KLAIPĖDOS  APYGARDOS  TEISMAS

n u t a r t i s

Lietuvos respublikos vardu

2017 m. kovo 23 d.

Klaipėda 

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Editos Lapinskienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Irinai Valadkienei,

nuteistojo I. Č. (I. Č.) gynėjui advokatui Juozapui Surbliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo I. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir I. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo I. Č. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręstą šią kardomąją priemonę panaikinti.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas I. Č. suėmime būtas laikas nuo nuosprendžio paskelbimo, t. y. nuo 2017-01-13 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Č. nuteistas už tai, kad jis, būdamas nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu 9 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas, išvyko iš savo gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), ir slapstėsi nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų, dėl to 2014 m. gruodžio 31 d. buvo paskelbta paieška. Tokiu būdu I. Č. vengė atlikti nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 2016 m. vasario 3 d. 8.00 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis I. Č. nurodo, kad nesutinka padaręs tyčinį nusikaltimą. Teigia, kad tik tyrimo metu suvokė, jog padarė nusikalstamą veiką. Aiškina, kad nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės nesislapstė, o savo kaltę mato tik tą, jog nesidomėjo, kur turi kreiptis dėl paskirtos bausmės atlikimo. Nurodo, kad teismo posėdžių salėje suimtas nebuvo, sudarė sutartį su advokatu E. Kepeniu dėl kasacinio skundo ir šis nurodė, kad apie priimtą sprendimą jam bus išsiųstas pranešimas paštu. Pasak I. Č., iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 2 dienas jis išvykęs nebuvo ir nesislapstė. Jis visą laiką gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini). Šis jo gyvenamosios vietos adresas deklaruotas ir Darbo biržoje (b. l. 77). Liudytojas N. L. (N. L.) taip pat nurodė, jog gavo operatyvinę informaciją, kad jis, I. Č., gali būti bute, adresu (duomenys neskelbtini), ten jis ir buvo sulaikytas 2016-02-03. Nuteistojo teigimu, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl buvimo savo gyvenamojoje vietoje yra iškraipyti. Namuose pareigūnų jis nebuvo rastas, nes dirbo statybose (į darbą išeidavo 6.30 val., o grįždavo apie 20.00 val.), be to, būdavo, kad dėl užimtumo darbe namuose nenakvodavo 3–4 dienas per mėnesį. Liudytojo V. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad jis ne kartą laiku nuo 8.00 val. iki 17.00 val. buvo atvykęs jo, I. Č., gyvenamosios vietos adresu, tačiau apeliantas pažymi, kad tuo laiku jis būdavo darbe. Iš šio liudytojo parodymų matyti ir tai, kad jam, I. Č., jokie pranešimai, kada jis turėtų atvykti bausmės atlikimui ir kokiu adresu, nebuvo siųsti. Liudytojas V. P. nurodė ir tai, kad buvo patikrinta duomenų bazė ir nustatyta, kad jis, I. Č., dirba. Paskambinus į darbovietę UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. G. nurodė, kad jis įmonėje dirbo tik 2 dienas ir po to į darbą neatėjo. Apelianto teigimu, tokie liudytojo V. P. parodymai yra klaidingi, nes, kaip matyti iš „Sodros“ duomenų bazės, nuo 2014-11-13 iki 2014-12-15 fiksuotas draudžiamasis laikotarpis UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš darbo šioje įmonėje jis išėjo savo noru dėl darbo objektų trūkumų. Gali būti, kad duodamas parodymus liudytojas V. P. susipainiojo, nes laikotarpiu nuo 2015-08-11 iki 2015-08-20 jis dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, nuteistasis I. Č. nurodo, kad teisme kaip liudytoja buvo apklausta tik viena kaimynė, su kuria jis retai bendraudavo, kadangi į darbą išeidavo anksti ryte – 6.30 val., o iš darbo grįždavo apie 20.00 val. Apelianto nuomone, asmeniškai prisistatyti kaimynei jis neprivalėjo. Pasak I. Č., tik proceso metu jis suvokė, kad nusikalto, dėl to labai gailisi, tačiau prašo atsižvelgti į tai, kad tai netyčinis nusikaltimas, kad savo kaltę jis pripažįsta iš dalies, todėl mano, kad dėl savo klaidos yra nubaustas per griežtai.

Nuteistojo I. Č. gynėjas advokatas J. S. prašo nuteistojo I. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis I. Č. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl vengimo atlikti paskirtą bausmę, tačiau savo apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų ar pažeidimų, vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo pripažinti jį kaltu dėl vengimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Visi nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės jis nesislapstė ir iš savo gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), kur visą laiką gyveno ir vėliau buvo sulaikytas, išvykęs nebuvo, dienomis nebūdavo namuose, nes dirbo, apylinkės teismo buvo įvertinti bei motyvuotai paneigti bylos duomenų, kurie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, kontekste.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai I. Č. pripažino kaltu pagal BK 242 straipsnį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikydamasis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais – iš dalies paties nuteistojo I. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais bei kaip liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų policijos pareigūnų V. P. ir N. L. parodymais ir teisme ištirtais rašytiniais įrodymais, juose užfiksuota informacija. Šie įrodymai, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl I. Č. kaltės padarius BK 242 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

BK 242 straipsnyje numatytos dviejų nusikalstamų veikų sudėtys – asmens, nuteisto arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimto, vengimas atlikti paskirtą bausmę, ir asmens, laikinai išleisto iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos, negrįžimas nustatytu laiku be svarbios priežasties. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvioji minėto nusikaltimo sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Veikos pagal BK 242 straipsnį kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiais veiksmais nuteistasis vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pats vengimo terminas nusako nuteisto asmens tyčinius veiksmus – elgesio pasirinkimą.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino, jog įrodyta, kad I. Č., būdamas nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas, išvyko iš savo gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), ir slapstėsi nuo nuosprendį vykdžiusių pareigūnų, dėl to 2014-12-31 buvo paskelbta jo paieška.

Nuteistasis I. Č. savo apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jo veiksmuose piktybinio vengimo atlikti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę požymių, aiškina, kad jis tik proceso metu suprato padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau teigia, kad tai padarė ne tyčia, o dėl neatsargių savo veiksmų. Su šiais apelianto skundo argumentais sutikti negalima.

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. Č. Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-06 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-255/2014, kuriuo buvo panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-29 nuosprendžio dalis dėl I. Č. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl heroino platinimo) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo I. Č. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 metams ir 6 mėnesiams; taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl I. Č. išteisinimo dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų „Clonazepami“ neteisėto laikymo, turint tikslą jas platinti, o nuosprendžio dalis, kuria I. Č. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl „Tramadol“ laikymo), pakeista, perkvalifikuojant šią nusikalstamą veiką į BK 260 straipsnio 2 dalį ir I. Č. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų – 117 vnt. „Tramadol“ tablečių ir 14 vnt. tablečių „Clonazepami“ neteisėto įgijimo ir laikymo, turint tikslą jas platinti) laisvės atėmimu 8 metams ir 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinus šias bausmes dalinio sudėjimo būdu, buvo nuteistas galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant suėmime būtą laiką nuo 2012-09-04 ir bausmės, paskirtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-29 nuosprendžiu, atliktą laiką iki 2014-03-06.

Taigi, kaip matyti, Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-06 nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-29 nuosprendis, I. Č. buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Byloje neginčijamai nustatyta, kad apie šį procesinį sprendimą I. Č. žinojo, nes teismo posėdyje, kuriame buvo skelbiamas Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-06 nuosprendis, dalyvavo ir šis procesinis sprendimas jam buvo įteiktas pasirašytinai. Tačiau, pasak I. Č., jis nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo nesislapstė, visą laiką gyveno tuo pačiu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), oficialiai dirbo, o pareigūnai galėjo nerasti jo gyvenamosios vietos adresu, nes jis į darbą išeidavo anksti ryte ir grįždavo vėlai vakare, todėl ir kaimynė galėjo jo nematyti. Tokie nuteistojo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Priešingai nei teigiama nuteistojo I. Č. apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad jis, žinodamas apie jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, sąmoningai vengė ją atlikti, tyčia išvykdamas iš savo gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), ir slapstydamasis nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų. Remiantis kaip liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu apklaustų policijos pareigūnų V. P. ir N. L. parodymais, nustatyta, kad siekdami surasti ir pristatyti nuteistąjį I. Č. atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jie ne kartą buvo nuvykę I. Č. gyvenamosios vietos adresu, tačiau jo bute nerado. Tai yra liudytojas V. P. nurodė, kad 2014-11-26 su kolega nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), tačiau buto durų niekas neatidarė, paklausus kaimynų dėl I. Č., 525 bute gyvenanti S. V. nurodė, kad pastarojo apie pusmetį nematė ir nežino, kur jis galėtų būti. Ieškant I. Č., nurodytu adresu buvo nuvykę ir 2014 m. gruodžio 3, 8, 10 ir 15 dienomis, tačiau jo bute nerado. Nustačius, kad I. Č. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paskambinus į jo darbovietę, įmonės direktorius J. G. nurodė, kad I. Č. jų įmonėje dirbo tik 2 dienas, po to į darbą nebeatėjo (todėl buvo fiksuotos pravaikštos) ir kur jis galėtų būti, nežino. Su I. Č. nebuvo galima susisiekti ir mobiliuoju telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). I. Č. keletą kartų buvo ieškota ir nakvynės namuose, adresu Šilutės pl. 8 ir Viršutinė g. 21, Klaipėda, tačiau ir ten jis nebuvo rastas. Kadangi jo surasti nepavyko, todėl buvo išsiųsti dokumentai dėl I. Č. paieškos paskelbimo (b. l. 42–43, 118–19). Liudytojas N. L., patvirtindamas savo 2016-02-09 tarnybiniame pranešime (b. l. 1) nurodytas aplinkybes, parodė, kad nuo 2014-12-31 vykdė I. Č. paiešką. Vykdant paiešką buvo gauta operatyvinė informacija, kad I. Č. gali būti bute, adresu (duomenys neskelbtini), kur nuvykus 2016-02-03 jis buvo sulaikytas. Pažymėjo, kad kriminalinės žvalgybos duomenys buvo gauti prieš sulaikymą (b. l. 30–31, 134). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio vyriausiojo postinio A. L. (L.) 2014-12-30 tarnybiniame pranešime, be kita ko, nurodyta, kad gyvenamoji vieta, adresu (duomenys neskelbtini), tikrinta 2014-11-26, 2014-12-03, 2014-12-08, 2014-12-10, 2014-12-15 ir 2014-12-29, tačiau buto durų niekas neatidarė. Kaimynė S. V., gyvenanti 525 bute, paaiškino I. Č. nemačiusi apie pusę metų, kur jis galėtų būti, nurodė nežinanti. Buvo bendrauta ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybos vadovu J. G., jis nurodė, kad I. Č. jų firmoje dirbo 2 dienas, po to nebeatėjo į darbą, kur jis gali būti, nežino. VRM CDB duomenimis I. Č. nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, nedirba, Darbo biržos duomenimis, I. Č. gyvena (duomenys neskelbtini), mob. tel. (duomenys neskelbtini), telefonas išjungtas, nakvynės namuose nesilanko, tikslinga skelbti šio asmens paiešką (b. l. 38). Šie duomenys paneigia apelianto skundo argumentus, kad jis iš savo iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), išvykęs nebuvo ir nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų nesislapstė, nes, kaip matyti, jis ne kartą pareigūnų buvo tikrintas namuose, tačiau nerastas. Nors apeliantas teigia, kad namuose jis nebuvo rastas, nes dirbo (į darbą išeidavo anksti ryte ir grįždavo vėlai vakare), o liudytojas V. P. nurodė, kad jo ieškojo darbo metu, t. y. laikotarpiu nuo 8.00 val. iki 17.00 val., tačiau, kaip nurodė I. Č. jo gyvenamosios vietos adresu ieškoję pareigūnai, neradus jo ir pasiteiravus kaimynų, 525 bute gyvenanti S. V. nurodė, kad I. Č. nematė jau pusmetį ir nežino, kur jis yra. Nors apeliantas teigia, kad su kaimyne nebendravo, tačiau vien dėl to netikėti S. V. pareigūnams nurodyta aplinkybe, kad I. Č. apie pusmetį ji nematė, pagrindo nėra, nes nebūtina bendrauti su asmeniu, kad matytum, ar jis gyvena kaimynystėje ar ne. Kita vertus, aplinkybę, kad I. Č. ne kartą buvo tikrintas pareigūnų jo gyvenamosios vietos adresu ir nerastas, patvirtina anksčiau aptarti liudytojų parodymai.

Apelianto teigimu, pareigūnų namuose jis nebuvo rastas, nes buvo tikrintas darbo metu. Tačiau, nors „Sodros“ duomenimis, nuo 2014-11-13 iki 2014-12-15 registruotas I. Č. draudžiamasis laikotarpis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015-08-11 iki 2015-08-20 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, kaip nurodė liudytojas V. P., paskambinus į I. Č. darbovietę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur, kaip matyti iš „Sodros“ duomenų, jis dirbo šiek tiek daugiau nei mėnesį, įmonės direktorius J. G. nurodė, kad I. Č. jų įmonėje dirbo tik 2 dienas, po to į darbą nebeatėjo ir jam buvo fiksuojamos pravaikštos. Šie duomenys paneigia apelianto skundo argumentus, kad pareigūnų jis nebuvo rastas namuose, nes visą laiką dirbo. Pažymėtina ir tai, kad I. Č. ikiteisminio tyrimo apklausos metu, skirtingai nei apklausiamas teisme, nurodė, kad dirbo kituose miestuose, nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio oficialiai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kai dirbo, į savo gyvenamąją vietą grįždavo tik porą kartų per savaitę (b. l. 57–58). Todėl apylinkės teismas pagrįstai I. Č. parodymus vertino kaip pastarojo pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir byloje surinktiems bei skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartiems įrodymams, kurių apelianto skundo argumentai nepaneigia. Apeliantas teigia, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra iškraipyti, tačiau pažymėtina, kad tokią versiją jis iškėlė tik apeliaciniame skunde, tuo tarpu apklausiamas teisme apie tai nenurodė, ikiteisminio tyrimo apklausos metu pastabų dėl 2016-07-20 įtariamojo apklausos protokole užfiksuotų jo parodymų pastabų nepareiškė, priešingai, pasirašytinai patvirtino, kad jo parodymai iš jo žodžių surašyti teisingai (b. l. 58). Be to, I. Č. ikiteisminio tyrimo apklausos metu dalyvavo ir jo gynėjas advokatas Modestas Švažas (b. l. 54, 59), jis taipogi jokių pastabų dėl įtariamojo I. Č. apklausos nepareiškė. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog jis buvo sulaikytas bute (duomenys neskelbtini), jo kaltės dėl vengimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę nepaneigia, nes, kaip minėta, pareigūnų ne kartą tikrintas šiuo adresu jis nebuvo rastas, kaimynė patvirtino, kad apie pusmetį I. Č. nematė, o, kaip nurodė liudytojas N. L., operatyvinė informacija, kad I. Č. gali būti bute, adresu (duomenys neskelbtini), buvo gauta tik prieš pat I. Č. sulaikymą. Apelianto skundo argumentas, kad dėl nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, jo advokatas padavė kasacinį skundą, taip pat nepaneigia jo kaltės dėl vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę, nes, kaip matyti, jo kasacinis skundas buvo išnagrinėtas 2015-05-26, o I. Č. pareigūnų buvo sulaikytas tik 2016-02-03, t. y. praėjus daugiau nei 8 mėnesiams po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas I. Č. kasacinis skundas. Visų šių aptartų duomenų visuma rodo I. Č. tyčią išvengti teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Įvertinęs aptartų duomenų visumą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl I. Č. tyčinio vengimo atlikti paskirtą laivės atėmimo bausmę. Tokie I. Č. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 242 straipsnį.

Priešingai apelianto tvirtinimui, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistajam I. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs ne tik rašytinę bylos medžiagą ir liudytojų parodymus, bet ir paties I. Č. parodymus, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl I. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas I. Č. už BK 242 straipsnyje numatytą tyčinį nusikaltimą mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis kaltės nepripažino, savo elgesio kritiškai nevertino, nusikalto būdamas anksčiau teistas, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį I. Č. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam I. Č. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti skundžiamo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendžio ir I. Č. išteisinti jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Byloje gautas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, valstybės naudai išieškoti iš nuteistojo 46,32 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jo gynybą. Prašymas netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš I. Č., įvertinus tai, jog pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015). Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo turto ir pajamų lygį, patvirtinantį, kad jis išgali susimokėti už gynybą. Tokie duomenys yra esminiai, sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (kasacinė nutartis Nr. 2K-167-693/2016).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo I. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                              Violeta Miliuvienė

Kolegijos teisėjai                                                                                                                              Savinijus Katauskas

Edita Lapinskienė