Civilinė byla Nr. e2A-1051-555/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11597-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.4.3.; 2.4.2.9.1.; 3.1.7.6.;

3.1.7.8.; 3.3.1.15.; 3.3.1.18.1.;

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

sekretoriaujant Linai Rumbutytei-Bonatienei,

dalyvaujant ieškovei R. K., jos atstovei advokatei R. J.,

atsakovui G. Š., jo bei atsakovių Z. Š. ir S. Š. atstovei advokatei G. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1095-191/2017 pagal ieškovės R. K. patikslintą ieškinį atsakovams G. Š., Z. Š., S. Š. dėl apsimestinio sandorio pasekmių taikymo, atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovė R. K. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama:

taikyti apsimestinio sandorio pasekmes ir laikyti, kad jos ir atsakovės Z. Š. 2010 m. balandžio 6 d. sudaryta ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies dovanojimo sutartimi, 2010 m. balandžio 23 d. notarine sutartimi dėl turto naudojimosi ir pasidalijimo, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), registracija atsakovų vardu bei 2010 m. balandžio 6 d. ir 2010 m. birželio 29 d. ieškovės ir atsakovės Z. Š. duotais sutikimais namo rekonstrukcijai, 2010 m. rugpjūčio 24 d. žemės sklypo, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), dalies dovanojimo sutartimi buvo sudarytas sandoris dėl ieškovės ir atsakovės Z. Š. po tėvų mirties paveldėto turto pasidalijimo;

pripažinti, kad dalį pasidalinto turto – ūkinį pastatą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė Z. Š. (jos teisių perėmėjai G. Š. ir S. Š.) yra atsidalinusi iš bendro turto;

atidalinti ieškovės dalį iš bendro turto – gyvenamojo namo, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad jai priklauso šios gyvenamojo namo patalpos (žymėjimas pagal 2011 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų bylą): visos rūsio patalpos, t. y. patalpos: R-1 (2,89 kv. m), R-2 (14,11 kv. m), R-3 (17,18 kv. m), R-4 (9,13 kv. m), R-5 (4,83 kv. m), R-6 (2.53 kv. m), R-7 (1,10 kv. m), pirmo aukšto patalpos, t. y. patalpos: 1-1 (4.65 kv. m), 1-2 (13,89 kv. m), 1-3 (17,38 kv. m), 1-4 (8,27 kv. m), 1-5 (4.51 kv. m), 1-6 (1.50 kv. m), 1-7 (36,72 kv. m – ieškovės pristatyta nedalintina dalis), 1-8 (33.21 kv. m – ieškovės pristatyta nedalintina dalis);

atidalinti likusią atsakovų gyvenamojo namo, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, pripažįstant, kad jiems priklauso patalpos, pažymėtos 2-1 (1,31 kv. m patalpa pirmajame aukšte – įėjimas), 2-2 (6,05 kv. m), 2-3 (15,95 kv. m), 2-4 (15,60 kv. m), 2-5 (8,53 kv. m), 2-6 (3,63 kv. m) ir neįregistruota namo mansarda;

pripažinti, kad teismo sprendimas dėl ieškovės turto dalies atidalijimo yra pagrindas VĮ Registrų centrui įregistruoti jos nuosavybės teises į atidalintą dalį pagal 2011 m. spalio 17 d. atliktus kadastrinius matavimus, nesant kitų bendraturčių sutikimo ir/ar prašymo;

priteisti iš atsakovų Z. Š., G. Š. ir S. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė Z. Š. po savo motinos S. K. mirties, pagal 1998 m. birželio 19 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimą, lygiomis dalimis paveldėjo (po ½ dalį) dviejų aukštų gyvenamąjį namą su rūsiu, ūkio statinį su kiemo įrenginiais, įmoką už žemę, kompensaciją už valstybės išperkamą žemę bei savavališkai pastatytus statinius. 2010 m. balandžio 6 d. ieškovė padovanojo atsakovei Z. Š. ½ dalį jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato – ūkinio pastato (garažas) 2I1b, kurio unikalus N. (duomenys neskelbtini), davė sutikimą atsakovei Z. Š. dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei Z. Š. priklausančios pastato dalies rekonstrukcijos į dvibutį ir įėjimo per pastato fasadinę pusę įsirengimo, tuo tarpu atsakovė Z. Š. davė sutikimą ieškovei dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančios dalies rekonstrukcijos į dvibutį ir įėjimo per dviaukštį priestatą įsirengimo. 2010 m. balandžio 23 d. notarinės formos sutartimi, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės Z. Š., buvo nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpomis tvarka. 2010 m. lapkričio 24 d. atsakovė Z. Š. išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi perleido savo turtą atsakovams G. Š. (sūnui) ir S. Š. (marčiai). Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 5 d. priėmė nutartį, kuria tarp šalių patvirtino taikos sutartį, pagal kurią atsakovė Z. Š. atsisakė ieškinio dėl statybos leidimo panaikinimo, šalys patikslino naudojimosi bendrai valdomu turtu (namu ir sklypu) tvarką ir pasidalijimą, ieškovė įsipareigojo pasirašyti sutikimą G. Š. ir S. Š. dėl kiemo rūsio (prie namo) dalies iki ieškovės priestato ribos ir lauko rūsio – malkinės-židinio (ūkinio pastato), esančių (duomenys neskelbtini), įteisinimo, sutiko susimažinti jai priklausantį namo plotą ir atidavė atsakovams 1,31 kv. m. patalpos pirmajame namo aukšte (t. y. esamą įėjimą) bei numatė, kad sutinka namą, esantį (duomenys neskelbtini) atidalinti butais.

Ieškovė byloje įrodinėjo, kad šiuo metu susidarė tokia faktinė situacija, kad ji, laikydamasi sudaryto susitarimo dėl turto pasidalijimo, dalį turto (ūkinį pastatą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) jau yra perleidusi atsakovei Z. Š., kuri pagal 2010 m. lapkričio 24 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį šį turtą yra perleidusi savo sūnui atsakovui G. Š. ir jo sutuoktinei atsakovei S. Š., yra leidusi atsakovams įsiteisinti nuosavybės teisę į kiemo rūsio (prie namo) dalį iki ieškovės priestato ribos ir lauko rūsį malkinę-židinį (ūkinį pastatą), esančius (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovai savo įsipareigojimų dalies nevykdo, trukdo įgyvendinti susitarimą dėl bendrai valdomo turto pasidalijimo ir jo atsidalijimo bei, piktnaudžiaudami ieškovės pasitikėjimu, apgaulės būdu pagal dovanojimo sandorį įgiję ieškovės ūkinio pastato, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini) ½ dalį, taikos sutartimi įgiję 1,31 kv. m. patalpos 1 aukšte (esamą įėjimą), neleidžia ieškovei įteisinti jai priklausančią paveldėto turto dalį, kaip atskirą objektą, tai yra jį atidalinti iš bendrosios nuosavybės.

Atsakovai Z. Š., G. Š. ir S. Š. atsiliepimu į ieškovės pateiktą teismui patikslintą ieškinį su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai atsiliepime nurodė, kad 2010 m. sudarytais sandoriais (dovanojimo ir kt.) nebuvo siekiama pridengti sandorį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o buvo siekiama pasidalinti turtą, nusistatyti naudojimosi turtu tvarką ir ateityje jį atsidalinti iš bendrosios nuosavybės pagal atskirą susitarimą, todėl nėra pagrindo 2010 m. sudarytus sandorius pripažinti apsimestiniais. Priešingu atveju, būtų pažeista atsakovų turima ½ bendrosios nuosavybės dalis, kuri buvo paveldėta. Atidalijimo būdas, nurodytas 2014 m. gegužės 5 d. bendraturčių susitarime dėl bendraturčių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išlaiko šalių turimą ½ bendrosios nuosavybės dalį be neproporcingos žalos daiktui bei nepažeidžia bendraturčių interesų, todėl būtent pastaruoju būdu turtas turėtų būti atidalintas. Patikslinto ieškinio tenkinimo atveju, atsakovai prašė, atidalijant šalių paveldėtą turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės taikyti ne ieškovės prašomą atidalijimo būdą, o tą, kuris išlaikytų šalių turimą ½ bendrosios nuosavybės dalį, t. y. nurodytą 2014 m. gegužės 5 d. bendraturčių susitarimo dėl bendraturčių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė. Iš ieškovės atsakovų naudai priteisė 1 358,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartimi nėra pripažinta, kad 2010 m. sudaryti sandoriai pridengė susitarimą dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taip pat nenurodyta, kad paveldėtas turtas buvo atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės bei, kokiu konkrečiai būdu buvo atidalinta. Teismas minėta nutartimi sandorius vertino dėl ieškovės esminio suklydimo juos sudarant, o ne kaip apsimestinius.

Ieškovė, prašydama taikyti apsimestinio sandorio pasekmes, nenurodė, kokį sandorį šalys siekė pridengti. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad atsakovai nesiekė atsidalinti turto iš bendrosios dalinės nuosavybės, ypač tokiomis sąlygomis, kokios nustatytos 2010-2011 m. sandoriuose, nes tokiu atveju jiems iš bendrosios dalinės nuosavybės būtų likusi kur kas mažesnė negu ½ dalis, kas neatitinka 1998 m. birželio 19 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo bei prieštarauja atsakovų valiai, buvusiai 2010-2011 m. sudarant sandorius.

Ieškovės patikslintas ieškinys nelaikytinas ieškiniu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes jame suformuluotas reikalavimas taip, kad atidalijimas neva jau buvo sutartas, t. y. jis yra 2010 m. sudarytų tariamai apsimestinių sandorių pasekmė, o atidalijimo būdas neva įtvirtintas šalių 2010-2011 m. sudarytose sutartyse, tačiau toks reikalavimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimui, Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutarčiai ir Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nutarčiai, kuriuose konstatuota, jog šalių sudarytais sandoriais turto atsidalijimas nėra įvykęs ir šalys dėl jo nesusitarė.

2010 m. sudarytuose sandoriuose ir 2011 m. patvirtintoje taikos sutartyje įtvirtintos sąlygos negali būti laikomos turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygomis, nes tai prieštarautų 1998 m. birželio 19 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nustatytoms ½ dalims bei prieštarautų atsakovų valiai, buvusiai 2010-2011 m. sudarant sandorius.

Neskaičiuojant padovanoto ½ dalies ūkio pastato, už kurį atsakovai perleido ½ žemės sklypo, ir ūkio pastatų, kuriais ieškovė apskritai niekada nesinaudojo bei kurių dalį ketinama nugriauti, atsakovams realiai tektų kur kas mažesnė dalis, t. y. 1/3 (33,5 procentai), paveldėto turto, kas prieštarautų konstitucinei asmens nuosavybės teisei, nes atsakovų paveldėta ½ dalis turto būtų nepagrįstai ir neproporcingai sumažinta iki 1/3 dalies, dėl to gyvenamasis namas negali būti atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu, kokį nurodė ieškovė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, esant būtinybei patikslinti ginčo aplinkybes skirti žodinį bylos nagrinėjimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bendraturčio teisė dėl jo dalies atidalijimo iš bendro turto yra absoliuti. Tuo tarpu pareikšti reikalavimai buvo susiję tiek su apsimestinių sandorių pasekmių taikymu, tiek su prašomu taikyti atidalinimo būdu. Vien reikalavimo formuluotė negali būti pagrindas atmesti ieškinį, o pirmosios instancijos teismas, nustatęs tam tikrus ieškinio dalyko trūkumus, turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kitų teismų priimti procesiniai sprendimai sudaro pagrindą jos ieškinį atmesti, priešingai, jie patvirtina, kad šalims nepavykus susitarti dėl turto atidalijimo, ieškovė neturėjo kitos išeities ir buvo priversta teisme reikšti patikslintą ieškinį, kuriuo prašoma konkretaus atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo. Būtent Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartyje konstatuota, kad bendraturčių 2010-2011 metais sudaryti sandoriai buvo apsimestiniai, kad šalys jais ne dovanojo ar leido įsiteisinti turtą, o šį turtą pasidalijo, atlikdami rekonstrukcijos darbus, ruošė ginčo turtą atidalijimui, t. y. konstatavo tarp šalių jau įvykusį pasidalijimą, ko ginčo atveju yra siekiama.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovai siekia turto atidalijimo, ieškinį nepagrįstai atmetė, nesvarstė alternatyvaus turto padalijimo būdų. Vien aplinkybė, kad ieškovės prašomas atidalinti būdas neatitinka jos dalies bendrojoje nuosavybėje, nėra pagrindas palikti neišspręstą ginčą.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nesirėmė prejudiciniais faktais, o išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo bei dėl reikalavimų pagrįstumo darė nesivadovaudamas byloje esančiais įrodymais – teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo, nepagrįstai sprendė, kad nesinaudojimas priklausančiu turtu yra nuosavybės teisės pabaiga, kad ginčo namų valdoje esantys ūkiniai pastatai buvo pastatyti savavališkai ir į juos paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduodamas. Taip pat neaišku, kokios dalys, kokių pastatų, kokių patalpų buvo skaičiuojamos ir pagal ką nuspręsta, kad dalys neatitinka paveldėtų dalių. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesvarstė galimybės priteisti kompensaciją.

2010 m. sudarytais sandoriais buvo susitarta dėl bendro turto pasidalijimo, imtasi veiksmų, kuriais turtas būtų pertvarkytas taip, kad atskiros dalys galėtų funkcionuoti kaip du atskiri objektai (butai), nors sudaryti sandoriai išorine forma buvo įvardinti kaip dovanojimo sandoris, sutikimas registracija, leidimas rekonstrukcijai. Ginčo sandoriais tarp šalių buvo įvykęs turto pasidalijimas, buvo suderinta bendraturčių valia dėl kiekvienam atitenkančios turto dalies, buvo atlikti papildomai darbai, kad turtas tokiu būdu būtų atskiras, todėl ginčo atveju yra prašoma taikyti turto pasidalijimo pasekmes ir turtą atidalinti laikantis šalių pasiekto susitarimo (pasidalijimo).

Atsakovai Z. Š., G. Š. ir S. Š. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

Ginčo atveju turto atidalijimas nėra įvykęs ir šalys dėl jo nėra susitarusios. Šios aplinkybės pagrįstai konstatuotos tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek kitais teismų priimtais teisėtais ir pagrįstais procesiniais baigiamaisiais aktais – ginčo šalys nesusitarė dėl paveldėto turto atidalijimo ir bendrosios dalines nuosavybės, nenustatė tokio atidalijimo tvarkos, o naudojimosi tvarkoje nurodytos sąlygos negali būti laikomos atidalijimo sąlygomis. Ginčo šalys yra susitarusios tik dėl atidalijimo butais ateityje.

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartimi, kuria remiasi ieškovė, nėra pripažinta, kad 2010 m. sudaryti sandoriai yra apsimestiniai ir, kad jais buvo siekiama pridengti sandorį dėl atsidalinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės. Minėtoje nutartyje nebuvo nurodyta, jog paveldėtas turtas buvo atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kokiu konkrečiu būru buvo atidalinta, buvo vertinti argumentai dėl esminio suklydimo sudarant dovanojimo sandorį, o ne apsimestinio sandorio aspektu.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, iš esmės išnagrinėdamas bylą ir atsakydamas į ieškovės patikslintu ieškiniu suformuluotus reikalavimus, pagrįstai juos atmetė. Ieškovės prašomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas neatitinka ginčo šalių turimos ½ bendrosios nuosavybės dalies, todėl būtų esmingai pažeisti atsakovų interesai.

Ginčo šalys 2010 m. sudarytais sandoriais iš esmės siekė pasidalinti turtą ir nustatyti naudojimosi juo tvarką, todėl sudaryti sandoriai buvo tokios valios įgyvendinimo forma, todėl juos pripažinti negaliojančiais nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju net ir pripažinus sudarytus sandorius apsimestiniai, jų pasekmė yra jau įvykęs turto pasidalijimas, bet ne atidalijimas CK 4.80 straipsnio prasme. Ieškovė pasirinko netinkamą savo teisės įgyvendinimo būdą, nes reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės yra reikštinas CK 4.80 straipsnio pagrindu, o ne kaip tariamai apsimestinių 2010 m. sudarytų sandorių pasekmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pagal 1998 m. birželio 19 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) po motinos mirties ieškovė R. K. ir atsakovė Z. Š. paveldėjo po ½ dalį gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) (dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vieno aukšto betoninio ūkio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo įrenginių (dabartinis unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), įmoką už 1870 kv. m. ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kompensaciją už valstybės išperkamą žemę 5,0 ha žemę (duomenys neskelbtini). ir 4 (keturis) centus iš balansinės dalies Lietuvos taupomojo banko (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Į savavališkai pastatytus pastatus 6Š1/m, 3Š1/m, 4Jo/b, patalpoje 1-4 7,28 kv. m. savavališkai įrengtą gyvenamąjį plotą paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas.

Ieškovė įrodinėjo, kad sudarant sutartis dėl turto perleidimo, susitarimus dėl leidimo suteikimo kitam ginčo turto bendrasavininkiui vykdyti statybos (rekonstrukcijos) darbus, taikos sutartimi teisminiame procese buvo siekiama atsidalinti paveldėtą turtą, todėl ginčo turto perleidimo (dovanojimo) sandoris išoriškai neatspindi tikrosios sutarčių šalių valios ir yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis).

CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Taigi teisės norma tiesiogiai nenurodo, kad apsimestinis sandoris yra niekinis, tačiau jos turinio nuostata, jog, konstatavus išoriškai sudaryto sandorio apsimestinį (simuliacinį) pobūdį, oficialiai pripažįstamas nuslėptas, šalių valią atitinkantis sandoris, reiškia, kad išoriškai sudarytas, siekiant nuslėpti tikrąjį, sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. L. v. D. B. L., V. L., bylos Nr. 3K-3-338/2006; kt.).

Ieškovės teigimu, savo nuosavybės teisę į dalį paveldėtame ūkiniame pastate bei savavališkai pastatytus statinius ji-ieškovė perleido šalių susitarimo pasidalinti bendrą turtą ir atsidalinti iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimui. Apeliantė byloje laikosi pozicijos, kad, sudarydama ginčo dovanojimo sutartį, ji nesiekė neatlygintinės sandoryje nurodytos savo turto dalies perdavimo atsakovei Z. Š.. Ji teigia, kad nuosavybės teisės į ūkinio pastato dalį atsisakymu buvo siekiama atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, šias aplinkybes, apeliantės vertinimu, pagrindžia ir vėlesnių susitarimų, sudarytų su kita bendrasavininke, eiga.

Kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovais tarpusavyje yra sudarę kelias sutartis (susitarimus): 1) 2010 m. balandžio 6 d. ieškovė R. K. padovanojo atsakovei Z. Š. ½ dalį jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato – ūkinio pastato (garažas) 2I1b, kurio unikalus N. (duomenys neskelbtini); 2) 2010 m. balandžio 6 d. ieškovė R. K. davė sutikimą atsakovei Z. Š. dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei Z. Š. priklausančios pastato dalies rekonstrukcijos į dvibutį ir įėjimo per pastato fasadinę pusę įsirengimo; 3) 2010 m. birželio 29 d. atsakovė Z. Š. davė sutikimą ieškovei R. K. dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei R. K. priklausančios pastato dalies rekonstrukcijos į dvibutį ir įėjimo per dviaukštį priestatą įsirengimo; 4) 2010 m. balandžio 23 d. notariškai patvirtinta sutartimi nustatyta ginčo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarka; 5) 2010 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutartimi atsakovė Z. Š. padovanojo ieškovei ½ žemės sklypo, kurio bendras plotas 11,7600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 6) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-355-429/2011 patvirtinta šalių sudarytą taikos sutartis, kuria šios bylos šalys susitarė pakeisti naudojimosi namu, esančiu (duomenys neskelbtini), nustatytą tvarką.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės atskleidžia šalių santykius, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės naudojimu, parodo kryptingus šalių santykius nustatant naudojimosi tvarką konkrečiomis namo patalpomis, žemės sklypo dalimis, aiškiai išreiktą šalių valią dėl statinių (namo priklausinių) priskirtinumo konkrečiam bendraturčiui ir jų nuosavybės teises į naujai sukuriamas patalpas.

Bendraturčiai su bendrąja daline nuosavybe susijusius klausimus sprendžia kartu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), ginčo dovanojimo sutartimi įtvirtinta ieškovės valia perleisti (atsisakyti) jos nuosavybės teise valdyto statinio dalį, todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tiek ginčo dovanojimo sutartimi, tiek vėlesniais susitarimais ieškovė išreiškė valią dėl paveldėto turto pasidalijimo, atsisakydama jai priklausančios turto dalies, sudarė susitarimus, suteikiančius kiekvienam iš bendraturčių ateityje pasinaudoti CK 4.77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis teisėmis.

Pažymėtina, kad apsimestinės sutarties atveju, kai šalys sudaro sutartį, sąmoningai sutardamos, kad išoriškai sudaryta sutartis sukurs kitokias teisines pasekmes, nei šalys iš tiesų siekė, pirmenybė teikiama tikriesiems šalių ketinimams ir taikytinos paslėptą sandorį reglamentuojančios taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalys susitarimais pasidalijo paveldėtą turtą, nusistatė naudojimosi juo tvarką, suteikė viena kitai susitikimus dėl bendro daikto padidinimo.

CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Aiškinant ginčijamą dovanojimo sutartį negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad ginčo sandoriu šalys, siekdamos atidalijimo, pakeitė paveldėto turto teisinį rėžimą ar nuosavybės dalis ginčo turte. Teisėjų kolegija svarbia aplinkybe, patvirtinančia, kad atsakovai ginčo sandoriu neišreiškė valios dėl nuosavybės dalių ginčo turte pasikeitimo, vertina teisminį ginčą, dėl teisės į patalpas mansardoje, iškilusį po to, kai atsakovai inicijavo teisminį procesą pareikšdami pretenzijas į rūsio patalpas. Po ginčo sandorio iškilę teisminiai ginčai, juose pasiekti šalių susitarimai įgalina spręsti, kad atsakovai neatsisakė nuosavybės teisių į jiems priklausančių rūsio patalpų dalį ir teisminiame procese pasiekė susitarimą tik dėl bendro turto naudojimosi tvarkos.

Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nenustatyta galimybės atidalijant iš bendrosios nuosavybės kompensuoti netenkamo turto dalį kitu turtu; kartu nurodyta, kad tuo atveju, kai šalys bendrąja daline nuosavybės teise valdo kelis objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimas toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas, kai vienai šaliai sutikus tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o didesne kito daikto (objekto), esančio bendrąja daline nuosavybe, dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., kt. v. L. M., G. G. L., bylos Nr. 3K-3-485/2005). Toks kompensacijos būdas, kai bendraturčiai valdo bendrąja nuosavybės teise kelis daiktus ir atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės siekiančiam bendraturčiui už atsidalijimą iš vieno ar kelių daiktų priteisiama kompensacija ne pinigais, o didesne turto dalimi kitame bendrąja daline nuosavybės teise valdomame daikte (daiktuose), paprastai galima, jeigu yra bendraturčių sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S., kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ieškovei tiek perleidus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą ūkinio pastato dalį, tiek priėmus atsakovės dovanotą žemės sklypo dalį, tarp bendraturčių nebuvo sudarytas sutikimas dėl paveldėto turto teisinio rėžimo ar nuosavybės dalių ginčo turte pakeitimo. Šalys tebėra bendraturtės, turto atsidalijimas nėra įvykęs, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ginčo dovanojimo sutartimi, tiek vėlesniais susitarimais buvo siekiama tik sudaryti sąlygas atsidalinti ginčo turtą, tačiau, kaip jau minėta, nebuvo pasiektas teisinis rezultatas dėl turto teisinio rėžimo pakeitimo ar nuosavybės dalių pakeitimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai dovanojimo sandorio teisėtumą vertino tiek šalis siejusių sutartinių santykių, tiek vėlesnių susitarimų dėl ginčo turto visumos kontekste.

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės lemia visų bendraturčių teisių į bendrą daiktą pasikeitimus, jis negali vykti vienašališkai atidalijimo iniciatoriaus nuožiūra, bet jo sąlygos turi būti suderintos su kitais bendraturčiais jų bendru susitarimu (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atidalijimo iniciatoriui išnaudojus galimybes susitarti ir manant, kad kiti bendraturčiai su jo siūlomu atidalijimo būdu nesutinka nepagrįstai, jis gali savo teisę atidalyti nuosavybės dalį siekti įgyvendinti pareikšdamas teismui ieškinį. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį per teismą, taip pat turi išnaudoti visas galimybes suderinti bendraturčių valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė siekia atidalyti jai priklausančią namo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovai nesutiko su tokiu atidalijimo būdu, motyvuodami, kad įgyvendinus ieškovės siūlomą atidalijimą bus pažeistos jų teisės, nes pasiūlyta atidalijimo tvarka neatitinka bendraturčių (atsakovų) dalies bendrojoje nuosavybėje.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ar ieškovės teisė į atidalijimą gali būti įgyvendinta pagal jos pateiktą atidalijimo projektą, taikydamas CK 4.80 straipsnį, turi nustatyti, koks yra bendraturčių interesų turinys ir galimas jų pažeidimas vykdant atidalijimą; jei yra bendraturčių interesų pažeidimas – derinti juos taikant interesų pusiausvyros principą, nustatyti ar atidalijimo planas techniškai įmanomas, racionalus, atitinka bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje, nedaro žalos daikto paskirčiai, ar geriausiai atitinka daugelio bendraturčių interesus. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl bendraturčių interesų pusiausvyros, kritiškai turi būti įvertinti ne tik nesutinkančių su siūlomu atidalijimo variantu asmenų, bet visų bylos dalyvių argumentai, kuriais grindžiami teiginiai apie atidalijimo privalumus ir trūkumus. Klausimas, ar bendraturčio nurodomas interesas yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G. , bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-478/2009; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį dviejų aukštų gyvenamojo namo su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pagal teisinės namo registracijos 2017 m. rugsėjo 11 d. duomenis gyvenamojo namo bendras plotas yra 222,97 kv. m., tačiau dėl namo dalies, kurio plotas yra 69,93 kv. m. atidalijimo ginčas nekyla, nes šį priestatą, turėdama kitos šalies (bendrasavininkų) sutikimą, pastatė ieškovė, todėl spręstina dėl namo dalies, kurios plotas 145,15 kv. m. atidalijimo. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė gyvena pirmame namo aukšte, taip pat ir naudojasi rūsio patalpomis, atsakovė gyvena ir naudojasi antro aukšto patalpomis bei pirmame aukšte esančia patalpa 2-1 (įėjimu). Minėta, kad ieškovė prašė atidalinti ir priskirti jos nuosavybės teise visas rūsio patalpas, t. y. R-1 (2,89 kv. m), R-2 (14,11 kv. m), R-3 (17,18 kv. m), R-4 (9,13 kv. m), R-5 (4,83 kv. m), R-6 (2.53 kv. m), R-7 (1,10 kv. m) bei pirmo aukšto patalpas, t. y. 1-1 (4.65 kv. m), 1-2 (13,89 kv. m), 1-3 (17,38 kv. m), 1-4 (8,27 kv. m), 1-5 (4.51 kv. m), 1-6 (1.50 kv. m), , o atsakovams priskirti nuosavybės teise patalpas, pažymėtas 2-1 (1,31 kv. m patalpa pirmajame aukšte – įėjimas), bei antrame aukšte esančias patalpas 2-2 (6,05 kv. m), 2-3 (15,95 kv. m), 2-4 (15,60 kv. m), 2-5 (8,53 kv. m), 2-6 (3,63 kv. m).

Nors abi šalys sutinka dėl pirmame ir antrame aukšte esančių patalpų atsidalijimo, tačiau iškilus ginčui dėl rūsyje esančių patalpų atidalijimo yra pagrindas spręsti, kad ieškovės pasiūlytas atidalijimo projektas negali būti įgyvendinamas, kadangi jį įgyvendinus yra pažeidžiami kitų namo bendraturčių interesai – atidalijimo planas neatitinka bendraturčių dalies bendrojoje nuosavybėje. Pagal apeliantės pateiktą pastato dalių paskaičiavimo projektą, įgyvendinus ieškovės atidalijimo projektą ieškovei nuosavybės teise atitektų 101,97 kv. m. ploto patalpos, kas sudaro 67/100 viso ginčo turto, tuo tarpu atsakovams nuosavybės teise atitektų 51,07 kv. m. ploto patalpos, kas sudaro 33/100 dalis bendro turto. Apeliantė byloje nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad po nuosavybės teisės įgijimo pasikeitė bendraturčių dalys. Apeliantės teiginys, kad ginčo sandoriu pasidalijus paveldėtą turtą, suteikus atsakovams įgyvendinti statytojų teises į savavališkai pastatytus statinius, į kuriuos, kaip minėta, nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir teisminiuose procesuose nustačius naudojimosi turtu tvarką įvyko faktiškas turto atidalijimas, dėl šios nutarties 24 punkte išdėstytų argumentų yra nepagrįstas, todėl ieškovei, kaip bendraturtei neišnaudojus galimybės siekti kompromiso su bendraturčiais ir be ginčo įgyvendinti savo teisę atidalyti dalį jai priklausančios nuosavybės, ieškovės teisė į atidalijimą negali būti įgyvendinta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčo santykiams atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės reguliuoti ir nustatęs, jog ieškovė siekia atidalyti bendrosios nuosavybės teise valdomo namo dalį, nesutarusi su bendraturte, nesvarstydama kito, bendraturčiams priimtino atidalijimo varianto galimybės, neišnaudojo galimybių atidalyti nuosavybę nepažeidžiant bendraturčių interesų, todėl, laikydamasis proporcingumo principo bei siekdamas išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyrą, pagrįstai netenkino ieškinio. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą, todėl ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, yra pagrindas atsakovų naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovai yra pateikę į bylą prašymą priteisti iš ieškovės 1 936,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas – 968,00 Eur, pasirengimas 2017 m. rugsėjo 6 d. posėdžiui – 363,00 Eur (pasirengimas – 121,00 Eur, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas – 60,50 Eur ir atstovavimas teismo posėdyje – 181,50 Eur) bei pasirengimas 2017 m. spalio 26 d. posėdžiui – 605,00 Eur (atstovavimas ir pasirengimas – 121,00 Eur bei baigiamosios kalbos rengimas – 484,00 Eur). Atsakovai taip pat pateikė nurodytas išlaidas pagrindžiančius įrodymus (elektroninės bylos 3 t., b. l. 80-82, 87-89, 156-158).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgęs į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 7., 8.11., 8.16. ir 8.19 punktai), sprendžia, kad atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pasirengimą ir atstovavimą 2017 m. spalio 26 d. teismo posėdyje, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą neviršija nustatytų maksimalių dydžių, yra realiai patirtos ir pagrįstos, tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos už pasirengimą ir atstovavimą 2017 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje (817,60*0,1*2=163,52 Eur) bei už baigiamųjų kalbų parengimą (838,70*0,4=335,48 Eur) viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl yra mažintinos ir bendra prašoma priteistina suma yra 1 648,50 (968,00 + 60,50 + 121,00 + 163,52 + 335,48), todėl iš ieškovės atsakovų naudai priteistina iš viso 1 648,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 5,53 Eur sumą, todėl šios bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, yra priteistinos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :             

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. K., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovų Z. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 648,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės R. K., a. k. (duomenys neskelbtini),valstybės naudai 5,53 Eur (penkis eurus 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Žibutė Budžienė

                                                        Nerijus Meilutis

                                                        Egidijus Tamašauskas