Administracinė byla Nr. I-2094-789/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00352-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 3 000 dydžio neturtinę žalą; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla (toliau – Įsakymas) (b. l. 1–7).
Pareiškėjas skunde paaiškino, jog Įsakymu buvo sudaryta situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, numatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Pataisos namai), buvo padaryta žala, už kurią turi būti atsakinga Lietuvos valstybė. Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o šiuo atveju tai daroma poįstatyminiu teisės aktu – Įsakymu, darytina prielaida, kad skunde nurodyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad dėl Įsakymo pareiškėjas patiria nevisavertį gyvenimą, garbės ir orumo pažeminimą, kadangi įkalinimo įstaigos parduotuvėje jam draudžiama įsigyti jo pageidaujamų prekių – konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių. Akcentavo, jog suvaržomos jo teisės pasirinkti maisto racioną pagal fiziologinius poreikius, rūpintis savo sveikata ir sportuoti. Nurodė, jog Ministerijos Įsakymu priimtas draudimas pažeidžia jo teises, sukelia jam psichologinius išgyvenimus.
Atkreipė dėmesį, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo. Neišduodant minkštosios patalynės dalies, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti (b. l. 22–26). Nurodė, jog Taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Nurodė, jog Sąrašas gali būti peržiūrėtas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Sudarant Sąrašą, buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Be to, į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, jog nustatytas nuteistųjų apsipirkimo reguliavimas yra pakankamai lankstus, kadangi nuteistieji gali savo papildomus poreikius tenkinti, rinkdamiesi iš plataus, visas pagrindines maisto produktų rūšis apimančio asortimento. Pareiškėjo argumentai laikytini subjektyvia nuomone, bet ne aplinkybe, pagrindžiančia reikalavimo pagrįstumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti (b. l. 16–19). Nurodo, kad, vadovaujantis Įsakymu, buvo pakeistas Taisyklių 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas”, dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir kiekiams. Pažymi, kad vadovaujasi Įsakymu, tai yra objektyvios aplinkybės, kurios nuo Pataisos namų nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nemotyvuoti bei deklaratyvaus pobūdžio, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Pareiškėjo kalinimo sąlygos Pataisos namuose atitiko visus galiojančius teisės aktus, todėl daro išvadą, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Įsakymu nustatytas Sąrašas, kuriuo buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomus maisto produktus, taip pat kad Įsakymu nustatyta tvarka patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad, Įsakymu patvirtinus Sąrašą, buvo apribota galimybė įkalinimo įstaigos parduotuvėje nusipirkti konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigytas maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (BVK 92 straipsnio 4 dalis). Sąrašo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Sąraše nurodoma, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti vaisių ir daržovių, duonos gaminių, pieno produktų, mėsos ir žuvies gaminių, chalvos, šokolado, saldainių, riešutų, aliejaus, margarino, kečupo, pomidorų padažas, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų ir kitų maisto produktų. Ministerija atsiliepime nurodė, kad Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims.
Teismas pažymi, kad Įsakymu patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti padažų, konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių. Sąrašu buvo nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg. Taip pat Sąrašu nustatytas leidžiamas įsigijimo ir turėjimo džiovintų vaisių kiekis, t. y. ne didesnėse kaip 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nepagrįstai suvaržoma pareiškėjo teisė pasirinkti maisto racioną pagal fiziologinius poreikius, rūpintis sveikata ir sportuoti. Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir papildytas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių.
Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo nurodytų prekių, t. y. padažų ar konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių, jis negalėjo įsigyti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomas prekes. Vien ta aplinkybė, jog Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebūtų suteikta teisė apsipirkti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje nustatytu laiku.
Dėl pareiškėjo nurodomų patirtų neigiamų išgyvenimų pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriuje nustatyti nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai. Šio skyriaus 220 punkte (Įsakymu patvirtinta redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis); patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.
Pareiškėjo vertinimu, toks reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas kankinti nuteistuosius, nes jie, neturėdami patalynės, neturės galimybės tinkamai pailsėti.
Pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl to, kad iš jo buvo paimtas jo skunde nurodytas inventorius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, jog, Įsakymo 1.5 punkte nustačius teisinį reglamentavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo.
Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti Įsakymą, kiek jis susijęs su ginčijama byla. LVAT yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymų kreiptis į LVAT dėl teisės aktų teisėtumo tyrimo turinį, konstatuoja, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjo skunde nėra nurodytos individualios aplinkybės dėl jo teisių pažeidimo. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas dėl teisės akto teisėtumo ištyrimo netenkinamas.
Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, kurie, jo nuomone, pagrindžia skunde išdėstytų reikalavimų pagrįstumą, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Todėl dėl šių pareiškėjo argumentų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nėra subjektas, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje nurodydamas individualias aplinkybes ir galimai neteisėtus įstaigos, kurioje jis yra kalinamas, veiksmus, kurie galimai jam sukelia neturtinę žalą.
Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė