Civilinė byla Nr. 2A-259/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 36.2.; 50.10.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Salovė“ ir R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-846-619/2011, pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės DnB NORD lizingo ieškinį atsakovams Futbolo klubui „Vėtra“, uždarajai akcinei bendrovei „Salovė“ ir R. S. dėl dalies skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2010 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas UAB DnB NORD lizingas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl dalies skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų FK „Vėtra“, R. S. ir UAB „Salovė“ 119 096,42 Lt pradelstų lizingo mokėjimų dalį pagal 2005 m. spalio 11 d. lizingo sutartį Nr. 2005/10-N49, 5,90 proc. 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2005 m. spalio 11 d. ieškovas (lizingo davėjas) su atsakovu FK „Vėtra“ (toliau – lizingo gavėjas) sudarė lizingo sutartį Nr.2005/10-N49 (toliau – lizingo sutartis), kuria suteikė teisę lizingo gavėjui valdyti ir naudotis 2005 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartimi iš FK „Vėtra“ privačios nuosavybės teise įsigytą nebaigtą rekonstruoti stadioną ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), o lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafike. Įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymo užtikrinimui 2005 m. spalio 11 d. buvo sudarytos laidavimo sutartys: tarp ieškovo ir laiduotojo R. S. laidavimo sutartis Nr. 2005/10-N49-G1 bei tarp ieškovo ir laiduotojo UAB „Salovė“ laidavimo sutartis Nr. 2005/10-N49-G2. Laidavimo sutarčių 1.1 p., 2.1 p., 3.1 p. laiduotojai įsipareigojo kaip solidarieji skolininkai įvykdyti prievoles pagal lizingo sutartį tuo atveju, jei lizingo gavėjas neįvykdys visų ar dalies prievolių lizingui. Lizingo gavėjas lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai - nemokėjo lizingo mokėjimų pagal mokėjimų grafiką, ir kadangi įsiskolinimas nebuvo padengtas, 2010 m. birželio 30 d. pranešimu Nr. 30.58.37-1377 „Dėl lizingo sutarčių nutraukimo“ lizingo sutartis vienašališkai buvo nutraukta. Pagal 2010 m. liepos 30 d. pažymą apie skolos dydį ir delspinigių paskaičiavimo lentelę FK „Vėtra“ skola ieškovui 2010 m. liepos 30 d. sudarė: 197 598,15 Lt pradelsti lizingo mokėjimai, 26 498,27 Lt delspinigiai ir 565 453,29 Lt bauda, iš viso – 789 549,71 Lt. Pažymėjo, kad pateiktu ieškiniu lizingo davėjas reiškia reikalavimą dėl skolos dalies, t.y. 119 096,42 Lt pradelstų lizingo mokėjimų dalies pagal lizingo sutartį priteisimo iš FK „Vėtra“ ir laiduotojų R. S. bei UAB „Salovė“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį patenkino - priteisė iš atsakovų R. S. ir UAB „Salovė“ solidariai ieškovui UAB DnB NORD lizingas 119 096, 42 Lt skolos, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Spręsdamas klausimą dėl bylos dalies, kurioje ieškinio reikalavimas pareikštas atsakovui, kurio prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka ir yra įkaito davėjas, teismas sprendime nurodė, jog ieškovas teismo posėdžio metu pateikė prašymą civilinę bylą dalyje, kurioje reiškiami reikalavimai atsakovui FK „Vėtra“ nutraukti, nes yra priimta ir įsiteisėjusi Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. hipotekos teisėjo nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus ir ieškovo prašymą dėl bylos nutraukimo, teismas sprendė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. vasario 25 d. nutartis vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių (kreditoriaus UAB DnB NORD lizingo ir skolininko FK „Vėtra“), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (dėl skolos priteisimo pagal 2005 m. spalio 11 d. lizingo sutartį), todėl civilinės bylos dalį dėl ieškovo UAB DnB NORD lizingas reikalavimų atsakovo FK „Vėtra“ atžvilgiu – priteisti iš atsakovo FK „Vėtra“ solidariai 119 096,42 Lt skolos, 6 procentų metinių palūkanų teismas nutraukė (CPK 293 str. 3 p.).
Spręsdamas klausimą dėl laiduotojų atsakomybės, teismas nurodė, jog laidavimo sutartimis tarp ieškovo ir atsakovų UAB „Salovė“ bei R. S. susiklostė laidavimo prievoliniai teisiniai santykiai. FK „Vėtra“ kaip lizingo gavėjas bei laiduotojai atsako lizingo davėjui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Bendraskoliai yra įpareigoti kreditoriui iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 str. 6 d., 6.81 str.).
Teismas pažymėjo, kad ieškovas pareiškė reikalavimą dėl dalies skolos – 119 096,42 Lt – pradelstų mokėjimų pagal išrašytas šias sąskaitas faktūras: 2010 m. sausio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PS 10006340 – 26 379,76 Lt sumai; 2010 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PS 10014599 – 32 134,86 Lt sumai; 2010 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PS 10022789 – 32 331,16 Lt sumai; 2010 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PS 10031090 – 28 250,64 Lt sumai. Atsakovų teiginius, jog ieškovas nepateikė įrodymų, susijusių su sumokėtomis ir nesumokėtomis įmokomis pagal lizingo sutartį, teismas atmetė kaip nepagrįstus, pažymėjęs, kad į bylą šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra pateikti. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovams - laiduotojams pagal laidavimo sutarties 4.1 p. buvo siunčiamas 2010 m. birželio 21 d. pranešimas Nr. 3058.37-1300, kuriame nurodytos pradelstų lizingo mokėjimų sumos, delspinigiai, kitos sumos. Atsakovas R. S. buvo tiek FK „Vėtra“, tiek UAB „Salovė“ direktorius, todėl jam žinoma apie kreditoriaus reiškiamas pretenzijas dėl įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovai teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovui yra grąžintas lizingo vertės dengimas, palūkanos, taip pat nepateikta įrodymų, jog lizingo sutarties nutraukimas yra neteisėtas, sutarties vienašališko nutraukimo fakto atsakovai neginčijo, nereiškė priešinių reikalavimų dėl nepagrįsto kreditoriaus praturtėjimo ar lizingo sutarčių atskirų sąlygų pripažinimu negaliojančiomis (CPK 178 str.), todėl teismas bylą sprendė pareikštų reikalavimų ribose.
Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą atsakovų argumentą, kad ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje numatytą 3 mėn. terminą, nurodęs, kad prievolės įvykdymo terminas dar nesuėjo, CK 6.88 straipsnis negali būti taikomas ir teismas padaręs išvadą, kad kreditorius kreipėsi su ieškiniu nepažeisdamas įstatyme nustatytų terminų. Dėl šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas iš atsakovų R. S. ir UAB „Salovė“ solidariai priteisė ieškovui jo reikalaujamą dalį pradelstų mokėjimų – 119 096,42 Lt (CK 6.213 str. 1 d.). Vadovaudamasis lizingo sutarties 9.6 punktu, teismas ieškovui iš atsakovų priteisė 6 procentų dydžio kompensacinę funkciją atliekančias sutartines palūkanas už priteistą 119 096,42 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai R. S. ir UAB „Salovė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovų atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei išreikalauti iš Nekilnojamojo turto registro stadiono (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią ieškovas pardavė lizinguojamą objektą, nuorašą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nei 2010 m. vasario 23 d. pretenzija, nei 2010 m. balandžio 8 d. pretenzija, nei 2010 m. birželio 9 d. pretenzija laiduotojai nebuvo informuoti apie tai, kad atsakovas FK ,,Vėtra“ vėluoja mokėti lizingo įmokas arba jų nemoka, nors šios pretenzijos ir buvo siųstos lizingo gavėjui - FK „Vėtra“. Laidavimo sutarties 4.1 punktas numato, kad prievolių nevykdymas jau yra sąlyga siųsti laiduotojui rašytinį pranešimą, kad šis galėtų skubiai imtis priemonių - įmokas sumokėti pats, ar kreiptis į lizingo gavėją, kad šis vykdytų savo prievoles pagal sutartį tol, kol negautas pranešimas apie sutarties nutraukimą ir pan. Šiuo atveju, tik 2010 m. birželio 21 d., susikaupus didelei skolos sumai, ieškovas pateikė laiduotojams pranešimą su reikalavimu sumokėti pradelstas lizingo įmokas su įspėjimu apie nutraukiamą lizingo sutartį ir sutartį nutraukė, nors laiduotojai, pagal savo finansines galimybes ėmėsi konkrečių veiksmų taikiai išspręsti susiklosčiusią situaciją – 2012 m. liepos 27 ir 29 d. ieškovui sumokėjo 20 000 Lt.
2. Pagal CK 6.574 straipsnį, tinkamo sutarties įvykdymo atveju lizingo davėjas (ieškovas) galėjo pretenduoti tik į 3 000 000 Lt dydžio objekto pardavimo (išperkamosios nuomos) kainą ir palūkanas, kurios būtų sumokėtos už sutarties galiojimo laikotarpį. Nagrinėjamu atveju, ieškovas pardavė objektą kitam asmeniui ir gavo sumą, didesnę nei šios sutarties objektu esančios lizingo sutarties kaina (3 000 000 Lt), todėl neturi teisės reikalauti jokių papildomų mokėjimų nei iš FK „Vėtra“, nei iš laiduotojų, kadangi tokiu būdu ieškovo nuostoliai yra visiškai pilnai ir CK 6.574 str. reikalavimai įgyvendinti.
3. Lizingo sutarties 4.4 punkto nuostata, kad lizingo gavėjo lėšos, panaudotos objekto pagerinimams, nėra užskaitomos kaip atsiskaitymai pagal lizingo sutartį, yra laikytina negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms CK 6.574 str. nuostatoms, ir atsakovams netgi nereikia reikšti atskiro procesinio reikalavimo pripažinti šią nuostatą negaliojančia, kadangi pasisakyti dėl sutarties nuostatų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms yra teismo iniciatyva ir kompetencija.
4. Teismas nevertino duomenų, patvirtinančių į objektą investuotų lėšų dydį - nutraukus lizingo sutartį, ieškovas ne tik gavo turtą, kurio vertė lizingo sutarties laikotarpiu padidėjo dėl atsakovo FK „Vėtra“ į turtą investuotų lėšų, t.y. praturtėjo, bet dar lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu gavo tam tikrą sumą lizingo sutarties įmokų, skirtų turto vertės dengimui.
5. Nagrinėjamu atveju laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė (terminuota pareiga mokėti lizingo įmokas pagal grafiką) - paskutinė iš ieškovo nurodytų neapmokėtų sąskaitų yra 2010 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija PS Nr. 10031090, kurios mokėjimo terminas toks pat (2010 m. balandžio 30 d.), o ieškovas kreipėsi į teismą, teikdamas ieškinį 2010 m. rugpjūčio 6 d. (tokia data nurodyta ieškinyje), kai tuo tarpu naikinamasis terminas baigėsi 2010 m. liepos 30 d. Todėl ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti ieškinį laiduotojams.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo FK „Vėtra“ bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ įgaliotas asmuo prašo atmesti apelianto R. S. apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad sutinka su ieškovo ieškinio reikalavimais ir jų pagrindimu. Pagal laidavimo sutartis laiduotojai įsipareigojo kaip solidarieji skolininkai įvykdyti prievoles pagal lizingo sutartį tuo atveju, jei atsakovas FK „Vėtra“ neįvykdys visų ar dalies prievolių ieškovui ir tiek atsakovui FK „Vėtra“, tiek laiduotojams nevykdant lizingo ir laidavimo sutarčių. Ieškovas turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl solidarios skolos ir palūkanų priteisimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB DnB NORD lizingas prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Laidavimo sutarčių 4.1 punktuose nėra įtvirtinta ieškovo pareiga kiekvieną lizingo gavėjui siunčiamą pretenziją (įspėjimą) kartu siųsti ir laiduotojams. Lizingo sutarčių nuostatose nustatyta, kad laiduotojams siunčiamas rašytinis pranešimas, kuriame nurodoma įsiskolinimo suma, kurią privalo padengti laiduotojas. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo pareigą dėl pranešimo laiduotojams išsiuntimo įvykdė tinkamai - tiek R. S. , tiek ir UAB „Salovė“ buvo išsiųstas 2010 m. birželio 21 d. pranešimas Nr. 30.58.37-1300 su raginimu padengti įsiskolinimą pagal lizingo sutartį, tačiau jis per pranešime nustatytą terminą nebuvo padengtas. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ieškovo elgesys neatitinka bendrųjų prievolių vykdymo principų.
2. Ieškiniu prašoma priteisti pradelstas lizingo įmokas už laikotarpį iki lizingo sutarties nutraukimo pagal 4 PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas laikotarpiu 2010 m. sausio 30 d. – 2010 m. balandžio 30 d., t.y. už tą laikotarpį, kai FK „Vėtra“ naudojosi lizingo objektu. Todėl atsakovų skundo argumentai, susiję su ta aplinkybe, kad jie objektyviai neturėjo galimybės sumokėti įsiskolinimo ieškovo nurodytais terminais, todėl ieškovas nepagrįstai nutraukė lizingo sutartį, yra visiškai nesusiję su ginčo dalyku ir neturėtų būti svarstomi. Ieškovas ieškinį dėl šios skolos sumokėjimo pareiškė 2010 m. rugpjūčio 10 d., t.y. praėjus beveik 2 mėnesiams nuo 2010 m. birželio 21 d. pranešimo laiduotojams išsiuntimo.
3. 2010 m. sausio 30 d. PVM sąskaita faktūra buvo pateikta mokėjimui tuo metu, kai R. S. buvo FK „Vėtra“ prezidentas ir jis turėjo žinoti, kad ši sąskaita nebuvo apmokėta joje nurodytu terminu. Be to, ir iš šios sąskaitos turinio matyti, kad į ją įtraukti delspinigiai už laiku neapmokėtas 2009 m. spalio - gruodžio mėnesių sąskaitas. Tai patvirtina aplinkybę, kad tiek R. S. , tiek jo vadovaujamai UAB „Salovė“ buvo žinoma apie FK „Vėtra“ netinkamą lizingo sutarties vykdymą bei įsiskolinimus ieškovui. Aplinkybė, kad laiduotojai, kaip jie patys teigia, neturėjo informacijos apie „vidinius FK „Vėtra“ reikalus“, neįtakoja jų solidariosios atsakomybės už tinkamą įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymą.
4. Teismas nagrinėjamoje byloje neprivalėjo aiškintis aplinkybių, susijusių su lizingo sutarties nutraukimu, nes ieškovas prašė priteisti lizingo įmokas, nesumokėtas iki lizingo sutarties nutraukimo pagal jo išrašytas ir FK „Vėtra“ akceptuotas PVM sąskaitas faktūras, o atsakovai šioje civilinėje byloje nereiškė reikalavimo dėl lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Teisė reikalauti lizingo įmokų už 2010 m. sausio - balandžio mėnesius niekaip nesusijusi su lizingo sutarties nutraukimo faktu. Be to, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad tuo atveju, jeigu jie būtų gavę 2010 m. vasario 23 d., 2010 m. balandžio 8 d. ir 2010 m. birželio 9 d. pretenzijas, turėtų galimybių jas apmokėti.
5. LR CK 6.574 straipsnio nuostatos, nustatančios lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, apskritai negali būti taikomos priteisiant skolas, atsiradusias iki lizingo sutarties nutraukimo, lizingo gavėjui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Taigi, atsakovai jomis negali vadovautis. Lizingo sutarties 10.6 punktais šalys laisva valia susitarė, kad sutarties nutraukimo atveju lizingo gavėjo pareiga sumokėti iki sutarties nutraukimo susidariusias skolas išlieka, šis susitarimas yra nenuginčytas, galiojantis, neprieštaraujantis jokiai imperatyviai įstatymo normai, netgi neprieštaraujantis dispozityviai LR CK 6.574 straipsnio teisės normai.
6. Atsakovai teigia, jog būtina įvertinti tai, kiek savo sąskaita lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu FK „Vėtra“ pagerino lizingo objektą ir kaip teisinį pagrindą šiam teiginiui atsakovai nurodo LR CK 6.574 straipsnį. Tačiau šio straipsnio nuostatos šioje byloje neturėtų būti vertinamos ir taikomos, nes joje nesprendžiami lizingo sutarties nutraukimo teisėtumo bei ieškovo nuostolių dydžio klausimai. Be to, šalys lizingo sutarties 4.4 punktu buvo susitarusios, kad visi pagerinimai tampa lizingo davėjo nuosavybe iki visiško atsiskaitymo pagal sutartį, o sutartį nutraukus lizingo davėjo reikalavimu, lizingo gavėjas netenka teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą. Atsakovai neįrodė, dėl ko jie laiko LR CK 6.574 straipsnio nuostatas imperatyviomis įstatymo normomis, todėl ir teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva pripažinti lizingo sutarties 4.4 punkto negaliojančiu.
7. Su atsakovais sudarytų laidavimo sutarčių 7.1 punktais šalys susitarė, kad šios sutartys galios iki visiško pagrindinio skolininko ir laiduotojų prievolių įvykdymo. Esant tokiam šalių susitarimui, lizingo davėjo ir laiduotojų ginčas dėl FK „Vėtra“ skolos grąžinimo turi būti sprendžiamas vadovaujantis sudarytų laidavimo sutarčių nuostatomis. Todėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl laiduotųjų atsakovų R. S. ir UAB „Salovė“ atsakomybės už pagrindinio skolininko prievolę.
Atsakovai R. S. ir UAB „Salovė“ savo apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šioje byloje nėra būtinas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Ieškovo UAB DnB Nord Lizingas ieškinį atsakovų R. S. ir UAB „Salovė“ atžvilgiu pirmosios instancijos teismas patenkino, konstatavęs, jog FK „Vėtra“ nesumokėdamas ieškovui lizingo mokėjimų pagal mokėjimų grafiką bei sutartyje numatytų kitų privalomųjų įmokų per sutartą terminą, pažeidė sutartines prievoles, atsakovai R. S. ir UAB „Salovė“ laidavimo sutartimis prisiėmė įsipareigojimus solidariai atsakyti kreditoriui, jei nebus įvykdytos iš 2005 m. spalio 11 d. lizingo sutarties Nr. 2005/10-N49 kylančios prievolės, todėl atsakovai, kaip laiduotojai, turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovui UAB DnB NORD lizingas iš atsakovų R. S. ir UAB „Salovė“ solidariai priteista 119 096, 42 Lt skolos, 6 procentai metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atsakovai R. S. ir UAB „Salovė“ savo apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė (terminuota pareiga mokėti lizingo įmokas pagal grafiką) - paskutinė iš ieškovo nurodytų neapmokėtų sąskaitų yra 2010 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija PS Nr. 10031090, kurios mokėjimo terminas toks pats (2010 m. balandžio 30 d.), o ieškovas kreipėsi į teismą, teikdamas ieškinį 2010 m. rugpjūčio 6 d. (tokia data nurodyta ieškinyje), kai tuo tarpu naikinamasis terminas baigėsi 2010 m. liepos 30 d., todėl ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje numatytą 3 mėnesių terminą pareikšti laiduotojams ieškinį ir jis laiduotojų atžvilgiu atmestinas.
Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatinanti skolininką prievolę įvykdyti tinkamai. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu prievolės ar jos dalies neįvykdo pagrindinis skolininkas (CK 6.76 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2005 m. spalio 11 d. ieškovas su FK „Vėtra“, atstovaujamu prezidento R. S. sudarė lizingo sutartį Nr.2005/10-N49 (5-8 b. l., 1 t.), pagal kurią ieškovas, kaip lizingo davėjas suteikė teisę lizingo gavėjui FK „Vėtra“ valdyti ir naudotis 2005 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartimi iš FK „Vėtra“ privačios nuosavybės teise įsigytą nebaigtą rekonstruoti stadioną ir kitus statinius, esančius Liepkalnio g. 13, Vilniuje, o lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafike.
Byloje nustatyta, kad Futbolo klubui „Vėtra“, prievolių, kylančių iš lizingo sutarties, įvykdymo užtikrinimui 2005 m. spalio 11 d. tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudarytos laidavimo sutartys: atitinkamai laidavimo sutartis Nr. 2005/10-N49-G1 su atsakovu R. S. (10 b. l., 1 t.) ir laidavimo sutartis Nr. 2005/10-N49-G2 su atsakovu UAB „Salovė“ (11 b. l., 1 t.). Laidavimo sutartimis laiduotojai R. S. ir UAB „Salovė“ įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai įvykdyti pagal lizingo sutartį lizingo gavėjui FK „Vėtra“ atsirandančias prievoles lizingo davėjo naudai tuo atveju, jei lizingo gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių, atsirandančių pagal minėtą lizingo sutartį (Laidavimo sutarčių 2.1. p., 10, 11 b. l., 1 t.).
Kaip jau minėta, pagal CK 6.76 ir 6.81 straipsnių nuostatas, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidariosios atsakomybės esmė ta, kad visi bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai R. S. ir UAB „Salovė“, kaip laiduotojai, turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 str. 1 d. – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (CK 6.88, 6.89 str.).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog 2005 m. spalio 11 d. tarp ieškovo ir atsakovų sudarytų laidavimo sutarčių 7.1. punktuose nedviprasmiškai ir aiškiai nurodyta, kad laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki to momento, kol bus tinkamai įvykdytos lizingo sutartyje ir šioje sutartyje numatytos sąlygos. Lizingo sutarties 3.1. punktas paneigia apeliantų teiginį, kad laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė – terminuota pareiga mokėti lizingo įmokas pagal grafiką. Minėtame punkte nurodyta, jog lizingo objekto (ar jo dalies) perdavimo momentu, atsižvelgiant į lizingo objekto įsigijimo kainą (vertę), apmokėjimo pagal pirkimo pardavimo sutartį ir kitas lizingo sutartyje nustatytas sąlygas lizingo davėjas sudaro mokėjimų grafiką (ar grafikus, kai lizingo objektas perduodamas dalimis) pirmam šešių mėnesių laikotarpiui, o vėliau ir kiekvienam sekančiam šešių mėnesių laikotarpiui, iki lizingo sutarties pabaigos. Taip pat aptarta sąlyga, kad pasirašydamas pirmąjį mokėjimų grafiką pirmam šešių mėnesių laikotarpiui, lizingo gavėjas sutinka, kad tolesni mokėjimo grafikai, sudaryti remiantis lizingo sutarties sąlygomis, bus sudaromi vienašališkai lizingo davėjo ir privalomi šalims jų nepasirašius (6 b. l., 1 t.). Šią lizingo sutarties 3.1. punkto nuostatą patvirtina byloje esančio 2005 m. spalio 26 d. mokėjimų grafiko Nr. 1 prie lizingo sutarties Nr. 2005/10-N49, pasirašyto ieškovo ir FK „Vėtra“ prezidento R. S. , turinys (9 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog lizingo sutarties C dalyje Pagrindinės lizingo sąlygos yra nurodytas lizingo terminas – 120 mėnesių (5 b. l., 1 t.), o lizingo sutarties 10.1. punkte nustatyta, kad sutartis baigia galioti sumokėjus lizingo davėjui lizingo mokėjimus pagal mokėjimų grafiką ir (jeigu yra) kitas skolas (delspinigius, sutartyje numatytas baudas) ir lizingo davėjui perdavus nuosavybės teisę į lizingo objektą (8 b. l., 1 t.). Taigi, teigti, kad nagrinėjamu atveju laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė (terminuota pareiga mokėti lizingo įmokas pagal grafiką) ir ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje numatytą 3 mėnesių terminą pareikšti laiduotojams ieškinį, nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad tuo atveju, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnis negali būti taikomas. Šioje normoje nustatytas laidavimo pabaigos terminas taikomas tuo atveju, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, laidavimo terminas yra apibrėžtas visų laidavimo sutartyje nurodytų skolininko ir laiduotojo įsipareigojimų įvykdymu. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojai tokių teisinių padarinių siekė laisva valia. Susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, yra išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl laiduotojams turėjo būti aišku, kokią atsakomybę jie prisiima, suteikdami lizingo davėjui kito asmens prievolių įvykdymo užtikrinimą laidavimo forma ir užtikrindami skolininko prievolę tokia pat apimtimi ir terminais, kokia apimtimi ir terminais atsako pats skolininkas.Taigi, apeliantų argumentas, kad jų prievolė pagal laidavimo sutartis pasibaigė 2010 m. liepos 30 d., yra nepagrįstas.
Apeliantai teigia, kad jie, kaip laiduotojai, nei 2010 m. vasario 23 d. pretenzija, nei 2010 m. balandžio 8 d. pretenzija, nei 2010 m. birželio 9 d. pretenzija nebuvo informuoti, apie tai, kad atsakovas FK ,,Vėtra“ vėluoja mokėti lizingo įmokas arba jų nemoka, nors šios pretenzijos ir buvo siųstos lizingo gavėjui FK „Vėtra“. Anot apeliantų, laidavimo sutarties 4.1. punkte numatyta, kad prievolių nevykdymas jau yra sąlyga siųsti rašytinį pranešimą laiduotojui, kad šis galėtų skubiai imtis priemonių, t. y. įmokas sumokėti pats, ar kreiptis į lizingo gavėją, kad šis vykdytų savo prievoles pagal sutartį tol, kol negautas pranešimas apie sutarties nutraukimą ir panašiai. Tik 2011 m. birželio 21 d., susikaupus didelei skolos sumai, ieškovas pateikė laiduotojams pranešimą su reikalavimu apmokėti pradelstas lizingo įmokas su įspėjimu apie nutraukiamą lizingo sutartį ir sutartį nutraukė, nors laiduotojai pagal savo finansines galimybes ėmėsi konkrečių veiksmų taikiai išspręsti susiklosčiusią situaciją – 2012 m. liepos 27 ir 29 d. ieškovui sumokėjo 20 000 Lt.
Su tokiais apeliantų argumentais sutikti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog esant esminiam sutarties pažeidimui, šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška.
Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarčių 4.1. punktu šalys susitarė, kad lizingo gavėjui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal lizingo sutartį, lizingo davėjas siunčia laiduotojui rašytinį pranešimą, kuriame nurodoma lizingo gavėjo įsiskolinimo pagal lizingo sutartį suma, kurią privalo padengti laiduotojas (10,11 b. l., 1 t.). Bylos duomenys patvirtina, jog 2010 m. birželio 21 d. ieškovas išsiuntė apeliantams pranešimą Nr. 30.58.37-1300, kuriame, atitinkamai pagal laidavimo sutarčių 4.1. punktų nuostatas, nurodyta lizingo gavėjo įsiskolinimo pagal lizingo sutartį suma (24 b. l., 1 t.). Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, laidavimo sutarčių pagrindu turėjo pareigą laiduotojams siųsti 2010 m. vasario 23 d., 2010 m. balandžio 8 d. ir 2010 m. birželio 9 d. pretenzijas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog minėtos pretenzijos buvo siunčiamos FK „Vėtra“ prezidentui R. S. , kuris tuo pat metu buvo ir laiduotojas pagal laidavimo sutartį Nr. 2005/10-N49-G1 ir UAB „Salovė“ vadovas. Taip pat pažymėtina, jog ieškovas tinkamai pasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Pagal lizingo sutarties 10.5. punkto nuostatą lizingo sutartis gali pasibaigti lizingo davėjui vienašališkai nutraukus sutartį nesikreipiant į teismą, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo sutartį, o vienas iš esminių sutarties pažeidimų yra faktas, kai lizingo gavėjas ilgiau nei vieną mėnesį vėluoja sumokėti bent vieną lizingo mokėjimą ar ilgiau kaip vieną mėnesį nesumoka šia sutartimi nustatytų baudų (8 b. l., 1 t.). Bylos duomenys patvirtina, jog lizingo gavėjas nevykdė įsipareigojimų mokėti lizingo mokėjimus pagal lizingo sutartį ir tuo pagrindu jam buvo siunčiamos trys (2010 m. vasario 23 d., 2010 m. balandžio 8 d. ir 2010 m. birželio 9 d.) pretenzijos, tokiu būdu lizingo gavėjui suteikiant galimybę pranešti siūlomus įsiskolinimo sumokėjimo būdus (21, 22, 23 b. l., 1 t.), kuria jis nepasinaudojo. Pažymėtina, kad lizingo sutartis buvo nutraukta tik 2010 m. birželio 30 d., ieškovui išsiuntus pranešimą Nr. 30.58.37-1377 (25 b. l., 1 t.).
Kaip ir savo procesiniuose dokumentuose, taip ir apeliaciniame skunde atsakovai akcentuoja, jog lizingo sutarties 4.4. punkto nuostata, kad lizingo gavėjo lėšos, panaudotos objekto pagerinimams, nėra užskaitomos kaip atsiskaitymai pagal lizingo sutartį, yra laikytina negaliojančia, kaip prieštaraujanti imperatyvioms CK 6.574 str. nuostatoms, ir atsakovams net nereikia reikšti atskiro reikalavimo pripažinti šią nuostatą negaliojančia, nes pasisakyti dėl sutarties nuostatų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms yra teismo kompetencija.
Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.574 straipsnio nuostatą, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
Šalių laisva valia sudarytos ir galiojančios lizingo sutarties 10.6. punkte nustatyta: „<...kai lizingo sutartis nutraukta lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, sumokėti lizingo davėjui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, o taip pat sumokėti 30 (trisdešimt) procentų neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Be to, lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo padengti visas su lizingo sutarties nutraukimu susijusias išlaidas (transportavimo, sandėliavimo ir pan.)...>“ (8 b. l., 1 t.).
Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje įtvirtinta, kad normos imperatyvumas pasireiškia tiesiogine įstatymo leidėjo nuoroda, kad sandoriai, prieštaraujantys vienai ar kitai teisės normai, yra niekiniai ir negalioja. Normos imperatyvumas pasireiškia jose aiškiai išreikštu draudimu, pavyzdžiui, ,,draudžiama“, ,,neturi teisės“ ir pan. Imperatyviosios normos yra išimtinės, nes civilinė teisė grindžiama dispozityvumo principais. Dispozityviosiose teisės normose vartojami terminai ,,leidžiamas“, ,,turi teisę“, ,,gali“ ir kt. Todėl nėra pagrindo teigti, jog lizingo sutarties 4.4. punkto nuostatos, kad: „Lizingo gavėjas turi teisę savo lėšomis (kurios nėra užskaitomos kaip atsiskaitymai pagal lizingo sutartį) ir savo rizika pagerinti lizingo objektą, nekeičiant jo tiesioginės paskirties. Atlikti lizingo objekto pagerinimai visais atvejais tampa lizingo davėjo nuosavybe iki visiško lizingo gavėjo atsiskaitymo pagal šią sutartį. Nutraukus šią sutartį lizingo davėjo reikalavimu lizingo gavėjas visais atvejais netenka teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą kai lizingo objektas grąžintas.“, yra imperatyvios. Sutarties laisvės principas nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai beprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neprivalėjo aiškintis aplinkybių, susijusių su lizingo sutarties nuostatų prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms, nes ieškovas prašė priteisti lizingo įmokas, nesumokėtas iki lizingo sutarties nutraukimo pagal jo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o atsakovai šioje civilinėje byloje nereiškė reikalavimo dėl lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju CK 6.574 straipsnio nuostatos, nustatančios lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, negali būti taikomos priteisiant skolas, atsiradusias iki lizingo sutarties nutraukimo lizingo gavėjui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Kaip minėta, lizingo sutarties 10.6. punktu šalys laisva valia susitarė, kad sutarties nutraukimo atveju lizingo gavėjo pareiga sumokėti iki sutarties nutraukimo susidariusias skolas išlieka, šis susitarimas yra nenuginčytas, galiojantis, neprieštaraujantis jokiai imperatyviai įstatymo normai, taip pat neprieštaraujantis ir dispozityviai CK 6.574 straipsnio teisės normai.
Apeliantai taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydami, kad teismas nevertino duomenų, patvirtinančių į objektą investuotų lėšų dydį, ir teigia, kad nutraukus lizingo sutartį, ieškovas ne tik gavo turtą, kurio vertė lizingo sutarties laikotarpiu padidėjo dėl atsakovo FK „Vėtra“ į turtą investuotų lėšų, t. y. praturtėjo, bet dar lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu gavo tam tikrą sumą lizingo sutarties įmokų, skirtų turto vertės dengimui.
Pažymėtina, jog prie finansinio lizingo sandorių priskiriamos ir vadinamojo grįžtamojo lizingo sutartys, pagal kurias lizingo davėjas lizingo dalyką gauna ne iš trečiojo asmens, o iš lizingo gavėjo, t. y. daikto pardavėjas tampa lizingo gavėju. Šiai lizingo rūšiai būdingos esminės finansinio lizingo savybės. Skirtumas tik tas, kad pagal grįžtamojo lizingo sandorį lizingo davėjo atliekamos finansavimo funkcijos esmė ne daikto įsigijimo finansavimas, bet lizingo gavėjui reikalingų lėšų suteikimas. Kolegijos vertinimu, 2005 m. spalio mėnesį sudarius lizingo ir nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, FK „Vėtra“, atstovaujamas prezidento R. S. gavo tai, ko ir siekė: pirma, reikalingų lėšų, antra, galimybę savo ūkinėje komercinėje veikloje toliau naudotis nebaigtu rekonstruoti stadionu bei kiemo statiniais ir iš to gauti naudą, ir, trečia, teisę, tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, šiuos nekilnojamuosius daiktus susigrąžinti nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis lizingo sutarties IV dalies Naudojimasis lizingo objektu 4.4. punkto nuostatomis, lizingo gavėjas turėjo teisę savo lėšomis (kurios nėra užskaitomos kaip atsiskaitymai pagal lizingo sutartį) ir savo rizika pagerinti lizingo objektą, nekeičiant jo tiesioginės paskirties. Minėtame sutarties punkte taip pat sulygta, kad atlikti lizingo objekto pagerinimai visais atvejais tampa lizingo davėjo nuosavybe iki visiško lizingo gavėjo atsiskaitymo pagal šią sutartį, ir nutraukus šią sutartį lizingo davėjo reikalavimu, lizingo gavėjas visais atvejais netenka teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą kai lizingo objektas grąžintas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nutraukus lizingo sutartį, ieškovas ne gavo turtą, o atsiėmė savo turtą. Visu lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu turtas ieškovui priklausė nuosavybės teise ir lizingo sutarties pagrindu valdyti ir naudotis buvo perduotas FK „Vėtra“. Nutraukus lizingo sutartį, lizingo gavėjas neteko teisių valdyti turtą ir juo naudotis, o ieškovas įgijo teisę šį turtą atsiimti. Tai atitiko lizingo sutarties sąlygas bei įstatyminį lizingo teisinių santykių reglamentavimą, todėl lizingo davėjas turėjo teisę atsiimti lizinguotą turtą (kuris yra lizingo davėjo nuosavybė). Taigi ieškovas negavo jokio papildomo turto, o tik atsiėmė tai, kas ir iki lizingo sutarties nutraukimo teisėtai nuosavybės teise jam priklausė. Esant šioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog kadangi lizingo gavėjas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, kuri buvo nutraukta, todėl tokiu būdu lizingo gavėjas dėl savo kaltės prarado galimybę tiek toliau naudotis lizingo dalyku, tiek ir teisę ateityje susigrąžinti jį nuosavybėn su atliktais pagerinimais, kurie šalių valia buvo aptarti lizingo sutartyje, kurios nuostatų atsakovai neginčijo.
Apeliantai taip pat teigia, kad pagal CK 6.574 straipsnį, tinkamo sutarties įvykdymo atveju, lizingo davėjas (ieškovas) galėjo pretenduoti tik į 3 000 000 Lt dydžio objekto pardavimo (išperkamosios nuomos) kainą ir palūkanas, kurios būtų sumokėtos už sutarties galiojimo laikotarpį. Anot apeliantų, nagrinėjamu atveju, ieškovas pardavė objektą kitam asmeniui ir gavo sumą, didesnę nei šios sutarties objektu esančios lizingo sutarties kaina (3 000 000 Lt), todėl neturi teisės reikalauti jokių papildomų mokėjimų nei iš FK „Vėtra“, nei iš laiduotojų, kadangi tokiu būdu ieškovo nuostoliai yra pilnai atlyginti ir CK 6.574 straipsnio reikalavimai įgyvendinti.
Su tokiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.
Kaip minėta šioje nutartyje, CK 6.574 straipsnio nuostatos, nustatančios lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, šioje byloje negali būti taikomos, nes nagrinėjamu atveju nėra sprendžiami ieškovo nuostolių dydžio ar papildomų mokėjimų klausimai, bet sprendžiamas ginčas dėl prievolės įvykdymo –dėl skolos, kurios mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, priteisimo (lizingo sutarties 10.6. punktas). Esant šioms faktinėms aplinkybėms, pagrįstas yra ieškovo argumentas, jog iš atsakovo yra prašoma priteisti dalis pradelstų iki lizingo sutarties nutraukimo susidariusių mokėjimų. Nagrinėjamu atveju CK 6.574 straipsnio nuostatos, nustatančios lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, į lizingo sutartį nebuvo perkeltos ir ją sudarydamos, šalys susitarė dėl kitokių lizingo gavėjo civilinės atsakomybės ribų jo įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo atveju. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, jog ieškovas neturi teisės reikalauti jokių papildomų mokėjimų nei iš FK „Vėtra“, nei iš laiduotojų, kad ieškovo nuostoliai yra visiškai atlyginti ir CK 6.574 straipsnio reikalavimai įgyvendinti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog priešingai, nei teigia apeliantai, bylos duomenys patvirtina, kad 2010 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi lizinguoto turto (pastato-nebaigto rekonstruoti stadiono ir kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių pardavimo kaina sudarė 2 130 377,60 Lt su PVM (168 b. l., 2 t.). Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, pardavęs objektą kitam asmeniui, gavo didesnę sumą, nei lizingo sutarties objektu esančios lizingo sutarties kaina - 3 000 000 Lt.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį dėl lizingo gavėjo pradelstų mokėjimų priteisimo iš solidariai pagal prievolę atsakingų laiduotojų atsakovų R. S. ir UAB „Salovė“ patenkino pagrįstai. Pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Ieškovas UAB DnB NORD lizingas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas ir kartu su atsiliepimu pateikė šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančius įrodymus, pagal kuriuos jis patyrė 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų (134-135, 137 b. l., 2 t.). Todėl ieškovui iš atsakovų R. S. ir UAB „Salovė“ lygiomis dalimis priteistinos iš kiekvieno po 605 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei DnB NORD lizingas (j. a. k. 124385737, adresas – Žalgirio g. 92, Vilnius) 605 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Salovė“ (j. a. k. 181214956, registruotas buveinės adresas – Saloviškių k., Trakų raj., veiklos vykdymo adresas – V. A. Graičiūno g. 6, Vilnius) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei DnB NORD lizingas (j. a. k. 124385737, adresas – Žalgirio g. 92, Vilnius) 605 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gintaras Pečiulis
Donatas Šernas