Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-05][nuasmeninta nutartis byloje][2A-601-227-2018].docx
Bylos nr.: 2A-601-227/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Keramita" 301830895 atsakovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 125709291 Ieškovas
Kategorijos:
Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
Apeliacinis procesas
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Draudimo rūšys
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
Prievolių teisė
Civilinės atsakomybės draudimas
Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Draudimas

?

Pirmosios instancijos teismo teisėja                                         Civilinė byla Nr. 2A-601-227/2018

Daina Lisaitė                                                            Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07675-2017-8

                                                       Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

                                                     2.6.39.5.5; 2.6.39.2.6.1 ; 3.3.1.14; 3.3.1.21

img1 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio  4 d.

Panevėžys

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB “Keramita” apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-684-812/2018 pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Keramita“, trečiajam asmeniui A. G. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo regreso teise.

 

Teisėjų kolegija 

 

n u s t a t ė:

 

                                            I.Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 21 285,98 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2013-06-06 Norvegijoje dėl A. G., vairavusio transporto priemonę Volvo FH 62T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala – sugadintas kelias. Įvykio metu atsakovė buvo transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį ir atsakinga už transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą (LR TVPCAPDĮ 4 straipsnis, 41 straipsnio 3,8 dalys). Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės - Norvegijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam bei pateikė ieškovui, kaip atsakingam subjektui už Lietuvos Respublikoje registruotomis ir neapdraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą, reikalavimą sumokėti 21,285,98 Eur, ką ieškovas ir padarė. Biuras pateikė reikalavimą atsakovui grąžinti sumokėtą sumą (TPVCAPDĮ 4, 17 straipsniai, 23 straipsnio 1 dalis).

 

                                              II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

3.       Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 21 285,98 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 639 Eur žyminį mokestį, 239,98 Eur dokumentų vertimo išlaidas, taip pat iš atsakovės valstybei priteisė 10,10 Eur pašto išlaidų.

4.       Nustatė, kad 2013-06-06 Norvegijoje, ties E10 Evenesmark (R5 153), atsakovės UAB „Keramita“ darbuotojas A. G., vairuodamas atsakovės naudojamą transporto priemonę - vilkiką Volvo FH 62T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią savininkei AB „DNB lizingas“, nuvažiavo nuo važiuojamosios dalies ir apgadino kelią. Vilkikui buvo suteikta techninė pagalba, už paslaugas sumokėjo atsakovė (2t. b.l. 39-41). Atsakovės valdoma transporto priemonė eismo įvykio metu buvo registruota Lietuvos Respublikoje, tačiau neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Iš ieškovo ir Norvegijos automobilių draudikų biuro susirašinėjimo 2016-04-28 - 2016-05-28 duomenų, Norvegijos Valstybinės kelių eismo direkcijos 2013-09-26 rašto Norvegijos automobilių draudikų biurui duomenų teismas nustatė, kad atliekant vilkiko gelbėjimo darbus 2013-06-06 buvo apgadintas kelkraštis, tranšėjos ir kelio danga - asfaltas (1t. b.l. 31-32). Padarytos kelio infrastruktūrai žalos faktą patvirtina ir byloje pateiktos fotonuotraukų, darytų 2013-06-06, kopijos (1t. b.l. 35-39). Iš Valstybinės kelių direkcijos pateiktos skaičiavimo schemos 2013-06-06 objekte „D&VEvenes“, projekto Nr. 32257 ir 2013-09-19 sąskaitos-faktūros Nr. 215782 duomenų nustatė, kad 2013-06-06 po eismo įvykio - nuvažiavusio nuo kelio vilkiko gelbėjimo darbų buvo atlikti remonto darbai: apgadinto asfalto nuėmimas po automobilio gelbėjimo operacijos, kasimas ir lyginimas, kelio dangos lopymas, medžiagų transportavimas, lyginimas ir pjaustymas, šlavimas, eismo reguliavimas, bendros 20 376 NOK vertės (b.l. 1t. 21-22, 23-24). Pažymėjo, kad skaičiavimo schemoje yra nurodyti duomenys apie tai, jog užsakytas naujas asfaltas, bus atsiųsta atskira sąskaita-faktūra, kas leidžia pripažinti, kad atlikus kelio tvarkymo darbus iš karto po įvykio, jie nebuvo pabaigti ir žala nebuvo pašalinta. Iš 2014-10-18 sąskaitos-faktūros Nr. 504523 duomenų nustatė, kad atliktų papildomų remonto, tvarkymo darbų po automobilio gelbėjimo darbų – pjaustymo, asfalto sluoksnio vertė yra 152 531,25 NOK (1t. b.l. 17-20). Visa dėl eismo įvykio patirta žala buvo 172 907,25 NOK.  Pažymėjo, kad Norvegijos Valstybinės kelių eismo direkcijos 2013-09-26 rašte Norvegijos automobilių draudikų biurui duomenys apie pašalintos žalos dydį (50 000 NOK) nurodyti tik apytiksliai. Norvegijos automobilių draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą Norvegijos valstybinei kelių eismo direkcijai (172 907 NOK, 1t., b.l. 26-28) ir pateikė 198 843 NOK reikalavimą ieškovui (172 907NOK+15%) (1t. b.l. 61-62), kurį ieškovas įvykdė 2016-06-16 (1t. b.l. 67). 2017-01-10, 2017-04-28 ieškovas pareiškė atsakovei pretenzijas dėl 21 285,98 Eur nuostolių atlyginimo (b.l. 68,69), tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo (1t. b.l. 110). Teismas sprendė, kad byloje pakanka įrodymų pripažinti esant nustatytas visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad dėl eismo įvykio sugadintas kelias buvo baigtas remontuoti 2014 m. spalio mėnesį, t.y. praėjus 1,4 metams po eismo įvykio, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad žala nebuvo padaryta ar, kad ji nesusijusi su eismo įvykiu.

5.       Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsniu, nustatė, kad vilkikui buvo suteikta techninė pagalba, už paslaugas sumokėjo atsakovė (2t. b.l. 39-41), vilkiko gelbėjimo darbai buvo pakankamai sudėtingi, gelbėjimo tarnyba pasirinko tinkamus gelbėjimo metodus ir negalėjo elgtis kitaip, kad išvengtų asfalto pažeidimų (1t. b.l. 13-16). Teismas sprendė, kad aplinkybė, kuri transporto priemonė sugadino kelią – suteikusi techninę pagalbą ar gelbėjamoji, nėra teisiškai reikšminga, tai nepaneigia egzistuojant netiesioginį priežastinį ryšį tarp keliui padarytos žalos ir atsakovės valdyto vilkiko veiksmų. Teismas vertino Norvegijos teisės aktų nuostatas ir sprendė, kad atsakovei regreso teise reikalavimas pareikštas pagrįstai, atsakovė byloje nenurodė aplinkybių ir neteikė įrodymų, sudarančių pagrindą pagal Norvegijos įstatymų nuostatas mažinti iš jos priteistiną žalos atlyginimą, neįrodinėjo, kad žalos atlyginimo priteisimas turėtų jai sunkių padarinių arba jei atsakovės elgesys buvo pateisinamas. Pažymėjo, kad atsakingo asmens pareigą atlyginti visą padarytą dėl įvykio žalą Norvegijos valstybinė kelių eismo direkcija grindė Norvegijos žalos atlyginimo įstatymo 4-1 straipsniu. Nepagrįstu pripažino atsakovės teiginį, kad žalos sureguliavimo procese ji nedalyvavo, nes apie jį nežinojo. Vertino, kad ieškovas pateikė 2013-11-21 prašymo suteikti informaciją atsakovei ir užpildyti pranešimo apie eismo įvykį kopiją (1t.b.l. 196). Pažymėjo, kad atsakovė žinojo tiek apie eismo įvykį, tiek aplinkybę, kad eismo įvykis sukeltas jos valdoma neapdrausta transporto priemone, todėl galėjo susižinoti iš ieškovo ar nėra jos atžvilgiu pradėtas žalos reguliavimo procesas tuo atveju, jei ji negavo pranešimo iš ieškovo, dalyvauti žalos sureguliavimo procese. Pripažino, kad iš delikto kylantiems reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), kurio ieškovas nepraleido.

 

                                     III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

 

6.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Keramita“ prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą pakeisti sumažinant iš atsakovės priteistą nuostolių atlyginimo sumą nuo 21 285,98 Eur iki 2 181, 58 Eur.

7.       Nurodo, kad teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo teisminės praktikos, netinkamai vertino įrodymus ir dėl to neteisingai nustatė nuostolių dydį. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas, galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, o esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, Lietuvos draudikų biuras pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą. Byloje atsakovė ginčijo savo civilinę atsakomybę dalyje dėl priežastinio ryšio tarp eismo įvykio (nuvažiavimo nuo kelio) priežasties ir žalos atsiradimo (žalos padarytos kelio infrastruktūrai dėl gelbėjimo darbų) ir žalos dydžio bei teigė, kad ieškovas neįrodė, kad visa žala (nuostoliai) atsirado dėl atsakovės veiksmų. Todėl ieškovui teko pareiga pateikti Norvegijos teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovei kyla tokia civilinė atsakomybė. Mano, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, jis buvo nepakankamai aktyvus bendradarbiaujant su Norvegijos draudikų biuru, todėl abejotina dėl nuostolių dydžio ir jų pagrįstumo. Nesutinka su teismu, kad atsakovė buvo pasyvi, nes apie eismo įvykio metu padarytos žalos tyrimą (žalos reguliavimą) nežinojo iki pretenzijos gavimo iš ieškovo (2017 m.). Ieškovas 2013-11-21 prašymu neįrodė, kad atsakovė buvo informuota apie įvykio tyrimą.

8.       Nurodo, kad teismas turėjo pasisakyti dėl žalos dydžio įrodytinumo, o ne formaliai spręsti, kad ieškovas įrodė atsakovės civilinės atsakomybės egzistavimą. Apeliantė teigia, kad ieškovo pateikti įrodymai dėl žalos dydžio nepakankami konstatuoti, kad atsakovė atsakinga už visą žalą, atlygintą Norvegijos draudikų biurui. Mano, kad Norvegijos Valstybinės kelių eismo direkcijos 2013-09-26 raštas, adresuotas Norvegijos automobilių draudikų biurui, kuriame nurodoma, jog žala pašalinta, o išlaidos siekia apytiksliai 50 000 NOK (kas sudarytų 5 353,32 Eur), patvirtina, kad po eismo įvykio žalos dydis buvo nustatinėjamas ir negalėjo būti didesnis nei nurodytas. Tą patvirtina ir 2013-09-23 sąskaita-faktūra Nr. 215782 su priedu, kurioje nurodyta, jog darbų kaina yra 20 376 NOK (2 181, 58 Eur). Atsakovė sutinka, kad tokie darbai, kurie nurodyti minėtuose rašytiniuose įrodymuose buvo atlikti ir tie darbai buvo atlikti būtent eismo įvykio vietoje, taip pat sutinka, kad jie buvo būtini tam, kad likviduoti atsakovės vilkiko gelbėjimo metu padarytus kelio dangos sugadinimus. Nors ieškovas, įrodinėdamas žalos dydį pateikė įrodymą: 2014-10-14 kompanijos „Lemminkainen Norge AS“ sąskaita-faktūra Nr. 504523, kurioje nurodoma, kad remonto darbai, tvarkymas po automobilio gelbėjimo darbų, atliktų pagal susitarimą: pjaustymas, asfalto sluoksnis kainavo 152 531, 25 NOK (16 331 Eur), atsakovė mano, kad šios žalos ieškovas Norvegijos draudikų biurui atlyginti neturėjo, jame nurodomi darbai atlikti po eismo įvykio praėjus beveik 1,5 metų ir kaip nurodoma sąskaitoje darbai buvo atliekami „pagal susitarimą“. Ieškovas nepateikė duomenų, kaip elgėsi gavęs informaciją apie eismo įvykį, jo pasyvūs veiksmai galėjo padidinti žalą, nepakankamai ieškovas išsiaiškino dėl Norvegijos draudikų biuro reiškiamo reikalavimo pagrįstumo, nesprendė su juo ginčo dėl žalos atlyginimo.

9.       Nurodo, kad ieškovas pateikė susirašinėjimo tarp Norvegijos valstybinės kelių eismo direkcijos ir Norvegijos automobilių draudikų biuro, susirašinėjimo tarp Norvegijos automobilių draudikų biuro ir ieškovo medžiagą, iš kurios matyti, kad dėl žalos dydžio vyko ginčai tarp Norvegijos institucijų, kalbama apie ieškinį, iškeltą civilinę bylą ir pan., tačiau teismas nenustatinėjo, kokie tai buvo ginčai. Todėl nebuvo nustatyta, ar ieškovas ginčijo žalos dydį, jos atsiradimo pagrindą, priežastinio ryšio buvimo tarp žalos ir eismo įvykio, kas turėtų reikšmės vertinant žalos atsiradimo aplinkybes, atsakovės kaltės laipsnį, žalos dydį, priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie savo veiksmus laikotarpyje nuo 2013-06-06 iki 2016-06-16, kuriuos jis atliko vykdant žalos sureguliavimą.

10.       Ieškovas Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, sprendimą palikti nepakeistu. Nesutinka su apeliantės argumentais dėl neva netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjant bylą, kadangi pagal teisminę praktiką atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus, taip pat atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejonės, kad nepagrįstai buvo netaikytos teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė už žalą gali būti sumažinta, - jam tenka našta teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą. Tik tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį žalos administravimo procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Priešingu atveju, situacija vertintina kaip asmens pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, sukelianti atitinkamas teisines pasekmes atsakingam asmeniui. Šiuo atveju ieškovas pateikė eismo įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, biuro žalų administravimo departamento išvadą, kurioje detalizuojamas eismo įvykio mechanizmas ir bei žalos dydis, teisės aktus bei aktualią teismų praktiką, kuriais remiantis Norvegijos nacionalinis draudikų biuras administravo žalą, o atsakovė apsiribojo tik nepagrįstų abejonių dėl pateiktų įrodymų kėlimu. Teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neturėjo pagrindo abejoti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais. Nors eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro atliktas toje valstybėje taikomų teisės aktų aiškinimas ir nelaikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, tačiau jo svarbą yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Atsakovė buvo informuota apie Norvegijoje vykstantį žalos administravimo procesą, t.y. jam buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus (Biuro 2018-01-22 rašto 6 priedas), tačiau ji jokių veiksmų nesiėmė, jokių prašymų Norvegijos institucijoms neteikė. Toks elgesys vertintinas kaip atsakovės pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis.

 

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

11.       Atsakovės  UAB “Keramita” apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

12.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

13.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013-06-06 Norvegijoje, ties E10 Evenesmark (R5 153), atsakovės UAB „Keramita“ darbuotojas A. G., vairuodamas atsakovės naudojamą transporto priemonę - vilkiką Volvo FH 62T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią savininkei AB „DNB lizingas“, nuvažiavo nuo važiuojamosios dalies ir apgadino kelią. Vilkikui buvo suteikta techninė pagalba, už paslaugas sumokėjo atsakovė (2t. b.l. 39-41). Atsakovės valdoma transporto priemonė eismo įvykio metu buvo registruota Lietuvos Respublikoje, tačiau neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Norvegijos automobilių draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą Norvegijos valstybinei kelių eismo direkcijai (172 907 NOK, 1t., b.l. 26-28) ir pateikė 198 843 NOK reikalavimą ieškovui (172 907NOK+15%) (21,285,98 Eur) (1t. b.l. 61-62), kurį ieškovas įvykdė 2016-06-16 (1t. b.l. 67) bei pareiškė reikalavimą atsakovei. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino.

14.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė visiškai įrodė padarytos žalos dydį. Atsakovė pripažįsta, kad dėl eismo įvykio atsiradusi žala sudaro 2181,58 Eur, ką patvirtina 2013-09-23 sąskaita-faktūra Nr. 215782 su priedu, mano, kad joje nurodyti darbai buvo atlikti eismo įvykio vietoje, jie buvo būtini tam, kad likviduoti atsakovės vilkiko gelbėjimo metu padarytus kelio dangos sugadinimus. Tačiau nesutinka, kad turi pareigą atlyginti likusią žalą, kurią atlygino Norvegijos automobilių draudikų biuras. 

15.       Pripažintina, kad ieškovas regresinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Vidaus nuostatais, eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti tiek sumas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, tiek su administravimo procesu, tiek teisminio ar neteisminio proceso metu patirtas išlaidas, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras turi pareigą šias sumas atlyginti.

16.       Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas Lietuvos draudikų biurui sumokėjus išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Šios TPVCAPDĮ nuostatos turi būti vertinamos ne atskirai, o kartu su kitomis įstatymo nuostatomis, ypač šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Be to, pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 5 dalį Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

17.       Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad, teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

19.       Todėl aplinkybė, kad ieškovas atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovės pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą, t. y., atsakovei ginčijant atsakomybės apimtį, žalos, padarytos kaltojo asmens veiksmais, dydis nustatomas remiantis Norvegijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais bei kt. teisės aktais.

20.       Nagrinėjamu atveju ieškovas įvykdė savo pareigą pateikti Norvegijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį bei jų taikymo medžiagą.

21.       CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, tai jis (atsakovas), siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai.

22.       Pastebėtina, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, jog jos pareiga atlyginti žalą kyla iš Norvegijos Automobilių civilinės atsakomybės įstatymo, reglamentuojančio žalos, kurią motorinė transporto priemonė sukelia asmeniui ar turtui, kompensavimą ir draudimą, Norvegijos žalos atlyginimo įstatymo nuostatų. Taip pat, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nerinko ir neteikė teismui nuostatų taikymo oficialaus aiškinimo, taikymo praktikos ir doktrinos. Pažymėtina tai, kad tokie duomenys neteikiami ir apeliacinės instancijos teismui, nėra ir skundo argumentų, kas leistų  spręsti, jog išmoka buvo išmokėta neatsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, o atliktas žalos apskaičiavimas yra neteisingas. Atsakovei tektų našta Norvegijos teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą. 

23.       Byloje neginčijamai nustatyta, kad atliekant vilkiko gelbėjimo darbus 2013-06-06 buvo apgadintas kelkraštis, tranšėjos ir kelio danga - asfaltas (1t. b.l. 31-32, 35-39). Po nuvažiavusio nuo kelio vilkiko gelbėjimo darbų buvo atlikti remonto darbai: apgadinto asfalto nuėmimas po automobilio gelbėjimo operacijos, kasimas ir lyginimas, kelio dangos lopymas, medžiagų transportavimas, lyginimas ir pjaustymas, šlavimas, eismo reguliavimas, bendros 20 376 NOK vertės (b.l. 1t. 21-22, 23-24), dėl kurių byloje ginčo nėra. Apeliantė sutinka padengti 2013-09-19 sąskaitoje-faktūroje Nr. 215782 nurodytą 20376 NOK sumą. Iš kompanijos „Lemminkainen Norge AS“ 2014-10-18 sąskaitos-faktūros Nr. 504523 duomenų matyti, kad atliktų papildomų darbų (pastaba: remonto darbai, tvarkymas po automobilio gelbėjimo darbų, atliktų pagal susitarimą  vertė yra 152 531,25 NOK (1t. b.l. 17-20), t.y. visa dėl eismo įvykio patirta žala buvo 172 907,25 NOK. Sąskaitoje nurodoma, kad buvo atlikti tokie darbai: pjaustymas – 301 m2, asfalto sluoksnis – 30,75 tonos. Apeliantės nuomone, ji neturi pareigos grąžinti šioje sąskaitoje nurodytos sumos Lietuvos draudikų biurui, kuris galimai netinkamai bendradarbiavo su Norvegijos automobilių draudikų biuru ir nepagrįstai atlygino šią sumą. Mano, kad Norvegijos Valstybinės kelių eismo direkcijos 2013-09-26 raštas, adresuotas Norvegijos automobilių draudikų biurui, kuriame nurodoma, jog žala pašalinta, o išlaidos siekia apytiksliai 50 000 NOK (kas sudarytų 5 353,32 Eur), patvirtina, kad po eismo įvykio žalos dydis buvo nustatinėjamas ir negalėjo būti didesnis nei nurodytas. Nors apeliantė skunde nepateikia jokių argumentų, tačiau galima spręsti, kad ji nesutinka ir su tuo, kad į žalos dydį pagrįstai įtrauktas 15 proc. žalos administravimo mokestis, sudaręs 25936 NOK.

24.       Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.

25.       Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog skaičiavimo schemoje yra nurodyti detalūs darbai, tarp kurių kelio dangos lopymas  ir tai, jog užsakytas naujas asfaltas ir bus atsiųsta atskira sąskaita-faktūra. Tai leido teismui pripažinti, jog atlikus kelio tvarkymo darbus iš karto po įvykio, jie nebuvo pabaigti ir žala pilnai nebuvo pašalinta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad 2016-09-30 Norvegijos Valstybinės kelių eismo direkcijos raštas, skirtas Norvegijos automobilių draudikų biurui, patvirtina konkretų padarytos žalos dydį, nes jame nurodyta apytikslė žalos suma. Atkreiptinas dėmesys, kad šio rašto surašymo metu dar nebuvo atlikti visi remonto, tvarkymo darbai po autoįvykio darbai ir visos išlaidos negalėjo būti žinomos, nes  kaip minėta, skaičiavimo schemoje, sudarytoje 2013-09-04, buvo pažymėta, kad užsakytas naujas asfaltas, dėl ko bus atsiųsta sąskaita. Pastebėtina, kad atsakovė neįrodinėjo, jog 2014-10-18 sąskaitoje-faktūroje nurodyti kiekiai ar kaina būtų per dideli sugadinto asfalto ruožo tvarkymui, savo įrodymų dėl kelio taisymo darbų apimties, sąnaudų neteikė. Vien tik apeliantės nurodoma aplinkybė, kad 2014-10-18 sąskaitoje-faktūroje įvardinti darbai buvo atlikti po eismo įvykio praėjus beveik 1,5 metų ir kaip nurodoma sąskaitoje darbai buvo atliekami „pagal susitarimą“, nesudaro pagrindo spręsti, kad atlikti darbai nesusiję su eismo įvykio pasekmėmis, kadangi šioje sąskaitoje pažymėta, jog darbai atlikti po automobilio gelbėjimo darbų, atliktų pagal susitarimą. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisiškai nėra reikšminga, kad pats vilkikas tiesiogiai nuvažiuodamas į griovį ir ištraukiamas iš jo galimai nesugadino kelio, o jį sugadino specialioji technika, atlikusi gelbėjimo darbus, kadangi tai nepaneigia egzistuojant netiesioginį priežastinį ryšį tarp keliui padarytos žalos ir atsakovės valdyto vilkiko veiksmų. Šių teismo išvadų dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos apeliantė skunde neginčija, nesutinka tik su nustatytu žalos dydžiu.

26.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti ieškovės rašytiniai įrodymai patvirtina, jog visa dėl eismo įvykio patirta žala buvo 172 907,25 NOK, taip pat už žalos administravimą Norvegijos draudikų biuro vardu buvo apskaičiuotas 15 proc. administravimo mokestis, kuris sudaro 25936 NOK ir kurio apskaičiavimo pagrįstumo apeliantė neginčija.

27.       Apeliantė pateikia argumentus, kad galimai apie eismo įvykio metu padarytos žalos tyrimą (žalos reguliavimą) nežinojo iki pretenzijos gavimo iš ieškovo (2017 m.), o ieškovas 2013-11-21 prašymu neįrodė, jog atsakovė buvo informuota apie įvykio tyrimą. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Tačiau, kaip minėta aukščiau, atsakovė apsiribojo tik abejonių išreiškimu, pati jokių įrodymų, kurie leistų spręsti buvus kitokiam įstatyminiam reglamentavimui ar faktinėms aplinkybėms, byloje neteikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog atsakovė žinojo tiek apie eismo įvykį, tiek aplinkybę, kad eismo įvykis sukeltas jos valdoma neapdrausta transporto priemone, nes pati apmokėjo už suteiktą techninę pagalbą, todėl galėjo susižinoti iš ieškovo, ar nėra jos atžvilgiu pradėtas žalos reguliavimo procesas tuo atveju, jei ji, kaip teigia,  negavo pranešimo iš ieškovo ir negalėjo dalyvauti žalos sureguliavimo procese. 

28.       Apeliantė išreiškia abejones dėl ieškovo tinkamo bendradarbiavimo su Norvegijos draudikų biuru laikotarpyje nuo 2013-06-06 iki 2016-06-16, kuriuos jis atliko vykdant žalos sureguliavimą. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp pačių Norvegijos institucijų vyko faktinių aplinkybių aiškinimasis, keliamas klausimas, ar draudikų biuras turi atlyginti visą žalą Norvegijos valstybinės kelių eismo direkcijai, kokie teisės aktai reglamentuoja tokius klausimus dėl žalos atlyginimo, todėl tyrimas pačioje Norvegijoje užtruko. Iš 2015-12-03 Norvegijos valstybinės kelių eismo direkcijos rašto Norvegijos automobilių draudikų biurui matyti, kad tarp jų buvo kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo, kadangi 2015-06-19 draudikų biuras netenkino reikalavimo dėl išlaidų kompensavimo. Šiame rašte nurodoma, kad direkcija norėtų išvengti teismo bylos prieš draudikų biurą, bet tuo atveju, jei nebus pakeista pozicija, bus imtąsi teisinių priemonių. Taip pat 2016-04-13 buvo siunčiamas Norvegijos draudikų biurui priminimas dėl mokėjimo pagal 2016-03-08 sąskaitą-faktūrą 172907 NOK sumai, įspėjant, kad nurodytos sumos nesumokėjus, bus imamasi teisinių priemonių, po kurio 2016-04-18 sąskaita apmokėta. Iš Norvegijos automobilių draudikų biuro agento 2016-04-28 laiško matyti, kad draudikų biuras ne kartą aptarė su viešojo transporto biuru klausimą dėl žalos atlyginimu ir jam teko pripažinti, kad Lietuvos sunkvežimis yra atsakingas už žalą keliui, atsiradusią dėl to, kad jis pats nuvažiavo nuo kelio ir dėl to turėjo būti gelbėjamas vilkiko. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat, kad visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, negalima sutikti su apeliante, jog ieškovas nepakankamai bendradarbiavo, nes jis buvo informuotas apie tyrimo aplinkybes, priimtą sprendimą dėl žalos atlyginimo. Nors apeliantė teigia, kad liko neišsiaiškintos visos faktinės aplinkybės dėl buvusių ieškinių, teisminių ginčų, įvertinus aukščiau nurodomas aplinkybes labiau tikėtina, kad ginčas tarp institucijų buvo išspręstas neteisminiu keliu, priešingu duomenų į bylą nepateikta.

29.       Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus apie žalos dydį, nepažeidė CPK nustatytų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl sprendimo keisti ar panaikinti nėra teisinio pagrindo.

 

        Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a : 

 

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                                                                    Margarita Dzelzienė

 

                                                                                                    Eigirdas Činka

 

                                                                                                                                Birutė Valiulienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CPK