Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-67-511/2016

                            Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02535-2012-6

                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                            1.2.4.2.9.

                            1.2.4.6.9.

                            1.2.14.1.2.4.

                            1.2.14.3.1.

                            (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų išplėstinė septynių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Aldonos Rakauskienės, Rimos Ažubalytės, Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

nuteistojo A. K. gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme, 180 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.  Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. liepos 9 d.

Iš A. K. ir G. S. bei M. M. solidariai nukentėjusiajam R. R. priteista 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 130 Lt turtinės žalos atlyginimo, 1500 Lt proceso išlaidoms atlyginti; nukentėjusiajai S. D. – 700 Lt,  Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo fonui – 8425,67 Lt žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. M. (M. M.) ir G. S., bet dėl jų nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendis pakeistas: Iš G. S., A. K. ir M. M. solidariai priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam R. R. sumažintas iki 25 000 Lt (7240,50 Eur). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo E. Gladučio pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad kartu su G. S. bei M. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 23 val., M. M. išdaužus Vilniuje, (duomenys neskelbtini), namo kieme, stovėjusio S. D. priklausančio automobilio ,,Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių durelių stiklą ir G. S., A. K. bei M. M. įsibrovus į automobilį, G. S. užvedus variklį ir jam vairuojant, jie šį automobilį nuvarė iš stovėjimo vietos ir taip pagrobė šį 700 Lt vertės turtą.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad kartu su D. S. ir M. M. padarė sunkų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų, be to, panaudodami fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, pagrobė svetimą turtą, būtent: 2012 m. rugsėjo 11 d., apie 1 val., Vilniuje, Garvežių g. prie 5 namo, būdami apsvaigę nuo alkoholio, užpuolė gatvėje buvusius R. R. ir D. Z., juos sumušė, visi bendrais veiksmais abiem nukentėjusiesiems suduodami nenustatytą skaičių smūgių bei spardydami į įvairias kūno vietas, padarė R. R. sunkų sveikatos sutrikdymą, o D. Z. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šio užpuolimo metu visiems panaudojus fizinį smurtą ir taip atėmus nukentėjusiesiems galimybę pasipriešinti, G. S. iš nukentėjusiojo R. R. kelnių kišenės ištraukė 20 Lt vertės piniginę su 130 Lt pinigų bei kitais beverčiais daiktais: 1 doleriu, vairuotojo pažymėjimu, nuolaidų kortelėmis, o M. M. iš nukentėjusiojo D. Z. paėmė 20 Lt bei 180 Lt vertės sportinius batelius ,,Nike“, visi bendrais veiksmais plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti nuosprendį ir nutartį dėl nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį ir dėl to bylą nutraukti,  veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba paskiriant švelnesnę bausmę; taip pat skunde pateikiamas prašymas nesant galimybei perkvalifikuoti veikų pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir paskirti švelnesnę bausmę.

Skunde nuteistasis prašo teismą pasisakyti dėl faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių nustatymo teisingumo, nes jis įsitikinęs, kad teismai neteisingai nustatė faktines veikos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus manymu, bylos įrodymai nėra ištirti ir įvertinti įrodymų visumos kontekste, situacija liko iki galo neatskleista, neaiški, o sprendimai neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių.

Kasatorius tvirtina, kad veikose, už  kurias jis nuteistas, nėra būtinojo nusikalstamų  sudėties požymio – kaltės, nes byloje nėra duomenų, kurie rodytų, kad kasatorius suvokė, jog kaip bendrininkas dalyvavo  nusikalstamose veikose, už kurias jis nuteistas: automobilio vagystėje,  sunkiai sutrikdant R. R. sveikatą bei įvykdant R. R. ir D. Z. turto plėšimą. Kasatorius nesutinka turėjęs bendrą  tikslą su kitais nuteistaisiais, nurodo, kad neturėjo savanaudiškų paskatų, iš nukentėjusiųjų nieko nepaėmė; jis nepalengvino kitiems nuteistiesiems atlikti jų veiksmų, nesiekė sunkių padarinių nukentėjusiesiems, jo veiksmų nenulėmė kitų nuteistųjų veiksmai ir jų veiksmų nenulėmė jo veiksmai. Skunde, be to, teigiama, kad teismai nenurodė, kokia tyčios forma buvo padaryta BK 135 straipsnyje numatyta veika.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesukonkretino kiek smūgių buvo suduota R. R., nemotyvavo išvados dėl A. K. veiksmų šio nukentėjusiojo atžvilgiu, nenurodė, kokius kasatoriaus veiksmus laikė intensyviu smurtu. Kasatorius neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam R. R., nurodo, kad šią aplinkybę iš esmės patvirtino visi ikiteisminiame tyrime ir teisme apklausti asmenys. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius matė G. S. ir M. M. suduodant R. R. tokius smūgius, kuriais šiam galėjo būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl kasatoriaus bendrininkavimo sunkiai sužalojant R. R. padaryta nepaisant šių prieštaravimų. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog tarp kasatoriaus veiksmų ir R. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra būtinasis priežastinis ryšys, nes nenustatyta, kad kasatorius R. R. būtų sudavęs smūgius, pastūmęs, spyręs ar pan. Kasatorius teigia, kad, pagal jo paties ir liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymus, skirtingi kaltinamieji sudavė smūgius skirtingiems nukentėjusiesiems skirtingais įvykio momentais. Byloje akivaizdžiai matyti kiekvieno asmens atlikti konkretūs veiksmai, kuriuos vertindami teismai turėjo galimybę nustatyti: kam, kada ir koks sumanymas kilo ir kaip kiekvienas kaltinamųjų  tą sumanymą įgyvendino. Byloje nėra duomenų, kad savanaudiškos paskatos susiformavo kuriam nors iš kartu buvusių asmenų prieš suduodant smūgius nukentėjusiesiems arba kad nuteistieji smūgių sudavimo metu būtų susitarę atimti nukentėjusiųjų turtą. Kada G. S. ar M. M. kilo sumanymas užvaldyti nukentėjusiųjų turtą,  pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ši aplinkybė konstatuota abstrakčiai.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes jis tik važinėjosi automobiliu suvokdamas, kad šis nepriklauso kitiems nuteistiesiems, tačiau kartu su jais važinėjosi ir kitas asmuo, kuris baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktas. A. K. nurodo negirdėjęs jokio susitarimo pavogti automobilį, kaip to negirdėjo ir kiti asmenys.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius A. K. apeliacinio skundo argumentus: kokiais duomenimis nustatyti bendras susitarimas sumušti nukentėjusiuosius, numatymas padaryti bet kokio masto sužalojimą, pritarimas smurtiniams veiksmams. Nuteistasis prašė atlikti įrodymų tyrimą, kuriuo būtų įvertinti pirmosios instancijos teismo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai neegzistuojančius parodymus pavadino „visetu“. Įrodymai pateikti netiksliai, iškreipta jų esmė, turinys. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi teisme neapklaustų liudytojų parodymais, kurių jie niekada nedavė. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštaringa, nes vienur teigiama, kad atskirai kiekvienas iš parodymus davusių asmenų atitinkamų aplinkybių konkrečiai nenurodė, bet kartu konstatuojama, kad jie visi tą vieningai patvirtino.

Kasatorius nurodo, kad teismai sveikatos sutrikdymą įrodinėja buvusiu susitarimu apiplėšti nukentėjusiuosius, o plėšimą – buvusiu susitarimu sunkiai arba apysunkiai sutrikdyti sveikatą. Tačiau byloje nenustatyta, kad A. K. smurtą prieš D. Z. naudojo siekdamas užvaldyti jo turtą, taigi jo veiksmuose nėra būtinojo fizinio smurto kaip plėšimo padarymo būdo požymio. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (pagal skundo turinį  – dėl  D. Z. nesunkaus sveikatos sutrikdymo). 

Skunde nurodoma,  kad teismai padarė procesinių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismui nustačius naujas esmines aplinkybes (veikimą bendrininkų grupe, pakeitus kitų nuteistųjų veiksmų atlikimo seką, nepatikslinus A. K. įsibrovimo į automobilį būdo, nuteistojo atliktų veiksmų sekos, nustačius naują aplinkybę – girtumą) buvo pažeista teisė į gynybą. Kasatorius teigia, apie kaltinimo pakeitimą sužinojęs tik išgirdęs nuosprendį, nors ir ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo prašoma sukonkretinti kaltinimus. Šį klausimą kasatorius kėlė ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio.

Taigi iš viso to, kas išdėstyta, kasatorius mano, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimai.

Kasatoriaus teigimu, jo prisipažinimas nusikaltus nepagrįstai nepripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.  Kasatorius nurodo, kad jam nebuvo užduotas klausimas, ar jis visiškai prisipažįsta kaltu, ar iš dalies, ar visai neprisipažįsta. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme jis kaltu prisipažino tiek, kiek buvo padaręs nusikalstamų veiksmų, duodamas parodymus neginčijo esminių faktinių bylos aplinkybių dėl padarytos veikos, nesiekė sumažinti nusikalstamų veiksmų apimties ir nenorėjo palengvinti savo teisinės padėties, bet objektyviai nurodė, ką padarė. Taip pat jis tvirtina buvęs nuoširdus, padėjo išaiškinti kitą veikos dalyvį, kelerius metus jis  nėra padaręs teisės pažeidimų, dirba kritiškai įvertino savo elgesį, todėl nėra pagrindo laikyti, kad gailestis  dėl padaryto nusikaltimo buvo tik formalus.

Kasatorius  nesutinka, kad jam nebuvo pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Skunde tvirtinama, kad nukentėjusiųjų elgesys, išstumiant prekių vežimėlį ant kelio ir šaukiant ant pravažiuojančiųjų, turėjo būti pripažintas provokuojančiu ir rizikingu.

Kasatorius teigia, kad teismai jam nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes jis civiliniam ieškovui atlygino žalą, kilusią dėl D. Z. gydymo.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybę apsvaigimą nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kasatorius tvirtina, kad pagal alaus vartojimo laiką (nuo 19 iki 23 val.) ir išgertą kiekį, jis negalėjo būti girtas arba tiek apsvaigęs, kad tai turėtų įtakos jo veiksmams. Teismai nevertino, jog nusikalstamos veikos darymo metu jis jau buvo beveik išsiblaivęs. Apeliacinės instancijos teismas dėl  šio klausimo nepateikė motyvų.

Kasatorius nurodo apeliaciniu skundu prašęs peržiūrėti neteisingai paskirtą per griežtą bausmę, nes visiems nuteistiesiems buvo paskirta beveik analogiškos trukmės ir tos pačios rūšies bausmės, nevertinant, kad kiti du nuteistieji buvo anksčiau teisti, vienas iš jų buvo paieškomas, A. K. nurodžius jį kaip dalyvavusį nusikaltime. Pats kasatorius teigia iki šios nusikalstamos veikos buvo neteistas, bedarbis, gyveno su tėvais. Tardymo izoliatoriaus pareigūnai jį apibūdino teigiamai. Paleistas iš suėmimo jis iš karto įsidarbino, turi dvi specialybes, darbe apibūdinamas gerai, planuoja kurti šeimą. Teismui buvo pateikti visi duomenys, kurie liudija  apie jo socialinį nepavojingumą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies aplinkybes, jų nemotyvavo, neindividualizavo, nesivadovavo BK 41 straipsniu, 61 straipsnio 4 dalimi. Teismas nesivadovavo ir BK 58 straipsniu, neatsižvelgė į nusikalstamos veikos rūšį, formą vaidmenį ir pobūdį. Teismas neatsižvelgė, kad kasatorius smūgius D. Z. sudavė į nepavojingas sveikatai vietas, į tai, kad jo veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvūs, nenaudojo įrankių ar priemonių sveikatai žaloti.

Kasatorius skundžia ir teismų sprendimų dalis, kuriomis išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Pasak jo, nebuvo atsižvelgta į turtinę A. K. padėtį, nevertintas turtinės ir neturtinės žalos tarpusavio santykis. Su tuo iš dalies sutiko apeliacinės instancijos teismas, nes sumažino neturtinės žalos dydį, tačiau ir su apeliacinės instancijos teismo priteistu dydžiu kasatorius nesutinka, nes ji priteista be argumentų.

Nuteistojo A. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl procesinių klausimų

Kasatorius prašo kasacinės instancijos teismo  pasisakyti, ar teisingai nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, pateikia siūlymus, kaip jo manymu turėjo būti įvertinti įrodymai, nurodo, kad  pakeitus esminės kaltinimo aplinkybės, buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Vadovaujantis  BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, remdamasis byloje teismų nustatytomis veikų aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo argumentus dėl procesinių pažeidimų, kuriuos kėlė apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus  išsamiai išnagrinėjo ir dėl jų pateikė išsamias  bei motyvuotas išvadas.  Šioje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė.

Iš bylos matyti, kad esminės kaltinimo aplinkybės šioje byloje keičiamos nebuvo, kaltinamojo teisė į gynybą nepažeista. Šį klausimą nuteistasis analogiškai kėlė apeliaciniame skunde, į tai apeliacinės instancijos teismas atsakė išsamiai ir motyvuotai.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas  neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų. Su šiais teiginiais nesutiktina. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Į esminius A. K. apeliacinio skundo argumentus, kurie analogiškai pakartoti ir kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsakė, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, kodėl kasatoriaus argumentai atmesti.

Dėl bendrininkavimo požymių ir veikų kvalifikavimo

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas už R. R. sunkų sveikatos sutrikdymą iš savanaudiškų paskatų, nes nenustatyta, kad būtent jis R. R. sudavė smūgius, kuriais buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas,  taip pat už plėšimą, nes nukentėjusiųjų turtą užpuolimo metu užvaldė  kiti du nuteistieji. Kasatorius ginčija susitarimo dėl šių veikų tarp jo ir kitų nuteistųjų buvimą, bendrą su kitais bendrininkais  tikslą, kaltę, jo paties savanaudiškų  paskatų buvimą,  priežastinį ryšį tarp jo veikos ir pasekmių; kasatorius teigia, kad šie požymiai  teismų nebuvo atskleisti. Su šiais kasatoriaus teiginiais nesutiktina.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą pačią vertybę, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014 ir kt.) . Pagal teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja tik dalį jų. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytus pavojingos veikos požymius.

Bendrininkų tarpusavio susitarimas yra būtinasis bendrininkavimo požymis, tačiau įstatymas nenurodo, kokiu būdu dėl bendros nusikalstamos veikos bendrininkai turi susitarti. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas konstatuoja šį požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.  Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bendrininkų susitarimas užpulti  nukentėjusiuosius pasireiškė konkliudentiniais veiksmais ir apėmė bet kokį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu.   Bylos medžiaga patvirtina, kad abu nukentėjusieji nuteistųjų buvo užpulti tuo pačiu metu ir toje pat vietoje, kaip pretekstą  konfliktui panaudojant tai, kad  ant gatvės važiuojamosios dalies buvo paliktas prekybinis vežimėlis. Nukentėjusiųjų užpuolimas prasidėjo  tarpusavyje suderintais nuteistųjų  veiksmais - A. K. ir M. M. dviese ėmė mušti aukštesnio ūgio D. Z., o G. S. užpuolė antrą nukentėjusįjį - R. R..  Bendrininkų susitarimo apimtis darant nusikalstamą veiką gali kisti.  Teismai nustatė, kad  bendrininkų susitarimas, iš pradžių apėmęs tik fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudojimą,  vėliau transformavosi į plėšimą, bendrininkams užvaldant nukentėjusiųjų turtą. 

Bendrininkavimas galimas tik  esant tyčiai.  Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą tyčinį nusikaltimą.  Subjektyvių nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dauguma sužalojimų nukentėjusiesiems padaryti spardant, smūgiuojant jiems į galvas. Taip veikdami nuteistieji suvokė, kad žmogui gali padaryti bet kokio masto sveikatos sutrikdymą, taip pat ir sunkų.  Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad  prieš abu nukentėjusiuosius iš esmės buvo smurtaujama vienodai; visi bendrininkai tiesiogiai dalyvavo nukentėjusiuosius žalojant, matė vienas kito smurtinius veiksmus, šiems veiksmams pritarė ir patys sudavė nukentėjusiesiems smūgius rankomis bei kojomis. Todėl bylos duomenimis pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad  visų nuteistųjų susitarimas sumušti abu nukentėjusiuosius apėmė bet kokį smurtą, juos tenkino bet kokie sveikatos sutrikdymo padariniai, konkrečių padarinių nuteistieji savo sąmonėje nedetalizavo. Tai reiškia, kad nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymas -  R. R. sunkaus masto, o  D. Z. nesunkaus - buvo padaryti nuteistiesiems  bendrininkaujant ir  veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia.  

Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia  nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant. Pagal bylos aplinkybes nuteistiesiems smurtaujant nukentėjusiųjų atžvilgiu, M. M. reikalavo iš nukentėjusiųjų pinigų, G. S. iš nukentėjusiojo R. R. kišenės  ištraukė  piniginę su pinigais  bei kitais daiktais, M. M. atėmė iš D. Z. pinigus ir, pareikalavęs, kad  D. Z. nusiautų batus, paėmė juos iš nukentėjusiojo. Pagal bylos duomenis, kasatorius tuo metu  buvo šalia nukentėjusiojo D. Z., tą girdėjo ir matė. Tai leidžia tvirtinti,  kad kasatorius suvokė, jog nuteistųjų bendromis pastangomis, įskaitant ir jo paties atliktus smurtinius veiksmus bei buvimą aptartomis aplinkybėmis šalia nukentėjusiųjų, buvo palaužiamas nukentėjusiųjų priešinimasis, siekiant užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, taigi  suvokė,  kad  buvo bendrininkas  vykdant plėšimą, ir  tam neprieštaravo.

Pagal teismų praktiką  visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.  Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis esant vykdytojo ekscesui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2012, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-235/2001 ir kt.). Aplinkybių, kurios  rodytų  vykdytojo ekscesą, nagrinėjamoje byloje  nėra nustatyta. Šią aplinkybę pagrindžiančių svarių argumentų nėra nurodyta ir kasaciniame skunde.  Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendrininkavimo požymiai ir kartu A. K. kaip bendrininko kaltė dėl nukentėjusiojo R. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo, D. Z. nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei plėšimo konstatuoti tinkamai, motyvuotai pagrindžiant byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Pagal teismų praktiką, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (atsižvelgus į kvalifikuojančius požymius) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Todėl A. K. nusikalstami veiksmai,  tinkamai kvalifikuoti pagal 180 straipsnio 1 dalį (nesant šio straipsnio 2 ir  3 dalyse numatytų kvalifikuojančių požymių) ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Tačiau  plėšimo sudėtis apima nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl  veikos kvalifikavimas  ne tik pagal BK  180 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal  BK  138 straipsnio 2 dalies 9 punktą  yra perteklinis ir todėl pašalintinas.

Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai vadovavosi aptarta bendrininkavimo samprata ir pagal nustatytas aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl automobilio vagystės. Kasatorius skunde teigia, kad jis automobilio vagystėje nedalyvavo, t. y. neatliko jokių veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, jog jis suvokė, kad kaip bendrininkas dalyvauja šiame nusikaltime, neigia turėjęs bendrą tikslą. Apeliacinės instancijos teismas į bendrininkavimo požymių klausimą atsakė išsamiai. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvuotomis išvadomis šiuo klausimu. Kasatoriaus bendrininkavimas pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad jis buvo kartu, kai kitas bendrininkas pasiūlė pagrobti automobilį, girdėjo dūžtant stiklą braunantis į automobilį, padėjo sutvarkyti brovimosi į automobilį metu sužalotą bendrininko ranką, galiausiai kartu su bendrininkais įsėdo  į automobilį, taip kartu su kitais bendrininkais automobilį  neteisėtai užvaldė ir po to kartu su bendrininkais važinėjosi. Tokie kasatoriaus veiksmai nekelia abejonių, kad jis suprato, jog kartu su kitais bendrininkais bendromis pastangomis neteisėtai  užvaldo svetimą turtą. Kasatoriaus veika dėl automobilio vagystės pagal BK 178 straipsnio  2 dalį kvalifikuota tinkamai. 

Teismas kartu pažymi, kad nors nuteistieji G. S. ir M. M. kasacinių skundų nepadavė, tačiau remiantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai šio kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar nuosprendis teisėtas ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Atsižvelgiant į tai, kad ir šių nuteistųjų veika buvo kvalifikuota tiek pagal BK 180 straipsnio 1 dalį tiek ir pagal 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą netinkamai, veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą šalintinas ir šiems asmenims.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

Kasacinio skundo argumentas, kad A. K. nebuvo užduotas klausimas, ar jis prisipažįsta visiškai ar iš dalies, yra paneigtas bylos duomenimis. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad perskaičius kaltinamąjį aktą, A. K. nurodė, kad kaltinimą suprato, iš dalies pripažįsta (t. 6, b. l. 21). Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo analogišką argumentą patikrino ir jį motyvuotai paneigė.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad teismas turėjo pripažinti lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. A. K. nepripažino, kad dalyvavo automobilio vagystėje, neigė supratęs, jog  kaip bendrininkas dalyvauja plėšime bei sunkiai sutrikdant  nukentėjusiojo sveikatą, kas šioje byloje yra nustatyta. Todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė  kasatoriui netaikyta pagrįstai.

Atmestinas ir kasatoriaus prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad konfliktas buvo išprovokuotas pačių nukentėjusiųjų. Byloje nustatyta, jog konflikto iniciatoriai buvo patys nuteistieji, kurie būdami neblaivūs užpuolė nukentėjusiuosius. Byloje nenustatyti veiksmai, kurie leistų daryti išvadą apie tai, kad patys nukentėjusieji elgėsi taip, kad išprovokavo nuteistųjų elgesį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pripažinti kasatoriui atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą nėra pagrindo.

Nėra pagrindo tenkinti A. K. prašymo dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis atlygino nukentėjusiajam žalą, pripažinimo. A. K. nurodė atlyginęs 37,47 Lt už nukentėjusiojo gydymą, tačiau tai yra labai maža dalis visos padarytos žalos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo paskatas atlyginti žalą, nurodė, kad po nuosprendžio priėmimo iki apeliacinės instancijos teismo  posėdžių nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis siekia atlyginti ir likusią žalos dalį. Šių aplinkybių visuma neduoda pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai aplinkybei.

Kasatoriaus prašymas jam netaikyti atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės taikymo.  Teismas pažymėjo, kad faktas, jog A. K. vartojo alkoholinius gėrimus, buvo nustatytas remiantis pačių nuteistųjų parodymais, kad jie vartojo alkoholį, bei byloje užfiksuotais liudytojų parodymais. Teismas motyvavo, kaip šis faktas turėjo įtakos nusikalstamai veikai, pažymėdamas kad alkoholio vartojimas susilpnino nuteistojo savikontrolę, gebėjimą kritiškai vertinti situaciją. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas kasatoriui taikytas tinkamai.

Dėl bausmių

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, ją netinkamai individualizavo, neatsižvelgė į jo asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes, jo mažesnį vaidmenį, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo BK 41 straipsniu, 58 straipsniu, 61 straipsnio 4 dalimi.

Skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į bendruosius bausmės principus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje.  BK 54 straipsnio 2 dalis numato nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį apibūdinančių aplinkybių visumą, į kurią turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę.  Be to, BK 58 straipsnis papildomai įpareigoja teismą individualizuoti bausmes nusikaltimą padariusiems bendrininkams, atsižvelgiant į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Nors bendrininkų nusikalstamų veiksmų pobūdis, intensyvumas ir indėlis į nusikaltimo padarymą nėra svarbus visiems bendrininkams kvalifikuojant veiką pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, tačiau į šias aplinkybes turi būti atsižvelgta skiriant bausmę. 

Pirmosios instancijos teismas  už tas pačias veikas visiems trims nuteistiesiems paskyrė vienodas bausmes, esant  nustatytoms toms pačioms atsakomybę  sunkinančioms aplinkybėms ir nesant nustatytų lengvinančių aplinkybių. Tačiau, pagal bylos duomenis, skiriasi tiek nuteistųjų  asmenybes apibūdinantys duomenys, tiek jų  bendrininkaujant tose pačiose veikose padarytų nusikalstamų veikų pobūdis ir apimtys.  Skirtingai negu kiti du nuteistieji,  A. K. anksčiau nebuvo teistas, be to, po nusikalstamų veikų padarymo įsidarbino, teigiamai apibūdinamas darbovietės. Visi trys nuteistieji nusikaltimus padarė bendrininkų grupe, būdami vykdytojais, tačiau jų nusikalstamų veiksmų pobūdis  nebuvo vienodas. Pagal bylos duomenis, bendrininkams pagrobiant automobilį, padarant nukentėjusiesiems sveikatos sutrikdymus, taip pat ir plėšime, A. K. buvo mažiau aktyvus, nei kiti du bendrininkai. Pastarųjų  smurtiniai veiksmai buvo intensyvesni, nei kasatoriaus,  smurtą jie naudojo abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu, plėšimo būdu užvaldant turtą jie realizavo du veikos požymius – ir fizinio smurto naudojimą ir turto užvaldymą, o kasatorius  naudojo tik fizinį smurtą, kuris, be to, buvo mažesnės apimties nei kitų bendrininkų. Todėl vienodų bausmių paskyrimas visiems trims bendrininkams  neatitinka BK  54 straipsnio 2 dalies ir 58 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas šias įstatymo normas taikė netinkamai, o apeliacinės  instancijos teismas to neištaisė, todėl  pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini dėl netinkamo įstatymo taikymo, sušvelninant kasatoriui paskirtas bausmes, kurių dydis parenkamas atsižvelgus į kitas teismų nustatytas bausmei paskirti reikšmingas aplinkybes.

Dėl neturtinės žalos

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismas sumažino priteistos iš nuteistųjų nukentėjusiajam R. R. neturtinės žalos dydį nuo 40 000 Lt iki 25 000 Lt (7 240,50 Eur).

Skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į A. K. turtinę padėtį, nevertino turtinės ir neturtinės žalos tarpusavio santykio ir per mažai sumažino neturtinės žalos dydį.

Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, yra vienas iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, galinčių turėti įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Tačiau žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui įtakos nedaro.

Nagrinėjamoje byloje priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus ir nėra per didelis pagal teismų praktiką panašiose bylose. Mažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį nėra pagrindo.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutartį.

A. K. veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį A. K. paskirti 45 parų arešto bausmę.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį A. K. paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą A. K. paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios paskirtos bausmės iš dalies pridėti bausmę, paskirtą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir A. K. paskirti galutinę subendrintą trejų metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

G. S. veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu bei paskirti ketverių metų ir  šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios paskirtos bausmės iš dalies pridėti bausmę, paskirtą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir G. S. paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. M. (M. M.) veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes paskirtas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį,  subendrinti apėmimo būdu bei paskirti ketverių metų ir  šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios paskirtos bausmės iš dalies pridėti bausmę, paskirtą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir M. M. (M. M.) paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                            Artūras Pažarskis

                            Aldona Rakauskienė

                            Rima Ažubalytė

                            Vladislovas Ranonis

                            Olegas Fedosiukas

                            Vytautas Piesliakas

                            Eligijus Gladutis