Administracinė byla Nr. eR-26-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00034-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sp-121 „Dėl D. Š. neregistravimo kandidate rinkimuose į Europos Parlamentą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją įregistruoti pareiškėją kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą; 3) teismui nusprendus, kad nėra pagrindo tenkinti skundą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso (toliau – ir Rinkimų kodeksas) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto dalies nuostatos, nustatančios, kad asmuo negali būti renkamas, jeigu jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir konstituciniam proporcingumo principui; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 11 d. nutartimi nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2023 m. spalio 10 d. konstitucinio įstatymo Nr. XIV-2186 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. spalio 26 d., TAR, 2023, Nr. 2023-20810) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Pareiškėja 2024 m. gegužės 17 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sp-121 neregistruoti jos kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą galiojimą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo.

Pareiškėja prašyme nurodė, kad ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pareiškėjos nuomone, siekiant, kad skundžiamas Sprendimas, jį pripažinus prieštaraujančiu konstituciniams principams bei įstatymams, nebūtų realiai taikomas nuo jo priėmimo dienos, yra tikslinga imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių, nes kitu atveju, įsiteisėjus tokiam teismo sprendimui ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo galiojimo šioje byloje taptų beprasmis. Pasak pareiškėjos, nesustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimo, ne tik pareiškėja patirtų didelių nuostolių, tačiau taip pat nukentėtų ir viešasis interesas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 24 d. nutartimi, atsižvelgdamas į gautą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Komisijos 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sp-121 neregistruoti pareiškėjos kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą galiojimą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo – pagrįstumo klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų (žr., pvz., 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-393-662/2023, 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023). Taigi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-601/2014).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Komisijos 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sp-121 neregistruoti jos kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą galiojimą. Pareiškėja teigia, kad nesustabdžius skundžiamo Komisijos Sprendimo galiojimo ir vėliau jį (Sprendimą) pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai ir konstituciniams principams, būsimo teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje taptų beprasmis, pareiškėja patirtų didelių nuostolių, taip pat nukentėtų viešasis interesas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo individualaus administracinio akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-587-602/2017, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-827-624/2018, 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-512-756/2021). Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-441-502/2016, 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-589-520/2020).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį (laikinai sustabdyti Komisijos Sprendimo galiojimą) ir prašyme išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėja savo prašyme neatskleidė, kokie padariniai gali kilti, jei pareiškėjos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė bus taikoma, taip pat, kokie padariniai gali kilti, jei jos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus taikoma. Nors, kaip pažymėta anksčiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-601/2014). Pareiškėja neatskleidė, kokio poveikio ji siekia prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone.

Kaip minėta, Komisijos 2024 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. Sp-121 pareiškėja neregistruota kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą. Laikinai sustabdžius šio Komisijos Sprendimo galiojimą, pareiškėja ir toliau būtų neįregistruota kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą. Kitaip tariant, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nelemtų jos įregistravimo rinkimuose į Europos Parlamentą ir galimybės dalyvauti šiuose rinkimuose. Pažymėtina, kad pareiškėjos administracinėje byloje Nr. eR-26-822/2024 nagrinėjamas skundo reikalavimas yra susijęs ne tik su Komisijos Sprendimo panaikinimu, bet ir su įpareigojimu atlikti veiksmus – įpareigoti Komisiją įregistruoti pareiškėją kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Reikalavimo užtikrinimo priemone tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-319-415/2018, 2023m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-171-629/2023, kt.). Taigi klausimas dėl Komisijos įpareigojimo įregistruoti pareiškėją kandidate politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės.

Pareiškėja teigia, kad nesustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimo ir vėliau jį (Sprendimą) pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai ir konstituciniams principams, pareiškėja patirtų didelių nuostolių. Tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad galima žala ir pareiškėjos galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-24-756/2022, 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-313-629/2023, kt.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti Komisijos Sprendimo galiojimą), neįrodė šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, nepagrindė to, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo, taip pat nepateikė pakankamų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad būtent tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, kurios siekia pareiškėja, padės išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Kitaip tariant, pareiškėja nenurodė aplinkybių, sudarančių reikalavimo užtikrinimo pagrindą, ir nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl jos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti Komisijos Sprendimo galiojimą) netenkintinas.

Byloje sprendžiamu klausimu svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. XIV-2302 „Dėl rinkimų į Europos Parlamentą datos paskelbimo“ nustatė rinkimų į Europos Parlamentą datą – 2024 m. birželio 9 d. Iš Komisijos viešai skelbiamų duomenų dėl informacijos apie 2024 m. birželio 9 d. rinkimus į Europos Parlamentą matyti, kad 2024 m. gegužės 9 d. buvo paskutinė diena, kai Komisija priima sprendimą registruoti kandidatų sąrašą / kandidatą arba jų neregistruoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 11 d. nutartimi šioje byloje pasikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijai. Konstitucinis Teismas dar nėra išsprendęs šio prašymo priėmimo klausimo, o rinkimai į Europos Parlamentą, kaip minėta, vyksta 2024 m. birželio 9 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą išnagrinėjus iš esmės ir teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, pareiškėjai kilusių neigiamų pasekmių pašalinimas iš tiesų gali būti neįmanomas ar sudėtingas. Kita vertus, teisėjų kolegija jau pažymėjo, kad galima žala ir pareiškėjos galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta galimybė taikyti ir kitas, t. y. šiame ABTĮ straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai) neįvardytas, teismo ar teisėjo taikomas priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-584-261/2020, 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-415-502/2018, kt.). Tačiau pareiškėja savo prašyme neprašė taikyti kitokio pobūdžio priemonių. Kita vertus, ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas arba teisėjas priemonių reikalavimui užtikrinti gali imtis savo iniciatyva. Pažymėtina, kad teismas nėra saistomas pareiškėjų prašomų pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių formuluotės. Vietoje prašomos, teismas gali savo iniciatyva pritaikyti kitą, t. y. tokią, kuri būtų adekvati byloje susiklosčiusiai situacijai, reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-500/2011, 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-512-756/2021, 2022 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-487-629/2022).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisingumo principas reikalauja, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmenų teisės nebūtų ribojamos labiau negu reikia, taip pat turi būti atsižvelgta į atsakovo interesus bei viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-832-821/2022, 2007 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007, Administracinių teismų praktikos Nr. 13, p. 265−275).

Pareiškėjai teigiant, kad laikinai nesustabdžius Komisijos Sprendimo galiojimo nukentėtų viešasis interesas ir svarstant galimybę pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 4 punktą taikyti ir kitas, t. y. šiame ABTĮ straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai) neįvardytas, teismo ar teisėjo taikomas priemones, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į viešojo intereso svarbą šioje byloje.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas. Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia (be kita ko) tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimą).

Asmens teisė į rinkimus yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė. Ši teisė (tiek aktyvioji, tiek pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eR-20-602/2023).

Reguliuodamas rinkimų procesą, inter alia – rinkimų į Europos Parlamentą, teisėkūros subjektas turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią. Politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus). Tačiau kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, o jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybes pripažinto ir teises ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės.

Tačiau Konstitucijoje įtvirtintos vertybės pažeidimas nėra vienintelis reikalavimas, kad tam tikras interesas butu pripažintas viešuoju. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužes 6 d. nutarimą). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005).

Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaudamasis šiais išdėstytais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eR-20-602/2023 įvertino, kad byloje nebuvo pakankamo pagrindo užtikrinti pareiškėjo skundo reikalavimą, stabdant mero rinkimų antrojo rinkimų turo (pakartotinio balsavimo) organizavimą ir vykdymą (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, iki bus priimtas ir įsigalios sprendimas dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2023 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. Sp-58. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjo individualus siekis būti kandidatu (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero rinkimuose, neturėtų būti iškeliamas aukščiau pamatinės konstitucinės vertybės – demokratijos, jos procedūrų. Pabrėžta, kad rinkimai yra demokratinis procesas, kuris turi būti atliekamas laikantis teisės reikalavimų, tačiau šio proceso stabdymas pareiškėjo prašymu būtų neadekvatus ir neproporcingas. Kitaip tariant, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra proporcinga priemonė viešojo intereso aspektu.

Papildomai pažymėtina, kad panašiais argumentais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-822-815/2022 prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti nutarimą, kuriuo S. L. K. būtų siūlomas pretendentu į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjus iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje) taip pat įvertino kaip neproporcingą priemonę viešojo intereso aspektu.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teisėjų kolegijos iniciatyva taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytas kitas teismo ar teisėjo taikomas priemones, susijusias su administracinėje byloje Nr. eR-26-822/2024 nagrinėjamais pareiškėjos skundo reikalavimais ar rinkimų į Europos Parlamentą sustabdymu.

Išnagrinėjus pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir jo netenkinus, administracinė byla pagal pareiškėjos skundą dėl Komisijos 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sp-121 „Dėl D. Š. neregistravimo kandidate rinkimuose į Europos Parlamentą“ panaikinimo sustabdytina iki Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą ištirti, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2023 m. spalio 10 d. konstitucinio įstatymo Nr. XIV-2186 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. spalio 26 d., TAR, 2023, Nr. 2023-20810) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjos D. Š. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2023 m. spalio 10 d. konstitucinio įstatymo Nr. XIV-2186 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. spalio 26 d., TAR, 2023, Nr. 2023-20810) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Rytis Krasauskas

                                                        Arūnas Sutkevičius

                                                        Skirgailė Žalimienė