Civilinė byla Nr. 2A-550-580/2017

Teisminio proceso Nr. 3-68-3-43574-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.13; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) bei Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis asmuo Trakų rajono apylinkės teismas, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teimas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. M. prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 22 703,08 Eur (78 389,21 Lt) neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį ir 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad buvo paskirta Trakų rajono apylinkės teismo pirmininke. Darbo užmokestį sudarė pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus, mokami pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą. Teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas pareiginės algos bazinis dydis dėl sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties 2009 metais buvo sumažintas du kartus. Nuo 2009-08-01 turėjo būti taikomas 475 Lt bazinį dydis. Ieškovei pareiginės algos koeficientas (bazinis dydis) buvo sumažintas 3 kartus, nustatant koeficientus 16,7; 14,7; 13,6, taip pat sumažėjo priedas už ištarnautus valstybei metus, ir jos atlyginimas buvo sumažintas 27 procentais. Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato galimybės mažinti teisėjų atlyginimus, keičiant teisėjų atlyginimų koeficientus, jame tik numatyta galimybė mažinti bazinį dydį ir tik nustatyta tvarka. Ieškovė rėmėsi KonstitucinioTeismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

Prašė priteisti skirtumą tarp priklausančio mokėti atlyginimo pagal nesumažintus koeficientus nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Prašė netaikyti ieškinio senaties, kadangi reglamentavimas, jog darbo užmokestis gali būti priteisiamas tik už trejus metus, prieštarauja Konstitucijai.

Teisingumo ministerija, atstovaudama Valstybės interesus, prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu be nepagrįsto delsimo buvo nustatytas kompensavimo mechanizmas. Seimas 2013-09-19 priėmė įstatymą Nr. XII-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, toliau – Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Vyriausybei iki 2014-05-01 pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Įstatymas įsigaliojo 2013-09-28. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas turi būti sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

Ieškovė praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009-05-01 iki 2011-12-15. Atsakovas reikalauja ieškinio senatį taikyti ir tuo pagrindu atmesti ieškinio reikalavimus šioje dalyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė ginčo laikotarpiu dirbo Trakų rajono apylinkės teismo teisėja ir pirmininke. Ginčas kilo dėl sumažinto ieškovės pareiginės algos koeficiento taikymo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30.

Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015-06-30 priėmė Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Seimas 2015-06-30 priėmė Grąžinimo įstatymą. Sprendime padaryta išvada, kad ieškovės patirti praradimai bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

Teismas reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pažymėjo, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovės prašymas atnaujinti terminą netenkintas, nes nepateikti prašymą pagrindžiantys įrodymai, reikalavimui iš esmės pripažintam nepagrįstu, termino atnaujinimas neturi teisinės reikšmės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė J. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Prašė kreiptis į Konstitucinį teismą, pateikiant klausimą, ar Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalie snuostatai, įtvirtinančiai asmenų lygybės principą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisč gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Ieškovė nesutiko, kad Grąžinimo įstatymu yra kompensuojami jos praradimai. T. G. įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bus išmokėta ne visa jai neišmokėta darbo atlyginimo dalis. Skirtumas sudaro 5 145,91 Eur. Ieškovės nuomone, atlyginimo dalies neišmokėjimas 11 metų nuo 2009-05-01 iki 2020-12-31, kai baigsis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas, sąlygoja dar didesnius nuostolius. Valstybė galėjo nustatyti koeficientą, didesnį nei 1, praradimams kompensuoti.

Prašė įvertinti, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatytas ne visos neteisėtai neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies grąžinimas, prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Vyriausybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos,  prašė apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašė atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad yra priimtas Grąžinimo įstatymas. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime kontatvo, jog vienerių metų terminas kompensavimo mechanizmą nustatančiam įstatymui priimti nėra delsimas. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pažymėta, jog asmenų praradimai turi būti kompensuojami remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Trečiasis asmuo Trakų rajono apylinkės teismas sutiko, kad apeliacinis skundas būtų patenkintas. Pažymėjo, kad teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovei, kaip Trakų rajono apylinkės teismo teisėjai ir šio teismo pirmininkei, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto neproporcingai sumažinto teisėjų pareiginės algos dydžio koeficiento.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo ieškovei 2009-2013 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio teismo 2014-04-16 sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Seimas 2015-06-30 priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Ieškovės dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Trakų rajono apylinkės teismas turi  Grąžinimo įstatyme nustatytą pareigą įstatyme įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti ieškovės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Ieškovė šioje byloje prašė kreiptis į Konstitucinį teismą, pateikiant klausimą, ar Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalie snuostatai, įtvirtinančiai asmenų lygybės principą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi kreipimosi į Konstitucinį Teismą argumentus, galimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai neįžvelgia. Grąžinimo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir įvertinant tai, kad kad Konstitucinis Teismas įstatymų nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas). Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuose yra aiškiai išdėstyta pozicija, jog teisėjo atlyginimo sumažinimas buvo galimas, tačiau tai turėjo būti atlikta proporcingai. Tai rodo, jog, nustatydamas kompensavimo mechanizmą įstatymų leidėjas galėjo įtvirtinti tam tikrą neišmokėto atlyginimo mažinimą.

Ieškovė skundžiasi, jog neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį numatyta kompensuoti per labai ilgą laikotarpį, net iki 2020-12-31. Bendra valstybės finansinė situacija yra sudėtinga, reikalinga kompensuoti krizės metu sumažintas pensijas, mokėti krizės metu paimtas paskolas. Ieškovė neteikia skaičiavimų ar argumentų, kodėl jos intereso tenkinimui valstybė turėtų suteikti prioritetą, todėl motyvas dėl per ilgo kompensavimo termino nustatymo prieštaravimo Konstitucijai, nelaikomas pagrįstu.

Be kita ko pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog atsakovu pripažintina institucija, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybė. Nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Trakų rajono apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip trečiasis asmuo. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skudas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Ieškovės J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                        Andrius Ignotas

Jūra Marija Strumskienė

Alma Urbanavičienė