Administracinė byla Nr. eA-2352-520/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02167-2025-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugpjūčio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 25SD7456 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 24 d. prašymą.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 21S34792 išnagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje skubos tvarka ir jį atmetė, t. y. nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio, nusprendė jį išsiųsti į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo, įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (toliau – ir 2021 m. spalio 26 d. sprendimas). Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu pakeitė šį sprendimą, t. y. sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 3 metų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. liepos 13 d. nutartimi paliko Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.
2.2. Pasikeitus 2021 m. spalio 26 d. sprendime nurodytoms aplinkybės ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsniu, pareiškėjas 2024 m. lapkričio 24 d. pateikė atsakovui prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvą, nes 2021 m. spalio 26 d. sprendimas nėra vykdomas 3 metus; pareiškėjui 2024 metais gimė sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Vaiko mama – Lietuvos Respublikos pilietė; šeima gyvena kartu; pareiškėjas 2022 metais įsidarbino bendrovėje. Atsakovas Sprendimu minėtą prašymą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė 2021 m. spalio 26 d. sprendimo dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. sutrumpino atvykti laikotarpį iki 3 mėnesių.
2.3. Atsakovo Sprendimu pareiškėjo vaikas atskiriamas nuo tėvo, tokiu būdu pažeidžiamas geriausių vaiko interesų prioriteto principas, neįvertintos itin aktualios ir reikšmingos individualios aplinkybės. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje būtinas dėl vaiko globos, pareiškėjo vaiko motina (Lietuvos pilietė), išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, privalėtų viena prižiūrėti pareiškėjo sūnų ir savo dukrą iš pirmosios santuokos.
2.4. Sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikai (nurodoma byla Chavez?Vilchez ir kt., C?133/15, EU:C:2017:354). Atsakovas nevertino, ar tarp pareiškėjo ir jo vaiko nėra tokio priklausomumo ryšio, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi Lietuvoje. Atsakovas net rekomendavo pareiškėjui ir Lietuvos piliečiams – pareiškėjo sūnui ir vaiko mamai bei jos dukrai iš pirmosios santuokos – išvykti į (duomenys neskelbtini).
2.5. Teiginiai, kad vaiko motinos artimieji gali pasirūpinti vaiku, o motina gali gauti finansinę paramą iš valstybės ir kreiptis į krizinėse situacijose esantiems tėvams padedančias nevyriausybinės organizacijas, yra nepagrįsti ir patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertinti geriausi vaiko interesai. Šie atsakovo argumentai byloja, kad, išsiuntus pareiškėją iš šalies, pareiškėjo šeima atsidurs krizinėje situacijoje. Pareiškėjas išlaiko Lietuvos piliečių šeimą, dirba, mokosi lietuvių kalbos, siekia įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Reikalavimas išvykti iš šalies ir grįžti po 3 mėnesių pažeidžia viešojo administravimo principus ir yra neproporcingas.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
4.1. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino visas jam žinomas ir pareiškėjo pateiktas aplinkybes ir vadovavosi aktualių teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo nuspręsta jį išsiųsti ir uždrausti atvykti ne dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių. Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas.
4.2. Sprendime yra išsamiai įvertinti pareiškėjo nepilnamečio vaiko interesai, jo ir pareiškėjo tarpusavio ryšiai, vaiko amžius, gyvenimo aplinkybės, šeimos sukūrimo aplinkybės ir kt. Įvertinus aplinkybių visumą ir geriausius vaiko interesus, buvo nustatytas pagrindas pareiškėjo uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką mažinti iki 3 mėnesių. Šis terminas yra protingas ir proporcingas, atitinka teisės aktų nuostatas.
4.3. Vaiko gimimo faktas nelemia, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, yra neteisėtas ar nepagrįstas. Pareiškėjo šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje iš pat pradžių bus rizikingas, o tai reiškia, kad išsiuntimas sudarytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė, o jo akcentuotos aplinkybės buvo įvertintos Sprendime. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjo nepilnametis vaikas yra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, pareiškėjas nelaikytinas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu.
4.4. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl 3 mėnesių draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ar sukelia žalą jam ir jo vaikui. Pareiškėjo argumentai, jog jo vaiko motina per apklausą patvirtino, kad būtų priversta išvykti su vaiku į pareiškėjo kilmės valstybę, nepagrįsti, nes pareiškėjas skunde iškreipė apklausos metu pateiktus pareiškėjo vaiko motinos paaiškinimus. Ji pati savarankiškai ir savanoriškai pasirinktų vykti kartu su pareiškėju. Be to, ji nurodė, kad, jeigu vyktų į vaiko tėvo kilmės valstybę, apsirengtų tautinį drabužį, ir apie tai jau yra kalbėjusi ir su pareiškėjo seserimi, t. y. šios aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad ji nėra ir nebus verčiama išvykti, o tai bus jos asmeninis apsisprendimas.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VTAT) Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad byloje pareikšti reikalavimai, o taip pat ir jų išsprendimas, neturi įtakos VTAT teisėms ar pareigoms, tačiau sprendimo, kuriuo pareiškėjas būtų įpareigotas išvykti iš Lietuvos, įgyvendinimas neatitiktų jo nepilnamečio vaiko geriausių interesų, nes visos valstybės turi imtis reikiamų priemonių, kad vaikai galėtų gyventi kartu su savo tėvais ir jiems būtų užtikrinta ir suteikta tinkama apsauga bei parama.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino, t. y. panaikino Migracijos departamento 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 25SD7456 bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 24 d. prašymą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 171 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė šias aplinkybes:
7.1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, 2021 m. spalio 26 d. sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu pakeitė 2021 m. spalio 26 d. sprendimo 3 punktą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3297-552/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti minėtą teismo sprendimą.
7.2. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą prašymą dėl 2021 m. spalio 26 d. sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti panaikinimo ir Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 mėnesių.
8. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi Įstatymo (128 str.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka; 44–45 p.). Teismas pažymėjo, kad ginčo klausimu kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, net kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėjo šeiminių santykių situacija po 2021 m. spalio 26 d. sprendimo priėmimo yra itin pasikeitusi. Pareiškėjui
2024 metais gimė vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Vaiko mama – Lietuvos Respublikos pilietė, šeima gyvena kartu vaiko mamai nuosavybės teise priklausančiame bute. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 13 d. sudarė darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove, darbo sutartis tapo neterminuota.
10. Teismas pažymėjo, kad VTAT teismui rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog VTAT atstovė lankėsi pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ir nustatė, kad pareiškėjas su mažamečiu sūnumi ir vaiko motina gyvena jai priklausančiame bute, kartu su šeima gyvena Lietuvos pilietės (pareiškėjo vaiko motinos) nepilnametė dukra. Teismas nurodė, kad byloje nepaneigti kitais įrodymais vaiko motinos paaiškinimai, jog tėvas vaiką prižiūri, pareiškėjas dirba bei išlaiko šeimą. Teismas pažymėjo, kad Sprendime šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, taip pat nebuvo vertinama, kad pareiškėjo vaiko motina turi dar vieną vaiką, todėl byloje nepaneigti argumentai, jog šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į geriausius vaikų interesus, neįvertintos aplinkybės dėl dviejų mažamečių vaikų poreikių, jų amžiaus, fizinių ir emocinių poreikių užtikrinimo.
11. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su savo nepilnamečių vaikų motina, negali būti pagrindu atsisakyti persvarstyti anksčiau priimtą sprendimą, kai akivaizdu, jog pareiškėjo šeiminė situacija yra iš esmės pasikeitusi; kai bylos duomenys patvirtina, jog šeima gyvena kartu, kartu prižiūri ir rūpinasi vaikais. Teismas sprendė, kad Sprendimas nėra proporcingas prioritetinio vaikų interesų užtikrinimo aspektu.
12. Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nevertino, ar pareiškėjas kelia grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokių duomenų nepateikta ir nagrinėjant bylą teisme. Todėl atsakovas nenustatė, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visai visuomenei svarbus interesas (vertybė), dėl kurio yra būtina riboti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą.
13. Teismas įvertino Migracijos departamento argumentus, kad pareiškėjas sistemingai ignoruoja Lietuvos Respublikos institucijų priimtus sprendimus, vengia bendradarbiauti su institucijomis, ir nenustatė, kad pareiškėjas atsisakytų bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, slapstytųsi ar kitaip trukdytų įvykdyti 2021 m. spalio 26 d. sprendimą, pareiškėjas yra mažamečio vaiko tėvas, todėl nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į geriausius vaikų interesus.
14. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atlikti išsamesnį šeiminių ryšių vertinimą, tačiau susiklosčiusios pareiškėjo situacijos neindividualizavo šeiminių ryšių prasme – tai, kad pareiškėjo šeimoje yra auginami du mažamečiai vaikai, kuriems yra būtina nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, neatsižvelgta į pareiškėjo, kaip tėvo, ryšį su vaikais, nei su vaikų motina, nei į šeimos gyvenimo sutrikdymą ir kt. aplinkybes. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai neatsižvelgė į trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą, netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį.
III.
15. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
16. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Priimant Sprendimą buvo žinomos aplinkybės apie pareiškėjo, jo vaiko ir jo motinos gyvenimo faktą kartu, t. y. iš esmės VTAT nurodytos aplinkybės buvo žinomos ir įvertintos. Be to, VTAT išvada buvo pateikta tik teismui, todėl Migracijos departamentas negalėjo jos įvertinti priimdamas Sprendimą, tuo metu ji neegzistavo.
16.2. Nors byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo šeiminė padėtis pasikeitė, t. y. jam gimė vaikas, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjo sugyventinės antras vaikas būtų vertinamas kaip pareiškėjo šeimos narys (Įstatymo 2 str. 26 p.). Priešingai, tiek prašyme persvarstyti 2021 m. spalio 26 d. sprendimą, tiek apklausų metu pareiškėjas ir jo draugė kalbėjo tik apie pareiškėjo vaiką. Be to, Sprendime aplinkybės dėl kito vaiko (iš pirmosios santuokos) yra įvertintos bei nepaneigia atsakovo išvadų. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių ar argumentų, kad 2021 m. spalio 26 d. sprendimas turi būti peržiūrėtas būtent dėl pareiškėjo draugės antro vaiko. Be to, apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis kito vaiko neveda į darželį. Nei teismas, nei pareiškėjas daugiau nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos ar kurios iš esmės paneigtų Sprendimą.
16.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su savo nepilnamečių vaikų motina, negali būti pagrindu atsisakyti persvarstyti anksčiau priimtą sprendimą, atsižvelgus į tai, kad jo šeiminė padėtis yra pasikeitusi. Nagrinėjamu atveju nebuvo atsisakyta persvarstyti anksčiau priimtą sprendimą, priešingai, – šis pareiškėjo prašymas buvo priimtas ir išnagrinėtas. Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas nėra sudaręs santuokos, nėra pagrindinis ar vienintelis Sprendimo motyvas. Sprendime motyvuotai atsakyta, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
16.4. Sprendime, priešingai, nei nurodė teismas, yra išsamiai nurodyta, kodėl draudimo atvykti terminas pareiškėjui buvo sutrumpintas būtent iki 3 mėnesių. Ši Sprendimo dalis paremta aktualiu teisiniu reguliavimu bei priimta įvertinus pareiškėjo nurodytas pasikeitusias aplinkybes. Šiuo atveju buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjui pagrįstai skirtas išsiuntimas ir uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie pripažintini pavojingais ir sukėlusiais didelio masto pasekmes; kad pareiškėjas neturi galiojančio kelionės dokumento; įvertinti pareiškėjo pateikti duomenys, dokumentai, paaiškinimai ir nustatyti ryšiai su Lietuvos Respublika. Lietuva, būdama viena iš Europos Sąjungos valstybių bei priklausanti Šengeno valstybėms narėms, turi ypatingai atsakingai vertinti užsieniečių veiksmus, kai yra sprendžiama dėl jų išsiuntimo. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir proporcingas. Pareiškėjas nesiekia grįžti į kilmės valstybę, teisėtu būdu kreiptis dėl leidimo gyventi ar vizos, tačiau bando priversti Lietuvos Respubliką įteisinti jo buvimą, nors tai neįmanoma pagal Lietuvos teisės aktus.
16.5. Priešingai, nei konstatavo teismas, atsakovas vertino, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir nustatė pareiškėjas prisidėjo prie neteisėtos migracijos ir kelia nelegalios migracijos grėsmę.
16.6. Teismas nenurodė kitų argumentų, dėl kurių Sprendimas yra naikintinas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str.1 d., 147 str.).
17. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio 2025 m. birželio 16 d. sprendimą nepakeistą; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Kriterijų vertinimo tvarkos 45 punkte („Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių, ekonominių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas ir kuris buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 44 punkte, jeigu Tvarkos 44 punkte nurodytas draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams.“) nustatytas imperatyvus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas ir kuris buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir kuris turi Lietuvos Respublikoje šeiminių ryšių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 ir 135 straipsniams, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatoms.
18. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Pareiškėjas yra nepilnamečio, Lietuvos piliečio, tėvas. Kaip nurodė VTAT, pareiškėjas gyvena faktinėje santuokoje su Lietuvos piliete. Kartu su pareiškėju gyvena ir pareiškėjo partnerės nepilnametė dukra. Pareiškėjas dirba Lietuvoje, išlaiko šeimą, moka įmokas pagal būsto, kuriame gyvena su vaikais, paskolos sutartį. Sprendimu vaikas atskiriamas nuo tėvo, tokiu būdu pažeidžiamas geriausių vaiko interesų prioriteto principas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįvertino esminių bylos faktinių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje akcentuojamas principas, kad valstybė privalo apsaugoti vaikus nuo neigiamo poveikio, o šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė, negalima jos taikyti neįvertinus geriausių vaiko interesų. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, 2021 m. spalio 26 d. sprendimas iš esmės pažeidžia proporcingumo principą.
18.2. VTAT nebuvo įtraukta į atsakovo tyrimą ginčo klausimu. Vien aplinkybė, kad atsakovui buvo žinomi pareiškėjo gyvenimo faktai, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovas turėjo pakankamą kompetenciją įvertinti geriausius vaiko interesus neįtraukus kompetentingos institucijos ir priėmė Sprendimą. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus ar apie tai, kad jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Vien tai, kad pareiškėjas pasinaudojo teise prašyti prieglobsčio, negali būti laikoma teisės aktų pažeidimu.
18.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojamas valstybės siekis „užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę“ negali paneigti vaiko teisės būti globojamam abiejų tėvų, teisės nebūti atskirtam nuo tėvų.
18.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad išaiškinimai, jog įvykdžius sprendimą išsiųsti pareiškėją, pareiškėjas galės pateikti atitinkamus prašymus, nėra suderinami su pareiga neriboti šeimos gyvenimo labiau negu tai yra būtina, nėra proporcingi ir todėl neatitinka protingumo ir teisingumo principų. Pagal ESTT praktiką prievolė trečiosios šalies piliečiui (pareiškėjui) išvykti iš Sąjungos teritorijos ir praleisti 3 mėnesius kilmės valstybėje, siekiant pasinaudoti teise susijungti su savo šeima Lietuvos Respublikoje, gali pakenkti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnio veiksmingumui, jei vykdant tą prievolę dėl priklausomumo santykio tarp trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, pastarajam faktiškai tektų jį lydėti ir neribotam laikotarpiui išvykti iš Sąjungos teritorijos (ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Nr. C-82/16 K.A. ir kt.). ESTT taip pat nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatas. Kai trečiosios šalies pilietis kompetentingai nacionalinei institucijai pateikia prašymą suteikti teisę gyventi šalyje šeimos susijungimo su Europos Sąjungos piliečiu, atitinkamos valstybės narės piliečiu, tikslu, ši institucija negali atsisakyti nagrinėti šį prašymą, remdamasi vien tuo, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šios valstybės narės teritoriją. Sprendimu atsakovas rekomendavo pareiškėjo partnerei, Lietuvos Respublikos pilietei, kartu vykti į (duomenys neskelbtini). Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas „bando priversti Lietuvos Respubliką įteisinti jo buvimą, nors tai neįmanoma pagal Lietuvos teisės aktus“, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2025 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. 25SD7456, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) 2024 m. lapkričio 24 d. prašymas panaikinti atsakovo 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S34792 dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, t. y. sutrumpintas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis iki 3 mėnesių, pagrįstumas ir teisėtumas.
20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 24 d. atsakovui pateikė prašymą panaikinti 2021 m. spalio 26 d. sprendimo dalį dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti jam į Lietuvos Respubliką 3 metus, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes (pareiškėjas įsidarbino, išlaiko šeimą, jam su Lietuvos piliete 2024 m. (duomenys neskelbtini) gimė vaikas, kuris yra Lietuvos pilietis). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, be kita ko, ir geriausius pareiškėjo nepilnamečio vaiko interesus, sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 mėnesių bei nepakeitė 2021 m. spalio 26 d. sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo.
21. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą, konstatavęs, kad atsakovas netinkamai atsižvelgė į pareiškėjo nepilnamečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą bei neteisingai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį.
22. Atsakovas apeliaciniame skundo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas, nurodydamas, jog Sprendime buvo tinkamai įvertintos visos ginčo klausimui išnagrinėti aplinkybės, Sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas ir teisėtas. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo atmesti apeliacinį skundą.
23. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. C-82/16 K. A. ir kt. nurodytus išaiškinimus, sprendimas nesuteikti užsieniečiui prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies nėra ir negali būti kliūtis išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, o jei tai būtų nustatyta, – privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą; taip pat nėra draudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2024 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2280-821/2024; kt.).
25. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva), taip pat su 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ir Konvencijos nuostatos bei EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeiminiais ir socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, kurioje gyvena jo mažametis vaikas ir jo motina (kurie yra Lietuvos piliečiai), bei vaikų interesų apsauga.
27. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)). EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje B. prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešajai tvarkai užtikrinti, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą M. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Todėl kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, net kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
28. Pasisakydamas dėl Direktyvos 2011/95/ES 23 straipsnio, ESTT yra konstatavęs, kad pagal šį straipsnį reikalaujama tik to, jog valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Nr. C-652/16 68 p. ir 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje Nr. C-91/20 36 p.).
29. Grąžinimo direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Grąžinimo direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikius užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1764-822/2024; kt.).
30. Aptarta teismų praktika patvirtina, kad Migracijos departamentas, spręsdamas (persvarstydamas) klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir draudimo atvykti, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, t. y. turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir šeiminių aplinkybių visetą.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Sprendimas nėra proporcingas prioritetinio vaikų interesų užtikrinimo aspektu.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog po atsakovo 2021 m. spalio 26 d. sprendimo priėmimo pareiškėjo šeiminė situacija yra iš esmės pasikeitusi – pareiškėjui 2024 m. (duomenys neskelbtini) gimė vaikas (Lietuvos Respublikos pilietis), vaiko motina – Lietuvos Respublikos pilietė. Šeima (pareiškėjas ir jo mažametis vaikas, vaiko motina ir jos vaikas iš pirmosios santuokos) gyvena kartu vaiko motinai priklausančiame bute, pareiškėjas įsidarbino bendrovėje Lietuvoje ir prisideda prie šeimos ūkio, paskolos mokėjimo. Byloje taip pat yra pateikta VTAT išvada, kad pareiškėjo nepilnametis vaikas yra užmezgęs emocinį ryšį su abiem tėvais, pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos neatitiktų geriausių vaiko interesų. VTAT vertinimu, toks sprendimas galėtų neigiamai paveikti vaiko emocinę būklę, raidą ir gyvenimo kokybę. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog vaikas turi teisę gyventi su savo tėvais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teisė vaikui bendrauti su savo tėvais ar vienu iš jų gali būti ribojama įstatymu ir tik tuo atveju, kai toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams, o, pagal 3 dalį, vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams.
33. Pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad Sprendime atsakovas tinkamai įvertino ginčui aktualias aplinkybes. Nors atsakovas Sprendime ir įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę kaip nepakankamą, tačiau iš esmės tik konstatavo pareiškėjo vaiko gimimo ir šeimos sudarymo faktines aplinkybes, bet jų neįvertino ir neindividualizavo šeiminių ryšių prasme (nebuvo atsižvelgta į vaiko amžių, tinkamai ir išsamiai neįvertintos su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusios aplinkybės, be kita ko, jog pareiškėjas faktiškai sukūrė šeimą su Lietuvos piliete, aktyviai prisideda prie šeimos gerovės). Tai, kad Sprendimo priėmimo metu neegzistavo VTAT išvada, nepaneigia, jog minėtos aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, ypač atsižvelgus į tai, kad, kaip nurodė pats atsakovas, jos buvo žinomos. Dėl to darytina išvada, kad šiuo atveju atsakovas nepakankamai išsamiai įvertino aplinkybę, jog pareiškėjui po 2021 m. spalio 26 d. sprendimo priėmimo su Lietuvos piliete gimė vaikas, kurį pareiškėjas augina ir išlaiko, užtikrina jo visapusišką vystymąsi, emocinį ir socialinį stabilumą. Taip pat Sprendime nėra duomenų apie atliktą tyrimą dėl padarinių, galinčių kilti nutraukus pareiškėjo ir jo mažamečio vaiko (o taip pat ir jo motinos, bei jos dukros iš kitos santuokos) ryšį, išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos, t. y. šeimos išskyrimo atveju, vertinant ją per geriausių vaiko interesų prizmę.
34. Atsižvelgiant į VTAT išvadą, kad pareiškėjo nepilnametis vaikas yra užmezgęs emocinį ryšį su abiem tėvais, į atsakovo Sprendimo argumentus, susijusius su tuo, kad vaikas ir jo motina galėtų vykti į (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad šiuo atveju buvo būtina vertinti ir kito vaiko, kurio tėvas nėra pareiškėjas, interesus (gyventi Lietuvoje, bendrauti su savo artimaisiais giminaičiais (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 str. 4 d.); kt.).
35. Vertinant po 2021 m. spalio 26 d. sprendimo pasikeitusias pareiškėjo šeimines aplinkybes Lietuvoje akcentuotina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ir vaiko motina nėra sudarę santuokos, negali būti vertinama kaip aplinkybė, paneigianti pareiškėjo šeiminius ryšius. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. 21/2008 pažymėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019).
36. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kad Sprendime yra išdėstyti pagrįsti argumentai, kodėl draudimo atvykti terminas buvo sutrumpintas iki 3 mėnesių (be kita ko, kad pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvą ir neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3297-552/2022, t. y. neišvyko iš Lietuvos). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje cituotą ESTT praktiką (šios nutarties 24 p.), pažymi, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį; SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariama Sprendimo dalis yra nepakankamai motyvuota, atsižvelgiant į pareiškėjo pasikeitusią šeiminę padėtį.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo nepagrįstumo ir išvada, kad šiuo atveju atsakovas tinkamai neatsižvelgė į trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą, pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
38. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ištirti, ar Kriterijų vertinimo tvarkos 45 punkte nustatytas imperatyvus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas ir kuris buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir kuris turi Lietuvos Respublikoje šeiminių ryšių, neprieštarauja Konstitucijos 38 ir 135 straipsniams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatoms.
39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas tais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; kt.).
40. Nagrinėjamu atveju Sprendimas panaikintas dėl netinkamai išnagrinėtų ir įvertintų teisiškai svarbių aplinkybių, nurodytų pareiškėjo 2024 m. lapkričio 24 d. prašyme panaikinti atsakovo 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S34792 dalį dėl jo (pareiškėjo) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, todėl šiai bylai teisingai išnagrinėti nėra reikalingas pareiškėjo prašomas inicijuoti norminio akto tyrimas. Dėl to šis apreiškėjo procesinis prašymas netenkinamas.
41. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
42. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, t. y. šis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
43. Pareiškėjas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 968 Eur.
44. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo (advokato) suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 7 ir 8.11 punktų nuostatas, pagal kurias nustatomas priteistinas dydis už advokato teisinę pagalbą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas (968 Eur).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 986 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė