(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-1506-343/2021 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ ieškinį atsakovui E. S. dėl nuostolių priteisimo; tretieji asmenys R. S. ir Ž. S.,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Sinkeris“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo E. S. 88 235,30 Eur nuostolių ir 5 procentų procesines palūkanas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo 88 235,30 Eur vertės turtą.

3.       Nurodė, kad atsakovo veiksmai, kai jis buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sinkeris“ vadovas ir vienintelis akcininkas ir turėjo realias galimybes priimti sprendimus dėl bendrovės veiklos ir turto, rodo, kad jis nevengia piktnaudžiauti teise ir imtis priemonių, jog kreditoriai neatgautų savo

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi ieškovės BUAB „Sinkeris“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

5.       Teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, ieškinio reikalavimus, sprendė, kad ieškinys preliminariai pagrįstas.

6.       Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nelaikytinos pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio kriterijų, tačiau ne vieninteliai, kuriais vadovaujantis būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima bent preliminariai spręsti, kad atsakovas turi ketinimų turtą perleisti tretiesiems asmenims ar siekį jį kitaip apsunkinti. Nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo spręsti, kad pasitvirtina faktinė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

7.       Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nors ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, tačiau nepateikė kitokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, susijusių su teismo sprendimo neįvykdymo grėsme, kurie sudarytų pagrindą byloje nustatyti vieną iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės sprendimo įvykdymui, todėl ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8.       Ieškovė BUAB „Sinkeris“ pateikė atskirąjį skundą, prašydama Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Pagal teismų praktiką grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui gali būti konstatuojama ne tik pagal įrodymus dėl konkrečių veiksmų, bet ir pagal pagrįstas prielaidas, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Ieškinyje nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atsakovą vertinti kaip nesąžiningą. Atsakovo elgesys rodo, kad jis veikė prieš UAB „Sinkeris“ ir įmonės kreditorius, turėdamas tikslą nuslėpti turtą, kuris galėtų būti panaudotas ieškovės kreditorių reikalavimams patenkinti. Pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, atsakovas, kaip UAB „Sinkeris“ vadovas ir vienintelis akcininkas, išsimokėjo sau dividendus, kai bendrovė jau turėjo kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaičiusi. Po dividendų išmokėjimo UAB „Sinkeris“ nebeturėjo galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais. Dividendų suma (88 235,30 Eur) yra ypač didelė, išmokėta per tris kartus grynaisiais iš kasos.

8.2.                      Atsakovas, inicijuodamas bankroto bylos iškėlimą, nenurodė, kad nemokumą lėmė būtent kapitalo išėmimas iš UAB „Sinkeris“ ir verslo perkėlimas į sūnaus E. S. naujai įkurtą bendrovę UAB „Marsega“.

8.3.                      Atsakovas savo neva blogai finansinei būklei įrodyti pateikė Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Marijampolės skyriaus 2021 m. liepos 15 d. pažymą, patvirtinančią, kad jis negauna su darbo santykiais susijusių pajamų, tačiau nepateikia jokių duomenų apie turimą turtą ir kitas gaunamas pajamas. Vien su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas gauna pajamų iš turimo nekilnojamojo turto nuomos. Su ieškiniu pateikti Nekilnojamojo turto duomenys patvirtina, kad atsakovas turi turto.

8.4.                      Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-163-985/2020 papildomai įrodo atsakovo nesąžiningumą. Sprendime konstatuota, kad E. S., E. S. ir UAB „Sinkeris“, atstovaujamos E. S., sudaryta 2016 m. vasario 26 d. panaudos sutartis yra neteisėta, nes nebuvo gautas panaudos objektu buvusių patalpų bendraturčių R. S. ir Ž. S. sutikimai, panaudos sutartis pripažinta negaliojančia ir nuspręsta iškeldinti UAB „Sinkeris“ iš patalpų ir žemės sklypo dalies, priteistų asmeninės nuosavybės teise R. S. ir Ž. S.. R. S. ir Ž. S. yra pagrindiniai ir esminiai UAB „Sinkeris” kreditoriai.

8.5.                      Teismas turi vadovautis atsakovo nesąžiningumo prezumpcija, įtvirtinta CK 6.67 straipsnyje. Žalą sukėlęs elgesys ir veiksmai buvo atlikti tarp susijusių asmenų – atsakovo ir jo sūnaus E. S., veikiančio per UAB „Marsega“. Egzistuoja atsakovo neteisėto ir netinkamo elgesio su savo turtu grėsmė.

9.       Atsakovas E. S. pateikė atsiliepimą, prašydamas Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Atsakovo nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas. Priešingos šalies nesąžiningumą privaloma įrodyti. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, turėjo įvardinti, ką ji laiko grėsme bendrovės ir jos kreditorių turtiniams interesams ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų savo turtui sumažinti ar nuslėpti. Apeliantė šių pareigų neįvykdė.

9.2.                      Skunde nurodyti veiksmai negali būti vertinami, kaip patvirtinantys atsakovo nesąžiningumą. Bendrovės akcininko priimto sprendimo išsimokėti dividendus teisėtumo vertinimas yra civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau tai negali būti a priori (iš anksto, savaime) vertinama, kaip atsakovo nesąžiningumą patvirtinanti aplinkybė. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Sprendimo priėmimas ir dividendų išsimokėjimas nesąlygojo bendrovės negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais ir galiausiai jos bankroto.

9.3.                      Inicijuodamas bankroto bylos bendrovei iškėlimą atsakovas buvo sąžiningas ir nurodė tikrąsias įmonės nemokumą lėmusias aplinkybes. Ieškinyje, įskaitant ir jo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, susijusių su atsakovo tariamai neteisėtu veiksmu – verslo perkėlimu į sūnaus įkurtą UAB „Marsega“. Tokia aplinkybė nurodoma tik atskirajame skunde, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 2 dalį. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie verslo perkėlimą į kitą įmonę.

9.4.                      Atsakovo pateikta pažyma, kad negauna su darbo santykiais susijusių pajamų, taip pat duomenų apie turimą turtą ir kitas pajamas nepateikimas negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ar patvirtinantys nesąžiningumą. Panaudos sutarties sudarymas, negavus R. S. ir Ž. S. sutikimo, taip pat per se (savaime) neįrodo atsakovo nesąžiningumo ar ketinimo nevykdyti palankaus sprendimo šioje byloje.

9.5.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas iki civilinės bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti ar nuslėpti. Atsakovas nuosavybės teise valdo turtą, kurio pakaktų įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą ir neturi jokių ketinimų turtą perleisti tretiesiems asmenims, paslėpti ar apsunkinti.

10.       Tretieji asmenys R. S. ir Ž. S. pateikė atsiliepimą, prašydami ieškovės skundą tenkinti, Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Atskirajame skunde pagrįstai nurodoma, kad atsakovui taikytina CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, nes, būdamas UAB „Sinkeris“ vadovas ir vienintelis akcininkas, skyrė ir išsimokėjo sau dividendus, kai buvo neatsiskaitęs su UAB „Sinkeris“ kreditoriais, iš kurių didžiausi buvo R. S. ir Ž. S.. Tokiais E. S. veiksmais padaryta žala BUAB „Sinkeris“ ir tuo pačiu jos kreditoriams.

10.2.                      Atsakovas elgiasi nesąžiningai vien dėl to, kad kitų asmenų turto sąskaita gautų naudą sau. Iš su ieškiniu pateiktų duomenų matyti, kad E. S. skyrė ir išsimokėjo 88 235,30 Eur dividendus per tris kartus grynais iš kasos ir 2019 m. pabaigoje faktiškai UAB „Sinkeris“ paliko tik tiek lėšų, kad pakaktų kelių mėnesių minimaliai veiklai finansuoti, visiškai nevertindamas situacijos kaip bendrovė atsiskaitys su R. S. ir Ž. S., jeigu teismo sprendimas bus jų naudai. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimu jau buvo priteista 40 228,85 Eur suma.

10.3.                      Dėl skolos kreditoriams R. S. ir Ž. S. įmonė tapo nemoki. Iškėlus bankroto bylą nemokumo administratoriui buvo paliktos ir perduotos tik prekių atsargos, kurių vertė – 18 930,71 Eur. Atsakovas sąmoningai ir planuotai veikia prieš savo (jo bendrovės) kreditorius ir siekia išimtinai naudos sau. Toks elgesys leidžia daryti prielaidas, kad E. S. ir toliau apsunkins kreditorių reikalavimų įvykdymą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) egzistuoja grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

14.       Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios išvados teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimu.

15.       Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu, todėl šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymų. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

16.       Atskirajame skunde galimą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui apeliantė grindė didele ieškinio suma ir atsakovo E. S. nesąžiningumu, motyvuodama iš esmės tuo, kad atsakovas išsimokėjo sau dividendus, kai UAB „Sinkeris“ jau turėjo kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaičiusi, taip pat tuo, kad atsakovas perkėlė kapitalą ir verslą į sūnaus E. S. naujai įkurtą bendrovę UAB „Marsega“, kas lėmė UAB „Sinkeris“ nemokumą. Be to, apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, nes žalą sukėlęs elgesys ir veiksmai buvo atlikti tarp susijusių asmenų – atsakovo ir jo sūnaus E. S., veikiančio per UAB „Marsega“.

17.       Visų pirma pažymėtina tai, kad kalbant apie didelę ieškinio sumą, kaip galimą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui konstatuoti, atsižvelgtina į aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė nėra ir negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).

18.       Šiuo atveju apeliantė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokių įrodymų nepateikė. Kaip minėta, vien didelė ieškinio suma ir (ar) atsakovo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jis ketina perleisti ar kitaip apsunkinti savo turimą turtą ir kad dėl to egzistuoja reali grėsmė, jog būsimas teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų savo turtui sumažinti ar nuslėpti.

19.       Kiti apeliantės skunde nurodomi argumentai dėl dividendų išsimokėjimo ir verslo perkėlimo į kitą, atsakovo sūnaus naujai įkurtą bendrovę, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.

20.       Pažymėtina, kad, išskyrus apeliantės teiginius, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės argumentus apie galimą UAB „Sinkeris“ kapitalo ir verslo perkėlimą į kitą bendrovę UAB „Marsega. Taip pat nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, nes žalą sukėlęs elgesys ir veiksmai buvo atlikti tarp susijusių asmenų – atsakovo ir jo sūnaus E. S., veikiančio per UAB „Marsega“. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su atsakovu, kad nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, jį turi įrodyti priešinga šalis, šiuo atveju – ieškovė, pateikusi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad apeliantės nurodoma nesąžiningumo prezumpcija, įtvirtinta CK 6.67 straipsnyje, yra skirta sandorio teisėtumui įvertinti, t. y. kai sprendžiama dėl sandorių negaliojimo actio Pauliana (Pauliano ieškinio) pagrindu. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ši specialioje teisės normoje įtvirtinta prezumpcija nėra taikoma. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ieškiniui užtikrinti, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti apeliantės akcentuojamą nesąžiningumo prezumpciją.

21.       Vertindamas apeliantės skundo argumentus dėl atsakovo, kaip buvusio UAB „Sinkeris“ akcininko, priimtą sprendimą išsimokėti dividendus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokio atsakovo sprendimo teisėtumo vertinimas yra šios civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl paminėta aplinkybė nėra ir negali būti vertinama kaip įrodanti atsakovo E. S. nesąžiningumą. Sutiktina su atsakovu, kad šioje proceso stadijoje teismas, spręsdamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, todėl dėl apeliantės skunde nurodomų argumentų, susijusių su atsakovo, kaip buvusio UAB „Sinkeris“ akcininko, sprendimo išsimokėti dividendus teisėtumu ir sąžiningumu bus pasisakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.

22.       Kita vertus, nors, kaip minėta, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo iš esmės, tačiau, kaip patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, tiek atsakovo, kaip bendrovės akcininko, sprendimas išsimokėti dividendus, tiek ir BUAB „Sinkeris“ verslo perkėlimas į UAB „Marsega“ buvo vertinamas ieškovės nemokumo byloje, t. y. sprendžiant klausimą dėl BUAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1343-450/2021 paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartį netenkinti prašymo dėl BUAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu (civilinė byla Nr. B2-1292-324/2021). Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje konstatavo, kad dividendų paskyrimo ir išmokėjimo metu BUAB „Sinkeris“ buvo moki ir kad išmokant dividendus R. S. ir Ž. S. (apeliantės teigimu, didžiausi bendrovės kreditoriai) bendrovės atžvilgiu neturėjo vykdytinos ir neginčijamos reikalavimo teisės. Tuo tarpu vertindamas argumentus dėl BUAB „Sinkeris“ verslo perkėlimo į atsakovo E. S. sūnaus įmonę UAB „Marsega“, Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje, įvertinęs bylos duomenys, konstatavo, kad neįrodytas ieškovės veiklos ir turto perkėlimas į kitą bendrovę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės tik dar kartą paneigia apeliantės argumentus dėl egzistuojančios realios grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui.

23.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24.       Atsakovas E. S., pateikęs atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį. Taigi, kol nėra įsiteisėjęs procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, proceso šalis, kurios atžvilgiu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti vertinama kaip pralaimėjusi bylą ir atitinkamai laikoma pažeidusia kitos šalies teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017  15 punktas; 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018  11 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021) ir atvirkščiai. Dėl šių priežasčių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nespręstinas, kadangi bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                            Rasa Gudžiūnienė