Civilinė byla Nr. e2-4482-251/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01607-2020-0

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8;

 (S)

                                                                                    1.3.5.4; 1.3.6.3.2.9; 1.3.7.2.4; 3.2.6.1; 3.4.1.7

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 13 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Gema Janušienė,

sekretoriaujant Rasai Jonaitienei,

dalyvaujant ieškovės UAB „Saurida“ atstovui advokatui Gintarui Žičkui,

atsakovui M. P., atsakovo atstovui advokato padėjėjui Osvaldui Raščiukevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Saurida“ ieškinį atsakovui M. P. dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo teisėtu.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė UAB „Saurida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti atsakovo M. P. 2020-01-14 atleidimą iš darbo UAB „Saurida“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėtu bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad tarp ieškovės UAB „Saurida“ ir atsakovo M. P. 2019-06-28 sudaryta darbo sutartis Nr. 1216 (toliau – ir Darbo sutartis), nuo 2019-07-01 atsakovas pradėjo dirbti UAB „Saurida“ pardavimų vadybininku. Nuo pirmos darbo dienos (2019-07-01) atsakovas dalį darbo funkcijų (tas darbo funkcijas, kurias pardavimų vadybininkas atlikdavo ne susitikimų su klientais metu) atliko vienoje iš darbdavio degalinių, kuri yra adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. Šioje degalinėje (Pramonės g. 7C, Šiauliai) atsakovas atlikdavo savo funkcijas iki 2019-10-15. Iki šios datos iš atsakovo nebuvo reikalauta vykti Sutartyje nurodytu adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Nuo 2019-10-15 iki 2019-12-03 atsakovas dėl sveikatos problemų buvo nedarbingas, o nuo 2019-12-04 iki 2019-12-13 - atostogavo. 2019-12-14 ir 2019-12-15 buvo poilsio dienos (savaitgalis), todėl po nedarbingumo ir poilsio dienų atsakovas turėjo galimybę dirbti 2019-12-16. Per šiuos du mėnesius (nuo 2019-10-15 iki 2019-12-16) darbovietėje (UAB „Saurida“) įvyko tam tikrų organizacinių pakeitimų. Tiksliau, darbovietėje buvo numatyta pardavimų vadybininkus priskirti konkretesnei Lietuvos teritorijai (kai kurios atsakovo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys atspindi, kad klientai buvo iš Panevėžio ir Anykščių rajono, Panevėžio ir Zarasų miestų), taip pat išduoti jiems planšetes, klientus paskirstyti pagal klientų duomenų bazę ir kt. Be to, atsakovo darbo metu iki 2019-10-15 buvo susidurta su įvairių tiesioginio atsakovo vadovo reikalavimų nevykdymu: lizingo sutarčių originalių variantų nepateikimas darbdaviui, klientų duomenų nesukėlimas į klientų duomenų bazę ir kt. Darbdavys taip pat turėjo informacijos, kad atsakovas klientams suteikia neteisingą informaciją apie prekiaujamą dujų tiekimo sistemos įrangą, netgi konfliktuoja su klientais, o taip pat siūlo jiems nuolaidas, kurios prieštarauja darbovietės kainodarai ir galimai siekiama asmeninės naudos. Dėl visų šių aplinkybių darbdavys siekė didesnės atsakovo kontrolės ir atskaitomybės, dėl ko atsakovui nurodyta būti darbe adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai (kiek atsakovo darbas yra dirbamas iš biuro). Atsakovui grįžus į darbą, t. y. 2019-12-16, jam nurodyta, kad atsakovas privalo atvykti (darbo funkcijoms, kurias atsakovas įprastai iki tol vykdė iš Pramonės g. 7C, Šiauliai) adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Atsakovas neginčija, kad jam toks nurodymas buvo duotas, tačiau į nurodytą darbo vietą atsakovas neatvyko net ir po pakartotinio reikalavimo, kuris atsakovui išreikštas 2019-12-17 (Priedas Nr. 3). Tai, kad šį reikalavimą atsakovas gavo, irgi nėra ginčijama. Ieškovui nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19 nesulaukus, kad atsakovas atvyktų į darbo vietą, kurią darbdavys nurodė (Montuotojų g. 8, Mažeikiai), atsakovo dar kartą pareikalauta, kad jis atvyktų į darbovietę susiklosčiusios situacijos išsiaiškinimui. Atsakovas į darbovietę 2019-12-20 atvyko, tačiau nespėjus aptarti reikšmingų klausimų, per pietų pertrauką atsakovas nieko neįspėjęs išvyko ir, kaip paaiškėjo vėliau, vėl įformino nedarbingumo laikotarpį. Šį kartą jis tęsėsi nuo 2019-12-20 iki 2020-01-13. Atsakovo laikino darbingumo metu atsakovo 2019-12-30 pareikalauta iki 2020-01-08 pateikti pasiaiškinimą, kodėl jis nebuvo darbo vietoje nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19, taip pat pateikti visą su tuo susijusią informaciją. Ieškovas atsakovo pasiaiškinimo nesulaukė ir 2020-01-14 skyrė atsakovui drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p., kadangi atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. neatvyko į darbą be pateisinamų priežasčių nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19 (imtinai). Ieškovė nesutinka su LR Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2020-02-20 sprendimo Nr. DGKS-1248 motyvais, kad tarp ginčo šalių buvo pasiektas susitarimas, kad atsakovas savo darbo funkcijas vykdys iš degalinės adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. Pirma, darbo vieta Sutartyje apibrėžta 1.1 p. ir iš jo aiškiai matyti, kad atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta yra Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Sutarties 1.1 p. žodis „darbovietė“ vartojama ne „darbdavio“, o „darbo vietos“ prasme. Tarp šalių buvo susitarimas, kad atsakovas laikinai dirbs iš Šiaulių. 3 mėnesių išbandymo laikotarpiu atsakovui buvo suteikta galimybė dirbti iš Šiaulių. Po išbandymo laikotarpio ir laikino nedarbingumo atsakovui buvo nurodyta dirbti iš Mažeikių miesto, nes baigėsi išbandymo terminas bei dėl išbandymo laikotarpiu paaiškėjusių aplinkybių - kad atsakovas vykdo ne visus darbdavio nurodymus, taip pat dėl galimų konfliktų su potencialiais/esamais klientais ir galimai asmeninės naudos siekimu vykdant darbo funkcijas, darbdavio sąskaita. Šalių valią dėl atsakovo darbo vietos kitame mieste nei gyvena atsakovas, t. y. ne Šiauliuose, o Mažeikiuose, atspindi ir Darbo sutarties 5.1 p., kuriame numatyta, kad atsakovo naudai darbdavys įsipareigoja mokėti net 50% bazinį darbo užmokestį už laiką, susijusį su kelionėmis ar važiavimu. UAB „Saurida“ buvo įprasta, jog darbuotojai vyksta dirbti iš Šiaulių į Mažeikius. Antra, pagrindinė atsakovo darbo funkcijos atlikimo vieta buvo klientų namai/įmonės teritorija, jis neturėjo nuolatinės pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, gaudavo nurodymus iš savo tiesioginio vadovo, kurio darbo vieta buvo Mažeikių mieste, Montuotojų g. 8, todėl, remiantis DK 34 str. 4 d., atsakovo darbo vieta laikytina adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Ieškovė taip pat pažymi, kad Darbo sutarties 4.17 p. įtvirtinta, kad darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą. Jeigu teismas ir prieitų prie išvados, kad iki 2019-12-16 atsakovo darbo vieta buvo Pramonės g. 7C, Šiauliai ir būtent dėl jos ginčo šalys buvo susitariusios, tai laikytina, kad nuo 2019-12-16 ieškovė pateikė reikalavimą pakeisti atsakovo darbo vietą į adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai, o atsakovas tam buvo davęs sutikimą, pasirašydamas Darbo sutartį. Atsakovo darbo vieta nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19 buvo adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai, atsakovas į darbą neatvyko, padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (b. l. 1-7).

Bylą nagrinėjant teisme ieškovės atstovas advokatas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti ir pripažinti atsakovo atleidimą teisėtu, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Nurodė, kad pagrindinis ginčas byloje yra dėl darbo vietos. Atsakovas laiko, kad jo darbo vieta yra UAB „Saurida“ degalinė Šiauliuose, Pramonės g. 7C. Sutartyje nurodytas adresas Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Be to, ieškovė laiko, kad atsakovo darbo vieta yra kintanti, remiantis Darbo sutarties 4.17 punktu. Darbo sutartį pasirašant gautas išankstinis darbuotojo sutikimas dirbti bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje. Iš pradžių buvo praktika, kad atsakovas dirbo Šiauliuose, Pramonės g. 7C. Vėliau įmonėje įvyko tam tikrų organizacinių pasikeitimų. Be to, atsakovas nevisai tinkamai atliko savo funkcijas, kilo įtarimų dėl to, kad atsakovas galimai siekė sau naudos darbdavio sąskaita siūlydamas nuolaidą klientei. Be to, atsakovas nevykdė darbdavio tiesioginių nurodymų, nepateikė lizingo sutarčių originalių variantų darbdaviui. Dėl šių priežasčių darbdavys priėmė sprendimą, kad darbuotojas turi būti labiau kontroliuojamas, turi dirbti darbo sutartyje nurodytu adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Atsakovas dirbo pardavimų vadybininku. Jo darbo vieta nebuvo pastovi, kas nustatyta ir Darbo sutarties 4.17 punkte. Degalinėje Šiauliuose, Pramonės g. 7C jam buvo suteikta prieiga prie kompiuterio, tačiau jo pareigų pobūdis nebuvo toks, kad jis turėtų dirbti būtent šitoje degalinėje. Atsakovas nevykdė darbdavio nurodymų atvykti į darbo vietą 2019 m. gruodžio 16-19 d., ieškovė tai įvertino kaip pravaikštas ir atleido jį iš darbo. Būtinųjų darbo sutarties sąlygų darbdavys nekeitė, rėmėsi Darbo sutarties 4.17 punktu. Susitarimo, kad atsakovas dirbs Šiauliuose, Pramonės g. 7C nebuvo, buvo tik darbdavio leidimas pasinaudojant šia vieta vykdyti darbo funkcijas. Tuo metu taip buvo organizuojamas darbas. Jei ieškinys būtų atmestas, ieškovė prašo nepriteisti atsakovo naudai kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas įmonėje dirbo labai trumpą laiką, negalėjo patirti 1600 Eur neturtinės žalos. Sprendžiant dėl išmokų už priverstinę pravaikštą dydžio, teismų praktikoje atsižvelgiama, be kita ko, į darbo santykių trukmę, bylos nagrinėjimo teisme trukmę ir ją lėmusias priežastis. Šiuo atveju nagrinėjimas teisme užtruko dėl liudytojo neatvykimo, dėl karantino, dėl atsakovo reikšto priešieškinio. Be to, nors atsakovas yra jaunas, darbingas, galėjo įsidarbinti.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2019-06-28 ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 1216, pagal kurią atsakovas nuo 2019-07-01 buvo įdarbintas pardavimų vadybininku. Tiesioginis atsakovo vadovas buvo P. Š., taip pat suskystintų dujų padalinio vadovas R. G. ir personalo direktorė D. S.. Atsakovui buvo nurodyta, kad jis bus atsakingas už Šiaulių apskritį, dirbs adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. Atsakovas 2019 m. rugsėjį – spalį atsisakė vykdyti įmonės direktoriaus bei kitų vadovų nurodymus talpinti klientų asmens duomenis uždaroje „Facebook“ grupėje, nes nenorėjo pažeidinėti įstatymų. Dėl to patyrė psichologinį spaudimą, ieškovės atstovai jį plūdo, grasino, kad jeigu atsakovas kels nereikalingus klausimus, bus atleistas iš darbo. Dėl patirto psichologinio spaudimo atsakovui suprastėjo sveikata, jis kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri jam išdavė nedarbingumo pažymėjimą. Atsakovo nedarbingumo laikotarpis tęsėsi iki 2019-12-16. Nedarbingumo laikotarpiu R. G. ir D. S. ragino atsakovą rašyti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva. Po atostogų atsakovas 2019-12-16 grįžo į savo darbo vietą adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. Jam buvo panaikinta galimybė prisijungti prie visų sistemų, todėl negalėjo tinkamai atlikti savo darbo funkcijų. Tos pačios dienos vakare 17:06 val. atsakovas gavo el. laišką iš R. G. su prašymu pasiaiškinti, kodėl atsakovas neva neatvyko į darbą Mažeikiuose. 2019-12-17, 2019-12-18, 2019-12-19 dienomis  atsakovas vėl atvyko į savo darbo vietą adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. 2019-12-17 darbo dienos pabaigoje atsakovas gavo R. G. el. laišką su reikalavimu pasiaiškinti, kodėl atsakovas neatvyko į darbą. 2020-12-20 atsakovas nuvyko į ieškovės registruotą buveinės vietą adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Ten patyrė psichologinį spaudimą iš vadovų, atsakovo sveikata vėl suprastėjo, todėl jis nuvyko pas gydytoją, iš kurio gavo siuntimą pirminei apžiūrai pas psichiatrą. Atsakovui psichiatras išdavė nedarbingumo pažymėjimą, išrašė vaistų emocinei būklei suvaldyti. Nedarbingumo laikotarpis baigėsi ir atsakovas į darbą grįžo 2020-01-14, kaip įprasta, adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. Apie tai atsakovas informavo ieškovę, tačiau po pietų sulaukė pranešimo, kad yra atleidžiamas iš darbo už pravaikštas, t.y. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Pažymi, kad darbo sutartyje darbo funkcijų atlikimo vieta nenurodyta. Šalys dėl darbo funkcijų atlikimo vietos - Pramonės g. 7C, Šiauliai, susitarė žodžiu. Ieškovė negavo atsakovo rašytinio sutikimo dėl darbo vietos pakeitimo nuo 2019-12-16. Priešingai, atsakovas aiškiai išreiškė, kad atsisako dirbti pakeistomis sąlygomis, t. y. kitoje darbo vietoje, ne kartą ieškovei rašė, kad yra savo darbo vietoje adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. Atsakovas nesutinka su ieškovės pozicija, kad ji galėjo bet kada pakeisti atsakovo darbo vietą remdamasi darbo sutarties 4.17 punktu. Minėta nuostata išreiškia tik laikiną funkcijų atlikimą viename iš ieškovės padalinių (b. l. 65-74).

Bylą nagrinėjant teisme atsakovas ir jo atstovas advokatas prašė ieškinį atmesti, paaiškino, kad UAB „Saurida“ vadovas paprašė kelti klientų duomenis į UAB „Saurida“ uždarą „Facebook“ grupę. Atsakovas prieš tai dirbo UAB „Bitė Lietuva“, ten buvo mokymai apie duomenų apsaugą. Nenorėjo užsitraukti teisinės atsakomybės, todėl prašė savo vadovų P. Š., R. G., D. S. pateikti rašytinį įsakymą dėl klientų duomenų skelbimo įmonės grupėje. Vadovai jam įsakymo raštu nepateikė, jis atsisakė kelti klientų duomenis, vadovai jį spaudė, sakė, kad jis privalo tai daryti. Buvo atvejis, kai P. Š. paskambino atsakovui vakare, šaukė, keikė jį, liepė kelti klientų duomenis, o po 10 minučių vėl paskambino ir pasakė, kad atsakovas yra atleidžiamas ir turi sekančią dieną atvežti daiktus į Mažeikius. Atsakovo sveikata tuo metu buvo šiek tiek paprastėjusi, tą pačią dieną kreipėsi į gydytoją, kuri išrašė nedarbingumo biuletenį. Nedarbingumo laikotarpio pabaigoje paskambino R. G.. R. G. atsakovui primygtinai siūlė rašyti prašymą išeiti iš darbo. R. G. pareiškė, kad jei atsakovas pats neparašys prašymo, su juo vienaip ar kitaip bus susidorota, gal bus atleistas, bus padaryta, kad negaus darbo Šiauliuose. Tolesnis susitikimas buvo su D. S.. D. S. padėjo jam baltą popieriaus lapą, liepė rašyti prašymą, kad savo noru išeina iš darbo. Jis pasakė, kad jam priklausytų berods pusės mėnesio išeitinė kompensacija. Jie nerado bendros kalbos, susitarė, kad atsakovas išeis atostogų ir per tą laiką pagalvos apie pasiūlymą išeiti iš darbo gražiuoju. 2019-12-13 jie susitiko antrą kartą, D. S. vėl padėjo lapą ir primygtinai reikalavo rašyti. Jis atsisakė, nes buvo pasitaręs su darbo ginčų komisija, kaip elgtis. D. S. ėmė jį šantažuoti, sakė, kad kreipsis į teisėsaugą dėl klientės, kuriai jis neva siūlė dalintis nuolaidą. Jis atsakė, kad gerai, tegu kreipiasi, rašo skundą. 2019-12-16 prieš 8 val. jis atvyko į darbą, parašė apie tai R. G., P. Š., D. S.. Pamatė, kad yra atjungtas nuo visų sistemų, paprašė jį prijungti, kad galėtų darbuotis, nes jo atlyginimas proporcingai priklauso nuo sudarytų sutarčių ir parduotos įrangos kiekio. Taip kasdien atvykdavo į darbą, parašydavo laišką, skambindavo, kad yra darbe. Jis kasdien bendraudavo su darbo ginčų komisija, elgėsi, kaip jam patarė darbo ginčų komisija. Pirmadienį, po to, kai visą dieną niekas su juo nebendravo, vakare gavo R. G. laišką, kad atsakovas neva nebuvo darbe. Tą pačią dieną D. S. apie 12-13 val. dienos metu buvo atvykusi į UAB „Saurida“ Šiauliuose, Pramonės g. 7C, atvežė darbuotojams kalėdines dovanas. Jis pasisveikino su D. S., prašė skirti jam laiko, D. S. matė, kad jis yra savo darbo vietoje, kur dirbo nuo 2019-07-01, su juo nesisveikino, neskyrė jam laiko. Ketvirtadienį jis gavo laišką su prašymu atvykti į Mažeikius. Darbo ginčų komisija pasakė jam nuvykti. Jis nuvyko. D. S. nuvedė jį, kur neva jo darbo vieta. Stalas buvo apdėtas dėžėmis, purvinas, kėdė sulūžusi. Jis pasakė, kad tokios sąlygos jo netenkina. D. S. liepė laukti R. G.. Paskui bendravo R. G.. R. G. liepė rašytis pasiaiškinimą dėl klientės, kuriai atsakovas neva siūlė pasidalinti nuolaidą. Per pietų pertrauką išvažiavo namo, nes pasijuto labai negerai, kreipėsi pas savo gydytoją.

Atsakovas teisme paaiškino, kad buvo „Excel“ programa kompiuteryje, joje rodydavo užklausas. Jis turėdavo paskambinti užklausas atlikusiems žmonėms. Paskambinęs pagal užklausas, važiuodavo pas suinteresuotus žmones, parduodavo įrangą. Grįžęs siųsdavo sutartis elektroniniu paštu į būstinę, o originalus kaupti pas save. Apie 4 val. per dieną praleisdavo darbo vietoje Šiauliuose, atlikdamas skambučius. Vadybininkai turėjo nešiojamuosius kompiuterius, kad galėtų nuvykę pas klientus pildyti sutartis. Pramonės g. 7C, Šiauliai, buvo darbo vieta, kur atlikdavo skambučius, parveždavo ir palikdavo sutartis. Ieškovės atstovas teismo posėdyje nepagrįstai nurodė, neva atsakovas nepristatė lizingo sutarčių; buvo sutarta, kad atsakovas sutartis palieka Pramonės g. 7C, Šiauliai. Būdavo, kad į Pramonės g. 7C, Šiauliai, užsukdavo ir klientai pasirašyti sutartis ar sumokėti pinigus. Jis dirbo Šiaulių regione. Buvo 4 pardavimai už regiono ribų. 3 pardavimus už Šiaulių regiono ribų padarė telefonu, nebuvo vykta pas klientą. Nevyko pas klientus, kai sudarė sutartis su klientais iš Anykščių, Zarasų. Vieną kartą vyko pasirašyti sutartį į Panevėžio rajoną, t. y. pas M. O. į (duomenys neskelbtini), nes pavadavo tuo metu kolegą. Jo elektroninis paštas buvo (duomenys neskelbtini). Kai pasirašė darbo sutartį, klausė darbdavio, kur jo darbo vieta, ar jam reikės važinėti po visą Lietuvą. D. S. jam pasakė, kad jo darbo vieta yra Šiauliuose, Pramonės g. 7C. 2019 m. gruodį jam nebuvo paaiškinta, kodėl jo darbo vieta keičiama į Mažeikius. Taip pat klausė to ir savo vadovo P. Š., kuris pats nuvežė jį į darbo vietą Šiauliuose, Pramonės g. 7C.

Kai atsirasdavo naujų užklausų, atsakovo vadovas pranešdavo jam ir per „Facebook“, nurodydavo kliento telefono numerį, kad atsakovas paskambintų. „Excel“ programoje pildydavo informaciją, kurią gaudavo iš klientų. Prisijungti prie „Excel“ programos reikėdavo interneto, reikėdavo prisijungti prie uždaro tinklo. Nėra tikras, ar prie įmonės „Excel“ programos su užklausomis buvo galima jungtis ne darbo vietoje Pramonės g. 7C, Šiauliai. Yra tekę bandyti, bet nepavyko. 2019-12-16 jį atjungė nuo elektroninio pašto ir nuo bendros sistemos.

Darbo ginčų komisijos nustatytas 1600 Eur neturtinės žalos dydis kaip minimalus atsakovui priimtinas. Neturtinė žala pasireiškia tuo, kad buvo taikomas mobingo metodas priversti jį išeiti iš darbo. Tai jam kainavo daug bemiegių naktų, streso jam ir jo šeimai, daugiausia jam. Jis buvo išskirtas iš kolektyvo. D. S. atvežė kolektyvui dovanas, jam nebuvo atvežta nieko, į jį net nekreipė dėmesio. Buvo šiurkštus bendravimas, reikalavimas savo noru išeiti iš darbo, įžeidūs žodžiai iš vadovo ir iš R. G., pasakymas, kad susidoros. Kreipėsi į psichiatrą dėl tų pačių priežasčių, nemiegodavo naktimis, nes nežinodavo, kas toliau bus.

Nebuvo nei įsakymo, nei darbuotojo atskiro rašytinio sutikimo 2019 m. gruodį dėl perkėlimo dirbti į Mažeikius, Montuotojų g. 8. Tai buvo ženklus, netikėtas darbuotojui darbo sąlygų pakeitimas, keičiantis nusistovėjusią tvarką. Atsakovas tris su puse mėnesio dirbo Šiauliuose, po to buvo nedarbingumo laikotarpis, tik po to darbdavys pasakė, kad darbo vieta yra Mažeikiuose. Negalima darbo sutarties aiškinti taip, kad darbdavys gali žodiniu nurodymu be atskiro sutikimo darbuotoją kilnoti į bet kurį padalinį, staiga perkelti į bet kurią Lietuvos vietą.

Ieškinys netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbuotojo (atsakovo) atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. birželio 28 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 1216, pagal kurią atsakovas nuo 2019 m. liepos 1 d. pradėjo dirbti pardavimų vadybininku (b. l. 8-11). UAB „Saurida“ personalo direktorės, įgaliotos direktoriaus, 2020-01-14 įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo Nr. 3 M. P. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą be pateisinamų priežasčių nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki 2019 m. gruodžio 19 d. (pravaikštas) paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (b. l. 16). Darbuotojas 2020 m. sausio 17 d. prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas pripažinti jo atleidimą neteisėtu ir išspręsti susijusius klausimus (b. l. 17-18). Darbo ginčų komisija 2020-02-20 sprendimu Nr. DGKS-1248 pripažino M. P. atleidimą iš darbo UAB „Saurida“ neteisėtu ir nusprendė išieškoti iš UAB „Saurida“ M. P. naudai 1069,47 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos bei po 39,61 Eur už kiekvieną paskesnę dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių), taip pat išieškoti iš ieškovo atsakovo naudai 1600 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 20-34).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas M. P. nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki 2019 m. gruodžio 19 d. darbo metu buvo ieškovės UAB „Saurida“ patalpose degalinėje adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai. Ieškovė tvirtina, kad atsakovas privalėjo būti darbo vietoje adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Atsakovas teigia, kad sutarta jo darbo funkcijų atlikimo vieta buvo būtent adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai, jis į darbą nurodytomis dienomis atvyko, siekė dirbti, tačiau darbo funkcijų vykdyti negalėjo, nes buvo atjungtas nuo darbui reikalingų įmonės informacinių sistemų.

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.

DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginčų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009).

Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018 29, 30 punktus).

Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

DK 214 str. 3 d. nustato, kad atleidimo iš darbo bylose atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys.

DK 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Teismų praktikoje priimta, kad darbo sutartis turi būti aiškinama tokiu būdu, kad jos aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-274/2004, 3K-3-285/2012, 3K-3- 378/2013, 3K-3-68-248/2018).

2019-06-28 darbo sutarties Nr. 1216 1.1 punkte nurodyta, kad M. P. priimamas dirbti į darbovietę – UAB „Saurida“, esančią adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Ieškovės vertinimu, ši sutarties nuostata numato atsakovo darbo vietą. Ieškovė, jos atstovas ieškinyje, teismo posėdyje taip pat nurodė, kad atsakovas nuolatinės pagrindinės darbo funkcijų vietos neturėjo, pagrindinės atsakovo darbo funkcijos atliekamos klientų buvimo vietose, todėl, vadovaujantis DK 34 straipsnio 4 dalimi, atsakovo darbo vieta laikoma darbovietė, iš kurios jis gaudavo nurodymus, t. y. Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Atsakovas su tuo nesutinka, nurodo, jog raštu dėl darbo funkcijų atlikimo vietos nesitarė, darbo sutarties sudarymo metu ir vėliau vadovai jam žodžiu paaiškino, kad dirbs Pramonės g. 7C, Šiauliai.

DK 21 straipsnio 4 dalis nustato, kad darbdavys gali turėti vieną ar kelias darbovietes, tai yra darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), kuriuose savo darbo funkcijas atlieka darbdavio darbuotojai.

DK 34 straipsnio 4 dalis nustato, kad darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta.

Teismų praktikoje, aiškinant anksčiau galiojusio DK nuostatas, nurodoma, kad teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra), o darbo vieta – siauriau – kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-274/2008, 3K-3-295/2009). Kaip matyti iš DK 34 straipsnio 4 dalies, ir šiuo metu galiojantis DK netapatina darbovietės ir darbo funkcijos atlikimo vietos.

Atsižvelgiant į išdėstytą reglamentavimą, teismų praktiką, laikytina, kad darbo sutartyje nurodyta formuluotė, jog M. P. darbovietė yra Montuotojų g. 8, Mažeikiai, lingvistiniu požiūriu nesuponuoja, jog būtent Montuotojų g. 8, Mažeikiai, buvo jo sutarta darbo funkcijų atlikimo vieta. Tarp šalių kilus ginčui dėl to, kokia prasme darbo sutarties 1.1 punkte panaudotas žodis „darbovietė“ (dažniausiai naudojama „darbdavio“ prasme ar rečiau naudojama „darbo vietos“, „darbo funkcijų atlikimo vietos“ prasme), atsižvelgtina į šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties sudarymo aplinkybes, tikslą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas M. P. nuo priėmimo į darbą UAB „Saurida“ 2019-07-01 dalį darbo funkcijų vykdė UAB „Saurida“ degalinėje adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai, o ieškovė tam neprieštaravo, nereikalavo atsakovo šias darbines funkcijas vykdyti ofise Montuotojų g. 8, Mažeikiuose. Iš ieškovės atstovo, liudytojų parodymų matyti, kad atsakovas į Montuotojų g. 8, Mažeikiai iki 2019 m. gruodžio kartais vykdavo į mokymus, susirinkimus, kasdienių tiesioginių darbo funkcijų ten nevykdė.

Atsakovas M. P. paaiškino, kad nuolatinėje darbo vietoje, įrengtoje degalinėje adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai, jis praleisdavo apie pusę viso savo darbo laiko (apie 4 val. per dieną). Ten būdavo tarp važiavimų pas klientus, atlikdavo skambučius klientams, jungdavosi prie įmonės informacinių sistemų, kaupdavo sutarčių originalus, kartais priimdavo klientus. Byloje nepateikta įrodymų, kurie paneigtų tokius atsakovo parodymus, kad funkcijos, atliekamos Pramonės g. 7C, Šiauliai, užimdavo ženklią jo darbo laiko dalį.

2019-06-28 darbo sutarties Nr. 1216 1.2 punkte nurodyta, kad M. P. darbo funkcijos yra pardavimų vadybininkas. Jo darbo funkcijos Darbo sutartyje detaliau neaprašytos. Liudytoja apklausta UAB „Saurida“ personalo direktorė D. S. negalėjo atsakyti, ar įmonė turi pardavimų vadybinko pareigybės aprašymą, nurodė, kad greičiausiai neturi. Byloje tokio pareigybės aprašymo nepateikta. Iš šalių, liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovo darbo funkcijos buvo susisiekti ir bendrauti su potencialiais UAB „Saurida“ įrangos pirkėjais, esant poreikiui vykti į jų buvimo vietą, sudaryti sutartis.

Liudytojas P. Š. bylą nagrinėjant teisme patvirtino, kad pardavimų vadybininkai dalį funkcijų atlikdavo naudodamiesi darbo vietomis, įrengtomis įvairiose UAB „Saurida“ degalinėse.

Kad ženklią dalį darbinių funkcijų UAB „Saurida“ pardavimų vadybininkai atlieka tarp važiavimų pas klientus, patvirtina ir atsakovo pateiktas susirašinėjimo „Facebook“ grupėje išrašas (atsiliepimo į ieškinį 1 priedas, b. l. 81-87). Kaip galima suprasti, kad susirašinėjimo metu UAB „Saurida“ vadovas S. R. duoda nurodymus įmonės vadybininkams apie tai, kokią informaciją apie klientą jie turi surinkti. Įmonės vadovas nurodo, kad vadybininkas, prieš vykdamas pas klientą, privalo „maksimaliai susirinkti info“ apie kiekvieną galimą klientą; paskelbti įmonės „Facebook“ grupėje namo adresą, įkelti namo nuotraukas iš „Google Maps“ ir „Ortofoto“ duomenų bazių; įkelti žmogaus nuotraukas, jei turi; surinkti kuo daugiau informacijos apie žmogų iš „Google“ paieškos sistemos ir iš „Facebook“; surasti straipsnius apie žmogų, jei yra; pasidomėti, kur žmogus dirba, kad būtų galima tuo pačiu pabandyti parduoti UAB „Saurida“ produktus kliento darbovietei; nurodyti įmonės „Facebook“ grupėje visą pirminę informaciją, kuri buvo suteikta klientus, visus klientui pateiktus pasiūlymus ir jo pageidavimus. UAB „Saurida“ vadovas nurodo, kad draudžia bet kokį pardavimą, sandorį, kol vadybininkas nurodytą informaciją surinks ir pasidalins įmonės „Facebook“ grupėje. Iš to matyti, kad UAB „Saurida“ vadovo vertinimu esminė įmonės pardavimų vadybininko darbo dalis yra rinkti, analizuoti, sisteminti informaciją tarp išvykų pas klientus.

Iš atsakovo, liudytojų parodymų, rašytinės medžiagos matyti, kad M. P. jo darbo UAB „Saurida“ metu buvo priskirta tam tikra geografinė veiklos teritorija. Atsakovas nurodė, kad dirbo Šiaulių apskrityje. Liudytojas P. Š. nurodė, kad atsakovas dirbo su Šiaulių regionu ir dalimi Kauno regiono. Kad atsakovui M. P. buvo priskirta griežtai apibrėžta veiklos teritorija, patvirtina ir liudytojos D. S. parodymai. D. S. nurodė, jog buvo gautas klientės nusiskundimas, kad vadybininkas M. siūlė suteikti nuolaidą už įrangą, jei klientė jam duos dalį pinigų. Pasak D. S., nurodytas vadybininkas galėjo būti tik M. P., nes klientė buvo jo teritorijoje, niekas kitas negalėjo pas klientę važiuoti. Iš pateiktos M. P. sudarytų sutarčių lentelės matyti (ieškinio priedas Nr. 2, b. l. 12), kad dauguma M. P. sudarytų sutarčių buvo su pirkėjais iš Šiaulių miesto ir Šiaulių, Radviliškio, Kelmės, Joniškio, Pakruojo, Akmenės rajonų. Taip pat sudarytos 2 sutartys su pirkėjais iš Panevėžio miesto ir rajono bei po vieną sutartį su pirkėjais iš Anykščių ir Zarasų. Atsakovas paaiškino, kad vienu atveju vyko sudaryti sutartį į Panevėžio rajoną pavaduodamas bendradarbį, kiti trys pardavimai už Šiaulių regiono ribų sudaryti telefonu, pas klientus nevyko. Tokius atsakovo paaiškinimus paneigiančių duomenų byloje nėra. Atsakovas nurodė, kad jam suteikto darbinio elektroninio pašto adresas buvo (duomenys neskelbtini), kas taip pat atitinka jo teiginius, kad jam buvo priskirta dirbti su klientais Šiauliuose ir aplinkiniame geografiniame regione. Akivaizdu, kad būtent iš Šiaulių, ne iš Mažeikių, patogiau, mažesnės laiko sąnaudos pasiekti daugumą ieškinio priede Nr. 2 nurodytų vietovių Šiaulių apskrityje.

Iš Darbo sutarties matyti, kad atsakovo gyvenamoji vieta sutarties sudarymo buvo Šiauliuose. Taigi važinėjimas kasdien dirbti į Mažeikius atsakovui būtų susijęs su gana didelėmis papildomomis laiko sąnaudomis.

Ieškovė bylą nagrinėjant teisme laikėsi pozicijos, kad atsakovas turėjo galimybę nemokamai vykti į darbo vietą Mažeikiuose su įmonės klientų aptarnavimo skyriaus vadovu R. B.. Liudytoju apklaustas R. B. parodė, kad kasdien vyksta iš Šiaulių į Mažeikius tarnybiniu automobiliu, galėjo vežti atsakovą M. P. į darbą, buvo įgaliotas vežti kolegas iš Šiaulių į darbą Mažeikiuose. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad, kaip minėta, atsakovo viena pagrindinių funkcijų UAB „Saurida“ buvo vykti pas klientus, šią funkciją jis vykdė asmeniniu automobiliu. Jei, kaip teigia ieškovė, sutartimi nustatyta atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta buvo Mažeikiuose, tai į šią darbo vietą atsakovui vykti svetimu transportu būtų sunkiai suderinama su jo darbo funkcijų atlikimu. Nuvykęs į Mažeikius ne savo automobiliu, atsakovas negalėtų (ar būtų itin sudėtinga) vykti pas klientus. Iš išdėstyto matyti, kad darbas Mažeikiuose atsakovui būtų susijęs su itin padidėjusiomis finansinėmis išlaidomis, nes jis turėtų kasdien važiuoti į darbą ir iš jo po daugiau nei 80 km (į kiekvieną pusę) savo automobiliu savo sąskaita.

Iš Darbo sutarties 5.1 punkto matyti, kad ieškovė įsipareigojo kompensuoti atsakovui išlaidas dirbant su važiavimu susijusį darbą. Iš teismui pateiktos 2019-07-01 transporto priemonės nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutarties Nr. 324-TR-19-N matyti, kad UAB „Saurida“ išsinuomojo M. P. priklausantį automobilį ir įsipareigojo, be kita ko, neatlygintinai teikti M. P. kurą atsižvelgiant į atstumus, kuriuos šis nuvažiuos automobiliu darbo reikalais (sutarties 1.1, 1.5, 2.1.5, 2.1.6, 2.2.2 punktai). Iš to seka, kad ne tik darbuotojui, bet ir darbdaviui naudinga, kad darbuotojas, dirbantis su Šiaulių regionu, važinėjantis pas klientus visoje Šiaulių apskrityje, bazuotųsi Šiauliuose, ne Mažeikiuose, nes taip sumažėja kelionių kaštai vykstant pas klientus, kuriuos turi kompensuoti darbdavys.

Iš teismui pateikto susirašinėjimo matyti, kad atsakovas 2019-12-16 (pirmadienį) 09.33 val. UAB „Saurida“ SN dujų padalinio vadovui R. G. parašė, jog grįžo į darbą po atostogų, nurodo, kad jo telefonas ir prieiga prie duomenų bazės atjungti, todėl jis negali tinkamai vykdyti pareigų, prašo susisiekti ir informuoti, kas vyksta. R. G. 2019-12-16 17.06 val. el. laiške atsako „Laba diena, M. kodėl šiandien nebuvai darbe? Nes tavęs nebuvo darbo vietoje Montuotojų 8, Mažeikiai.“ (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 3). Byloje nepateikta duomenų, kad ieškovė iki 2019-12-16 laikė ir informavo atsakovą, jog atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta yra Montuotojų g. 8, Mažeikiai.

Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas sprendžia, kad šalys Darbo sutarties 1.1 punkte nesitarė dėl darbuotojo darbo funkcijų atlikimo vietos adresu Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Darbo sutarties 1.1 punkte terminas „darbovietė“ vartojamas „darbdavio“ prasme.

Ieškovės atstovas bylą nagrinėjant teisme taip pat nurodė, kad Darbo sutarties 4.17 punktu nustatyta kintanti atsakovo darbo vieta, kilnojamasis darbo pobūdis. Anot ieškovės, Darbo sutarties 4.17 punktas ieškovei leidžia keisti atsakovo darbo funkcijų atlikimo vietą savo nuožiūra, atitinkamai ieškovė turėjo teisę pakeisti atsakovo darbo vietą iš Pramonės g. 7C, Šiauliai, į Montuotojų g. 8, Mažeikiai. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Darbo sutarties 4.17 punktas kalba apie laikiną funkcijų atlikimą viename iš ieškovės padalinių, nustato, kad atsakovas privalės atlikti darbo funkcijas pagal ieškovės nurodymą bet kuriame padalinyje, tačiau šalys nesusitarė, kad ieškovė bet kada galės pakeisti atsakovo nuolatinę darbo vietą.

Darbo sutarties 4.17 punktas sako, kad darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą.

Teismų praktikoje nurodoma, kad kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-449/2009, 3K-3-299-313/2019). Nagrinėjamu atveju laikyti, kad sutartimi nustatytas kilnojamasis darbo pobūdis, pagrindo nėra. Sutartyje konkrečiai neįvardinta, kad atsakovo darbas yra kilnojamojo pobūdžio. Kaip minėta, pagal susiklosčiusią darbo įmonėje praktiką atsakovas nuo 2019-07-01 naudojosi darbo vieta Šiauliuose, Pramonės g. 7C, kurioje atlikdavo ženklią darbo funkcijų dalį, iki 2019-12-16 nebuvo nurodyta dirbti kitame ofise, dirbo su klientais iš priskirto geografinio regiono, apimančio dalį įmonės veiklos teritorijos.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, šalių veiksmus po sutarties sudarymo, atsakovo darbo adresu Pramonės g. 7C, Šiauliai, trukmę, teismas laiko esant labiau tikėtina atsakovo nurodytą versiją, kad šalys žodžiu susitarė, jog pagrindinė, nuolatinė atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta bus Pramonės g. 7C, Šiauliai, dalį darbo funkcijų, susijusių su važiavimu, atsakovui atliekant daugiausia Šiaulių apskrities vietovėse.

DK 45 straipsnis įtvirtina imperatyvią tvarką keičiant sutarties sąlygas. DK 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbuotojo sutikimas arba nesutikimas dirbti kitoje vietovėje turi būti išreikštas per darbdavio nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis negu penkios darbo dienos. Darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės šio kodekso 57 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teismas sprendžia, kad Darbo sutarties 4.17 punktas negali būti aiškinamas kaip leidžiantis darbdaviui perkelti darbuotoją dirbti į kitą nei susitarta vietovę, apeinant DK 45 straipsnyje nustatytą darbuotojo teisių apsaugos mechanizmą. Darbo sutarties sąlygos negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Aiškinant darbo sąlygas, būtina atsižvelgti į darbo santykių teisinių reglamentavimo principus, įskaitant teisėtų lūkesčių apsaugos, visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 str., DK 6 str. 1 d.). Iš DK 45 straipsnio turinio akivaizdu, kad darbuotojui prieš perkėlimą dirbti į kitą vietovę turi būti duotas ne mažiau kaip 5 dienų terminas apsispręsti ir išsakyti sutikimą ar nesutikimą kiekvienu konkrečiu atveju. Darbuotojui nesutikus, tai yra pagrindas jį atleisti be jo kaltės, sumokant DK 57 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytas išeitinę išmoką ir išmoką už nepertraukiamą darbą. Darbo sutartimi negali būti nustatytos tokios sąlygos, kad darbdavys galėtų be išankstinio įspėjimo ir leidimo apsispręsti perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę, o šiam negalint ar nesutinkant persikelti – atleisti darbuotoją dėl darbuotojo kaltės. Todėl laikytina, kad Darbo sutarties 4.17 punktas nustato darbuotojo pareigą atlikti darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal konkretų, laikiną darbdavio pavedimą, o ne darbdavio teisę savo nuožiūra be atskiro darbuotojo sutikimo keisti jo nuolatinę darbo funkcijų atlikimo vietą.

Paminėtina ir tai, kad liudytojas P. Š. teismo posėdyje parodė, kad nors UAB „Saurida“ pardavimų vadybininkai turėjo priskirtus regionus, tačiau esant poreikiui būdavo nurodoma nuvykti dėl pardavimo į kitus regionus, pavyzdžiui, Šiaulių vadybininkui vykti į Klaipėdą. Atsakovas analogiškai paaiškino, kad pavaduodamas kolegą vyko sudaryti sutarties į Panevėžio rajoną. Tokia įmonėje susiklosčiusi praktika patvirtina, kad pardavimų vadybininkai pagal atskirus pavedimus vykdavo atlikti funkcijas į kitas darbdavio veiklos vietas, nei jiems priskirtas regionas. Duomenų, kad darbovietėje buvo praktika rotuoti pardavimo vadybininkus tarp regionų, nurodyti jiems vykti nuolat dirbti į ofisus kituose miestuose, byloje nepateikta. Tokios aplinkybės patvirtina, kad Darbo sutarties 4.17 punkte minimi darbdavio nurodymai darbuotojui vykti į bet kurį darbdavio padalinį ar veiklos vietą reiškia konkrečius, laikinus darbdavio pavedimus, ne nuolatinį perkėlimą.

Kadangi atsakovas 2019 m. gruodžio 16-19 d. buvo savo įprastinėje darbo funkcijų atlikimo vietoje Pramonės g. 7C, Šiauliai, jo darbo vietovė DK 45 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo pakeista, todėl teismas daro išvadą, kad įmonė negalėjo 2019 m. gruodžio 16-19 d. laikyti atsakovo pravaikštomis.

Paminėtina ir tai, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011, 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014). Be to, darbdavys negali remtis tuo, kad darbuotojas nevykdė darbo pareigų, jei pats nevykdo pareigos sudaryti tinkamas darbo sąlygas darbuotojui, pavyzdžiui, užblokuodamas darbuotojo elektroninį paštą, ryšio priemones, kurie būtini vykdant darbo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015, 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015, 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006). Kitaip tariant, darbuotojo nebuvimą darbdavio nurodytoje darbo vietoje kvalifikuojant kaip pravaikštą svarbu ne tik tai, kokia darbo vieta numatyta sutartyje, bet ir faktiškai susiklosčiusi darbo tvarka, faktinis darbuotojo pareigų atlikimas ar neatlikimas ir to priežastys. Nagrinėjamu atveju negalima spręsti, kad darbuotojas vengė vykdyti savo darbo pareigas. Jis nurodytomis dienomis 2019 m. gruodžio 16-19 d. atvyko į Pramonės g. 7C, Šiauliai, kur pagal susiklosčiusią tvarką iki tol dirbo. Atsakovas bandė jungtis prie darbui reikalingų informacinių sistemų, tačiau prieiga prie jų buvo atšaukta, telefonas atjungtas, šių aplinkybių ieškovė neneigia, t. y. atsakovas šioje vietoje dirbti negalėjo dėl pačios ieškovės sprendimų.

Pagal aukščiau padarytas išvadas teismas pripažįsta, kad darbuotojas 2020-01-14 DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu iš darbo atleistas neteisėtai ir ieškinys atmetamas.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teismas, įvertinęs tai, kad darbuotojas Darbo ginčų komisijai teiktame prašyme prašė jo negrąžinti į darbą, to nepageidavo ir teismo posėdžio metu, atsižvelgęs į atsakovo atleidimo iš darbo aplinkybes, laiko, kad grąžinti atsakovą į darbą yra netikslinga ir į darbą jo negrąžina. Tokiu atveju, pripažinęs atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas atsakovo atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4 dalį ir sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos priteisimo. Laikoma, kad atsakovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 str. 6 d.). 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio ir kompensacijos priteisimo.

DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015).

Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; kt.).

Remiantis DK 139 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, kai darbuotojui pagal šį kodeksą ar kitas darbo teisės normas ar darbo sutartį turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis (arba jo dalis), priklausantis (priklausanti) nuo anksčiau gauto darbo užmokesčio, tokiam darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikomos šio straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytos darbo užmokesčio dalys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496, 5.1 punktas nustato, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip). Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis yra 2019 m. spalio-gruodžio mėn. Remiantis Darbo ginčų komisijos byloje Nr. APS-116-1203/2020 pateikta UAB „Saurida“ pažyma apie M. P. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, atsakovo vidutinis darbo užmokestis, paskaičiuotas pagal 2019 m. spalio-gruodžio duomenis, yra 39,61 Eur per dieną (396 Eur / 10 d. d.). Vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudaro 39,61 Eur x 21,1 d.d. (vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius 2020 m.) = 835,77 Eur (neatskaičius mokesčių). Nuo atsakovo atleidimo iš darbo 2020-01-14 iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2020-10-13 yra 189 d. d., todėl remiantis DK 218 straipsnio 4 dalimi atsakovo naudai galėtų būti išieškoma iki 7486,29 Eur (neatskaičius mokesčių; 189 d. d. x 39,61 Eur), taip pat po 39,61 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną dieną nuo 2020-10-14 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas po atleidimo iš darbo niekur neįsidarbino, atleidimo iš darbo pagrindas buvo neigiamas ir jo galimybės susirasti kitą darbą galėjo būti dėl to apribotos. Teismas įvertina ir pakankamai neilgą šalis siejusių darbo santykių trukmę – 6 mėnesiai 14 dienų, bylos nagrinėjimo trukmę ir ją lėmusias priežastis (kiek daugiau nei 6 mėn.; proceso vilkinimo požymių šalių veiksmuose nenustatyta; buvo pateiktas priešieškinis, kurį atsisakyta priimti kaip nesusijusį su ieškiniu), taip pat atsižvelgia į kompensacijos paskirtį, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių interesų pusiausvyros principus ir laiko tikslinga mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 6000 Eur sumos (neatskaičius mokesčių), kas atitinka kiek daugiau nei 7 mėnesių atsakovo vidutinį darbo užmokestį. Tokia suma, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.

Remiantis VSDFV duomenimis ieškovo ir atsakovės darbo santykiai tęsėsi nuo 2019-07-01 iki 2020-01-14, taigi atsakovo darbo stažas įmonėje trumpesnis nei 2 metai. Kompensacijos dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (DK 218 str. 4 d.), taigi nagrinėjamu atveju kompensacija už neteisėtą atleidimą atsakovui nepriteistina.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. 

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017). Darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017). Nustatant neturtinės žalos dydį darbuotojų teisių pažeidimų bylose, be CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, kaip kad darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt.

Kaip teismas jau nustatė aukščiau, atsakovas neteisėtai 2020-01-14 buvo atleistas iš darbo kaip padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismas pažymi, kad šis ieškovo atleidimo pagrindas yra diskredituojantis, t. y. turi įtakos jo reputacijai, lemia neigiamą aplinkinių nuomonę, itin neigiamai vertinamas potencialių darbdavių, galėjo sudaryti kliūtis konkuruoti darbo rinkoje. 

Atsakovas nurodė, kad prieš jį buvo naudojami „mobingo“ veiksmai, t. y. kilus nesutarimui dėl duomenų kėlimo į „Facebook“ grupę, vadovai darė jam spaudimą, išskyrė iš kolektyvo, siekė priversti išeiti iš darbo savo noru. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų D. S., P. Š. parodymų matyti, kad 2019 m. spalį tarp šalių kilo konfliktas dėl to, kad atsakovas atsisakė vykdyti vadovų nurodymą kelti duomenis į ieškovės „Facebook“ grupę. Netrukus po to atsakovas nuo 2019-10-15 iki 2019-12-13 nedirbo dėl nedarbingumo ir atostogų. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019-12-16, grįžus iš ilgalaikio nedarbingumo / atostogų, atsakovą padalinio vadovas R. G. informavo, kad atsakovo darbo vieta yra Montuotojų g. 8, Mažeikiai (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 3), 2019-12-17 oficialiai pareikalauta pasiaiškinti dėl neatvykimo į, kaip teigiama, Darbo sutartyje nustatytą darbo vietą Mažeikiuose (ieškinio priedas Nr. 3). Atsakovas teismui pateikė pokalbio tarp atsakovo ir R. G. garso įrašą (ieškovė neginčijo atsakovo teiginių dėl kalbančių asmenų tapatybės šiame ir kituose garso įrašuose), kuriame girdėti, kaip atsakovas R. G. klausia, kodėl jo neatleidžia iš darbo, jei fiksuojamos pravaikštos. R. G. pokalbio metu nurodo, kad atsakovas gali pats išeiti iš darbo, kad jei atsakovas būtų sveikas, normalus žmogus, be problemų susirastų kitur darbą, pats išeitų (atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 9). Atsakovas atsiliepime ir bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad 2019-12-16, grįžęs iš ilgalaikio nedarbingumo / atostogų, atsakovas nebegalėjo prisijungti prie įmonės informacinių sistemų, reikalingų jo darbui, buvo atjungtas jo telefonas, ieškovė to neginčija. Iš to seka, kad ieškovui sudaromos itin nepalankios sąlygos vadybininko darbui atlikti. Pažymėtina, kad Darbo sutarties 1.3 punktas numato, kad darbuotojui gali būti mokamas kintamas priedas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad priedo dydis priklauso nuo darbo rezultatų (parduotos įrangos), dėl to ginčo taip pat nėra. Taigi sąlygos pardavimų vadybininkui ieškoti klientų ir sudaryti sutartis (prieiga prie įmonės informacinių sistemų ir kt.) tiesiogiai įtakoja jo darbo užmokesčio dydį. Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, teismas laiko esant labiau tikėtina atsakovo išsakytą poziciją, kad jam buvo nurodyta dirbti Mažeikiuose, sudarytos itin nepalankios sąlygos dirbti ir užsidirbti, naudojamas psichologinis spaudimas kolektyve, siekiant priversti išeiti iš darbo savo noru. Tokiu būdu darbdavys pažeidė DK įtvirtintas bendrąsias darbdavio pareigas, sąžiningumo, bendradarbiavimo ir darbuotojų garbės ir orumo gynimo principus (DK 24, 30 str.).

Neteisėtas atleidimas iš darbo ir kiti aptarti darbdavio neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovui dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, nestabilių darbo santykių jausmą.

Iš byloje esančios VšĮ Dainavos pirminės sveikatos priežiūros centro 2020-06-02 pažymos matyti, kad atsakovas 2019-12-20 ir 2019-12-27 lankėsi ir gydėsi pas gydytoją psichiatrą, nustatyta diagnozė – nepatikslintas nerimo sutrikimas (F40.9), skirtas medikamentinis gydymas Clorazepatum tabletėmis. Atsakovui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2019-12-20 iki 2020-01-13 (b. l. 97). Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų atsakovo patirto sveikatos sutrikimo faktą ar rodytų, kad sutrikimas nėra susijęs su patirtais išgyvenimais dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Iš pažymos taip pat matyti, kad nėra duomenų apie sveikatos sutrikimo ilgalaikes pasekmes, pažymoje nurodoma, kad atsakovas po 2020-01-13 iki 2020-06-02 pažymos surašymo VšĮ Dainavos pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centre nebesilankė.

Teismas laiko, kad atsakovo atžvilgiu buvo veikta neteisėtai, nesąžiningai, nesilaikyta pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, nustatytos visos civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlygos: neteisėti darbdavio veiksmai, padaryta neturtinė žala, priežastinis ryšys, kaltė.

Teismų praktikoje neteisėto atleidimo iš darbo bylose paprastai priteisiama nuo kelių šimtų iki 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-351/2006, 3K-3-66/2011, 3K-3-209-469/2015, 3K-3-131-686/2017, 3K-3-55-248/2018). Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 kasacinis teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į pirmos instancijos teismo nustatytas aplinkybes (neteisėtas darbuotojo atleidimas  už tariamai šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojas virš 9 metų dirbo bendrovėje ir jos patronuojamosiose įmonėse, darbas bendrovėje jam buvo svarbi gyvenimo dalis, atleidimas iš darbo nesukėlė sunkių neigiamų padarinių, pvz., sunkių sveikatos sutrikimų ir pan.), pirmos instancijos teismo priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei kasacinio teismo praktikos dėl neturtinės žalos dydžio darbo bylose ir mažintinas iki 1000 Eur.

Atsižvelgiant į aptartų darbdavio neteisėtų veiksmų pobūdį, padarinius, tai, kad neteisėti veiksmai atlikti tyčia, atsakovo M. P. darbo įmonėje trukmę (dirbo įmonėje pakankamai trumpai – 6 mėnesius 14 dienų, iš jų faktiškai dirbtas laikas apie tris su puse mėnesio, nėra duomenų apie susiformavusius stiprius socialinius ryšius su įmonės kolektyvu), žalą padariusio asmens turtinę padėtį (privatus juridinis asmuo, valdantis degalinių tinklą visoje Lietuvos teritorijoje, nėra duomenų apie blogą turtinę padėtį), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pagal aukščiau nustatytas aplinkybes atsakovui padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam iš įmonės 800 Eur neturtinę žalą. 

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Dėl kitų klausimų išsprendimo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atmetus ieškovės ieškinį nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jai klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas teismo prašė priteisti iš ieškovės 1350 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (b. l. 116-117, 125-126). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš ieškovės 1350 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismo patirtos 8,78 Eur pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovės.

Teismo sprendimui įsiteisėjus,  Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. DGKS-1248 darbo byloje Nr. APS-116-1203/2020 netenka galios. (DK 231 str. 7 d.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės UAB „Saurida“ ieškinį atmesti.

Pripažinti M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 14 d. atleidimą iš darbo UAB „Saurida“ (į. k. 266916280) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.

Laikyti, kad tarp UAB „Saurida“ (į. k. 266916280) ir M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2020-01-14 sudaryta darbo sutartis Nr. 1216 nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti atsakovui M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Saurida“ (į. k. 266916280) 6 000 Eur (šešių tūkstančių eurų) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (neatskaičius mokesčių), 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1350 Eur (tūkstančio trijų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybės naudai iš UAB „Saurida“ (į. k. 266916280) 8,78 Eur (aštuonių eurų 78 ct) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja                                                                   Gema Janušienė