Civilinė byla Nr. e2A-473-302/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02848-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ ieškinį atsakovui V. Ž. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Emilė“ (toliau – ieškovė; bendrovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. Ž. 55 323,62 Eur (191 021,40 Lt) žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas V. Ž. 2012 m. rugsėjo 26 d. vienintelio bendrovės akcininko sprendimu buvo paskirtas UAB „Emilė“ direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki 2014 m. balandžio 14 d., kuomet vienintelio akcininko sprendimu buvo atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų. Tą pačią dieną akcininko sprendimu UAB „Emilė“ vadove buvo paskirta G. K.. Naujai vadovei pradėjus eiti pareigas, bendrovėje buvo atliktas vidinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 15 d., kurio metu nustatyta, kad atsakovas V. Ž., eidamas UAB „Emilė“ direktoriaus pareigas, iš bendrovės banko sąskaitos Nr. LT 577180300011467651, esančios AB „Šiaulių banke“, grynaisiais pinigais paėmė: 2014 m. kovo 13 d. – 4 749,77 Eur (16 400 Lt); 2014 m. kovo 17 d. – 2 896,20 Eur (10 000 Lt); iš bendrovės banko sąskaitos Nr. LT 447400038056023810, esančios Danske Bank A/S Lietuvos filialas, grynaisiais pinigais paėmė: 2014 m. vasario 14 d. – 14 191,38 Eur (49 000 Lt); 2014 m. kovo 18 d. 14 770,62 Eur (51 000 Lt); iš bendrovės banko sąskaitos Nr. LT 557044060007826232, esančios AB „SEB“ banke, grynaisiais pinigais 2014 m. vasario 14 d. paėmė 25 776,18 Eur (89 000 Lt). Vidinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2014 m. kovo 18 d. į bendrovės banko sąskaitą Nr. LT 577180300011467651, esančią AB „Šiaulių bankas“, atsakovas įnešė 7 530,12 (26 000 Lt), o likusi pinigų suma, t. y. 54 854,03 Eur (189 400 Lt), į bendrovės kasą ar į banko sąskaitas iki šiol nebuvo grąžinta. Be to, už atsakovo atliktas pinigų išgryninimo operacijas bendrovė privalėjo sumokėti komisinius mokesčius, kurių bendra suma sudaro 469,58 Eur (1 621,40 Lt).
3. Ieškovė tvirtino, kad bendrovės apskaitoje nėra minėtas pinigų paėmimo operacijas pateisinančių dokumentų, taip pat nėra jokių dokumentų, kokiu pagrindu buvo imami pinigai ir kam šie pinigai buvo panaudoti. Ieškovės teigimu, piniginių lėšų pasisavinimas ir dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patirtos kitos išlaidos – 469,58 Eur (1 621,40 Lt) komisiniai mokesčiai, vertintini kaip ieškovei padaryta žala, kurią ir prašoma priteisti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018, kurioje atsakovas V. Ž. buvo kaltinamas pasisavinęs jam patikėtą didelės vertės UAB „Emilė“ turtą, t. y. 54 738 Eur (189 000 Lt), ir aplaidžiai tvarkęs bendrovės buhalterinę apskaitą, jis buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymius. Minėtas nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad šioje civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė jai padarytos žalos.
6. Teismas kaip prejudiciniu faktu rėmėsi 2018 m. kovo 12 d. teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad V. Ž. buvo tik formalus bendrovės direktorius. Įvertinęs šios bylos ir minėtos baudžiamosios bylos duomenis, teismas sprendė, kad faktinis ieškovės vadovas buvo S. R..
7. Nors bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytoju S. R. neigė laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. kovo 18 d. nurodęs atsakovui išimti iš UAB „Emilė“ banko sąskaitų pinigų sumas, tačiau teismas tokius liudytojo parodymus vertino kaip melagingus ir informavo prokuratūrą apie galbūt S. R. veiksmuose esančio nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius.
8. Padaręs išvadą, kad atsakovo paskyrimas bendrovės vadovu buvo atliktas neįgalioto asmens, ir kad atsakovas buvo tik formaliu bendrovės vadovu, o faktinis vadovas buvo S. R., teismas kaip pagrįstus vertino atsakovo paaiškinimus, jog jis iš bendrovės sąskaitų paimtus pinigus perduodavo faktiniam bendrovės vadovui S. R. ir kitam su pastaruoju susijusiam asmeniui - R. B..
9. Iš baudžiamosios bylos teismas nustatė, kad G. K., ėjusi bendrovės direktorės pareigas po V. Ž., 2014 m. gegužės 28 d. įnešė grynais pinigais į bendrovės kasą 83 000 Lt. Apklausta liudytoja G. K. baudžiamojoje byloje negalėjo paaiškinti, iš kur buvo gauti pinigai ir kokiu pagrindu ji juos įnešė į UAB „ Emilė“ kasą. Įvertinęs minėtus duomenis, teismas darė išvadą, kad šią pinigų sumą G. K. galėjo gauti iš S. R. ar iš R. B., o šie asmenys minėtus pinigus galėjo būti gavę būtent iš atsakovo.
10. Teismas kritiškai vertino ieškovės atstovo pateiktus įrodymus, neva patvirtinančius, kad 2014 m. vasario 14 d. S. R. atsakovas negalėjo perduoti išgrynintų pinigų sumų, kadangi šis buvo išvykęs į Italiją, nes iš turizmo agentūros PVM sąskaitos faktūros nustatė, jog apgyvendinimas viešbutyje „Best Vestern Grunen Baum“ nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. vasario 20 d. buvo užsakytas I. E. (I. E.) vardu. Nors pats viešbutis elektroniniu laišku patvirtino, kad būtent S. R. su žmona minėtu laikotarpiu buvo apsistojęs viešbutyje, teismas rašytinio įrodymo, kuris nėra pasirašytas, nevertino kaip patikimo, nurodydamas, kad viešbutis galėjo pateikti tokią informaciją, kokią pageidavo gauti besikreipiantis asmuo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė UAB „Emilė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
11.1 Į bylą pateikti buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad, eidamas UAB „Emilė“ vadovo pareigas, atsakovas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. kovo 18 d. pasisavino iš apeliantės banko sąskaitų 54 736,18 Eur. Byloje iki šiol nėra paneigta, jog atsakovas ėjo UAB „Emilė“ vadovo pareigas, todėl būtent atsakovui šiuo atveju yra lengviau įrodyti, kad išgrynintos lėšos buvo panaudotos bendrovės naudai, tačiau atsakovas nepateikė jokių lėšų panaudojimą patvirtinančių dokumentų.
11.2 Atsakovo teiginiai apie tai, jog jis buvo tik fiktyvus bendrovės vadovas, yra akivaizdi atsakovo gynybinė taktika, siekiant išvengti civilinės atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį atsakovo teiginį vertino kaip svarų pagrindą civilinei atsakovo atsakomybei netaikyti. Jokie teisės aktai nenumato atsakomybę šalinančios aplinkybės įmonės vadovui už tai, jog šis neva tik formaliai vadovavo įmonei. Juo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas buvo verčiamas eiti UAB „Emilė“ vadovo pareigas, jog prieš jį būtų naudota apgaulė, smurtas, ekonominis spaudimas ar realūs grasinimai. Teismas skundžiamu sprendimu patvirtino ydingą praktiką, kai galimai nesąžiningas įmonės vadovas, nurodydamas, kad jis realiai įmonės nevaldė, gali išvengti civilinės atsakomybės.
11.3 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018 konstatuotas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. To paties asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje paprastai yra skirtingi, todėl baudžiamosiose bylose nustatyti faktai civilinėse bylose turi ribotą prejudicinę galią. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog atsakovo atžvilgiu nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018 buvo keliamas klausimas dėl jo atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis) ir aplaidų apskaitos tvarkymą (BK 223 straipsnis), o nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas atsakovo atsakomybės klausimas už ieškovei padarytą žalą. Taigi baudžiamojoje byloje teismas nustatinėjo, ar būtent atsakovas pasisavino jo žinioje buvusį ieškovės turtą, o civilinėje byloje nagrinėjamas klausimas dėl to, ar atsakovas tinkamai atliko savo, kaip įmonės vadovo, pareigas – tinkamai vadovavo bendrovei ir valdė bendrovės lėšas. Tai, kad baudžiamojoje byloje teismas nenustatė, jog bendrovės lėšas pasisavino atsakovas, savaime nereiškia, jog žala bendrovei nebuvo padaryta. Atsakovas, kaip apeliantės vadovas, neužtikrino apeliantės lėšų teisėto panaudojimo, veikė priešingai bendrovės interesams, netinkamai valdė bendrovės turtą ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje numatytas pareigas, dėl ko bendrovė patyrė 55 323,62 Eur žalą. Be to, svarbu tai, kad apeliantė baudžiamojoje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, todėl negalėjo daryti tokios įtakos bylos baigčiai, valstybinį kaltinimą byloje palaikė prokuroras, o šioje byloje įrodinėjimo našta teko pačiai apeliantei, todėl skundžiamame sprendime padarytos išvados, susijusios su baudžiamojoje byloje konstatuotomis aplinkybėmis, šioje byloje negali būti laikomos prejudiciniais faktais.
11.4 Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad buvusi bendrovės vadovė G. K. 2014 m. gegužės 28 d. atsakovo išgrynintas lėšas (jų dalį) grąžino bendrovei. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė teismui pateikė banko sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, jog skundžiamame sprendime minimos lėšos (83 000 Lt), kurias G. K. įnešė į bendrovės sąskaitą, buvo jos pačios iš bendrovės bankų sąskaitų išgrynintos lėšos, o ne lėšos, kurias esą atsakovas perdavė S. R., o pastarasis perdavė G. K..
11.5 Į bylą buvo pateikti rašytiniai įrodymai (UAB „Vestekspress“ sąskaita faktūra, viešbučio elektroninis laiškas), patvirtina, kad S. R. atsakovo nurodytą dieną, t. y. 2014 m. vasario 14 d., kai jis neva perdavė iš bendrovės paimtus pinigus, buvo Italijoje ir fiziškai negalėjo paimti pinigų iš atsakovo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas bendrovės lėšas perdavė S. R..
12. Atsakovas V. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
12.1 Ieškovė patirtą žalą kildina iš piniginių lėšų pasisavinimo fakto. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžiu išteisino atsakovą, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tai reiškia, kad buvo paneigtas pinigų pasisavinimo faktas, o tai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, kurioje bendrovei padaryta žala kildinama būtent iš pinigų pasisavinimo fakto.
12.2 Apeliantė patirtą žalą turėtų įrodyti ne deklaratyviu teiginiu, kad byloje esantys buhalteriniai dokumentai patvirtina patirtą žalą, o konkrečiais buhalteriniais dokumentais, kurie patvirtintų, jog atsakovo iš bendrovės paimti pinigai tikrai nebuvo pajamuoti bendrovės buhalterijoje. Minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo aiškiai nustatyta, kad nepateikti dokumentai, iš kurių būtų matyti, kam buvo panaudota iš bendrovės banko sąskaitų atsakovo paimta 189 000 Lt suma ir tai, kad atsakovas niekada nedisponavo bendrovės buhalteriniais dokumentais. Taip pat buvo nustatyta, kad dingo bendrovės buhalteriniai dokumentai ir už pradinį laikotarpį, kurio metu bendrovės direktore buvo G. K.. Šie dokumentai nebuvo pateikti ir civilinės bylos nagrinėjimo metu. Būtent dingusiuose dokumentuose galėjo būti užfiksuotas atsakovo paimtų pinigų įnešimo į bendrovės kasą faktą. Esant nurodytoms aplinkybėms, buvo pagrįstai suabejota ieškovės sąžiningumu.
12.3 Atsakovas buvo vienintelis asmuo, kuris, nepaisydamas daugkartinių perspėjimų iš S. R. aplinkos, davė teisingus parodymus apie S. R. veiklą ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11011-13 metu. Būtent po šių parodymų davimo, siekiant nubausti atsakovą, jo atžvilgiu ir buvo inicijuota tiek ši civilinė byla dėl žalos atlyginimo, tiek baudžiamoji byla.
12.4 Tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad faktinis bendrovės savininkas buvo S. R.. Informacija spaudoje patvirtina, kad dokumentų klastojimas, buhalterijos naikinimas bei klastojimas buvo ne tik ieškovės, bet ir kitų su S. R. susijusių bendrovių įprasta veikla.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas V. Ž. nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. ėjo UAB „Emilė“ vadovo pareigas. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. iš UAB „Emilė“ banko sąskaitos Nr. LT 577180300011467651, esančios AB „Šiaulių banke“, grynaisiais pinigais buvo paimta: 2014 m. kovo 13 d. – 4 749,77 Eur (16 400 Lt); 2014 m. kovo 17 d. – 2 896,20 Eur (10 000 Lt); iš bendrovės banko sąskaitos Nr. LT 447400038056023810, esančios Danske Bank A/S Lietuvos filialas, grynaisiais pinigais paimta: 2014 m. vasario 14 d. – 14 191,38 Eur (49 000 Lt); 2014 m. kovo 18 d. 14 770,62 Eur (51 000 Lt); iš bendrovės banko sąskaitos Nr. LT 557044060007826232, esančios AB „SEB“ banke, grynaisiais pinigais 2014 m. vasario 14 d. paimta 25 776,18 Eur (89 000 Lt). Piniginių operacijų atlikimo metu vienintelis UAB „Emilė“ darbuotojas buvo atsakovas V. Ž.. 2014 m. kovo 18 d. į bendrovės banko sąskaitą Nr. LT 577180300011467651, esančią AB „Šiaulių bankas“, atsakovas įnešė 7 530,12 Eur (26 000 Lt), o likusi pinigų suma, t. y. 54 854,03 Eur (189 400 Lt), pagal į bylą ieškovės pateiktus įrodymus į bendrovės kasą ar į banko sąskaitas grąžinta nebuvo. Už atliktas pinigų išgryninimo operacijas bendrovė sumokėjo komisinius mokesčius, kurių bendra suma 469,58 Eur (1 621,40 Lt). Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018, kurioje atsakovas V. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „Emilė“ turtą, t. y. 54 738 Eur (189 000 Lt), ir aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, jis buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymius. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi minėtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas.
15. Ieškovė UAB „Emilė“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. Ž. 55 323,62 Eur (191 021,40 Lt) žalos, kurią sudaro neva atsakovo iš UAB „Emilė“ pasisavintos lėšos, atlyginimą. Nusprendęs, kad atsakovas V. Ž. buvo tik formalus UAB „Emilė“ vadovas ir kad visus iš bendrovės sąskaitų paimtus pinigus perduodavo faktiniam bendrovės vadovui S. R. ir su pastaruoju susijusiam asmeniui R. B., Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) teismas nepagrįstai baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018 konstatuotas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje; 2) atsakovas jokių dokumentų, patvirtinančių iš UAB „Emilė“ banko sąskaitų paimtos 54 736,18 Eur sumos panaudojimą bendrovės naudai, nepateikė taip pat neįrodė, jog jis buvo tik fiktyvus UAB „Emilė“ vadovas; 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas bendrovės lėšas 2014 m. vasario 14 d. perdavė S. R. taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog buvusi bendrovės vadovė G. K. 2014 m. gegužės 28 d. atsakovo išgrynintas lėšas (jų dalį) grąžino bendrovei.
Dėl išteisinamojo nuosprendžio prejudicinės galios
16. Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas ginčo teisiniams santykiams netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 dalies nuostatą, be kita ko, numatančią, jog nereikia įrodinėti asmens nusikalstamos veikos padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Nors, kaip ir nurodo apeliantė, teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas, tačiau tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose, pavyzdžiui nusikalstamos veikos ir jos padarinių konstatavimas. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti reikalaujama iš naujo jas įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017).
18. Prejudicinių faktų galią turi ir išteisinamajame nuosprendyje konstatuoti faktai dėl asmens išteisinimo pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo nustatyti ne tik tai, ar sutapo baudžiamojoje ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės, bet ir įvertinti priežastis, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis: nenustačius nusikalstamos veikos, suėjus senaties terminams, nesant baudžiamajame procese leistinų įrodymų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2013).
19. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad įrodinėtinos aplinkybės išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje ir nagrinėjamoje byloje sutampa. Ieškinys civilinėje byloje buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas V. Ž., kaip UAB „Emilė“ vadovas, iš bendrovės bankuose esančių sąskaitų išgrynino 54 854,03 Eur (189 400 Lt) ir šių pinigų neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, ar jų negrąžino bendrovei, tokiu būdu pastarajai padarė 55 323,62 Eur (191 021,40 Lt) (54 738 Eur (189 000 Lt) + komisiniai mokesčiai - 469,58 Eur (1 621,40 Lt)) žalos. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018 atsakovui V. Ž. buvo pareikšti kaltinimai, jog jis pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „Emilė“ turtą, t. y. 54 738 Eur (189 000 Lt). Taigi reikalavimai tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje susiję su ta pačia pinigų, nuimtų iš UAB „Emilė“ banko sąskaitų, suma.
20. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. išteisinamasis nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi paliktas nepakeistas, atsakovo atžvilgiu buvo priimtas nenustačius nusikalstamos veikos.
21. Vertinat aplinkybes, susijusias su 54 738 Eur (189 000 Lt) sumos nuėmimu iš UAB „Emilė“ bankų saskaitų, minėtoje baudžiamojoje byloje konstatuota, kad V. Ž. buvo paskirtas UAB „Emilė“ direktoriumi tik formaliai, savarankiškai šiai pareigybei priskirtų funkcijų nevykdė, realiai bendrovei vadovavo kiti asmenys, kurių nurodymu V. Ž. pasirašydavo jam pateiktus dokumentus bei iš bendrovės sąskaitų paimdavo grynuosius pinigus, kuriuos perduodavo tikrajam bendrovės vadovui ar jo aplinkos žmonėms. Taip pat teismas sprendė, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, jog V. Ž. iš banko sąskaitų paimtus pinigus pasisavino. Trūkstant dalies bendrovės buhalterinių dokumentų, kuriuose galėjo būti užfiksuotas pinigų panaudojimas, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pinigai nebuvo panaudoti bendrovės naudai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-290-518/2018, 8.6 ir 8.7 punktai).
22. Teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kad V. Ž. buvo tik formalus UAB „Emilė“ vadovas, kuris nedisponavo bendrovės turtu ir buhalteriniais dokumentais, ir kad V. Ž. iš bendrovės banko sąskaitų nuimtus pinigus perduodavo tikrajam bendrovės vadovui S. R. ar jo aplinkos žmonėms, laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas).
23. Baudžiamojo proceso tvarka yra nustatoma, ar padaryti tam tikri veiksmai, ar juos padarė tas asmuo, kuriam pareikštas įtarimas ar kaltinimas, ir ar yra teisinis pagrindas tuos veiksmus vertinti kaip kriminaline bausme baustiną veiką, taip pat, esant pagrindui, sprendžiama dėl bausmės. Atsakovo kaltės vertinimas civilinės atsakomybės prasme nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl, kvalifikuojant šalių santykius pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, šis klausimas, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje konstatuotas aplinkybes, kurių nebereikia įrodinėti, turi būti įvertinami šioje byloje savarankiškai.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės
24. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 1 dalis) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 straipsnio 8, 12, 13 dalys ir t. t.), specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas ir kt.), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).
26. CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.
27. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 31 punktas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
28. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vien aplinkybė, kad be formalaus vadovo bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai yra saistomi valdymo organų narių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 54 punktas), todėl turėtų būti vertinami ir de jure vadovo veiksmai teisėtumo aspektu.
29. Nagrinėjamoje byloje keliamas buvusio UAB „Emilė“ de jure vadovo V. Ž. civilinės atsakomybės klausimas. UAB „Emilė“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo V. Ž. 55 323,62 Eur (191 021,40 Lt) žalos, kuri kildinama iš bendrovės piniginių lėšų pasisavinimo fakto, atlyginimą.
30. Kaip minėta, bendrovės vadovas yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, ABĮ ir specialiuosiuose įstatymuose, o šių pareigų netinkamas vykdymas lemia vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Vadovo civilinės atsakomybės konstatavimui būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).
32. Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. kovo 18 d. atsakovas V. Ž. iš UAB „Emilė“ banko sąskaitų išėmė 54 738 Eur (189 000 Lt). Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo, kaip de jure bendrovės vadovo, elgesys, kai jis be priežasties iš bendrovės sąskaitų nuimdavo dideles pinigų sumas, nepaisant to, kad jis pats jų nepasisavindavo, kas konstatuota baudžiamojoje byloje, suponuoja išvadą apie netinkamai valdytą bendrovės turtą. Atsakovas, eidamas UAB „Emilė“ direktoriaus pareigas ir būdamas vienasmenis bendrovės valdymo organas, privalėjo užtikrinti, kad bendrovės bankų sąskaitose esančios piniginės lėšos būtų naudojamos išimtinai bendrovės interesais, kontroliuoti bendrovės bankų sąskaitose atliekamas pinigines operacijas ir išsaugoti visus tokių operacijų pagrįstumą bei bendrovės piniginių lėšų panaudojimo teisėtumą patvirtinančius dokumentus, tačiau šių pareigų tinkamai nevykdė, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.
33. Kita sąlyga, būtina civilinei atsakomybei kilti – dėl neteisėtų veiksmų bendrovei atsiradusi žala. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos bei negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012 ir kt.), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įrodyti patirtos žalos faktą ir dydį.
34. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašomą priteisti žalą kildina iš bendrovės pinigų pasisavinimo fakto, todėl pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę būtent ji turėjo įrodyti, kad jai buvo padaryta reali žala. Pažymėtina, kad žalos faktui ir dydžiui įrodyti nepakanka deklaratyvaus teiginio, jog žalą patvirtina byloje esantys buhalteriniai dokumentai.
35. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje konstatuota, jog, pradėjus eiti bendrovės vadovo pareigas, atsakovui nebuvo perduoti bendrovės buhalteriniai dokumentai ir kad atsakovas savo žinioje bendrovės buhalterinių dokumentų niekada neturėjo, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės teiginiai, kad šiuo atveju būtent atsakovui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, yra lengviau įrodyti, jog išgrynintos bendrovės lėšos buvo panaudotos bendrovės naudai ar grąžintos bendrovei, negali būti vertinami kaip teisiškai pagrįsti.
36. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-01-11011-13 būtent S. R., o ne atsakovui yra pareikšti įtarimai dėl apgaulingos UAB „Emilė“ buhalterinės apskaitos organizavimo, o tai taip pat patvirtina aplinkybę, jog būtent S. R. buvo faktinis bendrovės vadovas, kuris ir disponavo bendrovės buhalteriniais dokumentais.
37. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad negalima reikalauti iš atsakovo, kuris faktiškai niekada savo žinioje neturėjo bendrovės buhalterinių dokumentų, jog jis įrodytų, kokiu tikslu buvo panaudoti iš bendrovės banko sąskaitų paimti pinigai.
38. Tiek baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, tiek ir šios civilinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas savarankiškų sprendimų dėl bendrovės lėšų panaudojimo nepriiminėjo ir bendrovės lėšomis nedisponavo, realiai bendrovei vadovavo kiti asmenys, kurie faktiškai ir buvo atsakingi už bendrovės turtą, ir kurių nurodymais vadovaudamasis atsakovas pasirašinėdavo jam pateiktus dokumentus bei iš bendrovės sąskaitų paimdavo grynuosius pinigus, kuriuos vėliau perduodavo faktiniam bendrovės vadovui S. R. ar jo aplinkos žmonėms.
39. Nors ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas bendrovės lėšas 2014 m. vasario 14 d. perdavė S. R., tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo šia išvada abejoti, kadangi aplinkybė, jog iš UAB „Emilė“ bankų sąskaitų nuimti pinigai būdavo perduodami S. R. ar jo aplinkos žmonėms, kaip jau buvo nustatyta, jau yra konstatuota baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018 (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Šios išvados nepaneigia ir viešbučio elektroniniu paštu pateiktas patvirtinimas, kad S. R. su žmona nuo 2014 m. vasario 14 d. iki vasario 20 d. buvo apsistoję viešbutyje „Best Western Grunen Baum“. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovei paprašius viešbutis galėjo pateikti tokią informaciją, kokią pageidavo gauti besikreipiantis asmuo, todėl šis ieškovės į bylą pateiktas rašytinis įrodymas negali būti vertinamas kaip patikimas. Be to, iš į bylą pateiktos turizmo agentūros PVM sąskaitos faktūros matyti, jog nuo 2014 m. vasario 14 d. iki vasario 20 d. buvo užsakytas I. E. (I. E.) apgyvendinimas viešbutyje „Best Western Grunen Baum“, kas suteikia papildomą pagrindą abejoti ieškovės pateikta versija, kad 2014 m. vasario 14 d. S. R. nebuvo Lietuvoje, todėl negalėjo paimti pinigų iš atsakovo.
40. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. išteisinamajame nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-211/2018, konstatuota, kad atsakovas 54 738 Eur (189 000 Lt) sumos nepasisavino, o juos perdavė faktiniam įmonės vadovui, duomenų, kam pastarasis panaudojo minėtus pinigus nėra. Pažymėtina, kad tokių duomenų nebuvo pateikta ir į civilinę bylą. Nepateikus bendrovės buhalterinių dokumentų, kuriuose galėjo būti užfiksuotas iš bendrovės sąskaitų nuimtų pinigų panaudojimas, nėra galimybės nustatyti, ar minėta pinigų suma buvo apskaityta bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir kokiu tikslu ji buvo panaudota. Trūkstant dalies bendrovės buhalterinių dokumentų ir apskaitos registrų 9ši aplinkybė taip pat nustatyta ir baudžiamojoje byloje), negalima nustatyti, ar visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo įtraukti į bendrovės apskaitą, todėl iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad iš UAB „Emilė“ banko sąskaitų nuimti pinigai nebuvo panaudoti bendrovės naudai.
41. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas; 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016, 17 punktas; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015; kt.).
42. Įvertinusi tai, kad baudžiamojoje byloje konstatuota, jog iš UAB „Emilė“ banko sąskaitų nuimti pinigai buvo atiduoti su pačia bendrove susijusiems asmenims, t. y. faktiniam bendrovės vadovui ar jo aplinkos žmonėms, kad į bylą nebuvo pateikta buhalterinių bendrovės dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, ar pinigai buvo panaudoti bendrovės naudai, o tokius dokumentus turėjo pateikti faktiškai įmonei vadovavę asmenys, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad šiuo atveju atsakovo neteisėtais veiksmais bendrovei nebuvo padaryta reali žala.
43. Kolegija atsižvelgia taip pat ir į tai, kad nagrinėjamu atveju, įmonei nėra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, tokiu būdu neegzistuoja viešo intereso, todėl teismas neturi būti aktyvus ir savo iniciatyva reikalauti iš šalių įrodymų. Tokius įrodymus savo argumentams pagrįsti turi teikti šalys.
44. Nenustačius, kad bendrovei buvo padaryta žala, dėl kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, nepasisakytina.
45. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų detaliau nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
46. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad ieškovė neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo šiuo konkrečiu atveju atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, spręstina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovės apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
49. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginti neprašo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras Driukas
Romualda Janovičienė
Vigintas Višinskis