Civilinė byla Nr. e2-1511-450/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01187-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo D. K. ir suinteresuoto asmens P. J. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Budmeda“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje pagal nemokumo administratoriaus J. U. ir pareiškėjo D. K. prašymus dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Budmeda“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys P. J., A. Š., A. M. (A. M.),
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Budmeda“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas J. U.. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 17 d.
2. Bankroto administratorius ir pareiškėjas D. K. su prašymais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydami bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Budmeda“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
3. Administratoriaus paaiškino, kad nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentacija; neperduoti įmonės finansiniai dokumentai galimai yra sunaikinti, turtas pasisavintas, sunaikintas, prarastas ir išvaistytas. Iš bendrovės banko sąskaitų nustatyta, jog iš įmonės buvo išgryninta daugiau nei 100 000 Eur grynais pinigais, išgrynintos sumos pagrindžiančių dokumentų panaudojimo fakto įmonės tikslams administratoriui neperduota. BUAB „Budmeda“ pagal banko sąskaitų išrašus apmokėjo 100 000 Eur kitų bendrovių, kurių akcininkai yra ir BUAB „Budmeda“ akcininkai, sąskaitas. A. Š. ir P. J. nevykdė savo kaip vadovų pareigų iki bankroto bylos iškėlimo; nėra pateikę nei vienų metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, neperdavė administratoriui įmonės balanso; veikė išimtinai savo interesais, nesilaikė Civilio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų ir Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtintų specialiųjų pareigų bendrovės vadovui.
4. Pareiškėjas D. K. nurodė, kad 2001 m. įregistruoto 105 711,30 Eur įstatinio kapitalo įmonėje 2006 m. nebebuvo. BUAB „Budmeda“ įregistruotas įmonės vadovas yra A. Š., tačiau įmonėje veiklą vykdė P. J., kuris kartu su A. M. buvo ir UAB „Daigilė“ akcininkais. BUAB „Budmeda“ nemoki nuo 2003 m. (faktiškai buvo bankrutavusi ir dėl to turėjo būti likviduojama). Apie įmonės turtinę padėtį buvęs vadovas A. Š. ir akcininkai P. J. ir A. M. sužinojo arba turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2004 m. balandžio 30 d. ir privalėjo arba atstatyti įmonės mokumą, arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Akcininkai ir buvęs vadovas A. Š. toleravo P. J. grynųjų pinigų operacijas – laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d. jis išgrynino iš įmonės sąskaitų 233 561,17 Eur (806 440 Lt), todėl visi nurodyti asmenys atsakingi už įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą.
5. Suinteresuotas asmuo A. Š. prašė prašymus pripažinti bankrotą tyčiniu atmesti; nurodė, kad įmonės vadovu jis buvo nuo 2000 m. spalio 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. Per šį laikotarpį įmonė buvo moki, neturėjo įsiskolinimų, vykdė veiklą, teikė valstybės institucijoms ataskaitas ir deklaracijas. Nemokumo administratorius neįrodė, jog įmonės vadovai ir akcininkai savo veiksmais tyčia siekė dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, paslėpti, iššvaistyti, dovanoti ar sunaikinti įmonės turtą. Už įmonės veiklą, apskaitą, turtą, dokumentus ir informaciją, įstatymuose ir teisės aktuose numatytų pareigų vykdymą atsakingas P. J., kuris įmonės vadovu buvo nuo 2002 m. rugpjūčio 20 d. Tai, kad P. J. neperdavė administratoriui dokumentų, neatleidžia administratoriaus nuo pareigos surinkti įrodymus, reikalingus bankroto procedūrai, išsireikalauti įmonės finansinė būklę patvirtinančius dokumentus iš registrų, mokesčių administratorių, bankų, kitų institucijų. A. Š. nei būdamas BUAB „Budmeda“ vadovu, nei įmonės akcininku, nepadarė žalos įmonei ar jos kreditoriams; jo veiksmuose nėra priežastinio ryšio tarp įmonės veiklos organizavimo ir įmonės finansinės padėties pabloginimo, siekio panaikinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.
6. Suinteresuotas asmuo P. J. prašė pareiškėjų prašymus dėl BUAB „Budmeda“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; nurodė, kad skoliniai BUAB „Budmeda“ įsipareigojimai yra atsiradę daugiau kaip prieš 12 metų, taigi, pareiškėjai savo reikalavimus reiškia pasibaigus 10 metų ieškinio senaties terminui.
7. Suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepimo į pareiškėjų prašymus nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs tyčinio bankroto požymius, numatytus Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi BUAB „Budmeda“ bankrotą pripažino tyčiniu.
9. Teismas nustatė, kad įmonės vadovui ir akcininkams neabejotinai turėjo būti žinoma apie įmonės sunkią finansinę padėtį ne vėliau kaip 2004 m. balandžio 30 d.
10. Atsižvelgęs į įmonės finansinę padėtį, kurią vertino iš pareiškėjo D. K. pateiktų BUAB „Budmeda“ banko sąskaitų išrašų, nustatė, kad 2003, 2004 ir 2005 metais įmonė finansinių operacijų iš esmės nevykdė, turto neturėjo, sudarytą sandorį su UAB „Tymber logistik“ laikė ekonomiškai nenaudingu.
11. Teismas nustatė, kad į BUAB „Budmeda“ banko sąskaitas 2006–2007 metais buvo pervedamos reikšmingos pinigų sumos, tačiau šios sumos arba būdavo pervedamos kitoms įmonėms, arba tokio pat dydžio sumas išgrynindavo suinteresuotas asmuo P. J.. Pareiškėjo D. K. duomenimis, P. J. nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d. išgrynino iš įmonės banko sąskaitų 233 561,17 Eur (806 440 Lt); duomenų apie šių lėšų panaudojimą įmonės interesais byloje nėra. Teismas sprendė, kad nurodytais mokėjimais ir grynųjų pinigų operacijomis nuosekliai ir kryptingai buvo siekta dar labiau pabloginti įmonės padėtį, todėl konstatavo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymį.
12. Teismas vertino, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog įmonės vykdyti atsiskaitymai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, atitinkamai nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
13. Nemokumo administratorius ir pareiškėjas D. K. nenurodė, kaip kito įmonės finansinė padėtis nuo 2007 metų, kokie buvo įmonės skoliniai įsipareigojimai, turtas; šių aplinkybių teismas negalėjo nustatyti dėl pačių įmonės vadovų veiksmų. BUAB „Budmeda“ finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui iš viso nėra pateikusi, jokie įmonės dokumentai ir turtas nemokumo administratoriui nėra perduoti, neperdavimo priežastys nenurodytos. Todėl nėra galimybės nustatyti tikslaus įmonės nemokumo atsiradimo momento, atitinkamai spręsti, kada tiksliai įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos BUAB „Budmeda“ iškėlimo. Teismo vertinimu, įmonės dokumentų ir turto neperdavimas nemokumo administratoriui iš esmės sukliudė administratoriui susipažinti su bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, sudarytais sandoriais, buvusiu turtu, tikrąja įmonės veikla.
14. Dokumentų ir turto neperdavimo priežastys nežinomos, teismo įpareigojimas perduoti dokumentus bei turtą administratoriui iki šiol neįvykdytas, todėl tokį elgesį teismas vertino kaip sąmoningą siekį nuslėpti nuo nemokumo administratoriaus duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Byloje nėra ginčo, kad BUAB „Budmeda“ veiklos nevykdė nuo 2007 metų vidurio; byloje surinkti duomenys patvirtina tyčinį blogą BUAB „Budmeda“ valdymą, netinkamą įmonės veiklą. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai sudarė pagrindą pripažinti, kad BUAB „Budmeda” buvo privesta prie bankroto tyčia ir pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
15. JANĮ nenumato termino per kiek laiko gali būti inicijuotas pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu; pareiškėjo D. K. kreditorinis reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi; BUAB „Budmeda“ sudaryti sandoriai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (byloje nėra ginčijami), todėl suinteresuotų asmenų teiginius dėl praleisto senaties termino teismas laikė nepagrįstais.
16. Byloje nėra duomenų, kad įmonė valdant A. Š., būtų neturėjusi turto, jos veikla buvusi nuostolinga, įmonė būtų turėjusi skolinių įsipareigojimų. Bylos duomenys patvirtina, kad BUAB „Budmeda“ sąmoningai blogai buvo valdoma nuo 2003 metų, kuomet įmonės banko sąskaitose iš esmės nebuvo lėšų, o 2006–2007 metais gautos lėšos buvo pervedamos kitoms įmonėms nenustatytais pagrindais, nebuvo atsiskaitomas pagal sutartį su kreditore UAB „Tymber logistik“, be teisėto pagrindo iš banko sąskaitos išimamos itin didelės pinigų sumos. Šiuo laikotarpiu įmonei vadovavo P. J., kuris atstovavo BUAB „Budmeda“ sudarant sutartį su UAB „Tymber logistik“, jis išėmė pinigus iš įmonės sąskaitų. Apie suinteresuoto asmens A. M. veiksmus ir įtaką BUAB „Budmeda“ jokių duomenų nėra. Teismas sprendė, kad būtent P. J. sąmoningai blogai valdydamas BUAB „Budmeda“, blogino įmonės padėtį ir žinodamas, jog įmonė yra nemoki, nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumo; P. J. nevykdė jam kaip įmonės vadovui įstatyme numatytų imperatyvių pareigų, susijusių su tinkamu įmonės valdymu ir buhalterinės apskaitos tvarkymu.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
17. Pareiškėjas D. K. atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartį, papildant rezoliucinę dalį, kad už BUAB „Budmeda“ tyčinį bankrotą nuo 2004 m. balandžio 30 d. solidariai atsakingi P. J., A. Š. ir A. M.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas netinkamai išsprendė bylą, nustatydamas atsakingus asmenis dėl tyčinio bankroto ir be pagrindo konstatavo, kad nebuvo pažeistos CK 6.9301 straipsnio nuostatos. Be to, teismas privalėjo nustatyti įmonės nemokumo momentą; nenustačius nemokumo momento, negalima konstatuoti ir tyčinio bankroto.
17.2. Teismas nesiaiškino nei VMI, nei Sodros finansinių reikalavimų atsiradimo momentų, neapklausė liudytojų, neturėjo klausimų ir bylos šalims, kas rodo, kad negalėjo visapusiškai tinkamai išnagrinėti bylos, bylos nagrinėjimas įvyko formaliai, nesurenkant įrodymų ir neatskleidžiant visų reikšmingų bylos aplinkybių. Teismas iš UAB „Medicinos bankas“ turėjo išsireikalauti įrodymus apie 2006 ir 2007 metais įmonei suteiktas ir jos vardu grąžintas paskolas pagal vekselius (sutartis, kurias nurodė skundžiamoje nutartyje), tai įrodytų arba paneigtų mokėjimus pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, tačiau to nepadarė. Todėl byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dalyje, kurioje nurodyta, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
17.3. Teismas turėjo išreikalauti įrodymus iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Rytų skirstomieji tinklai“ teisių ir pareigų perėmėjos AB ESO apie tai, kokiu pagrindu 2007 m. gegužės 15 d. įmonė sumokėjo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ 3 330,63 Eur (11 500 Lt) (pavedime nurodyta, jog mokama už AB „Kybartų gelžbetonis“).
17.4. Kadangi įmonės vadovas ir akcininkai 2004 m. balandžio 30 d. žinojo arba turėjo žinoti, kad įmonė neturi turto – yra nemoki (48,11 Lt nepakaktų įmonės likvidavimui) – privalėjo arba atstatyti įmonės įstatinį kapitalą, mokumą, arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
17.5. Aplinkybė, kad įmonės akcininkai ir vadovas A. Š. toleravo kito akcininko – P. J. grynųjų pinigų operacijas, kuriomis jis nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d. išgrynino iš įmonės sąskaitų 806 440 Lt sumą, įrodo, kad visi atsakingi asmenys (vadovas ir akcininkai) už įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą yra atsakingi kaip bendrininkai, nes įmonę pagal įstatus ir visuotinį akcininkų 2000 m. spalio 20 d. susirinkimo sprendimą valdė administracijos vadovas direktorius A. Š. ir visuotinis akcininkų susirinkimas. Visų akcininkų atsakomybė turėjo būti pripažinta solidaria.
17.6. Skundžiamoje nutartyje teismas neįžvelgė A. Š. atsakomybės, nors dar 2020 m. vasario 17 d. nutartimi jam buvo paskirta bauda už tai, kad jis neperdavė įmonės dokumentų ir turto.
17.7. Iš įmonės sąskaitos nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d. buvo išgryninta 806 440 Lt (233 561,16 Eur) suma, tai negalėjo įvykti akcininkams nežinant, nes visi akcininkai pagal Akcinių bendrovių įstatymą (toliau – ABĮ) privalėjo žinoti apie sandorius ne vėliau kaip nuo 2007 m. balandžio 30 d. (už 2006 metus) ir 2008 m. balandžio 30 d. (už 2007 metus).
17.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad BUAB „Budmeda“ sandoris su UAB „Tymber logistik“ negali būti laikomas ekonomiškai naudingu įmonei, nes įmonė dar 2007 m. iš šio sandorio gavo 152 000 Lt (44 022,24 Eur) pavedimu, o prekių ir paslaugų nepateikė, pinigų negrąžino.
18. Suinteresuotas asmuo P. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartį dėl BUAB „Budmeda“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Bankroto administratorius nepateikė P. J. jokio pranešimo dėl dokumentų pateikimo, tokiu būdu netinkamai atliko savo pareigas, tyčia pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Jis nepadarė jokios žalos įmonei ar jos kreditoriams, jo veiksmuose nėra priežastinio ryšio tarp įmonės veiklos organizavimo ir įmonės finansinės padėties pabloginimo, jis veikė įmonės ir jos kreditorių naudai.
18.2. BUAB „Budmeda“ dokumentų suinteresuotas asmuo neturi. 2009 m. teisėsaugos institucijos paėmė visus BUAB „Budmeda“ apskaitos dokumentus iš UAB „Daigilė“ patalpų dėl vykusio tyrimo ir vėliau juos perdavė UAB „Daigilė“ bankroto administratoriui.
18.3. Įmonė veikė pelningai, skolų Sodrai, VMI ir darbuotojams neturėjo, dauguma atsiskaitymų vyko grynais pinigais, tai matyti iš banko sąskaitos išrašų.
18.4. Bankroto administratorius nepateikė įrodymų, kad BUAB „Budmeda“ vykdė neteisėtą ūkinę veiklą ir darė žalą kreditoriams. Įmonė veiklos nevykdo nuo 2007 m., kadangi bankrutavo AB „Kybartų gelžbetonis“.
19. Suinteresuotas asmuo A. Š. pateikė atsiliepimą į kreditoriaus D. K. atskirąjį skundą, prašydamas atmesti apelianto skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. A. Š. nuo 2002 m. rugpjūčio 20 d. įmonės valdyme nedalyvavo, buvo atleistas iš direktoriaus pareigų bei perdavė visus įmonės dokumentus, antspaudą ir turtą naujam paskirtam direktoriui P. J., todėl įmonės turtą ir dokumentus valdė, disponavo ir naudojo naujai paskirtas direktorius, kuris neteikė informacijos A. Š. apie bet kokius įmonės įvykius, turinčius reikšmės bendrovės veiklai, ar apie įmonės nemokumo požymius, nereiškė jokių pretenzijų.
19.2. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti dėl tyčinio bankroto pripažinimo, nepateikti duomenys, leidžiantys vertinti apie atsiskaitymo grynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimus.
19.3. Suinteresuotas asmuo neturėdamas jokios informacijos, dokumentų ir kitų duomenų apie įmonę, negali sudaryti įmonės balanso bankroto bylos iškėlimo dienai ir jo perduoti bankroto administratoriui. Per jo vadovavimo laikotarpį įmonė buvo moki, neturėjo įsiskolinimų valstybinėms institucijoms ir klientams, vykdė veiklą, siekė pelno, teikė įmonės deklaracijas ir ataskaitas.
20. Pareiškėjas D. K. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens P. J. atskirąjį skundą, prašydamas atmesti apelianto atskirąjį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Nurodytos skunde aplinkybės nepagrįstos įrodymais.
20.2. Skunde nenurodyta, kokia institucija konkrečiai 2009 metais paėmė visus įmonės apskaitos dokumentus.
20.3. Iš Sodros duomenų matyti, kad įmonė nuolatos buvo skolinga, mokėjo delspinigius, o nuo 2003 m. rugsėjo 30 d. iki 2007 m. gegužės 15 d. Sodrai sumokėjo tik 100 Lt įmoką (2004 m. lapkričio 5 d.) už visus darbuotojus, kas įrodo, kad veikla nebuvo vykdoma, mokesčiai nebuvo mokami.
20.4. Niekuo nepagrįstas argumentas, kad bendrovė buvo įsigijusi AB „Kybartų gelžbetonis“, kadangi šios įmonės akcijas už 370 000 Lt buvo įsigijusi UAB „Daigilė“, kuri jas perleido S. S..
20.5. Byloje yra duomenų, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia, nes jau 2003 m. gruodžio 31 d. įmonė neturėjo įstatinio kapitalo 105 711,30 Eur (365 000 Lt), o įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl įmonės bankroto, atsakingi asmenys administratoriui neperdavė nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d. išgrynintų iš banko sąskaitos lėšų – 233 561,16 Eur sumai.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir taikytino teisinio reglamentavimo
21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
22. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Budmeda“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.
24. Nagrinėjamu atveju, nors bendrovės bankroto procedūra inicijuota galiojant ĮBĮ nuostatoms, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimai dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti 2020 m. vasario 7 d. ir 2020 m. vasario 8 d., t. y. po JANĮ įsigaliojimo, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė JANĮ numatytą teisinį reguliavimą.
Dėl atskirajame skunde pareikšto prašymo išreikalauti įrodymus
25. Apeliantas D. K. atskirajame skunde pateikė prašymą išreikalauti įrodymus: 1) iš VMI ir VSDFV išsamius duomenis apie tai, kokias skolas ir pradelsimus mokėti įmonė turėjo VMI ir VSDFV nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.; 2) iš UAB „Medicinos bankas“ duomenis apie tai, kokiomis sąlygomis įmonė skolinosi lėšas ir jas grąžino laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., įskaitant, bet neapsiribojant vekseliais; 3) iš AB ESO duomenis apie tai, kokiomis sąlygomis įmonė UAB „Budmeda“ 2007 m. gegužės 15 d. sumokėjo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ 3 330,63 Eur (11 500 Lt) (kai pavedime nurodyta, jog mokama už AB „Kybartų gelžbetonis“); 4) iš VĮ Registrų centro išsireikalauti duomenis apie tai, kokį registruotiną turtą 2003–2020 metais valdė akcininkai: P. J., A. Š., A. M.. Be to, prašė apklausti visus įmonės vadovus ir akcininkus, siekiant nustatyti įmonės įstatinio kapitalo (105 711,30 Eur) ir nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d. išgrynintų 233 561,16 Eur sumos buvimo vietą, kurių akcininkai nereikalavo.
26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013). Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Taigi šalies įrodinėjimo galimybės įrodinėjimo procese teismo neturi būti ribojamos, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti. Pažymėtina, kad teikdamas prašymą išreikalauti rašytinius įrodymus apeliantas turi pagrįsti aplinkybę, jog pats minėtų dokumentų gauti negali.
27. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apelianto prašymas dėl duomenų išreikalavimo ir liudytojų apklausos buvo pareikštas tik apeliacinės instancijos teisme, apeliantas atskirajame skunde prašymo išreikalauti rašytinius įrodymus nepagrindė objektyviais argumentais, nenurodė, kodėl, jo manymu, byloje surinktų duomenų nepakanka keliamam ginčui išspręsti, sprendžia, jog apelianto prašymas išreikalauti duomenis yra neargumentuotas ir nesavalaikis, todėl prašymo netenkina.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
28. Apeliantas P. J. kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naujus įrodymus Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir informaciją apie skolų nebuvimą Sodrai bei VMI, kuriuos prašo priimti.
29. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
30. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
31. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs sąlygų taikyti CPK 314 straipsnio išimtį, apelianto teikiamų įrodymų nepriima. Viena vertus, minėti įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apelianto teikiami rašytiniai įrodymai yra registruoti teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, taip pat Sodros ir VMI duomenų bazėse, taigi apeliacinės instancijos teismas turi prie jų prieigą, todėl aptariamų įrodymų nepriima.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindų
32. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).
33. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Budmeda“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytų požymių pagrindu.
34. Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal naująjį reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. Tuo tarpu JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, tame tarpe ir nuostolingų bei ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas; apgaulingas ar aplaidus buhalterinės apskaitos vedimas, taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus.
35. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką dėl nurodyto instituto, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Budmeda“ įsteigta 2000 m. spalio 20 d., įmonės steigėjai – A. Š., P. J. ir A. M.. Juridinių asmenų registre UAB „Budmeda“ įregistruota 2000 m. spalio 23 d., įstatinio kapitalo dydis – 105 711,30 Eur (365 000 Lt). Pagal įmonės įstatus Įmonės valdymo organus sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas ir vadovas. UAB „Budmeda“ akcininkai – A. Š. (25), P. J. (25) ir A. M. (50). Nuo 2000 m. spalio 23 d. iki bankroto bylos UAB „Budmeda“ iškėlimo Juridinių asmenų registre įregistruotas įmonės vadovas – A. Š.. VSDFV duomenimis, A. Š. 2002 m. rugpjūčio 7 d. buvo atleistas iš UAB „Budmeda“ direktoriaus pareigų, nuo 2003 m. liepos 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. įmonėje direktoriaus pareigas užėmė P. J.. VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Budmeda“ nuo pat įmonės įsteigimo nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų; pagal VSDFV duomenis nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. įmonėje darbuotojų nebuvo. Dėl šių faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
38. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš JANĮ 70 straipsnio nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo
39. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra įmonės sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai, priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
40. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).
41. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bendrovės sandorį su UAB „Tymber logistik“, nustatė, kad UAB „Timber logistika“ ir UAB „Budmeda“ 2007 m. sausio 9 d. sudarė Statybinių medžiagų pardavimo sutartį Nr. 07/04, pagal kurį UAB „Budmeda“ įsipareigojo pagaminti ir parduoti betono, gelžbetonio produkciją, o UAB „Timber logistik“ įsipareigojo už prekes atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. UAB „Timber logistik“ 2007 m. sausio 11 d., 2007 m. sausio 19 d., 2007 m. vasario 1 d., 2007 m. vasario 15 d. mokėjimo nurodymais pervedė į UAB „Budmeda“ banko sąskaitą 44 022,24 Eur (152 000 Lt) avansą. UAB „Budmeda“ savo įsipareigojimų nevykdė ir produkcijos neperdavė. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. preliminariu sprendimu priteisė UAB „Timber logistik“ naudai iš UAB „Budmeda“ 44 022,24 Eur skolos, 810,64 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Šio sprendimo pagrindu 2017 m. sausio 11 d. UAB „Timber logistik“ buvo išduotas vykdomasis raštas. D. K. 2019 m. birželio 27 d. varžytynių akto pagrindu įgijo iš UAB „Timber logistik“ reikalavimo teisę į UAB „Budmeda“. Byloje nėra ginčo, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai UAB „Tymber logistik“ atsirado 2007 m. sausio 31 d. Atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, kuri atsispindi pareiškėjo D. K. pateiktuose BUAB „Budmeda“ banko sąskaitų išrašuose, ir iš kurios matyti, jog 2003, 2004 ir 2005 metais įmonė finansinių operacijų iš esmės nevykdė, turto neturėjo, pirmosios instancijos teismas nurodytą sandorį su UAB „Tymber logistik“ pagrįstai laikė ekonomiškai nenaudingu įmonei.
42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad įmonės vadovams nepateikus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, sudarytų sutarčių, kitų įmonės finansinės veiklos dokumentų, teismas negali spręsti dėl konkrečių ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog įmonės sąskaitos likutis 2005 m. gruodžio 31 d. sudarė 8,14 Eur, įmonė veiklos nebevykdė nuo 2007 metų vidurio, pagrįstai sprendė, jog UAB „Budmeda“ 2006–2007 metais atlikti mokėjimai, kai gautos sumos buvo mokamos arba už kitas įmones, arba išgryninamos, buvo nuostolingi įmonei. Nurodytais mokėjimais ir grynųjų pinigų operacijomis nuosekliai ir kryptingai buvo siekta dar labiau pabloginti įmonės padėtį. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
Dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo
43. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnį įmonėje privalo būti apskaitos politika; joje turi būti nurodomi apskaitos metodai ir taisyklės, kuriais vadovaujamasi registruojant ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir (ar) pinigų srautus (šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi tik pagal įstatymų reikalavimus tvarkoma buhalterinė apskaita leidžia nustatyti realią įmonės finansinę padėtį. Teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu, jei juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
44. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos, dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
45. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, yra nurodęs, kad šio tyčinio bankroto požymio specifika pasireiškia tuo, jog dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarta teismų praktika iš esmės aktuali ir galiojant JANĮ nustatytam tyčinio bankroto reglamentavimui. Kaip minėta, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių, tame tarpe ir apgaulingai ar aplaidžiai vestos buhalterinės apskaitos (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
47. Iš įstatymų leidėjo pateiktos nurodytų teisės normų formuluočių matyti, kad siekiant bankrotą kvalifikuoti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, apgaulingas ar aplaidus buhalterinės apskaitos vedimas turi būti priežastiniu ryšiu susijęs ne tik su sąmoningais atsakingo asmens veiksmais, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ir (ar) kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus pažeidžiančių sandorių sudarymo, bet ir su įmonės nemokumu. Tačiau akivaizdu, kad dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ar dėl nurodytų dokumentų neišsaugojimo įrodyti šių aplinkybių priežastinį ryšį su juridinio asmens privedimu prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo būtų neįmanoma, todėl darytina išvada, jog priežastinis ryšys tarp apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedinimo, siekiant blogai valdyti juridinį asmenį ar sudaryti kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, ir juridinio asmens nemokumo ar nemokios padėties esminio pabloginimo, neprivalo būti nustatinėjamas siekiant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą taikyti kaip tyčinį juridinio asmens bankrotą kvalifikuojantį požymį.
48. Skundžiamoje nutartyje teismas nustatė, kad dokumentų ir turto neperdavimo priežastys nežinomos, įpareigojimas iki šiol neįvykdytas, todėl toks elgesys laikytinas sąmoningu siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratoriaus duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Byloje nėra ginčo, jog UAB „Budmeda“ veiklos nevykdė nuo 2007 metų vidurio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje surinkti duomenys patvirtina tyčinį blogą UAB „Budmeda“ valdymą, ydingą įmonės veiklą.
49. Taigi apibendrinant pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, BUAB „Budmeda“ bankroto pripažinimui tyčiniu pakako nustatyti bent vieną JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą aplinkybę (buhalterinės apskaitos apgaulingą ar aplaidų vedimą, finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimą ar neteisingų tokių dokumentų pateikimą, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytą mokesčių mokėjimo vengimą) bei tai, ar paminėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenys sudaro pagrindą konstatuoti paminėtų aplinkybių visumos egzistavimą ir pripažinti, kad BUAB „Budmeda” buvo privesta prie bankroto tyčia ir pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
Dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo
50. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
51. CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Šio straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus. Konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka.
52. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pagal turimus duomenis pagrįstai vertino, kad neturint atsakovės finansines operacijas pagrindžiančių duomenų, atsakovės su minėtomis įmonėmis sudarytų sutarčių, kurių pagrindu mokėjimai ir buvo atliekami, vien mokėjimų atlikimo faktas savaime nėra pakankamas CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimui pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą konstatuoti.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
53. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kadangi tik jį nustačius, galima įrodinėti kitas reikšmingas aplinkybes – ar įmonės vadovas objektyviai suvokė įmonės finansinę padėtį, ar sudarytais sandoriais siekė bendrovei naudingų tikslų, ar tyčia blogino nemokios įmonės padėtį ir kt.
54. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šiuo atveju dėl neperduotų dokumentų ir įmonės turto nėra galimybės nustatyti tikslaus įmonės nemokumo atsiradimo momento, atitinkamai spręsti, kada tiksliai įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos BUAB „Budmeda“ iškėlimo, tačiau kartu skundžiamos nutarties 16 punkte iš byloje surinktų duomenų nustatė, kad įmonė turto / lėšų neturėjo jau 2003 m. gruodžio 31 d., todėl įmonės vadovui ir akcininkams neabejotinai turėjo būti žinoma apie įmonės sunkią finansinę padėtį ne vėliau kaip 2004 m. balandžio 30 d. Taigi, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl negalėjimo nustatyti nemokumo momento, kai jis faktiškai buvo nustatytas.
55. Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad P. J. veikimas / neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nes tuo metu, kai 2006–2007 metais gautos lėšos buvo pervedamos kitoms įmonėms nenustatytais pagrindais, neatsiskaitoma su kreditoriumi UAB „Tymber logistik“, gryninamos itin didelės pinigų sumos, įmonei vadovavo P. J., kuris atstovavo BUAB „Budmeda“ sudarant sutartį su UAB „Tymber logistik“, grynino pinigus iš įmonės sąskaitų, t. y. sąmoningai blogai valdydamas BUAB „Budmeda“ blogino įmonės būklę ir žinodamas, jog įmonė yra nemoki, nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumo; nevykdė jam įstatyme numatytų imperatyvių pareigų, susijusių su tinkamu įmonės valdymu ir buhalterinės apskaitos tvarkymu. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas D. K., pirmosios instancijos teismas nustatė atsakingą už tyčinį bankrotą asmenį, vertino atsakingų asmenų kaltę ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju už tyčinį bankrotą atsakingas yra P. J..
Dėl procesinės bylos baigties
56. Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias JANĮ nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Asta Radzevičienė