Administracinė byla Nr. eA-2694-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04314-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171376 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Sprendimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Pareiškėja nurodo, kad, Migracijos departamentas, nepriėmęs sprendimo grąžinti pareiškėją į užsienio šalį ir nesulaukęs bylos teisme nagrinėjimo pabaigos, 2025 m. rugsėjo 19 d. elektroniniu laišku pareiškėjai priminė, jog ji jau turėjo išvykti iš Lietuvos ir tą pačią dieną išregistravo pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vėliau Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. ji įpareigota iki 2025 m. spalio 29 d. savanoriškai išvykti. Tą pačią dieną pareiškėjai skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Tai patvirtina, kad Migracijos departamentas jau pradėjo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos procedūrą, kurią įgyvendinus nukentės pareiškėjos šeimos ryšiai – šeima bus išskirta, nutruks pareiškėjos darbo santykiai su klientais, kurių ateityje nebus įmanoma atkurti, bus pablogintos pareiškėjos dukrų priežiūros sąlygos, išlaikymas, bus itin pabloginta nepilnametės dukros sveikata, bus apsunkintos sąlygos pareiškėjos sutuoktiniui atsiskaityti su kreditoriai. Be to, analogiškoje byloje (administracinė byla Nr. eAS-1090-463/2025) teismas taikė prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę bei uždraudė Migracijos departamentui bei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos grąžinti ir (ar) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Sprendžiant dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį ir jos nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti taikytos šios priemonės, sprendžia, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamas Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Todėl pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, nors pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 25S211720, kuriuo atsakovas nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tačiau šis sprendimas nėra šio ginčo objektas. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, vertinama Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog ginčijamo administracinio sprendimo pagrindu vėliau gali būti priimti kiti administraciniai sprendimai, savaime nėra pagrindas sustabdyti tokio administracinio sprendimo galiojimą. Be to, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas gali būti sustabdytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 2 dalyje, 139 straipsnio 2 dalyje ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Todėl teisėjų kolegija atmeta su tuo susijusius prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo taikymo nurodytus argumentus, kadangi jie nėra susiję su priimtais nagrinėti skundo reikalavimais.

Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eAS-1090-463/2025 ir nagrinėjamos administracinės bylos reikšmingų faktinių aplinkybių visuma skiriasi, o, kaip jau buvo minėta, reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas kiekvienoje byloje yra individualus. Kadangi pareiškėja neįrodė neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos fakto, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų proporcingas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja jai galinčią kilti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą sieja tik su tikėtinu jos priverstiniu išsiuntimu į kilmės valstybę, byloje ginčijamas administracinis sprendimas yra ne sprendimas dėl išsiuntimo (byloje nėra duomenų, kad sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo yra priimtas) ir, net jei sprendimas dėl išsiuntimo būtų priimtas, pareiškėja turėtų teisę prašyti sustabdyti tokio sprendimo vykdymą, konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė antrosios sąlygos egzistavimo. Todėl teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos apeliaciniame skunde suformuoto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, 137 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. G. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Laimutis Alechnavičius

                                        Ramūnas Gadliauskas

                                        Dalia Višinskienė