Baudžiamoji byla Nr. 2K-344/2010

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4.; 2.4.2. (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 29 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Gedgaudui Norkūnui,

nuteistojo gynėjui Kristupui Ašmiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – vienuolikai metų laisvės atėmimo, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – trejiems metams laisvės atėmimo, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – dvejiems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė A. D. paskirta vienuolika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu iš A. V., A. D. ir R. S. solidariai priteista: civilinei ieškovei J. Ž. – 7930,42 Lt turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei J. S. – 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui UAB „A. L.“ – 27 110, 46 Lt žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu taip pat nuteisti A. V. ir R. S., o G. K. išteisintas, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. D. gynėjo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, civilinio ieškovo atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

A. D. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su A. V. ir R. S. organizavo ir įvykdė I. S. tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, didelės vertės svetimo turto užvaldymą sukčiavimo būdu, dokumento suklastojimą bei suklastoto dokumento panaudojimą.

Apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuo 2004 m. lapkričio mėnesio iki 2005 m. sausio mėnesio vidurio Vilniuje A. V., turėdamas tikslą sukčiavimo būdu apgaule, pateikiant melagingus (neteisingus) duomenis draudimo bendrovėms apie nebūtą draudiminį įvykį ir taip gauti pinigines išmokas – užvaldyti didelės vertės svetimą turtą už imituotą draudiminį įvykį – šiam tikslui įgyvendinti subūrė organizuotą grupę iš A. D. ir R. S. ir pasiūlė planą, kad būtų surastas ir gyvybės draudimu apdraustas asmuo, kuris, vėliau imitavus nelaimingą atsitikimą, dėl savanaudiškų paskatų, tyčia būtų nužudytas, o po nužudymo visi trys organizuotos grupės nariai – A. V., A. D. ir R. S. – pasidalytų tarpusavyje iš anksto sutartomis dalimis apgaule užvaldytą didelės vertės svetimą turtą. Šio nusikalstamos veikos plano įgyvendinimui A. V. su A. D., teikiančiu tarpininkavimo paslaugas – UAB „C.U.L.G.D.“, susitikimų metu, laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio mėnesio iki 2005 m. kovo–balandžio mėnesio, kavinėse „Skava“, esančioje Vilniuje, M. K. Paco g. ½, picerijoje „Submarinas“, esančioje Vilniuje, Kalvarijų g. 125, parduotuvėje „Baldų rojus“, Vilniuje, susitarė surasti tinkamą asmenį, kurį galima būtų apdrausti gyvybės draudimu, o po draudiminio įvykio, pateikus melagingus duomenis apie šio asmens žūtį, mirties aplinkybes, gauti draudiminę išmoką už nebūtus draudiminius įvykius. Tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2005 m. sausio mėnesio viduryje, A. V., pažadėdamas 200 000 Lt atlygį R. S., įtraukė jį į nusikalstamos veikos plano įgyvendinimą, kad šis surastų ir apdraustų gyvybės draudimu asmenį, po to jį tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudytų, gautų draudiminę išmoką ir ją tarpusavyje – tarp organizuotos grupės narių – pasidalytų. Nusikalstamos veikos plano įgyvendinimui A. V. su R. S. ikiteisminio metu tiksliai nenustatytu laiku – nuo 2005 m. sausio mėnesio vidurio iki 2005 m. balandžio mėnesio, ne rečiau kaip kartą per savaitę susitikdavo picerijoje „Submarinas“, esančioje Vilniuje, Kalvarijų g. 125, parduotuvėje „Baldų rojus“, Vilniuje, kavinėje „Espresso“, esančioje „Europos“ prekybos centre Vilniuje, Konstitucijos pr. 7A, pas A. V. namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur aptardavo apdraustino asmens paieškos, draudimo laiko ir sumos, nusikaltimo padarymo laiko, vietos, būdo, detales. 2005 m. sausio mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, R. S. susipažinus ir bendraujant su I. S., A. V. pasiūlė ją kaip asmenį, tinkamą nusikalstamos veikos planui įgyvendinti – apdrausti gyvybės draudimu, po to, turint tikslą gauti draudiminę išmoką už draudiminį įvykį – imituojant nelaimingą atsitikimą, dėl savanaudiškų paskatų ją nužudyti, o gautą draudiminę išmoką už jos gyvybės draudimą tarpusavyje pasidalyti iš anksto sutartomis dalimis: R. S. išmokant 200 000 Lt, A. D. – 100 000 Lt. Turint tikslą palengvinti nusikalstamos veikos plano įgyvendinimą – sukelti draudimo bendrovės pasitikėjimą, A. D. teikiant pagalbą patarimais ir žinant, kad apdraustoji I. S. bus nužudyta, pastarajam patarus, A. V. nurodymu R. S. nuo 2005 m. vasario 17 d. pradėjo su I. S. gyventi išnuomotame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o 2005 m. gegužės 28 d. ją vedė, santuoką įregistruodamas Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriuje. Po to, kai pagal iš anksto sugalvotą nusikalstamos veikos įgyvendinimo planą, organizuotos grupės nariai A. V., A. D. ir R. S. 2005 m. kovo 31 d. apdraudė I. S. gyvybės draudimu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, 2005 m. birželio mėnesio pabaigoje–liepos mėnesio pradžioje, kavinėje „Espresso“, esančioje „Europos“ prekybos centre Vilniuje, Konstitucijos pr. 7A, įvykusio susitikimo metu, A. V., turėdamas duomenų, kad I. S. nemoka plaukti, pasiūlė R. S. ją paskandinti. Pagal iš anksto organizuotos grupės narių aptartą planą, R. S. ir A. V. parinkus ežerą, tinkamą šiam planui įgyvendinti, 2005 m. liepos 18 d., apie 21.30 val., Miško ežere, esančiame Trakų rajone, po to, kai I. S. ežere užlipo ant pripučiamo čiužinio ir pradėjo juo plaukti, R. S., žinodamas, kad pastaroji nemoka plaukti, tyčia, turėdamas tikslą ją nužudyti dėl savanaudiškų paskatų – jos mirties atveju, apgaule iš „C.U.L.G.D.“ bendrovės gauti 1 100 000 Lt draudimo išmoką, ištraukė čiužinį iš po nukentėjusiosios, įmetė ją į vandenį, dėl to I. S. mirė nuo uždusimo, vandeniui užpildžius kvėpavimo takus; taip R. S. tyčia ją nužudė paskandindamas ir įgijo turtinę teisę į svetimą „C.U.L.G.D.“ bendrovei priklausantį didelės vertės turtą – 1 100 000 Lt dydžio gyvybės draudimo išmoką.

Taip pat A. D. nuteistas už tai, kad kartu su A. V. ir R. S. apgaule, sukčiavimo būdu, įgijo turtinę teisę į svetimą turtą – „C.U.L.G.D.“ priklausantį didelės vertės turtą – 1 100 000 Lt.

Apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistieji, turėdami tikslą sukčiavimo būdu gauti materialinę naudą iš draudimo bendrovių – užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, nuo 2004 m. lapkričio mėnesio pabaigos, A. V. susitikimų su A. D. metu, šiam žinant, kad A. V. rengiasi apgaulės būdu gauti materialinę naudą – draudiminę išmoką iš gyvybės draudimų, A. D. suteikus pagalbą patarimais dėl nusikalstamos veikos plano įgyvendinimo, A. V. sugalvojo planą, pagal kurį būtų surastas asmuo, kuris bus apdraustas gyvybės draudimu, vėliau, imitavus draudiminį įvykį – nelaimingą atsitikimą, kurio metu apdraustasis asmuo bus nužudytas, o draudimo bendrovei pateikti melagingi duomenys apie apdraustojo asmens mirties aplinkybes, kad jis žuvo nelaimingo atsitikimo metu, dėl to apgaule bus gauta 1 100 000 Lt dydžio draudimo išmoka, t. y. užvaldytas didelės vertės svetimas turtas, kuris organizuotos grupės narių bus tarpusavyje pasidalytas iš anksto sutartomis dalimis. Tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2005 m. sausio mėnesio viduryje, A. V., pažadėdamas 200 000 Lt atlygį R. S., įtraukė jį į nusikalstamos veikos plano įgyvendinimą, kad šis surastų ir apdraustų gyvybės draudimu asmenį, po to jį tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudytų, gautų draudiminę išmoką ir ją tarpusavyje – tarp organizuotos grupės narių – pasidalytų. Nusikalstamos veikos planui įgyvendinti A. V. su R. S., ikiteisminio metu tiksliai nenustatytu laiku, nuo 2005 m. sausio mėnesio vidurio iki 2005 m. balandžio mėnesio, ne rečiau kaip kartą per savaitę susitikdavo picerijoje „Submarinas“, esančioje Vilniuje, Kalvarijų g. 125, parduotuvėje „Baldų rojus“, Vilniuje, kavinėje „Espresso“, esančioje „Europos“ prekybos centre Vilniuje, Konstitucijos pr. 7A, pas A. V. namuose, esančiuose Vilniuje, Kalvarijų g. 29-8, kur aptardavo apdraustino asmens paieškos, draudimo laiko ir sumos, nusikaltimo padarymo laiko, vietos, būdo, detales. 2005 m. sausio mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, R. S. susipažinus ir bendraujant su I. S., A. V. pasiūlė ją kaip asmenį, tinkamą nusikalstamos veikos planui įgyvendinti – apdrausti gyvybės draudimu, po to, turint tikslą gauti draudiminę išmoką už draudiminį įvykį – imituojant nelaimingą atsitikimą, dėl savanaudiškų paskatų ją nužudyti. Turint tikslą palengvinti nusikalstamos veikos plano įgyvendinimą – sukelti draudimo bendrovės pasitikėjimą, A. D. teikiant pagalbą patarimais, kad I. S. nužudymo atveju, draudimo bendrovei nekiltų įtarimų dėl nusikalstamos veikos – nužudymo padarymo, A. D. patarė A. V., o šis nurodė R. S. kartu apsigyventi su I. S. Vilniuje, tą šis ir padarė, nuo 2005 m. vasario 17 d. pradėdamas gyventi kartu su I. S. nuomojamame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Siekdamas nesukelti I. S. įtarimo dėl didelės – 1 100 000 Lt – sumos draudimo, A. D., pagal išankstinį susitarimą su R. S. ir vykdydamas A. V. nurodymą, 2005 m. kovo 31 d. pasirašydamas prašymą sudaryti gyvybės draudimo sutartį Nr. 3026783EE, suteikė I. S. melagingą informaciją, kad ji apdraudžiama gyvybės draudimu 100 000 Lt sumai. Siekiant, kad nebūtų atliekama kruopšti apdraudžiamų asmenų patikra, pildant prašymą sudaryti gyvybės draudimo sutartį Nr. 3026783EE, skiltyse „antrasis apdraustasis“ A. D. įrašė žinomai neteisingus (melagingus) duomenis – apdraudžiamo asmens pavardę „I. S.-S.“, nors tuo metu ji dar nebuvo ištekėjusi už R. S., taip I. S. buvo apdrausta „C. U.“ gyvybės draudimu, gyvybės draudimo liudijimo Nr. 19567EB, išduotu 2005 m. balandžio 25 d., pagal kurį I. S. mirties atveju išmokama 1 100 000 Lt gyvybės draudimo išmoka R. S.. A. D. teikiant intelektinę pagalbą – patarimus, palengvinančius A. V. nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą, kad draudikui nekiltų įtarimų dėl per daug trumpą laikotarpį įvyksiančio draudiminio įvykio, pastarasis, remdamasis A. D. patarimais, nurodė R. S. draudimines įmokas už I. S. gyvybės draudimą mokėti pusę metų. Vykdydamas šį A. V. nurodymą, R. S. 2005 m. balandžio 1 d. ir 2005 m. gegužės 18 d. kartu su A. V., o 2005 m. birželio 3 d. ir 2005 m. liepos 11 d. pats sumokėjo po 3710,70 Lt mėnesinių draudimo įmokų „C.U.L.G.D.“ bendrovei. Taip pat R. S., vykdydamas A. V. nurodymus, kad draudimo bendrovei nekiltų abejonių dėl gyvybės draudimo sutarties sudarymo ir prieš gyvybės draudimo sutarties sudarymą nebūtų atliekama kruopšti apsidraudžiamų asmenų patikra, 2005 m. gegužės 28 d. susituokė su I. S., įregistruodamas santuoką Vilniaus m. civilinės metrikacijos skyriuje, suteikiant jai S. pavardę bei parodant draudimo bendrovei, kad apdraustoji yra R. S. sutuoktinė. Po to organizuotos grupės nariai – A. V., R. S. ir A. D., veikdami pagal iš anksto suderintą nusikalstamos veikos planą – apdraudę I. S. gyvybės draudimu, o A. V., disponuodamas informacija, kad I. S. nemoka plaukti, pasiūlė R. S. ją nuskandinti. Taip R. S., vykdydamas A. V. nurodymą ir veikdamas pagal iš anksto suderintą organizuotos grupės narių nusikalstamos veikos planą, 2005 m. liepos 18 d., apie 21.30 val., Miško ežere, esančiame Trakų rajone, po to, kai I. S. ežere užlipo ant pripučiamo čiužinio ir pradėjo juo plaukti, žinodamas, kad ji nemoka plaukti, tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė I. S., ją paskandindamas; taip R. S., A. V. bei A. D. apgaule, sukčiavimo būdu įgijo turtinę teisę į svetimą – „C.U.L.G.D.“ priklausantį didelės vertės turtą – 1 100 000 Lt.

Be to, A. D. nuteistas ir už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su A. V. ir R. S., suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą.

Apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 2005 m. liepos 29 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, A. V. nurodymu R. S., vykdydamas organizuotos grupės narių bendrą sumanymą, suklastojo dokumentą „Draudiminio įvykio aprašymas“, į šį dokumentą įrašydamas žinomai melagingus duomenis, kad I. S. nuskendo nelaimingo atsitikimo metu maudydamasi, nors žinojo, kad ji buvo tyčia nužudyta dėl savanaudiškų paskatų, ir šį netikrą dokumentą panaudojo, 2005 m. liepos 29 d. pateikdamas „C.U.L.G.D.“ bendrovei, siekdamas šio netikro dokumento pagrindu užvaldyti didelės vertės svetimą turtą – 1 100 000 Lt gyvybės draudimo išmoką, padarydamas šiai bendrovei didelę žalą.

Nuteistojo A. D. gynėjas kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei baudžiamąją bylą A. D. nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai šališkai, nepilnai, nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą, neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių, nepasisakė ir nenurodė motyvų, kodėl vienais įrodymais vadovavosi, o kitus atmetė, suvaržė A. D. teises, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą.

Skunde nurodoma, kad teismai nepaisė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes vadovavosi neleistinu įrodymu – R. S. parodymais apie tariamai nusikalstamą A. D. elgesį. Kasatoriaus manymu, šių parodymų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Vertinant byloje esančius R. S. parodymus, darytina išvada, kad visus A. D. kaltinančius faktus jis nurodė ne iš savo patyrimo, o iš to, ką jam pasakė A. V.. Nustatyta, kad A. D. su R. S. bendravo tik 6 kartus, t. y. R. S. kreipėsi į draudimo agentą šiam jau susitarus su A. V. dėl nužudymo. Vėliau buvo bendraujama dėl sveikatos patikrinimo, priminimo sumokėti draudimo įmoką, ir tik po to R. S. informavo A. D., kaip draudimo atstovą, apie atsitikusį draudiminį įvykį. Iš bylos duomenų matyti, kad A. D. veiksmai, palyginti su kitais asmenimis, nebuvo aktyvūs. Byloje esantys duomenys taip pat neįrodo jokio bendro susitarimo tarp A. V., R. S. ir A. D. dalyvauti nužudyme. A. V., būdamas organizatorius, niekada nesusitikinėjo ir neaptarinėjo savo plano dalyvaujant kartu visiems trims asmenims; tikrasis A. V. sumanymas nužudyti nukentėjusiąją buvo žinomas tik jam ir R. S.. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad byloje esantys A. D. kaltinantys duomenys (R. S. pasakymas, kad A. D. žinojo apie nužudymą) negali būti laikomi pakankamu ir patikimu informacijos šaltiniu, kuriuo remiantis galima apkaltinti A. D.. Taip pat manoma, kad šie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes jų negalima patikrinti BPK numatytais veiksmais – R. S. nurodytas informacijos šaltinis (A. V.) nepatvirtino šio nuteistojo R. S. nurodytų faktų.

Gynėjas taip pat pažymi, kad teismas, vadovaudamasis G. K. parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir padarė neteisingas išvadas. Teismas nenustatė tikrojo G. K. parodymų turinio ir esmės, nesiaiškino, kokias faktines aplinkybes patvirtina šie parodymai, o tik konstatavo, kad G. K. parodymai nesutampa su A. D. parodymais. Kasatoriaus manymu, G. K. duoti parodymai vertintini kaip A. D. teisinantys įrodymai. Pagal juos darytina išvada, kad tuo metu, kai R. S. su I. S. atėjo pas A. D. ir sudarė gyvybės draudimo sutartį, tarp A. D. bei kitų asmenų nebuvo ir negalėjo būti jokio susitarimo žudyti nukentėjusiąją. Teismai šiuo klausimu nepasisakė ir nemotyvuotai atmetė šį įrodymą, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

 

Kasacinis skundas atmestinas

 

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo

 

Iš nuteistojo A. D. gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad jame ginčijami teismų sprendimai dėl esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas A. D. teises, ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Netinkamą BK specialiosios dalies normų taikymą kasatorius sieja su tuo, kad teismai netinkamai vertino bylos įrodymus, neįvertino esminės reikšmės bylai turinčių aplinkybių, nenurodė motyvų, kodėl vienais įrodymais vadovavosi, o kitus atmetė. Kasatoriaus prašo bylą nutraukti ir teigia, kad A. D. nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, nes jį kaltinančių įrodymų nėra, o vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Į tokius skundo argumentus visų pirma atsakytina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tačiau išvados dėl įrodymų pakankamumo, kurios reikalingos pripažinti nusikalstamų veikų aplinkybes įrodytomis arba ne, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi kolegija pažymi, kad negali svarstyti iš skundo turinio ir kasatoriaus prašymo akivaizdžiai išplaukiančio įrodymų pakankamumo klausimo, kuris keliamas siūlant kasaciniam teismui iš naujo vertinti bylos duomenis apie nuteistojo A. D. bendravimo su kitais bendrininkais intensyvumą, konkrečias šio bendravimo aplinkybes, kvestionuoti nuteistojo R. S. parodymų nuoširdumą, šių parodymų atitikimą kitoms bylos aplinkybėms, aiškintis, kokius konkrečiai faktus ir faktines aplinkybes viso proceso metu patvirtino išteisintasis G. K., svarstyti versiją, kad nusikaltimų organizatorius A. V. sąmoningai klaidino R. S. dėl A. D. dalyvavimo nusikaltimuose. Teisės taikymo aspektu nagrinėdamas baudžiamąją bylą kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių nenustatinėja, ištirtų įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina.

Antra, atsakydama į skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo kolegija pažymi, kad 2008 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo surašymui keliamus BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus reikalavimus: nuosprendyje detaliai aprašytos nuteistajam A. D. pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės, nustatytas šio nuteistojo indėlis į trijų bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas, pateikti bylos įrodymų tyrimo rezultatai ir argumentai dėl šių įrodymų sąsajumo ir bei patikimumo. Apkaltinamajame nuosprendyje šis teismas pateikė išsamų bylos duomenų įvertinimą, motyvuodamas, kaip jie įrodo aplinkybes, rodančias objektyviuosius ir subjektyviuosius A. D. inkriminuotų nusikaltimų požymius. Tiek nuteistojo R. S., tiek išteisintojo G. K. parodymai nuosprendyje aptarti ir nurodyta, kuria šių asmenų parodymų dalimi teismas tiki ir kodėl. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina šių asmenų parodymus, kuriais įrodomas visų nuteistų bendrininkų kaltumas, taip pat paneigiamos nuteistojo A. D. nurodomos aplinkybės, kad jis nėra padaręs nė vieno jam inkriminuoto nusikaltimo. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais baudžiamajame procese laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina arba paneigia bent vieną reikšmingą bylai išspręsti aplinkybę. Remdamiesi šio straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija nerado jokių aplinkybių, patvirtinančių kasatoriaus teiginius apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, sukėlusius įrodymų vertinimo trūkumus.

Trečia, kolegija atkreipia dėmesį tai, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio pažeidimo, nes pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu. Kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje esantys A. D. kaltinantys R. S. ir G. K. parodymai, jų pagrindu nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra tvirtinami kitais bylos duomenimis. Visi pripažinti įrodymais bylos duomenys yra išanalizuoti jų tarpusavio sąsajumo aspektu ir sudaro logišką įrodymų grandinę, kuri pagrindžia išvadas dėl visų nustatytų kasatoriaus nusikalstamų veiksmų ir kaltės. Apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje, kaip nustato BPK 332 straipsnio 3 dalis, yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo ir motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Priešingai kasatoriaus nuomonei, į esminius apeliacinio skundo argumentus nutartyje yra atsakyta. Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir susiklosčiusi teismų praktika nereikalauja apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto skundo argumentą. Tai, kad šis teismas pagal apeliaciniame skunde nurodytus išteisintojo G. K. parodymus nepadarė išvadų, koks konkretus susitarimas daryti nusikaltimus tarp nuteistų bendrininkų buvo būtent 2005 m. kovo 31 d. A. D. apdraudžiant I. S., o tokio susitarimo aplinkybes atskleidė remdamasis R. S. parodymais ir kita bylos medžiaga, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenis pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Visi įrodymai, kuriais grindžiama A. D. kaltė, tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo numatytomis priemonėmis. Aplinkybės, kad išliko prieštaravimų tarp neigiančio savo ir nuteistojo A. D. kaltę nuteistojo A. V. parodymų ir nuteistojo R. S. parodymų, kad nuteistojo A. V. gynybos nuo kaltinimo priemonė pasirinkta netvirtinti nuteistojo R. S. parodymų apie tai, ką pastarasis yra girdėjęs iš A. V., ir neigti savo ir A. D. dalyvavimo bendrininkų nusikalstame sumanyme aplinkybes, nereiškia, kad R. S. parodymai neatitinka įrodymų leistinumo principo. Nuteistojo R. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu patikrinti akistatose, parodymų patikrinimo vietoje metu, patvirtinti apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose teismo ištirti BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas netgi paskyręs teismo psichiatrijos- psichologijos ekspertizę patikrino R. S. psichinės sveikatos būklę ir nustatė, kad šis nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu visiškai suvokė savo veiksmų esmę, juos valdė galėjo visiškai suvokti nusikalstamos veikos pobūdį ir duoti parodymus. Taigi R. S. parodymai teismų įvertinti ir palyginti ne tik su nuteistojo A. V., kuris neturi pareigos teismui duoti teisingus parodymus, bet ir su bylos duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių.

Kasatoriaus teiginiai, kad nuteistojo R. S. parodymai turėtų būti vertinami analogiškai kaip jie įvertinti ikiteisminio tyrimo metu prokurorui nutraukiant baudžiamąją bylą įtariamajam G. K., nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių G. K. kaltę dėl organizuota grupe padaryto I. S. kvalifikuoto nužudymo, yra nepagrįsti. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir teismas nesaistomas vienokio ar kitokio bylos duomenų vertinimo, padaryto prokuroro ar kito proceso dalyvio. R. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos ir įrodinėjamos G. K. dalyvavimo nusikaltime prieš nukentėjusiąją I. S. aplinkybės visiškai kitokios negu A. D.. Skirtingai negu kasatorius, G. K. nesiėmė jokių veiksmų, kad prisidėtų prie nuteistų bendrininkų suplanuoto ir organizuota grupe padaryto kvalifikuoto nužudymo ir kitų nustatytų nusikalstamų veikų.

Byloje nustatyti nuteistojo A. D. ir kitų nuteistųjų bei išteisintojo G. K. tarpusavio bendravimo faktai, planų aptarimas, patarimai, kaip pasinaudojant apgaule gauti gyvybės draudimo išmokas iš draudimo bendrovės, A. D. elgesys prieš nusikaltimų padarymą ir po jo, bendrininkams po nukentėjusiosios nužudymo siekiant skubiai atsiimti draudimo išmoką, konkrečios A. D. atliktos nukentėjusiosios I. S. gyvybės draudimo sutarties sudarymo aplinkybės (sutartis dėl itin didelių draudimo išmokų sudaroma A. D. tyčia prieš nukentėjusiąją ir draudimo bendrovę panaudojant apgaulę, nuslepiant nuo apdraustosios I. S. tikrą jos gyvybės draudimo sumą bei nurodant draudimo bendrovei melagingą informaciją, kad būtų išvengta draudėjo ir naudos gavėjo R. S. išsamaus finansinės būklės patikrinimo), akivaizdžiai paneigia kasatoriaus tvirtinimą, kad nuteistasis A. D. veikė tik kaip profesionalus draudimo konsultantas, sąžiningas draudimo agentų įmonės atstovas, kad tarp A. D. ir kitų asmenų nebuvo ir negalėjo būti tyčios ir susitarimo daryti nusikaltimus.

Kasatorius apeliaciniame ir kasaciniame skunde akcentuoja bylos aplinkybes, kad jo veiksmai sudarant I. S. gyvybės draudimo sutartį vyko tada, kai nebuvo konkrečiai suplanuota, kaip apdraustai nukentėjusiajai bus atimta gyvybė, jam nebuvo žinomas konkretus gyvybės atėmimo būdas, jo bendravimas su kitais nuteistaisiais nebuvo intensyvus.

Išties pagal byloje nustatytas aplinkybes galutinį nukentėjusiosios nužudymo planą paskandinant ir imituojant nelaimingą atsitikimą pasiūlė nuteistasis A. V. tik 2005 m. vasarą, sužinojęs, kad nukentėjusioji nemoka plaukti, o nužudymą realizavo nuteistasis R. S. 2005 m. liepos 18 d. Tačiau šios aplinkybės nepašalina A. D. baudžiamosios atsakomybės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

BK 24 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad bendrininkauti galima veikiant ir organizuota grupe. Tokia bendrininkavimo forma nustatoma tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Vaidmenų pasiskirstymas nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nuteistojo A. D. atlikti konkretūs veiksmai buvo būtina sąlyga, kad bendrininkai įgyvendintų nusikalstamą sumanymą: apdrausti asmenį itin didele draudimo sumai mirties nelaimingo atsitikimo atveju, jį nužudyti imituojant nelaimingą atsitikimą, gauti ir pasidalijus užvaldyti draudimo bendrovės išmokamą draudimo išmoką. Nuteistojo tyčia veikiant organizuota grupe įgyti draudimo bendrovės didelės vertės turtą sukčiavimo būdu apėmė ir tokį apgaulės panaudojimo būdą, kurio padariniai - apdrausto gyvybės draudimu asmens nužudymas. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis A. D. prieštarautų tokiems padariniams, dėtų pastangas keisti sukčiavimo planą, atsisakytų jame dalyvauti sužinojęs, kad nelaimingo atsitikimo imitavimo objektas yra numatyta būtent I. S., prieštarautų visų bendrininkų pastangomis įgyvendinamam nusikalstamam sumanymui. Priešingai, jis aktyviai vykdė sutartus atlikti veiksmus, sužinojęs apie nukentėjusiosios mirtį tuojau pat dėjo pastangas skubiai gauti iš draudimo bendrovės draudimo išmoką, suklastojo ir panaudojo Draudiminio įvykio aprašymą.

Taigi pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo A. D. kaltės ir atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį klausimas išspręstas teisingai.

Darytina išvada, kad pagal kasacinio skundo motyvus nenustatoma BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir apkaltinamajame nuosprendyje nustatydamas įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tinkamai taikė BK bei BPK nuostatas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo A. D. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                             Viktoras Aidukas

 

 

Vytautas Greičius

 

 

Tomas Šeškauskas