Civilinė byla Nr. e2A-474-467/2022
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00706-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 3.3.1.18.1; 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Skolų išieškojimas“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Šampano namai“, A. B., M. V., G. D., A. K., N. C. (N. C.) dėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šampano namai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys - uždaroji akcinė bendrovė „Lenvela“, uždaroji akcinė bendrovė „Liviko“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, R. Ž..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Skolų išieškojimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė:
1.1. pripažinti bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę (toliau - BUAB) „Šampano namai“ (toliau ir – bendrovė) bankrotą tyčiniu, kilusiu dėl faktinio vadovo A. B. ir tikrųjų akcininkų A. B., M. V., G. D. ir A. K. kaltės;
1.2. pripažinti negaliojančiais BUAB „Šampano namai“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorius, kuriais A. B., M. V. ir A. K. pardavė BUAB „Šampano namai“ akcijas N. C.;
1.3. pripažinti negaliojančiu BUAB „Šampano namai“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo G. D. ir N. C. pardavė BUAB „Šampano namai“ akcijas D. J. W. (D. J. W.);
1.4. taikyti restituciją – BUAB „Šampano namai“ akcijas grąžinti G. D. (50 proc.), A. B. (17 proc.), M. V. (16 proc.), A. K. (17 proc.);
1.5. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Skolų išieškojimas” yra BUAB „Šampano namai” kreditorė, turinti teismo patvirtintą 13 523,43 Eur dydžio reikalavimą (10,02 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos). Bankroto procese administratorei nei bendrovės turtas, nei dokumentai nebuvo perduoti, jokių skolininkų administratorė nerado, jokių pajamų, iš kurių galėtų būti bent dalinai patenkinti kreditorių reikalavimai, negauta. Kadangi administratorė nei bendrovės, nei kreditorių interesų neatstovauja, kreditoriai yra priversti savo pažeistus interesus ginti patys, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, kreditorė prašo BUAB „Šampano namai” bankrotą pripažinti tyčiniu. Tuo pačiu ieškiniu kreditorė reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančiais bendrovės akcijų pirkimo –pardavimo sandorius bei taikyti restituciją, kadangi šiais sandoriais buvo pabloginta bendrovės kreditorių padėtis ir galimybės reikalauti asmenų, tyčia privedusių bendrovę prie bankroto, civilinės atsakomybės.
3. Bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte, 5 punkte, 3 dalies 1 punkte numatytais pagrindais, motyvuojant tuo, kad paskutinis faktinis ir realus bendrovės vadovas A. B. teisės aktų nustatyta tvarka neperdavė administratorei bendrovės dokumentų, tarp jų ir finansinės atskaitomybės dokumentų, siekė juos nuslėpti, tikėtina, dėl to, kad nenorėjo, jog bankroto proceso metu būtų vertinama tikroji finansinė bendrovės padėtis ir nustatinėjamos turto dingimo aplinkybės, kadangi bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. A. B. bendrovei de facto (faktiškai, iš tikro) vadovavo iki pat jos bankroto, o N. C. bendrovės vadovu buvo paskirtas fiktyviai. Be to akcininkai nesirūpino nei bendrovės mokumo atstatymu, nei bankroto bylos jai iškėlimu, priešingai, jie (tarp jų ir vadovas A. B.) bendrovės veiklą perkėlė į naujai įsteigtą uždarąją akcinę bendrovę (toliau - UAB) „Lenvela“, kas reiškia tiesioginį veikimą prieš bendrovės ir jos kreditorių interesus.
4. Prie nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių priskirtinas fiktyvus bendrovės akcijų perleidimo sandoris, kuriuo bendrovės akcijos buvo perleistos neegzistuojančiam asmeniui, turint tikslą išvengti atsakomybės už blogą jos valdymą ir imituoti ryšių su bendrove nutraukimą. Bendrovės akcijų perleidimas ginčo atveju buvo apsimestinis (fiktyvus) sandoris. 50 proc. bendrovės akcijų ir jos valdymas (direktoriaus pareigos) perleistas N. C., kuris net nežinojo, jog tapo bendrovės akcininku ir vadovu. Antruoju atveju bendrovės akcijos ir valdymas tariamai perleistas neegzistuojančiam asmeniui D. J. W..
5. BUAB „Šampano namai“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorius ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais, kadangi šiais sandoriais buvo pabloginta bendrovės kreditorių padėtis ir galimybės reikalauti asmenų, tyčia privedusių bendrovę prie bankroto, civilinės atsakomybės. Taip pat BUAB „Šampano namai“ akcijų perleidimo sandoriai pripažintini negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio, 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies:
6.1. pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento UAB „Šampano namai“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo G. D. ir N. C. pardavė UAB „Šampano namai“ akcijas D. J. W. bei UAB „Šampano namai“ akcijų pirkimo – pardavimo sandorius, kuriais A. B., M. V. ir A. K. pardavė UAB „Šampano namai“ akcijas N. C.;
6.2. taikė restituciją ir grąžino UAB „Šampano namai“ akcijas: A. B. 17 vnt., M. V. 16 vnt., G. D. 50 vnt., A. K. 17 vnt.;
6.3. pripažino BUAB „Šampano namai“ bankrotą tyčiniu;
6.4. likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmetė;
6.5. paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimais pripažinti negaliojančiais akcijų perleidimo sandorius siekiama atkurti buvusią padėtį, t. y. sugrąžinti teisinį įmonės savininkų statusą akcijas fiktyviai perleidusiems asmenims, todėl darė išvadą, kad pagal pasirinktą reikalavimo dėl BUAB „Šampano namai“ bankroto pripažinimu tyčiniu faktinį ir teisinį pagrindą ieškovė turi suinteresuotumą ginčyti akcijų perleidimo sandorius.
8. Teismas nurodė, kad G. D. 2018 m. birželio 19 d. priklausė 50 proc. BUAB „Šampano namai“ akcijų; D. J. W. 2018 m. liepos 1 d. tapo vieninteliu akcininku; byloje nebuvo pateikta nei viena akcijų perleidimo sutartis, nors atsakovai buvo įpareigoti tą padaryti; iš Juridinių asmenų registro buvo gautos tik pateiktos užpildytos formos bei akcininko sprendimas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad, nesant sutarčių, kuriomis buvo perleistos BUAB „Šampano namai“ akcijos, nėra galimybės spręsti dėl sutarčių formos (ne)atitikimo įstatymo reikalavimams. Dėl to teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti G. D. sudarytą akcijų perleidimo D. J. W. sandorį negaliojančiu CK 1.93 straipsnio pagrindu.
9. Teismas pripažino pagrįstu atsakovų argumentą, kad, nesant byloje sutarčių, teismas negali vertinti sutarčių sąlygų turinio, tačiau teismas nesutiko, kad apskritai negalima spręsti dėl sandorių (ne)galiojimo ir nurodė, kad, esant sandorio sudarymo fakto panaudojimui (akcininkų pasikeitimo fakto įregistravimui Juridinių asmenų registre), teismas iš visumos kitų byloje surinktų įrodymų gali spręsti dėl sandorio šalių tikslų ir tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, vertinti, kokių pasekmių buvo siekiama.
10. Teismas, vertindamas akcijų perleidimo N. C. fiktyvumą, vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto N. C. apklausos protokolu, nurodydamas, kad šis protokolas atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus, tačiau kritiškai vertino A. B. teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes apie tai, kaip buvo susitarta dėl akcijų pardavimo ir dėl akcijų kainos nustatymo. Teismo vertinimu, akcijų kaina buvo nustatyta nevertinant įmonės turtinės padėties, sudarytų sandorių, jos valdomo turto, ūkinės veiklos rezultatų ir kt., kas neatitinka įprastos verslo praktikos.
11. Įvertinęs N. C. apklausos protokolo turinį ir A. B. teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad akcijas įgijęs N. C. nesiekė toliau vykdyti įmonės ūkinės veiklos, vykdyti akcininko ir įmonės vadovo teisių ir pareigų.
12. Teismas nustatė, kad paskutinis BUAB „Šampano namai“ akcijų įgijėjas buvo D. J. W., kuris buvo paskirtas ir bendrovės vadovu, tačiau pagal Lenkijos gyventojų registro duomenis tokio asmens nėra, taigi, paskutinis akcijų perleidimo sandoris sudarytas su neegzistuojančiu asmeniu. Teismas sprendė, kad akcijų perleidimas atliktas atsakovams siekiant paslėpti duomenis apie įmonės tikrąją finansinę padėtį ir išvengti atsakomybės prieš kreditorius.
13. Teismas nenustatė, kad už akcijas buvo sumokėta, nes atsakovai tokių įrodymų nepateikė, todėl, pripažinęs akcijų perleidimo sandorius niekiniais, taikė restituciją ir akcijas grąžino tikriesiems savininkams (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Teismas akcijų grąžinimo netaikė N. C., kadangi šis asmuo akcijų nebuvo įgijęs. Taigi, restitucijos klausimą teismas išsprendė panaikindamas visą fiktyvių sandorių grandinę.
14. Spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkto pagrindu, teismas nustatė, kad 2019 m. birželio 25 d. A. B. perdavė administratorei BUAB „Šampano namai“ buhalterinius dokumentus; dalis dokumentų buvo perduoti ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai kartu su 2018 m. birželio 27 d. pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo dėl galimo dokumentų klastojimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir sukčiavimo bei pagal ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos pareikalavimą dar iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad minėti įrodymai paneigia ieškovės teiginius, jog buvo bandoma nuslėpti įmonės dokumentus, siekiant nuslėpti realią bendrovės padėtį.
15. Teismas nurodė, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1623-798/2017, kadangi skiriasi nagrinėjamos bylos ir ieškovės nurodomos bylos faktinės aplinkybės. Be to, teismo vertinimu, faktas, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai už paskutinį laikotarpį nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui, pats savaime nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir/ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, kaip ir aplinkybių, kad įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos bendrovės dokumentų (turto) apsaugos ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko įstatymo reikalavimų. Laikė, kad šios aplinkybės nėra pakankamos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
16. Teismas byloje nenustatė nei dokumentų slėpimo, nei jų sunaikinimo fakto, tačiau nustatė, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl bendrovės atsakingų asmenų galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas); ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas.
17. Teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pagrindais, įvertinęs BUAB „Šampano namai“ 2016 m. gruodžio 31 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis, 2019 m. sausio 3 d. teismo nutartimi patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų dydį bei aplinkybes, kada susidarė bendrovės skolos, nustatė, kad bendrovė akcijų perleidimo momentu buvo nemoki, todėl akcijų perleidimą visiškai nepatikimam ir objektyviai net negalinčiam vystyti verslo asmeniui, pripažino sąmoningu jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
18. Teismas nepripažino, kad patalpų nuomos sutarčių nutraukimas buvo nenaudingu bendrovei sprendimu, kadangi Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-916-912/2020 priėmė 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir, nors šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau nėra pagrindo laikyti, jog ne BUAB „Šampano namai“ priklausiusio turto ir įrangos palikimas nuomotose patalpose ir šio turto grąžinimo klausimo neišsprendimas yra nuostolingas sandoris BUAB „Šampano namai“ ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.
19. Teismas nustatė, kad BUAB „Šampano namai“ naktinio klubo veiklą vykdė iš UAB „Daitas“ išsinuomotose patalpose (nuomos sutartis sudaryta 2016 m. rugpjūčio 12 d.); 2018 m. liepos 1 d. BUAB „Šampano namai“ ir UAB „Daitas“ susitarė dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo nuo 2018 m. liepos 15 d.; UAB „Lenvela“ įsteigta 2018 m. gegužės 2 d.; UAB „Daitas“ ir UAB „Lenvela“ 2018 m. liepos 16 d. sudarė tų pačių patalpų nuomos sutartį, kurioje numatyta tokia pati patalpų nuomos kaina kaip ir buvo su BUAB „Šampano namai“; į UAB „Lenvela“ perėjo dirbti buvę BUAB „Šampano namai“ darbuotojai (2018 m. liepos 27 d. UAB „Lenvela“ dirbo 7 darbuotojai, iš kurių 6 iš BUAB „Šampano namai“); tose pačiose patalpose be pertraukos buvo vykdoma naktinio klubo „Mojito nights“ veikla, naudojama „Mojito nights“ socialinio tinklo Facebook paskyra ir logotipas naudotas BUAB „Šampano namai“ veikloje, naudojami BUAB „Šampano namai“ vykdytoje naktinio klubo veikloje naudoti daiktai. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad UAB „Lenvela“ savo veiklą pradėjo remdamasi išimtinai BUAB „Šampano namai“ žmogiškaisiais ištekliais, be pertraukos vykdė tą pačią veiklą, tose pačiose patalpose naudojantis ta pačia įranga, turtu, pavadinimu, prekės ženklu. Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių pakanka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui konstatuoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
20. Apeliaciniame skunde atsakovas A. B. prašo:
20.1. panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi;
20.2. iš Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus: „Teismas sprendžia, kad akcijų perleidimas buvo atliktas atsakovams siekiant paslėpti duomenis apie įmonės tikrąją finansinę padėtį ir išvengti atsakomybės prieš kreditorius“ ir <...> tačiau tik tam, kad būtų sukurtas fiktyvus pagrindas nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį ir išvengti įmonės savininko bei direktoriaus pareigų, įtvirtintų teisės aktuose, bei atsakomybės prieš kreditorius <...>“;
20.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
21.1. Teismas neįvertino į bylą pateiktų įrodymų ir 2021 m. rugsėjo 9 d. apelianto paaiškinimuose išdėstytų argumentų, patvirtinančių ieškovės ketinimus nukreipti kaltę dėl bendrovės bankroto tikrųjų susidarymo priežasčių nuo pradinės ieškovės kreditorės viešosios įstaigos (toliau - VšĮ) „Zuzi muzika“, kurios teises yra perėmusi ieškovė, direktoriaus R. Ž..
21.2. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kodėl atmetamas apelianto argumentas, kad ĮBĮ ir JANĮ nuostatos draudžia bankrutuojančios įmonės kreditoriui ginčyti įmonės akcininkų sudarytus įmonės akcijų perleidimo sandorius ir kad akcijų perleidimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis tiesioginių pasekmių ieškovės subjektinėms teisėms ar pareigoms nesukels.
21.3. Pirmosios instancijos teismas išvadai dėl ieškovės suinteresuotumo ginčyti akcijų perleidimo sutartis pagrįsti be pagrindo rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017, nes šios nutarties ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.
21.4. Bendrovės akcininkų pasikeitimas nepadarė įtakos bendrovės mokumui ir prievolių bei turto struktūrai, įmonių akcininkai fiduciarinių pareigų savo kreditoriams, sudarydami akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, neturi ir įmonės kasdienės ūkinės veiklos nevykdo. Įmonės ir jos akcininkų turtas yra atskiras. Įmonės turtą ir dokumentus valdo įmonės valdymo organai. Ieškovė nėra pareiškusi reikalavimų apeliantui, kaip buvusiam bendrovės direktoriui, dėl jo, kaip buvusio bendrovės valdymo organo, netinkamo pareigų vykdymo.
21.5. Teismas nepagrįstai nagrinėjo reikalavimą dėl akcijų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nesant byloje pačių sutarčių. Apeliantas neišsaugojo jam priklausančio akcijų perleidimo sutarties egzemplioriaus, tačiau jis ir neturi pareigos saugoti sudarytų sutarčių su trečiaisiais asmenimis. Teismas be pagrindo sutarties nepateikimą į bylą traktavo apelianto nenaudai.
21.6. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 268 straipsnio 4 dalies, 270 straipsnio 4 dalies ir 178 – l85 straipsnių nuostatas, kadangi išvada apie tai, jog M. V. ir A. K. pardavė akcijas N. C., yra be motyvų, neparemta byloje esančiais įrodymais, prieštarauja apelianto paaiškinimams.
21.7. Apeliantas taip pat ginčija teismo išvadas dėl akcijų perleidimo sandorių fiktyvumo, teigia, kad teismas minėtas išvadas grindė prielaidomis ir samprotavimais apie tai, kas yra įprastinė verslo praktika, neteisėtai rėmėsi ieškovės pateiktu vieninteliu rašytiniu įrodymu - ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto N. C. apklausos protokolu, kuris neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo.
21.8. Byloje nebuvo paneigti apelianto 2021 m. rugsėjo 2 d. duoti žodiniai paaiškinimai, kuriuose apeliantas nurodė, kad bedrovės akcijas pardavė asmeniui vardu S., kuris žinojo, jog perka finansinių sunkumų turinčią įmonę. Šią aplinkybę patvirtina ir apelianto į bylą pateiktas skelbimo tekstas apie parduodamą įmonę bei N. C. parodymai, kuriuose jis patvirtino, kad pasirašė jam kito asmens atvežtus dokumentus.
21.9. Iš skundžiamo sprendimo turi būti panaikintas 30 punkto motyvas, kadangi jis prieštarauja kitoms bylos išvadoms, nurodytoms skundžiamo sprendimo 40 punkte.
21.10. Pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti BUAB „Šampano namai“ bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi akcijų perleidimo sandoriai nepatenka į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sritį. Akcijų perleidimo sutartimis buvo perleistos bendrovės akcijos, kurios objektyviai negali būti laikomos ekonomiškai bendrovei nenaudingu sandoriu, nes jos nėra bendrovės turtas ir įtakos bendrovės turtinei padėčiai objektyviai negalėjo padaryti.
21.11. Skundžiamame sprendime nėra motyvuota, kokiu konkrečiu būdu jau nemokios bendrovės padėtis buvo pabloginta sudarius akcijų perleidimo sutartis ir kodėl toks pabloginimas laikytinas esminiu.
21.12. Teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją, kadangi UAB „Lenvela“ nebuvo atskirta nuo bendrovės ir nebuvo reorganizuota, tai buvo naujai įsteigta įmonė.
21.13. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad tarp bendrovės akcininkų ir apelianto, kaip buvusio vadovo, bei tarp UAB „Lenvela“ akcininkų ir jos vadovo neegzistuoja jokie ryšiai ir šie asmenys tarpusavyje nėra susiję.
21.14. Teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad bendrovė ir UAB „Lenvela“ vykdė tą pačią naktinio klubo veiklą ir į UAB „Lenvela“ perėjo dirbti dalis bendrovės darbuotojų bei ignoravo aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nebaigtų vykdyti bendrovės sutarčių ir reikalavimo teisių perėmimo faktas. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Lenvela“ vykdė bendrovės finansinius įsipareigojimus ar prisiėmė atsakomybę už nebaigtas vykdyti bendrovės sutartis ir/arba būtų perėmusi bendrovės reikalavimo teises. Nors UAB „Lenvela“ išsinuomojo tas pačias patalpas iš UAB „Daitas“, kurias nuomojosi bendrovė, tačiau patalpų nuomos teisės perleidimas, nelaikytinas nebaigtų vykdyti sutarčių perdavimu – perėmimu.
21.15. Be kita ko, siekiant pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, turėjo būti nustatytas bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto perkėlimo į UAB „Lenvela“ faktas, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Skundžiamo sprendimo išvados apie tai, kad UAB „Lenvela“ vykdė tą pačią naktinio klubo pavadinimu „Mojito nights“ veiklą ir naudojosi bendrovės rekvizitais (socialinio tinklo paskyra ir prekės ženklu) prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad logotipas „Mojito nights“ buvo registruotas kaip BUAB „Šampano namai“ prekės ženklas.
21.16. Teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis patalpų nuomotojo UAB „Daitas“ 2020 m. gruodžio 7 d. rašte išdėstytais paaiškinimais, kurie patvirtina, kad kaina naujam patalpų nuomininkui UAB „Lenvela“ buvo nustatyta įvertinus tai, jog patalpos įkeistos bankui užtikrinant kredito sutarties įvykdymą ir iš gauto nuomos mokesčio yra dengiamos kredito įmokos bankui ir, kad patalpos yra pritaikytos specifinei (naktinio klubo ar baro) veiklai. Teismas selektyviai įvertino R. Ž. parodymus bei ignoravo į bylą pateiktos patalpų nuomos sutarties tekstą.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Skolų išieškojimas“ prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
22.1. Apelianto argumentai dėl ieškovės teisių ginčyti fiktyvius bendrovės akcijų perleidimo sandorius nėra reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, kadangi niekinių sandorių faktą teismas privalo konstatuoti ex officio (savo iniciatyva), nes jis privalo būti aktyvus bankroto byloje.
22.2. Teismas pagrįstai išnagrinėjo ginčą dėl fiktyvių sandorių negaliojimo nesant į bylą pateiktų rašytinių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, nes vien faktas, kad sandoriai neįforminti teisės aktų nustatyta tvarka, neatima teisės jų ginčyti. Be to, nors saugoti akcijų dalies perleidimo sutartį apelianto įstatymas neįpareigoja, tačiau Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 49 straipsnyje yra numatyta pareiga tokią sutartį pateikti bendrovei. Tuo atveju, jeigu atsakovas G. D., valdęs 50 proc. bendrovės akcijų, savo akcijas D. J. W. būtų iš tikrųjų pardavęs, jis tą būtų galėjęs padaryti tik notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o tokios sutarties kopija neabejotinai būtų likusi pas sandorį tvirtinusį notarą.
22.3. Teismas pagrįstai atmetė apelianto paaiškinimus, kad jis nupirko M. V. ir A. K. akcijas dar iki jų perleidimo N. C., kadangi ABĮ 47 straipsnio 10 dalis akcijų pirkimo-pardavimo sutartims numato privalomą rašytinę formą, o CK 1.93 straipsnio nuostatos draudžia tokio sandorio sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais.
22.4. Konstatuojant sandorių fiktyvumą, ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto N. C. apklausos protokolas buvo tik vienas iš daugelio byloje surinktų ir įvertintų įrodymų, liudijančių šią aplinkybę. Šis įrodymas yra leistinas, gautas teisėtu būdu. Apeliantas nenurodo nei vienos civilinio proceso normos, draudžiančios teismui vertinti šį byloje esantį įrodymą. Be to visi apeliaciniame skunde išdėstyti su įrodymo leistinumu susiję argumentai yra nauji ir pirmosios instancijos teismui dėstyti nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teisme nevertintini.
22.5. Ieškovė nesutinka, kad iš skundžiamo sprendimo būtų pašalintas motyvas, jog fiktyvių bendrovės akcijų perleidimo sandorių tikslas buvo išvengti atsakomybės prieš bendrovės kreditorius. Ieškovės vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytus su sandorių fiktyvumu susijusius argumentus, jokia kita išvada nėra galima. Taip pat jokių motyvų ir argumentų, kaip kitaip galėtų būti įvertinti fiktyvių sandorių sudarymo tikslai, apeliantas nepateikė.
22.6. Ginčijami akcijų perleidimo sandoriai buvo nenaudingi bendrovei, todėl bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu. Tiek N. C. (verslo patirties neturintis asmuo, kuriam, fiktyviai įsidarbinti reikėjo tik dėl formalių dalykų, jam buvo visiškai nesvarbu, kokios bus jo fiktyvios pareigos), tiek neegzistuojantis D. J. W. negalėjo užtikrinti veiklos tęstinumo ir atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, fiktyvus bendrovės nuosavybės ir valdymo perleidimas šiems asmenims reiškė galutinį jos sužlugdymą, turto dingimą.
22.7. Apeliantas nepagrįstai ginčija teismo išvadas dėl veiklos į UAB „Lenvela“ perkėlimo, nes byloje buvo neginčytinai nustatytas veikos tęstinumo per naują juridinį asmenį požymis. Apelianto siekis permesti atsakomybę R. Ž. yra bandymas dėmesį nukreipti nuo savo ir kitų atsakovų neteisėtų veiksmų. R. Ž. nei bankroto administratorius, nei joks kitas kreditorius pretenzijų dėl blogo bendrovės valdymo ir jos privedimo prie bankroto nėra pareiškęs.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
23. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų, turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir CPK 176–220 straipsniuose nustatyta tvarka ištirti visus kitus byloje esančius įrodymus (CPK 250 straipsnis).
24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
25. Nagrinėjamu atveju apeliantas 2022 m. sausio 24 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – A. B. el. laiškus ir raštą UAB „Lenvela“ nemokumo administratoriui; UAB Baltic XL sąskaitos faktu?ros kopiją; UAB „Lenvela“ banko sąskaitos išrašą; UAB „Lenvela“ avanso apyskaitas; UAB „Sanitex“ bei UAB „Sangaida“ išrašytų sąskaitų faktu?rų kopijas ir prašo šiuos įrodymus prijungti prie bylos, motyvuodamas tuo, kad nei UAB „Lenvela“, nei jos nemokumo administratorius šių dokumentų pirmosios instancijos teismui nepateikė. Tačiau apeliantas nepagrindė aplinkybės, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kad šiuos naujus įrodymus atsakovas siekė gauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir (ar) prašė pirmosios instancijos teismo juos išreikalauti. Be to, atsižvelgiant į daugumos naujai teikiamų įrodymų sudarymo datas, matyti, kad jie pirmosios instancijos teismui galėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo. Taigi, teikiami įrodymai yra skirti atsakovo atsikirtimų į ieškinį aplinkybėms pagrįsti ir atsakovas turėjo pareigą pasirūpinti, kad jie būtų pateikti pirmosios instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepriimami.
Dėl apeliacijos ribų
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
27. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir atskirai iš jo motyvuojamosios dalies 30 punkto pašalinti atitinkamus motyvus. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniu skundu skundžiamas iš esmės visa apimtimi ir teisėjų kolegija pasisako dėl atskirų skundo argumentų.
Dėl ieškovės teisės ginčyti bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sandorius
28. Apeliaciniame skunde atsakovas A. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė - bendrovės kreditorė turėjo teisę ginčyti sutartis, kurias sudarė bendrovės akcininkai dėl jiems priklausančių akcijų perleidimo. Apelianto teigimu, tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nuostatos yra viešosios teisės normos, todėl jų nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, o tiesiogiai nei ĮBĮ, nei JANĮ nėra įtvirtinta kreditorių teisė ginčyti bankrutuojančios įmonės akcijų perleidimo sandorius, nes akcininkų ir bendrovės turtas yra atskiras, o akcijų perleidimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis tiesioginių pasekmių ieškovės subjektinėms teisėms ar pareigoms nesukels.
29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą įgyvendinama laikantis CPK ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014, konstatuota, kad į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas.
30. JANĮ 43 straipsnis, reglamentuojantis kreditorių teises nemokumo procese, numato, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę: 1) dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkimuose; 2) teikti siūlymus dėl klausimų įtraukimo į darbotvarkę ir kreditorių susirinkime svarstomų klausimų; 3) skųsti teismui kreditorių susirinkimo, kreditorių komiteto sprendimus; 4) gauti informaciją apie juridinio asmens finansinę būklę, nemokumo procesą iš juridinio asmens valdymo organų, vykstant restruktūrizavimo procesui, ir nemokumo administratoriaus; 5) reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl juridinio asmens valdymo organų ar nemokumo administratoriaus kaltės; 6) kreiptis į teismą dėl asmens teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo; 7) naudotis kitomis šiame ir kituose įstatymuose kreditoriams suteiktomis teisėmis. Taigi, kreditoriams nemokumo procese suteikiamų teisių sąrašas nėra baigtinis, kadangi jie turi teisę naudotis ir kitomis tiek JANĮ, tiek kituose įstatymuose įtvirtintomis teisėmis.
31. Šiuo atveju apeliantas nepagrįstai teigia, kad akcijų perleidimo sandorių ginčijimas neturi jokios įtakos ieškovės, kaip bendrovės kreditorės, subjektinėms teisėms ir pareigoms, kadangi ieškovė tyčinio bankroto faktą įrodinėja aplinkybėmis, jog bendrovės akcininkai pelningą bendrovės veiklos dalį perkėlė į kitą įmonę, akcijas fiktyviai perleido asmenims, kurie akivaizdžiai neketino tęsti įmonės veiklos, tokiu būdu palikdami kreditorius be galimybės gauti bent dalį kreditorinių reikalavimų patenkinimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimais pripažinti negaliojančiais akcijų perleidimo sandorius ir vienintelio akcininko sprendimą dėl įmonės vadovo pakeitimo siekiama atkurti buvusią padėtį, t. y. sugrąžinti teisinį įmonės savininko ir vadovo statusą su visomis iš to kylančiomis teisėmis ir pareigomis juos fiktyviai perleidusiems asmenims. Taigi, gali būti ginčijamas kiekvienas sandoris, kuriuo yra pabloginama kreditorių turinčios bendrovės finansinė padėtis, taip pat, jeigu tokio ginčijimo rezultatas yra teisių ir pareigų buvusiems bendrovės dalyviams, vadovams atkūrimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-469/2016). Tai yra vienas iš CK 1.138 straipsnyje įtvirtintų civilinių teisių gynimo būdų - iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas.
32. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė turi teisinį suinteresuotumą ginčyti BUAB „Šampano namai“ akcijų perleidimo sandorius, kadangi šiais reikalavimais yra siekiama atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Ginčo atveju tariamai perleisdami akcijas to nežinančiam ir veiklos nebeketinančiam tęsti asmeniui N. C., vėliau - apskritai neegzistuojančiam asmeniui D. J. W., atsakovai pažeidė ieškovės, kaip bendrovės kreditorės interesus, kadangi tokiais savo veiksmais be kita ko nulėmė bendrovės veiklos pabaigą ir nebegalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad akcijų perleidimas visiškai nepatikimam ir objektyviai net negalinčiam vystyti verslo asmeniui, reiškia ne ką kitą, kaip sąmoningą jau nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017).
33. Be to, faktinės aplinkybės, kas yra bankrutuojančios įmonės savininkai ir vadovai, yra reikšmingos teismui nagrinėjant civilinę bylą dėl tyčinio bankroto (pvz., ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o vienas iš ieškinio reikalavimų nagrinėjamoje byloje toks ir yra. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Viešojo intereso buvimas įpareigoja teismą būti aktyvų, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015 ir joje nurodytą praktiką). Todėl akcijų perleidimo sandorių teisėtumo/ neteisėtumo įvertinimas, fiktyvumo nustatymas, nepriklausomai nuo to, ar yra dėl to pareikštas reikalavimas ar nėra, yra būtinas siekiant atskleisi visas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu bylai aktualias aplinkybes. Niekinių sandorių faktą teismas privalėtų konstatuoti ex officio (pagal pareigas), todėl šiuo atveju, pirmosios instancijos teismui nustačius bendrovės akcijų perleidimo sandorių pripažinimo niekiniais pagrindus, šiuos sandorius teismas turėtų pripažinti negaliojančiais ir savo iniciatyva, nepriklausomai nuo to, ar byloje ieškovė turi teisę tokius sandorius ginčyti.
34. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovės teisę ginčyti bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sandorius, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017, išdėstytais išaiškinimais, kadangi bylų ratio decidendi nesutampa. Tačiau tokie apelianto argumentai nėra teisiškai reikšmingi, kadangi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į minimoje nutartyje pateiktus išaiškinimus ne dėl kreditorių teisės ginčyti bankrutuojančios įmonės akcininkų sudarytus akcijų perleidimo sandorius, o pagrįsdamas akcijų perleidimo sandorių įtaką bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu.
Dėl aplinkybių, susijusių su M. V. ir A. K. akcijų perleidimu A. B., vertinimo
35. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai nusprendė, kad M. V. ir A. K. pardavė bendrovės akcijas N. C. ir pripažino šias akcijų perleidimo sutartis negaliojančiomis. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai atmetė jo paaiškinimus, kad, prieš perleidžiant akcijas N. C., jis (apeliantas) perpirko akcijas iš M. V. ir A. K., t. y. sandorio, kurį teismas pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją, nebuvo.
36. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
37. ABĮ 47 straipsnio 10 dalis numato, kad bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartys privalo būti sudarytos rašytine forma, o šios formos nesilaikymas lemia draudimą tokio sandorio sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnis). Apeliantas, teigdamas, kad jis nupirko M. V. ir A. K. akcijas dar iki jų perleidimo N. C., šiai aplinkybei pagrįsti raštu sudarytų sandorių nepateikia, todėl, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, nurodytas juridinis faktas negali būti grindžiamas vien tik paties apelianto paaiškinimais, ką teisingai įvertino ir pirmosios instancijos teismas.
38. Tuo tarpu valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, 2018 m. gegužės 18 d. BUAB „Šampano namai“ buvo keturi akcininkai (A. B., M. V., A. K. ir G. D.), o jau 2018 m. birželio 19 d. - tik du (N. C. ir G. D.). Jokių įrodymų, kad laikotarpyje nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. birželio 19 d. būtų sudaryti kiti nei nurodyti akcijų perleidimo sandoriai, byloje nėra. A. K. ir M. V. pozicija nagrinėjamu klausimu nėra žinoma, taigi, jų pasyvumas procese nepatvirtina apelianto teiginio, kad akcijas iš minėtų asmenų įsigijo ne N. C., o A. B.. Byloje esančių aplinkybių visuma leidžia konstatuoti labiau tikėtina, kad M. V. ir A. K. savo turimas bendrovės akcijas perleido N. C., o ne apeliantui.
Dėl akcijų pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo
39. Pirmosios instancijos teismas CK 1.86 straipsnio pagrindu (tariamas sandoris) pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento BUAB „Šampano namai“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, kuriuo G. D. ir N. C. pardavė BUAB „Šampano namai“ akcijas D. J. W. bei BUAB „Šampano namai“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais A. B., M. V. ir A. K. pardavė BUAB „Šampano namai“ akcijas N. C.. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas neturėjo teisės nagrinėti ginčo dėl fiktyvių sandorių negaliojimo byloje nesant pateiktų rašytinių ginčo sandorių, kadangi vien faktas, kad sandoriai neįforminti teisės aktų nustatyta tvarka arba raštu sudaryti sandoriai nėra išsaugoti, neatima teisės iš suinteresuotų asmenų juos ginčyti.
40. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad sandorių (rašytinių sutarčių), kuriuos pripažinti niekiniais ir negaliojančiais prašė ieškovė, byloje nėra. Taigi, byloje nėra duomenų apie tikslią šių sandorių sudarymo datą, kainą, atsiskaitymo formą ir kitas aplinkybes. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčo dėl bendrovės akcijų perleidimo fiktyvumo esmė, kurią įrodinėjo ieškovė, ir buvo tokia, kad realiai akcijų pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo (ar negalėjo būti) sudarytos (pasirašytos) (pavyzdžiui, su neegzistuojančiu asmeniu), o įrašai JAR ir JADIS duomenų bazėje apie akcininkų ir vadovų pasikeitimą yra atlikti suklastotų JAR/ JADIS formų pagrindu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai aptariamą ginčą nagrinėjo.
41. Atkreiptinas dėmesys, kad, byloje nesant rašytinių sandorių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog reikalavimas pripažinti G. D. sudarytą akcijų perleidimo D. J. W. sandorį negaliojančiu CK 1.93 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas, t. y. priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šio sandorio (ne) teisėtumo dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo, nurodęs, kad teismui nėra galimybės įsitikinti, ar akcijų perleidimo sandoriui apskritai turėjo būti taikomas privalomos notarinės formos reikalavimas ir ar šio reikalavimo nebuvo laikytasi.
42. Taigi, byloje nesant ginčo, kad BUAB „Šampano namai“ akcininkai nuo 2018 m. gegužės 18 d. keitėsi bent du kartus, t. y. akcininkų pasikeitimai JAR ir JADIS duomenų bazėje fiksuoti 2018 m. birželio 19 d. ir 2018 m. liepos 2 d., apeliantas neneigia, kad savo akcijas perleido, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad akcijų perleidimo sutarčių nepateikimas į bylą nesudaro kliūčių spręsti, ar egzistuoja CK 1.86 straipsnyje numatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindas.
43. Apeliantas teigia, kad ginčo išnagrinėjimas nesant byloje rašytinių bendrovės akcijų perleidimo sutarčių, pažeidė jo procesines teises, motyvuojant tuo, kad jis turėjo lygias teises įrodinėti jam palankias aplinkybes byloje, o sutarčių nebuvimas tokias jo teises apribojo. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi būtent apeliantas buvo vienu iš ginčijamų sandorių dalyvių ir byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl turėjo lygias teises su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis įrodinėti jam palankias aplinkybes, tačiau tuo nepasinaudojo. Apelianto argumentai, kad jis neišsaugojo savo akcijų dalies perleidimo sutarties ir joks įstatymas neįpareigoja jo tokią sutartį saugoti, nėra įtikinami, kadangi, nors pareiga atsakovui saugoti sutartį ir nenumatyta, tačiau ABĮ 49 straipsnis reikalauja tokią sutartį pateikti bendrovei (vertybinių popierių sąskaitas tvarkančiam subjektui) ir akcininkų vertybinių popierių sąskaitos neginčijamai patvirtintų akcijų perleidimo faktą (ABĮ 41 straipsnis). Šiuo atveju tokie įrodymai nebuvo pateikti, nors pats apeliantas tokią galimybę turėjo.
44. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinius padarinius, nurodytus CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013). Taigi, esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktą).
45. Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad ieškovė neįrodė akcijų pirkimo-pardavimo sandorių tariamumo (fiktyvumo), kadangi nėra draudžiama parduoti finansinių sunkumų turinčios įmonės akcijas; pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi neleistinu įrodymu – ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto N. C. apklausos protokolu; ieškovė nepaneigė A. B. argumentų, kad savo akcijų dalį jis pardavė asmeniui vardu S., kuriam buvo žinoma įmonės finansinė padėtis.
46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog BUAB „Šampano namai“ turėjo finansinių sunkumų, nebuvo esmine, dėl kurios pirmosios instancijos teismas pripažino bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sandorius tariamais, o ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto N. C. apklausos protokolas buvo tik vienu iš byloje surinktų ir įvertintų įrodymų, liudijančių ginčijamų sandorių fiktyvumą.
47. Nors iš esmės teisingai nurodo apeliantas, kad finansinių sunkumų turinčios įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sandoris nėra neteisėta ar įstatymo draudžiama veika, tačiau apelianto teiginiai, kad akcijų pirkėjas žinojo apie įmonės finansinę padėtį ir siekė įsigyti būtent tokią įmonę, nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Apelianto pateiktas skelbimas apie parduodamas finansinių sunkumų turinčios įmonės akcijas, nesant kitų įrodymų, nepagrindžia apelianto teiginių, kad įmonės akcijų įgijėjas turėjo ketinimų įsigyti finansinių sunkumų turinčią įmonę, kad tai buvo įprastinė jo verslo praktika ar pan. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apelianto nurodytas aplinkybes, kad akcijos buvo parduotos ne N. C., o asmeniui vardu S., kadangi N. C. ikiteisminio tyrimo apklausos protokolas šių apelianto teiginių nepatvirtina - N. C. mini asmenį vardu S., tačiau jį nurodo kaip tarpininką, kuris atvežė pasirašyti dokumentus, o ne kaip akcijų pirkėją. Be to, paties apelianto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme apie tariamai egzistavusį asmenį „pirkėją S.“ yra nelogiški, nenuoseklūs ir nepatikimi, kadangi mažai tikėtina, jog minimas asmuo būtų pirkęs įmonę nesusipažinęs su jos veikla, dokumentais, pavedęs įmonės veiklą mažai pažįstamam apeliantui, o pats dingęs. Tokias išvadas suponuoja ir aplinkybės, kad apeliantas teigia nežinantis nei šio asmens (vardu S.) pavardės, nei telefono numerio, nei jokių kitų kontaktinių duomenų, nebuvo kontaktavęs su juo nuo pat akcijų perleidimo, nors tariamai jo pavedimu pasirašinėjo įmonės dokumentus ir vykdė veiklą.
48. Apeliaciniame skunde atsakovas daug dėmesio skiria aplinkybei, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas akcijų pirkimo-pardavimo sandorių fiktyvumą, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto N. C. apklausos protokolu. Apelianto teigimu, šis įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimo, nes ikiteisminio tyrimo medžiaga civiliniame procese gali būti naudojama tik gavus aiškų rašytinį ikiteisminio tyrimo pareigūno sutikimą ją naudoti. Šiuo atveju toks sutikimas nebuvo gautas, kadangi prokurorės leidimas daryti protokolo kopiją negali būti aiškinamas plečiamai.
49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš esmės beveik visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų leistinumu, yra nauji ir nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, jau minėta, kad liudytoju apklausto N. C. apklausos protokolas buvo tik vienu iš byloje surinktų ir įvertintų įrodymų, liudijančių sandorių fiktyvumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas). Taigi, įrodymų leistinumas siejamas su įrodymų procesine forma, o ne su turiniu (šį apibūdina sąsajumo kriterijus). Byloje yra pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros I-ojo skyriaus prokurorės raštas dėl leidimo daryti N. C. apklausos protokolo kopiją, todėl konstatuotina, kad tyrimą atliekanti prokurorė išreiškė sutikimą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo ir toks įrodymas atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą.
50. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip įrodymą byloje naudojo N. C. apklausos protokolą, iš kurio turinio nustatė ginčijamų sandorių fiktyvumą, kadangi ir be šio įrodymo byloje yra kiti įrodymai ir nustatyti faktai, liudijantys ginčo sandorių fiktyvumą: N. C. nežinojo, kokia veikla vertėsi bendrovė ir nebuvo suinteresuotas akcijų įsigijimu; nėra duomenų apie tai, kad akcijų pasikeitimo faktas būtų įregistruotas bendrovės akcininkų vertybinių popierių sąskaitose, dėl ko N. C. neįgijo akcininko teisių ir pareigų (ABĮ 49 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457-686/2016); N. C. nei kaip akcininkui, nei kaip vadovui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai, turtas ir (ar) realus valdymas (nėra atitinkamų aktų, pas apeliantą liko visi bendrovės dokumentai, kuriais šis ir toliau disponavo (veikė bendrovės vardu kaip direktorius – pasirašinėjo dokumentus, inicijavo teisminius procesus ir kt.), vėliau dalį perdavė ENTT, dalį nemokumo administratoriui); bendrovė N. C. perleista be patalpų nuomos sutarties (sutartis su UAB „Daitas“ nutraukta), be darbuotojų (perėjo į UAB „Lenvela“), taigi, bendrovė nebevykdė jokios veiklos, neplanavo ir negalėjo jos tęsti. Be to, sudarant ginčijamus sandorius, nebuvo inventorizuojamas bendrovės turtas, įsipareigojimai, nebuvo rengiamos finansinės ataskaitos akcijų perleidimo dienai, nors verslo praktikoje be šių dokumentų akcijų perleidimo sandoriai nevyksta (byloje nėra ne tik akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, išrašų iš akcininkų vertybinių popierių sąskaitų, tačiau ir duomenų apie akcijų kainos sumokėjimą).
51. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Šiuo atveju bylos duomenys akivaizdžiai tvirtina, kad po akcijų perleidimo sandorių, nei įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, nei turtas, prisijungimai prie įmonės banko sąskaitų naujiesiems akcininkams nebuvo perduoti, taip pat nėra duomenų, kad už perleistas akcijas būtų atsiskaityta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog sandoriai nebuvo įvykdyti, kas taip pat suteikė pagrindą pripažinti juos tariamaisiais.
52. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; kt.).
53. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje įrodė, kad realus bendrovės akcijų perleidimas neįvyko, t. y. nei N. C., nei D. J. W. nebuvo perleistas nei bendrovės valdymas, nei jos dokumentai ir turtas, jie nesiėmė vykdyti bendrovės veiklos ir neatliko jokių su bendrove, jos veikla susijusių veiksmų. Atsakovai (ir apeliantas taip pat) ne tik to nepaneigė, neįrodė jokių realių sandorių teisinių padarinių, tačiau ir neatskleidė jokių savo elgesio, imituojant sandorių sudarymą, motyvų. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pripažinti bendrovės akcijų perleidimo sandorius fiktyviais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu
54. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BUAB „Šampano namai“ akcijų perleidimo momentu jau buvo nemoki, o tokius veiksmus, kaip akcijų perleidimas visiškai nepatikimam ir objektyviai net negalinčiam vystyti verslo asmeniui, pripažino sąmoningu jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu, o tai yra vienas iš tyčinio bankroto nustatymo požymių, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, kad bankrutuojančios įmonės akcijų perleidimo sandoriai nepatenka į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sritį, patys akcijų perleidimo sandoriai nepablogino jau nemokios įmonės finansinės padėties, be to, teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, suformuota byloje, kurios ratio decidendi nesutampa.
55. Teismų praktika šiuo klausimu yra vieninga - akcijų perleidimas visiškai nepatikimam ir objektyviai negalinčiam vystyti verslo asmeniui reiškia ne ką kitą, kaip sąmoningą jau nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą, o tai yra vienas iš tyčinio bankroto nustatymo požymių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017). Fiktyvūs akcijų perleidimo sandoriai ir iš to sekantis fiktyvus vadovų skyrimas yra žalingas bankrutuojančiai bendrovei, kadangi tokiu būdu išvengiama akcininkų ir vadovų pareigų bendrovei vykdymo. Tokie sandoriai neabejotinai kenkia tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesams, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad bankrutuojančios įmonės akcijų perleidimas nepatenka į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sritį (minėtame straipsnyje pateiktas sandorių sąrašas nėra baigtinis).
56. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o, nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra nustatyta, jog tiek N. C. (jokios verslo patirties neturintis asmuo, kuriam, kaip pats nurodė, fiktyviai įsidarbinti reikėjo tik dėl formalių dalykų, jam buvo visiškai nesvarbu, kokios bus jo fiktyvios pareigos), tiek neegzistuojantis D. J. W. negalėjo užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumo ir atsiskaitymo su kreditoriais. Tokiu būdu fiktyvus bendrovės nuosavybės ir valdymo perleidimas šiems asmenims reiškė galutinį jos sužlugdymą ir turto praradimą (nemokumo administratoriui nebuvo perduotas joks turtas).
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu
58. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų bei nustatytų aplinkybių pakanka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui konstatuoti, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo, kad UAB „Lenvela“ savo veiklą pradėjo remdamasi išimtinai BUAB „Šampano namai“ žmogiškaisiais ištekliais (t. y. perkeltais dirbti žmonėmis), be pertraukos vykdė tą pačią veiklą, tose pačiose patalpose naudojantis ta pačia įranga, turtu, pavadinimu, prekės ženklu, todėl yra pagrindas konstatuoti BUAB „Šampano namai“ bankrotą tyčiniu. Apeliantas nesutinka su pagrįstomis ir teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl veiklos į UAB „Lenvela“ perkėlimo, nors nagrinėjamu atveju minimos aplinkybės yra įrodytos ir akivaizdžios.
59. Apelianto teigimu, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija gali būti taikytina tik tuo atveju, jeigu įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę atlikus tos įmonės reorganizavimą arba atskyrus tos pačios įmonės dalį, o ne tuo atveju, kai yra įsteigiama nauja savarankiška įmonė, t. y., kad šiuo atveju minėta įstatymo nuostata nepagrįstai buvo pritaikyta, kadangi UAB „Lenvela“ buvo įsteigta nauja įmonė, nepriklausomai nuo BUAB „Šampano namai“ ir tarp šių įmonių valdymo organų ir (ar) narių nėra jokio tarpusavio ryšio.
60. Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Taigi, skirtingai nei nurodo apeliantas, tyčinis bankrotas šio straipsnio pagrindu gali būti konstatuojamas tiek reorganizavus įmonę, ar atskyrus jos dalį, tiek ir kitai įmonei perėmus nebaigtas vykdyti sutartis ar reikalavimo teises. Tokiu atveju įstatymas nereikalauja, konstatuojant tyčinio bankroto požymius, nustatyti sąsajas tarp bendrovių valdymo organų narių, dalyvių. Apelianto cituojamoje teismų praktikoje šis požymis įvertintas tik kaip vienas iš veiklos perkėlimą liudijančių faktinių požymių, tačiau ne kaip būtinas tyčinio bankroto konstatavimo kriterijus.
61. Siekiant konstatuoti veikos perkėlimą yra būtina nustatyti tik veikos tęstinumo per naują juridinį asmenį požymį, o šis nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas: pagal byloje esančius duomenis UAB „Lenvela“ įsteigta 2018 m. gegužės 2 d., valstybės įmonėje Registrų centre įregistruota 2018 m. gegužės 25 d., jos įstatinis kapitalas - 2 500 EUR. Tuo pat metu BUAB „Šampano namai“ akcininkai iš pareigų atleido vadovą R. Ž., o nauju direktoriumi paskyrė A. B. (apeliantą). UAB „Lenvela“ direktoriumi paskirtas R. M., buvęs BUAB „Šampano namai“ darbuotojas ir jos kreditorius. Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2018 m. liepos 27 d. į UAB „Lenvela“ perėjo dirbti šeši BUAB „Šampano namai“ darbuotojai. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamo tyčinio bankroto požymio konstatavimui nereikia konkretaus ar minimalaus perėjusių darbuotojų skaičiaus (pakanka fakto, kad dalis darbuotojų perėjo) ir būtent šių darbuotojų darbo jėga buvo pradėta veikla UAB „Lenvela“.
62. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nepakanka nustatyti vien fakto, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, o turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „Lenvela“ perėmė BUAB „Šampano namai“ su UAB „Daitas“ pasirašytos nuomos sutarties vykdymą.
63. BUAB „Šampano namai“ vykdė naktinio klubo „Mojito nights“ veiklą patalpose, kurias nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuomos sutarties pagrindu nuomojo iš UAB „Daitas“, išsinuomotos patalpos buvo pritaikytos naktinio klubo veiklai, patalpose sumontuota garso, vaizdo bei šviesos įranga, kurios dalį BUAB „Šampano namai“ panaudos pagrindais perdavė VšĮ „ZUZI muzika“. BUAB „Šampano namai“ nuo 2018 m. liepos 15 d. nutraukė patalpų nuomos sutartį, o nuo 2018 m. liepos 16 d. šias patalpas analogiškomis sąlygomis išsinuomojo UAB „Lenvela“ (sudarytos nuomos sutartys yra identiškos). Taigi, nors vertinant formaliuoju požiūriu buvo sudaryta atskira sutartis dėl nuomojamų patalpų, tačiau jų sudarymo aplinkybės skyrėsi esmingai: BUAB „Šampano namai“ iš UAB „Daitas“ išsinuomojo visiškai tuščias ir neįrengtas patalpas, įsipareigojo jas įrengti (sutarties bendrųjų sąlygų 2.5, 5.1 ir 5.11 punktai), už kurių 1 kv.m. nuomą nustatytas 15 EUR nuomos mokestis (viso 3 503,85 EUR +PVM); UAB „Lenvela“ iš UAB „Daitas“ už tą pačią kainą išsinuomojo visiškai įrengtas patalpas, kuriose be kita ko liko tiek bendrovei, tiek VšĮ „ZUZI muzika“ ir Ž. Ž. priklausę baldai, įranga, garso, vaizdo apšvietimo ir kt. technika (byloje nėra įrodymų, kad UAB „Lenvela“ būtų atlikusi kokias nors pertvarkas patalpose ar vykdomoje veikloje). Taigi, nuomos kaina iš esmės skirtingomis sutarčių sudarymo aplinkybėmis įrodo nuomos teisinių santykių tęstinumą (BUAB „Šampano namai“ nuomos sutartį su UAB „Daitas“ nutraukė 2018 m. liepos 15 d., o jau 2018 m. liepos 16 d. tose pačiose patalpose veiklą pradėjo UAB „Lenvela“) ), o ne naujų teisinių santykių sukūrimą (kitaip tariant sutarties perkėlimą), ką pagrįstai ir teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
64. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria buvo kritiškai įvertintas apelianto į bylą pateiktas UAB „Daitas“ 2020 m. gruodžio 7 d. raštas, kadangi teismo posėdžio metu apklausta UAB „Daitas“ direktorė R. Ž. negalėjo paaiškinti nei to rašto surašymo aplinkybių, nei jo turinio, nors raštas pasirašytas būtent jos (nurodė, kad apie UAB „Daitas“ veiklą, valdymą ir priimamus sprendimus nieko nežino). Taigi, minimas įrodymas pagrįstai ir teisingai įvertintas kritiškai.
65. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto perkėlimo į UAB „Lenvela“ fakto, kuris, kaip teigia apeliantas, yra būtinas norint taikyti LR ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje buvo akivaizdžiai nustatyta, jog UAB „Lenvela“ perėmė viso bendrovės valdyto (tiek nuosavybės teise, tiek kitu teisiniu pagrindu) turto, buvusio iš UAB „Daitas“ nuomotose patalpose, valdymą.
66. Byloje nėra ginčo, kad, pasibaigus patalpų nuomos santykiams ir perdavus nuomotas patalpas UAB „Daitas“ ir jau sekančią dieną tose pačiose patalpose ir tą pačią veiklą tęsiant UAB „Lenvela“, BUAB „Šampano namai“ iš nuomotų patalpų nepasiėmė ne tik bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto (baldų, įrengimų, kitų daiktų), tačiau ir panaudos teise valdomo turto, kurį buvo suteikusi VšĮ „ZUZI muzika“. Tuo tarpu naujai (vos prieš kelis mėnesius) įsteigta UAB „Lenvela“, pradėdama naktinio klubo veiklą tose pačiose patalpose, neturėjo turto ir lėšų, nebuvo gavusi jokių paskolų iš akcininkų ar trečiųjų asmenų (tokie duomenys į bylą nebuvo pateikti), jos įstatinis kapitalas buvo minimalus (tik 2 500 Eur). Taigi, ji neturėjo lėšų įsigyti itin brangią vaizdo ir garso techniką, indus, baldus ir kitą turtą, reikalingą veiklos vykdymui, tačiau nuomojamas patalpas perėmė su visu jose buvusiu turtu, ką 2020 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje pripažino ir UAB „Lenvela“ atstovas.
67. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas bendrovės valdyto turto, neatlygintinai perduoto naudoti UAB „Lenvela“, likimas, nes reikalavimai dėl šio turto išreikalavimo yra kitos bylos nagrinėjimo dalyku (Vilniaus apygardos teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-916-912/2020, kurioje yra pateiktas to paties apelianto A. B. apeliacinis skundas), tačiau tyčinio bankroto byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad UAB „Lenvela“ naktinio klubo „Mojito nights“ patalpas perėmė su visu jose buvusiu bendrovės valdytu turtu: bendrovės panaudos teise valdyto VšĮ „ZUZI muzika“ turto nuosavybėn įsigijimo dokumentai; antstolio atliktas to turto aprašas, pažymint, kad turtas, kuriuo anksčiau naudojosi bendrovė, buvo rastas tose pačiose naktinio klubo patalpose, pastarąsias jau valdant UAB „Lenvela“; UAB „Lenvela“ atsiliepimas byloje dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, kuriame UAB „Lenvela“ pripažįsta, kad nuomojamas patalpas perėmė su visu jose esančiu turtu (baldais, technika, kita įranga); Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-916-912/2020, kuris, nors ir nėra įsiteisėjęs, tačiau jame konstatuota ir UAB „Lenvela“ yra įpareigota grąžinti įvairų turtą VšĮ „ZUZI muzika“.
68. Veiklos tęstinumą įrodo ir tai, kad UAB „Lenvela“ naktinio klubo veiklą tęsė tuo pačiu pavadinimu, nors įprastomis rinkos sąlygomis pavadinimų tapatumas yra draudžiamas (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors apeliaciniame skunde atsakovas šias aplinkybes ir neigia, tačiau jo teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo, kad UAB „Lenvela“ toliau naudojo naktinio klubo „Mojito nights“ socialinio tinklo Facebook paskyrą, tą patį „Mojito nights“ logotipą. Iš iki šiol naudojamos naktinio klubo „Mojito nights“ Facebook paskyros ištraukos matyti, kad paskyra yra sukurta dar 2016 m. spalio 6 d., tiek paskyra, tiek tas pats logotipas buvo naudotas ir 2017 m. spalio 3 d., t. y., veiklą vykdant BUAB „Šampano namai“, ir 2018 m. rugpjūčio 30 d., t. y. veiklą perkėlus į UAB „Lenvela“, tas pats logotipas naudojamas ir iki šiol. Šios išvados nepaneigia ir apelianto argumentas, kad galimai egzistavo ir kita socialinio tinklo Facebook paskyra, kadangi byloje įrodytas 2016 m. sukurtos paskyros naudojimo reklamuojant naktinį klubą „Mojito nights“ tiek 2017 m., tiek 2018 m. rugpjūčio 30 d. faktas. Faktas, kad BUAB „Šampano namai“ logotipo nebuvo įregistravusi kaip prekės ženklo, nereiškia, kad būdama visiškai nesusijusi UAB „Lenvela“ galėtų tokiu pačiu logotipu pasinaudoti.
69. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Lenvela“ domeną mojitonaktys.lt įsigijo 2018 m. birželio 12 d., t. y., kai UAB „Šampano namai“ dar vykdė veiklą, kas akivaizdžiai rodo, kad jau tuo metu - apelianto A. B. vadovavimo laikotarpiu bendrovės veiklos nutraukimas ir bankrotas buvo planuojamas, kadangi bendrovėje oficialiai nedirbęs UAB „Lenvela“ vadovas R. M. domeno su svetimu pavadinimu įsigijęs nebūtų.
70. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad BUAB „Šampano namai“ veikla buvo perkelta į UAB „Lenvela“ ir toliau tęsiama, todėl pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pagrįstai pripažino tyčiniu taikydamas ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto prezumpciją.
Dėl R. Ž. veiksmų vertinimo
71. Apeliaciniame skunde atsakovas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, nurodo, kad tikrasis ieškovės ieškinio tikslas yra nukreipti dėmesį nuo buvusio bendrovės vadovo R. Ž. veiksmų, privedusių bendrovę prie bankroto. Tačiau šiuo atveju konstatuotina priešingai, nes, kaip tvirtina bylos duomenys, R. Ž. nei bankroto administratorius, nei kreditoriai jokių pretenzijų dėl blogo bendrovės valdymo ir (ar) jos privedimo prie bankroto nėra pareiškę. Tuo tarpu aptariami apelianto argumentai vertintini kaip siekis perkelti atsakomybę kitam asmeniui, nukreipiant dėmesį būtent nuo jo ir kitų atsakovų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju ieškinys ir jo reikalavimai yra pareikšti konkretiems atsakovams dėl to, kad jie atliko tyčinius neteisėtus veiksmus, kurie privedė bendrovę prie bankroto (bendrovė liko be jokio turto, o jos veikla perkelta ir toliau vykdoma per naujai įsteigtą juridinį asmenį), todėl plačiau dėl trečiojo asmens R. Ž. veiksmų ir (ar) veiklos teisėtumo nepasisakytina.
Dėl sprendimo motyvų pašalinimo
72. Apeliaciniame skunde be kita ko prašoma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų šio skundo netenkinti ir sprendimo nepanaikinti, iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus, kuriais teismas padarė kitiems savo sprendimo motyvams prieštaraujančias bei byloje esančių įrodymų neatitinkančias neteisėtas išvadas, t. y.: „Teismas sprendžia, kad akcijų perleidimas buvo atliktas atsakovams siekiant paslėpti duomenis apie įmonės tikrąją finansinę padėtį ir išvengti atsakomybės prieš kreditorius“ ir <...> tačiau tik tam, kad būtų sukurtas fiktyvus pagrindas nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį ir išvengti įmonės savininko bei direktoriaus pareigų, įtvirtintų teisės aktuose, bei atsakomybės prieš kreditorius <...>“. Tačiau toks apelianto prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
73. Kaip žinoma, sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra jį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012). Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti būtent ir yra skirtas tariamojo sandorio institutas.
74. Nors apeliantas teigia, kad teismo išvados dėl tariamųjų sandorių sudarymo priežasčių yra nepagrįstos, tačiau byloje surinktais įrodymais nėra paneigtos teismo išvados, kad ginčijamais BUAB „Šampano namai“ akcijų perleidimo sandoriais nebuvo siekiama realių teisinių padarinių – naujiesiems akcininkams perduoti bendrovės valdymą, bet sukurtas tik išorinis akcininkų (vadovų) teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo vaizdas (CK 1.86 straipsnis), kuriuo siekta išvengti galimos atsakomybės prieš kreditorius.
75. Tuo tarpu apeliantas skunde nenurodo, kaip kitaip galėtų būti įvertinti fiktyvių sandorių sudarymo tikslai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nemokumo administratorei ir ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai buvo perduota dalis dokumentų, neįrodo prašomų pašalinti teismo motyvų nepagrįstumo, kadangi buvo vertinami sandorių sudarymo tikslai sandorių sudarymo momentu, o ne atsakovo A. B. veiksmai po akcijų perleidimo sandorių sudarymo ir bankroto bylos BUAB „Šampano namai“ iškėlimo.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
76. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
77. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam neatlyginamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Marius Bajoras
Alma Urbanavičienė
Vigintas Višinskis