikalavimai atsakovių atžvilgiu nepagrįsti. Krovinio vežimo sutartį sudarė ne ieškovė, tačiau su ja susijęs trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“. Tai yra du atskiri juridiniai asmenys, savarankiškai prisiimantys teises ir pareigas bei veikiantys savo vardu. Trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ yra ne tik atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ vežimo paslaugų užsakovė, bet ir CMR važtaraštyje krovinio gavėja, o ieškovė CMR važtaraštyje iš viso neminima. Taigi, trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, o ne ieškovė užsakė krovinio vežimą ir atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ nurodė prekes pristatyti būtent jai, o ne ieškovei. Ieškovė nėra nei faktinė krovinio gavėja, nei siuntėja, nei vežimo paslaugų užsakovė, t. y. susitariantis siuntėjas, todėl neįrodyta, kad ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovių atžvilgiu. Reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės ieškovė galėtų tik įrodžiusi, kad ji yra krovinio savininkė, tačiau pateiktų dokumentų nepakanka šiam faktui konstatuoti. Ieškovė krovinio vežimo sąlygomis nesirūpino, jų nenustatė, jokių reikalavimų šio krovinio vežimui nekėlė, t. y. ieškovė nei faktine, nei dokumentine prasme nesielgė kaip tikroji prekių savininkė – nesudarė vežimo sutarties, nesirūpino prekių pristatymu į paskirties vietą, operatyviai nereiškė pretenzijų dėl prekių trūkumo, pretenziją dėl nuostolių atlyginimo pateikė atsakovėms tik 2023 m. sausio 10 d., taip pat nesikreipė į siuntėją prašydama patikrinti, ar trūkstamos dėžės nėra sandėlyje ir t. t. Pirmąją ikiteisminę pretenziją atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ pareiškė trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, o ne ieškovė, kuri į atsakovę kreipėsi tik praėjus beveik trims metams po krovinio pristatymo. Tai, kad ieškovė sumokėjo už prekes, nereiškia nuosavybės teisės įgijimo. Ieškovė pripažįsta, kad dalis krovinio buvo prarasta jam esant atsakovės UAB „Similė“ dispozicijoje, tačiau vėliau teigia, jog nėra galimybės nustatyti konkretaus asmens, atsakingo už krovinio dingimą. Be to, sutartiniai santykiai nei su vienu iš atsakovių ieškovės nesiejo, todėl ieškovės reikalavimas galėtų būti nukreipiamas tik į faktinį krovinio vežėją, kurio dispozicijoje esantis krovinys buvo prarastas, t. y. į atsakovę UAB „Similė“. Atsakovė nesutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovės yra sudarę vienintelę vežimo sutartį ir reikalavimai joms abiem gali būti reiškiami solidariai, nes pati ieškovė nėra sudariusi jokios vežimo sutarties (t. y. nėra vežimo sutarties šalimi), o taip pat ieškovė neįrodinėja vienintelės vežimo sutarties fakto, kuris nėra preziumuojamas. Ieškovė pateikė tik dviejų sąskaitų apmokėjimo dokumentus. Krovinys atsakovei UAB „Similė“ buvo perduotas su CMR važtaraščiu Nr. 59512, tačiau jokie kiti krovinį lydintys dokumentai kartu su šiuo važtaraščiu perduoti nebuvo, todėl atsakovė nepripažino, kad ginčo krovinys yra būtent prekės, nurodytos su ieškiniu pateiktose keturiose sąskaitose–faktūrose. CMR važtaraštyje, kurį pasirašė pardavėja, nėra nurodyti jokie duomenys, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti prekes, jų asortimentą ir vertę, o tokie faktai nėra preziumuojami. Ieškovė prašo priteisti kompensaciją neįvardindama už kokias prekes ją prašo priteisti. Atsakovė pažymėjo, kad krovinio vežimas prasidėjo praėjus beveik mėnesiui po sąskaitų ir važtaraščių išrašymo bei ieškovės atlikto apmokėjimo už prekes pardavėjai. Ieškovė iš tos pačios pardavėjos nuolat įsigydavo prekes, todėl turi įrodyti, kad krovinį sudarė būtent prekės, nurodytos prie ieškinio pridėtose keturiose sąskaitose–faktūrose, tačiau duomenų apie įsigytas prekes ieškovė neatskleidžia, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tariamai trūkstamoje dėžėje buvo krovinys, nurodytas sąskaitose Nr. 2200043 ir Nr. 2200044. Krovinio perdavimo gavėjui metu vežėjas ir gavėjas krovinio asortimento netikrino, netgi neidentifikavo, kurios būtent dėžės trūksta. Vėliau vykusio krovinio tikrinimo metu nedalyvavo nei vienos atsakovės atstovai ar kiti nešališki asmenys. Krovinys trečiajam asmeniui SIA „Cosmoss“ buvo perduotas 2020 m. kovo 7 d., o jo asortimentas tikrinamas nežinomu metu ir vietoje, praėjus kuriam laikui po krovinio perdavimo, todėl nebuvo jokių kliūčių prekių trūkumą vertinti subjektyviai. Apie krovinio tikrinimo rezultatus pagal CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalį per 7 darbo dienas atsakovės informuotos nebuvo. Važtaraščio 8–9 grafoje matyti, kad gavėjas atžymėjo ne vienos krovinio dėžės trūkumą, o pataisė nurodytą krovinio kiekį, įrašydamas „19. Taisytu tikėti“. Atsakovės skaičiavimu, ieškovės nurodytas trūkstamų prekių kiekis – 155 vnt., kurių bendras svoris – 19 kg, tuomet vienos prekės svoris yra apie 0,122 kg, tačiau šių trūkstamų prekių vertė sudaro net 8 958,25 Eur. Viso 20 dėžių krovinio kaina (jei būtų įrodyta, kad buvo vežamos būtent minėtose keturiose sąskaitose–faktūrose nurodytos prekės) yra 48 087,65 Eur, todėl vienos dėžės vidutinė vertė apie 2 404,38 Eur, tačiau ieškovė laikosi pozicijos, jog trūksta būtent prekių, kurių vertė yra daugiau nei trigubai didesnė už vidutinę krovinio kainą. Ieškovė neginčija, kad ji iš viso nebuvo sudariusi jokios vežimo sutarties ir užsakiusi krovinio vežimo paslaugų, todėl iš esmės nėra vežimo sutarties šalis ir vežėjų tarpusavio santykių kvalifikavimas kaip vežėjų daugeto ar pavienių vežėjų ieškovei neturėtų būti aktualus. Dėl CMR Konvencijos 29 straipsnio, tik įrodžius kvalifikuotą vežėjo kaltės formą, iš vežėjo gali būti pareikalauta didesnė nei CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje numatyta 8,33 SDR/kg kompensacija. Tokia kaltės forma nepreziumuojama, todėl turi būti nustatyta byloje esančių įrodymų pagrindu. Visų transporto rūšių vežimo santykius reglamentuojančiuose tarptautinės teisės aktuose vežėjo atsakomybė ribojama. Šiuo atveju vežėjo gaunamo vežimo užmokesčio ir prekių vertės santykis yra visiškai neproporcingas. CMR važtaraštyje nurodytas krovinio svoris – 186 kg, vertė pagal nurodytas keturias sąskaitas–faktūras – 48 087,65 Eur, todėl vidutinė krovinio kilogramo vertė – 258,53 Eur. Pagal CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalį, vežėjo atsakomybė vežimo metu ribojama iš viso apie 190–210 Eur suma. Taip pat neaišku, ar krovinys nebuvo papildomai draustas. Atsakovių veiksmuose nenustačius tyčiai prilyginamo didelio neatsargumo, nėra pagrindo taikyti ir ilgesnį, 3 metų ieškinio senaties terminą. Vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškovė yra praleidusi, nes ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo krovinio pristatymo dienos, todėl baigėsi 2021 m. kovo 7 d., o ieškinys pateiktas teismui 2022 m. kovo 6 d.

4.       Atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškiniu iš esmės grindė analogiškais argumentais kaip ir atsakovė UAB „Similė“. Pažymėjo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovės SIA „Ursus Forwarding“ atžvilgiu. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kada ir kokiomis sąlygomis trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ kreipėsi į atsakovę SIA „URSUS FORWARDING“ dėl šio krovinio, pripažįsta, kad tiesiogiai nebuvo sudariusi su atsakove nei vežimo,  nei kitokio pobūdžio sutarties dėl ginčo objektu esančio krovinio, nei kad atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ faktiškai šį krovinį priėmė vežimui ar jį vežė kuriame nors etape iki pristatymo Latvijoje, todėl ieškinio reikalavimas atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ atžvilgiu yra nepagrįstas ir neįrodytas. Dėl krovinio vežimo į atsakovę SIA „URSUS FORWARDING“ kreipėsi ne ieškovė, bet trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, kuris yra atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ užsakovas, tačiau šis trečiasis asmuo byloje jokių reikalavimų nereiškia, nenurodo, kad būtų patyręs kokius nors nuostolius dėl dalies krovinio dingimo. Šiuo atveju ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ atžvilgiu nei sutartiniu, nei delikto pagrindu. Ieškovė reikalavimus galėtų reikšti tik įrodžiusi, kad yra prarasto turto savininkė ir tik asmeniui, kuris atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ tokių veiksmų neatliko, todėl ieškovės atžvilgiu neatsako.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės SIA „PMX“ atsakovei UAB „Similė“ 1 302,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš ieškovės SIA „PMX“ atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės valstybei 11,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu šalims.

6.       Teismas iš pateiktų dokumentų, nustatė, jog įmonė SIA „Saturn Brands“ (pirkėjas), kuri vėliau pakeitė pavadinimą į SIA „PMX“, sumokėjo Čekijos Respublikos įmonei (pardavėjai) CLA Distribution, s.r.o pagal pateiktas sąskaitas: 2020 m. vasario 12 d. sąskaita klientui SIA „Saturn Brands“ 7 414,75 Eur (t. 1 b. l. 10), 2020 m. vasario 12 d. sąskaita klientui SIA „Saturn Brands“ 24 742,20 Eur (t. 1 b. l. 11), 2020 m. vasario 13 d. sąskaita klientui SIA „Saturn Brands“ 15 715,70 Eur (t. 2 b. l. 21-23), 2020 m. vasario 13 d. sąskaita klientui SIA „Saturn Brands“ 215,60 Eur sumai (t. 2 b. l. 28-30). Mokėtojas SIA „Saturn Brands“ už prekes CLA Distribution s.r.o sumokėjo 2020 m. vasario 21 d. mokėjimo pavedimu 15 931,30 Eur (t. 2 b. l. 67-69) bei 2020 m. vasario 12 d. mokėjimo pavedimu 32 156,95 Eur (t. 3 b. l. 79-80).

7.       Įsigytų prekių kiekį patvirtina važtaraščiai prie sąskaitų (t. 1 b. l. 17-18, 19, t. 2 b. l. 31-66), CLA „Distribution“ skirti prekių pakavimo sąrašai (t. 3 b. l. 81-92).

8.       Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė įmonės „CLA Distribution s.r.o“ (pardavėja) 2023 m. spalio 26 d. patvirtinimą, jog pardavėja ir SIA „PMX“ (pirkėja) yra sudarę žodinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl laikrodžių pardavimo 2020 m. sausio – vasario mėnesiais, pagal kurios sąlygas prekių nuosavybės teisė pirkėjai perleidžiama iš karto po apmokėjimo už prekes gavimo (t. 4 b. l. 38-45). Pardavėja vežėjai 2020 m. kovo 5 d. perdavė 20 vienetų dėžių prekių.

9.       Dėl prekių vežimo į Latviją trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ kreipėsi į atsakovę SIA „URSUS FORWARDING“ (2020 m. kovo 4 d. Transporto užsakymo sutartis (t. 2 b. l. 70-73), atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ vežimo paslaugoms atlikti kreipėsi į atsakovę UAB „Similė“, su kuria 2020 m. kovo 3 d. buvo sudaryta Krovinio pervežimo užsakymas–sutartis 31071LX (t. 1 b. l. 23, t. 2 b. l. 74-77). Sutartyje numatyta krovinio pervežimo kaina – 100 Eur, krovinio gavėjas – SIA „Cosmoss“, krovinį sudarė 20 vienetų įvairaus dydžio dėžių, kurios gabenamos priekabos tipu: „buss“.

10.       Tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje CMR Nr. SIM59512 (t. 1 b. l. 24, t. 2 b. l. 78-81) nurodyti duomenys patvirtina, jog atsakovė UAB „Similė“ krovinį iš siuntėjos (pardavėjos) paėmė 2020 m. kovo 5 d., atsakovei UAB „Similė“ buvo perduota 20 dėžių pervežimui į Latviją trečiajam asmeniui SIA „Cosmoss“. Atvykus kroviniui, gavėjos darbuotojas A. B. CMR važtaraštyje pažymėjo, kad gauta 19 dėžių.

11.       Krovinio priėmimo lapuose gavėjo darbuotojas A. B. (t. 1 b. l. 25-26, 27, t. 2 b. l. 82-99) atliko pažymėjimus, kurios konkrečios prekės buvo gautos.

12.       Gavęs krovinį, trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ 2020 m. kovo 17 d. pateikė pretenziją atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ (t. 1 b. l. 28, t. 2 b. l. 100-102), kurioje nurodė, jog gavus prekes buvo nustatyta, kad trūksta vienos krovinio dėžės, nepristatytos dėžės vertė 8 958,25 Eur bei paprašė pateikti oficialų paaiškinimą dėl situacijos. SIA „URSUS FORWARDING“ 2020 m. kovo 31 d. pateikė pretenziją UAB „Similė“ dėl neprofesionalių transporto paslaugų (t. 1 b. l. 30, t. 2 b. l. 103-109). UAB „Similė“ vairuotojas D. J. 2020 m. kovo 31 d. pateikė paaiškinimą dėl prarastos dėžės (t.1 b. l. 31, t. 2 b. l. 110-116), kuriame nurodė, jog 2020 m. kovo 5 d. bendrovėje CLA Distributions pasikrovė 20 dėžių, siuntėjai pateikė informaciją apie krovinį – kiek dėžių ir kokiam gavėjui turi pasikrauti, pakrautų dėžių neperskaičiavo, nes pasitikėjo siuntėja. 2020 m. gegužės 15 d. buvo pateiktas kelionės maršruto paaiškinimas (t. 1 b. l. 32, t. 2 b. l. 117-123), kuriame nurodyta, jog 2020 m. kovo 5 d. bendrovėje CLA Distributions atsakovės UAB „Similė“ vairuotojas pasikrovė krovinį, po šio krovinio paėmimo vairuotojas 2020 m. kovo 5–6 dienomis taip pat paėmė 5 krovinius Austrijoje ir vyko į Lietuvą, sustodamas tik kuro pasipildymui, 2020 m. kovo 7 d. vairuotojas atvyko į UAB „Similė“ sandėlį, kur buvo nustatyta, jog trūksta vienos krovinio dėžės.

13.       Tarp šalių vyko susirašinėjimas elektroniniais laiškais dėl dingusios krovinio dėžės (t. 2 b. l. 124-127, t. 3 b. l. 125-147) bei dėl žalos atlyginimo (t. 3 b. l. 93-111).

14.       Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės vežimo veiklą buvo apdraudusios (SIA „URSUS FORWARDING“ gabenimo atsakomybės draudimo patvirtinimas (t. 2 b. l. 128-134)), UAB „Similė“ draudimo polisas (t. 4 b. l. 9-25), trečiajam asmeniui SIA Cosmoss CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje numatyta apimtimi, t. y. taikant vežėjo atsakomybės limitą – 8,33 SDR už kilogramą gabenamo krovinio svorio, buvo atlyginta žala – 210,75 Eur, ką patvirtina SIA „Marine Underwriting Services“ 2020 m. balandžio 28 d. laiškas dėl laikrodžių krovinio iš Čekijos į Latviją 2020 m. kovo 10 d. trūkumo (t. 2 b. l. 135-139).

15.       Atvirasis krovinių draudimo polisas (t. 3 b. l. 112-121), AAS „Balta“ 2020 m. balandžio 20 d. raštas SIA „Cosmoss“ dėl sprendimo draudimo išmokos byloje (t. 3 b. l. 122-124) patvirtina, jog trečiasis asmuo buvo apdraudęs krovinį, tačiau draudikas, išnagrinėjęs įvykį dėl krovinio (laikrodžių) trūkumo, atsisakė išmokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką už krovinio dingimą, konstatavęs, jog nėra jokių požymių, kurie patvirtintų vagystės ar trečiųjų asmenų neteisėtą elgesį, įvykis yra pripažįstamas kaip nepaaiškinamas dingimas ar trūkumas.

16.       Ginčas tarp šalių kilo dėl nuostolių atlyginimo tarptautinio krovinių vežimo teisiniuose santykiuose, kuomet krovinys buvo gabenamas pagal 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos nuostatas.

17.       Ieškovė teigia, jog tarp šalių buvo susiklostę vienintelės vežimo sutarties santykiai. Atsakovės nesutinka su nurodyta aplinkybe, nurodo, jog ieškovė nebuvo vežimo sutarties šalis, t. y. neužsakė vežimo paslaugų, kurias užsakė trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“.

18.       Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2020 m. kovo 4 d. Transporto užsakymo sutartis, CMR važtaraštis patvirtina atsakovių argumentus, jog ieškovė nebuvo vežimo sutarties šalis, kadangi visas vežimo paslaugas užsakė trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, prekės buvo pristatytos taip pat trečiajam asmeniui SIA „Cosmoss“. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, jog trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ viso prekių vežimo metu veikė jos vardu, tačiau tokiems teiginiams patvirtinti byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog krovinio vežimo paslaugas SIA „Cosmoss“ užsakė esant ieškovės SIA „PMX“ pavedimui. Byloje nustatytos aplinkybės, jog prekių vežimo užsakovas buvo trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, kuris taip pat buvo ir prekių gavėjas, krovinio draudėjas, draudimo išmokos gavėjas, suponuoja išvadą, jog vežimo sutarties šalimi buvo ne ieškovė SIA „PMX“, o trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“.

19.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovė nebuvo vežimo paslaugos užsakovė, taigi, tuo pačiu ir vežimo sutarties šalimi, todėl jos reikalavimą taikyti solidarią atsakomybę atsakovėms dėl nuostolių priteisimo vadovaujantis CMR konvencijos 34 straipsniu, pripažino nepagrįstu.

20.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti nuostolių atlyginimą netaikant vežėjui ribotos atsakomybės, nes krovinys buvo prarastas dėl sąmoningų, tyčinių vežėjo veiksmų. Atsakovės, atsikirsdamos į ieškovės argumentus, įrodinėjo, kad krovinys buvo prarastas dėl nepakankamo krovinio ženklinimo ir numeravimo, todėl vežėjas už tokius veiksmus nėra atsakingas.

21.       CMR konvencija įtvirtina vežėjo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kurią paneigti turi vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016). Pirmiausia, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šios kategorijos bylose ieškovei teko pareiga įrodyti, kad egzistuoja prezumpcija – krovinio praradimo faktas, žalos dydis (ribota arba neribota vežėjo atsakomybė).

22.       Dėl krovinio praradimo fakto tarp šalių ginčo nekilo, tačiau iškilo ginčas dėl žalos dydžio ir ieškovės teisės reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

23.       Ieškovė nurodė, jog kreipėsi į teismą dėl nuostolių iš atsakovių priteisimo, atsižvelgdama į tai, jog ieškovė yra ginčo krovinio savininkė, kuri patyrė nuostolius dėl to, jog jai nuosavybės teise priklausančios prekės vežimo metu dingo.

24.       Atsakovės byloje ginčijo aplinkybę, jog ieškovė SIA „PMX“ buvo ginčo krovinio savininkė, įrodinėjo, kad faktiškai visus krovinio savininkui būdingus veiksmus atliko trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“.

25.       Teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų – sąskaitų už prekes, pardavėjos CLA Distributors pareiškimo, ieškovės vadovo ir liudytojų paaiškinimų nustatė, kad prekes, kaip pirkėja, iš pardavėjos užsakė SIA „Saturn Brands“, kuri vėliau pakeitė pavadinimą į SIA „PMX“, taip pat ieškovė, kaip pirkėja, sumokėjo pardavėjai už prekes sąskaitose nurodytą sumą, todėl atsakovių teiginį, jog ieškovė SIA „PMX“ nebuvo ginčo krovinio savininkė teismas laikė nepagrįstu.

26.       Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei liudytojų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog ieškovė byloje įrodė nuostolių dydį, atsižvelgiant į byloje pateiktas sąskaitas už prekes, prekių užsakymo lapus, pakavimo lapus, važtaraščius. Nors atsakovės ginčijo, kad dingusio krovinio dalį sudarė ieškovės nurodyti laikrodžiai, kurie yra pakankamai brangios prekės, atsižvelgiant į visą krovinio vertę, tačiau įrodymų, paneigiančių aplinkybes, jog dingusio krovinio vertė galėjo būti mažesnė, atsakovės byloje nepateikė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina dingusios krovinio dalies vertę – 8 958,25 Eur, bei prašomų priteisti nuostolių dydį – 8 747,50 Eur.  

27.       Atsakovėms teko pareiga paneigti prezumpciją – įrodyti, kad egzistuoja aplinkybės, teikiančios pagrindą taikyti atsakomybę šalinančias aplinkybes, nustatytas CMR 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose, t. y. kai nėra vežėjo kaltės arba vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės.

28.       Teismas pažymėjo, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta minėto ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis (CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalis).

29.       Šiuo konkrečiu atveju, iš pateiktų duomenų apie krovinio vežimo sąlygų užsakymą, teismas nustatė, jog krovinio vežimą užsakiusi SIA „Cosmoss“ nenurodė jokių specialių krovinio vežimo sąlygų. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti nei kelių eismo taisyklių, darbo ir poilsio režimo pažeidimai, ar sąmoningas vežėjo elgesys, žinant, kad dėl tokio elgesio galėtų kilti neigiamų padarinių vežant užsakytą ginčo krovinį.

30.       Bylos nagrinėjimo metu atsakovės nurodė, jog trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ pakankamai brangų krovinį užsakė vežti pačiomis paprasčiausiomis (o tuo pačiu ir pigiausiomis) vežimo sąlygomis, kuomet krovinys buvo vežamas atskirose skirtingo dėžėse, nepaženklintas jokiais skiriamaisiais ženklais, nesunumeruotas, nesupakuotas į paletę. Dėl nurodytų aplinkybių byloje tarp šalių ginčo nekilo. Aplinkybės apie tai, kad krovinys buvo vežamas atskirose skirtingo dydžio dėžėse be jokio specialaus ženklinimo, patvirtina ir byloje pateiktas vaizdo įrašas apie krovinio perkrovimą atsakovės UAB „Similė“ sandėlyje, kuriame buvo nustatytas krovinio trūkumas.

31.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punktas (dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo), kuris numato aplinkybes, teikiančias pagrindą taikyti vežėjo atsakomybę šalinančias aplinkybes.

32.       Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y., jog trečiasis asmuo, užsakydamas didelės vertės krovinio, sudaryto iš skirtingų dėžių, besiskiriančių savo dydžiu ir svoriu, vežimo paslaugas ir nenustatydamas specialių tokio krovinio vežimo sąlygų, o krovinio siuntėjas, perduodamas krovinį vežimui, neatlikdamas jokio skirtingų krovinio komponentų ženklinimo ar numeravimo, teismas pripažino tokį elgesį kaip nepakankamai rūpestingą.

33.       Nurodytų motyvų pagrindu, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju atsakovės negali būti atsakingos už dalies krovinio praradimą dėl to, kad ginčo krovinys jo siuntėjos CLA Distribution s.r.o. nebuvo tinkamai paženklintas, sunumeruotas ar trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ nenurodė specialių didelės vertės krovinio vežimo sąlygų, užsakydamas krovinio vežimo paslaugą. Atsakovės neturi pareigos atlyginti ieškovei patirtų nuostolių CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punkto pagrindu, todėl atsižvelgiant į nurodytus motyvus, teismas ieškinį nusprendė atmesti.

34.       Ieškinį atmetęs, teismas iš ieškovės atsakovėms priteisė jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.  Pagal pateiktus bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus atsakovės UAB „Similė“ bylinėjimosi išlaidas sudaro 92,40 Eur vertimo išlaidos ir 1 210 Eur teisinės pagalbos išlaidos (iš viso 1 302,40 Eur) bei 2 541,00 Eur atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai

35.       Apeliaciniu skundu ieškovė SIA „PMX“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ ieškovės naudai 8 747,50 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal byloje esančius tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Priteisti iš atsakovių UAB „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ ieškovės naudai lygiomis dalimis apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, įrodymai apie kurias bus pateikti CPK nustatytu terminu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

35.1.                      Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad jos reikalavimas taikyti solidarią atsakomybę atsakovėms dėl nuostolių priteisimo vadovaujantis CMR konvencijos 34 straipsniu, laikytinas nepagrįstu. Byloje nebuvo ginčo, kad apeliantė turi teisę reikšti ieškinį faktinei vežėjai UAB „Similė“. Atsakovės sudarė vienintelę vežimo sutartį CMR konvencijos 34 straipsnio prasme, tačiau teismas netaikė CMR konvencijos 34 straipsnio tik todėl, kad ieškovė nebuvo tiesiogiai sudariusi vežimo sutarties su atsakove SIA „URSUS FORWARDING“. Vadovavosi šiuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 16 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020), pagal kurią CMR konvencijos 34 straipsnis aiškintinas plačiai, t. y. juo gali remtis kiekvienas asmuo, turintis teisę ginti savo interesus, kurie buvo pažeisti gabenant krovinį vienintelės sutarties pagrindu, ši aplinkybė neatima iš apeliantės, kaip krovinio savininkės, teisės pasinaudoti CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtinta teise reikšti ieškinį vienintelės sutarties pagrindu.

35.2.                      Norint nustatyti vienintelės sutarties sudarymo faktą, reikia įvertinti, koks buvo maršrutas, t. y. ar krovinio gabenimas nebuvo išskaidytas, ir ar krovinys buvo gabenamas to paties važtaraščio pagrindu. Byloje nebuvo ginčo, kad maršrutas nebuvo išskaidytas, buvo išrašytas tik vienas važtaraštis, todėl atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“, priimdama prekes vežti bei vienintelį važtaraštį, prie pervežimo sutarties prisijungė ex lege. Tokiu būdu ir buvo sudaryta vienintelė sutartis, todėl teismo išvada, kad apeliantė negalėjo reikšti solidaraus reikalavimo abiem atsakovėms vienintelės sutarties pagrindu, yra visiškai nepagrįsta.

35.3.                      Vadovaujantis CMR konvencijos 36 straipsniu apeliantė bet kokiu atveju galėjo reikšti reikalavimą abiem atsakovėms. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai padaryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020). Taigi abi atsakovės laikytinos vežėjomis. Todėl net ir laikant, jog apeliantė negali reikšti reikalavimo vienintelės sutarties pagrindu pagal CMR konvencijos 34 straipsnį, ji bet kokiu atveju turi teisę reikšti reikalavimą abiem atsakovėms CMR konvencijos 36 straipsnio pagrindu.

35.4.                      Apeliantė ieškinį reiškė dėl visos prekių vertės priteisimo bei įrodinėjo, jog atsakovėms ribota atsakomybė negali būti taikoma, su kuo teismas nesutiko (žr. 29-30 punktus). Tačiau toks teismo vertinimas nėra pagrįstas. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl jis laiko, kad krovinys buvo „pakankamai brangus“ ar kad jo gabenimui buvo reikalingi kokie nors specialūs nurodymai, o jeigu buvo reikalingi – tai kokie konkrečiai. Prekių vertė ir užmokestis už vežimą neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi toks santykis nei pagal CMR konvenciją, nei pagal teismų praktiką nėra vertinamas nustatant, ar vežėjo veiksmai prilygsta tyčiai. Tokiai rizikai dėl didelės prekių vertės suvaldyti vežėjai sudaro draudimo sutartis. Be to, ginčo krovinys iki Lietuvos buvo gabenamas saugesne transporto priemone – mikroautobusu, o ne tentinėje priekaboje.

35.5.                      Teismas visiškai nepaaiškino, kodėl šiuo atveju krovinys negalėjo būti gabenamas atskirose dėžėse ir kodėl buvo privaloma jas supakuoti ant paletės. Pervežimo užsakyme SIA „URSUS FORWARDING“ buvo nurodyta, jog krovinį sudarys atskiros dėžės, jų kiekis, išmatavimai ir svoriai, taip pat tūris. Tokie patys duomenys nurodyti ir SIA „URSUS FORWARDING“ užsakyme UAB „Similė“. Abi atsakovės prisiimdamos įsipareigojimą pervežti krovinį jau žinojo, jog tai bus ne paletė, o atskiros dėžės, taip pat matė dėžių išmatavimus ir kitus parametrus, tačiau nei viena iš atsakovių nepateikė jokių pastabų, kad tokį krovinį būtina supakuoti ant paletės ar atlikti kokius nors kitus papildomus veiksmus, kad atsakovės sutiktų pervežti tokį krovinį. Darytina išvada, kad atsakovėms buvo nurodytas visiškai įprastas ir joms priimtinas krovinio supakavimo būdas.

35.6.                      Dėl atsakovių veiksmų vertinimo gabenant krovinį teismas laikėsi kasacinio teismo praktikos neatitinkančios pozicijos. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti nei kelių eismo taisyklių, darbo ir poilsio režimo pažeidimai, ar sąmoningas vežėjo elgesys. Iš to sektų išvada, jog vežėjų neribota atsakomybė gali kilti tik vežėjo tiesioginės tyčios atveju ir tik tada, jei yra pažeidžiamos kokios nors taisyklės, o vežėjui bendroji rūpestingumo pareiga nėra taikoma. Tačiau toks vertinimas neatitiktų nei CMR konvencijos, nei kasacinio teismo praktikos. Kadangi pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjų neribota atsakomybė taikoma ne tik tada, kai nustatoma vežėjų tyčia, bet ir tada, kai nustatomi vežėjų veiksmai (arba neveikimas), kurie nors ir neturi tyčios požymių, tačiau yra prilyginami tyčiai. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020) vežėjams keliama pareiga būti labai atsargiems ir atidiems, todėl vežėjui akivaizdžiai pažeidus tokią pareigą veikimu ar neveikimu, kyla pagrindas konstatuoti esant pagrindui taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį.

35.7.                      Byloje nėra nustatyta įsilaužimo į transporto priemonę požymių. Atsakovės byloje nenurodė, kada, kur ir dėl kokių priežasčių krovinys buvo prarastas. Darytina išvada, kad atsakovės elgėsi itin aplaidžiai, visiškai nekontroliavo krovinio, nesirūpino jo saugumu ir nesiėmė net minimaliausių priemonių kroviniui apsaugoti. Priešingu atveju, sekdamos krovinio buvimo vietą ir būklę, atsakovės būtų nustatę, kada krovinio dalis dingo iš užrakintos transporto priemonės. Ginčo krovinys nebuvo nei lakus, nei birus, todėl natūralus jo sumažėjimas yra neįmanomas. Taip pat krovinys negalėjo susimaišyti su kitais kroviniais, nes apeliantei priklausančios prekės buvo ne palaidai sumestos į transporto priemonę, o supakuotos į dėžes, kurių dydis buvo pakankamas, kad nepersimaišytų su kitomis dėžėmis. Apeliantės vertinimu, krovinys galėjo dingti tik dėl vienos iš dviejų priežasčių, t. y. arba vairuotojas elgėsi aplaidžiai ir neužrakino transporto priemonės, arba vairuotojas pats pasisavino dalį krovinio (arba sąmoningai leido tai padaryti kitiems asmenims), tiek vienu, tiek kitu atveju tenkinami tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji kriterijai nurodyti kasacinio teismo praktikoje.

35.8.                      Atsakovės šiuo atveju, neužtikrino minimalaus rūpestingumo kriterijus atitinkančio elgesio laikymosi, nes elgiantis bent minimaliai rūpestingai krovinio dalis nebūtų prarasta. Nors atsakovės byloje laikėsi pozicijos, kad dalis krovinio prarasta neva dėl žmogiškos klaidos, tačiau kiekviena klaida yra neatsargumo pasekmė. Atsakovės šioje byloje neįrodė, kokia konkrečiai klaida buvo padaryta. Šios bylos kontekste yra pagrindas išvadai, kad klaida buvo padaryta dėl didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai, arba dėl tyčios. Be to, vertinant byloje surinktus įrodymus matyti, kad ikiteisminėje stadijoje SIA „URSUS FORWARDING“ iš esmės pripažino, kad pervežant krovinį buvo padaryta esminė klaida, o pats pervežimas atliktas neprofesionaliai, o vairuotojas elgėsi itin neatsakingai, ką elektroninio susirašinėjimo metu SIA „URSUS FORWARDING“ darbuotojas pripažino apeliantės vadovui. Todėl atsakovių atsakomybė nagrinėjamu atveju nėra ribojama ir jos turi apeliantei atlyginti viso krovinio vertę.

35.9.                      Teismas atleido atsakoves nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punkto pagrindu. Apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo vertinimu, kad trečiasis asmuo turėjo nustatyti specialias krovinio vežimo sąlygas, o krovinio siuntėjas turėjo atlikti papildomą krovinio ženklinimą ir numeravimą. Teismas, šiuo atveju visiškai neatskleidė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punkto taikymo sąlygų, taip pat netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o padarytos išvados yra paviršutiniškos ir nemotyvuotos. Pervežimo paslaugą užsakė trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, kuris nebuvo krovinio siuntėjas, taigi negalėjo ženklinti krovinio, nes paprasčiausiai objektyviai tai buvo neįmanoma. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punkto taikymas nėra susietas su asmens, kuris neženklina krovinio, veiksmais. Teismas nepagrindė, kodėl SIA „Cosmoss“ galėjo ir turėjo žinoti, kaip krovinį ženklins krovinio siuntėjas.

35.10.                      Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punkto. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012) būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies nurodytų aplinkybių ir krovinio sugadinimo/paradimo, tačiau atsakovės įrodinėjo ne priežastinį ryšį, o tik rėmėsi deklaratyviais teiginiais apie tariamai netinkamą krovinio žymėjimą, teismas taip pat nepasisakė, kaip konkrečiai pasireiškė priežastinis ryšys. Vien faktas, kad siuntėjas atliko krovinio žymėjimą, pats savaime neįrodo priežastinio ryšio egzistavimo. Atsakovės privalėjo imtis aktyvių įrodinėjimo veiksmų, tačiau tinkamai savo įrodinėjimo pareigos šiuo aspektu neįgyvendino. 

35.11.                      Krovinys buvo tinkamai paženklintas, net jei teismas ir laikytų, kad ženklinimas nebuvo „idealus“, nėra jokio priežastinio ryšio su krovinio dalies praradimu. Apeliantė pažymėjo, kad CMR važtaraštyje nėra nurodytas krovinio ženklinimas, o vežėjas jokių pastabų į CMR važtaraštį neįrašė. Tai įtvirtinta prezumpciją, kad vežėjui ant krovinio dėžių esantis ženklinimas buvo tinkamas. Duomenys apie pervežamą krovinį atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ buvo pateikti dar prieš vežimo sutarties sudarymą, jokių pastabų dėl krovinio, atsakovės nepateikė. Atsakovės UAB „Similė“ vairuotojas paaiškino, kad jam žinoma informacija, kokį krovinį (kiek dėžių) ir kam jis turi pristatyti, nes jis pats tokią informaciją nurodė siuntėjui. Iš jo paaiškinimo seka, kad krovinį pasikrovė pats vairuotojas, o ne siuntėjas. Pasikraudamas krovinį vairuotojas dėžių neskaičiavo, nors jam buvo žinomas dėžių kiekis, kas rodo, jog jau pradinėje stadijoje vairuotojas elgėsi neatsakingai. Krovinio dėžių žymėjimas vairuotojui nesudarė sunkumų pasikrauti krovinio, o jokių pastabų, kad dėl netinkamo žymėjimo jis negali gabenti krovinio, siuntėjui nepateikė ir į CMR važtaraštį jų neįrašė. Pirmą kartą krovinys iš transporto priemonės iškrautas perkrovimo tikslais tik Lietuvoje ir nėra ginčo, kad tuo metu transporto priemonėje jau buvo 19, o ne 20 dėžių. Kadangi iki atvykimo į Lietuvą krovinys nebuvo nei perkaunamas, nei laikinai iškraunamas, krovinio žymėjimas neturėjo jokios reikšmės, nes krovinys visą laiką buvo transporto priemonėje. Taigi neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp krovinio žymėjimo ir dalies krovinio praradimo, jei krovinys visą laiką buvo transporto priemonėje.

35.12.                      Apeliantė pažymėjo, kad atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ ir ikiteisminėje stadijoje nurodė, kad ji jokiu būdu nekaltina krovinio siuntėjo. Atsakovė UAB „Similė“ taip pat ikiteisminėje stadijoje nenurodė, kad krovinio žymėjimas buvo kuo nors netinkamas. Pastabų dėl krovinio žymėjimo neturėjo ir atsakovių draudikas. Todėl atsakovių teiginiai apie netinkamą krovinio žymėjimą tėra pasikeitusi gynybinė pozicija, o jai pagrįsti atsakovės nepateikė jokių įrodymų. Iš to seka išvada, kad atsakovės neįvykdė joms tenkančios įrodinėjimo pareigos dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punkto, o teismo išvada dėl atsakovių atleidimo nuo atsakomybės padaryta netinkamai taikant CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e) punktą bei netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus.

36.       Atsakovės UAB „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Priteisti atsakovėms iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas – atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidas (605 Eur), taip pat kitas bylinėjimosi išlaidas, jei tokios bus patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

36.1.                      Apeliaciniame skunde ieškovė remiasi aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė pirmosios instancijos teisme. Kelia naujas versijas apie tai, kad atsakovės UAB „Similė“ vairuotojas trūkstamą krovinio dalį vežimo metu neva pasisavino, arba neužrakino transporto priemonės; taip pat, remiasi aplinkybėmis, kad neva vairuotojas pats pasikrovė krovinį, o ne krovinys buvo pakrautas siuntėjo ir t.t., kas prieštarauja CPK 306 straipsnio nuostatai, neatitinka byloje esančių įrodymų. Todėl atsakovės prašo taikyti CPK 306 straipsnį ir nesiremti aplinkybėmis, kurių ieškovė nebuvo nurodžiusi ir kuriomis nesirėmė pirmosios instancijos teisme.

36.2.                      Apeliaciniame skunde dėstoma nauja ieškovės pozicija, kad atsakovės UAB „Similė“ vairuotojas pats pasikrovė vežimui iš siuntėjo priimamą krovinį yra sąlygota netikslaus vairuotojo paaiškinimo vertimo. Be to, ieškovės minimas vairuotojo paaiškinimas yra tik vertinimas į anglų kalbą atliktas vadybininkės R. S., o pats paaiškinimo dokumentas į bylą net nepateiktas. Krovinys vežimui buvo priimtas iš siuntėjos CLA Distributions pagal byloje esantį CMR važtaraštį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad krovinio pakrovimas būtų vykęs kitaip, nei įstatymų nustatyta tvarka, t. y. kad krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas. Kadangi šiuo atveju, sutartyje kitokių sąlygų nebuvo, krovinio vairuotojas nekrovė (fizine prasme), tik priėmė jį vežimui iš siuntėjo.

36.3.                      Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad krovinys galėjo dingti dėl vairuotojo aplaidumo ar krovinio pasisavinimo, ieškovė nesieja su byloje esančiais įrodymais, tik dalinasi savo pamąstymais ir prielaidomis, kurios reikšmės byloje neturi. Atsakovės patvirtino, kad iki šiol neturi duomenų apie vairuotojo nesąžiningumą, jam nebuvo inkriminuojamas turto pasisavinimas baudžiamosios teisės prasme. Vairuotojo darbas yra nuolat priimti krovinius vežimui ir perduoti gavėjams, gabenamos įvairios prekės, todėl manyti, kad vairuotojas nusprendė pasisavinti šią konkrečią krovinio dėžę, net nežinodamas jos turinio ir vertės, yra visiškai nelogiška ir netikėtina, kadangi trūkstamos dėžės vertė ir turinys buvo žinomi tik krovinio siuntėjui, bet ne vairuotojui.

36.4.                      Atsakovės atkreipė dėmesį, kad ieškovė apeliaciniame skunde aprašo ginčo faktines aplinkybes, kuriuose gausu su netikslumų. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės nuosekliai laikėsi priešingos pozicijos, kad ieškovė nebuvo sudariusi vežimo sutarties su jokiu asmeniu, įskaitant atsakoves. Atsakovės neginčijo ieškovės teisės reikšti reikalavimus UAB „Similė“ tik su išlyga, kad bus konstatuota, jog ieškovė buvo gabenamo krovinio savininkė ir patyrė nuostolius dėl vienos dėžės praradimo vežimo metu. Be to, aprašydama faktines aplinkybes, ieškovė neišskiria jų datų, neįvardina, kada kuris veiksmas buvo ar galėjo būti atliktas, nors tai turi esminės reikšmės byloje.

36.5.                      Atsakovės nesutinka su ieškovės pozicija, kad tai, jog ieškovė nebuvo tiesioginė vežimo sutarties užsakovė, neatima iš jos kaip krovinio savininkės teisės pasinaudoti CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtinta teise reikšti ieškinį vienintelės sutarties pagrindu. Ieškovė remiasi kasacinio teismo Nr. e3K-7-151-421/2020 nutartimi, kuri nėra aktuali nagrinėjant šalių ginčą, dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir ginčo objekto. Teismas šiuo atveju visiškai teisėtai ir pagrįstai pasisakė, kad ieškovė nėra vienintelės vežimo sutarties šalimi, todėl atitinkamai neįgyja tokios sutarties sąlygojamų teisių ir jos apeliacinio skundo motyvai CMR Konvencijos 34 straipsnio taikymo klausimu atmestini.

36.6.                      Ieškovė taip pat remiasi tuo, kad jos teisė reikšti ieškinį abiem atsakovėms gali būti grindžiama ir CMR Konvencijos 36 straipsniu, su kuo atsakovės neturi pagrindo sutikti. Ieškovė nepagrįstai plečiamai aiškina CMR Konvencijos VI skyriaus nuostatų taikymo galimybę. Tiek 34 straipsnis, tiek 36 straipsnis yra CMR Konvencijos VI skyriaus dalis. Šis skyrius skirtas reglamentuoti specifinius santykius, kai vežimą vienintelės vežimo sutarties pagrindu paeiliui vykdo keletas vežėjų. Šioje byloje visą vežimą vykdė atsakovė UAB „Similė“, kuri priėmė krovinį iš siuntėjo ir perdavė gavėjui. Kiti asmenys krovinio nepriėmė ir neperdavė. Faktiškai trečiasis asmuo SIA „Comoss“ sudarė sutartį su atsakove SIA „URSUS FORWARDING“, kuri pasitelkė atsakovę UAB „Similė“, sudarydamas analogišką sutartį su ja, todėl byloje nagrinėjamu atveju buvo sudarytos kelios vežimo sutartys paeiliui, o ne vienintelė vežimo sutartis, kurią paeiliui vykdė keletas vežėjų. Nesant vienintelės vežimo sutarties fakto, nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 34, 36 straipsnių, todėl ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinio atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“, o ieškinį atsakovei UAB „Similė“ galėjo reikšti tik įrodžiusi, kad yra krovinio savininkė.

36.7.                      Teismas laikėsi pozicijos, kad nėra pagrindo taikyti CMR Konvencijos 29 straipsnio, kadangi nėra pagrindo nustatyti nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų kriterijų, reikalingų specialios vežėjo kaltės formos – tyčios ar tyčiai prilyginamo didelio neatsargumo konstatavimui, su kuo ieškovė nesutinka. Teismo vertinimą dėl krovinio vertės patvirtina bylos medžiaga. Pagal atsakovės UAB „Similė“ skaičiavimus krovinio vertė daugiau nei 25 kartus viršija CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį vežėjo atsakomybės ribą ir to pakanka krovinį laikyti brangiu. Tai kad krovinys brangus, atsakovę SIA „URSUS FORWARDING“ informavo ir trečiasis asmuo, todėl nesuprantama, kokių motyvų ieškovei pritrūko krovinio vertės klausimu. Atsakovės pažymėjo, kad priešingai nei nurodė ieškovė, prekių kilogramo kaina yra vežėjo atsakomybės ribojimo pagrindas, o priedą prie vežimo užmokesčio CMR Konvencijos 24 bei 26 straipsnis numato kaip būtiną sąlygą susitarimu taikyti neribotą ar fiksuotą vežėjo atsakomybę. Argumentai, kad krovinys buvo gabenamas saugesne transporto priemone (mikroautobusu) taip pat atmestini, nes tai buvo atsakovių tarpusavio susitarimas, o trečiojo asmens ir atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ sutartis tokios sąlygos nenumatė. CMR važtaraštyje buvo nurodytas tik dėžių skaičius, o ne jų išmatavimai, todėl jų tikrinti vežėjas neprivalėjo. Šiuo atveju perduodama 20 skirtingų krovinio dėžių ir žinodama, kad jų vežimui neužsako atskiros transporto priemonės, neriboja perkrovimo galimybės (tokio draudimo nebuvo), siuntėja turėjo pasirūpinti krovinio vietų ženklinimu ir numeracija, t. y. tinkamu krovinio identifikavimu.

36.8.                      Ieškovė CMR Konvencijos 29 straipsnio taikymą sieja su bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimu ir mano, kad net ir nuo 2014 m. pasikeitus kasacinio teismo praktikai ir įvedus subjektyviųjų ir objektyviųjų kriterijų taikymą, vis tiek pakanka konstatuoti tokios pareigos pažeidimą. Vežėjo atsakomybės atžvilgiu kaltė nerūpestingumo forma ir atitinkamai šios bendrosios pareigos pažeidimas yra preziumuojami pagal 17 straipsnio 1 dalį, tačiau šios prezumpcijos pagrindu taikoma tik ribota atsakomybė pagal 23 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu pagal CMR konvencijos 29 straipsnį, siekdamas neribotos vežėjo atsakomybės, reikalavimus reiškiantis asmuo turi įrodyti specialią kaltės formą – tyčią arba tyčiai prilyginamą didelį neatsargumą, ir tai įrodinėjama taikant kasacinio teismo praktikoje nustatytus kriterijus, kurie nagrinėjamu atveju sprendime konstatuoti nebuvo. Siekdama konvencijos 29 straipsnio taikymo, ieškovė turėjo įrodyti specialią kaltės formą, kuri nėra preziumuojama pagal 17.1 straipsnį. Jei ieškovė norėjo remtis krovinio dalies pasisavinimu – turėjo tai įrodinėti, ko nedarė. Atsakovių vertinimu, teismas tinkamai ir pagrįstai konstatavo objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų nebuvimą bei netaikė atsakovėms visiškos atsakomybės.

36.9.                      Atmestini ieškovės argumentai dėl vairuotojo prieigos prie prekių. Vairuotojo prieiga prie krovinio yra visiškai normali ir įprasta praktika, būtina vežimo paslaugoms teikti. Manydama, kad yra tikimybė dėl krovinio savinimosi, ieškovė ir trečiasis asmuo turėjo galimybę savo prekėms nustatyti specialias vežimo sąlygas, kurios nustatytos nebuvo. Tuo tarpu ribota vežėjo atsakomybė už krovinius visose transporto rūšyse yra pamatinis, teisės aktuose įtvirtintas vežėjo atsakomybės reglamentavimo principas.

36.10.                      Ieškovė daro nepagrįstas prielaidas, kad iš teismo sprendimo seka, jog krovinį turėjo paženklinti trečiasis asmuo SIA „Comoss“. Teismas aiškiai įvardino, kad krovinys nebuvo tinkamai paženklintas siuntėjos. Fizine prasme, trečiasis asmuo neruošė krovinio vežimui ir negalėjo jo paženklinti, tačiau teisine prasme buvo atsakingas už krovinio paruošimą, kaip susitariantis siuntėjas. Atsakovės nesutiko su ieškovės pozicija, kad jos neįrodinėjo priežastinio ryšio tarp krovinio praradimo ir atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalį. Ieškovė neginčijo, kad siuntėjo išleistos prekės nebuvo išoriškai paženklintos taip, kad būtų galima užtikrinti krovinio vientisumą, ant kiekvienos prekių dėžės buvo nurodytas skirtingas ženklinimas ir prekių duomenys, kurie, be kita ko, nebuvo nurodyti nei CMR važtaraštyje, nei užsakyme. Atsakovės neturėjo pareigos atitinkamai organizuoti vežimo ir nuosekliai rėmėsi tuo, kad pareiga tinkamai paruošti (įskaitant ženklinimą) krovinį tenka siuntėjui, kuris turi apgalvoti krovinio saugumą vežimo metu, tačiau tuo nepasirūpino.

36.11.                      Ieškovė taip pat nurodo, kad siekdamos CMR 17 straipsnio 4 dalyje numatyto atleidimo nuo atsakomybės pagrindų taikymo, atsakovės turėjo imtis aktyvių įrodinėjimo veiksmų, kurie ir buvo atliekami. Byloje pateikta filmuota medžiaga iš sandėlio, kurioje matyti vieningo dėžių ženklinimo (ne)buvimas, jokie kiti įrodymai apie prekių ženklinimą nebuvo galimi, o turimi buvo bylos medžiagoje, aptariami ir analizuojami. Įrodymų visuma byloje buvo pakankama, teismui konstatuoti atitinkamo atleidimo nuo atsakomybės pagrindo buvimą. Todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovės nebuvo aktyvios įrodinėjimo procese, atmestini.

36.12.                      Atmestini ieškovės argumentai dėl ikiteisminio trečiojo asmens SIA „Comoss“ ir atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ darbuotojų susirašinėjimo reikšmės. Ikiteisminiame susirašinėjime nėra duomenų apie tai, kad atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ būtų pripažinusi pagrindus neribotos atsakomybės taikymui ir specialią kaltės formą, priešingai, susirašinėjimo visuma patvirtina, kad atsakovė nesutiko kompensuoti daugiau, nei pagal CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalį nustatytos vežėjo atsakomybės ribos, todėl šis susirašinėjimas jokiu būdu negali būti vertinamas kaip specialios kaltės formos ir pagrindo taikyti CMR Konvencijos 29 straipsnio pripažinimas.

37.       Atsakovės UAB „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ (toliau – apeliantės) apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą pakeisti, pašalinti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies skunde nurodytus motyvus, taip pat  priteisti apeliantėms iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas – atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidas (605 Eur), taip pat kitas bylinėjimosi išlaidas, jei tokios bus patirtos apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

37.1.                      Apeliantės nesutinka su teismo teiginiu, kad ieškovė buvo gabentų prekių savininkė ir prašo šį sprendimo motyvą pašalinti. Teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų – nors įrodymų sąrašas sprendime paminėtas, tačiau matyti, kad teismas į jų turinį nesigilino ir nevertino apeliančių argumentų kontekste. Taip pat nesirėmė jokiomis nuosavybės teisės turėjimą ir perėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis ir minėtos išvados nepagrindė teisine prasme.

37.2.                      Apeliantės grindė savo poziciją dėl ieškovės reikalavimo teisės ginčijimo CK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisės perėjimą prekių perdavimo metu ir įrodinėjo, kad faktiškai visus krovinio savininkui būdingus veiksmus, įskaitant prekių priėmimą, kuris iš esmės ir yra nuosavybės teisės perėjimo momento atskaitos taškas, atliko trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, todėl abejotina, ar ieškovė galėjo būti krovinio savininke, kadangi trečiasis asmuo užsakė krovinio vežimą savo vardu, buvo nurodytas CMR važtaraštyje, apmokėjo vežimo paslaugas, apdraudė krovinį, reiškė pretenziją ir pan. Kad minėtus veiksmus atliko trečiasis asmuo, ieškovė neginčijo. Ieškovė neįrodė, kad būtų patyrusi nuostolius dėl jai priklausančio turto praradimo, vien mokėjimas už prekes nuosavybės teisės nesuteikia.

37.3.                      Tai, kad ieškovė prekių sau nepirko, o tik susijusios įmonės nurodymu sumokėjo už prekes, patvirtina į bylą pateiktas 2020 m. vasario 12 d. elektroninio pašto susirašinėjimas su prekių pardavėja, kuriame būtent trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, jau suderinęs prekių asortimentą, paprašė „pakeisti mūsų įmonę sąskaitose“ į ieškovę. Šis dar iki šalių ginčo pradžios atsiradęs dokumentas būtent atitinka apeliančių poziciją, kad ieškovė yra tik trečiojo asmens pasitelktas mokėtojas už prekes, kurių niekuomet negavo, neorganizavo jų pristatymo ir t.t.

37.4.                      Teismas buvo įpareigojęs pateikti ieškovę užsakymus šių prekių įsigijimui, tačiau pateikti užsakymai yra aiškiai ne ieškovės, o trečiojo asmens, kuris vėliau tik nurodė sąskaitose pakeisti mokėtoją, tačiau užsakymų ieškovės vardu nepateikė. Užsakymuose nurodytos prekės neatitinka sąskaitų, kurias ieškovė pateikė kaip krovinio prekių įsigijimo sąskaitas – užsakymuose minimos prekės „MG užsakymas“, „HB užsakymas“ ir t.t., tačiau tokių prekių su ieškiniu pateiktose sąskaitose nėra. Liudytojų parodymai taip pat aiškiai neatitinka pirminių į bylą pateiktų įrodymų, „CLA Distributions“ 2020 m. vasario 12 d. raštas, kuris negrindžiamas jokiais pirminiais dokumentais, yra nekonkretus, todėl lieka neįrodyta, kad ieškovė būtų užsakiusi prekes.

37.5.                      Apeliančių vertinimu, šioje byloje neturi būti nustatyta, kas yra prekių savininkas. Ginčo išnagrinėjimui svarbu tik tai, ar ieškovė įrodė, kad būtent ji yra prekių savininkė. Priešingai, nei teigiama skundžiamame sprendime, apeliantės mano, kad šio fakto ieškovė neįrodė. Byloje ieškovės pateikti įrodymai patvirtino apeliančių argumentą, kad ieškovė nėra prekių savininkė ir atitinkamai, krovinio savininkei tenkančios reikalavimo teisės neturi.

37.6.                      Nuosavybės teisės perėjimas yra teisinis klausimas, reglamentuojamas teisės aktų nuostatomis, todėl apeliantėms ginčijant ieškovės reikalavimo teisę šiuo aspektu, teismas turėjo nustatyti taikytiną teisę ir jos pagrindu spręsti dėl nuosavybės teisės perėjimo momento ir sąlygų. Šiuo aspektu teismas skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė, todėl lieka neaišku, kokiomis teisės normomis remdamasis, teismas padarė ginčijamą išvadą dėl ieškovės nuosavybės teisės, kuri nėra jokiu pagrindu preziumuojama, tačiau įrodinėjama procese. Ieškovė neįrodė kada nors prekes perėmusi iš siuntėjo ir pardavėjo, kad ji pasitelkė vežėją prekėms pristatyti būtent sau, priešingai, sutiko su aplinkybe, kad ji vežimo neorganizavo ir jokio vežėjo nepasitelkė, todėl šiuo atveju netaikytina nuostata, kad nuosavybės teisė pereina perdavus prekes vežėjui. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo taip pat nepateikė įrodymų, kad būtų atlikusi veiksmus su prekėmis, kaip su jai priklausančiomis – t. y. priėmusi, vėliau realizavusi. Todėl aptariamas skundžiamo sprendimo teiginys dėl ieškovės nuosavybės teisės ir atitinkamai reikalavimo teisės atsakovių atžvilgiu, nepaisant apeliantėms palankios rezoliucinės sprendimo dalies, šalintinas iš skundžiamo sprendimo, kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

37.7.                      Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, ar ieškovė, jei ir būtų galutinai nustatyta, kad ji yra prekių savininkė, galėjo reikšti ir kokiu pagrindu galėtų reikšti reikalavimus atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“. Apeliantės bylos nagrinėjimo eigoje nuosekliai rėmėsi tuo, kad ieškovė neturi jokios reikalavimo teisės atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ atžvilgiu, o atsakovei UAB „Similė“ reikalavimus galėtų reikšti tik įrodžiusi, kad yra krovinio savininkė. SIA „URSUS FORWARDING“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, neturėjo sutartinių ar kitokių teisinių santykių su ieškove, prekių (krovinio) nepriėmė, neprarado, o tik veikdama vežimo sutarties su trečiuoju asmeniu pagrindu, pasitelkė atsakovę UAB „Similė“ vežimo sutarties vykdymui. Ieškovė neįrodinėjo, kad yra trečiojo asmens teisių perėmėja. Taigi, ieškinys atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ atžvilgiu turėtų būti atmestas, net jei ir būtų galutinai nustatyta, kad ieškovė yra ginčo objektu esančių prekių (krovinio) savininkė.

37.8.                      Apeliantės mano, kad teismo išvada, jog „ieškovė byloje įrodė nuostolių dydį, atsižvelgiant į byloje pateiktas sąskaitas už prekes, prekių užsakymo lapus, pakavimo lapus, važtaraščius. Nors atsakovės ginčijo, jog dingusio krovinio dalį sudarė ieškovės nurodyti laikrodžiai, kurie yra pakankamai brangios prekės, atsižvelgiant į visą krovinio vertę, tačiau įrodymų, paneigiančių aplinkybes, jog dingusio krovinio vertė galėjo būti mažesnė, atsakovės byloje nepateikė“, turi būti šalintinas iš sprendimo. Apeliantės nuosekliai rėmėsi tuo, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, t. y. trūkstamoje dėžėje buvusių prekių asortimento ir jų vertės. Jų pozicija buvo pakankamai argumentuota ir pagrįsta. Šiuo atveju, buvo galima vadovautis vidutiniais krovinio vertės duomenimis (pvz., vidutine dėžės kaina), tačiau teismas skundžiamame sprendime prekių ir atitinkamai, krovinio trūkumo identifikavimo klausimu iš viso nepasisakė, tik darydamas išvadą, kad apeliantės nepaneigė aplinkybių, jog dingusio krovinio vertė galėjo būti mažesnė, tačiau ginčo objektas buvo visiškai kitas, t. y. trūkstamos krovinio dalies identifikavimas, o ne jo vertė pagal sąskaitas.

38.       Ieškovė SIA „PMX“ atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovių UAB „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ ieškovės naudai lygiomis dalimis apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, apie kurias įrodymai bus pateikti CPK nustatytu terminu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

38.1.                      Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog būtent ieškovė buvo krovinio savininkė ir žalą patyręs asmuo. Nors sprendime pateikta argumentacija dėl krovinio savininko nėra išplėtota tokia apimtimi, kokios pageidavo apeliantės, vis dėlto, ji yra pagrįsta byloje surinktų įrodymų vertinimu, o ne prielaidomis. Todėl sprendime pateikta motyvacija yra pakankama ir nesudaro pagrindo jos pašalinti.

38.2.                      Apeliančių pozicija byloje yra prieštaringa, jos siekia įrodyti, kad ieškovė nebuvo prekių pirkėja, bet kartu įrodinėja, kad ieškovei kaip pirkėjai neperėjo prekių nuosavybės teisė. Taigi apeliantės ir neigia, ir teigia ieškovę buvus pirkėja.

38.3.                      Apeliantės visiškai ignoruoja sutarčių laisvės principą, prekybos verslo ypatumus bei aplinkybę, kad ieškovė ir trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ yra bendrovės SIA „Stratos“ dukterinės įmonės, o SIA „Stratos“ vienintelis akcininkas yra A. V.. Kitaip tariant, visas įmones valdo tas pats fizinis asmuo. Tai dar labiau supaprastina verslo sprendimų priėmimą, o atskiriems veiksmams atlikti pasitelkiamos skirtingos bendrovės. Tokiu būdu susiklostė ir ši situacija, kai prekes pirko ieškovė, o prekių gabenimą organizavo SIA „Cosmoss“, kuri anksčiau organizuodavo prekių gabenimą ir turėjo sutartį su vežėju, tačiau tokie veiksmai niekaip nedaro SIA „Cosmoss“ prekių pirkėja.

38.4.                      SIA „Cosmoss“ negali būti laikomas prekių pirkėju ir vertinant pagal imperatyvias teisės normas. Visose keturiose prekių pardavėjo išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose prekių pirkėja nurodyta tik ieškovė. Vadovaujantis 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – direktyva), PVM sąskaitoje–faktūroje privalo būti nurodomas prekių/paslaugų gavėjas. Pagal direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, jei prekės/paslaugos gavėjas ir mokėtojas skiriasi, tokiu atveju tai turi atsispindėti ir PVM sąskaitoje–faktūroje. Kaip matyti iš pardavėjo išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų, prekėms yra taikomas atvirkštinis apmokestinimas. Direktyvos 226 straipsnio 11 a) punktas numato, jog išrašomose sąskaitose–faktūrose PVM tikslais privalomai nurodyti turi būti šie rekvizitai – kai įsigyjančiam asmeniui tenka prievolė sumokėti PVM, nurodoma „Atvirkštinis apmokestinimas“. Taigi pardavėjo išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų turinys vienareikšmiškai patvirtina, kad prekės buvo parduotos ieškovei, o ne trečiajam asmeniui. Be to, atvirkštinis apmokestinimas reiškia, jog PVM deklaravo ir mokėjo būtent ieškovė, o ne koks nors kitas juridinis asmuo. Aplinkybę, kad prekių pirkėja bus ieškovė, patvirtina ir susirašinėjimas el. laiškais, todėl apeliančių teiginiai, kad trečiasis asmuo atliko krovinio savininkui būdingus veiksmus, yra teisiškai nereikšmingi.

38.5.                      Priešingai nei nurodo apeliantės, CMR konvencija nereglamentuoja krovinio nuosavybės teisės klausimo, kadangi CMR konvencija nenumato, jog CMR važtaraštyje gavėju gali būti nurodomas tik krovinio pirkėjas/savininkas. Taigi ta aplinkybė, kad CMR važtaraštyje nurodytas gavėjas ir krovinio pirkėjas/savininkas nesutampa, neturi jokios teisinės reikšmės šiai bylai.

38.6.                      Teisiškai nereikšmingas ir apeliančių teiginys, jog trečiasis asmuo reikalavo ir gavo kompensaciją už prekes pagal CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalį, kadangi ginčas dėl kompensacijos yra ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio klausimas, išeinantis už šios bylos ribų. Atitinkamai neturi teisinės reikšmės ir apeliančių pasvarstymai, kad prekes priėmė trečiasis asmuo, kad ieškovė nesumokėjo trečiajam asmeniui už prekių pristatymą ir pan. Visos šios aplinkybės neturi reikšmės nustatant ieškovės, kaip krovinio savininkės, reikalavimo teisę į apeliantes.

38.7.                      Nors apeliantės teigia, jog „vien mokėjimas už prekes nuosavybės teisės nesuteikia“, tačiau ieškovė byloje ir nesirėmė tik mokėjimo už prekes faktu. Ta aplinkybė, kad užsakymus ginčo prekėms iš pradžių teikė SIA „Cosmoss“, o vėliau sąskaitų gavėju buvo paprašyta nurodyti ieškovę, niekaip nepaneigia ieškovės kaip prekių pirkėjos statuso. Sprendime aptartų įrodymų visuma (kuri yra nuosekli ir neprieštaringa) aiškiai patvirtina, kad prekių pirkėja buvo būtent ieškovė.

38.8.                      Ieškovė šiuo metu neturi nei prarastų prekių, nei už jas pardavėjai sumokėtų pinigų, kurių pardavėja negrąžino ir negrąžins, nes nėra tam pagrindo. Taigi nors ieškovė yra nukentėjęs (žalą patyręs) asmuo tiek prekių, tiek pinigine prasme, tačiau pagal apeliančių logiką ji neturi teisės reikalauti savo patirtų nuostolių atlyginimo. Toks aiškinimas ne tik neatitinka byloje surinktų įrodymų, bet taip pat ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

38.9.                      Apeliančių teiginiai, kad pilnai nesutampa į bylą pateiktuose užsakymuose nurodytos prekės ir prie pardavėjų sąskaitų pridėtuose sąrašuose nurodytos prekės, nepaneigia prekių įsigijimo. Užsakymuose ir galutiniuose pardavėjo išrašytuose dokumentuose prekių sąrašas ir kainos nesutampa dėl objektyvių ir prekybos praktikoje įprastų priežasčių. Prekių pardavėjas nėra prekių gamintojas, todėl ieškovei pateikus užsakymą prekių pardavėjas tikslinasi su savo partneriais/tiekėjais dėl prieinamų prekių. Kadangi dažnu atveju prieinamų prekių kiekis yra mažesnis, galutiniuose pardavėjos išrašomuose dokumentuose prekių kiekis yra mažesnis. Be to, pateikus užsakymą toliau vyksta prekių kainos derinimas, todėl pateikus prekėms užsakymą galutiniuose išrašytuose dokumentuose kainos gali skirtis nuo nurodytųjų pradiniuose užsakymuose.

38.10.                      Apeliantės teigia, kad prekių pardavėjos surašytas raštas yra nekonkretus ir surašytas „taip, kaip reikia ieškovei“, tačiau atsakovių abstraktus teiginys nepaneigia šio įrodymo reikšmės byloje. Pardavėjo rašto turinys rodo, kad raštas buvo skirtas nurodyti aplinkybes dėl nuosavybės teisės perėjimo ir sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, o ne siekiant paaiškinti visus įmanomus apeliančių byloje keliamus klausimus. Ta aplinkybė, kad pardavėjos rašto turinys neatitinka apeliančių „lūkesčio“ ir jame nėra nurodomos jų „pageidaujamos“ aplinkybės, nedaro šio rašto ydingu.

38.11.                      Apeliantės, suprasdamos, kad joms bus sudėtinga nuginčyti ieškovės, kaip prekių pirkėjos, statusą, bando įrodyti, jog prekių nuosavybės teisė jai neperėjo, o teismas nenustatė taikytinos teisės ir jos netaikė, tačiau plėtodamos savo argumentus apie nuosavybės teisės perėjimo momentą apeliantės netiesiogiai pripažįsta, jog ieškovė vis dėlto buvo prekių pirkėja.

38.12.                      Nors teismas nepasisakė dėl taikytinos teisės, tačiau pagal byloje surinktus ir teismo įvertintus įrodymus taikytinos teisės klausimas ir neiškilo. Vien ta aplinkybė, kad teismas motyvų sprendime neišdėstė apeliančių pageidaujamu būdu ir apimtimi, ar tai, kad teismas nedetalizavo kurio nors apeliančių pageidaujamo klausimo, nedaro teismo išvadų dėl nuosavybės teisės perėjimo nepagrįstų.

38.13.                      Byloje nebuvo ginčo, jog ieškovė už prekes atsiskaitė iki jų perdavimo vežėjui, šią aplinkybę akcentavo ir teismas, be to, prekių nuosavybės teisės perėjimo momentą pagrindžia ne tik mokėjimo už prekes momentas, bet ir rašytiniai įrodymai bei liudytojų ir ieškovės vadovo parodymai teismo posėdžio metu. Pardavėja savo prievolę perduoti prekes įvykdė perduodama jas vežėjui, ir nuo to momento prekių nuosavybės teisė ir atsitiktinio žuvimo rizika perėjo ieškovei. Tai patvirtina šalių susitarimas bei Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių 67 straipsnio 1 dalis. Kita vertus, vertinant asmens teisę pareikšti ieškinį vežėjui, būtina nustatyti žalą patyrusį asmenį, kuris turėjo interesą (o ne nuosavybės teisę) į krovinį. Ieškovė privalėjo atsiskaityti (ir atsiskaitė) su pardavėja, todėl joks kitas asmuo, išskyrus ieškovę, po prekių perdavimo vežėjui ir negalėjo patirti žalos dėl atsakovių prarasto krovinio dalies, kadangi atsitiktinio žuvimo rizika buvo perėjusi ieškovei, o prekių pardavėja nebeturėjo jokio intereso į krovinį ir jokių nuostolių nepatyrė.

38.14.                      Teisiškai nereikšmingas apeliančių teiginys, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokius veiksmus ji atliko su prekėmis po jų gavimo. Šios aplinkybės išeina už ginčo ribų ir nėra susijusios su CMR konvencijos taikymu. Ieškovė, kaip prekių savininkė, yra laisva disponuoti savo prekėmis, o apeliančių atsakomybė nuo tolimesnių ieškovės veiksmų nei didėja, nei mažėja.

38.15.                      Apeliantės nurodė, kad teismas nepasisakė, ar ieškovė kaip prekių savininkė galėjo reikšti reikalavimą SIA „URSUS FORWARDING“, kuri faktiškai krovinio nevežė, atžvilgiu, tačiau šiuo klausimu ieškovė prašė apeliacinės instancijos teismo vadovautis jos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

38.16.                      Apeliantės ginčija ir teismo išvadą dėl nepristatytų prekių vertės, tačiau jų argumentai ir šiuo ginčijamu klausimu yra nepagrįsti. Apeliantės neginčija nei prekių vertės, nei prekių trūkumo fakto, pripažįsta, kad nebuvo pristatyta viena dėžė su prekėmis. Ikiteisminėje ginčo stadijoje net nebuvo ginčo nei dėl prarastų prekių, nei dėl jų vertės, o daug mažesnė kompensacija buvo išmokėta tik tuo pagrindu, kad apeliantės laikėsi pozicijos, jog šiuo konkrečiu atveju jų atsakomybė neva apribota SDR dydžiu. Tačiau nei apeliantės, nei draudikas nereikalavo duomenų, kurie būtų leidę jiems patikrinti, ar prekių vertė nėra mažesnė nei kompensacija, apskaičiuota pagal SDR. Pretenzijos dėl konkrečių trūkstamų prekių pradėtos reikšti tik bylos nagrinėjimo metu, kas rodo, jog tai tėra apeliančių gynybinė pozicija. Apeliantės jokių įrodymų ar skaičiavimų dėl galimų nuostolių, išskyrus deklaratyvius teiginius apie netinkamai nustatytą žalos dydį, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė. Ieškovės vertinimu, teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, jog patirtų nuostolių dydis yra 8 747,50 Eur ir byloje nėra jokių duomenų, kad žalos dydis gali būti mažesnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

39.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

40.       Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundų ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

41.       Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl visiško nuostolių, susijusių su tarptautinio krovinio vežimu, atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

42.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo vežimo paslaugos užsakovu, tuo pačiu ir vežimo sutarties šalimi, todėl jos reikalavimas taikyti atsakovėms solidarią atsakomybę CMR konvencijos 34 straipsnio pagrindu yra nepagrįstas, tačiau teismas konstatavo, kad ieškovė gali reikšti reikalavimą kaip ginčo krovinio savininkė, patyrusi 8 747,50 Eur nuostolius. Spręsdamas dėl ieškovės prašomos taikyti atsakovėms neribotos atsakomybės, teismas konstatavo, kad ginčo krovinys siuntėjo CLA Distribution s.r.o. nebuvo tinkamai paženklintas ir sunumeruotas, trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, užsakydamas krovinio vežimo paslaugą, nenurodė specialių didelės vertės krovinio vežimo sąlygų, t. y. tiek vežimo sutarties užsakovas SIA „Comoss“, tiek ir krovinio siuntėjas patys elgėsi nepakankamai rūpestingai, todėl atsakovės negali būti atsakingos už dalies krovinio praradimą ir neturi pareigos atlyginti ieškovei patirtų nuostolių CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e punkto pagrindu.

Bylos faktinės aplinkybės

43.       Ieškovė, vykdanti veiklą prekybos srityje, iš pardavėjos Čekijos Respublikoje veikiančios įmonės CLA Distribution, s.r.o. įsigijo prekių, kurioms pardavėja 2020 m. vasario 12 d. išrašė keturias sąskaitas Nr. 2200037, Nr. 2200038, Nr. 2200043, Nr. 2200044. Pardavėja parengė prekes perdavimui ir prie minėtų sąskaitų parengė detalius parduodamų prekių sąrašus. Be to, pardavėja buvo sudariusi ir prekių pakavimo lapus. Ieškovė už prekes sumokėjo visą kainą iki prekių perdavimo vežėjui. Siekiant atsigabenti ieškovės įsigytas prekes su ieškove susijusi įmonė trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ (ieškovė ir SIA „Cosmoss“ yra SIA „Stratos“ dukterinės įmonės) kreipėsi į atsakovę SIA „URSUS FORWARDING“ dėl pervežimo paslaugų suteikimo, kuri 2020 m. kovo 3 d. patvirtino užsakymą. Atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ pati pervežimo nevykdė, o pasitelkė faktinį vežėją atsakovę UAB „Similė“, su kuria 2020 m. kovo 3 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį. Atsakovė UAB „Similė“ krovinį iš siuntėjo (pardavėjo) paėmė 2020 m. kovo 5 d. bei krovinio paėmimo perdavimo faktą vežėjas ir siuntėjas patvirtino CMR važtaraštyje Nr. SIM 59512. CMR važtaraštyje nurodyta, kad atsakovei UAB „Similė“ buvo perduota 20 dėžių pervežimui į Latviją. Atsakovės UAB „Similė“ vairuotojas priėmęs krovinį, 2020 m. kovo 5–6 d. d. penkis kartus pasikrovė kitus krovinius Austrijoje, pakeliui į Lietuvą sustojo tik pasipildyti kuro, o 2020 m. kovo 7 d. vairuotojas atvyko į atsakovės UAB „Similė“ sandėlį Lietuvoje, kur ginčo krovinys buvo perkrautas į kitą transporto priemonę. Su aukščiau minėtu CMR važtaraščiu atsakovės UAB „Similė“ krovinį atvežė CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui trečiajam asmeniui SIA „Cosmoss“. Krovinio priėmimo metu buvo nustatyta, jog gavėjui pristatyta 19 dėžių, t. y. trūko vienos dėžės. Atitinkamai dėl krovinio trūkumo buvo pažymėta ir CMR važtaraštyje. Patikrinus pristatytas prekes buvo nustatyta, kokių prekių trūko, t. y. kokios prekės buvo nepristatytoje dėžėje (t. 2, b.l. 88-99). Byloje nebuvo ginčo, kad perkrovimo Lietuvoje metu jau trūko vienos dėžės, ką patvirtina ir į bylą pateiktas vaizdo įrašas iš Lietuvoje esančio sandėlio. Tai reiškia, kad prekių trūkumas susidarė (viena dėžė buvo prarasta) kroviniui esant vežėjos UAB „Similė“ žinioje iki krovinio perkrovimo Lietuvoje. Trūkstama krovinio dalis neatsirado iki šiol. Byloje nebuvo nustatyta, kad dalis krovinio būtų dingusi dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės ar dėl kitų neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų. Atsakovė UAB „Similė“ negalėjo nurodyti, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis prarado dalį krovinio. Nors nei atsakovės, nei atsakovių draudikas neginčijo krovinio trūkumo, ieškovės patirta žala nebuvo atlyginta visa apimtimi. Žala yra atlyginta tik CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi, t. y. apskaičiuojant atlygintiną sumą pagal SDR, kas sudaro 210,75 Eur, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl likusios 8 747,50 Eur prekių vertės (nuostolių) priteisimo iš atsakovių.

Dėl ieškovės SIA „PMX“ apeliacinio skundo

Dėl ieškovės reikalavimo teisės atsakovių atžvilgiu

44.       Apeliantė SIA „PMX“ su teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad vežimas buvo vykdomas vienintelės sutarties pagrindu, todėl ieškovė turi teisę ieškinį reikšti abiem atsakovėms kaip solidarioms skolininkėms. 

45.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Krovinio siuntėju laikytinas tas asmuo, kuris su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kuriam vežėjas įsipareigojo perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 straipsniais) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ieškovė vežimo sutarties nesudarė, todėl ji nėra vežimo sutarties šalis.

46.       CMR konvencijoje tiesiogiai nenurodyta, kas gali pareikšti ieškinį vežėjui. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl įstatymų taikymo nustatant asmenį, turintį teisę pareikšti reikalavimus vežėjui, yra išaiškinta, kad krovinio gabenimo teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti tinkamą prekių ar kitų vertybių pervežimo organizavimą iš vienos vietos į kitą ir šio proceso metu nepažeisti su kroviniu susijusių asmenų teisių ir interesų. Tam nėra svarbu ir CMR konvencijos nereguliuojama gabenamo krovinio priklausomybė daiktinių teisių prasme. CMR konvencijoje neatskleidžiama krovinio siuntėjo sąvoka. Siuntėjas, kaip pervežimo proceso dalyvis, nesusiejamas su nuosavybės teisės turėjimu. Šio asmens teisinė padėtis pervežimą reguliuojančiame įstatyme reglamentuojama tiek, kiek ji svarbi pervežimo procesui užtikrinti. Krovinio praradimu pažeidžiama savininko nuosavybės teisė, todėl nepriklausomai nuo to, kad jis pats tiesiogiai nedalyvauja pervežimo procese, jo pažeista teisė turi būti ginama. Teisę į ieškinį šie asmenys turi ir tai išplaukia iš krovinių pervežimo sutarties, kaip specifinės sutarties trečiojo asmens naudai, pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2000). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje įrodyta, jog ieškovė SIA „PMX“ yra ginčo krovinio savininkė. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, pritaria pirmosios instancijos teismui. Nors ieškovė ir nesudarė vežimo sutarties, tačiau nuostoliai padaryti dėl jai priklausančios nuosavybės praradimo, todėl ji, kaip krovinio savininkė, turi teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

47.       CMR

48.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „vienintelė sutartis“ reikia aiškinti klientą ir vežėją (vežėjus) siejančios sutarties kontekste, kaip apibūdinančią atvejus, kai sutartį su vežėju sudaręs asmuo (vežimo paslaugos užsakovas) su vežėju dėl krovinio gabenimo per visą maršrutą (nuo taško A iki taško Ž) sudaro vieną sutartį, neapimančią situacijų, kai vežimo paslaugos užsakovas dėl krovinio gabenimo skirtingomis to paties maršruto (nuo taško A iki taško Ž) atkarpomis sudaro skirtingas sutartis (pvz., nuo taško A iki taško K ir nuo taško K iki taško Ž). CMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolimesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį bei perima krovinį. Tokiu atveju tolimesnis vežėjas, priimdamas krovinį bei važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta ex lege. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012 ir joje nurodytą praktiką).

49.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ 2020 m. kovo 3 d. sudarė vežimo sutartį su vežėja SIA „URSUS FORWARDING“, kuri tą pačią dieną krovinio pervežimo užsakymo-sutarties pagrindu pavedė vežimą atlikti UAB „Similė“. Kadangi vežėjai SIA „URSUS FORWARDING“ buvo nurodyta krovinį pervežti iš Čekijos Respublikos į Latviją, krovinio vežimas nebuvo išskaidytas, krovinio vežimas visu maršrutu (iš Čekijos Respublikos į Latviją) buvo vykdomas pagal vieną važtaraštį, todėl konstatuotina, jog vežimas vykdytas pagal vienintelę sutartį. Atsakovė SIA „URSUS FORWARDING“ buvo tik nominali vežėja, tačiau būtent ji įsipareigojo užsakovui pervežti krovinį iš Čekijos Respublikos į Latviją, todėl vadovaujantis CMR 34 ir 36 straipsniais bei aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė, kaip dalies prarasto krovinio savininkė, turi teisę pareikšti ieškinį solidariai abiems vežėjams.

Dėl vežėjų atleidimo nuo atsakomybės

50.       Apeliantė SIA „PMX“ nurodo, kad atsakovės negali būti atleidžiamos nuo nuostolių atlyginimo CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e punkto pagrindu. Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad užsakydami vežimą, užsakovas ir kovinio siuntėjas patys elgėsi nepakankamai rūpestingai (netinkamas krovinio komponentų ženklinimas ir numeravimas), todėl atsakovės neturi pareigos pilnai atlyginti ieškovei patirtus nuostolius. Ieškovė nurodo, jog teismas netinkamai vertino esminius rašytinius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais.

51.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4  dalyse, t. y. kai nėra jo kaltės ir pan. ar yra atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vežėjas yra atsakingas už prekių praradimą ar sužalojimą, atsiradusį nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui, kas reiškia, kad vežėjas turi įrodyti, jog krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnyje nurodytų aplinkybių.

52.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti nuostolių atlyginimą netaikant vežėjams ribotos atsakomybės, nes krovinys buvo prarastas dėl bendrosios vežėjų rūpestingumo pareigos nevykdymo ir veiksmų, kurie nors ir neturi tyčios požymių, tačiau yra prilyginami tyčiai. Atsakovės, atsikirsdamos į ieškovės argumentus, pasirinko savo teises ginti įrodinėdamos, kad krovinio dalis buvo prarasta dėl pačių užsakovo ir krovinio siuntėjo nepakankamo rūpestingumo, todėl vežėjai už tokius veiksmus nėra atsakingi.

53.       Pirmosios instancijos teismas atsakoves atleido nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies e punkto pagrindu, kuris numato, kad vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis. Viena iš tokių aplinkybių – dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo. Sprendžiant klausimą dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a–f papunkčius, būtina nustatyti, ar ypatingos rizikos faktoriai galėjo būti krovinio ar jo dalies praradimo arba sugadinimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai vežėjas remiasi šiais ypatingos rizikos faktoriais, jis nuo atsakomybės gali būti atleidžiamas pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto nuostatas, todėl vežėjas turi pagrįstai nurodyti, kad kuri nors iš aplinkybių, esanti ypatingos rizikos faktoriumi, egzistavo vežant krovinį, bei įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas arba sugadinimas galėjo atsirasti būtent dėl šio faktoriaus. Jeigu vežėjas įrodinėja, jog krovinį netinkamai paruošė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas arba gavėjas, arba trečiasis asmuo siuntėjo arba gavėjo pavedimu (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis), jis turi įrodinėti tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo, gavėjo ar trečiųjų asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. 3K-3-504/2007). Taigi, konstatuotina, kad tokiais atvejais būtina nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, įtvirtintą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą. Jei nustatoma, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai preziumuojama, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas), o vežėjas nuo atsakomybės turi būti atleidžiamas. Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad jeigu vežėjas matė, jog kuri nors iš minėtų operacijų kelia grėsmę krovinio saugumui, bet neatsisakė vežti prekių ir (ar) nepadarė apie tai žymos važtaraštyje, tokiais atvejais vežėjas neturėtų būti atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija”, bylos Nr. 3K-3-328/2004). Teisėjų kolegija pažymi, kad jei važtaraštyje vežėjas nėra įrašęs pastabų apie krovinio ir (ar) jo pakuotės būklę, tai pagal bendrąją taisyklę laikoma, kad krovinio ir jo pakuotės būklė priėmimo vežti metu buvo tinkama ir kad krovinio vietų skaičius, žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012).

54.       Byloje nėra ginčo, kad vežėjas priėmė vežti 20-ies dėžių krovinį. Pagal CMR konvencijos 8 straipsnį, vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: 1) ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija; ir 2) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Siuntėjas krovinį perdavė gabenti atskiromis dėžėmis, nesupakuotą ant paletės, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad krovinio gabenimas atskiromis dėžėmis yra netinkamas ar neleidžiamas. Krovinio važtaraštyje vežėjas jokių pastabų dėl netinkamo krovinio ženklinimo ir numeracijos neįrašė, todėl darytina išvada, kad krovinio supakavimo būdas ir žymėjimas atsakovėms buvo įprastas ir priimtinas. Byloje nustatyta, kad pervežimo metu dalis krovinio (viena dėžė) dingo (buvo prarastas). Byloje nėra duomenų, kad krovinio gabenimo metu būtų įvykdyta vagystė įsilaužiant į transporto priemonę, tačiau faktinis vežėjas nežino nei kur, nei kada, nei dėl kokių priežasčių krovinys buvo prarastas. Todėl pritartina apeliantei, kad jau vien ši aplinkybė įrodo, jog vežėjas elgėsi itin aplaidžiai, visiškai nekontroliavo krovinio, nesirūpino jo saugumu ir nesiėmė net minimaliausių priemonių kroviniui apsaugoti. Priešingu atveju, vežėjas, sekdamas krovinio buvimo vietą ir būklę, būtų nustatęs, kada ir kokiu būdu krovinio dalis dingo iš užrakintos transporto priemonės. Atsakovės yra savo srities profesionalės, kurios privalėjo imtis visų priemonių, kurios užtikrintų, jog patikėtas krovinys būtų išsaugotas ir pristatytas jo gavėjui. Krovinys visą laiką iki perkrovimo Lietuvoje buvo transporto priemonėje, pakeliui nebuvo nei iškraunamas, nei perkraunamas, todėl dedant bent minimalias pastangas, krovinys būtų išsaugotas. O kadangi iki atvykimo į Lietuvą krovinys nebuvo nei perkaunamas, nei laikinai iškraunamas, tai nėra jokio priežastinio ryšio tarp krovinio žymėjimo ir dalies krovinio praradimo, jei krovinys visą laiką buvo transporto priemonėje. Iš į bylą pateikto vaizdo įrašo matyti, kad ant dėžių yra balti lapai su tekstu, kas rodo gavėją/siuntėją ar kitus identifikacinius duomenis, leidžiančius identifikuoti krovinį, o atsakovės UAB „Similė“ sandėlio darbuotojams Lietuvoje perkraunant ginčo krovinį į kitą transporto priemonę, nekilo sunkumų identifikuojant krovinį, kas patvirtina, kad krovinio žymėjimas buvo pakankamai aiškus. Be to, byloje nėra įrodymų, kad toje pačioje transporto priemonėje to paties vežimo metu būtų šalia ginčo krovinio buvęs kitas identiškai supakuotas ir pažymėtas krovinys, kuriuos vežėjas galėjo supainioti. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neatsakingi vežėjo veiksmai lėmė, jog krovinio dalis buvo „nerūpestingai“ pamesta. Tokie kalti veiksmai nors ir neturi tyčios požymių, tačiau laikytini dideliu neatsargumu (grubiu aplaidumu), kuris prilygintinas tyčiniams veiksmams, todėl atsakovėms taikytina neribota atsakomybė (CMR konvencijos 29 straipsnis).

55.       Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-172/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑127‑378/2015).

56.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). 

57.       Atsakovių veiksmai kvalifikuotini kaip didelis neatsargumas, todėl jos negali remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).

58.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad krovinys buvo pakankamai brangus, tačiau užsakytas vežti paprasčiausiomis ir pigiausiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kritiškai. Krovinio vežimo kaina priklauso nuo tokių veiksnių kaip atstumas, krovinio rūšis, svoris, tūris, transportavimo būdas (sausuma, jūra, oras), pristatymo skubumas ir kitų logistinės paslaugos aspektų, tuo tarpu krovinio vertė, kaip teisingai pastebėjo apeliantė, gali turėti įtakos draudimo kainai arba papildomiems mokesčiams, todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, kad mažesnė vežimo kaina suteikia vežėjams teisę tokį krovinį vežti mažiau atsakingai. Atmestinas ir argumentas, kad paties užsakovo nerūpestingumas pasireiškė tuo, jog užsakovas dėl krovinio gabenimo nedavė jokių specialių nurodymų. Specialūs nurodymai duodami priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, jei pervežamai prekei keliami specialūs reikalavimai, tokie kaip temperatūros kontrolė, saugumo užtikrinimas ar pakrovimo/iškrovimo sąlygos, tuomet specialūs įrodymai būtini. Ginčo atveju, kaip nurodė ieškovė, krovinys buvo vežamas mikroautobusu, t. y. saugesne transporto priemone negu tentinė priekaba. Tokioje priemonėje visos durys rakinamos, nėra lengvai prapjaunamų dalių, todėl, užsakovo nuomone, tai užtikrino pakankamą saugumą. Kadangi pervežimas buvo standartinis ir neturintis jokių specifinių reikalavimų, todėl užsakovui ir nekilo pareiga reikšti specialius nurodymus. Tačiau tai neatleidžia vežėjo nuo pareigos vežimo metu būti maksimaliai atsargiu bei rūpestingu, visą laiką sekti, kontroliuoti vežamą krovinį ir imtis visų įmanomų saugumo priemonių, kad krovinį pristatyti gavėjui.

59.       Teisėjų kolegijos vertinimu, krovinys vežimo eigoje buvo būtent vežėjo dispozicijoje, todėl tik jam yra žinoma, kokie veiksmai ir kada buvo atliekami su kroviniu. Tik vežėjas objektyviai gali paaiškinti dalies krovinio dingimo mechanizmą, t. y. kokie įvykiai įvyko vežimo metu, ar krovinys transporto priemonėje buvo judinamas, keičiama jo padėtis, šalia kraunami kiti kroviniai ir pan., kada, kokiu metu ir kokiomis aplinkybėmis dingo dalis krovinio. Todėl nagrinėjamu atveju būtent atsakovės turėjo įrodyti krovinio dingimo aplinkybes ir jas sieti su atleidimo nuo atsakomybės pagrindais, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstyti motyvai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Atsakovės, kaip vežėjos, elgėsi labai aplaidžiai, neįrodė, jog dalis krovinio buvo prarasta dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, kurių jos negalėjo kontroliuoti, todėl privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius ir prašomas priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Dėl atsakovių UAB „Similė“ ir SIA „URSUS FORWARDING“ apeliacinio skundo

60.       Apeliantės sutinka su teismo sprendimo rezoliucine dalimi, tačiau teikia apeliacinį skundą dėl dalies teismo sprendimo motyvų pašalinimo.

Dėl krovinio savininko nustatymo

61.       Atsakovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu ir nustatyta aplinkybe, kad ieškovė buvo gabentų prekių savininkė, todėl prašo šį skundžiamo sprendimo motyvą iš sprendimo pašalinti. Teisėjų kolegija su atsakovių pozicija nesutinka, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė buvo krovinio savininkė ir žalą patyręs asmuo.

62.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).

63.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus (sąskaitos už prekes, pardavėjo CLA Distributors pareiškimas, mokėjimas už prekes), taip pat ieškovės vadovo A. V. ir liudytojų A. B., V. P. paaiškinimus sprendė, jog byloje įrodyta, kad ieškovė yra ginčo krovinio savininkas. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismui pritaria ir papildomai pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“ yra bendrovės SIA „Stratos“ dukterinės įmonės, o SIA „Stratos“ vienintelis akcininkas yra A. V., t. y. visas įmones valdo tas pats fizinis asmuo. Todėl tikėtina, kad priimant verslo sprendimus, atskiriems veiksmams atlikti buvo pasitelkiamos skirtingos bendrovės. Todėl krovinio savininkas buvo SIA „PMX“, o krovinio pervežimu rūpinosi firma SIA „Cosmoss“, kuri, ieškovės aiškinimu, ir anksčiau organizuodavo prekių gabenimą bei turėjo sutartį su vežėju. Iš pateikto susirašinėjimo su pardavėju matyti, jog dar iki prekių pirkimo sandorio sudarymo šalys 2020 m. vasario 12 d. raštu (el. paštu) susitarė, kad pirkėjas SIA „Cosmoss“ keičiamas į ieškovę pateikiamam ir visiems būsimiems užsakymams (DOK-45886, priedas Nr. 2-5). Pažymėtina, kad minėtame susirašinėjime nėra nurodyta, kad ieškovė bus tik mokėtojas už prekes, o ne pirkėjas. Taip nenurodyta ir PVM sąskaitose faktūrose. Byloje apklaustas liudytojas A. B., anksčiau dirbęs SIA „Cosmoss“ sandėlio vadovu, patvirtino, jog atvykęs krovinys buvo priimtas sandėlyje, po to nusiųstas pirkėjams. Liudytojas patvirtino, kad krovinio gavėjas buvo nurodyta įmonė, kuri dabar yra SIA „PMX“. Pagal ieškovės paaiškinimus ir pateiktą pardavėjo CLA Distributors pareiškimą matyti, jog šalys buvo sudarę žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurios sąlygas prekių nuosavybės teisė perleidžiama pirkėjui iškart, kai tik pardavėjas gauna apmokėjimą už prekes. Gavęs apmokėjimą už prekes pardavėjas privalėjo perduoti prekes vežėjui. Apeliantai šį raštą kritikuoja, tačiau minėtu įrodymu netikėti nėra pagrindo, o abstrakti apeliantų kritika šio įrodymo reikšmės byloje nepaneigia. Kiti apeliantų argumentai – kad krovinio savininkui būdingus veiksmus atliko SIA „Cosmoss“, kad CMR važtaraštyje gavėju nurodytas ne ieškovė, o trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, kad kompensaciją pagal CMR konvencijos 23 str. 3 d. taip pat gavo ne ieškovė, o trečiasis asmuo SIA „Cosmoss“, kad prekių užsakymuose nurodytos prekės neatitinka pardavėjo sąskaitose nurodytų prekių, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokius veiksmus atliko su prekėmis po jų gavimo – yra teisiškai nereikšmingi nustatant ieškovės, kaip krovinio savininko ir žalą patyrusio asmens, reikalavimo teisę į atsakoves. Nėra pagrindo šioje byloje vadovautis ir apeliantų nurodyta Apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-608-798/2023, nes skiriasi šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas ar ieškovė (draudikas) turi reikalavimo teisę į atsakovę ir kokios pareigos bei teisės dėl subrogacijos jam perėjo.Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, kas yra krovinio savininkas ir žalą patyręs asmuo. Taip pat atmestini apeliantų argumentai dėl taikytinos teisės nuosavybės perėjimo momentui nustatyti, nes šiuo atveju pagal žodinę šalių sutartį, nuosavybės teisė pereina pirkėjui iš karto po to, kai pardavėjas gauna apmokėjimą už prekes. Ieškovė už prekes atsiskaitė iki jų perdavimo vežėjui, todėl nuo to momento prekės tapo ieškovės nuosavybe. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šalys tarpusavio susitarimu nustatė prekių nuosavybės perėjimo momentą, todėl klausimas dėl taikytinos teisės nagrinėjamu atveju yra neaktualus.

64.       Apibendrindama teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertinęs įrodymų visumą, pripažino, kad ieškovė yra krovinio savininkė, todėl su tuo susijusius apeliantų nurodytus motyvus pašalinti iš teismo sprendimo nėra pagrindo.

Dėl ieškinio tenkinimo atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ atžvilgiu

65.       Apeliantės nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, ar ieškovė, jei ir būtų galutinai nustatyta, kad ji yra prekių savininkė, galėjo reikšti ir kokiu pagrindu, reikalavimus atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento jau pasisakė šio sprendimo 46–49 punktuose, todėl tų pačių argumentų nekartoja, tik pažymi, jog ieškovė turi teisę reikšti ieškinį atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ kaip pirmajai vežėjai, kuri įsipareigojo pervežti krovinį pagal vienintelę sutartį, tačiau nors pati vežimo ir nevykdė, CMR konvencijos prasme ji vis tiek laikoma vežėja.

Dėl nuostolių dydžio

66.       Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu nuostolių dydžiu ir prašo šiuos motyvus pašalinti iš teismo sprendimo. Nurodo, kad klausimą dėl nuostolių dydžio jos byloje kėlė ne kaip prekių vertės ginčijimo klausimą, tačiau kaip klausimą dėl trūkstamos dėžės ir joje buvusių prekių identifikavimo. Krovinio gavėjui buvo žinoma, kad vienose dėžėse yra laikrodžiai ir jos yra brangesnės bei sunkesnės, kitose – tik laikrodžių pakavimui skirtos dėžutės, todėl elgdamasis sąžiningai ir protingai, trečiasis asmuo bent minimalius trūkstamos krovinio dalies identifikavimo veiksmus turėjo atlikti neatidėliodamas, tačiau krovinio priėmimo metu trūkstama dėžė su joje esančiomis prekėmis nebuvo identifikuota. Krovinio trūkumas buvo identifikuotas vėliau vienasmeniškai ir subjektyviai, dalyvaujant vienam darbuotojui ir nesudarius sąlygų prekių tikrinime dalyvauti vežėjų atstovams. Apeliančių nuomone, ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, t. y. trūkstamoje dėžėje buvusių prekių asortimento ir jų vertės.

67.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais. CMR konvencijos 30 straipsnyje nustatyta, kad akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, – ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po krovinio priėmimo (neskaitant sekmadienių ir šventės dienų). Tuo atveju, kai krovinio nuostoliai ar sugadinimas išoriškai nėra akivaizdūs, pretenzijos turi būti pateikiamos raštu. Nagrinėjamu atveju prekių trūkumo faktas buvo pažymėtas CMR važtaraštyje prekių pristatymo metu. Liudytojas A. B., priėmęs prekes ir nustatęs jų trūkumą, apklausos teisme metu paaiškino, kad jis siūlė vežėjos UAB „Similė“ vairuotojui pasilikti krovinio patikrinime, tačiau vairuotojas sakė, kad skuba ir išvyko. Atsakovės šių liudytojo paaiškinimų nepaneigė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po krovinio priėmimo, 2020 m. kovo 10 d. papildomai elektroniniu paštu buvo pranešta atsakovei SIA „URSUS FORWARDING“ apie prarastą krovinio dalį (el. b. t. 3, b .l. 143). Pažymėtina, jog konkretus prekių trūkumas ir nustatymas kokios rūšies prekės dingo, gavėjo buvo įvertintas ne prekių pristatymo dieną, o, kaip nurodo ieškovė, keliomis dienomis vėliau. Tačiau būtent tuo metu, kai dar buvo galimybė vežėjo atstovams tiesiogiai dalyvauti prekių tikrinime, nei atsakovės, nei jų draudikas nereiškė jokių prieštaravimų ir nekėlė klausimo dėl to, kokios būtent prekės dingo. Priešingai, atsakovės SIA „URSUS FORWARDING“ draudikas pripažino, kad dingusios prekės buvo laikrodžiai ir nereikalavo jokių papildomų įrodymų. Toks atsakovių elgesys krovinio gavėjui ir savininkui leido suprasti, kad jie neginčija prarasto krovinio apimties ir vertės, todėl atsakovėms šį klausimą pradėjus kelti tik bylos nagrinėjimo metu, jų nurodyti atsikirtimai, kad ieškovė neįrodė trūkstamoje dėžėje buvusių prekių asortimento ir jų vertės, atmestini kaip nepagrįsti ir vertintini kaip jų gynybinė pozicija, grindžiama deklaratyviais teiginiais, siekiant išvengti atsakomybės.

68.       Atsakovės apeliaciniame skunde abejoja nuostolių dydžiu ir nurodo, kad nors pati ieškovė teigia, kad dėžės su laikrodžiais yra sunkesnės, tačiau dalinant visą krovinio svorį prekių vienetams gaunasi, kad vieneto svoris yra apie 0,280 kg, o ginčo dėžėje buvusių prekių svoris vidutiniškai 0,13 kg., t. y. jos lengvesnės už vidutines. Apeliančių nuomone, tai kelia ypač dideles abejones, kad didesnėje dėžėje buvo laikrodžiai, – nėra pagrindo manyti, kad dėžutės buvo sunkesnės už laikrodžius. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliančių vertinimai grįsti prielaidomis. Kaip nurodo ieškovė, toks skaičiavimas neparodo viso krovinio vienos prekės vidutinio svorio, o parodo skirtingų prekių vidutinių svorių bendrą sumą, todėl atsakovių nurodomų skaičių nepagrindus detaliais skaičiavimais, nėra pagrindo vertinti, kad jos paneigia ieškovės nurodytą nuostolių dydį.

69.       Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovės nepateikė į bylą objektyvių įrodymų, patvirtinančių jų atsikirtimus dėl netinkamai gavėjo nustatyto prarastos dėžės prekių asortimento ir vertės, pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškovės patirtų nuostolių – 8 958,25 Eur suma laikytina įrodyta ir pagrįsta, todėl šalinti su nuostolių dydžio nustatymu susijusius teismo sprendimo motyvus nėra pagrindo.  

Dėl procesinės bylos baigties

70.       Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus motyvai ir argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). 

71.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovių atsakomybės sąlygų nebuvimo, netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, neteisingai įvertino įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, atsakovių apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

72.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas, nurodo, jog yra pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taip pat spręsti dėl apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimo. Konstatavus ieškovės teisę į žalos atlyginimą, laikytina, kad byloje patenkinta 100 procentų ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovė įgijo teisę į tokio procentinio dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tokiu atveju, atsakovėms ir atsakovių pusėje byloje dalyvaujantiems asmenims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje neatlyginamos.

73.       Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 1 769,12 Eur bylinėjimosi išlaidų (DOK-135237). Teikdama apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovių apeliacinį skundą ieškovė patyrė iš viso 3 484,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (DOK-4842). Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžiai neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose nustatytų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina po 2 626,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

74.       Procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme siuntimo išlaidos yra mažesnės (po 5,65 Eur) negu minimalus priteistinas dydis, todėl iš atsakovių nepriteistinos ( CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti solidariai iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Similė“, juridinio asmens kodas 134674156, ir SIA „URSUS FORWARDING“, juridinio asmens kodas 4000931354, 8 747,50 Eur (aštuonių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt septynių eurų 50 ct) nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 2 626,96 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt šešis eurus 96 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                        Laima Kriaučiūnaitė

                                                        Edita Šliumpienė

                                                        Rasa Urbanavičiūtė