Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-03-21][nuasmenintas nuosprendis byloje][1-15-317-2016].docx
Bylos nr.: 1-15-317/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AB "DNB lizingas" civilinio ieškovo baudž. byloje atstovas
Kategorijos:
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius)
Turto iššvaistymas (BK 184 str.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Bendroji dalis
Bendroji dalis
Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas (BK IX skyrius)
Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas (BK IX skyrius)
Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys (BK 67 str.)
Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys (BK 67 str.)
Bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo bausmės (BK X skyrius)
Bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo bausmės (BK X skyrius)
Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Procesinės prievartos priemonės
Kardomosios priemonės
Suėmimas
Suėmimo skyrimas, pagrindai ir sąlygos
Suėmimo skyrimo tvarka (BPK 123 str.)
Įtariamojo įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (BPK 135 str.)
Rašytinis pasižadėjimas neišvykti ( BPK 136 str.)
Kardomosios priemonės panaikinimas ar pakeitimas (BPK 139 str.)
Kitos procesinės prievartos priemonės
Teisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nurodymų nevykdantiems asmenims taikomos prievartos priemonės (BPK 163 str.)
Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Nuosprendžio priėmimas (BPK XXIII skyrius)
Nuosprendžio priėmimas (BPK XXIII skyrius)
Nuosprendžių rūšys, surašymas ir paskelbimas (BPK 302 str., 308 str.)
Nuosprendžių rūšys, surašymas ir paskelbimas (BPK 302 str., 308 str.)
Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami reikalavimai (BPK 297-307 str.)
Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami reikalavimai (BPK 297-307 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-15-317/2016

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00437-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                       2.3.6.4.5.; 14.7.1.; 14.7.2.;1.1.10.1.; 1.1.9.1.;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

                                             NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 9 d.

     Kaunas             

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, Daivai Aliulienei, Dianai Zadrauskaitei, K. G., dalyvaujant prokurorui Ovidijui Vasiliauskui, gynėjams advokatams Rolandui Mištautui ir Rūtai Survilienei , kaltinamiesiems D. J., E. Ž., civilinio ieškovo atstovui E. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

D. J. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, išsiskyręs, išsilavinimas aukštesnysis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini),  teistas 2000-12-06 Jurbarko raj. apylinkės teismo, teistumas išnykęs,

kaltinamas pagal LR BK 24 str. 4 d. 184 str. 2 d., 24 str. 4 d. 184 str. 1 d.

 

E. Ž. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininko padėjėjas, vedęs, išsilavinimas vidurinis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal LR BK 24 str. 6 d. 184 str. 2 d., 24 str. 6 d. 184 str. 1 d.

 

                                                                          n u s t a t ė:

 

D. J. kaip organizatorius veikdamas bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005-12-20 E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A.“ (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006-08-29 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55  AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-24  įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį, įmokų daugiau nemokėjo ir 2011-01-03  gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku  ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir, neturėdamas Banko sutikimo, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko banko turtas nebuvo sugrąžintas, tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą.

Be to, jis kaip organizatorius, veikdamas bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005-12-20 E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A.“ (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006-05-17 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-29 įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal  Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku  ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko banko turtas nebuvo sugrąžintas, tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje buvusį svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ 19666,63 Lt turtinę žalą.

E. Ž. kaip padėjėjas veikdamas bendrininkų grupėje su D. J., 2005-12-20 organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A.“ (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006-08-29 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55  AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-24 D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko Banko turtas nebuvo sugrąžintas, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą.

Be to jis kaip padėjėjas veikdamas bendrininkų grupėje su D. J., 2005-12-20 organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A.“ (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006-05-17 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-29 D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal  Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko Banko turtas nebuvo sugrąžintas, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ 19666,63 Lt turtinę žalą.

Kaltinamasis D. J. kaltu pagal pareikštus kaltinimus neprisipažino. Jis teisme paaiškino, kad 2005 metais jo pažįstamas K. K. paprašė jo peržiūrėti vienos bendrovės -UAB „A.“ dokumentus: VMI deklaracijas, Sodros dokumentus t.y. patikrinti ar sumokėti Sodrai mokesčiai, ar tinkamai pateiktos visos ataskaitos. Tuo metu UAB „A.“ direktore ir savininke buvo J. S., su kuria K. K. tarėsi dėl šios įmonės akcijų pirkimo. J. S., sutarusi su K. K. ir pardavė turėtas akcijas V. B., kuris tapo ne tik bendrovės akcininku, bet ir jos direktoriumi. D. J. dalyvavęs tame sandoryje tik tiek, kad peržiūrėjęs visą bendrovės dokumentaciją. Šios bendrovės veikloje jis nedalyvavęs, nes tuo metu dirbo vadybininku (duomenys neskelbtini) registruotoje Ž. A. PĮ „S.“. Vėliau dirbo „S.“ prokuristu. Įmonė „S.“ užsiėmė automobilių bei autodetalių pirkimu ir pardavimu, įvairių su ta veikla susijusių paslaugų teikimu. Įmonė buvo sudariusi su UAB „A.“ paslaugų administravimo sutartį, pagal kurią UAB „A.“ Ž. A. įmonei „S.“ mokėdavo kas mėnesinį atlygį už suteiktas paslaugas bei konsultacijas. Kadangi „S.“ įmonė pardavinėjo automobilius tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tai „A.“ irgi norėjo įsigyti tokių automobilių lizingo būdu. „A.“ vadovybei sutiko padėti jo pažįstamas A. Ž., kuris jam asmeniškai buvo sakęs, kad gali padėti įsigyti naujus automobilius. A. Ž. jam  buvo minėjęs, jog turi lizingo bendrovėje pažįstamų, kurie parengs ir supildys lizingui reikalingą tam tikrą dokumentaciją. A. Ž. padedant, kaltinime nurodyti automobiliai „Mazda 3“ ir „MB CL55 AMG“, kurie iki tol buvo Ž. A. įmonės „S.“ nuosavybė, perėjo UAB „A.“ nuosavybėn. Prieš tai „S.“ įsigytas automobilis „MB CL55 AMG“ buvo pirktas iš fizinio asmens, o „Mazda 3“ buvo pargabenta iš Amerikos ir buvo pirkta iš UAB „G.“.

Kaltinamasis neigia, kad pirko iš J. S. UAB „A.“ akcijas ir buvo šios bendrovės akcininku. Jis nurodė, jog J. S. net nepažinojo, o kontaktų su ja turėjo ir bendravo K. K.. Būtent K. K. D. J. paprašęs surasti žmogų, kuris sutiktų būti „A.“ direktoriumi. K. K. jam paaiškino, jog naujo direktoriaus reikia dėl to, kad tuo metu direktoriumi buvęs V. B. netiko bankams kaip direktorius, nes turėjo bankams įsiskolinimų. D. J. pasiūlė šios bendrovės direktoriumi laikinai pabūti savo pažįstamam E. Ž.. Šiam sutikus, E. Ž. tapo pastoviu UAB „A.“ direktoriumi.

Pasak kaltinamojo D. J., dirbdamas Ž. A. „S.“ prokuristu ir vadybininku, jis rūpinosi automobilių prekyba - nuo jų pirkimo UAB „S. vardu“, iki pardavimo kitiems asmenims bei investuotų lėšų sugrąžinimo į „S.“ sąskaitas. Pardavus automobilius, jam buvo visiškai neįdomu, kas toliau su jais bus, nes nupirktus automobilius realizavęs brangiau, jis sugražindavo įmonei ne tik jos investuotus pinigus, bet ir papildomą uždarbį, be to užsidirbdavo ir pats. Kaltinime nurodyti automobiliai, kaip ir eilė kitų automobilių, UAB „A.“ vardu buvo nupirkti todėl, kad A. Ž. pareiškė, jog automobilis „Mazda“ reikalingas važinėjimui lizingo bendrovėje Vilniuje dirbančiam R. B. tėvui. „Mazdos“ jų įmonėje „S.“ tuo metu buvo nupirktos dvi - pilka ir geltona. A. Ž. išrinko „Mazdą“, kuria važinėjo R. B. tėvas, o „MB CL55 AMG“ jis išsirinko sau važinėti – reprezentacijai. R. B. tėvas ir A. Ž. turėjo mokėti lizingo įmokas už automobilius, kuriais naudojosi. A. Ž. tokiu būdu buvo įgijęs dar ir automobilį „Ford Thunderbird“, kuris buvo įgytas lizingu per „(duomenys neskelbtini)“, Ž. A. IĮ „S.“ vardu, tačiau važinėjo juo A. Ž.. Kadangi A. Ž. nustojo mokėti lizingo įmokas, šį automobilį D. J. atsiėmė iš A. Ž. ir gražino jį į „(duomenys neskelbtini)“.

D. J. nurodo, jog kaltinime nurodyti ir UAB „A.“ priklausę automobiliai „Mazda“ ir „MB CL55 AMG“ buvo A. Ž. perduoti ir jo valdomi, kaip ir nemažai kitų automobilių - „Suburban Chevrolet“, „Mazda 6“ ir „Peugeot“ automobiliai. Kada vienas „(duomenys neskelbtini)“ vadovų, kurio pavardės jis nepamena, jam paskambinęs paprašė padėti susigražinti  bendrovei A. Ž. paimtus automobilius, D. J. pradėjo skambinėti A. Ž., kad šis sugražintų automašinas. Vieną „Peugeot“ jis iš A. Ž. pats paėmė ir nuvežė į (duomenys neskelbtini) aikštelę prie (duomenys neskelbtini), kur automobilį su rakteliais paliko. Antrą „Peugeot“, kai susitiko su tuo pačiu vadovu ir skambino Ž., šis nurodė kažkokį tai adresą kažkokiame kaime bei nurodė, kad ten yra automobilis. Tas pats vadovas ten nusiuntė žmones ir ten kokias tris valandas jie laukė, kol vyko automobilio perdavimo procedūra. Po to tam „(duomenys neskelbtini)“ vadovui D. J. pasakė, kad negali daugiau dalyvauti tokioje veikloje, nes neturi tam teisės. Pasiūlė suteikti kokius tai įgaliojimus ar surasti kokius tai teisinius pagrindus, kad jis galėtų iš A. Ž. reikalauti sugražinti automobilius, nes tik pažinodamas A. Ž., tačiau neturėdamas jokių įgaliojimų, jis vos ne prievartavo jį gražinti tuos automobilius.

Kuomet buvo pasigesta automobilių, Iškviestas tiek į ekonominę policiją, tiek ir į policijos autotransporto vagysčių skyrių, jis pareigūnams nurodęs, kas galėjo naudotis tomis „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis mašinomis, kas jas po lizingavimo turėjo, kaip jas įgijo, nurodė tų žmonių telefonus, adresus - viską ką žinojo, tačiau pareigūnai neieškojo tų automobilių, tame tarpe ir kaltinime nurodytų „Mazda 3“ ir „Mercedes“. Policijos darbuotojai ėjo lengviausiu keliu - skambindavo jam ir liepdavo ieškoti automobilių, jei jis nenori, kad būtų jam iškelta baudžiamoji byla

Kaltinamasis tvirtina, jog kaltinime nurodytus automobilius „Mazda 3“ ir „Mercedes“ buvo paėmęs ir turėjo Ž.. D. J. tik pardavinėjo tuos automobilius UAB „A.“, nes jo pagrindinė užduotis įmonėje buvo kuo daugiau jų parduoti. Automobiliai iki juos parduodant lizingu UAB „A.“, buvo IĮ „S.“ nuosavybė, o po pardavimo lizingu, jie buvo perduoti „A.“. A. Ž. dalyvavo lizingavimo procese kaip tarpininkas. „S.“ nebūtų tų automobilių pardavusi „A.“ ir nebūtų gavusi tokių pinigų, jei ne A. Ž.. Tik per A. Ž. ir jo sutartą lizingavimą, jie pardavė tuos automobilius „A.“, kadangi šis turėjo pažįstamą R. B., dirbusį „(duomenys neskelbtini)“ Vilniuje. A. Ž. per R. B. tėvą ir patį R. B. padėdavo D. J. realizuoti automobilius bendrovėms lizingu, sutvarkydavo visus dokumentus. D. J. svarbiausia buvo, kad „S.“ parduotų savo automobilius ir gautų už juos pinigus.

D. J. teisme paaiškino, kad nepamena, ar būtent E. Ž. buvo UAB „A.“ vadovas ir atstovas automobilių „Mazda 3“ ir „MB CL55 AMG“ pardavimo metu, ar ant pirkimo dokumentų pasirašė E. Ž., nes tuo metu tik turėdavo organizuoti automobilio pardavimą. Sutvarkius pirkimo dokumentus, UAB „A.“ įregistruodavo automobilį pirmiausiai lizingo bendrovės vardu, ir tik tada pinigai už automobilį patekdavo į „A.“ sąskaitą. Jau po to „A.“ perduodavo gautus pinigus pagal sutartį jo atstovaujamai bendrovei „S.“.

Kaltinamasis taip pat paaiškino, kad abu kaltinime nurodytus automobilius - „Mazda“ ir „MB CL55 AMG“ jis yra perdavęs ne tiesiogiai E. Ž., kaip „A.“ atstovui, o A. Ž., nors pagal pirkimo dokumentus automobiliai buvo parduodami UAB „A.“. Jis ir nepamena, ar šių automobilių pardavimo metu UAB „A.“ vadovas buvo E. Ž. – jei tuo metu šios UAB vadovas buvo E. Ž., tai dokumentuose buvo nurodyta, jog automobilis perduodamas E. Ž., jei kažkas kitas – tai buvo nurodyta, jog jis perduotas kitam tos bendrovės atstovui. Jis tik išsirašydavo pirkimo-pardavimo sąskaitą ir pasirašydavo priėmimo-perdavimo sutartis. Jas pasirašydavo su UAB „A.“ atstovu, perregistruodavo šios bendrovės vardu ir viskas. Pagal dokumentus automobilį D. J. atiduodavo „A.“, tačiau kaltinime nurodytus automobilius su UAB „A.“ vadovų žinia pasiimdavo A. Ž..

D. J. taip pat patvirtino, kad 2009 metais gan trumpą laiko tarpą jis ir pats vadovavo UAB „A.“, perėmęs vadovavimą iš E. Ž., tačiau tuo metu UAB „A.“ jau neužsiėmė jokia veikla. Kuomet bendrovei vadovavo J. S., tai bendrovėje vyko ūkinė veikla - bendrovė pirkdavo, parduodavo itališkas plyteles. Kai UAB „A.“ ėmė vadovauti V. B., o po jo ir E. Ž., jo žiniomis jokia veikla bendrovėje nebuvo vykdoma. Kai „A.“ vadovavimą perėmė E. Ž., D. J. „A.“ kaip „S.“ atstovas parduodavo tik automobilius. „A.“ tuos automobilius pagal lizingo sutartis perduodavo kitiems klientams t.y. perlizinguodavo. Tad kaltinime nurodyti du automobiliai buvo perduoti A. Ž., tačiau vienu jų važinėjo R. B. tėvas, o kitu automobiliu naudojosi pats A. Ž.. Ne vien šiais automobiliais jie abu naudojosi, buvo ir kitų automobilių, kurie jiems buvo perduoti naudotis. A. Ž. buvo lizingu įgijęs automobilį tiek iš „S.“, tiek ir iš kitų įmonių, nes pats dėl skolų negalėjo savo įmonės vardu iš lizingo bendrovių gauti pirkti automobilių, o UAB „A.“ tuos automobilius lizinguodavo jam netiesioginio lizingo būdu. Kadangi ši bendrovė automobilius faktiškai būdavo įgijusi kaip savo nuosavybę, tai gaudavosi, kad ji atlikdavo taip vadinamą antrinį “back“ lizingą.

D. J. neigia nurodęs E. Ž., kaip tapti UAB „A.“ direktoriumi. Tai K. K., susitaręs su J. S., norėjo pirkti UAB „A.“ akcijas, todėl paprašęs D. J., kad šis surastų žmogų, kuris taptų formaliai šios bendrovės akcininku ir direktoriumi. Tai jis tai ir padarė  - paprašė tapti akcininku ir direktoriumi E. Ž., o šis sutiko. Tas akcijų pirkimas-pardavimas buvo formalus dalykas, nes nei iš jo, nei iš E. Ž., K. K. nereikalavo jokių pinigų už akcijas. Pinigai už „S.“ parduotas „Mazda 3“ ir „MB CL55 AMG“ buvo pervesti į IĮ A. įmonės „S.“ sąskaitą. Kai „A.“ gavo pinigus iš banko, tada ir sumokėjo šiuos pinigus IĮ A. įmonei už jos parduotus automobilius.

Vadovavimą UAB „A.“ jis perėmė 2009 metais iš E. Ž.. Tai įvyko dėl to, jog lizingo bendrovė,  kai jai nebuvo mokami pinigai už lizinguotus automobilius, pradėjo jų reikalauti iš E. Ž., tiesiog jį terorizuodavo. Bankas tiesiog kiaurą parą reikalaudavo iš jo arba mokėti įmokas, arba gražinti automobilius, kurių jis neturėjo. D. J., tapęs tuo metu vietoj E. Ž. UAB „A.“ vadovu, lizingo bendrovei iš karto pranešė, jog „A.“ vardu lizingu pirkti automobiliai yra arba pas A. Ž., arba pas kitus asmenis. Tapus direktoriumi, nereikėjo jam aiškintis, kur tie automobiliai yra, nes jis gerai žinojo, kad abu kaltinime nurodyti automobiliai yra pas A. Ž.. Lizingo bendrovės atstovams jis tuomet paaiškino, pas ką tie automobiliai yra ir kur jų ieškoti. Tie asmenys - A. Ž., A. U., P., K., B. tais automobiliais važinėjo mieste. A. Ž. prašymu, 2009 metais jis buvo nuvykęs prie R. B. tėvo namų, nes A. Ž. pasakė, kad R. B. tuo automobiliu padarė avariją. Atvykęs prie R. B. tėvo namų Kaune, jis matė ten stovinčią apdaužytą Mazda 3, kuri buvo lizinguota UAB „A.“ vardu. Kadangi automobilis buvo apdraustas Kasko draudimu, B. prašė pasidomėti, kokia tvarka reikia tvarkyti dokumentus, kaip ten viską suforminti. Tai jis pasakęs, kad reikalinga pažyma iš policijos, kurioje būtų nurodyta, kur ir kaip įvyko autoįvykis, po to pasiūlė pateikti tą pažymą draudimui ir gauti išmoką. Po jo 2009 metais UAB „A. direktoriumi buvo paskirtas M. P.. Taip nusprendė akcininkai, o būtent jam teko įdarbinti jį direktoriumi. Jis tik buvo su M. P. Registrų centre, Sodroje, dalyvavo priduodant jo paskyrimo dokumentus.

D. J. žinoma, jog kaltinime nurodyti automobiliai ėjo iš rankų į rankas. Jo žiniomis, paskutinis „Mazda 3“ naudojosi A. U., o „MB CL55 AMG“ važinėjo A. Ž.. Kai banko atstovai klausė apie visus UAB „A.“ lizingu parduotus automobilius, jis A. Ž. klausė, kur yra tie automobiliai. Tas sakydavo, kad grąžins, bet kai reikėjo gražinti, automobilių nebuvo. D. J. sugebėjo iš A. Ž. paimti tik du lizingu įgytus „Peugeot“ automobilius, kurių vieną grąžino (duomenys neskelbtini), o kitą perdavė lizingo bendrovei. Dėl visų kitų lizinguotų automobilių jis visus duomenis perdavė autotransporto priemonių vagysčių skyriui.

Kaltinamasis E. Ž. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad jam pareikšti kaltinimai neatitinka tikrovės. Jis neiššvaistęs jam perduoto UAB „A.“ turto, tame tarpe automobilių „Mazda 3“ bei „MB CL55 AMG“,  ir niekam jų neperdavęs. Šį jam patikėtą turtą valdė kiti asmenys. Jis nurodė, kad 2005 m.  dirbo vienoje bendrovėje „L.“ ir bendravo su D. J.. Ten pat dirbo ir K. K., su kuriuo jis taip pat bendravo. E. Ž. įsidarbinus UAB „T.“, D. J. jam kartą pasakė, kad vienoje įmonėje, kaip vėliau paaiškėjo UAB „A.“, kuri iš principo jokios veiklos nevykdė, maždaug pusmečiui reikalingas vadovas – direktorius, kadangi buvęs direktorius yra išvykęs. Kadangi D. J. jam atrodė patikimas, jis sutikęs įsidarbinti. Tuomet D. J. pas jį atvažiavo su K. K. ir ėmė klausinėti, ar jis neturi kokių tai skolų bankuose. Jam paaiškinus, kad jis niekam nėra įsiskolinęs, jie pasakė, kad įsidarbinus UAB „A.“ direktoriumi, E. Ž. nieko nereikės daryti, tik pasirašyti bendrovės ataskaitas ir jas pateikti mokesčių inspekcijai, o visa kitą tvarkys jie, o dirbti reikės tik pusmetį, kol grįš bendrovės direktorius. Pažadėjo mokėti atlyginimą - popieriuje maždaug 3300 Lt, o į rankas 2000 Lt. Jiedu pasiūlė jam tapti ne tik direktoriumi, bet ir bendrovės akcininku. Sutikus, kažkuris jų, bet atrodo D. J., jam atvežė dokumentus - UAB „A.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei skyrimo direktoriumi dokumentą. Juos jis pasirašė ir formaliai tapo šios bendrovės akcininku ir direktoriumi. Tiksliai nepamena iš ko pirko tas akcijas, bet atrodo iš V. B. arba J. S.. Dokumentus nuvežė į Registrų centrą užregistruoti. Pinigus jam mokėjo D. su K.. Jie mokėjo įvairiai, nebuvo taip, kad atėjo mėnesio pabaiga ir tau įkrito į sąskaitą pinigai. Pinigai buvo mokami epizodiškai, atvežant ir atiduodant juos savaitės pabaigoje tai 500, tai 300 ar 400 Lt. Pinigus jam perduodavo tai D. J., tai K. K. ar šiaip koks kitas asmuo, kuris atvažiuodavo pas jį į darbą jų pavedimu. Jam tik perduodavo pinigus ir pasakydavo, kad pinigus perdavė K. K.. Jiedu jam atveždavo pasirašyti ir dokumentus gal kokius 3 mėnesius, tačiau kokie tai buvo dokumentai, neskaitė. Tuo metu jis dirbo fotolaboratorijoje, prekiavo reikmenimis fotografijai. Būdavo daug žmonių, todėl jam atvežtų dokumentų jis neskaitydavo – pasirašydavo neskaitęs, nes jais pasitikėjo. Neskaitė dėl to, kad reikėdavo dirbti tiesioginį darbą, o būdavo taip, kad ir po 30 žmonių būdavo darbovietėje. Taip darė dėl to, kad jam buvo reikalingi papildomi pinigai, nes atlyginimo gaudavo nedaug - 600 Lt.

D. J. jam pradžioje sakė, kad įmonė „A.“ nevykdo jokios veiklos, bet vėliau, pasirašinėdamas dokumentus, jis pastebėdavo, kad jam atveždavo pasirašyti tai kokią pirkimo-pardavimo sutartį, tai sąskaitą. Jis pasirašydavo, nes manė, jog jau vykdoma veikla, o iš dokumentų buvo matyti, kad bendrovėje yra ir kažkokie darbuotojai. Tai buvo matyti iš Sodros, VMI ataskaitų. Matė iš dokumentų, kad bendrovė prekiauja automobiliais bei statybinėmis medžiagomis. Jo žiniomis, įmonė pardavė apie 20 automobilių. Žino tai dėl to, kad juos reikėdavo užregistruoti, išregistruoti ir jis dalyvaudavo įregistravimo ir išregistravimo procedūrose.  Kai „A.“ nupirkdavo automobilį, jis jį įregistruodavo, o parduodant automobilį, turėdavo dalyvauti išregistruojant. Už kokias lėšas buvo perkami „A.“ vardu automobiliai, negali pasakyti, nes buvo tik formalus direktorius, jo darbas buvo pasirašyti jam D. J. ar K. K. pateiktus dokumentus. Veiklos pats jis nevykdė, bet mano, jog bendrovėje buvo pakankamai žmonių, kurie atlikdavo savo pareigas.

Jam dirbant „A.“ direktoriumi, vėliau atsirado ir lizingo sutartys, pagal kurias bendrovės vardu buvo įgyti įvairūs automobiliai. Jis tais automobiliais nedisponavo, tačiau kai kuriuos jų tikrai matė. Pas jį buvo atvažiavę ir lizingo bendrovės žmonės, apžiūrėti lizingu nupirktų  automobilių. Jei neklysta, 2006 metų spalio mėnesį „(duomenys neskelbtini)“ atstovė L. L. apžiūrinėjo UAB „A.“ priklausiusius automobilius, pirktus lizingu. Ji viską apsižiūrėjo, nusifotografavo automobilius, jų kėbulo numerius apžiūrėjo. Kiek jam žinoma, už bendrovės vardu lizingu įgytus automobilius buvo mokama, tačiau kas ir kiek mokėjo, jis nežino, nes nesidomėjo.

2006 m. rugpjūčio mėn. pagal lizingo sutartį UAB „A.“ įgijo automobilį „MB CL55“, Kaip administracijos ir įmonės vadovas jis pasirašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Tą automobilį, kaip jam dabar žinoma, gavo A. Ž.. Jis to automobilio neturėjo, nors pasirašė dokumentus. Pats asmeniškai jo neprisiėmė ir niekam neatidavė. Automobilis matyt jau buvo kažkieno žinioje, tačiau jis nežino kieno. Kadangi viską darė D. J., tai jis ir gali apie tai atsakyti, nes realiai D. J. su K. K. visą bendrovės verslą valdė.

E. Ž. nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jam gimė sūnus ir jis išėjo tėvystės atostogų. Nuo to laiko UAB „A.“ nedirbo ir jokioje bendrovės veikoje nedalyvavo. 2006-12-12 išeidamas atostogų, visą bendrovės turtą paliko. Dokumentų perdavimo jis su niekuo nepasirašė. Parašė tik prašymą atostogoms, paskyrė direktoriumi V. B. ir išėjo. Kadangi pradėjus dirbti „A.“ direktoriumi, jam niekas neperdavė jokio turto, tai ir jis turto niekam neperdavė – jokios  perdavimo procedūros nebuvo. Jei būtų pasirašytas turto priėmimo-perdavimo aktas, tai jis būtų ir šioje byloje.

Jis pamena, kad 2006 m. spalio mėn., lizingo bendrovės atstovei L. L. buvo parodyti kaltinamajame akte nurodyti automobiliai. Susitikimas su ja įvyko, nes paskambinusi L. L. pasakė, kad jai riekia pamatyti visus automobilius.  Tada jie suorganizavo su D., kad automobiliai būtų pristatyti. Lizingo bendrovės atstovai matė automobilius, jokių pretenzijų nepareiškė,  nieko nesakė.

Nuo lizingo sutarčių sudarymo momento iki kol išėjo tėvystės atostogų, paskui vaiko auginimo atostogų,  „A.“ įmokas už automobilius mokėjo D. J., A. Ž.. Kartais mokėjo ir jis pats, kai jam pinigus perduodavo D. J. arba A. Ž.. Jie jam paduodavo pinigus, ir jis padarydavo pavedimą. Fiziškai tą laikotarpį kai jis dirbo bendrovėje, kaltinime nurodyti  automobiliai realiai buvo, jis yra juos matęs ne vieną kartą mieste važinėjančius. Vienu jų matė važinėjantį R. B. tėtį V. B.. Asmeniškai jis nekontroliuodavo įmokų mokėjimo. Kai jam paskambindavo iš lizingo bendrovės, kad pradelstos įmokos už lizingu nupirktus automobilius, jis skambindavo D. J. ir informuodavo jį, kad nesumokėtos įmokos. Skambinti K. K. jis prisibijodavo. Jo nuomone, K. K. įmonėje „A.“ buvo kaip partneris arba bendrasavininkas, kaip ir A. Ž.. Jis buvo bendrovėje tik formalus direktorius, jokių pinigų neturėjo, turto nevaldė. Jam tik sakydavo, kad jis yra direktorius, tačiau jis realiai bendrovei nevadovavo.  Buvo grupė žmonių, kurie dirbo savo darbą, į kurį jis neturėjo kištis. Pasirašydamas dokumentus, jis galvojau, kad viskas bus gerai.

Civilinio ieškovo - AB (duomenys neskelbtini) atstovas E. S. teisme nurodė, jog palaiko civilinio ieškovo pareikštą civilinį ieškinį ir prašo jį priteisti iš abiejų kaltinamųjų solidariai. Jis paaiškino, jog tyrimo metu buvo pareikštas 260979,51 Lt civilinis ieškinys, kadangi kaltinimai kaltinamiesiems buvo pareikšti ne dėl dviejų, o dėl trijų automobilių iššvaistymo. Į civilinį ieškinį buvo įtraukta ir automobilio Mercedes C320“ vertė, sudaranti 52422,31 Lt sumą. Tyrimo metu paaiškėjo, jog automobilis „Mercedes C320“ buvo Latvijos respublikoje pavogtas, o kaltinimai E. Ž. ir D. J. pareikšti tik dėl dviejų automobilių iššvaistymo, todėl šiuo metu bendrovė reiškia civilinį ieškinį 208557,20 Lt arba 60402,34 EUR sumai, o ieškinio 52422,31 Lt sumai atsisako. Atstovo nuomone, kadangi abu kaltinamieji veikė bendrai, žalą turi atlyginti solidariai. Dėl kaltinime nurodytų automobilių „Mazda“ ir „Mercedes“ civilinį ieškinį kitose bylose AB (duomenys neskelbtini) nėra pareiškusi, civiline tvarka ieškiniai nebuvo nagrinėjami.

Apklausta liudytoja N. S. paaiškino, kad D. J. yra jos sugyventinis, tačiau jai nieko nėra žinoma apie tai, kad D. J. būtų dirbęs UAB „A.“ ar kažkaip tai su ja susijęs. D. J. užsiima automobilių prekyba, tačiau kokioje įmonėje jis dirba, ji nežinanti. Bendrovės „A.“ pavadinimas galbūt jai ir yra girdėtas, bet ji pati niekad nėra joje dirbusi, nėra tvarkiusi šios bendrovės buhalterinės apskaitos. Automobilių Mazda 3 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei MB CL55AMG valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pas D. J. ji nėra mačiusi, jais pati nevažinėjo. Pažįsta E. Ž., tačiau kokiomis aplinkybėmis ir kur susipažino, nepamena.

Liudytoja J. L. nurodė, jog kaltinamasis E. Ž. yra jos sūnus. Jai žinoma, kad sūnus dirbo UAB „A.“ direktoriumi, tačiau negali pasakyti, kokio pobūdžio buvo bendrovės veikla. Sūnaus darbinę veiklą šioje bendrovėje ji su juo neaptarinėjusi. Edvinas jos pagalbos tvarkant kokius tai buhalterinius dokumentus neprašė, nors ji su dukra turi apskaitos įmonę ir joje dirba finansininkės pareigose. Jai nėra tekę tvarkyti kokius tai UAB „A.“ dokumentus ir nėra žinoma, kas tvarkė šios bendrovės buhalterinę  apskaitą.

2006 metais į jos bei dukters apskaitos įmonę dėl „(duomenys neskelbtini)“  ir  „(duomenys neskelbtini)“ bendrovių apskaitos kreipėsi sūnaus pažįstamas D. J., kuris paprašė padėti vesti buhalterinę apskaitą šiose įmonėse. Ji maniusi, kad D. J. yra tų bendrovių akcininkas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis nėra jų akcininkas. Apie UAB „A.“ su D. J. jai neteko kalbėti, jokių šios bendrovės dokumentų D. J. jai nebuvo pateikęs. Su sūnumi E. jis niekad neaptarinėjo UAB „A.“ buhalterinės  apskaitos klausimų, nes sūnus neturėjo buhalterinio išsilavinimo. Jeigu reikėdavo patarimo, sūnus kreipdavosi į ją, klausdavo apie darbo užmokesčio mokėjimą, kreipdavosi kitais klausimais, tačiau tai nebuvo susiję su konkrečia UAB „A.“ ar jos buhalterine apskaita.

              Liudytoja K. R. parodė, jog pažįsta kaltinamuosius D. J. ir E. Ž., kadangi jai nuo 2007-03-05 iki 2009-09-01 teko dirbti UAB „A.“. Tuo metu buvo motinystės atostogose, tačiau dirbo bendrovėje vertėjos pareigose. Vertė iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą bendrovės sutartis, iš kurių suprato, kad bendrovė vertėsi automobilių prekyba. Nepamena, kas konkrečiai ją įdarbino, nes elektroniniu paštu gavo pasirašytus įdarbino dokumentus. Dokumentus vertimui ji taip pat gaudavo elektroniniu paštu arba juos atveždavo kažkas iš bendrovės darbuotojų, tačiau nepamena kas tai darydavo. Negali pasakyti, koks asmuo atveždavo jai vertimui dokumentus ne tik todėl, kad nepamena, bet ir dėl to, kad bendrovės darbuotojų ji nepažinojo. Atlyginimą už vertimus jai pervesdavo per banką į jos asmeninę sąskaitą. Ji nėra dariusi jokių UAB „A.“  mokėjimų bankuose už automobilius, o pagal išverstas sutartis negali pasakyti, kiek tiksliai bendrovė buvo įsigijusi automobilių, tačiau jų buvo nemažai. Darbo santykius ji nutraukė savo noru.

               Liudytoja Ž. V. paaiškino, jog kaltinamąjį E. Ž. pažįsta iš matymo, kadangi 2006 metais sausio mėn., datos tiksliai nepamena, įsidarbino jo vadovaujamoje bendrovėje „A.“. Internete radusi skelbimą, kad UAB „A.“ ieško vadybininkės, susidomėjo ir įsidarbino. Ją įdarbino E. Ž., tuo metu buvęs  UAB „A.“ direktoriumi. Įmonė buvo registruota (duomenys neskelbtini), tačiau ji dirbo (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini). Tame pastate dirbo ir E. Ž.. Jai buvo mokamas 2500 litų atlyginimas, kuri mokėdavo E. Ž.. Tuo metu UAB „A.“ pagrindinė veikla buvo prekyba statybinėmis medžiagomis, pardavinėjo blokelius, glaistą, mišinį. Kiek jai žinoma, automobiliais bendrovė neprekiavo. Jos pagrindinė pareiga buvo klientų paieška, reklama. Ieškojo klientų, kurie domėjosi statybinėmis medžiagomis, nuveždavo sutartis pasirašyti užsakovui. Jos darbas buvo su popieriais, jeigu atsirasdavo klientas, reikėdavo nuvežti sutartį, kad pasirašytų. Sutartis paruošdavo direktorius, o ji tik nuveždavo jas užsakovui. Be to priimdavo užsakymus statybinėms medžiagoms. UAB „A.“  ji dirbo iki 2009 metų liepos mėnesio. Išėjusi iš darbo daugiau jokių reikalų su UAB „A.“ neturėjo. Apie tai, kad UAB „A.“ lizingo būdu buvo įsigijusi automobilių, ji nežinojo, jų niekada nebuvo mačiusi. Pats direktorius E. Ž. važinėjo senu nuosavu automobiliu „Opel Kadet“. Įmokų už automobilius ar bankinių pavedimų UAB „A.“ vardu ji niekada neatlikinėjo.

              Liudytojas R. V. paaiškino, kad kaltinamuosius D. J. ir E. Ž. pažįsta. Su D. J. seni pažįstami, draugai, o su Ž.  susipažino per žmonos darbą. Jo žmona Ž. V. nuo 2006 m. iki 2009 m. dirbo UAB „A.“ vadybininke. Kokį darbą atlikdavo jo žmona toje bendrovėje, jis tiksliai nežino. Su E. Ž. susipažino, kai jis buvo atvažiavęs autodetalių, nes žmona buvo davusi jo kontaktus. E. Ž. paskambino, atvažiavo ir taip jiedu susipažino, nes jis jau penkiolika metų dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, prekiaujančia autodetalėmis. Po darbo neteko bendrauti su E. Ž.. Nepamena, kad UAB „A.“ vardu 2007-11-07 būtų atlikęs kokią tai įmoką banke. Apie tai nieko pasakyti negali, tačiau mano, jog gal kas paprašė tai padaryti. Negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad atlikti įmoką banke paprašė atlikti D. J.. Negali pasakyti, ar D. J. dirbo UAB „A.“, jis jam apie tai neminėjo. Kad UAB „A.“ turi lizingo būdu iš banko paėmę automobilių, jam nebuvo žinoma. A. Ž. jis nepažįsta.

Apklaustas liudytoju R. B. patvirtino, kad nuo 2003-2006 m. laikotarpyje  dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku - ekspertu. Pagal pareigas jis konsultavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientus, supažindavo juos su įmonės teikiamomis paslaugomis, atlikdavo iš klientų gautų finansinių dokumentų analizę, rengdavo dokumentus finansavimo sprendimo priėmimui. Pamena, kad 2006 metais į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi UAB „A.“, sudaryti lizingo sutartis lengviesiems automobiliams. Kreiptis į jį šios bendrovės vadovybei rekomendavo jo tėvo buvęs bendradarbis A. Ž.. Matyt pagal finansinius dokumentus UAB „A.“ buvo patikima įmonė, nes jai buvo suteiktas lizingas. Sprendimą dėl lizingavimo priimdavo lizingo bendrovės vadovybė, atsižvelgiant į kredito rizikos specialistų vertinimus. UAB „A.“ banke atstovauti galėjo tik sutartis pasirašęs bendrovės direktorius E. Ž.. Kadangi sutartis yra pasirašęs būtent E. Ž., tai su juo jis ir bendravo rengiant dokumentus. Gali būti, kad dokumentai buvo siunčiami ir faksu ar elektroniniu paštu. Kiek ir kokių automobilių norėjo lizinguotis UAB „A.“, nepamena. Taip pat negali prisiminti, ar tarp lizingu įgytų automobilių buvo automobiliai  „Mazda 3“ ir „MB CL AMG“ . Į jį besikreipiantiems klientams jis išaiškindavo, kokie dokumentai reikalingi norint sudaryti lizingo sutartį. Pateikus lizingo gavėjo paraišką bei priklausančius dokumentus, ruošdavo dokumentus finansavimo sprendimo priėmimui ir pateikdavo juos sprendimo teisę turintiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams. Priėmus teigiamą finansavimo sprendimą, buvo sudaromos lizingo, pirkimo-pardavimo ar kitos nuo priimto sprendimo priklausančios sutartys. Sutartys su klientu galėjo būti pasirašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ būstinėje, filialuose ar kliento biuruose. Kur ir su kuo buvo pasirašinėjamos sutartys dėl „Mazda 3“ ir „MB CL AMG“ automobilių nepamena. Pasirašius šias sutartis, daugiau jokių reikalų su UAB „A.“ neturėjo. Automobiliai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu užregistruoti anksčiau, negu pasirašytos lizingavimo sutartys negalėjo būti, kadangi VĮ „Regitra“ be sutarčių automobilių neregistruoja.  Apie tai, kad vėliau buvo nustota mokėti lizingo įmokas už automobilius „Mazda 3“ ir „MB CL AMG“ ir jie dingo, taip pat nieko nežino. Nebuvo jokių susitarimų su A. Ž. ar kitu asmeniu, kad kas nors jam duotų naudotis lizinguojamu automobiliu, A. Ž. nėra perdavęs jam jokio turto. Transporto priemone - automobiliu Mazda 3 jis pats niekad nedisponavo. Pilkos spalvos Mazda 3 automobiliu yra važinėjęs jo tėvas V. B., kuris automobilį pas kažką tai nuomojosi. Nežino, ar tai tas pats automobilis, kuris UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo lizinguojamas  UAB „A.“  vardu.

Liudytoja J. K. nurodė, kad niekada nedirbo UAB „A.“, tačiau ši bendrovė jai žinoma. Jos vyras S. K. iš UAB „A.“ nuomojosi automobilį Mazda 3 v/n (duomenys neskelbtini). Žino, kad tas automobilis buvo ne UAB „A.“ nuosavybė, o lizingo bendrovės. Pagal susitarimą pilnai sumokėjus lizingo įmokas, automobilis būtų perrašytas jos vyro vardu. Su banku jokio susitarimo nebuvo, buvo tik susitarimas su UAB „A.“. Jos vyras, nuomodamasis automobilį, bendravo su kažkokiu tai L. iš UAB „A.“. Vyras grąžino automobilį tam L., iš kurio automobilį ir gavo. Mazda 3 automobiliu vyras važinėjo apie 10 mėnesių. Įmoka už nuomą kas mėnesį būdavo apie 800 Lt., ją per banką mokėjo ji, nes mokėti prašė jos vyras S. K., kuris pagal nuomos sutartį ir naudojosi automobiliu Mazda 3. Įmoka buvo mokama į lizingo bendrovės sąskaitą. 2010 metais automobilis Mazda 3 buvo gražintas bendrovei. Vyras jai pasakė, kad bendrovėje reikalai nekokie, kad jam pasiūlė iš karto sumokėti visą likusią sumą už automobilį. Kadangi tokių pinigų jie neturėjo, mašiną grąžino. Kur šiuo metu yra automobilis nežino. Nepažįsta K. K., E. Ž., D. J..

Apklaustas teisme liudytoju S. K. paaiškino, jog kaltinamųjų nepažįsta ir apie UAB „A.“ nieko nežino. Jo draugas L. P. žinojo, kad jis ieško mašinos. L. jam pasakė, kad viena bendrovė (duomenys neskelbtini) ieško žmonių, kas galėtų už šios firmos automobilį sumokėti lizingą, o paskui, išmokėjus visą lizingo sumą, perrašytų sumokėjusiam asmeniui  automobilį. Sakė, kad tai bendrovei sunkūs laikai, todėl ji nesugeba sumokėti lizingo. S. K. pasiskaičiavo, kad apsimoka tokiu būdu įsigyti automobilį, pasitarė su žmona ir nutarė automobilį taip įsigyti. L.  gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau jo adreso jis nežino. Tokiu būdu jis išsinuomojo automobilį Mazda 3, kurio technikiniame  pase automobilio savininke buvo nurodyta UAB „A.“. L. jam atvežė sutartį, kurią jis pasirašė, ir gavo automobilį. Visą nuomos laikotarpį mokėjo sutartyje nustatytą įmoką lizingo bendrovei.  Paskui, praėjus gal 10 mėnesių, jam paskambino L. ir pasakė, kad bendrovė bankrutuoja ir jai reikia grąžinti lizingo bendrovei visą 19000 litų automobilio likutinę vertę, arba grąžinti mašiną. Kadangi tiek pinigų jis tuo metu neturėjo, grąžino automobilį L. P.. L. jam duotoje pasirašyti standartinėje sutartyje buvo nurodyta, kad bendrovė jam atiduoda automobilį, jis moka lizingą už automobilį, o išsimokėjus pilnai lizingą, bendrovė įsipareigoja perrašyti automobilį jo vardu.

Liudytojas M. P. parodė, kad 2009 metais neturėjo darbo ir buvo registruotas darbo biržoje. Tai žinojęs jo pažįstamas K. Ū. pasiūlė įsidarbinti įmonėje, kuri nevykdo jokios veiklos, tačiau rengiasi pradėti ją vykdyti. Kadangi tuo metu nieko neveikė, pagalvojo, kad gal tai įmonei pradėjus veiklą, gaus kokių nors pajamų. M. P. sutiko įsidarbinti ir jam K. Ū. paaiškino, kad ta bendrovė yra UAB „A.“, kuri anksčiau užsiėmė prekyba plytelėmis, po to prekyba automobiliais, o įmonės akcininkai neturi žmogaus į įmonės direktoriaus pareigas. Jis pasiūlė jam būti bendrovės direktoriumi. Jam sutikus, K. Ū. supažindino su D. J.. D. parengė kažkokius tai dokumentus, nusivežė į Registrų centrą, kur jis pridavė D. jam pateiktus dokumentus ir buvo įregistruotas UAB „A.“  direktoriumi. Realiai jis toje bendrovėje nieko aš nedirbo, būdavo namuose ir nežino, ar buvo koks bendrovės ofisas ar buveinė. Nežino, ar buvo pranešta Sodrai apie jo įdarbinimą bendrovėje. Jam D. sakė, kad firma tik kol kas nevykdo veiklos, bet kada bus nutarta, kokia veikla užsiimti, jam praneš ir jis tada pradės darbuotis. Jam nei D. J. nei kas kitas jokio atlyginimo per visą laiką nemokėjo. Pridavus dokumentus Registrų centre, jis dar kelis kartus buvo susitikęs su D. J. apie darbą, bet po to D. daugiau nebematė. Taip nuo 2009-07-29 jis formaliai tapo UAB „A.“ direktoriumi, tačiau jokios veiklos nevykdė. Praėjus laiko tarpui, gal pusmečiui, K. paklausus, ar neatsirado kokių nors darbų, jis nieko negalėdavo atsakyti. Kadangi ir toliau jokios veiklos ilgą laiką nebuvo, jis ne kartą vis skambino K. Ū., D. J., kad pasakyti, jog nusprendė išeiti iš darbo. Tačiau šie vis liepdavo dar palaukti, o paskui jau nebeatsiliepdavo į jo telefoninius skambučius. Jokių UAB „A.“ buhalterinių dokumentų jis nėra gavęs ir nėra jų matęs. Kad UAB „A.“ vardu buvo sudarytos lizingo sutartys ir bendrovės vardu lizingu paimti automobiliai, jis nežinojo. Negali pasakyti, ar Sodrai buvo pranešta, jog jis buvo įsidarbinęs UAB „A., pats jis to nedarė. Prašė jį atleisti į direktorių jau po pusės metų nuo įsidarbinimo, nes nebuvo jokių pajamų, bet buvo atleistas tik 2013 metais. 

Apklaustas liudytoju A. U. parodė, kad UAB „A.“ niekada nėra dirbęs ir nėra girdėjęs apie tokią įmonę. Jis visą gyvenimą pardavinėjo automašinas, tačiau automobilio Mazda 3 pats niekada neturėjo ir nėra naudojęsis tokio modelio automobiliu. E. Ž. nepažįsta, o D. J. pažįsta tik iš matymo. D. J. yra jam padėjęs tik sutvarkyti kažkokio tai jo automobilio techninę apžiūrą, daugiau su juo jokių reikalų jis neturėjęs. Jokios jo bendrovės ar paties D. J. turtu bei automobiliais nėra naudojęsis. Kažkada tai naudojosi tik D. J. jam duotu įmonės mobilaus ryšio telefonu. Įmonės „A.“ jis nežino ir jos paslaugomis nesinaudojo, jokių reikalų su tokia bendrove neturėjo. Šios įmonės automobilių nėra vairavęs. L. P. nepažįsta. Jis 5 metus buvo paieškomas, nes Vokietijoje išduotas paieškos orderis nuo 2005 m. iki 2010 m., ten nagrinėjama byla dėl narkotikų susivienijimo.

Liudytojas V. B. patvirtino, kad kaltinamuosius pažįsta. Su D. J. susipažino seniai, gal prieš 10 metų, kuomet dirbo "(duomenys neskelbtini)" įmonėje. Jų buvo bendri draugai, tai per juos ir susipažino su D.. Su Ž. jį supažindino D. J.. 2005 metais, tikslios datos nepamena, jis įsidarbino UAB „A.“ direktoriaus pareigose ir dirbo apie 2-3 mėnesius. Vėliau, paskyrus bendrovės direktoriumi E. Ž., jis dirbo vadybininku (duomenys neskelbtini) ir tvarkė su mokesčių inspekcija susijusią dokumentaciją (duomenys neskelbtini) VMI, Sodroje, dirbo kitus su dokumentais susijusius darbus. UAB „A.“ dirbo apie metus laiko. Pats automobilių nepirko ir nepardavinėjo, dirbo tik su dokumentais, iš kurių buvo matyti, kad vyksta kažkokie automobilių pardavimai. Jam teko vieną bendrovės mašiną įregistruoti bei motociklą (duomenys neskelbtini) „Regitroje“. Mokėjimų už lizingu bendrovės įgytus automobilius niekada nėra mokėjęs ir niekada niekas to neprašė daryti. Nieko konkretaus apie automobilių pirkimą, naudojimą, realizavimą, nežino. Pagrindinis bendrovės ofisas buvo (duomenys neskelbtini), kuomet vadovavo E. Ž.. D. J. kaip tarpininkas buvo, ką reikėdavo jis perduodavo jam arba atsiųsdavo per tarpmiestinių autobusų vairuotojus, o jis dokumentus pasiimdavo iš stoties siuntų skyriaus. Matydavo įvairius dokumentus su E. Ž. pavarde bei parašais. Dokumentus jis pristatydavo į VMI arba Sodrą ir toks buvo jo darbas. Atlyginimą už darbą jis gaudavo iš D. J., kuris jam atveždavo pinigus, duodavo pasirašyti algalapiuose. Šis mokėjo jam po 200-300 litų į mėnesį. Jis pats bendrovės vardu nepasirašinėjo jokių sutarčių, neturėjo antspaudo. Kuomet pradžioje darbo dirbo trumpą laiką direktoriumi, tai turėjo antspaudą įmonės registracijos pažymėjimą, tačiau jie buvo pavogti iš jo automobilio Mitsubishi Colt Šiauliuose. Apie vagystę buvo pranešęs Šiaulių PK. Po to buvo užsakyti naujas antspaudas bei bendrovės pažymėjimas ir jis juos gavo. Iš bendrovės darbuotojų su niekuo nebendravo, nes jų nebuvo, bent jau jis nieko nepažinojo. Tik kas mėnesį ar tris yra matęsis su E. Ž., kai šis tapo direktoriumi. Šiaip jis darbo klausimais bendravo tik su D. J.. Ar turėjo kokius tai automobilius bendrovė „A.“, jis nežino, jų nėra matęs. Neprisimena, kad būtų daręs kokius tai pinigų pervedimus už bendrovės automobilių lizingą. Dar dirbdamas direktoriumi, jis neturėjo jokio įmonės turto, nieko nepriėmė ir jokio turto E. Ž. neperdavė. Joks automobilis jam nebuvo skirtas. Dirbo iš viso gal metus UAB „A.“, o išeidamas visus dokumentus atidavė D. J.. Kas pasirašė jo atleidimo dokumentus, jis nepamena.

Apklaustas liudytoju K. K. tyrimo metu ( 2 t., b. l. 83) parodė, kad apie 2005-2007 metus, tiksliai nepamena, dirbo Ž. A. personalinėje įmonėje „S.“. Tiesioginis vadovas įmonėje buvo D. J.. 2006 m. apie birželio mėnesį, sugedus įmonės automobiliui, D. J. davė pasinaudoti automobiliu „MB CL55 AMG“, sidabrinės spalvos. Kam priklausė automobilis, nežino. Minėtu automobiliu naudojosi tik apie 2-3 dienas, paskui jį grąžino D. J.. Daugiau automobilio nematė, kur jis gali būti, nežino.

Liudytojas L. P. paaiškino, kad pažįsta kaltinamąjį D. J.. Jiedu susipažino maždaug 2006 metais, tačiau kokiomis aplinkybėmis, nepamena. Po pažinties jie artimai nebendravo, bet susitikę pasikalbėdavo kaip pažįstami, jokių piniginių reikalų neturėjo. Jis tuo metu dirbo autoservise „(duomenys neskelbtini)“, darbo reikalais atvykdavo į (duomenys neskelbtini), tai susitikdavo su D. pasiklausti kažko, pasidomėti kur galima rasti kokių tai detalių ar pan.  Kuo vertėsi D. J., jam tiksliai nebuvo žinoma, bet kai jam reikėdavo autodetalių, tai D. patardavo, kur galima pigiau jų įsigyti. D. jam nėra siūlęs įsigyti automobilių. Maždaug 2007-2008 metais D. supažindino jį su savo pažįstamu vardu A., kuris papasakojo, jog turi pažinčių ir gali padėti įsigyti automobilių lizingu ne pradinio įnašo. Kadangi jam tuo metu automobilio nereikėjo, tai jis tokiu automobilių įsigijimu nesusidomėjo. Liudytojas patvirtino 2014-03-10 tyrėjui duotus parodymus, kad jo kaimynai S. ir J. K. jam pasakė, jog norėtų įsigyti naujesnį automobilį lizingu, tačiau neturėjo pradinio įnašo. 2009 metais, datos jis nepamena, susitikęs atsitiktinai Vilniuje A., jis jam pasakė, kad jo kaimynai norėtų lizingu įsigyti automobilį. Šis paaiškino, kad yra įvairių automobilių ir, pasitaikius geresniam variantui, jis paskambins. A. neužilgo jam paskambino ir pasakė, jog yra neblogas Mazda 3 automobilis, kurį galima įsigyti geromis sąlygomis lizingu, be pradinio įnašo, tik mokant bankui lizingo įmokas. Jis apie tai papasakojo S. K. ir šis panoro automobilį įsigyti. Jie sutarė, jog A. atvarys automobilį S. K. prie namų (duomenys neskelbtini). Ten L. P. susitiko su A., kuris atvarė automobilį Mazda 3. Jis jam atidavė automobilį ir raktelius, kuriuos jis vėliau perdavė S. K.. Kiek pamena, jokių sutarčių su S. K. nebuvo pasirašoma – A. tik paliko automobilį, nurodė lizingo bendrovės sąskaitą, kur reikės pervesti pinigus už automobilį, ir jie išsiskyrė. L. P. perdavė automobilį ir jo dokumentus S. K.. Po to S. maždaug metus laiko važinėjo tuo automobiliu ir mokėjo įmokas. Maždaug po metų L. P. paskambino A. ir pasakė, jog automobilį Mazda 3, kuriuo važinėja S. K., būtina išsipirkti, sumokant visą likutinę jo vertę. Klausė, ar planuoja S. K. išsipirkti tą automobilį. Susisiekęs su S. K., jis jam visa tai pasakė, bet S. K. atsisakė išsipirkti automobilį, nes neturėjo visos reikiamos pinigų sumos. Tuomet jis perdavė A., kad automobilio S. K. nepirks. Po kiek laiko A. atvažiavo į Vilnių ir automobilį iš S. K. pasiėmė. Po to A. jam dar kelis kartus skambino, sakė, kad yra neblogų automobilių, kuriuos galima lizingu įsigyti be pradinio įnašo, tačiau jis tuo nesusidomėjo, nes jam automobilio nereikėjo.

Liudytojas taip pat paaiškino, jog tarp S. K. ir A. nebuvo pasirašytos jokios rašytinės sutartys dėl „Mazda 3“ , nes kai A. atvarė automobilį, tai S. K. net neišėjo jo apžiūrėti ar paimti raktelių. Viską S. perdavė pats L. P.. L. P. nurodė, jog taip pat su A. jokių sutarčių nepasirašė. A. jam tik pasakė, kad mokėti įmokas reikės į lizingo bendrovės sąskaitą iš S. K. sąskaitos. Kiek žino tai mokėjo įmokas visą naudojimosi automobiliu laikotarpį J. K. iš savo sąskaitos.

Apklaustas teisme liudytoju V. B. paaiškino, kad A. Ž. pažįsta virš 30 metų, nes yra su juo dirbęs (duomenys neskelbtini) bankuose. Kurį laiką – maždaug pusmetį- jis naudojosi pilkos spalvos automobiliu „Mazda 3“, kurį yra gavęs iš A. Ž.. Tuo metu jis neturėjo nuosavo automobilio ir A. Ž. jam pasiūlė laikinai pasinaudoti automobiliu Mazda 3. Kieno nuosavybė buvo tas automobilis, jis nežino ir A. Ž. neklausė. Kiek pamena, automobilis pagal technikinį pasą priklausė kažkokiais tai bendrovei. Už naudojimąsi automobiliu jam nereikėjo mokėti, tik pildavosi savo lėšomis į automobilį kurą ir juo naudojosi. Jokių įmokų bankui, lizingo ar draudimo bendrovei, nuomos mokesčių jam mokėti taip pat nereikėjo. A. Ž. jam nėra perdavęs jokių pinigų sumėti lizingo mokesčius už Mazda 3. Kaip ir iš kur atsirado pas A. Ž. tas automobilis, jis nežino, tačiau A. Ž. jam minėjo, jog turi galimybę iš firmos gauti automobilių ir jam leidžia jais pasinaudoti. Naudojantis jam Mazda 3, šis automobilis nebuvo patekęs į jokį eismo įvykį. „Mazda“ naudojausi tik jis, kiti šeimos nariai nesinaudojo, šio automobilio jis nėra remontavęs. Maždaug pusmetį pavažinėjęs Mazda 3 automobiliu, ji jį sugražino A. Ž..

Su D. J. jokių reikalų neturėjo, iš jo jokių automobilių nėra gavęs. D. J. jis pažįsta tik iš matymo, nes yra jį matęs su A. Ž.. Nepamena, kokiomis aplinkybėmis susipažino su D., tačiau jų pažinties metu J. buvo kartu su A. Ž.. R. B. yra jo sūnus, dirbęs maždaug 2005-2007 metais AB „(duomenys neskelbtini)“ vyresniuoju vadybininku. Sūnus pažįstamas su A. Ž., nes jiedu kartu yra dirbę (duomenys neskelbtini) banke. A. Ž. jo sūnaus klausė, kaip galima lizinguotis automobilius, ir sūnus jį konsultavo. Sūnui dirbant AB „(duomenys neskelbtini)“, A. Ž. yra pasiūlęs sūnui ne vieną klientą.

Apklaustas liudytoju A. Ž. parodė, kad V. B. pažįstu, nes nuo 1985 metų dirbo (duomenys neskelbtini) banke, kuriam vadovavo V. B.. Nuo to laiko pažįsta ir jo sūnų R. B.. Apie 2006-2007 metus R. B. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Kadangi tuo metu A. Ž. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. vadybininku, jo draugams ar pažįstamiems iškilus klausimų dėl automobilių  lizingo, juos jis rekomenduodavo konsultacijoms pas R. B.. Tuo metu rekomendavo R. B. ir UAB „A.“.  UAB „A.“ direktorių E. Ž. pažįsta tik iš matymo, daugiau pažįstamas su D. J.. Visą dokumentaciją reikalingą lizingo gavimui tvarkėsi patys UAB „A.“ atstovai. Kokius automobilius lizingavosi UAB „A.“, jis tiksliai nežino, bet jų buvo ne vienas. Su vienu jų - „MB CL55 AMG“ jam teko važinėti, nes tą automobilį jam paskolino laikinai važinėti. Nepamena, ar skolino D. J., ar E. Ž.. Tuo metu, kai skolinosi automobilį „MB CL55 AMG“, jo automobilis buvo sugedęs. Automobilis buvo gražintas, tačiau ar D. J., ar E. Ž., nepamena. Nepamena ir to, ar reikėjo mokėti už paskolintą automobilį. Jis asmeniškai su „A.“ priklausančiu automobiliu „Mazda 3“ niekaip nesusijęs, nes šį automobilį iš UAB „A.“ nuomojosi jo atstovaujama bendrovė „(duomenys neskelbtini)“. Iš „A.“ bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nuomavosi gal tris automobilius – „Chevrolet“, „Mazda 3“, „Peugeot“. „Peugeot“ buvo bendro naudojimo, tarnybinis, buvo juo vežiojamos prekės, juo daug bendrovės darbuotojų naudojosi. Už visus nuomojamus automobilius buvo mokami nuomos mokesčiai grynaisiais, tačiau kokio dydžio mokesčiai ir kokiu būdu jie buvo mokami „A.“, nepamena. Tik kelis kartus mokesčius jis yra perdavęs D. J. arba vežęs juos į ofisą. Automobilio Mazda 3 nuoma tarp „A.“ ir „(duomenys neskelbtini)“ buvo įforminta sutartimi. Nepamena, kas iš „A.“ pasirašė nuomos nutartį – E. Ž. ar D. J.. Automobiliu Mazda 3 teko naudotis ir jam. Buvo pažįstamas su V. B., kuris turėjo savo bendrovę. Kadangi V. B. tuo metu reikėjo automobilio, o judviejų santykiai buvo draugiški, barterio pagrindu automobilį perdavė naudotis V. B.. Automobilio „Mazda 3“ perdavimą V. B. kuravo jis t.y. būtent jis perdavė tą automobilį V.. Gal po pusmečio V. B. tą automobilį jam gražino. Tuomet jis Mazda 3 automobilį sugražino „A.“, tik nepamena ar E. Ž., ar D. J.. Grąžinus automobilį, buvo nutraukta nuomos sutartis.

Liudytojas D. Č. paaiškino, kad dirbo 2006-2007 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialiųjų aktyvų skyriuje. Tuo laikotarpiu UAB „A.“ nustojo mokėti įmokas už lizingu įsigytus automobilius, todėl jam buvo pavesta patikrinti, ar yra natūroje lizinguoti šios bendrovės automobiliai bei koks jų stovis. Tuo tikslu jis pradžioje telefonu bendravo su kaltinamaisiais, vėliau buvo su jais susitikęs. Iš matymo pamena D. J., E. Ž. nepamena. 2006 - 2007 m. buvom susitikęs su „A.“ atstovais, kai kuriuos lizingu iš UAB „(duomenys neskelbtini) įsigytus automobilius apžiūrėjo. Įmonės direktorius oficialiai buvo E. Ž., tačiau dalies automobilių buvimo vietą žinojo D. J.. E. Ž. paskambino D. J., kuris aprodė įvairiose Kauno vietose stovinčius kitus automobilius. Į apžiūrą kartu vyko ir lizingo bendrovėje dirbę L. bei T. L..

Automobilius, telefonu susisiekus su E. Ž., apžiūrėti vyko į Kauną. Atvykus jam buvo parodyti lizinguoti automobiliai. Jie buvo fotografuojami. Vienas automobilis „Mercedes“ kabrioletas, modelio nepamena, buvo apdaužytas. Jį parodė D. J.. Kitu Mercedes atvažiavo E. Ž.. Taip pat buvo pateiktas dar vienas dviejų durų automobilis „Mercedes“, automobiliai „Mazda“, „Ford“, „Suburban“. Kitų markės nepamena. Automobiliai tuo metu priklausė (duomenys neskelbtini), nes galiojo lizingo sutartys. Ne visus „A.“ valdomus ir (duomenys neskelbtini) priklausančius automobilius tą kartą pamatė. Apžiūrint automobilius dalyvavo „A.“ atstovas E. Ž.. Jis teikė geranoriškai visą informaciją. Po to susitiko su D. J., kuriam paskambino E. Ž., ir D. J. parodė dar vieną automobilį „Ford“, kuris buvo sudaužytas. Automobilius apžiūrinėjo dėl to, jog buvo pradelsti mokėjimai už automobilius. Kadangi lizingo sutartys vis dar galiojo, automobilių jis iš „A.“ nepaėmė. Po to įmokos už „A.“ įmonės lizingu įsigytus automobilius dar buvo mokamos, buvo nuolat kontaktuojama su E. Ž., kartas nuo karto buvo padaroma kokia tai įmoka. Kad „A.“ pernuomoja kam tai automobilius, tokių duomenų UAB „(duomenys neskelbtini) neturėjo.

Apklausta liudytoja L. L. paaiškino, kad iki 2012 metų dirbo AB „(duomenys neskelbtini)“. Maždaug 2007-2008 metais UAB „A.“ su AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė sutartis, kuriomis įsigijo lizingu įvairius automobilius. Sudarant sutartis su „A.“ atstovais bendravo ir sutartis rengė tuometinis jos vadovas ir bendrovės vyr. vadybininkas R. B.. Ji nepamenanti, kad būtų rengusi kokias tai sutartis su „A.“ ir jas pasirašinėjusi. Ar „A.“ laiku mokėjo lizingo įmokas, nežinanti. Banko vadovų nurodymu, jai buvo pavesta kartu su D. Č. bei antstoliu apžiūrėti bendrovės „A.“ lizingu įgytus automobilius, kurie vis dar tuo metu buvo AB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Ji nepamenanti kada tiksliai, tačiau dalyvavo tų automobilių apžiūroje Kaune. Jie vyko pasižiūrėti, ar yra tokie automobiliai natūroje. Kiek pamena, tai maždaug pusė „A.“ lizingu įgytų automobiliu buvo pateikta apžiūrai. Kokie automobiliai buvo pateikti,  nepamenanti. Apžiūrėjus automobilius, buvo surašytas kažkoks tai aktas. Mananti, kad šis dokumentas buvo perduotas saugoti specialių aktyvų tarnybai. (duomenys neskelbtini) tų automobilių po apžiūros nepasiėmė, jie tik buvo apžiūrėti ir palikti „A.“ žinioje.

FNTT prie LR VRM Šiaulių apygardos valdybos 2013-03-13 raštas Nr.25/13-1-3-5858 patvirtina, kad buhalteriniuose dokumentuose, paimtuose iš UAB „A.“ ikiteisminiame tyrime Nr.06-1-03016-07, kurį atliko FNTT prie LR VRM Šiaulių apygardos valdyba, automobilių MB ir Mazda 3 nuomos sutarčių, perdavimo-priėmimo aktų bei grąžinimo aktų nėra (2t., b. l. 65).

2006-05-17 Lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio Mazda 3 (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijimo ir 2006-08-29 Lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl lengvojo automobilio Mercedes Benz CL55 AMG (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijimo patvirtina, jog UAB „A.“, atstovaujama šios bendrovės direktoriaus E. Ž., lizingu įsigijo kaltinime nurodytus automobilius Mazda 3 ir Mercedes Benz CL55 AMG. Pagal paminėtų lizingo sutarčių 1.1 p., Lizingo davėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įsigijęs Lizingo gavėjo - UAB „A.“ nurodytą lizingo objektą – automobilius Mazda 3 ir Mercedes Benz CL55 AMG, suteikė teisę UAB „A." aukščiau paminėtu turtu naudotis ir jį valdyti, o Lizingo gavėjas - UAB „A." įsipareigojo mokėti Lizingo davėjui - UAB „(duomenys neskelbtini)“  lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafikuose. Sutarčių 4.7. punkte buvo numatyta, jog Lizingo gavėjui griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis lizingo objektu be Lizingo davėjo sutikimo. Už laiku nesumokėtus mokėjimus, pagal sutarčių 9.4 p., lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti 0,1 % dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. UAB „A.“ nevykdant lizingo sutarčių sąlygų, UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujantis lizingo sutarčių 10.5 c) p., vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Pagal lizingo sutarčių 10.6 p., sutarčių nutraukimo atveju „A.“ privalėjo grąžinti lizingo objektus, sumokėti Lizingui skolas, kurių mokėjimo terminas buvo suėjęs iki sutarčių nutraukimo dienos, taip pat sumokėti 30 proc. neapmokėtų lizingo objektų vertės dydžio baudas, tačiau lizingo objektai Lizingui nebuvo ir iki šiol nėra grąžinti. (1 t., b.l. 10-27)

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų mokėjimų suvestinių matyti, kad už kaltinime nurodytus UAB „A.“ lizinguojamus automobilius įmokos buvo mokamos tik iki 2009-10-29 (1t., b. l. 52-74).

Iš AB „(duomenys neskelbtini) (t. 1 b.l. 82-85 ) bei AB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 6 b. l. 54-56) pateiktų rašytinių dokumentų matyti, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo reorganizuota į AB „(duomenys neskelbtini)“, o šiuo metu pagal sutartį yra reorganizuota į AB „(duomenys neskelbtini)“, perduodant AB „(duomenys neskelbtini)“ visą AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, teises bei pareigas, teisę valdyti, naudoti ir disponuoti AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitomis, jose ir kasoje esančiomis lėšomis, o AB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimo metu AB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį  ieškinį sumažino iki 60402,34 EUR (208557,20 Lt.) .

 

Nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados:

 

Nagrinėjamoje byloje D. J. ir E. Ž. yra kaltinami nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymu. LR BK 184 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Iššvaistymas gali būti padaromas aktyviais veiksmais, nukreiptais į tai, kad turtas ar turtinė teisė būtų neteisėtai perleista tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, pasirašant potvarkius, sudarant sandorius, po to - realiai perduodant turtą. Apie kaltininko veiksmų neteisėtumą sprendžiama iš įvairių aplinkybių. Tai gali būti ir nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos sudaryti sandoriai, be to, galimi atvejai, kai turintis atitinkamus įgaliojimus asmuo (kuriam patikėtas ar jo žinioje yra svetimas turtas arba turtinė teisė) formaliai teisiškai sudaro sandorius (susitarimus), kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti savo turiniu, tuo tarpu jais pasinaudodamas, siekia nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai perleidžia svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymas gali būti padaromas ir tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė byla Nr. 2K-14/2013), ir dėl neatsargumo (kasacinė byla Nr.2K-191/2012). Taigi, labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais, neteisėtai ir neatlygintinai perleisdamas svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis (iš jų ir finansinio lizingo sutartis), atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas.

Pagal lizingo sutartį, turtas lizingo gavėjui perduodamas patikėjimo teise valdyti ir naudotis, mokant atitinkamas įmokas tam tikrą laikotarpį, kuriam pasibaigus ir įvykdžius visas sutarties sąlygas (sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą), turtas paprastai pereina lizingo gavėjo nuosavybėn. Iki to momento turto savininkas paprastai yra lizingo bendrovė. Kitaip tariant, lizingo sutartis suponuoja finansinę atitinkamo turto nuomą. Neįvykdžius sutartyje numatytų sąlygų, sutartis nutraukiama ir turtas grįžta savininkui- lizingo bendrovei.

Taigi, lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

Kaltinime nurodytos lizinguojamos transporto priemonės buvo lizingo bendrovės nuosavybė ir UAB ,,A.“ neturėjo teisės jų parduoti ar perduoti be turto savininko leidimo, tokia nuostata buvo nurodyta kiekvienoje lizingo sutartyje. Lizingo sutarties tikslas buvo išpirkti lizingo bendrovės nuosavybėje esantį turtą - transporto priemones, jei su lizingo bendrove laiku atsiskaitoma, tai ir lizingo bendrovei nepadaroma žala ir ji nelaiko savęs nukentėjusiąja, nes svarbu tai, kad būtų mokamos įmokos ar išperkamas turtas (šiuo atveju transporto priemonės).

Kaip matyti iš AB (duomenys neskelbtini) pateiktos mokėjimų suvestinės (T. 1 b. l. 55-76),  įmokos už lizingo sutartyse numatytus ir kaltinime nurodytus automobilius Mazda 3 bei MB CL55 AMG buvo pervedamos nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. spalio mėn. UAB ,,A.“ turėjo pareigą pranešti lizingo bendrovei apie bendrovės nuosavybėje esančių bei UAB „A.“ perduotų transporto priemonių pardavimą tretiesiems asmenims. Toks nepranešimas yra tam tikras sutarties pažeidimas, o lizingo bendrovei priklausančių transporto priemonių perdavimas laikinai naudotis tretiesiems asmenims, negavus sutikimo, dar nebūtų laikomas nusikaltimu, jei dėl to nebūtų neįmanomas turto sugražinimas natūrine ar pinigine išraiška. Sutarties sąlygų nesilaikymas būtų tik pagrindas nutraukti lizingo sutartį, tačiau, kol už UAB ,,A.“ perduotus automobilius nors ir nereguliariai, bet buvo mokamos privalomos įmokos, lizingo bendrovė, nežinodama apie tokį veiklos pobūdį - automobilių perdavimą tretiesiems asmenims ir automobilių praradimą, AB (duomenys neskelbtini) sutarčių nenutraukė.

Nagrinėjamoje byloje E. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 24 str. 6 d. ir 184 straipsnio 1 dalyje bei BK 24 str. 6 d. ir 184 straipsnio 2 dalyje. Turto iššvaistymo nusikalstama veika, kaip  minėta, gali būti padaroma tiek tyčia (tiesiogine ir netiesiogine), tiek ir dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.

BK 184 straipsnis gali būti taikomas tada, kai kaltininkui teisėtai suteikiami tam tikri įgaliojimai turto atžvilgiu ir tik po to, viršijant šiuos įgaliojimus, turtas iš teisėto kaltininko valdymo perkeliamas į neteisėtą. Esminis turto iššvaistymo, kaip ir turto pasisavinimo, skiriančio šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams požymis yra tas, kad nusikalstamą veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus to turto atžvilgiu. Turto iššvaistymo atveju kaltininkas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu ar turtine teise disponuoja savo nuožiūra, pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus.

Šiame nuosprendyje aptariami duomenys patvirtina, jog E. Ž. teisėtai buvo suteikti ne įgaliojimai pasirašyti su AB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo sutartis, bet ir tų sutarčių pagrindu įgaliojimai teisėtai valdyti transporto priemones ir jomis disponuoti. Jis ne tik žinojo bei suprato sutartyse numatytų ir jo prisiimtų įsipareigojimų turinį, bet ir tai, kad jam patikėtas turtas priklauso ne jam. Tačiau jis sąmoningai nevykdė įsipareigojimų bei veikė neteisėtai, priešingai nei nustatyta minėtose sutartyse. Dėl to AB „(duomenys neskelbtini)“, perėmusi visą AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, teises bei pareigas, neteko jai priklausančio didelės vertės turto. Nustatyta, kad E. Ž., pagal pasirašytas sutartis būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą, perleido jam patikėtus automobilius, kurių vienas yra didelės vertės svetimas turtas, kitiems asmenims, kurių net nepažinojo, neišsiaiškinęs jų finansinių galimybių ir net nesudaręs jokios rašytinės sutarties su jais. Perleisdamas kaltinime nurodytus automobilius, jis ne tik negavo AB „(duomenys neskelbtini)“ sutikimo, nors tai pagal sutartį buvo privaloma, bet ir neinformavo turto savininko, tinkamai nevykdė prievolės mokėti įmokas už jam patikėtą turtą, nesidomėjo ir nesirūpino, ar įmokas moka kiti asmenys. Taip elgdamasis kaltinamasis turėjo numatyti, jog dėl tokio veikimo gali atsirasti didelė žala turto savininkui, bet elgėsi neatsakingai, lengvabūdiškai. Šiuo atveju tikrajam ir teisėtam turto savininkui dėl tokių E. Ž. veiksmų - įmokų nemokėjimo, automobilių praradimo ir negrąžinimo, buvo padaryta didelė žala, kuri nebuvo atlyginta. Taigi žalą, atsiradusią AB „(duomenys neskelbtini)“ ( perėmusiam visą AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą), lėmė pagal sutartis atsakingo už tai E. Ž. kalti veiksmai. Tarp jo veikos ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kaltinamojo E. Ž. teiginiais, kad jis 2006-12-12 išėjo vaiko auginimo atostogų ir nuo to laiko faktiškai bendrovėje nebedirbo, nėra objektyvaus pagrindo tikėti, nes jie nepagrįsti bylos medžiaga. Iš bylos medžiagos matyti, jog E. Ž. buvo UAB „A.“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku nuo 2005-12-20 iki 2009-01-05, nuo 2009-01-05 iki 2009-07-27 direktoriumi buvo D. J., o nuo 2009-07-27 - M. P.. Bendrovės direktoriumi bei akcininku tapus M. P., jam jokio turto, tame tarpe ir kaltinime nurodytų transporto priemonių, nei vienas iš kaltinamųjų neperdavė. Todėl argumentai, kad lizingo bendrovė prarado turtą ne dėl kaltinamųjų kaltės, o dėl kitų asmenų kaltės, yra nepagrįsti.

Negalima sutikti ir su teiginiais, kad nagrinėjamų sutartinių prievolių nevykdymą galėjo nulemti objektyvios ir nuo E. Ž. bei D. J. valios nepriklausančios aplinkybės. Būtent jų valia ir pačių atliktais veiksmais buvo perleidžiamas svetimas turtas tretiesiems asmenims, be šio turto savininko-UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinios. Teiginiai, jog 2006-12-12 E. Ž. išėjo vaiko auginimo atostogų ir faktiškai daugiau bendrovėje nebedirbo, yra nepagrįsti dar ir dėl to, kad byloje esantys duomenys (t. 1 b. l. 55-76) patvirtina, jog 2008 m. sausio-birželio mėn. laikotarpyje E. Ž. mokėjo įmokas už lizinguojamus automobilius. Nuosprendyje aptarti duomenys, priešingai nei teigia E. Ž., patvirtina, jog dėl neteisėtų jo bei D. J. veiksmų AB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, tarp šios bendrovės bei UAB „A.“ sudarytos sutarties įvykdymas tapo neįmanomas. Automobilių perleidimo tretiesiems asmenims faktas lizingo bendrovei nebuvo žinomas, turtas negražintas, UAB „A.“ bei D. J. su E. Ž. žalos neatlygino, žalai padengti lėšų neturi, o susidariusioje situacijoje civilinio ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės teisės liko neapgintos.

UAB „A.“ vieninteliam akcininkui ir direktoriui E. Ž. pasirašius lizingo sutartį su AB „(duomenys neskelbtini)“, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galiojo tol, kol sutarties šalys laikėsi sutarties sąlygų. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę apginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti. Kaip matyti iš mokėjimų suvestinės (t. 1 b. l. 54-76), tiek kaltinamųjų E. Ž., D. J. vardu, tiek ir kitų asmenų vardu  iki 2009-10-29 buvo mokamos nustatyto dydžio įmokos už lizingo sutartimis UAB „A.“  įgytus automobilius, tačiau jos buvo mokamos ne sistemingai pagal nustatytą grafiką, o vėluojant jas sumokėti, dar vėliau visiškai nustojant jas mokėti. Dėl šios priežasties lizingo bendrovė 2010-11-22 išsiuntė UAB „A.“ įspėjimą sumokėti įsiskolinimus. Jų nesumokėjus, AB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-01-03 UAB „A.“ direktoriui išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, jog vienašališkai nutraukia sutartį, ir įpareigoja grąžinti automobilius bei sumokėti dėl įmokų nemokėjimo susidariusią skolą.

Nors faktiniai duomenys patvirtina, kad tuo metu E. Ž. jau nebuvo AB „A.“ direktoriumi, tačiau iš tuoj po jo bendrovę perėmusio D. J. jam neabejotinai buvo žinoma apie tai, jog automobilių ieškoma, jis pats dalyvavo jų patikroje, kuomet banko atstovai reikalavo pateikti automobilius apžiūrai. Vėliau jam tapo žinoma ir apie sutarčių nutraukimą ir įpareigojimą grąžinti automobilius, nes su juo ne kartą  susisiekė lizingo bendrovės administracija, reikalaudama mokėti įmokas arba gražinti transporto priemones. Be to, tiek jam, tiek ir D. J. buvo žinoma, jog pardavus akcijas ir paskyrus bendrovės direktoriumi kitą asmenį, šiuo atveju D. J., jiedu privalėjo priėmimo-perdavimo aktais perduoti vienas kitam visą bendrovei priklausantį ar jos valdomą turtą, arba grąžinti kaltinime nurodytą ir lizingo bendrovei priklausantį turtą – automobilius teisėtam jų savininkui – AB “ (duomenys neskelbtini)“, arba sumokėti likusius įsiskolinimus.

Nors dar 2006 metais pasirašytose lizingo sutartyse E. Ž. buvo išaiškintos visos lizingo sutarčių sąlygos ir įpareigojimai, kurios buvo žinomos ir nusikalstamos veikos organizatoriui D. J., tačiau jų nebuvo laikomasi, jokių priemonių sugražinti turtą nesiimta, įsiskolinimai už automobilius nesumokėti, automobiliai negrąžinti. E. Ž., pagal pasirašytas sutartis būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą iki jo grąžinimo bendrovei momento, automobilius Mazda 3 bei Mercedes Benz CL55 AMG tiesiog perdavė D. J. bei kitiems asmenims, kurių net nepažinojo, asmens duomenų nežinojo. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti asmenys, naudojęsi automobiliais Mazda 3 bei Mercedes Benz CL55 AMG, nurodė, jog automobilius jie sugražino tiems asmenims, iš kurių juos gavo naudotis, o pastarieji teigė, kad juos gražino kažkam tai iš bendrovės „A.“ atstovų. Ikiteisminio bylos tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad kaltinime nurodytus automobilius pasisavino pats E. Ž. ar kitas kaltinamasis D. J., ar, kad jie turėjo naudos juos perleisdami kitiems asmenims. Tad akivaizdu, kad savo sąmoningais veiksmais - automobilių perdavimu nežinia kokiems asmenims, nesidomėjimu tų automobilių likimu, turto valdymo neperdavimu naujai paskirtam direktoriui, E. Ž. ir D. J. buvo visiškai abejingi pasekmėms t. y. ar už automobilius bus sumokėtos įmokos, ar jie bus sugražinti bendrovei, ar tas turtas bus išsaugotas ir pan. Todėl teismas pripažįsta, jog nusikalstami E. Ž. veiksmai su jam patikėtu turtu, D. J. veiksmai organizuojant tokius veiksmus, buvo turto praradimo priežastimi, o kaltinime nurodytą turtą  E. Ž. ir D. J. išvaistė veikdami netiesiogine tyčia. Ta aplinkybė, kad D. J. atliko veikumus, kuriais tiesiogiai dalyvavo nusikalstamose veikose, duoda pagrindą išvadai, jog jis buvo ne tik nusikalstamų veikų organizatorius, bet ir tiesioginis vykdytojas.

Nustačius tokias aplinkybes, teismas daro išvadą, jog kaltinamojo E. Ž. ir D. J. veiksmai iššvaistant AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – automobilį MB CL55  AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), likutinės 65541,39 litų vertės, tinkamai kvalifikuoti kaip didelės vertės turto iššvaistymas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o iššvaistant AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – automobilį Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), kurio likutinė vertė 19666,63 Lt., tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 184 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdamas į visas aptartas aplinkybes teismas daro išvadą, jog E. Ž. ir D. J. veikos pagrįstai tyrimo metu buvo kvalifikuotos kaip padarytos bendrininkų grupėje, E. Ž. veikiant kaip padėjėjui ( LR BK 24 str. 6 d.), o D. J. - kaip nusikalstamų veikų organizatoriui (pagal LR BK 24 str. 4 d.).

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio.

Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas tarp bendrininkų yra būtinas požymis. Neužtenka to, kad bendrininkai tiesiog žino, kad visi prisideda prie bendros nusikalstamos veikos. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais.

Nors kaltinamiesiems pareikštuose kaltinimuose nėra nurodyta kaltės forma, tačiau tai, jog jie kaltinami padarę veikas bendrininkų grupėje, suponuoja išvadą, jog D. J. ir E. Ž. yra kaltinami tyčia įvykdę kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas. Kad nusikalstamas veikas abu kaltinami asmenys padarė veikdami netiesiogine tyčia, patvirtina visos bylos aplinkybės.

Tiesioginės tyčios atveju asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori. Veika numatyta LR BK 184 str. padaroma netiesiogine tyčia, kai kaltininkas tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Tiek E. Ž., kurio žinioje formaliai buvo kaltinime nurodyti automobiliai, tiek ir D. J., organizavęs nusikalstamas veikas t.y. E. Ž. vardu nupirkęs UAB „A.“ akcijas, paskyręs jį įmonės vadovu, pateikęs jam pasirašyti dokumentus, kurių pagrindu E. Ž. formaliai tapo bendrovės akcininku ir vadovu, pateikęs E. Ž. pasirašyti lizingo sutartis, kurių pagrindu buvo įsigyti du kaltinime nurodyti automobiliai, tuos automobilius perdavęs tretiesiems asmenims ir nesumokėjęs privalomų įmokų, turto negrąžinęs, turėjo suprasti ir suprato, kad tokiais veiksmais jis tiesiogiai dalyvauja veiksmuose, kurie yra nusikalstami. Jis turėjo  numatyti ir  numatė, kad šie automobiliai gali būti prarasti. Nors byloje nėra nustatyta, jog D. J. to tiesiogiai siekė, tačiau ištirti duomenys duoda pagrindą išvadai, jog jis sąmoningai sudarė sąlygas, kad lizingo sutarčių sąlygos nebūtų įvykdytos, o automobiliai būtų prarasti. Tokiu būdu iššvaistydami jų žinioje buvusį 19666,63 Lt turtą ir didelės 65541,39 vertės svetimą turtą, kaltinamieji padarė AB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo teisų perėmėjui AB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtinę žalą.

Teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir šiame nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, jog po lizingo sutarčių sudarymo, automobilius D. J. iš karto perdavė tretiesiems asmenims, V. B., A. Ž. ir kt., tačiau jokios sutartys (nuomos ar pan.) su tais asmenimis nebuvo sudarytos. Kaltinamieji net tiksliai nežinojo, kokiam tikslui ir kam bus naudojami jų tretiesiems asmenims perduoti automobiliai, kas jais važinės, kas ir kam juos toliau perduos, kokiame jie stovyje, kur tie automobiliai randasi ir pan. Nors lizingo įmokos dar kurį laiką buvo daromos, tačiau jas atliko visiškai su UAB „A.“ nesusiję ir netgi, kai kuriais atvejais, D. J. bei E. Ž. nepažįstantis ir su jais jokių kontaktų neturintys asmenys. Tad akivaizdu, jog žinodami, kad įmokos už UAB „A.“ lizingu įgytus automobilius jiems perduodamos iš trečiųjų asmenų ar mokamos visiškai nepažįstamų ar menkai pažįstamų žmonių vardu, abu kaltinamieji dar prieš perduodant automobilius šiems asmenims, turėjo numatyti ir numatė, jog automobiliai gali būti prarasti ir tokioms pasekmėms buvo visiškai abejingi.

Kad E. Ž. tik padėjo padaryti nusikalstamas veikas, o D. J. buvo jų organizatorius, patvirtina duomenys apie tai, jog D. J. pats turėdamas galimybę tapti UAB „A.“ akcininku ir vadovu, jau iš anksto turėdamas tikslą organizuoti nusikalstamas veikas, tam tikslui įgyvendinti pasitelkė E. Ž.. Pirmiausiai jis pateikė E. Ž. tikrovės neatitinkančius duomenis, jog UAB „A.“ jį nori įdarbinti tik laikinai, kol grįš buvęs direktorius. Vėliau jis E. Ž. vardu įgijo UAB „A.“ akcijas, tvarkė visus su tuo susijusius dokumentus, paskyrė E. Ž. įmonės vadovu, pateikė jam pasirašyti ant bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo tik formaliu bendrovės akcininku ir vadovu. Pasirašinėjęs D. J. pateiktus dokumentus, tačiau pats realiai jokios vadovavimo bendrovei veiklos nevykdęs, E. Ž. buvo D. J. nusikalstamų veikų bendrininkas, veikęs kaip padėjėjas. Taigi, visą bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą, organizavo ir ją vykdė D. J., faktiškai būdamas šios bendrovės vadovu ir veiklos organizatoriumi. B. D. J. pateikė nusikalstamos veikos bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartis, pats perdavė tretiesiems asmenims automobilius, pats kurį laiką mokėjo ar kitų asmenų vardu organizavo įmokas lizingo bendrovei už automobilius, o gavęs pranešimą, kad sutartys yra panaikintos, automobilių lizingo bendrovei negražino. E. Ž., būdamas tik formalus bendrovės vadovas, atliko antraeilį vaidmenį nusikalstamose veikose t.y. tik padėjo D. J. įgyvendinti aukščiau aptartus nusikalstamus veiksmus. Abu kaltinamieji, žinodami E. Ž. pasirašytų lizingo sutarčių turinį, taip pat tai, kad pagal sutartis be lizingo bendrovės sutikimo negali perleisti transporto priemonių tretiesiems asmenims, jas perleido, visų įmokų nesumokėjo, o gavus 2011-01-03  pranešimą dėl sutarčių nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilius, jų savininkui negražino, taip iššvaistydami jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

              E. Ž. esant UAB „A.“ atsakingu asmeniu, kurio žinioje buvo kaltinime nurodyti automobiliai, o D. J. suvokiant, kad jis elgiasi neteisėtai, organizuojant kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus, t.y. suvokiant, kad perdavus šiuos automobilius tretiesiems asmenims, jie gali būti prarasti, buvo sąmoningai leista tam įvykti. Nors D. J. lizingo sutarčių sudarymo metu formaliai ir nebuvo tiesioginiu jam inkriminuotos nusikalstamo veikos subjektu, tačiau žinodamas apie sudarytas sutartis, organizuodamas tokių sutarčių sudarymą, tiesiogiai atlikęs kitus kaltinime nurodytus veikų vykdytojo veiksmus, o 2009 metais perėmęs iš E. Ž. UAB „A.“ vadovo pareigas, tame tarpe ir jam žinomus šios bendrovės įsipareigojimus, net ir tuo metu lizingu valdymui gautų automobilių lizingo bendrovei negražino, lizingo įmokų nemokėjo. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „A.“ direktoriais nuo 2005-11-28 iki 2005-12-19 buvo V. B., nuo 2005-12-20 iki 2009-01-05 - E. Ž., nuo 2009-01-05 iki 2009-07-27 buvo D. J., o nuo 2009-07-27 - M. P.. Ta aplinkybė, jog žinodamas apie E. Ž. pasirašytas sutartis, apie UAB „A.“ įsipareigojimus tų sutarčių pagrindu, tapęs ne formaliu, o jau įgaliojimus turinčiu bendrovės vadovu, negražinęs lizinguojamų automobilių lizingo bendrovei, D. J. direktoriaus pareigas perdavė M. P., neperdavęs jam kaltinime nurodytų automobilių, apie juos jam net nepranešęs, lizingo sutarčių nepateikęs. Ši aplinkybė tik patvirtina, jog jis, nors tiesiogiai ir nesiekė padaryti nusikalstamas veikas, tačiau numatė jų pasekmes ir sąmoningai sudarė sąlygas joms kilti. Dar ir dėl šios priežasties D. J. turi būti pripažintas ne tik veikos vykdytoju, bet ir jos organizatoriumi.

Būtent visų aptartų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad E. Ž. veikė bendrininkų grupėje su D. J. kaip padėjėjas, o D. J. veikė kaip veikų organizatorius, todėl D. J. padarytos veikos tyrimo metu tinkamai kvalifikuotos pagal LR BK 24 str. 4 d. 184 str. 2 d., 24 str. 4 d. 184 str. 1 d., o E. Ž. pagal LR BK 24 str. 6 d. 184 str. 2 d., 24 str. 6 d. 184 str. 1 d.

 

  Dėl bausmių skyrimo

 

Teismas, skirdamas kaltinamiesiems bausmes, vadovaujasi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis ir atsižvelgia į BK 54 ir 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurio dydis yra iki 7 metų. Asmuo, padaręs nusikaltimą numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Teismas, nustatydamas bausmės dydį kaltinamiesiems atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pavojingumą (vienas jų priskiriamas nesunkių, kitas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 5 dalis), veikta netiesiogine tyčia, į iššvaistyto turto dydį, kaltininkų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme (vienas jų organizatorius,), į tai, kad nenustatyta kaltinamų asmenų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas vertina ir D. J. bei E. Ž. charakterizuojančią medžiagą, kad jie yra vedę, augina mažamečius vaikus, neteisti (D. J. teistumas išnykęs), dirba. Atsižvelgęs į paminėtų aplinkybių visumą ir į tai, kad byloje tyrimas ir teisminis nagrinėjimas užtruko pakankamai ilgą laiką, teismas už nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 1 dalyje parenka bausmes nesusijusias su laisvės atėmimu, o BK 184 straipsnio 2 dalyje padarymą parenka bausmes mažesnes nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Įvertinęs aptartas, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei atsižvelgdamas į tai, kad byloje nors ir yra duomenų, kad be šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo abu kaltinami asmenys yra pažeidę įstatymus, tačiau jų atžvilgiu nėra priimta įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog D. J. ir E. Ž. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl yra pagrindas taikyti jiems BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatas.

Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, bei tai, kad yra abu kaltinamieji yra pakankamai jauno, darbingo amžiaus, kad yra padarę didelę turtinę žalą, kuri turi būti atlyginama, jiems skirtini įpareigojimai, numatyti BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei pradėti dirbti arba tęsti darbą, bei, LR 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos pareigos bei baudžiamojo poveikio priemonė ribos nuteistų asmenų elgesį, sudarys prielaidas siekti BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų.

Teismas, nustatydamas bausmės dydžius D. J. ir E. Ž.., atsižvelgia į jų padarytų nusikaltimų pavojingumą (priskiriami nesunkių bei sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis ir 5 dalis), kad veikta buvo netiesiogine tyčia, buvo iššvaistytas didelės vertės  turtas, į jų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme (vienas organizatorius, o kitas padėjėjas), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nors D. J. anksčiau teistas, tačiau jo teistumas išnykęs, o E. Ž. neteistas. Atsižvelgęs į paminėtų aplinkybių visumą ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas ir procesas byloje užtruko pakankamai ilgą laiką, teismas daro išvadą, jog D. J. skirtina didesnė bausmė, nei E. Ž., tačiau už nusikaltimų numatytų BK 184 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, padarymą parenka bausmes mažesnes nei šių straipsnių sankcijose numatytas bausmės vidurkis.

Šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles, kadangi padarytos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos  skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms.

 

Dėl civilinio ieškinio

 

Nagrinėjamoje byloje AB (duomenys neskelbtini) (pagal sutartį perėmęs turtines civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) teises) reiškia 60402,34 EUR (208557,20 Lt) civilinį ieškinį dėl jiems padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t.y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudž. bylose Nr. 2K-7-85/2011; 2K-7-358-303/2015).

Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą (pvz., sugadintas ar sužalotas turtas, pagrobti ar pasisavinti daiktai ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos (pvz., asmuo negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius (pvz., gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.).

Šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad tiesioginę turtinę žalą civiliniam ieškovui bendrais nusikalstamais veiksmais padarė D. J. ir E. Ž., todėl jie privalo atlyginti AB (duomenys neskelbtini) padarytą tiesioginę turtinę žalą solidariai.

Ieškovas yra pareiškęs 60402,34 EUR (208557,20 Lt) civilinį ieškinį, kurį sudaro likutinė automobilių Mazda 3 bei MB  CL55 AMG vertė, pradelsti lizingo mokėjimai, delspiniginiai, likę lizingo mokėjimai. 

Teismas daro išvadą, jog reikalauti iš kaltinamųjų atlyginti visą turtinę žalą, nėra teisinio pagrindo. Iš lizingo sutarčių matyti, jog šios sutartys buvo sudarytos tarp UAB „A.“ ir AB (duomenys neskelbtini) t. y. tarp dviejų juridinių asmenų. Įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.258 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje netiesioginė žala (pradelsti mokėjimai, delspinigiai, palūkanos) kildinama iš sutarties. Sutartinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, kita privalo atlyginti šiuos nuostolius. Civilinis ieškovas lizingo sutartis sudarė ne su kaltinamaisiais, o su UAB „A.“, todėl sutartiniai santykiai atsirado tarp AB (duomenys neskelbtini) bei UAB „A.“. Sprendžiant klausimą dėl sutartinių įsipareigojimų, tinkamu atsakovu gali būti tik UAB „A.“ Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinimai UAB „A.“ nepateikti, civilinis ieškinys jai nepareikštas, todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju D. J. ir E. Ž. civilinis ieškinys galėjo būti pareikštas, o nagrinėjamu atveju, ir gali būti priteistas, tik dėl jų nusikalstamais veiksmais padarytos tiesioginės turtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties atmestina dalis civilinio ieškovo pareikšto ieškinio dėl pradelstų lizingo mokėjimų, delspinigių, palūkanų priteisimo, o iš kaltinamųjų priteistina kaltinimuose nurodyta tiesioginė žala, kilusi dėl automobilių Mazda 3 (likutinė vertė 19666,63 Lt arba 5695,85 EUR ir MB  CL55 AMG (likutinė vertė 65541,39 Lt arba 18982,10 EUR) iššvaistymo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 straipsniu, 301-307 straipsniais teisėjas

 

                                                                  n u s p r e n d ž i a:

 

D. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje (dėl automobilio Mazda 3 iššvaistymo) ir paskirti jam bausmę – 1(vienerius) metus laisvės apribojimo;

-pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje (dėl automobilio MB  CL55 AMG iššvaistymo ) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti D. J. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 8 punktus bei Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą, ir bausmės vykdymą atidėti 3(trejiems) metams, įpareigojant D. J. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti arba tęsti darbą, bei, atlyginti arba pašalinti turtinę žalą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

 

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje, (dėl automobilio Mazda 3 iššvaistymo) ir paskirti bausmę – 6 (šešis) mėnesius laisvės apribojimo;

-pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje,  184 straipsnio 2 dalyje (dėl automobilio MB  CL55 AMG iššvaistymo ) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dviem) metams .

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti E. Ž. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dviem) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 8 punktus bei Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir bausmės vykdymą atidėti 3(trejiems) metams, įpareigojant E. Ž. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti arba tęsti darbą, bei, atlyginti arba pašalinti turtinę žalą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

 

Civilinio ieškovo - AB (duomenys neskelbtini) pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš D. J. ir E. Ž. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) (į.k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) solidariai atlyginti 5695,85 EUR (19666,63 Lt dėl automobilių Mazda 3 išvaistymo) ir 18982,10 EUR ( 65541,39 Lt dėl MB CL55 AMG iššvaistymo) t. y. viso 24677,95 EUR žalą.

 

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo, o nuteistųjų per tą patį laiką nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

 

 

Teisėjas                                                                                                                 Algirdas Jaliniauskas

 


Paminėta tekste:
  • BK 24 str. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys
  • BK
  • BK 184 str. Turto iššvaistymas
  • 2K-14/2013
  • 2K-191/2012
  • BK 41 str. Bausmė ir jos paskirtis
  • BK 61 str. Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių
  • BK 11 str. Nusikaltimas
  • BK 75 str. Bausmės vykdymo atidėjimas
  • BK 63 str. Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas
  • BPK
  • BPK 113 str. Civilinio ieškinio nagrinėjimas
  • 2K-7-85/2011
  • CK
  • CK6 6.258 str. Netesybos ir nuostoliai
  • BK 67 str. Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys