Civilinė byla Nr. 2A-319/2013

Procesinio sprendimo kategorija 36.2; 63.2.             

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. Š. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1376-553/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams D. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Damivita“ ir R. Š. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovų D. Š., uždarosios akcinės bendrovės „Damivita“ ir R. Š. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei DnB NORD bankui dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Damivita“, R. Š. ir D. Š. 435000 EUR (1501968 Lt) negrąžinto kredito bei 6,84 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas AB DnB NORD bankas (toliau - Bankas) 2007-09-07 su atsakovu UAB „Damivita“ sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433, kurios sąlygos keistos ir papildytos 2008-14-29 Susitarimu Nr. K-2411-2007-433/1 (toliau - 2007-09-07 Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu kredito gavėjui UAB „Damivita“ buvo suteiktas 741427,25 EUR dydžio kreditas su kintama metine palūkanų norma nekilnojamajam turtui (žemės sklypui) įsigyti, terminui iki 2012-09-05 (2007-09-07 Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2, 3, 4, 5, 8 p.). Už laiku nesumokėtas Bankui palūkanas, papildomas palūkanas, kitas įmokas UAB „Damivita“ įsipareigojo mokėti Bankui po 0,05 % dydžio delspinigių už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (2007-09-07 Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 34 p.). Už prievolių pagal 2007-09-07 Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą laidavo atsakovai R. Š. ir D. Š., sudarydami su Banku 2007-09-07 Laidavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433/1 ir 2007-09-06 Laidavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433/2 (toliau - Laidavimo sutartys), kurių pagrindu (1.1 p.) laiduotojai įsipareigojo kaip solidarieji skolininkai atsakyti Bankui visu savo turtu, jeigu UAB „Damivita“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal 2007-09-07 Kreditavimo sutartį. Atsakovai įsipareigojimų bankui neįvykdė, todėl Bankas nutraukė tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį. UAB „Damivita“ skolą bankui pagal 2007-09-07 Kreditavimo sutartį sudaro: 720238,75 EUR negrąžinto kredito, 11121,94 EUR nesumokėtų palūkanų, 20,45 EUR delspinigių, iš viso 731381,14 U. B. šioje byloje iš atsakovų kaip solidarių bendraskolių prašo priteisti dalį skolos, t.y. 435000 EUR (ekvivalentas 1501968 Lt).

Atsakovai UAB „Damivita“ ir D. Š. atsiliepimu į pareikštą ieškinį prašo ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad ieškovas pažeidė bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus, nes nesvarstė UAB „Damivita“ pateiktų prašymų ir pasiūlymų dėl kredito grąžinimo terminų atidėjimo ir tvarkos, žinodamas UAB „Damovita“ finansinę padėtį bei tai, jog artimiausiu metu įmonė gaus pajamų, vis tiek nutraukė šalių sudarytą Kreditavimo sutartį. Mano, kad ieškovo atliktas vienašališkas Kreditavimo sutarties nutraukimas pažeidžia materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, todėl yra neteisėtas ir negaliojantis. Atsakovų įsitikinimu, nežymūs mokėjimo sutrikimai, neatitinka CK 6.217 str. 2 d. numatytų esminiam sutarties pažeidimui keliamų kriterijų. Kredito grąžinimo sutrikimus lėmė objektyvios, Bankui žinomos priežastys, t.y. pasaulinė ekonominė situacija, nekilnojamojo turto sąstingis, įmonės vykdomoje veikloje pirtotechnikos prekybinių srautų sumažėjimas. Teigia, kad ieškovas neturi teisės į ieškinį, kadangi nėra baigta skolos išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo turto procedūra. Ieškovas CPK 558 straipsnyje nustatyta tvarka yra iniciavęs priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą- Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2009-09-29 priėmė nutartį Nr. 1208/2009, kuria areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą. Šiai dienai nėra aišku, kokia konkrečiai pagal Kreditavimo sutartį dalis gali būti padengta iš įkeisto žemės sklypo realizavimo. Be to, jeigu pardavus daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, todėl mano, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ieškinio padavimo dienai nė vienam iš atsakovų. Ieškovo reikalavimas priteisti 6,84 procentų dydžio metines procesines palūkanas yra nepagrįstas, nes procesinių palūkanų dydį nustato įstatymas (CK 6.37 str.., 6.210 str.), pagal kurį jų dydis nagrinėjamu atveju turėtų būti 6 procentai (1 t. b.l. 44-47).

Atsakovas R. Š. atsiliepime prašo ieškovo AB DnB NORD banko ieškinio netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad ieškovas nepagrįstai nutraukė Kreditavimo sutartį, nes UAB „Damivita“ iš esmės nuolat vykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo Kreditavimo sutartį. UAB „Damivita“ nepadarė pažeidimo, kuris vadovaujantis CK 6.217 straipsniu būtų laikomas esminiu. Atsakovas nesutinka su nustatyta įkeisto bankui turto likvidacine verte ir mano, kad menama atsakovų skola bankui turėtų būti mažesnė (1 t. b.l. 172-175).

Atsakovai UAB „Damivita“, D. Š. ir R. Š. pateikė teismui priešieškinius, kuriais prašė pripažinti negaliojančiu 2007-09-07 tarp UAB „Damivita“ ir AB DnB NORD sudarytos kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433 (su visais vėlesniais pakeitimais) vienašalį nutraukimą, apie kurį AB DnB NORD bankas informavo UAB „Damivita“ 2009-08-07 raštu Nr. 30.58.37/586 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad UAB „Damivita“ nepadarė jokio esminio sutarties pažeidimo, todėl bankas neturėjo teisės nutraukti minėtos kreditavimo sutarties.

Ieškovas AB DnB NORD bankas atsiliepime į atsakovų pareikštą priešieškinį prašė jo netenkinti. Nurodė, kad Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 38, 41.1, 41.4 p. numatyta, kad Bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas, šiuo atveju UAB „Damivita“, Kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir /arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Kreditavimo sutartyje numatytų mokėjimų; taip pat kai iš esmės pablogėja kredito gavėjo, kito fizinio ar juridinio asmens, užtikrinusio prievolių pagal Kreditavimo sutartį vykdymą, finansinė būklė. UAB „Damivita“ nuo 2008-09-30 netinkamai vykdė Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t.y. nustatytais terminais nemokėjo kredito, palūkanų įmokų, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai už laiku nemokamas įmokas (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 34 p.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 29 d. sprendimu bylą dalyje dėl ieškovo AB DnB NORD bankas reikalavimų atsakovui UAB „Damivita“ nutraukė, o likusioje dalyje ieškovo AB DnB NORD bankas ieškinį tenkino visiškai. Teismas priteisė solidariai iš atsakovų R. Š. ir D. Š. ieškovo AB DnB NORD bankas naudai 435000 EUR t. y. 1 501 968 Lt negrąžinto kredito bei 6,84 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2009-11-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas atsakovų UAB „Damivita“, D. Š. ir R. Š. priešieškinių netenkino ir priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų UAB „Damivita“, R. Š. ir D. Š. ieškovo AB DnB NORD bankas naudai 19020 Lt žyminio mokesčio ir 3630 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimui, 28 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas. Teismas laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus apygardos teismo 2009-11-02, 2009-12-09 ir 2010-01-25 nutartimis, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas nurodė, AB DnB NORD šioje byloje iš atsakovų kaip solidarių bendraskolių prašo priteisti dalį skolos, t.y. 435 000 EUR (ekvivalentas 1 501 968 Lt), nes prievolių Bankui įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu- 5,43 ha žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įvertintas 2008-11-28 rinkos verte 2000000 Lt, o likvidacine (priverstinio pardavimo) verte 1200000 Lt sumai. Ginčo dėl skolos Bankui dydžio tarp šalių nėra.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-09-29 nutartimi Nr. 1208/2009 įkeistas turtas - 5,43 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo areštuotas, nutartis UAB „DAMIVITA“ įteikta 2009-10-03 CPK 123 str. 4 d. nustatyta tvarka. Kadangi hipoteka užtikrinta prievolė pagal 2007-09-07 Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 nebuvo įvykdyta, kreditorius 2009-12-03 pateikė teismui pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009-12-03 nutartimi nutarė: 1) išieškoti 720238,75 EUR negrąžinto kredito, 18555,06 EUR nesumokėtų palūkanų, 230,84 EUR nesumokėtų delspinigių, iš viso 739024,65 EUR, 131 Lt žyminio mokesčio išlaidų bei 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (739 024,65 EUR), skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2009-12-03 iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus; 2) priverstinai parduoti iš varžytinių UAB „DAMIVITA“ priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 5,4300 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 99). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2010-06-03 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-12-03 nutartį paliko nepakeistą. Teismas atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto, bei vertintinas kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių (kreditoriaus ir skolininko) dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje 3K-7-364/2010), nurodė, kad bylos dalis dėl ieškovo AB DnB NORD reikalavimo atsakovui UAB „Damivita“ nutrauktina Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Teismo vertinimu ieškovo ieškinys likusioje dalyje dėl reikalavimų laiduotojams, kaip solidariems bendraskoliams, nesaistomas galimybės gauti reikalavimo ar jo dalies patenkinimą iš įkeisto daikto, todėl byla šioje dalyje nagrinėtina pagal ieškinio ir priešieškinio apibrėžtas ginčo ribas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai yra verslo subjektai, todėl jiems taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas prisiimtų įsipareigojimų ir jų vykdymo aspektu.

Teismas nurodė, kad AB DnB NORD bankas ir UAB „Damivita“ 2007-09-07 Kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433 bendrojoje dalyje susitarė dėl Banko teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį, esant jos 41 punkte išdėstytiems pagrindams. Jų tarpe, 41.1. papunktyje numatyta, kad tokią teisę bankas įgyja, tuomet, jei Kredito gavėjas Sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų, o 41.4. papunktyje – jei iš esmės pablogėja Kredito gavėjo, kito fizinio ar juridinio asmens, užtikrinusio prievolių pagal šią sutartį įvykdymą, finansinė būklė. Teismo vertinimu 2007-09-07 Kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433 bendrosios dalies 41 punktu šalys realizavo Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalies jiems suteiktą teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį, nesiejant nutraukimo su esminio sutarties pažeidimo sąlyga. Todėl aplinkybės, ar atsakovo UAB „Damivita“ pažeidimus yra pagrindas pripažinti esminiu sutarties pažeidimu ar ne, nėra aktualios. Teismas pažymėjo, kad susitariančios šalys 2007-09-07 Kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433 bendrosios dalies 42 punktu pašalino bet kokias abejones dėl jų valios išraiškos. Pastarąją sąlyga būtų galima vertinti net pertekline, todėl tikėtina, kad šalys buvo aiškiai aptarusios atvejus, kuomet Bankas turi teisę nutraukti Sutartį, ir atitinkamu susitarimu siekė eliminuoti ginčo dėl esminio sutarties pažeidimo galimybę. Todėl, ieškovui pateikus įrodymus, kad atsakovas UAB „Damivita“ nuo 2008-09-30 ėmė pažeidinėti 2007-09-07 Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 – laiku nebemokėjo paskolos sumų ir palūkanų arba mokėjo ne visą privalomą sumą (1 t. b.l. 22, 26a, 49-56), teismas vertino, kad vienašalis 2007-09-07 Kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433 nutraukimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teismo vertinimu, atsakovų argumentai dėl Banko nebendradarbiavimo nėra pagrįsti, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Bankas sprendimą vienašališkai nutraukti 2007-09-07 Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 priėmė praėjus net metams nuo to laiko, kai UAB „Damivita“ nustatyta tvarka ir terminais nebevykdė savo įsipareigojimų. Iš šalių susirašinėjimo turinio akivaizdu, kad bendrovei buvo suteikta galimybė išsispręsti turimas problemas, o liudytoja A. G. parodė, kad buvo svarstoma ir UAB „Damivita“ restruktūrizavimo galimybė, tačiau Bankui nebuvo pateikta informacija apie įmonės finansinę būklę, todėl nebuvo galimybės parengti atitinkamo sprendimo (2 t. b.l. 108).

Sutarties šalys privalo sutartį vykdyti pagal joje nustatytas sąlygas ir kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia sutarties šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą, todėl atsakovų motyvai, kad UAB „Damivita“ aktyviai siekė kreditavimo sąlygų pakeitimo, nepateisina sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir nesudaro pagrindo vertinti, kad dėl to Bankas nepagrįstai priėmė sprendimą dėl vienašalio sutarties nutraukimo.

Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu šio ginčo išsprendimui būtų taikytinos Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatos, būtų pagrindas pripažinti, kad ieškovas pareigą įrodyti esminio sutarties pažeidimo faktą įvykdė tinkamai, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tarp verslo subjektų, kreditavimo terminas santykinai nėra ilgas, o kredito suma didelė. Tokiu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad bankas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį, skolinant pagal pareikalavimą ir pelningai panaudoti iš indėlininkų ir kitų kreditorių gautas pinigines lėšas. Teismas padarė išvadą, kad griežtas sąlygų dėl kiekvieno mėnesio konkretaus įmokų dydžio laikymasis turi esminę reikšmę Bankui ir esant įrodytoms aplinkybėms, kad atsakovas sistemingai tokias sąlygas pažeidinėjo, pripažintina, kad atsakovas įvykdė esminį Sutarties pažeidimą. Teismas atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, vertino, kad atsakovai R. Š., D. Š. ir UAB „Damivita“ neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti jų pareikštų priešieškinių (CPK 178 str.).

Teismas nurodė, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, laiduotojas atsako tiek pat kaip skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), o bendrai laidavę asmenys kreditoriui atsako solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str.).

Teismas vadovaudamsis Civilinio kodekso 6.38, 6.81, 6.200, 6.205, 6.210, 6.874 straipsniais, nusprendė iš atsakovų R. Š. ir D. Š. AB DnB NORD banko naudai solidariai priteistini 435000 EUR (1 501 968 Lt) negrąžinto kredito bei 6,84 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2009-11-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1) Atsakovas D. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti 2009-10-28 ieškinį, 2009-12-07 priešieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK normose, reglamentuojančiose sutartinius santykius įtvirtintas tarptautinės sutarčių teisės principas favor contractus, reiškiantis, jog sutarties šalys turi siekti išsaugoti tarpusavyje sudarytą sutartį ir sutartinius santykius, todėl įstatymų leidėjas prioritetą teikia sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui.

2. Bankas nepateikė įrodymų, kodėl tolimesnis sutarties vykdymas, UAB „Damivita“ dalimis grąžinant skolą taip esmingai pažeidžia banko interesus, kad vienintelė galima išeitis jam yra vienašalis sutarties nutraukimas (CPK 178 str.).   

3. Skundžiamu sprendimu pirmos instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad pablogėjusi UAB „Damivita“ finansinė padėtis buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį.

4. Skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai konstatavo, kad griežtas sąlygų dėl kiekvieno mėnesio konkretaus įmokų dydžio laikymasis turi esminę reikšmę atsakovui.

5. Teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes dėl CK 6.217 str. 2d. 3p., nukrypo nuo teismų praktikos ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

6. Skundžiamu sprendimu teismas nepasisakė (nepateikė motyvų) dėl banko veiksmų vertinimo paskirstant pagal trečiojo asmens nurodymą 2010-10-25 dieną bankui pervestus 150000 EUR, kurie pagal į bylą pateiktus banko dokumentus, esą yra panaudoti kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433 dengimui. Šios aplinkybės tinkamas įvertinimas turi įtakos nustatant, kokia suma priteistina bankui iš atsakovų. 

7. UAB „Damivita“ dėl bylos nagrinėjimo metu pritaikytų ribojimų jau yra daroma didelė žala, tuo tarpu, jeigu sutartis būtų nutraukta, neabejotina, kad įmonė patirtų labai didelių nuostolių (CK 6.217 str. 2d. 3p.). Palikus vienašalį nutraukimą galioti, UAB „Damivita“ privalėtų visą kredito sumą grąžinti iš karto, kas  lemtų įmonės bankrotą.

2) Atsakovas R. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti toje dalyje, kurioje ieškinys yra pareikštas atsakovui R. Š.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas naikintinas dėl materialinės teisės normų pažeidimo, kadangi ieškovas neturėjo reikalavimo teisių į atsakovą (LR CPK 330 str.).

2. Laidavimas yra pasibaigęs, todėl ieškovas neturi materialinės reikalavimo teisės į atsakovą.

3. Tarp atsakovų yra privalomas procesinis bendrininkavimas. Nutraukus bylą vienam privalomojo procesinio bendrininkavimo dalyviui, byla turi būti nutraukiama visų privalomojo procesinio bendrininkavimo dalyvių atžvilgiu (LR CPK 44 str. 3 d.).

4. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kas lėmė netinkamą procesinių normų aiškinimą ir taikymą, todėl  kad pasirėmimas tikėtina suklastotos turto vertės nustatymo pažymos duomenimis ir pripažinus šį dokumentą įrodymu, ryšium su ieškovo reikalavimo dydžio pagrįstumu, teismas pažeidė procesines teises normas dėl įrodymų tyrimo, vertinimo. 

Atsiliepimu į D. Š. apeliacinį skundą atsakovas R. Š. nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės yra svarios ir pagrįstos, todėl jis sutinka su apeliacinio skundo nurodytu teisiniu ir faktiniu argumentavimu.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas AB DnB NORD bankas prašo atmesti apeliantų R. Š. ir D. Š. pareikštus apeliacinius skundus kaip nepagrįstus ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantai neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kokių nors materialinės ir/ar procesinės teisės normų pažeidimų (CPK 327, 329, 330 str.), sąlygojančių pagrindą konstatuoti, kad priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl apeliantų pareikšti apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas AB DnB NORD bankas 2007 m. rugsėjo 7 d. su atsakovu UAB „Damivita“ sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433, kuri buvo keista vėlesniais pakeitimais. Minėtos sutarties pagrindu kredito gavėjui UAB „Damivita“ buvo suteiktas 741427,25 EUR dydžio kreditas.  Už prievolių pagal 2007 m. rugsėjo 7 d.  Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą laidavo atsakovai R. Š. ir D. Š., sudarydami su Banku 2007 m. rugsėjo 7 d.  Laidavimo sutartis Nr. K-2411-2007-433/1 ir 2007 m. rugsėjo 6 d.  Nr. K-2411-2007-433/2, kurių pagrindu (1.1 p.) laiduotojai įsipareigojo kaip solidarieji skolininkai atsakyti Bankui visu savo turtu, jeigu UAB „Damivita“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal 2007 m. rugsėjo 7 d.  Kreditavimo sutartį. Byloje nustatyta, kad atsakovai įsipareigojimų bankui neįvykdė, todėl Bankas nutraukė tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį. Ieškovas šioje byloje iš atsakovų kaip solidarių bendraskolių pateiktu ieškiniu prašė priteisti dalį skolos, t.y. 435000 EUR (ekvivalentas 1501968 Lt).

Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl ieškovo AB DnB NORD bankas reikalavimų atsakovui UAB „Damivita“ nutraukė, o likusioje dalyje ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė. Atsakovai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinius skundus.

Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais negali sutikti su apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais.

Atsižvelgdama į atsakovų apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tas taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata yra pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Priešingai, tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.).

Sprendžiant dėl Sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, pirmiausia pažymėtina, kad bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK1.81straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

Bylos duomenimis AB DnB NORD bankas ir UAB „Damivita“ 2007 m. rugsėjo 7 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433 bendrosios dalies 41 punkte susitarė dėl Banko teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį ir šiame punkte aptarė konkrečius atvejus. Kredito sutarties 41.1. punkte numatyta sąlyga, kad sutartis gali būti nutraukiama kai kredito gavėjas Sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų. Minėtos sutarties, o 41.4. punkte numatyta dar vienas sutarties nutraukimo pagrindas, t.y. jei iš esmės pablogėja Kredito gavėjo, kito fizinio ar juridinio asmens, užtikrinusio prievolių pagal šią sutartį įvykdymą, finansinė būklė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, kad atsakovas UAB „Damivita“ nuo 2008-09-30 ėmė pažeidinėti Kreditavimo sutartį laiku nemokėjo paskolos sumų ir palūkanų arba mokėjo ne visą privalomą sumą todėl pagrįstai sprendė, kad , vienašalis Kreditavimo sutarties nutraukimas yra pagrįstas ir teisėtas. Taip pat sutiktina su teismo išvada, kad   buvo pagrindas nutraukti sutartį dar ir todėl, kad ženkliai pablogėjo UAB „Damivita“ finansinė padėtis ir nebuvo įvykdytas įsipareigojimas įkeisti (duomenys neskelbtini) esantis kotedžas. UAB „Damivita“ finansinės padėties pablogėjimą byloje patvirtina aplinkybė, kad įmonė negalėjo tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų (1 t. b.l. 49-57), finansiniai įmonės dokumentai (ataskaitos) bei  liudytojos UAB „Damivita“ vyr. finansininkės E. B. parodymai. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad minėti Kreditavimo sutarties pažeidimai pripažinti esminiais sutarties pažeidimais pagal CK 6.217 straipsnį, o taip pat yra esminiai ir pagal Kreditavimo sutarties sąlygas, kurioje yra susitarta, kad šie pažeidimai yra esminiai, suteikiantys teisę Bankui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.).

Apeliantas D. Š. skunde nurodo, kad nagrinėjamos bylos atveju turėjo būti siekiama išsaugoti tarpusavyje sudarytą sutartį ir sutartinius santykius, o ne siekti sutarties nutraukimo. Apelianto manymu bankas nepateikė įrodymų, kodėl tolimesnis sutarties vykdymas, UAB „Damivita“ dalimis grąžinant skolą taip esmingai pažeidžia banko interesus, kad vienintelė galima išeitis jam yra vienašalis sutarties nutraukimas (CPK 178 str.).  Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti negali. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Damivita“ iš esmės pažeidė su banku sudarytą kreditavimo sutartį, nes laiku nemokėjo Bankui nustatyto dydžio kredito ir palūkanų įmokų, neįvykdė kitų Kreditavimo sutartyje numatytų sąlygų, ženkliai pablogėjo UAB „Damivita“ finansinė padėtis, dėl ko Bankas pagrįstai vienašališkai nutraukė su UAB „Damivita“ sudarytą Kreditavimo sutartį, todėl apelianto argumentai laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apelianto D. Š. argumentu, kad bankas nebendradarbiavo ir buvo nesąžiningas. Apie šalių bendradarbiavimą patvirtina byloje duoti banko darbuotojos parodymai bei tai, kad bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą buvo atsižvelgęs į apelianto prašymus nesiimti veiksmų dėl skolos išieškojimo. Bylos duomenimis, bankas iš karto po sutarties pažeidimo sutarties nenutraukė, ką patvirtina ir  byloje esantis skolos grafikas. Bankas Kreditavimo sutartį nutraukė praėjus metams nuo to momento, kai UAB „Damivita“ pradėjo nebevykdyti įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, t.y. sutartis buvo pažeista nuo 2008 m. rugsėjo 30 d., o nutraukta – 2009 m. rugpjūčio 24 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bankas ėmėsi veiksmų siekiant abipusio bendradarbiavimo ir buvo sąžiningas, todėl nėra pagrindo sutikti apelianto nurodytais argumentais.

Apeliantas D. Š. skunde nurodo, kad skundžiamu sprendimu teismas nepasisakė (nepateikė motyvų) dėl banko veiksmų vertinimo paskirstant pagal trečiojo asmens nurodymą 2010-10-25 dieną bankui pervestus 150000 EUR. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantą su ieškovu siejo santykiai ne pagal vieną kredito sutartį. Pažymėtina, kad kredito sutarčių atitinkamai 47 ir 48 punktuose buvo numatyta, kad  pagal kreditavimo sutarčių sąlygas Bankas turi teisę paskirstyti ir panaudoti gautas pinigines įmokas kredito gavėjo įsiskolinimui dengti bet kokia eile ir tikslu pagal sutartį ar kitas tarp Banko ir kredito gavėjo sudarytas sutartis savo nuožiūra, nežiūrint į jokį kredito gavėjo duodamą priešingą nurodymą. Bankas 2011 m. gegužės 31 d. teismui pateikė skolos pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 dengimo suvestinę, todėl apelianto argumentai dėl nežinojimo kokioms prievolėms dengti Bankas paskirstė gautus pinigus yra nepagrįsti ir nepaneigia sutarties nutraukimo teisėtumo. Dėl nurodytų priežasčių apelianto argumentai dėl ieškinio sumos mažinimo yra nepagrįsti todėl atmestini.

Apelianto R. Š. apeliacinis skundas yra grindžiamas aplinkybėmis, kurių atsakovas nekėlė pirmosios instancijos teisme, t.y. apeliaciniame skunde yra ginčijamas R. Š. laidavimo Bankui galiojimas, kad laidavimas yra pasibaigęs, kad Bankas praleido terminą ieškiniui laiduotojams pareikšti, tačiau pirmosios instancijos teisme apeliantas savo laidavimo neginčijo ir nesutikimų su laidavimo sutarties galiojimo nereiškė. Pagal CPK 312 straipsnį yra draudžiama apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, be įstatyminio pagrindo suvaržytų suinteresuotų asmenų teisę į apeliaciją. Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-95/2012 ir kt.). Dėl to teisėjų kolegija minėtų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kad dėl procesinio solidariųjų skolininkų bendrininkavimo, Vilniaus apygardos teismas turėjo nutraukti civilinę bylą dėl skolos priteisimo laiduotojų D. Š. ir Š. Š. atžvilgiu. Vilniaus apygardos teismas civilinę bylą dėl skolos priteisimo nutraukė pagrindinio skolininko UAB „Damivita“ atžvilgiu, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-23 priimtoje nutartyje c.b. Nr. 3K-7-364/2010 yra išaiškinta, kad hipotekos teisėjo nutartis dėl pagrindinio skolininko kreditoriui įkeisto turto pardavimo iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vertintinas kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos priteisimo dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pagrindas UAB „Damivita“ atžvilgiu nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau laiko, kad bylos nutraukimas UAB „Damivita“ atžvilgiu nesudaro pagrindo bylą nutraukti kitų solidariųjų skolininkų pagal Kreditavimo sutartį - laiduotojų D. Š. ir R. Š. atžvilgiu, nes teisės normos nenumato tokio bylos nutraukimo pagrindo.

Apeliantas R. Š. skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kas lėmė netinkamą procesinių normų aiškinimą ir taikymą, todėl  kad pasirėmimas tikėtina suklastotos turto vertės nustatymo pažymos duomenimis ir pripažinus šį dokumentą įrodymu, ryšium su ieškovo reikalavimo dydžio pagrįstumu, teismas pažeidė procesines teises normas dėl įrodymų tyrimo, vertinimo. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. Pažymėtina, kad apelianto nurodoma Turto vertės nustatymo pažyma buvo teikta tikslu ne įrodyti skolos dydį, o pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu įkeisto turto vertės dydis neatleidžia ir neapriboja laiduotojų nuo atsakomybės prieš kreditorių (Banką), nes hipoteka ir laidavimas yra atskiros prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, o esant solidariajai skolininkų prievolei, pagal CK 6.6 str. 4-5 d. kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek bet kuris iš bendraskolių, tiek visi bendraskoliai, kad įvykdytų tiek prievolės dalį, tiek ir visą prievolę.

Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako nes jie neturi įtakos teisingam klausimo išsprendimui.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo spendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti.

Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus ieškovui AB DnB NORD bankui. Ieškovas byloje pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1815 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant, kad apeliantų skundai nėra tenkinami, todėl iš jų ieškovo naudai priteistina po 907,5 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi (221 b.l., t. 2) atidėjo atsakovui D. Š. 19298 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki teismo procesinio sprendimo (nutarties) priėmimo. Atsižvelgiant į tai kad D. Š. apeliacinis skundas netenkintinas, todėl iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinas 19298 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d.  sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą  19298 Lt   žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo R. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. Š. ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko (į.k. 112029270) naudai po 907,5 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                Danutė Gasiūnienė

                                                                                                            Kazys Kailiūnas

                                                                                                            Marytė Mitkuvienė