Administracinė byla Nr. A-658-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01346-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 33.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl įsakymų ir sutarties vienašalio pakeitimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Via Unica“  (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, Projekto vykdytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas (teismo priimti nagrinėti reikalavimai):

1) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. 4-83 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-02-153 vykdytojai UAB „Via Unica“, sumažinimo ir susigrąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-83);

2) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. 4-84 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-274 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Ekonomikos augimo veiksmų programą skyrimo“ pakeitimo (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-84);

3) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. vasario 25 d. Projekto „UAB „Via Unica“ darbo našumo didinimas optimizuojant viešbučio paslaugų teikimo ir santykių su klientais valdymą“, projekto kodas Nr. VP2-2-2.1-ŪM-02-K-02-153, finansavimo ir administravimo sutarties vienašalį pakeitimą Nr. 1 (toliau – ir Sutarties pakeitimas);

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Įsakymais Nr. 4-83 ir Nr. 4-84 (toliau kartu – ir Įsakymai) bei Sutarties pakeitimu, kuriais nuspręsta sumažinti pareiškėjo vykdomo projekto UAB „Via Unica“ darbo našumo didinimas optimizuojant viešbučio paslaugų teikimo ir santykių su klientais valdymą, projekto kodas Nr. VP-2-2.1-ŪM-02-K-02-153 (toliau – ir Projektas) finansavimui skirtą lėšų kiekį. Teigė, kad vykdydamas Projektą, nesukčiavo ir viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau – ir LVPA, Agentūra), priimdama 2014 m. sausio 10 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-02-153/IT01 (toliau – ir Išvada), rėmėsi ne faktais, o ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų versija, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 patvirtintose Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) ir Europos Komisijos Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairėse (2007 m. lapkričio 29 d. redakcija, COCOF 07/0037/03-ES) (toliau – ir Gairės) nustatytą sprendimų priėmimo tvarką ir parengė nepagrįstą Išvadą, kuria vadovaujantis buvo priimti Įsakymai ir atliktas Sutarties pakeitimas.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas Nr. 4-83 priimtas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą ginčų nagrinėjimo tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 211 punktą, nes 2014 m. vasario 14 d. Bendrovė pateikė Projekto vadovaujančiajai institucijai – Lietuvos Respublikos finansų ministerijai – skundą dėl Išvados, ir ši institucija ginčijamo įsakymo priėmimo metu sprendimo dėl pareiškėjo skundo dar nebuvo priėmusi, todėl Įsakymas Nr. 4-83 priimtas remiantis Išvada, kuri šio įsakymo priėmimo metu negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjas tvirtino, kad priimant Įsakymus pažeistas VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis ir nekaltumo prezumpcijos principas.

Pareiškėjas nurodė, kad tiek Išvada, tiek ginčijami įsakymai dėl Bendrovės atsakomybės vykdant Projektą negalėjo būti priimti tol, kol Projekto vykdytojo direktorės kaltumas nėra pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pareiškėjas teigė, kad vadovaujantis Rekomendacijų 17 punkto nuostatomis, LVPA turėjo pažeidimo tyrimą baigti nenustatant pažeidimo, o vėliau atnaujinti pažeidimo tyrimą, jei bus gautas teismo sprendimas, patvirtinantis nusikalstamą veiką.

Pareiškėjas nurodė, kad net ir nustačius viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, tokia aplinkybė savaime nereiškia, jog Bendrovė nepasiekė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 2 dalyje ir Juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. birželio 11d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-212 (toliau – ir NPO aprašas) 3, 4, 5 ir 26 punktuose įtvirtinto pirkimo tikslo – neįsigijo reikalingų prekių ir skirtas lėšas panaudojo neracionaliai. Todėl šiuo atveju LVPA, priimdama sprendimą pripažinti netinkamomis finansuoti lėšas, turėjo nustatyti, ar Bendrovė įsigijo prekes, ar šios prekės įsigytos rinkos kainomis ir tik po to, nustačius, kad lėšos panaudotos neracionaliai, proporcingai pažeidimui sumažinti finansavimą. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal NPO aprašo 2 punktą Bendrovė turėjo teisę pasirinkti apklausti tuos tiekėjus, kuriuos jai atrodė reikalinga ir vykdydama viešąjį pirkimą viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principų ji nepažeidė. Pareiškėjas nurodė, kad įrodymų, išskyrus liudytojų pateiktą versiją, jog pareiškėjas reikalavo ir gavo atlygį už pirkimo laimėjimą, byloje nėra.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pritaikyta finansinė korekcija yra neproporcinga nustatytam pažeidimui, nes netinkamomis finansuoti pripažintos visos išlaidos, susijusios su viešbučio programinės įrangos pirkimu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir atsakovas, Ūkio ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių (toliau – ir Atsakomybės taisyklės) 10.3.5 punktu, Taisyklių 195, 197 punktų nuostatomis, įgyvendinančioji institucija, t. y. LVPA, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, 2014 m. sausio 22 d. raštu pateikė Ūkio ministerijai priimtą sprendimą – Išvadą ir siūlymą – sumažinti Projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi ir susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį, nustačius Europos Sąjungos (toliau – ir ES) finansinės paramos naudojimo pažeidimą. Ūkio ministerija, vadovaudamasi Atsakomybės taisyklių, 7.4.2, 7.4.3 punktais, išnagrinėjusi įgyvendinančiosios institucijos Išvadą ir nekeisdama nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdama į Išvadoje įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priėmė Taisyklių 198 punkte nurodytą sprendimą, t. y. Įsakymą Nr. 4-83. LVPA, vadovaudamasi Taisyklių 197 punktu, priima galutinį sprendimą dėl netinkamų finansuoti išlaidų dydžio sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, o Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, neturi teisės keisti LVPA sprendimu nustatytos netinkamų išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, ir priima tik sprendimą dėl LVPA pripažintų netinkamų finansuoti lėšų susigrąžinimo. Todėl pagal Taisyklių 195 punkto nuostatas, įgyvendinant Projektą padaryto pažeidimo tyrimas ir nustatymas yra priskirtinas LVPA kompetencijai.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota analogiškų bylų nagrinėjimo praktika (2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2013, 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013 ir kt.), teigė, kad LVPA sprendimas dėl pažeidimo yra administracinės procedūros sprendimas ir gali būti ginčo objektu administraciniame teisme, nes jis pareiškėjui objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes. LVPA sprendimas dėl pažeidimo ir ginčijami įsakymai turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas. Įsakymas Nr. 4-83 atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jame išdėstytas sprendimas priimtas atsižvelgus į LVPA sprendimą dėl pažeidimo ir nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis priėmimo pagrindas. Taisyklių 1983 punkte numatyta galimybė, o ne pareiga Ūkio ministerijai atidėti LVPA sprendimo dėl pažeidimo nagrinėjimą. Vienašalis Sutarties pakeitimas atliktas ginčijamų įsakymų pagrindu ir yra teisėtas bei pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Agentūra paaiškino, kad Sutarties specialių sąlygų 8.4 ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punktais pareiškėjas įsipareigojo vykdydama pirkimus pagal Projektą vadovautis NPO aprašu. Pareiškėjas, vykdydamas viešbučio programinės įrangos pirkimą apklausos būdu (toliau – ir Pirkimas), 2012 m. sausio 12 d. trims tiekėjams – UAB „Resevation partner LT“, UAB „Dineta” ir UAB „Būtenta” – išsiuntė kvietimus pateikti pasiūlymus iki 2012 m. sausio 17 d. Įvertinusi minėtų ūkio subjektų iki nurodytos datos pateiktus pasiūlymus, atsižvelgdama į tai, kad vertinimo kriterijus – mažiausia kaina, pareiškėjas nusprendė, kad pirkimą laimėjo UAB „Reservation partner LT“, su kuria 2012 m. vasario 27 d. pasirašė sutartį Nr. 120227-1, kurios vertė – 165 000 Lt be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM). LVPA 2013 m. rugsėjo 16 d. gavo Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2013 m. rugsėjo 13 d. raštą, kuriuo pavesta atlikti patikrinimą ir nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai vykdė Sutartį. LVPA 2013 m. spalio 14 d. gavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2013 m. spalio 11 d. raštą, kuriame nurodyta, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 07-1-410-12 dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nusikaltimų valstybei ir nuosavybei, ir kartu su šiuo raštu jai buvo pateikti liudytojų E. R. ir K. R. apklausos protokolai. Atlikdama tyrimą ir išnagrinėjusi jai pateiktus minėtų liudytojų apklausos protokolus bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartį dėl K. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, LVPA, nustatė, kad Bendrovės direktorė D. K. sudarė sąlygas pirkime laimėti UAB „Reservation partner LT”, t. y. leido UAB „Reservation partner LT” pasirinkti savo nuožiūra kitus konkurso dalyvius (UAB „Dineta” ir UAB „Būtenta”), ir už tai, kad laimėjo Pirkimo konkursą, D. K. pareikalavo bei gavo 20 000 Lt atlygį iš UAB „Reservation partner LT” direktoriaus K. R. už tai, kad laimėjo Pirkimo konkursą. Atlikto tyrimo pagrindu LVPA parengė Išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas, vykdydamas Pirkimą, pažeidė NPO aprašo 3, 4, 5 ir 26 punktų reikalavimus. LVPA pateikė Ūkio ministerijai Išvadą ir siūlymą sumažinti Projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi ir susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį, nustačius Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą.

Agentūra teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai baudžiamosios atsakomybės klausimus tapatina su atsakomybe, kylančia iš sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo, todėl ginčijamais įsakymais Bendrovės ar jos direktorės baudžiamosios atsakomybės klausimas nėra sprendžiamas. Šiuo atveju LVPA turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad vykdant Pirkimą buvo padaryti Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimai, teisinio pagrindo baigti pažeidimo tyrimą ir laukti teismo sprendimo įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje nebuvo. Pareiškėjui vykdant Pirkimą nustatyti NPO aprašo nuostatų pažeidimai turėjo įtakos Pirkimo rezultatams, todėl LVPA pagrįstai visas Pirkimo išlaidas pripažino netinkamomis finansuoti išlaidomis. Teisės aktai numato galimybę, bet ne pareigą Ūkio ministerijai atidėti sprendimo pažeidimą, todėl Ūkio ministerija, atsižvelgdama į LVPA pažeidimo tyrimo išvadoje pateiktą siūlymą, priimdama ginčijamus įsakymus teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Via Unica“ skundą atmetė.

Įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir atsižvelgęs į LVAT formuojamą analogiškų bylų nagrinėjimo praktiką (2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2013, 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013), teismas sprendė, kad LVPA Sprendimas dėl pažeidimo ir Įsakymai Nr. 4-83 ir Nr. 4-84 laikytini ir šioje byloje bus vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra Įsakymai, o motyvuojamąja dalimi – Išvada.

Teismas nurodė, kad išanalizavusi iš Panevėžio apygardos prokuratūros ir STT gautą informaciją, atlikusi pažeidimo tyrimą, LVPA Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė: 1) NPO aprašo 3 punkto reikalavimus, nes sudarydamas sąlygas laimėti vienam tiekėjui, t. y. leisdamas Pirkimo laimėtojui pasirinkti kitus Pirkimo konkurse dalyvausiančius dalyvius, bei reikalaudamas atlygio už Pirkimo laimėjimą, nesiekė racionalaus lėšų panaudojimo, bet siekė gauti bei gavo atlygį; 2) NPO aprašo 4 punkto reikalavimus, nes pažeidė lygiateisiškumo bei skaidrumo principus; 3) NPO aprašo 5 punkto ir 26 punkto reikalavimus, nes nesiekė, kad būtų užtikrintas kuo didesnis tiekėjų varžymasis. Išvadoje taip pat konstatuota, kad Projekto vykdytojas, pažeisdamas NPO aprašo nuostatas, taip pat pažeidė vykdomų pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31d. nutarimu Nr. 1179 (toliau – ir Atitikties taisyklės), 8.7, 8.8 punktą, VP2-2.1-ŪM-02-K priemonės „E-verslas LT” projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 4-582 (toliau – ir Aprašas), 18 punktą, Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punkto ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punkto reikalavimus.

Teismas vadovavosi VPĮ 3 straipsnio nuostatomis, pagrindinio viešųjų pirkimų principo – skaidrumo – turinio aiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais, tarp jų ir gero administravimo principu bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir ją aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas vertino, kad pareiškėjas, Projekto vykdymo metu atlikdamas Pirkimą, pažeidė NPO aprašo 3, 4, 5 ir 26 punktų, Atitikties taisyklių 8.7, 8.8 punktų, Aprašo 18 punkto ir Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punkto ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punkto reikalavimus, todėl LVPA, atlikusi išsamų pareiškėjo padaryto pažeidimo tyrimą ir nustačiusi Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą, atsižvelgdama į tai, kad nustatyto pažeidimo ištaisyti neįmanoma, vadovaudamasi Taisyklių 197 punktu pagrįstai nusprendė pripažinti 163 044 Lt Projekto išlaidų netinkamomis finansuoti ir vadovaudamasi Taisyklių 197.2 ir 197.3 punktais pateikė Ūkio ministerijai pagrįstą pasiūlymą pakeisti Sutartį, sumažinti Projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi ir susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį. Teismas konstatavo, kad LVPA Sprendimas dėl pažeidimo ir Įsakymai priimti kompetentingų subjektų, yra teisėti, pagrįsti ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Įsakymo Nr. 4-83 priėmimo procedūrų pažeidimo. Teismas nurodė, kad nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato tokių administracinių aktų įsigaliojimo sąlygų ar laikotarpio, todėl pažeidimo tyrimo išvada įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos. Teismas akcentavo, kad Taisyklių 211 punktas nustato terminą, per kurį pareiškėjai ar projektų vykdytojai turi teisę apskųsti vadovaujančiajai institucijai (Finansų ministerijai) įgyvendinančiosios institucijos (LVPA) veiksmus, todėl negali būti net teorinės galimybės Ūkio ministerijai pažeisti šį Taisyklių punktą. Teismas taip pat nurodė, kad Taisyklių 1983 punkte Ūkio ministerijai yra numatyta galimybė, o ne pareiga, atidėti LVPA sprendimo dėl pažeidimo nagrinėjimą. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai nenustato Ūkio ministerijai pareigos laukti, kol bus išnagrinėtas Projekto vykdytojo, t. y. pareiškėjo, skundas vadovaujančiajai institucijai, teismas padarė išvadą, kad Ūkio ministerija, atsižvelgdama į skundžiamoje LVPA pažeidimo tyrimo išvadoje pateiktą siūlymą, priimdama Įsakymus procedūrinių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Teismas taip pat nepritarė pareiškėjo teiginiui, kad LVPA ir atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl UAB „Via Unica“ atsakomybės vykdant Projektą tol, kol Bendrovės direktorės kaltumas nėra pripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu ir tokias savo sprendimais pažeidė ne tik pareigą administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis, bet ir nekaltumo prezumpciją. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai baudžiamosios atsakomybės klausimus tapatina su atsakomybe, kylančia iš sutartinių įsipareigojimų (šiuo atveju – iš Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 p.) nesilaikymo. Teismas pažymėjo, kad Pirkimo išlaidų pripažinimas netinkamomis finansuoti išlaidomis nėra baudžiamojo pobūdžio sankcija, o tik sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmė. Skundžiamais įsakymais pareiškėjo ar jo direktorės baudžiamosios atsakomybės (taigi ir jų kaltumo nusikalstamos veikos padarymu) klausimas nėra sprendžiamas, todėl Įsakymai pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos nepažeidžia ir pažeisti negali. Teismas vadovavosi LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2327/2011 pateiktais išaiškinimais ir sprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vadovaujantis Rekomendacijų 17 punktu LVPA turėjo pažeidimo tyrimą baigti nenustatant pažeidimo, o vėliau atnaujinti pažeidimo tyrimą, jei bus gautas teismo sprendimas, patvirtinantis nusikalstamą veiką. Teismas vadovavosi Rekomendacijų 17 punktu ir pažymėjo, kad tik tuo atveju, jeigu institucija neturi pagrindo nustatyti pažeidimo, tačiau įtaria nusikalstamą veiką, pažeidimo tyrimas baigiamas, pažeidimas nenustatomas ir laukiama teismo sprendimo dėl nusikalstamos veikos. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pagrindas nustatyti pažeidimą buvo, nes LVPA turimi rašytiniai įrodymai (liudytojų parodymuose ir įsiteisėjusioje Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje dėl K. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės konstatuotos aplinkybės) sudarė pakankamą pagrindą teigti, kad vykdydamas Pirkimą pareiškėjas padarė Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą, todėl LVPA neturėjo teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus.

Teismas nurodė, kad pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 10.13 punktą ir Taisyklių 179 punktą, Ūkio ministerija turi teisę vienašališku sprendimu pakeisti sutartį, kai priima sprendimą sumažinti, sustabdyti arba nutraukti projekto finansavimą ir (arba) nutraukti sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti išmokėtas projekto finansavimo lėšas ar jų dalį, kai projekto vykdytojas nesilaiko sutarties nuostatų. Teismas nustatė, kad Ūkio ministerija vienašališką sprendimą pakeisti Sutartį priėmė vadovaudamasi Įsakymu Nr. 4-83 ir Įsakymu Nr. 4-84, kuriais nuspręsta sumažinti Projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi, pareiškėjas įpareigotas grąžinti išmokėtą projekto finansavimo lėšų dalį bei sumažintas Projekto finansavimui skirtas lėšų kiekis. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad vienašališką Sutarties pakeitimą atsakovas atliko esant Sutartyje numatytam pagrindui ir tokiais savo veiksmais įgyvendino Sutartyje jam suteiktą teisę, todėl atsakovo įvykdytas vienašališkas Sutarties pakeitimas, įformintas Sutarties pakeitime, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad ginčijamais įsakymais jai pritaikyta finansinė korekcija yra neproporcinga nustatytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Aprašo 18 punktu bei Atitikties taisyklių 8.7 ir 8.8 punktais ir sprendė, kad visos išlaidos, patirtos pažeidžiant viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus, yra laikomos netinkamomis finansuoti.

Teismas taip pat vadovavosi NPO aprašo 43 punktu, Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 98 straipsnį (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1083/2006) 99 straipsnio 1 dalies c punktu bei 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1828/2006, nustatančio Reglamento 1083/2006 įgyvendinimo taisykles nuostatomis ir LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2790/2011 padarytomis išvadomis ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui vykdant Pirkimą padaryti teisės aktų reikalavimų bei Sutarties pažeidimai turėjo įtakos Pirkimo rezultatams, konstatavo, kad LVPA teisėtai ir pagrįstai visas Pirkimo išlaidas, kurių vertė – 163 044 Lt, pripažino netinkamomis finansuoti išlaidomis.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 27 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą: panaikinti Įsakymą Nr. 4-83, Įsakymą Nr. 4-83, Išvadą bei Sutarties pakeitimą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo padaryta išvada, kad Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, neturi teisės keisti Agentūros sprendimu nustatytos sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, prieštarauja LVAT praktikai (2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1078-525/2015). Atsižvelgęs į nurodytose LVAT procesiniuose sprendimuose pateiktus išaiškinimus bei į atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją, jog jis pažeidimo netyrė ir pritarė Agentūros sprendimui, pareiškėjas tvirtina, kad tai galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą. Galimybė sprendimo pagrindimą išdėstyti kituose dokumentuose, kurie yra sudėtine sprendimo dalis, nepašalina Taisyklių 198 punkte eksplicitiškai įtvirtintos Ūkio ministerijos pareigos, detalizuotos Taisyklių 1981 punkte, iš esmes išnagrinėti (patikrinti) projekto vykdytojui pareikštus įtarimus dėl pažeidimo bei motyvuoti taikomas poveikio priemones.

2. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nei Agentūroje nei Ūkio ministerijoje išdėstyti savo pozicijos ir taip pažeista jo teisė būti išklausytam bei gero administravimo principai.

3. Teismo sprendimas yra be motyvų ir tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti sprendimą. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas tik nurašė Ūkio ministerijos ir LVPA atsiliepimuose nurodytus argumentus ir nepasisakė dėl pareiškėjo motyvų, kurie turi esminės reikšmės bylos baigčiai.

4. Teismas neišnagrinėjo pareiškėjo argumento, jog Išvadoje bei Įsakymuose turėjo būti atsižvelgta į Rekomendacijos 4 punkte įtvirtintą proporcingumo principą bei vadovaujantis Rekomendacijų 26 punktu, ir į Gairių nuostatas (21 p.). Pareiškėjas nurodo, kad jei teismas laikytų, kad Bendrovė pažeidė viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas, netinkamomis finansuoti turėtų būti pripažintos 40 761 Lt (163 044 Lt x 25 proc.) dydžio lėšos ir atitinkamai pareiškėjas turėtų būti įpareigotas grąžinti arba turėtų būti išskaičiuota iš mokėjimo prašymo 20 380,50 Lt dydžio suma.

5. Teismo sprendime neatsižvelgta į pareiškėjo argumentus dėl nesutikimo su Išvados dalimi, kurioje nurodyta, kad Bendrovė pažeidė viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principus, nes sudarė sąlygas laimėti pirkimo laimėtojui, t. y. leido pirkimo laimėtojui pasirinkti kitus pirkimo konkurse dalyvausiančius tiekėjus bei reikalavo atlygio už pirkimo laimėjimą ir jį gavo. Pareiškėjas vadovaujasi NPO aprašo 2 punktu ir nurodo, kad Bendrovė turėjo teisę pasirinkti apklausti tuos tiekėjus, kuriuos jai atrodė reikalinga. Taip pat nurodo, kad Bendrovė kitų asmenų veiksmų negali kontroliuoti, todėl teigti, kad ji sudarė sąlygas laimėti pirkimo laimėtojui, t. y. leido pirkimo laimėtojui pasirinkti kitus pirkimo konkurse dalyvausiančius tiekėjus nėra pagrindo. Pareiškėjas pažymi, kad įrodymų, išskyrus liudytojų pateiktą versiją, kad Bendrovė reikalavo ir gavo atlygį už pirkimo laimėjimą, byloje taip pat nėra, todėl Bendrovė nepažeidė viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principų.

6. Kol nėra priimtas teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, LVPA negalėjo laikyti liudytojų apklausos protokolus ir 2013 m. spalio 25 d. Panevėžio miesto apylinkes teismo nutartį dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybes neginčijamais įrodymais, jog Projekto vykdytojas padarė kokius nors Projekto pažeidimus. Pareiškėjas pažymi, kad LVPA informaciją apie galimai padarytą pažeidimą gavo iš valstybės institucijos, o nenustatė pati, todėl LVPA vadovaujantis Rekomendacijų 17 punktu turėjo pažeidimo tyrimą baigti nenustatant pažeidimo, o vėliau atnaujinti pažeidimo tyrimą, jei bus gautas teismo sprendimas, patvirtinantis nusikalstamą veiką.

Atsakovas Ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas, be motyvų, nurodytų atsiliepime į skundą, grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas teisingai aiškino ir taikė Taisyklių 1881, 197, 198 punktus ir sprendė, kad Ūkio ministerija yra saistoma Agentūros priimamų sprendimų dėl pažeidimo konstatavimo ir netinkamomis finansuoti išlaidų sumos, todėl Ūkio ministerija, gavusi Agentūros sprendimą dėl pažeidimo ir tam tikrą pasiūlymą, priima vieną iš Taisyklių 198 punkte numatytų sprendimų. Vadovaujasi LVAT praktika (2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013, 2014 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1927/2014, 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-325-822/2015).

2. Administracinio spendimo formos ir turinio trūkumai ar kiti formalūs jo priėmimo procedūros pažeidimai nėra pakankamas pagrindas tokiam sprendimui panaikinti, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti priimtas iš esmės neteisingas sprendimas (LVAT administracinė byla Nr. A14-1757/2005, administracinė byla Nr. A502-929/2012).

3. Teismas tinkamai motyvavo sprendimą. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovavosi tiek teisės normomis, tiek ir teisine sąmone bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas, be motyvų, nurodytų atsiliepime į skundą, grindžiamas šiais argumentais:

1. Ūkio ministras, sutikdamas su Agentūros pažeidimų tyrimo išvada, neprivalo joje nustatytų aplinkybių (motyvų) perkelti į įsakymus (LVAT administracinė byla Nr. A556-633/2008, administracinė byla Nr. A756-253/2010, administracinė byla Nr. A63-313/2012 ir kt.).

2. Pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes Agentūra užtikrino pareiškėjo teisę žinoti apie vykdomų procedūrų esmę ir galimas Bendrovės veiksmų pasekmes, sudarė galimybę būti išklausytam, pateikti nuomonę ir paaiškinimus, tačiau pareiškėjas šia galimybe nesinaudojo.

3. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

4. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pritaikyta finansinė korekcija yra neproporcinga nustatytam pažeidimui. Vadovaujasi Atitikties taisyklių 8.7 bei 8.8 punktais ir nurodo, jog visos išlaidos, patirtos pažeidžiant pirkimus reglamentuojančius teisės aktus, yra laikomos netinkamomis finansuoti (LVAT administracinė byla Nr. A63-2790/2011).

5. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad LVPA vadovaujantis Rekomendacijų 17 punktu turėjo pažeidimo tyrimą baigti nenustatant pažeidimo, o vėliau atnaujinti pažeidimo tyrimą, jei bus gautas teismo sprendimas, patvirtinantis nusikalstamą veiką. Pagal Rekomendacijas teismo sprendimo dėl nusikalstamos veikos laukiama tik nesant pagrindo nustatyti pažeidimą, o nagrinėjamu atveju pagrindas nustatyti pažeidimą yra. Nors pareiškėjas nesutinka su liudytojų parodymais, tačiau nepateikia įrodymų, kurie paneigtų liudytojų duotus paaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Via Unica“ įgyvendinant Projektą padarytų teisės aktų pažeidimų, dėl kurių buvo netinkamomis finansuoti pripažintos dalis Projekto lėšų, šia dalimi sumažintas Projekto finansavimas ir pareiškėjui nurodyta grąžinti neteisėtai gautos paramos dalį.

Nesutikdamas su administraciniais aktais, vadovaujantis kuriais buvo sumažintas Projekto finansavimas ir nurodyta grąžinti dalį lėšų, bei Sutarties vienašaliu pakeitimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad Išvada ir Įsakymai priimti kompetentingų subjektų, yra teisėti, pagrįsti ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Įsakymai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir teismo padarytos išvados neatitinka LVAT praktikos, teismo sprendimas yra be motyvų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad priimant ginčijamus administracinius sprendimus buvo pažeista jo teisė būti išklausytam bei gero administravimo principas, o pritaikyta finansinė korekcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodo, kad viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė, o liudytojų parodymų, vadovaujantis kuriais buvo konstatuotas pažeidimas, nepakanka ir jais negalima vadovautis tol, kol nėra priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, todėl Agentūra vadovaudamasi Rekomendacijų 17 punktu turėjo pažeidimo tyrimą baigti nenustatant pažeidimo.

Įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, bylos faktinių aplinkybių visumą, taikytinų teisės aktų nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2013 m. spalio 14 d. Agentūroje gautas 2013 m. spalio 11 d. raštas (I t., b. l. 150), kuriuo Agentūra informuota apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nusikaltimų valstybei ir nuosavybei. Kartu su šiuo raštu Agentūrai buvo pateikta dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos – E. R. ir K. R. apklausos protokolų kopijos (I t., b. l. 151–160). Agentūra 2013 spalio 15 d. pradėjo UAB „Via Unica“ galbūt padaryto pažeidimo tyrimą, kuris buvo baigtas 2014 m. sausio 10 d. surašant Išvadą (I t., b. l. 9–15). Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjui įgyvendinant Projektą vykdant viešbučio programinės įrangos pirkimą apklausos būdu (2012 m. sausio 12 d.) buvo pažeisti: NPO aprašo 3–5 bei 26 punktai, Atitikties taisyklių 8.7–8.8 punktai, Aprašo 18 punktas bei Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punktas ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punktas. Iš E. R. ir K. R. STT pateiktų paaiškinimų ir 2013 m. spalio 25 d. nutarties, kuria patvirtintas Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės 2013 m. spalio 25 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, Agentūra nustatė, kad Bendrovės direktorė sudarė sąlygas Pirkime laimėti UAB „Reservartion partner LT“, t. y. leido UAB „Reservartion partner LT“ pasirinkti savo nuožiūra kitus konkurso dalyvius (UAB „Dineta“ ir UAB „Būtenta“), pareikalavo bei gavo 20 000 Lt atlygį iš UAB „Reservartion partner LT“ direktoriaus K. R. už tai, kad jis laimėjo Pirkimo konkursą. Išvadoje Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 197 punktu, priėmė sprendimą pripažinti 163 044 Lt projekto išlaidų netinkamomis finansuoti ir, vadovaudamasi Taisyklių 197.2 bei 197.3 punktais pateikė siūlymą Ūkio ministerijai: 1) pakeisti Sutartį; 2) sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi – 81 522 Lt; 3) susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį – 35 622 Lt taikant lėšų pervedimo būdą; 4) išskaičiuoti nesumokėtų netinkamų finansuoti išlaidų sumą – 91 800 Lt iš Projekto vykdytojo teikiamuose mokėjimo prašymuose nurodytos sumos, nes lėšos Projekto vykdytojui dar nesumokėtos. Ūkio ministras Įsakymu Nr. 4-83 be kita ko: 1. sumažino Projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi – 81 522 Lt ES fondų lėšų; 2.1 nustatė, kad projekto vykdytojas per 60 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos privalo grąžinti 35 622 Lt ES fondų lėšų į Ūkio ministerijos sąskaitą; 2.2 nustatė, kad Projekto vykdytojas moka pagalbos išmokėjimo dieną Europos Komisijos nustatyto dydžio metines palūkanas; nustatė, kad Projekto vykdytojas moka 0,03 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, jei vėluoja grąžinti Įsakymo 2.1 bei 2.2 punktuose nurodytas lėšas. Ūkio ministras Įsakymu Nr. 4-84 (I t., b. l. 8) pakeitė Ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-274  „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Ekonomikos augimo veiksmų programą, skyrimo“ 68 punktą atitinkamai sumažindamas Projekto finansavimą. Sutarties vienašaliu pakeitimu (I t., b. l. 26–37) buvo pakeista Sutartis ir atitinkamai sumažinta Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma.

Dėl Išvados ir Įsakymų kaip vientiso dokumento vertinimo

Vienas iš esminių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Išvadą laikė skundžiamų Įsakymų motyvuojamąja dalimi ir pripažino, kad Įsakymai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir tokia teismo išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1078-525/2015). Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011). Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A822-800/2013, neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius. Toks dokumentas jau įgyja teisinę galią ir gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, bet iki tokio akto priėmimo atliktas darbas, gauta informacija, įforminta bet kokios formos dokumente (ataskaitoje, patikrinime, išvadoje ir kt.), atspindintys individualiam administraciniam aktui priimti reikalingus duomenis, paprastai neskundžiama ABTĮ nustatyta tvarka. Tai tik ištaka, tarnaujanti individualiam administraciniam aktui priimti. Pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą, tad priimant individualų administracinį aktą neretai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-800/2013; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2012, 364–377 p.). Taigi jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tokiu atveju individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014; 2015 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015; 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-26-552/2015; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-410-552/2015; 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1456-143/2015). Administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad atitinkamos administracinės procedūros dokumentas, kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir kurio pagrindu priimamas individualus administracinis aktas, sukeliantis materialines teisines pasekmes, yra to administracinio akto neatskiriamoji (motyvuojamoji) dalis. Pagal tokią procedūrą priimtame individualiame administraciniame akte nėra būtina iš naujo išdėstyti aplinkybes, kurios nustatytos procedūriniame dokumente, jei individualų administracinį aktą priimantis viešojo administravimo subjektas visiškai sutinka su procedūriniame dokumente nustatytomis aplinkybėmis ir jų nepapildo, nepakeičia. Individualus administracinis aktas, kuris priimtas vadovaujantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, sudarančiu to akto motyvuojamąją dalį, VAĮ 8 straipsnio prasme negali būti vertinamas neatitinkančiu šios įstatymo normos reikalavimų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad individualus administracinis aktas priimtas vadovaujantis procedūriniu dokumentu, kuris nepagrįstas, nemotyvuotas ir pan. Asmuo, nesutinkantis su jam sukeliančiu materialines teisines pasekmes individualiu administraciniu aktu, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, paduodamas teismui skundą dėl tokio akto gali išdėstyti savo nesutikimo motyvus ir dėl procedūrinio dokumento. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio administracinio akto, turi vertinti jį kartu su procedūriniu dokumentu (motyvuojamąja dalimi) kaip vientisą aktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014; 2014 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-779/2014, ir kt.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiškose bylose, kuriose ginčijami ministrų įsakymai dėl taikomų finansinių korekcijų, yra gana nuosekli – pripažįstama, kad pažeidimo tyrimo išvada ir ministro įsakymai laikytini ir turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra ministro įsakymai, o motyvuojamąją – pažeidimo tyrimo išvada (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013; 2014 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1927/2014; 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-325-822/2015; 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1313-662/2015; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2087-146/2015; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-524-556/2016; 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-398-492/2016).

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose (2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1078-525/2015) pateiktais išaiškinimais, nes, pirma, skiriasi bylų faktinės aplinkybės – nėra pagrindo teigti, kad šioje administracinėje byloje ginčijamų įsakymų turinys sutampa su administracinių aktų, kurie buvo panaikinti pareiškėjo nurodytose bylose, turiniu. Antra, kiekvienoje administracinėje byloje atliekamas individualus administracinių aktų teisėtumo bei pagrįstumo vertinimas, ir atitikimas VAĮ 8 straipsnio reikalavimams yra analizuojamas savarankiškai kiekvienoje administracinėje byloje, todėl tai, kad pareiškėjo nurodytose bylose ginčyti administraciniai aktai buvo pripažinti neatitinkantys VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, neįpareigoja tokio pat sprendimo priimti ir šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas ministro įsakymo bei pažeidimo tyrimo išvados kaip vientiso dokumento vertinimas nepaneigia Taisyklių (2012 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 510 redakcija, galiojusi skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu) 198 punkte įtvirtintos ministerijos pareigos galutinį sprendimą priimti tik išnagrinėjus gautą pažeidimo tyrimo išvadą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad diskrecijos ribojimas priimant vieną iš Taisyklių 198 punkte numatytų sprendimų nekeisti nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, reiškia, kad priimant sprendimą dėl projekto finansavimo, negali būti bloginama projekto vykdytojo padėtis, tačiau, remiantis Taisyklių 1981 punktu, jeigu ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai gavus įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo ir jį nagrinėjant ar jau išnagrinėjus paaiškėja naujų aplinkybių, kurių įgyvendinančioji institucija nenagrinėjo nustatydama pažeidimą, ministerija ir (ar) kita valstybės institucija nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo įgyvendinančiosios institucijos sprendimo dėl pažeidimo gavimo dienos, paprašo įgyvendinančiąją instituciją įvertinti paaiškėjusias naujas aplinkybes ir, jeigu būtina, atitinkamai pakeisti sprendimą dėl pažeidimo. Minėtos taisyklių nuostatos patvirtina, kad ministerija ir (ar) kita valstybės institucija turi teisinę galimybę savarankiškai vertinti pažeidimo tyrimo išvadą bei nesutikti su įgyvendinančiosios institucijos sprendimu, ir tai lemia jų kompetenciją priimti galutinį administracinės procedūros sprendimą sukeliantį pareiškėjui savarankiškas teisines pasekmes (2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1101/2014).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrįstai sprendė, kad Išvada ir Įsakymai laikytini ir turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra Įsakymai, o motyvuojamąją – Išvada.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Atitinkamai, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog priimant ginčijamus aktus nebuvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir įvertinusi Įsakymų bei Išvados turinį, sprendžia, kad jie iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Iš skundžiamų aktų, juos vertinant kartu su Išvada, teisėjų kolegijai akivaizdu, kokiais faktais ir teisės normomis yra pagrįsti šie sprendimai – aiškus jų pagrindu susiklostantis visuomeninių santykių turinys, galima lengvai identifikuoti suinteresuotų asmenų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Skundžiamų aktų turinys ir forma objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ką iš esmės pareiškėjas ir padarė pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui.

Dėl vykdant Pirkimą padarytų viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų bei Sutarties pažeidimų

Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl jam inkriminuojamų viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nurodo, kad vadovaudamasi NPO aprašo 2 punktu Bendrovė turėjo teisę pasirinkti apklausti tuos tiekėjus ir negali kontroliuoti kitų asmenų veiksmų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad įrodymų, išskyrus ikiteisminio tyrimo metu liudytojų pateiktą versiją, byloje nėra, o kol nėra baigta baudžiamoji byla, nėra pagrindo vadovautis ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais.

Kaip buvo pažymėta, Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjui įgyvendinant Projektą ir vykdant viešbučio programinės įrangos sukūrimo paslaugų pirkimą apklausos būdu (2012 m. sausio 12 d.) buvo pažeisti: NPO aprašo 3–5 bei 26 punktai, Atitikties taisyklių 8.7–8.8 punktai, Aprašo 18 punktas bei Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punktas ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punktas, nes  Bendrovės direktorė sudarė sąlygas Pirkime laimėti UAB „Reservartion partner LT“, t. y. leido UAB „Reservartion partner LT“ pasirinkti savo nuožiūra kitus konkurso dalyvius (UAB „Dineta“ ir UAB „Būtenta“), pareikalavo bei gavo 20 000 Lt atlygį iš UAB „Reservartion partner LT“ direktoriaus K. R. už tai, kad jis laimėjo Pirkimo konkursą.

Sutarties Specialiųjų sąlygų 8.4 punktu bei Bendrųjų sąlygų 2.1.8 punktu pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimą vykdydamas pirkimus pagal Projektą vadovautis NPO aprašu. Pasirašydamas Sutartį pareiškėjas patvirtino, kad jeigu įgyvendindamas Projektą, nesilaikys Sutarties sąlygų ir (arba) pažeis Lietuvos Respublikos ir (arba) ES teisės aktus, įgyvendinančioji institucija turės teisę inicijuoti, o Ministerija ir (arba) kita valstybės institucija turės teisę vienašaliu sprendimu sumažinti, sustabdyti arba nutraukti Projekto finansavimą ir (arba) nutraukti Sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti sumokėtas Projekto finansavimo lėšas ar jų dalis pagal Ministerijos ir (arba) kitos valstybės institucijos sprendimo nuostatas (Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.1 p.).

NPO aprašas (2009 m. gruodžio 16 d. įsakymo 1K-447 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu – 2012 m. sausio 12 d.) nustato reikalavimus pirkimams, vykdomiems juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal VPĮ, tačiau įgyvendina arba numato įgyvendinti bendrai finansuojamus iš Europos Sąjungos fondų lėšų projektus, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, išskyrus pagal finansų inžinerijos priemones įgyvendinamus projektus (NPO aprašo 1 p.). Pareiškėjas kaltinamas pažeidęs NPO aprašo II skirsnyje, 3–5 punktuose nustatytus pirkimo tikslą ir pagrindinius principus bei NPO aprašo 26 punkte įtvirtintą pirkimo vykdymo reikalavimą.

Pirkimo tikslas – vadovaujantis NPO apraše nustatytais reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti projekto vykdytojui ir (arba) partneriui reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (NPO aprašo 3 p.). Projekto vykdytojas ir (arba) partneris užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras, nustatant laimėtoją ir vykdant pirkimo sutarties reikalavimus būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų (NPO aprašo 4 p.). Projekto vykdytojas ir (arba) partneris pirkimus turi vykdyti taip, kad būtų užtikrintas kuo didesnis tiekėjų varžymasis ir pirkimo rezultatas – įsigytų prekių, paslaugų ar darbų kainos – neviršytų analogiškų prekių, paslaugų ar darbų vidutinių rinkos kainų (NPO aprašo 5 p.). Projekto vykdytojas ir (arba) partneris privalo visiems tiekėjams taikyti vienodus reikalavimus ir kriterijus, suteikti vienodas galimybes ir pateikti vienodą informaciją (NPO aprašo 26 p.).

Kaip buvo pažymėta, nurodytų teisės nuostatų pažeidimu pareiškėjas kaltinamas, nes vadovaujantis liudytojų ikiteisminiame tyrime duotais parodymais (I t., b. l. 151–160) nustatyta, kad su Pirkimo laimėtoju buvo iš anksto susitarta ir kvietimai pateikti pasiūlymą išsiųsti laimėtojo UAB „Resevation partner LT“ nurodytoms įmonėms. UAB „Resevation partner LT“ direktorius K. R. apklaustas liudytoju ikiteisminiame tyrime paaiškino, kad su Bendrovės direktore sutarė, kad jo vadovaujama įmonė dalyvaus Bendrovės vykdomuose programinės įrangos sukūrimo paslaugų viešuosiuose pirkimuose, sutarė dėl paslaugų kainos, Bendrovės direktorė paprašė jo padėti šiuos pirkimus organizuoti ir paprašė ne mažiau 10 proc. nuo sandorio sumos už tai, kad UAB „Resevation partner LT“ laimės Pirkimo konkursą. K. R. taip pat paaiškino, kad pasiūlė konkurse dalyvauti UAB „Būtenta“ ir UAB „Dineta“, joms nurodė preliminarią darbų kainą (I t., b. l. 156). Šias aplinkybes patvirtino ir UAB „Dineta“ direktorius E. R. nurodydamas, jog K. R. jam paaiškino, jog darbų kaina yra apie 180 000 Lt (I t., b. l. 152). Byloje nustatyta, kad kvietimai teikti pasiūlymus buvo išsiųsti UAB „Būtenta“ ir UAB „Dineta“ bei UAB „Resevation partner LT“ (I t., b. l. 184). UAB „Resevation partner LT“ pateikė pasiūlymą, kuriame nurodyta perkamų paslaugų vertė – 165 000 Lt be PVM (II t., b. l. 1), UAB „Dineta“ pateikto pasiūlymo vertė – 180 000 Lt be PVM (II t., b. l. 10), UAB „Būtenta“ pateikto pasiūlymo vertė – 172 000 Lt be PVM. Byloje nustatyta, kad Pirkimo konkurso laimėtoju pripažinta UAB „Resevation partner LT“ ir su ja pasirašyta sutartis (I t., b. l. 163–166).

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su Agentūros padarytomis išvadomis, kad vykdant Pirkimą buvo pažeisti esminiai jo principai bei nepasiektas viešųjų pirkimų tikslas. Tai, kad faktiškai Bendrovei buvo suteiktos Pirkimu įsigytos paslaugos, savaime nereiškia, jog buvo pasiektas viešųjų pirkimų tikslas, nes realiai dėl paslaugų įsigijimo iš konkretaus subjekto buvo sutarta dar iki Pirkimo pradžios, todėl realiai viešasis pirkimas buvo įvykdytas tik dėl akių nesivadovaujant viešųjų pirkimų principais.

Taip pat atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad liudytojų parodymų nepakako konstatuoti pažeidimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys, vadovaujantis kurių paaiškinimais buvo konstatuotas viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų bei Sutarties pažeidimas, buvo tie, kurie tiesiogiai dalyvavo vykdant Pirkimą. Be to, vienas iš liudytojų, kurių parodymais vadovavosi Agentūra – K. R. – pripažino, kad Pirkimas vyko neskaidriai, kad už laimėjimą iš jo buvo reikalaujamas atlygis, kurį jis sumokėjo Bendrovės direktorei. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ikiteisminiame tyrime liudytojų duotus parodymus apie vykdytą Pirkimą – t. y. neįrodė, kad Pirkimas vyko kitaip, nei nustatė Agentūra.  Atsižvelgusi į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Agentūros surinktų įrodymų pakako, kad būtų galima konstatuoti pažeidimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad kol nepriimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, nepagrįstai vadovautasi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad teisės aktais nėra reglamentuota, vadovaudamasi kokiais įrodymais pažeidimo tyrimą atliekanti institucija turi teisę konstatuoti padarytą pažeidimą. Įvertinusi pažeidimo, kurio padarymu kaltinamas pareiškėjas, pobūdį, Agentūros vykdomos kontrolės esmę, bei atsižvelgusi į kitas šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog Agentūra konstatuodama pažeidimą neturėjo teisės vadovautis ikiteisminio tyrimo medžiaga, kol nėra priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir procedūriniu pažeidimu – nurodo Rekomendacijų 17 punktą ir teigia, kad kol nėra priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, Agentūra turėjo pažeidimo tyrimą baigti nenustatant pažeidimo. Su šiuo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka.

Rekomendacijų 17 punkte (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-451 redakcija, galiojusi ginčijamų aktų priėmimo metu) be kita ko nustatyta, kad jeigu nustačiusi pažeidimą institucija įtaria ir nusikalstamą veiką, apie tai ji nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, raštu informuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, vadovaujančiąją instituciją, ministeriją ir (ar) kitą valstybės instituciją; kartu su pranešimu apie pažeidimą institucija Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikia visą turimą su įtariama nusikalstama veika susijusią informaciją ir dokumentų kopijas; pažeidimo tyrimo ir nustatymo veiksmus institucija atlieka nelaukdama teismo sprendimo dėl nusikalstamos veikos; jei institucija neturi pagrindo nustatyti pažeidimo, tačiau įtaria nusikalstamą veiką, pažeidimo tyrimas baigiamas ir pažeidimas nenustatomas; pažeidimo tyrimas atnaujinamas, kai gaunamas teismo sprendimas, patvirtinantis nusikalstamą veiką.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas – jeigu institucija neturi pagrindo nustatyti pažeidimo, tačiau įtaria nusikalstamą veiką, pažeidimo tyrimas baigiamas, pažeidimas nenustatomas ir laukiama teismo sprendimo dėl nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pagrindas nustatyti pažeidimą buvo, nes Agentūros turimi duomenys sudarė pakankamą pagrindą teigti, kad vykdydamas Pirkimą pareiškėjas padarė Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą.

Dėl gero administravimo principo pažeidimo

Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, nes jam nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti nei Agentūrai atliekant tyrimą, nei atsakovui priimant sprendimus.

Viešojo administravimo subjekto pareiga informuoti ir suteikti galimybę pasisakyti Lietuvos Respublikos teisėje kildinama iš gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinamas konstitucinis imperatyvas – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Pastebėtina, kad gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2002 gruodžio 12 d. sprendimą Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama būtinybė viešojo administravimo subjektui, net ir turint pažeidimus patvirtinančių įrodymų, laikytis gero administravimo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 24 d. gavo Agentūros 2013 m. spalio 22 d. raštą Nr. R4-12530 (13.3.14-35) „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo tyrimo ir mokėjimo prašymų nagrinėjimo sustabdymo (projekto kodas Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-02-153)“ (I t., b. l. 30), kuriuo pareiškėjas informuotas apie tai, kad yra pradėtas įtariamo pažeidimo tyrimas dėl Bendrovės Projekto bei kad, vadovaujantis Taisyklių 63.2 punktu yra sustabdytas galutinio mokėjimo prašymo nagrinėjimas. Nustatyta, kad Bendrovė 2013 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 626 (I t., b. l. 137) kreipėsi į Agentūrą, prašydama pateikti turimą ikiteisminio tyrimo medžiagą bei prokuroro leidimą skelbti ikiteisminio tyrimo medžiagą, kad galėtų nuspręsti, ar ginčyti sprendimą sustabdyti galutinio mokėjimo prašymo nagrinėjimą. Atsakymą į šį raštą Agentūra pateikė 2013 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. R4-13895(13.3.14-357) „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo tyrimo ir mokėjimo prašymų nagrinėjimo sustabdymo (projekto kodas Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-02-153)“ (I t., b. l. 135–136). Teisėjų kolegija nustatė, kad 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. R4-098(13.2.3-2205) „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo tyrimo (projekto kodas Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-02-153)“ (I t., b. l. 133–134) Agentūra informavo pareiškėją dėl kokio pažeidimo yra atliekamas tyrimas, nurodė pareiškėjo galbūt pažeistus teisės aktus – Taisyklių 187 punktą bei Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punktą, Atitikties taisyklių 8.7–8.8 punktus, įvardijo su įtariamu pažeidimu susijusių išlaidų sumą – 163 044 Lt ir paprašė iki 2014 m. sausio 10 d. pateikti argumentus dėl įtariamo pažeidimo, išaiškino, kad nurodytu terminu paaiškinimų nepateikus, pažeidimo tyrimas bus baigiamas vadovaujantis turima informacija. Bendrovė 2014 m. sausio 9 d. Agentūrai pateiktame rašte Nr. 6 (I t., 132) nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga gali būti naudojama tik ikiteisminio tyrimo tikslais ir tai, kad Agentūra pareiškė reikalavimus pateikti argumentus dėl įtariamo pažeidimo reiškia, jog Agentūra negali pateikti nešališkos specialisto išvados ikiteisminiame tyrime ir privalo nusišalinti nuo specialisto funkcijų, todėl pareiškėjas šiuo raštu prašė Agentūros susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų ir panaikinti 2014 m. sausio 3 d. rašte pateiktą reikalavimą Bendrovei dėl argumentų pateikimo. Taip pat nustatyta, kad 2014 m. sausio 22 d. Bendrovėje buvo gautas ir Agentūros 2014 m. sausio 22 d. raštas Nr. R4-955(13.1.5) „Dėl nustatyto Europos sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo (projekto kodas Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-02-153)“, kuriuo Bendrovei pateikta Išvada (I t., b. l. 35).

Nustatytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie atliekamą tyrimą, inkriminuojamą pažeidimą, jam sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, išaiškintos paaiškinimų nepateikimo pasekmės, todėl teigti, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidus gero administravimo principą, nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus Agentūrai ar Ūkio ministerijai, priešingai, byloje esantys įrodymai liudija, kad tokia jo teisė nebuvo varžoma.

Dėl pareiškėjui pritaikytos sankcijos proporcingumo

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jam pritaikyta neproporcinga sankcija, nes turėjo būti atsižvelgta į Gairių priedo lentelės 21 grafos nuostatas ir jam turėjo būti paskirta 25 proc., o ne 100 proc. sutarties sumos finansinė korekcija. Su šiuo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad vadovaujantis Rekomendacijų 26 punktu, jei nustatytas pažeidimas yra susijęs su pirkimu pagal NPO aprašą, institucija, teikdama Rekomendacijų 25 punkte nurodytus pasiūlymus (pagal Taisyklių 197 p.), atsižvelgia į Gairių nuostatas. Įvertinusi Išvados turinį, teisėjų kolegija nenustatė, kad teikdama Taisyklių 197 punkte nurodytą pasiūlymą Agentūra būtų nurodžiusi, kad siūloma taikyti sankcija parinkta atsižvelgus ir į Gairių nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, nuosekliai laikosi pozicijos, kad vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu atitinkamas individualus administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Nustatant, ar buvo pažeistos atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, turi būti atsižvelgiama į atitinkamo akto priėmimo procedūrai nustatytus teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1487/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Gairių tikslas – parengti rekomendacijas, skirtas nustatyti finansines pataisas, taikytinas pažeidimams, nustatytiems taikant Bendrijos teisės aktus dėl viešojo pirkimo sutarčių, bendrai finansuojamų iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo 2000–2006 ir 2007–2013 m. programavimo laikotarpiais, sudarymo tvarkos. Gairėse be kita ko nustatyta, kad atsakingoms valstybių narių valdžios institucijoms rekomenduojama taikyti tuos pačius kriterijus ir normas taisant pažeidimus, kuriuos jų tarnybos nustatė atlikdamos Reglamento (EB) Nr. 438/2001 4 ir 10 straipsniuose ir Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 60 straipsnio b punkte bei 62 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytus tikrinimus ir kitokio tipo tikrinimus, nepažeidžiant galimybės taikyti griežtesnes priemones. Gairėse taip pat nurodyta, kad jų priede pateiktoje lentelėje nurodyti atvejai yra nustatomi dažniausiai; kitiems lentelėje nenurodytiems atvejams taikomi tie patys principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Gairių tikslus bei kitas nuostatas sprendžia, kad Gairėse yra nustatytos orientacinės finansinės korekcijos (pataisos) ir jų priede pateiktas nebaigtinis atvejų, kada taikomos finansinės korekcijos, sąrašas, be to Gairės nepaneigia valstybių narių valdžios institucijų, kurioms šios Gairės nėra tiesiogiai adresuojamos, teisės taikyti ir griežtesnes priemones.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Gairių priedo lentelės 21 grafoje nurodytą pažeidimą – nesilaikoma pakankamo viešumo ir skaidrumo laipsnio – sutartis sudaryta be tinkamo konkurso, dėl to pažeidžiamas skaidrumo principas – rekomenduojama korekcija – 25 proc. sutarties sumos, bei atsižvelgusi į pažeidimų, kurių padarymu kaltinamas pareiškėjas, pobūdį, sprendžia, kad taikant sankciją pareiškėjui nebuvo pagrindo atsižvelgti būtent į šį Gairių punktą. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs esmines NPO aprašo nuostatas, nes jo vykdytu Pirkimu nebuvo pasiektas pirkimo tikslas (3 p.), pažeisti nediskriminavimo ir skaidrumo principai (4 p.), nebuvo užtikrintas kuo didesnis tiekėjų varžymasis (5 p.) ir tiekėjams nebuvo taikyti vienodi reikalavimai ir kriterijai, suteiktos vienodos galimybės ir pateikta vienoda informacija (26 p.). Pareiškėjo padarytas pažeidimas lėmė tai, kad jo įvykdytos Pirkimo procedūros neatitiko viešojo pirkimo esmės, nes su laimėtoju buvo sutarta dar iki tada, kai buvo organizuotas pats viešasis pirkimas, todėl viešojo pirkimo procedūros buvo atliktos tik dėl akių.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai, juos vertinant Gairėse įtvirtintų kriterijų kontekste, laikytini sunkiais, už juos gali būti skiriama 100 proc. finansinė korekcija (pvz., už Gairių priedo lentelės 7 grafoje nurodytą pažeidimą – neteisėti atrankos ir (arba) sutarties pasirašymo kriterijai, nustatyti įgyvendinant kvietimo teikti pasiūlymus procedūrą – nustatyta 100 proc. finansinė korekcija, kai sąmoningai yra siekiama tam tikrus konkurso dalyvius pašalinti iš konkurso). Be to kaip minėta, Gairės nepaneigia valstybių narių valdžios institucijų teisės taikyti ir griežtesnes priemones.

Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, jog tai, kad Išvadoje nenurodyta, kad Ūkio ministerijai teikiamas pasiūlymas parengtas atsižvelgus į Gaires, nelemia nei Išvados, nei jos pagrindu priimtų kitų administracinių aktų – Įsakymų bei Sutarties pakeitimo neteisėtumo. Agentūra, nustačiusi pažeidimą bei atsižvelgusi į Atitikties taisyklių 8.7–8.8 punktus, Aprašo 18 punktą bei Sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punktą, pagrįstai netinkamomis finansuoti pripažino visą viešojo pirkimo sutarties sumą ir pareiškėją įpareigojo grąžinti išmokėta jos dalį.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir tai sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.

Visų pirma, pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Antra, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant ABTĮ normas, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008).

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus ABTĮ (86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), teismas sprendime motyvuotai atsakė į pareiškėjo reikalavimus, nurodė teisės normomis pagrįstus argumentus. Tai, kad teismo nuomonė tam tikrais teisės aiškinimo bei faktų vertinimo klausimais sutampa su vienos iš proceso šalių pateiktu vertinimu ir teismas tai nurodo sprendime, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo tenkinti jo skundą ir be kita ko panaikinti Išvadą. Pažymėtina, kad reikalavimą panaikinti Išvadą pareiškėjas buvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartimi buvo atsisakyta šį reikalavimą priimti, ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi. Pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nustačius, kad įsiteisėjusia nutartimi yra atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Išvados panaikinimo, šis reikalavimas negali būti reiškiamas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat akcentuotina, kad skundo reikalavimą panaikinti Išvadą buvo atsisakyta priimti, nes tai yra tarpinis procedūrinis aktas, be to jos teisėtumas ir pagrįstumas ir taip buvo įvertintas šioje byloje tiriant Įsakymų teisėtumą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas buvo pareiškęs prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, teisę į patirtų išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad šia teismo nutartimi patvirtinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, darytina išvada, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylos nagrinėjimo metu patirtų išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.