Administracinė byla Nr. A756-2737/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00991-2009-3
Procesinio sprendimo kategorija 16.6.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjui G. A.,
pareiškėjo atstovui advokatui J. S.,
atsakovo atstovui E. Š.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas G. A. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-112 ,,Dėl G. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 2) priteisti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo byloje įvykdymo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2007 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 5-TE-112 atleido jį iš vidaus tarnybos. Skundžiamas įsakymas buvo priimtas paties pareiškėjo prašymo dėl išėjimo į pensiją pagrindu. Tačiau tokio pareiškėjo prašymo padavimą sąlygojo sistemingai vykdomas psichologinis spaudimas. Pareiškėjui be teisinio pagrindo buvo surengta neeilinė atestacija. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 18 straipsnio 1 dalį, atestavimo tikslas – įvertinti pareigūno tarnybinę veiklą, sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-891/2004 yra pažymėta, kad Vidaus tarnybos statuto 18 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė prireikus surengti neeilinę pareigūnų atestaciją negali būti suprantama kaip teisė tokią atestaciją surengti be teisės akte dėl atestacijos rengimo įvardijamų pagal Vidaus tarnybos statutą atestavimo tikslus atitinkančių konkrečių ir aiškių faktinių pagrindų. Tačiau pareiškėjui neeilinė atestacija buvo surengta nenurodžius jokių konkrečių ir aiškių faktinių pagrindų. Kaišiadorių rajono policijos komisariato, kuriam vadovavo pareiškėjas, darbuotojų 2006 m. birželio 29 d. kreipimasis dėl pareiškėjo netinkamo vadovavimo negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas neeilinei atestacijai surengti. Neeilinės atestacijos metu nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjo tarnybos rezultatai. Minėtame Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbuotojų pareiškime nepagrįstai buvo nurodyta, kad pareiškėjas skirsto darbą neproporcingai, neatsižvelgia į dirbančių pareigūnų skaičių ir krūvį. Kaišiadorių rajono policijos komisariato patikrinimą 2006 metų liepos mėnesį atlikusio Policijos departamento Kriminalinės policijos valdybos Veiklos kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo Ž. Š. tarnybiniame pranešime buvo konstatuota, kad bylos tyrėjams skirstomos tolygiai ir pareiškėjas jokios tiesioginės įtakos bylų skirstymui neturi. Pareiškėjas skubiai reagavo į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. liepos 21 d. rašte pateiktas pastabas: buvo peržiūrėtas ir pakoreguotas Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbo reglamentas bei tarnybų vadovų pareigybių aprašymai, papildomai išklausyta pareigūnų nuomonė ir atsižvelgta į jų pageidavimus, buvo siekiama, kad pareigūnams būtų sudarytos geros darbo sąlygos ir operatyviai sprendžiamos jų problemos. Policijos departamento Kriminalinės policijos valdybos 2006 m. sausio 23 d. pažymoje „Dėl teritorinių policijos įstaigų veiklos“ yra pažymėta, kad Kaišiadorių rajono policijos komisariate daug dėmesio skiriama pareigūnų tinkamų darbo sąlygų sudarymui. Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba taip pat pastebėjo, kad pareiškėjo tarnybos metu pastebimai pagerėjo policijos įvaizdis, kurį sąlygojo pareiškėjo reiklumas kolektyvui. Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba ir administracija pabrėžė, kad pareiškėjas objektyviai reagavo į savivaldybės gyventojų, vietinės valdžios pastabas, pasiūlymus ir pageidavimus. Tačiau į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta vertinant Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbuotojų pareiškimo pagrįstumą. Atestacijos komisija taip pat neatsižvelgė į Policijos departamento 2005 m. sausio 13 d. pareiškėjo tarnybinę charakteristiką, kuri buvo pateikta kaip įrodymas, liudijantis pareiškėjo nepriekaištingą kvalifikaciją, pareigingumą, reiklumą ir iniciatyvumą. Šioje charakteristikoje pareiškėjas apibūdintas kaip geras organizatorius, kuris turi didelę darbo patirtį, kvalifikuotai sprendžiantis iškilusias problemas. Taip pat buvo nurodyta, jog pareiškėjo vadovavimo įstaigai laikotarpiu pagerėjo bendra aptarnaujamos teritorijos kriminogeninė padėtis, o nusikaltimų išaiškinamumas – stabilus. Atestacijos komisija buvo šališka ir demonstravo išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Vadovaujantis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių 14 punktu, tiesioginis vadovas, pildydamas atestacijos lapą prieš Komisijos posėdį, turi apibūdinti pareigūno tarnybinės veiklos kokybę, gebėjimą panaudoti turimas žinias pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti, pareigūno asmenines savybes, tokias kaip: komunikabilumas, tarnybinės drausmės laikymasis, kūrybiškumas ir iniciatyvumas darbe. Tačiau nagrinėjamu atveju tai buvo atlikta atmestinai ir neišsamiai, nutylint tikruosius pozityviai pareiškėją apibūdinančius požymius. Pažeisdamas Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių 15 punktą, tiesioginis vadovas, pateikęs charakteristiką, nesurašė išvados, tokiu būdu nepareikšdamas savo nuomonės apie pareiškėjo sugebėjimus bei tinkamumą eiti pareigas. Šis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių pažeidimas yra esminis, kadangi nuo tiesioginio vadovo išvados priklauso jo dalyvavimas atestacijos komisijos posėdyje, o tuo pačiu ir atestacijos komisijos išvados objektyvumas bei pagrįstumas (20, 21 punktai). Nesutikdamas su 2007 m. vasario 15 d. atestacinės komisijos išvada, pareiškėjas 2007 m. vasario 19 d. kreipėsi su pareiškimu į Policijos departamentą. Tačiau Policijos departamentas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir nenurodydamas teisinio pagrindo, 2007 m. kovo 2 d. raštu Nr. 5-S-1963 nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2007 m. vasario 19 d. pareiškimo. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė pateikti savo poziciją dėl atestacijos. Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos policijos generalinis komisaras, remdamasis vien nepagrįsta atestacinės komisijos išvada, pasiūlė pareiškėjui žemesnes pareigas. Pareiškėjas, paskutiniais metais patirdamas nuolatinį psichologinį spaudimą, neteisėtai buvo priverstas palikti tarnybą policijoje, nors ne vieną kartą buvo išreiškęs norą ir pasiryžimą tarnauti. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 5-TE-112 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos sistemos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją). Pareiškėjas prašymą dėl atleidimo iš tarnybos pateikė 2007 m. kovo 7 d. Kitą dieną buvo nuspręsta tenkinti pareiškėjo prašymą. Atsakovo nuomone, tai neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjo teiginys, kad minėtą prašymą jis pateikė dėl sistemingai patiriamo psichologinio spaudimo, yra nepagrįstas. Visi pareiškėjo skunde nurodyti veiksmai buvo atlikti teisėtai. Atsakovo atlikti veiksmai nebuvo išreikšti tokiu būdu ar forma, kad galėtų būti vertintini kaip neteisėtai paveikę pareiškėjo apsisprendimą rašyti pareiškimą dėl tarnybos santykių nutraukimo. Pareiškėjas šių veiksmų neginčijo įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju pareiškėjas laisva valia paprašė atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją ir šis prašymas privalėjo būti tenkinamas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą savo paties prašymu (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai). Pagal Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnį, prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 dalis). Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 dalis). Pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos; po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (3 dalis). Lietuvos policijos generaliniam komisarui 2007 m. kovo 8 d. priimant įsakymą Nr. 5-TE-112 Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Tai, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos kitą dieną po to, kai pateikė prašymą, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą įsakymą neteisėtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005, pažymėta, kad atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Pareiškėjas savo skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad patyrė psichologinį spaudimą dėl neteisėtai surengtos atestacijos ir kitokių anksčiau atliktų darbdavio veiksmų. Byloje nustatyta, kad Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnai 2006 m. birželio 29 d. kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą informuodami pastarąjį apie tai, kad dažni viršininko G. A. reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti, jo elgesys su pareigūnais neatitinka etikos normų, dėl ko komisariato atmosfera yra nepakeliama ir gniuždanti pareigūnų psichologinę būseną (t. I, b. l. 43-44). Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. liepos 18 d. surašė pažymą Nr. 5-11-323, kurioje buvo siūloma įpareigoti Policijos departamento Atestacijos komisiją surengti neeilinę pareiškėjo atestaciją (t. I, b. l. 45-50). Policijos generalinis komisaras 2006 m. liepos 21 d. raštu Nr. 5-S-5135 nusprendė atlikti neeilinę Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko G. A. atestaciją (t. I, b. l. 52-53). Policijos generalinis komisaras 2006 m. liepos 27 d. raštu Nr. 5-S-5252 įspėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininką G. A. apie galimą jo perkėlimą į kitas lygiavertes pareigas, esančias toje pačioje ar kitoje gyvenamoje vietoje (t. I, b. l. 55). 2006 m. rugpjūčio 28 d. buvo surašytas pareigūno atestacijos lapas, kuriame pateikta laikinai einančio policijos generalinio komisaro pareigas V. T. (tiesioginio pareiškėjo vadovo) išvada – tikslinga svarstyti einamų pareigų atitikimą (t. I, b. l. 6-9). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2006 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. 4D-2006/1-956 nuspręsta Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnų kolektyvinį kreipimąsi dėl Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko G. A. veikos pripažinti pagrįstu (t. I, b. l. 56-57). Policijos departamento Atestacijos komisija 2007 m. vasario 15 d. posėdyje padarė išvadą, kad pareiškėjas netinka eiti Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigas ir pasiūlė jį perkelti į kitas pareigas (t. I, b. l. 69-74). Pareiškėjas 2007 m. vasario 19 d. kreipėsi į Policijos generalinį komisarą su prašymu neįgyvendinti Atestacinės komisijos išvadų (t. I, b. l. 19-23). Policijos generalinis komisaras 2007 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 5-S-1963 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad Atestacinės komisijos išvada nėra skundžiama, jos pagrįstumas gali būti nagrinėjamas tik įgyvendinus Atestacinės komisijos išvados siūlymus (t. I, b. l. 18). 2007 m. kovo 2 d. Policijos generalinis komisaras raštu Nr. 5-S-1882 pateikė pareiškėjui siūlomų užimti laisvų 12-14 kategorijos pareigybių šalies policijos įstaigose sąrašą (t. I, b. l. 25). Pareiškėjas nesutinka su Atestacinės komisijos padarytomis išvadomis ir mano, kad neeilinė atestacija jam buvo surengta nepagrįstai. Tačiau šioje byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas, o ne atliktos atestacijos teisėtumo ir jos išvadų teisingumo klausimas. Atestacijos atlikimo aplinkybės šioje byloje yra svarbios tiek, kiek jos galėjo turėti įtakos pareiškėjo apsisprendimui 2007 m. kovo 7 d. surašyti prašymą atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai patvirtina, kad jis nesutiko su Atestacinės komisijos išvada ir nenorėjo būti perkeltas į žemesnes pareigas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundė atestacijos rezultatus ir kad jie buvo panaikinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad neeilinės atestacijos būdu būtų siekiama atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Visi pareiškėjo darbdavio veiksmai yra leistini. Šią aplinkybę įrodo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2006 m. spalio 3 d. pažyma Nr. 4D-2006/1-956 (t. I, b. l. 56-57). Teismas sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad tyrimo procese iki neeilinės atestacijos ir atestacijos metu jam buvo daromas ilgalaikis psichologinis spaudimas, tačiau toks spaudimas buvo leistinas, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybės ypatumus ir į tai, kad jis ilgą laiką užėmė vadovaujančias pareigas. Be to, nagrinėjamu atveju psichologinis spaudimas buvo susijęs su tyrimu, bet ne su spaudimu išeiti iš pareigų. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad pateikė 2007 m. kovo 7 d. prašymą siekdamas išlaikyti socialines garantijas, tai padarė savo valia ir suvokdamas, kad tai daro savo naudai. Net tiesioginis spaudimas parašyti prašymą atleisti iš pareigų (ko nagrinėjamu atveju nėra nustatyta) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įvertintas kaip leistinas (2004 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-321/2004). Tokio psichologinio spaudimo, dėl kurio galima būtų panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-112, šioje byloje nėra nustatyta. K. Ž. parodymai, jog G. A. buvo geras darbuotojas, kad jam buvo daromas spaudimas, nagrinėjamai bylai reikšmės neturi.
Pareiškėjo teigimu, jis patyrė ir fizinį poveikį – 2007 m. vasario 15 d. po Atestacinės komisijos posėdžio pareiškėjas prieš jo valią buvo įsodintas į automobilį ir parvežtas namo. Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės vyriausiąjį prokurorą su pareiškimu, kuriuo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2007 m. vasario 15 d. jo atžvilgiu atliktų veiksmų (Baudžiamoji byla Nr. 10-2-438-07, b. l. 1-2). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. spalio 23 d. nutarimu buvo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-438-07, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių (t. II, b. l. 3-10). Šis nutarimas buvo apskųstas, tačiau galutine Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartimi paliktas galioti (t. II, b. l. 17-18). Baudžiamoje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje apklausti 2007 m. vasario 15 d. įvykio dalyviai – V. N., R. S., V. T. ir A. A. – patvirtino, kad pareiškėjas po Atestacinės komisijos posėdžio buvo sutrikęs, Policijos departamente norėjo susitikti su Policijos generaliniu komisaru ir niekur nenorėjo eiti, tačiau apie 21 val. buvo įsodintas į automobilį ir parvežtas namo į Kauną (t. II, b. l. 90-92). Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas į automobilį buvo sodinamas neteisėtai. Be to, prašymą atleisti iš pareigų pareiškėjas parašė tik 2007 m. kovo 7 d., t. y. po trijų savaičių. Todėl minėtas įsodinimas į automobilį jokios įtakos pareiškėjo valiai negalėjo turėti ir neturėjo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad byla kelis kartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tų aplinkybių, kurias turėjo nustatyti nagrinėdamas bylą iš naujo, ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas ne vieną kartą minėjo, kad viena iš jam daromo spaudimo priemonių buvo prieš neeilinę atestaciją Lietuvos Respublikos generalinio komisaro nurodymu paskirtas pareiškėjo sveikatos patikrinimas. Tačiau Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos komisija, tikrinusi jo sveikatą, jokio sprendimo nepriėmė. Posėdžio metu pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro informaciją, susijusią su pareiškėjo sveikatos patikrinimu, vykusiu 2006 - 2007 metais. Tačiau teismas šio prašymo netenkino. Liudytoju apklaustas K. Ž., dirbęs Kaišiadorių rajono policijos komisariate vyriausiuoju inspektoriumi ir po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, paaiškino, kad po pareiškėjo atleidimo darbuotojų skundai Policijos departamentui dėl komisariato vadovybės nesiliovė, todėl komisariate ir toliau buvo atliekami patikrinimai. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės yra svarbios vertinant jam surengtos neeilinės atestacijos teisėtumą ir jos metu padarytų išvadų pagrįstumą. Todėl pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš Policijos departamento įrodymus, susijusius su departamento atliktais patikrinimais pagal Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbuotojų skundus dėl komisariato vadovybės po pareiškėjo atleidimo. Tačiau šio prašymo teismas taip pat netenkino. Tokiu būdu teismas užkirto kelią pareiškėjui įrodyti aplinkybes, susijusias su jam daromu psichologiniu spaudimu. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo darbdavio veiksmai nagrinėjamu atveju buvo leistini. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2006 m. liepos 27 d. raštu Nr. 5-S-5252 įspėjo pareiškėją, jog jis gali būti perkeltas į kitas lygiavertes pareigas, esančias toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietovėje. Apie pareiškėjo perkėlimą į lygiavertes pareigas buvo kalbama ir 2007 m. vasario 15 d. atestacijos komisijos posėdžio metu (t. I, b. l. 69-74). Tuo tarpu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 2 d. raštu Nr. 5-S-1882 pareiškėjui buvo pasiūlytos ne lygiavertės, bet žemesnės – viršininko pavaduotojo – pareigos (t. I, b. l. 25). Be to, nors atsakovui buvo žinoma, jog pareiškėjas gyvena Kauno mieste ir nekeis savo gyvenamosios vietos, pareiškėjui pareigos buvo pasiūlytos kitoje Lietuvos dalyje. Minėtu raštu pareiškėjas taip pat buvo įspėtas, kad tuo atveju, jei nesutiks su pasiūlymu ar laiku neinformuos apie sutikimą su juo, sprendimas dėl pareiškėjo tolesnės tarnybos bus priimtas Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių 23 punkto nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjas bus perkeltas į žemesnes pareigas jo vadovo nuožiūra. Žinodamas, jog nesutikęs būti perkeltas į kitoje Lietuvos dalyje pasiūlytas pareigas, jis gali būti atleistas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 ar 14 punkto pagrindu, ir siekdamas neprarasti turimų socialinių garantijų, pareiškėjas buvo iš esmės priverstas pateikti prašymą dėl atleidimo iš tarnybos. Tai, kad neeilinė atestacija ir visi po jos sekę įvykiai buvo tik pretekstas pašalinti pareiškėją iš Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigų, patvirtina ir 2007 m. vasario 14 d. atestacijos komisijos posėdžio protokole užfiksuoti komisijos narių pasisakymai. Ilgą laiką iki neteisėtos atestacijos pareiškėjas buvo spaudžiamas pasitraukti iš Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigų. Sužinojus apie pareiškėjo ligą, staiga buvo paskirta darbingumo nustatymo ekspertizė. Nepavykus tokiu būdu pašalinti pareiškėjo, jam buvo surengta neeilinė atestacija, kurios metu, kaip matyti iš komisijos posėdžio protokolo, pareiškėjas buvo spaudžiamas sutikti savo noru pasitraukti iš Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigų, žadant, jog pareiškėjui bus suteiktos kitos lygiavertės pareigos. Atestacijos komisijai nusprendus perkelti pareiškėją į kitas, žemesnes pareigas ir pareiškėjui pareikalavus susitikimo su savo tiesioginiu vadovu – generaliniu policijos komisaru, pareiškėjas buvo prievarta išvestas iš Policijos departamento pastato ir priverstinai išvežtas į Kauną. Generaliniam policijos komisarui 2007 m. kovo 2 d. raštu pareikalavus pasirinkti siūlomas žemesnes pareigas kitoje Lietuvos dalyje, pareiškėjas, kaip ir bet kuris kitas tokioje situacijoje atsidūręs asmuo, suprato, jog juo bet kuriuo atveju bus atsikratyta, todėl, siekdamas išvengti tolimesnio spaudimo, pasiprašė savo noru atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė visus liudytojo K. Ž. parodymus. Visi kaltinimai dėl netinkamo vadovavimo Kaišiadorių rajono policijos komisariatui, nurodyti 2006 m. rugpjūčio 28 d. pareigūno atestacijos lape, nebuvo pagrįsti ir susiję su pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, tarnybinės veiklos, sugebėjimų ir tinkamumo eiti pareigas vertinimu.
Atsiliepimu į pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis nenorėjo atšaukti savo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos. Atsakovo nuomone, ši aplinkybė patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista Vidaus tarnybos statute numatyta pareigūno teisė per tris dienas atšaukti paduotą prašymą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 5-TE-112 ,,Dėl G. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo įsakymu G. A. atleistas iš vidaus tarnybos – Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigų – 2007 m. kovo 9 d., vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) ir remiantis G. A. 2007 m. kovo 7 d. prašymu (t. I, b. l. 128).
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas vienas iš pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų – jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu tvarką reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis, pagal kurį pareigūno prašymas nutraukti vidaus tarnybą pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.). Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.). Pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (3 d.).
Ginčydamas atsakovo įsakymą pareiškėjas tvirtina, kad prašymą atleisti iš vidaus tarnybos jis parašė dėl prieš jį vykdomo ilgalaikio psichologinio spaudimo, kuris pasireiškė komisijos siuntimu jo veiklai patikrinti, neeilinės atestacijos paskyrimu, siūlymais vykti dirbti į kitus miestus, taip pat fiziniu poveikiu išvežant jį į Kauną po neeilinės atestacijos komisijos posėdžio.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. kovo 7 d. policijos generaliniam komisarui pateikė prašymą atleisti jį iš darbo dėl išėjimo į pensiją, pačiam prašant (t. I, b. l. 36). Tame pačiame prašyme jis taip pat nurodė, kad yra sveikas ir jaučiasi gerai, siuntimo į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją atsisako. Atsakovas 2007 m. kovo 8 d. priėmė įsakymą atleisti G. A. iš vidaus tarnybos nuo 2007 m. kovo 9 d., su įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas 2007 m. kovo 8 d.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2006 m. liepos 3 d. Lietuvos vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas Kaišiadorių rajono policijos komisariato grupės pareigūnų (iš viso pasirašė 42 asmenys) kreipimasis, kuriame reiškiamas nepasitenkinimas viršininko G. A. elgesiu su jam pavaldžiais pareigūnais, netinkamu vadovavimu ir darbo organizavimu ir pan., bei prašoma spręsti klausimą dėl jo tinkamumo ir kompetentingumo eiti užimamas pareigas (t. I, b. l. 43-44). Generalinio komisaro įsakymu sudaryta Policijos departamento pareigūnų grupė, atlikusi Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbuotojų kolektyvinio kreipimosi tyrimą, kurio metu nustatytas aplinkybes išdėstė 2006 m. liepos 18 d. pažymoje Nr. 5-IL-323 (t. I, b. l. 45-50), ir pripažinusi, kad kreipimesi išdėstyti faktai iš dalies pasitvirtino, pasiūlė surengti neeilinę G. A. atestaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad dar 2003 m. Kaišiadorių rajono policijos komisariate atlikto psichologinio klimato tyrimo metu buvo nustatytas neigiamas viršininko G. A. sociometrinis statusas (-0,4). Atsižvelgdamas į šią pažymą Lietuvos policijos generalinis komisaras 2006 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 5-V-450 įpareigojo Policijos departamento atestacijos komisiją 2006 m. rugsėjo 19 d. surengti neeilinę Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko komisaro G. A. atestaciją (t. II, b. l. 84). Dėl G. A. ligos Generalinio komisaro 2007 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 5-V-36 neeilinės atestacijos data buvo pakeista į 2007 m. vasario 15 d.
Vidaus tarnybos statuto 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prireikus vidaus reikalų ministras, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas ar vidaus reikalų įstaigos vadovas savo įsakymu gali surengti neeilinę sau pavaldžių pareigūnų atestaciją. Įstatymų leidėjas to paties straipsnio 4 dalimi nustatyti pareigūnų atestavimo tvarką delegavo vidaus reikalų ministrui. Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1V-314 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte nustatyta, kad pareigūno atestavimo tikslas – įvertinti pareigūno tarnybinę veiklą, sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms. Į Taisyklių 4 punktą iš esmės perkelta Vidaus tarnybos statuto 18 straipsnio 3 dalies nuostata bei nurodyta, kad neeilinė pareigūno atestacija gali būti rengiama ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo eilinės pareigūno atestacijos dienos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo G. A. eilinė atestacija vyko 2003 m. balandžio 14 d. (G. A. tarnybos byla, b. l. 40-42), taigi minėta Taisyklių 4 punkto nuostata nepažeista.
Pareigūno atestacijos lape Nr. 5-IL-390 yra l. e. policijos generalinio komisaro pareigas V. T. 2006 m. rugpjūčio 28 d. išvada: tikslinga svarstyti G. A. einamų pareigų atitikimą, taip pat yra įrašyti 2007 m. vasario 15 d. atestacijos komisijos išvada ir siūlymas, atestacijos lape pasirašė visi posėdyje dalyvavę atestacijos komisijos nariai, kaip to reikalauja Taisyklių 24 punktas. Laikantis Taisyklių 25 punkto nuostatos, pareiškėjas su atestacijos komisijos išvada – G. A. netinka eiti Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigas, siūloma perkelti į kitas pareigas – buvo supažindintas tą pačią dieną (t. II, b. l. 66-69).
Įvertinus teisinį reglamentavimą ir anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras pareiškėjo neeilinę atestaciją surengė ir ji buvo atlikta akivaizdžiai neteisėtai ar nepagrįstai, o išvada surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kas galėtų turėti įtakos pareigūno apsisprendimui palikti tarnybą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas generalinio komisaro įsakymų dėl neeilinės atestacijos skyrimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė, nors tokią galimybę turėjo.
Atsižvelgiant į Policijos departamento atestacijos komisijos išvadą 2007 m. kovo 2 d. raštu Nr. 5-S-1882 pareiškėjui buvo pateiktas siūlomų užimti laisvų 12-14 kategorijos pareigybių (pareiškėjo užimama Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigybė buvo priskirta 13 kategorijai (t. I, b. l. 117-119)) sąrašas, kuriame nurodytos ne tik kitų vietovių (pvz., Tauragės, Mažeikių, Kelmės), bet ir Kauno miesto (kuriame pareiškėjas gyvena) vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigybė (t. 1, b. l. 25). Toks pareigybių siūlymas yra nuoseklus ir logiškas atestacijos komisijos išvados rezultatas, ir negali būti vertinamas netesėtais atsakovo veiksmais.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad po neeilinės atestacijos komisijos posėdžio jis buvo prievarta išvestas iš Policijos departamento pastato ir išvežtas į Kauną. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino pareiškėjo išvežimo iš Policijos departamento pastato 2007 m. vasario 15 d. ir parvežimo iki namų Kaune aplinkybes, nustatytas baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-438-07, kiek jos reikšmingos šioje byloje nagrinėjamam ginčui. Teismas visiškai teisingai akcentavo, kad V. N., R. S., V. T. pareiškėją iš Policijos departamento pastato, kur jis atkakliai siekė susitikti su generaliniu komisaru, išvežė apie 21 val., t. y. praėjus net kelioms valandoms po darbo dienos pabaigos, ir norėdami padėti jam nusiraminti bei saugiai pasiekti namus. Taigi, teisėjų kolegija, nekvestionuodama Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje padarytos išvados, kad 2007 m. vasario 15 d. konflikto metu G. A. buvo daromas pakankamai efektyvus spaudimas elgtis kitaip, negu jis norėjo, konstatuoja, kad tas spaudimas gali būti siejamas tik su jo priverstiniu išvežimu iš Policijos departamento pastato, bet ne su poveikiu palikti tarnybą. Jokių duomenų, kad tokiu būdu buvo siekiama G. A. kaip nors įtakoti išeiti iš tarnybos, byloje nėra. Priešingai, pats pareiškėjas teigė, kad rašyti pareiškimą atleisti iš pareigų jam niekas neliepė. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, G. A. prašymą atleisti iš pareigų padavė 2007 m. kovo 7 d. (t. y. po trijų savaičių), o į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su pareiškimu dėl prieš jį pavartotos prievartos kreipėsi tik 2007 m. liepos 19 d. (t. y. tik po 5 mėnesių), Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą atmesti jo skundą šioje administracinėje byloje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui nuo 2007 m. vasario 16 d. iki 2007 m. vasario 28 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos (t. II, b. l. 88), taigi jis turėjo realią galimybę ramiai apsvarstyti situaciją ir priimti atitinkamą sprendimą.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti su jo sveikatos tikrinimu susijusius įrodymus, nes viena iš jam daromo spaudimo priemonių buvo ir generalinio komisaro nurodymu paskirtas sveikatos patikrinimas. Byloje yra 2006 m. gruodžio 6 d. Centrinės medicinos komisijos (toliau – ir CMEK) pažyma Nr. 4820, kurioje nurodyta, kad G. A. rekomenduojama tęsti gydymą, galimas pakartotinas tikrinimas CMEK po pusės metų (t. I, b. l. 129). Byloje esančios nedarbingumo pažymėjimų kopijos patvirtina, kad pareiškėjas buvo nedarbingas nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. lapkričio 10 d., jam nustatyta diagnozė pagal TLK-10 kodą I 63.5 (t. II, b. l. 85-86). Pagal Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 4 dalį vidaus reikalų ministro, suderinus su sveikatos apsaugos ministru, nustatytą tvarką, yra atliekamos specializuotosios medicininės ekspertizės ir privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai. Po sveikatos sutrikdymo (t. y. pareigūno sužalojimo ar susirgimo sunkia liga) likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno sveikatos būklės tinkamumą tolesnei tarnybai įvertina Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 p.). Pagal Taisyklių 5 punktą pareigūną į CMEK siunčia vidaus reikalų statutinė įstaiga, ar Vidaus reikalų ministerija. Į CMEK pareigūnas siunčiamas po to, kai jam užbaigiamas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas, bet ne vėliau kaip po 120 dienų nuo laikinojo nedarbingumo pažymėjimo pareigūnui išdavimo (Taisyklių 6 p.).
Jokių konkrečių duomenų, kad pareiškėjas sveikatos patikrinimui į CMEK buvo siunčiamas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ir tuo jam buvo daromas atitinkamas spaudimas išeiti iš tarnybos dėl sveikatos būklės bei tai patvirtinančių argumentų, pareiškėjas teismui nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas prašymą išreikalauti su sveikatos tikrinimu susijusius įrodymus, taip pat ir prašymą išreikalauti duomenis, susijusius su Kaišiadorių rajono policijos komisariato patikrinimais dėl kitų asmenų veiklos, atliktais po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrįstai atmetė kaip nesusijusius su nagrinėjamu ginču.
Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją pateikė neteisėtų atsakovo veiksmų pasekmėje. Akivaizdu, kad veiklos patikrinimas, neeilinė (ir netgi eilinė) atestacija ir jos neigiami rezultatai bei kiti byloje nustatyti veiksmai galėjo sukelti tam tikrą nervinę įtampą, psichologinį poveikį pareiškėjui. Tačiau, turėdamas galimybę apskųsti, jo manymu neteisėtus, generalinio komisaro veiksmus: įsakymą dėl neeilinės atestacijos, atsisakymą nagrinėti jo prašymą dėl atestacijos komisijos išvados, tuo nepasinaudojo. Kaip matyti, iš byloje esančių pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžiuose (,,aš pats parašiau prašymą išeiti iš tarnybos“ (t. I, b. l. 145); ,,vien žinia, kad paskirta neeilinė atestacija, padarė didelį psichologinį poveikį“; ,,pareiškimą atleisti iš darbo parašiau viską apsvarstę ir apgalvojęs“; ,,žinojau, kad galėjau būti atleistas, esant neigiamai atestacijos komisijos išvadai. Nelaukiau neigiamos išvados, todėl iš darbo išėjau pats“ (t. II, b. l. 91)) ir pan., jis sąmoningai, laisva valia pasirinko jam priimtiniausią elgesio modelį: nesutikdamas su neeilinės atestacijos rezultatais, jausdamas nuoskaudą dėl jam pasiūlytų tik teritorinių komisariatų viršininko pavaduotojo (o ne viršininko) pareigybių (,,mano sugebėjimai ir patirtis buvo verti aukštesnių pareigų (t. I, b. l. 145); ,,eiti į pavaduotojus buvo per žema, tai turėjau rašyti prašymą dėl išėjimo iš darbo“ (t. II b. l. 90); ,,po to, kai atvežiau pareiškimą, tada užėjau pas generalinį komisarą. Komisaras net rankos nepaspaudė, medalio atminimui nedavė“ (t. II, b. l. 91)) ir siekdamas išsaugoti aukštesnio pareigūno turimas socialines garantijas, G. A. padavė prašymą atleisti jį iš tarnybos, iš karto jau žinodamas, kad atsakovui patenkinus jo prašymą, jis įsakymą skųs teismui. Pareiškėjo pasisakymai daugiau pagrįsti emocijomis, o ne teisiniais argumentais. Jo paaiškinimai ir veiksmai taip pat duoda pagrindo išvadai, kad jis nesiekė atšaukti savo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos (,,koks tikslas atšaukti prašymą, jeigu pasiūlytos žemesnės pareigos“; ,,kadangi mačiau galutinį rezultatą, atšaukti prašymo nenorėjau“ (t. II, b. l. 91) ir kt.).
Sprendžiant dėl tarnybą nutraukti siekiančio pareigūno tikrosios valios turinio, jos išraiškos, vertintinas ir tokio asmens pareigybinis statusas bei šio statuso nulemti reikalavimai, ypatumai, kurie gali teikti pagrindą tokio pareigūno veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus. Nors kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti vieną ar kitą jam labiausiai priimtiną elgesio variantą, rinkdamasis priimtinausią sau, įgyvendindamas savo teises asmuo turi veikti sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, nepiktnaudžiauti savo teisėmis, ir turi prisiimti galimus neigiamus tokio pasirinkimo padarinius. Pareiškėjui, kaip aukštąjį teisinį išsilavinimą bei didelę vadovaujančio darbo patirtį turinčiam asmeniui gerai turėjo būti žinomos Vidaus tarnybos statuto nuostatos, tame tarpe ir reglamentuojančios pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos klausimus. Tad pareiškėjas, 2007 m. kovo 7 d. pateikęs prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos, bet nenurodęs konkrečios datos, nuo kurios prašo jį atleisti, bet ginčijamo įsakymo priėmimo dieną žinodamas apie atsakovo sprendimą patenkinti jo prašymą ir atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2007 m. kovo 9 d., ir nesiimdamas jokių veiksmų įgyvendinti savo teisę atšaukti paduotą prašymą ar nukelti atleidimo datą, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvia forma išreiškė savo valią (sutikimą) būti atleistam būtent nuo įsakyme nurodytos datos.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir padarė pagrįstą išvadą, kad tokio psichologinio spaudimo, dėl kurio buvimo būtų galima panaikinti skundžiamą Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymą, šioje byloje nenustatyta. Anksčiau priimtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių, kuriomis byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, reikalavimus teismas iš esmės įvykdė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Anatolijus Baranovas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė