Civilinė byla Nr. 2-364-370/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00677-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.8; 3.4.3.5.6; 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nektonas“ (buvęs pavadinimas „Nektonas“ ir Ko) bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo valdymo sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria netenkintas bankroto administratorės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę civilinėje byloje Nr. B2-747-459/2017 pagal pareiškėjos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Nektonas“.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Nektonas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“.
2. 2017 m. lapkričio 23 d. bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ kreipėsi į teismą, prašydama UAB „Nektonas“ bankroto byloje taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti UAB „Nektonas“ kilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), šią nutartį leisti vykdyti skubiai.
3. Prašyme bankroto administratorė nurodė, kad 2016 m. gegužės 25 d. UAB „Nektonas“ ir UAB „Ūrus“ ir Ko sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią UAB „Ūrus“ ir Ko įsipareigojo UAB „Nektonas“ perduoti įvairias gamybos atliekas, medžiagų likučius ir kitus daiktus, o UAB „Nektonas“ įsipareigojo iš UAB „Ūrus“ ir Ko perimtą turtą perdirbti, sunaikinti ar utilizuoti. Nors šioms įmonėms buvo iškeltos bankroto bylos, tačiau 2016 m. gegužės 25 d. sutartis nebuvo nutraukta, todėl nuspręsta ją vykdyti toliau. Sutarties pagrindu UAB „Nektonas“ įgytas turtas (atliekos) yra bendrovės nuosavybė ir likvidus, todėl jį perleidus tretiesiems asmenims galima gauti nuo 100 000 Eur iki 200 000 Eur piniginių lėšų, kurios galėtų būti naudojamos UAB „Nektonas“ kreditorių reikalavimams dengti.
4. Bankroto administratorė nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Utenos RAAD), be jokio atskiro įspėjimo ar pranešimo, 2017 m. lapkričio 21 d. pasirašė paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „AV investicija“, kuria UAB „AV investicija“ buvo pavesta sutvarkyti UAB „Nektonas“ turtą (atliekas), esantį (duomenys neskelbtini). Nepateikusi jokio juridinio dokumento, kokiu pagrindu nusprendė perimti turto sutvarkymą, Utenos RAAD pradėjo savavališkus turto tvarkymo ir išvežimo darbus, su kuriais bankroto administratorė nesutinka, nes pagal bankroto teisės normas tik bankroto administratorė turi teisę disponuoti įmonės turtu. Pažymėjo, kad skubos tvarka netaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, Utenos RAAD toliau vykdys UAB „Nektonas“ turto išvežimą, todėl turtas mažės ir įmonė neteks likvidaus turto.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi bankroto administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašymą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamojo byloje Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi buvo nutarta panaikinti bet kurio teismo, kitų įstaigų ar institucijų UAB „Nektonas“, priklausančiam turtui taikytus areštus, išskyrus areštus taikomus galbūt pradėtose ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosiose bylose.
7. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę nėra reiškiamas ieškiniui užtikrinti, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis, kadangi bankroto administratorė jokio reikalavimo niekam nereiškia. Pažymėjo, kad teisę valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą bei juo disponuoti administratorius gali ir kitais būdais.

3. Atskirojo skundo argumentai

8. Bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės (turto arešto) taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas labai siaurai aiškino CPK 144 straipsnio nuostatas, neįvertinęs bankroto proceso specifikos. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų.
2. ĮBĮ 18 straipsnyje numatyta teismo teisė panaikinti areštus ir apribojimus, taikomus bankrutuojančios įmonės turtui. Nurodytame įstatymo straipsnyje nedraudžiama ir neribojamos teismo teisės, esant poreikiui, taikyti areštus ar apribojimus bankrutuojančios įmonės turtui, siekiant jį išsaugoti. Sprendžiant klausimą dėl areštų taikymo bankroto byloje bei sistemiškai aiškinant ĮBĮ 14, 18 straipsnių ir CPK 144 straipsnio nuostatas, nėra būtinas atskiras ieškinys, siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės turto masę. Kadangi visi klausimai dėl bankrutuojančios įmonės turto areštų panaikinimo sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančio teismo, tai šio teismo kompetencijoje yra teisė spręsti klausimą ir dėl areštų taikymo turtui.
3. Esant būtinybei bei siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtą, teismas gali ir netgi privalo suvaržyti bankrutuojančios įmonės turtą tam, kad būtų išsaugota bendra bankrutuojančios įmonės turto masė. Nagrinėjamu atveju, netaikius įmonės turtui arešto, įmonės turtas buvo išgabentas, o bendra turto masė sumažėjo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
10. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąją apsaugos priemonę – bankrutuojančios UAB „Nektonas“ kilnojamojo turto (pavojingų atliekų) areštą bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl pagrindo (ne)taikyti laikinąsias apsaugos priemones

11. Iš bankroto administratorės atskirajame skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju neva bankrutuojančiai UAB „Nektonas“ priklausantį turtą (pavojingas atliekas), esančias (duomenys neskelbtini), pagal Utenos RAAD įpareigojimą išgabeno UAB „AV investicija“. Bankroto administratorė nurodė, kad be jos žinios Utenos RAAD negalėjo atlikti jokių veiksmų, kadangi nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų, todėl yra pagrindas nurodytą turtą (pavojingas atliekas) areštuoti.
12. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje ar atsakovo priešieškinyje pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys (priešieškinis) patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys (priešieškinis) atmetamas (CPK 259 str. 1 d., 260 str., 270 str. 5 d. 1 p.).
13. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais materialiaisiais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai lemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklę, pagal kurią teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų materialiųjų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugai galimų reikalavimų, kurie byloje nebuvo pareikšti ar nėra reiškiami ar neketinama jų reikšti.
14. Paprastai laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovui. Tai susiję su tuo, kad materialieji teisiniai reikalavimai yra pareiškiami atsakovui ir jam tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo sprendimu negalima nuspręsti dėl tokių asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 str.), taigi nėra ir pagrindo teigti, kad dėl tų asmenų gali būti priimtas teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
15. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalis numato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Įmonės kreditoriai ar kiti asmenys neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis (ĮBĮ 14 str. 2 d.).
16. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino bankroto administratorės prašymo areštuoti kaip bankroto administratoriaus žinioje esančio bankrutuojančios įmonės turto.
17. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokiu pagrindu Utenos RAAD priėmė sprendimą sutvarkyti atliekas, esančias (duomenys neskelbtini), kurios, kaip teigia bankroto administratorė, priklauso bankrutuojančiai įmonei kaip turtas. Iš byloje esančių duomenų – bankroto administratorės pateiktų pagal paslaugų sutartis perduotų aktais atliekų sąrašų – matyti, kad juose nurodytos atliekos priskiriamos (gali būti priskirtos) prie pavojingų, tačiau, kad šis turtas kaip nors apskaitytas teisės aktų nustatyta tvarka bankroto administratorės bankrutuojančioje įmonėje bei tinkamai saugomas, ir kad bankrutuojanti įmonė galėtų tęsti įmonės veiklą ir turėtų teisę tvarkyti pavojingas atliekas, duomenų taip pat nepateikta.
18. Antra, Utenos RAAD nėra bankroto bylos šalis, joks materialusis teisinis reikalavimas bankroto byloje jam nebuvo ir negali būti pareikštas, todėl teismas negali pasisakyti dėl jo teisių ir pareigų. Taigi, nėra ir pagrindo teigti, kad dėl šio asmens bankroto byloje gali būti priimtas teismo sprendimas, kurio įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pažymėtina, kad bankroto administratorius, gindamas įmonės bei jos kreditorių teises bei teisėtus interesus, ieškinius gali reikšti atskirose bylose pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles (ĮBĮ 14 str. 3 d.).
19. Nors bankroto administratorė teigia, kad neturi informacijos apie valstybinės aplinkos apsaugos institucijos veiksmus dėl bankrutuojančios įmonės turto tvarkymo, tačiau ne tik prie prašymo pirmosios instancijos teismui, bet ir su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, kad ėmėsi  veiksmų ir siekė išsiaiškinti ir gauti tokią informaciją. Be to, iš viešai prieinamos Utenos RAAD interneto svetainės duomenų, matyti, kad institucija atliko viešąjį pirkimą ir sudarė sutartį dėl skubaus taršos šaltinių pašalinimo BUAB „Ūrus“ ir ko teritorijoje, t. y. tuo adresu, kurį nurodė apeliantė.
20. Taip pat atmestinas apeliantės argumentas dėl ĮBĮ 18 straipsnio aiškinimo. Pagal šio straipsnio nuostatas akivaizdu, kad jos skirtos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui išspręsti klausimus dėl turto arešto, kuris buvo taikytas iki bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2017 m. lapkričio 10 d. buvo priimta nutartis panaikinti įmonei taikytus turto areštus. Iš to darytina išvada, jog bankroto administratorius perėmė bankrutuojančios įmonės turtą ir vykdo šio turto apsaugą pagal įstatymą (ĮBĮ 11 str. 5 d. 4 p.).
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas bei pagrįstai atsisakė taikyti bankroto administratorės prašomą laikinąją apsaugos priemonę bankroto byloje, todėl nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Danguolė Martinavičienė