Administracinė byla Nr. A-2210-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00305-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki skundo padavimo dienos (skundas išsiųstas 2017 m. vasario 22 d.) atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad buvo paskirtas į 3 lokalinį sektorių, 10 būrį. Kartu su juo gyvenamosiose patalpose buvo apgyvendinta 14–15 asmenų. Gyvenamųjų patalpų plotas buvo 40 kv. m, todėl buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas reikalavimas dėl minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti gyvenamojo ploto. Gyvenamojoje patalpoje buvo 10 vieno aukšto ir 2 dviejų aukštų lovos, 15 spintelių, kurios dar labiau sumažino laisvą plotą. Sienos ir lubos buvo aptrupėję, jų paviršiai nelygūs, nebuvo ventiliacijos, silpnai šildė radiatoriai, todėl buvo drėgna, kaupėsi pelėsis. Langai buvo seni, supuvę, kai kuriuose languose buvo tik vienas stiklas, todėl buvo šalta. Gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, kėdžių (suoliuko), dėl to pareiškėjas buvo priverstas gulėti lovoje. Prausykloje sienos buvo pajuodusios, ištrupėjusios iki plytų, nuo lubų nuolat varvėdavo vanduo ar kanalizacijos turinys. Biblioteka, sporto aikštele, koplyčia buvo galima naudotis tik kartą per savaitę. Lauke buvo galima būti tik nuo 7 valandos iki 17 valandos, nes nuo 17 valandos bendrabutis yra rakinamas. Pareiškėjui buvo ribojami skambučiai telefonu – per dieną vienam būriui skiriama tik 45 minutės. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas nuolat jautėsi žeminamas, kankinamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, sutriko visavertis gyvenimas. Pareiškėjas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-546/2014, kurioje, jo nuomone, konstatuotas nuteistųjų teisės į privatų gyvenimą (turėti asmeninės erdvės, atsiriboti nuo kitų nuteistųjų) pažeidimas.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės atlikimui Alytaus pataisos namuose buvo paskirtas į 10 būrį, 1, 2 ir 4 miegamuosius. Atsakovo atstovas nurodė miegamųjų plotus, įrengtų miegamų vietų skaičių, vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų, todėl Alytaus PN nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog baldų užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą plotą. Atsakovo atstovas akcentavo, kad gyvenamosios patalpos yra aprūpintos baldais pagal galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs visų Alytaus PN patalpų, įskaitant 10-o būrio 1 ir 2 miegamojo, patikrinimą, pažymėjo, kad teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą. Gyvenamąsias patalpas turi valyti patys nuteistieji, dezinfekcinės priemonės pareiškėjui buvo išduotos. Bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami per atidaromus langus. 2-asis bendrabutis nėra avarinės būklės, tačiau žadama atlikti jo kapitalinį remontą. 10-o būrio tualetų, prausyklų būklė gera. Pasikeitus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatoms, bendrabutis yra rakinamas, bet rakinami ne atskiri miegamieji, o tik aukštai, todėl laisvė judėti bendrabučio patalpose nėra ribojama. Prie kiekvieno lokalinio sektoriaus yra įrengtos svarmenų kilnojimo aikštelės ir krepšinio lentos, kuriose pareiškėjas galėjo sportuoti neribotai. Trečiame lokaliniame sektoriuje pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti 610 kv. m ploto kieme, pagal patvirtintą grafiką lankyti koplyčią ir biblioteką. Pareiškėjo teisė du kartus per savaitę ne ilgiau nei 15 min. paskambinti telefonu nebuvo suvaržyta. Pareiškėjas buvo kviestas į pokalbį pas psichologą dėl teisės vykti dirbti be sargybos ar palydos suteikimo galimybės, tačiau neatvyko. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip paskaičiuotas ir kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis, tai, atsakovo atstovo nuomone, leidžia daryti prielaidą, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės. Atsakovo atstovas nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje atsižvelgiama į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose būti tik nakties metu ir, nenustačius faktų, kad kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatuojama, jog kalinimo sąlygos nesukelia tokių kančių ir pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu              pareiškėjo A. P. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
7. Teismas nurodė, kad ginčo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 p.).
8. Teismas iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. buvo paskirtas į 10 būrio 1 miegamąjį, kuris yra 45,37 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,78 kv. m ploto; nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo paskirtas į 10 būrio 2 miegamąjį, kuris yra 44,17 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,68 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. vasario 22 d. buvo paskirtas į 10 būrio 4 miegamąjį, kuris yra 43,68 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,64 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais atskiruose miegamuosiuose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikė, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo miegamųjų gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamų vietų (lovų) skaičiaus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovo nurodytų konkrečių gyvenamųjų patalpų plotų ir jose buvusių miegamų vietų skaičiaus iš esmės neginčijo, tačiau skunde nurodė, kad kartu su juo miegamuosiuose gyveno 14-15 asmenų, taip pat nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje yra 10 vieno aukšto lovų ir 2 dviejų aukštų lovos (tai sudaro 14 miegamųjų vietų). Teismas vertino, kad, pareiškėjui nurodant prieštaringas aplinkybes dėl miegamuosiuose apgyvendintų asmenų skaičiaus ir miegamųjų vietų skaičiaus, nenurodant konkrečių gyvenamųjų patalpų, kuriose galėjo būti apgyvendinta 15 asmenų, neginčijant atsakovo nurodytų gyvenamosiose patalpose apgyvendintų asmenų skaičiaus, abstrakti aplinkybė dėl 15 asmenų viename miegamajame apgyvendinimo negali būti laikoma pagrįsta. Teismas nurodė, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis, mažiausias plotas yra 4-o miegamojo (43,68 kv. m), kuriame apgyvendinus 14 asmenų, kadangi pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo 10 vieno aukšto ir 2 dviejų aukštų lovos, vienam asmeniui teko 3,12 kv. m ploto, t. y. ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta privaloma ploto norma (3,1 kv. m).
9. Teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, todėl teismas konstatavo, kad vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.
10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 ir 17 punktuose numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.).
11. Teismas nustatė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. vasario 10 d. rašte Nr. 2-296(4.33.1) nurodoma, jog patikrinus 10-o būrio 4-ą gyvenamąjį kambarį vizualiai matomo pelėsio nėra, sudaryta galimybė patalpas išvėdinti atidarant langus, tualeto ir prausyklos sienų ir lubų dažai apsilupę, vietomis ištrupėjęs tinkas. Kontrolės metu nustatyta neatitiktis HN 134:2015 39 punkto reikalavimams – dėl drėgmės ir susidariusio kondensato tualeto ir prausyklos sienos drėksta, šlampa, vizualiai matomas pelėsis. Teismas, įvertinęs Alytaus sveikatos centro 2016 m. lapkričio 30 d. patikrinimo aktą, prie jo pridedamą Šiluminės aplinkos tyrimo protokolą bei 2016 m. liepos 20 d. Šiluminės aplinkos tyrimo protokolą, nustatė, kad 10-o būrio 2-ajame miegamajame oro temperatūra 19,8 ?C, santykinė oro drėgmė 51 proc., vizualiai matomų pelėsių nepastebėta. 1-ajame gyvenamajame kambaryje oro temperatūra 22,7/22,8 ?C, santykinė oro drėgmė – 63/61 proc. Taigi, nustatyti parametrai atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 ir 17 punktuose nurodytus reikalavimus. Tačiau teismas sprendė, kad atsakovo pateikti duomenys nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 10-o būrio tualeto ir prausyklos patalpos neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimų ir, kad toks pažeidimas buvo pašalintas Alytaus sveikatos centro nustatytu terminu, t. y. iki 2017 m. vasario 10 d. Todėl teismas vertino, kad atsakovas pažeidė HN 134:2015 39 punkto reikalavimus ir pareiškėjo teisę būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
12. Teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo inventoriumi normos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), be kita ko, nurodoma, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojanti Aprūpinimo inventoriumi normų redakcija tokio aprūpinimo kietuoju inventoriumi nereglamentuoja. Teismas sprendė, kad atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl Aprūpinimo inventoriumi normų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo stalas ir kiekvienam asmeniui skirta taburetė. Atsakovas pateikė teismui fotonuotraukas, iš kurių negalima daryti išvados, kad kiekvienam asmeniui (ir pareiškėjui) iki 2016 m. gruodžio 31 d. (galiojusios Aprūpinimo inventoriumi normų redakcijos laikotarpiu), buvo skiriama taburetė. Todėl atsakovui tik deklaratyviai teigiant, kad gyvenamosios patalpos aprūpintos kietuoju inventoriumi ir šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikus, t. y. nepaneigus pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su gyvenamųjų patalpų aprūpinimu kietuoju inventoriumi, teismas sprendė, kad iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios Aprūpinimo inventoriumi normos buvo pažeistos, nes nebuvo pakankamo kiekio (kiekvienam asmeniui skirtų) taburečių.
13. Teismas iš atsakovo į bylą pateiktos Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės (toliau – ir Apskaitos kortelė) nustatė, kad A. P. ginčui aktualiu laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei ir turėjo teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu (BVK 73 str. 4 p.). Apskaitos kortelės duomenimis, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas telefonu skambino iki 8 kartų per mėnesį. Neskambino 2016 m. gruodžio mėnesį, vieną kartą skambino 2017 m. sausio mėnesį. Teismas nurodė, kad du kartus per savaitę skambinti telefonu yra paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, aplinkybių, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus įstaigos administracijai, jog jis negali šia teise pasinaudoti, ar prašymus suteikti papildomą kartą paskambinti telefonu (Vidaus tvarkos taisyklių 125 p.) byloje nėra, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas galėjo neteisėtai šią pareiškėjo teisę riboti.
14. Teismas nustatė, kad Naudojimosi sporto aikštynais grafikas, patvirtintas Alytaus PN direktoriaus 2015 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-33, 3-iajam lokaliniam sektoriui suteikia galimybę sporto aikštynais naudotis pirmadieniais nuo 17.40 iki 19.00 val., sekmadieniais nuo 14.10 iki 15.40 val. ir nuo 15.50 iki 17.30 val. Biblioteka pareiškėjas galėjo naudotis pagal Nuteistųjų bibliotekos lankymo grafiką trečiadieniais nuo 17.00 iki 17.30 val. Lankyti  koplyčią pareiškėjas galėjo trečiadieniais nuo 16.00 iki 17.00 val. BVK 70 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Minėtą BVK teisės normą detalizuoja Vidaus tvarkos taisyklių 731 punktas. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nurodant aplinkybes, jog jis galėjo naudotis biblioteka, sporto aikštele, koplyčia, kad nuo 17 val. buvo rakinamas bendrabutis ir jis negalėjo būti tik lauke, teisės aktų nuostatos pažeistos nebuvo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.
15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-546/2014 buvo vertintos kalinimo sąlygos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pareiškėjas turėjo neįgalumą, taigi nurodytos bylos aplinkybės neatitinka šioje byloje pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir kalinimo sąlygų, todėl negali būti vertinamos kaip nustatytos analogiškose bylose.
16. Teismas, remdamasis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, vertino, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
17. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautėsi žeminamas, kankinamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, sutriko visavertis gyvenimas, tačiau įrodymų, jog būdamas pataisos įstaigoje jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė, skunde nenurodė, kad kreipėsi į atsakovą prašydamas psichologo pagalbos, todėl tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN patyrė jo nurodytus sveikatos sutrikimus, nėra pagrindo. Alytaus PN Psichologinės tarnybos pažyma patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjui buvo atliktas pirminis psichologinis įvertinimas, jis buvo kviestas į pokalbį pas psichologą dėl teisės vykti dirbti be sargybos ar palydos suteikimo galimybės, tačiau neatvyko. Todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant Aprūpinimo inventoriumi normas ir HN 134:2015 39 p.), pažeidimų trukmę ir mastą, sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
18. Teismas sprendė, kad nors pareiškėjas nepilnus dešimt mėnesių buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant Aprūpinimo inventoriumi normas iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir HN 134:2015 39 p.), tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, be to, buvimas gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Todėl teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

19. Pareiškėjas A. P. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą nagrinėti iš naujo.
20. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Alytaus PN, esant perpildytoms kameroms, nesistengė, kad jis tokiomis sąlygomis būtų laikomas kuo trumpiau, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo judėjimo laisve. Pareiškėjas teigia, kad Konvencijoje yra aiškiai nurodoma, kad asmeniui įkalinimo įstaigoje turi teikti ne mažiau kaip 5 kv. m grindų ploto, neįskaitant baldų ir įrenginių ploto. Nustačius, kad pareiškėjo galimybė judėti buvo apribota, kai pareiškėjas tik tris valandas per parą turi teisę pabūti gryname ore, yra pagrindas spręsti dėl intensyvesnių pažeistų teisių gynimo būdų. Pareiškėjo nuomone, jo patirti nepatogumai ir neturtinė žala turėjo būti įvertinti pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, atlyginimo.
22. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nepilnus dešimt mėnesių Alytaus PN buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis: pažeidžiant Aprūpinimo inventoriumi normas iki 2016 m. gruodžio 31 d., nes nebuvo pakankamo kiekio (kiekvienam asmeniui skirtų) taburečių ir 10-o būrio tualeto ir prausyklos patalpos neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimų, taigi Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog vertinant jam tekusį plotą turėjo būti taikomas 5 kv. m ploto vienam asmeniui standartas, tvirtina, kad buvo laikomas perpildytose gyvenamosiose patalpose, ir jam nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Vidaus tvarkos taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamų standartų pažeidimas.
27. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85) numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojančioje Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto redakcijoje išliko iš esmės tokios pačios normos.
28. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 17 d. paskelbė sprendimą byloje S. ir D. prieš Lietuvą, kuriame buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK. Nustatęs, kad pareiškėjai beveik 4 metus buvo laikomi mažesniame nei 3 kv. m plote, Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, jog toks pažeidimas negali būti laikomas trumpu ir atsitiktiniu ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
29. Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. vasario 22 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 10 būryje, gyvenamosiose patalpose Nr. 1, 2 ir 4. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi Alytaus PN pateiktais duomenimis apie 10 būrio gyvenamųjų patalpų plotą, lovų skaičių (b. l. 19), iš kurių matyti, kad 10 būrio 1 miegamojo plotas 45,37 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,78 kv. m ploto; 10 būrio 2 miegamojo plotas 44,17 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,68 kv. m gyvenamojo ploto; 10 būrio 4 miegamojo plotas 43,68 kv. m, jame įrengta 12 miegamų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,64 kv. m gyvenamojo ploto. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pagrįstai įvertino ir pareiškėjo teiginius apie su juo gyvenusių asmenų skaičių, jog gyvenamojoje patalpoje buvo 10 vieno aukšto lovų ir 2 dviejų aukštų lovos (tai sudaro 14 miegamųjų vietų). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytus duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netgi tokiu atveju, jei mažiausiame 4-ajame miegamajame, kurio plotas 43,68 kv. m, apgyvendinus 14 asmenų (pareiškėjo teigimu gyvenamojoje patalpoje buvo 10 vieno aukšto ir 2 dviejų aukštų lovos), vienam asmeniui teko 3,12 kv. m ploto, t. y. ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta privaloma ploto norma (3,1 kv. m).
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniams teisės aktams nenumatant 5 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pataisos namuose, standarto (nutarties 27 p.), pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl turėto taikyti 5 kv. m ploto normatyvo, atmestini kaip nepagrįsti.
31. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų (pakankamo kiekio (kiekvienam asmeniui skirtų) taburečių nebuvimo ir 10-o būrio tualeto ir prausyklos patalpos neatitikimo HN 134:2015 39 punkto reikalavimams), teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
33. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje buvo nustatytas Aprūpinimo inventoriumi normų iki 2016 m. gruodžio 31 d. pažeidimas, nes Alytaus PN nebuvo pakankamo kiekio (kiekvienam asmeniui skirtų) taburečių ir HN 134:2015 39 punkto pažeidimas 10-o būrio tualeto ir prausyklos patalpose, o minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui laisvės atėmimo įstaigoje, pažeidimo nenustatyta. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Alytaus PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų taip pat nenustatyti. Kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Irmantas Jarukaitis

              Ramutė Ruškytė