Civilinė byla Nr. 2A-252-798/2018                                                                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02977-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.;2.6.;2.6.7.; 2.4.2.5.;3.3.1.18.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. V. bei V. V., E. V., R. J. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus bei trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, S. V., V. V., D. J., R. J., E. V., G. B., G. R. bei S. B. teisių perėmėjai N. B. dėl aktų, sprendimo pripažinimo negaliojančiais, pirkimo–pardavimo sutarčių, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, daikto išreikalavimo ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, A. Š., notarės L. Š., R. D. ir R. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 16 d. pažymą Nr. 1383 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, 2) Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2001 m. sausio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 1-9377, kuria S. B. pardavė S. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto – 1397 kv. m. žemės, valdytos J. I. (duomenys neskelbtini), – atstatymą, 3) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymą Nr. 30-20 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“, 4) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. kovo 6 d. pažymą Nr. 99 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, 5) Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6930 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. V.“, 6) Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. patvirtintą 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-1201, kuria S. V. pardavė E. V. asmeninės nuosavybės teise 40/100 žemės sklypo dalis, o R. J. ir jo  sutuoktinei D. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 30/100 dalis minėto 0,1369 ha sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 7) Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. pavirtintą 2009 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-13045, kuria S. V. padovanojo savo motinai V. V. 30/100 dalis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 8) Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. D. patvirtintą 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.2-3864, kuria V. V., E. V. ir sutuoktiniai D. J. bei R. J. pardavė G. B. ir G. R. žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Išreikalauti iš neteisėto G. B. ir G. R. valdymo 0,1369 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir grąžinti jį valstybės nuosavybėn. Taikyti restituciją ir priteisti: 1) G. B. ir G. R. po 550 000,00 Lt (viso 1 100 000,00 Lt, kuriuos jie sumokėjo V. V., E. V. ir R. J. (su D. J.), kuriuos jie gavo pagal Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. D. patvirtintą 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.2-3864,); po 165 000,00 Lt iš V. V., po 220 000,00 Lt iš E. V. ir po 165 000,00 Lt iš R. J. bei D. J.; 2) E. V. 54 760,00 Lt iš S. V., kuriuos jis gavo pagal Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. patvirtintą 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį,  notarinio registro Nr. 1-1201; 3) R. J. 41 070,00 Lt iš S. V., kuriuos jis gavo pagal Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. patvirtintą 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-1201.
2. Ieškinys grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
1. S. B. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą su 1992 m. kovo 26 d. prašymu atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą – 307 „šimtinių“ ploto, esantį (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini) ir pateikė žemės sklypo plano, atsiųsto giminių iš Lenkijos kopiją. S. B. 2001m. liepos 12 d. įgaliojo S. V. atstatyti nuosavybės teises į jos senelio J. I. nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) mieste (tiksli vieta nenurodyta). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius rašte Nr. 31/02/15-113 nurodė apie apžiūrėtą J. I. iki nacionalizacijos turėtą sklypą (duomenys neskelbtini) g., konstatavęs, kad žemės sklypo dalis yra laisva bei neužstatyta ir gali būti grąžinta paveldėtojams. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus nuosavybės teisių atkūrimo byloje (toliau – ir nuosavybės teisių atkūrimo byla) yra S. V., veikiančio pagal S. B. išduotą įgaliojimą, pareiškimas Vilniaus m. 3 apylinkės teismui dėl juridinio fakto nustatymo. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje taip pat yra Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog S. B. senelis J. I. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris pažymėtas skaičiais 1-2-3-4 pridėtoje Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymoje Nr. 31/02/15-113. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, remdamasis jam pateiktu 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimu bei giminystės ryšius nustatančiais dokumentais, išdavė 2001 m. spalio 16 d. pažymą Nr. 1383 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuria nustatė, jog į buvusio savininko J. I. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) 0,1397 ha žemės, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, S. B. turi nuosavybės teisę į 0,1397 ha žemės. Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtinta 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, registro Nr. 1-9377, S. B. už 12 000,00 Lt pardavė S. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į 1397 kv. m. ploto žemę buvusio savininko J. I. nuosavybės teisėms valdytą (duomenys neskelbtini). S. V. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. lapkričio 9 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1397 kv. m. ginčo žemės sklypo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistės, dalyvaujant dvejoms liudytojoms, apžiūrėjusios sklypą, surašė 2003 m. sausio 14 d. sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/03/152, kuriame pažymėta dėl vadovavimosi 1934 m. planu ir 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimu. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su 2003 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 31/03/17-835 dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo nustatymo S. V. į buvusio savininko turėtą 0,1397 ha žemės (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini). Taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 31/03/22-834 informavo S. V., kad teismo sprendimo bei giminystės ryšį nustatančių dokumentų pakanka nuosavybės teisių atkūrimui į savininko J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 0,1365 ha ginčo žemės sklypą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 01-34-949-13.6 atsakė, jog ši žemė priskirta valstybės išperkamai, nes pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 1752V patvirtintą teritorijos detalųjį planą ši teritorija yra bendro (viešo) naudojimo, kurioje numatoma išlaikyti istoriškai susiklėsčiusią miesto žaliąją zoną Vingio parko prieigose. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m. ir jo sprendinius, pagal kuriuos (duomenys neskelbtini) g. teritorija pateko į vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. spalio 9 d. raštu Nr. S17-140 dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo nustatymo S. V.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr.30-20 nustatė suformuotos laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenis: paskirtį – kitos, plotą – 1369 kv. m., ribas, naudojimo sąlygas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius išdavė 2009 m. kovo 6 d. pažymą Nr. 99 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuria nustatė, jog į buvusio savininko J. I. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) g. 0,1397 ha žemės, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, S. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1397 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 atkūrė S. V. nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko J. I. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,1397 ha žemės, grąžino S. V. natūra 0,1369 ha, 30 032,44 Lt vertės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g. taip pat S. V. tenkančią likusią dalį –  0,0028 ha žemės (134,00 Lt) vertės atlygino vertybiniais popieriais. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. patvirtinta 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1-1201, S. V. pardavė E. V. asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalis žemės sklypo, o R. J. ir jo sutuoktinei D. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise – 30/100 dalis 0,1369 ha žemės sklypo. Šalių susitarimu turtas perleistas už 95 830,00 Lt (40/100 dalys parduotos už 54 760,00 Lt, o 30/100 dalys – už 41 070,00 Lt). Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. patvirtinta 2009 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1-13045, S. V. padovanojo savo motinai V. V. 30/100 dalis žemės sklypo. Turtas šalių susitarimu buvo įvertintas 475 800,00 Lt. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. D., patvirtinta 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr.2-3864, V. V., E. V. ir sutuoktiniai J. jiems priklausančias minėto žemės sklypo dalis pardavė G. B. ir G. R. už 1 100 000,00 Lt kainą. Šia sutartimi G. B. ir G. R. pirko po l/2 dalį ginčo sklypo; žemės sklypo kaina sumokėta pardavėjams proporcingai turėtoms pardavėjų nuosavybės dalims: V. V. po 165 000,00 Lt, E. V. po 220 000,00 Lt, R. J. po 165 000,00 Lt. 330 000,00 Lt suma sumokėta prieš sutarties sudarymą, likusieji 770 000,00 Lt sumokėti iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-038-11 byloje įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo buvo pareikšti S. V. ir teisėjai A. Š. (buvusi T.). Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-634/2016 konstatuota, jog S. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimas Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nebuvo gautas, civilinė byla pagal minėtą pareiškimą nebuvo nagrinėjama, 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdis nevyko, sprendime nurodyti asmenys bylos nagrinėjime nedalyvavo, o priimtas 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto buvo suklastotas. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-93-165/2017 Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendį paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-508/2013 S. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, kadangi panaudojęs žinomai suklastotą dokumentą (2001 m. sausio 18 d. teismo sprendimą, patvirtintą teisėjos A. Š.) apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę į nuosavybės teisės atkūrimą ir svetimą turtą. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253-303/2015 konstatuota, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimas yra suklastotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu pripažino negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 16 d. pažymą Nr. 1383 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“; pripažino negaliojančia Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 1-9377, kuria S. B. pardavė S. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto – 1397 kv. m. žemės, valdytos J. I. (duomenys neskelbtini) atstatymą; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. kovo 6 d. pažymą Nr. 99 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“; panaikino 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-6930 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. V.“; pripažino negaliojančia Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. patvirtintą 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-1201, kuria S. V. pardavė E. V. asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalių, o R. J. ir D. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 30/100 dalis 0,1369 ha sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarės L. Š. atstovės L. G. patvirtintą 2009 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-13045, kuria S. V. padovanojo savo motinai V. V. 30/100 dalis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. D. patvirtintą 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr.2-3 864, kuria V. V., E. V. ir sutuoktiniai J. pardavė G. B. ir G. R. žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); išreikalavo 0,1369 ha kitos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš G. B. ir G. R. valdymo ir grąžino jį valstybės nuosavybėn. Atmetė ieškinio reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymą Nr. 30-20 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“. Taikė restituciją ir priteisė iš Lietuvos Respublikos atsakovams G. B. bei G. R. po 159 291,01 Eur; Lietuvos Respublikai priteisė 95 574,60 Eur iš V. V., 127 432,80 Eur iš E. V. ir 95 574,60 Eur iš R. J. ir D. J.. Priteisė E. V. iš S. V. 15 859,59 Eur; R. J. iš S. V. 11 894,69 Eur. Taip pat priteisė į valstybės biudžetą iš S. V. 4 460,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl ieškinio senaties

4. Teismas nustatė, jog prieš priimdamas sprendimą kreiptis į teismą ieškovas susipažino su nuosavybės teisių atkūrimo byla bei ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat gavo duomenis iš registrų. Su ieškiniu į teismą kreipėsi 2011m. lapkričio 3 d., t. y. praėjus 48 dienoms nuo pirminės informacijos apie galimą viešojo intereso pažeidimą gavimo, tačiau siekiant suformuoti ieškinio dalyką ir pagrindą turėjo įvertinti daug sudėtingų faktinių aplinkybių. Nežymus 30 dienų termino praleidimas sudaro pagrindą atnaujinti vieno mėnesio terminą ieškinyje nurodytų individualių administracinio aktų ginčijimui. Dėl ieškovo nustatytų bei įvertintų aplinkybių gausos bei vertinimo sudėtingumo šį darbą atlikti per 30 dienų terminą nebuvo galimybės. Be to, reikalavimui dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo taikomas bendrasis dešimtis metų ieškinio senaties terminas.

Dėl nusikaltimo fakto kaip vindikacijos pagrindo

5. Nusikalstamą veiklą padarė ne valstybė, kaip turto savininkė, bet konkretūs fiziniai asmenys – A. Š. bei S. V.. Be to, padaryto nusikaltimo faktas taikymo kontekste gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka. Teismo vertinimu, A. Š. padėjo padaryti nusikaltimą, kadangi suteikė priemonę ir pašalino kliūtis, tačiau nusikaltimo vykdytojas ir asmuo yra S. V., t. y. jis panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, įgijo didelės vertės valstybės turtą. Esant nustatytam prejudiciniam nusikaltimo pasekmių faktui, kad ginčo žemės sklypas buvo užvaldytas nusikalstamu būdu, ieškinio pagrįstumui neturi lemiamos reikšmės aplinkybės ar J. I. 1940 m. buvo gyvas ar 1940 m. nacionalizacijos metu nuosavybės teisė priklausė J. I., ar buvo tik nuomojamas.

Dėl administracinių aktų ir sutarčių panaikinimo

6. Prejudicinio fakto, kad ginčo sklypas prarastas dėl įvykdyto nusikaltimo, pagrindu teismas pripažino negaliojančius ginčijamus administracinius aktus, nes nebuvo teisės aktuose nustatytų juridinių faktų visumos, kuri būtina nuosavybės teisių atkūrimui. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, kokiais konkrečiais galiojančių teisės aktų pažeidimais grindžiamas reikalavimas naikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą, visi ieškovo argumentai nukreipiami į nuosavybės teisių atkūrimo tam teisės neturėjusiam asmeniui faktą, bet neginčijami skundžiamu įsakymu nustatyti sklypo duomenys, nekvestionuojamas jų teisingumas, neginčijamas tvirtinamas sklypo planas. Teismo vertinimu, skundžiamojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimas prieštarautų viešojo administravimo veiklos atsakomybės už priimtus sprendimus ir efektyvumo principams. Vien aplinkybė, jog kreipimasis dėl sklypo duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo buvo sąlygotas netinkamų priežasčių (suklastotu teismo sprendimu), nepanaikina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-20 nustatytų kadastrinių ginčo sklypo duomenų teisingumo bei teisėtumo. Todėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą. Teismas pripažino negaliojančiomis visas ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis.

Dėl sandorių negaliojimo pasekmių ir restitucijos būdo

7. Teismas nustatė, kad ginčo sklypas prarastas dėl padaryto nusikaltimo, todėl panaikino ginčijamus administracinius nuosavybės teisių atkūrimo aktus. Atmetė atsakovo E. V. siūlytą restitucijos būdą, nes byloje teismas nesprendė ginčo dėl prievolių, atsiradusių finansuojant ginčo sklypo įsigijimą. Teismas išaiškino atsakovams teisę kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir VMI) dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo). Teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi S. V. pardavė E. V. asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalis žemės sklypo, o R. J. ir jo sutuoktinei D. J. pardavė 30/100 dalis žemės sklypo, nustatant, kad viso 0,1369 ha sklypo kaina būtų 136 900,00 Lt, neleidžia preziumuoti šių atsakovų sąžiningumo. Teismo vertinimu, vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamojoje teritorijoje esančio sklypo (daugiabučio namo statybai), kuris yra vienoje iš brangiausių (duomenys neskelbtini) g., šalia (duomenys neskelbtini) parko, pardavimo kaina negalėjo būti tik 10 000,00 Lt. Nors sklypas perparduotas prasidėjus nekilnojamojo turto krizei, tačiau G. B. ir G. R. po metų parduoto to paties sklypo vieno aro kaina siekė 80 351,00 Lt. Teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendė, kad atsakovų E. V., R. J. ir D. J. sąžiningumas neįrodytas, todėl šie atsakovai negali savo atsikirtimų grįsti sąžiningumo aplinkybe. Teismas taikė dvišalę restituciją natūra ir pinigais priteisiant sutarčių šalims vienai iš kitos sutartyse nurodytas kainas.

Dėl restitucijos taikymo atsakovams G. B. ir G. R.

8. Teismo vertinimu, atsakovai G. B. ir G. R. yra sąžiningi paskutinieji ginčo sklypo valdytojai. Šių atsakovų atstovas pagrįstai nurodė, kad taikius restituciją prokuroro prašomu būdu, jie patirtų žalą, kadangi iš kitų atsakovų, atsižvelgiant į surasto areštuoto turto vertę, galėtų atgauti tik nedidelę dalį už žemės sklypą sumokėtų pinigų, o vėliau turėtų reikšti valstybei ieškinį dėl jos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, be to, prieš tai atsakovai dar turėtų patirti po 6 371,64 Eur vykdymo išlaidų, nes turėtų pateikti teismo sprendimą antstoliui vykdyti. Nagrinėjamoje byloje nustatyti ne tik aplaidūs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo darbuotojų J. R. ir L. N. aplaidūs veiksmai, bet ir nusikalstami teisėjos A. Š. veiksmai. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad būtų neprotinga, neefektyvu, neekonomiška, neteisinga ir nesąžininga, jiems toliau apsunkinti teisinę padėtį, kuri jau yra apsunkinta, dėl valstybės kaltės jiems galint prarasti nuosavybės teisę į privačią nuosavybę, kurią manė įgiję teisėtai. Byla pirmojoje instancijoje nagrinėjama nuo 2011 m., dėl to atsakovų teisės yra varžomos ilgą laiką. Teismas sprendė, kad atsakovams G. B. ir G. R. taikytina restitucija modifikuotina ir jiems piniginės lėšos priteistinos iš Lietuvos Respublikos, o pastaroji atgaus ginčo sklypą, kurį turės galimybę parduoti bei turės teisę restitucijos išlaidas išsiieškoti iš kitų atsakovų. Kitų atsakovų teisinė padėtis visiškai nepasikeistų, kadangi, bet kuriuo atveju, nurodytas sumas jie turėtų grąžinti, o pačiai valstybei taip būtų ekonomiškiau, kadangi nebūtų inicijuota jai naujų bylų ir ji nepatirtų papildomų išlaidų. Kasacinio teismo praktikoje panaši restitucijos būdo pakeitimo praktika suformuluota 2012 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012. Nagrinėjamoje byloje turto perdavimą atsakovų nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o atsakovai, pasitikėdami valstybės institucijų kompetencija ir sandorių teisėtumą užtikrinančiais notarais, įsigijo turtą manydami, kad jo nuosavybės teisių atkūrimas ir apyvarta buvo teisėta. Teismo vertinimu, atsakovų G. B. ir G. R. siūlomas restitucijos būdas tinkamai užtikrins valstybės intereso atgauti neteisėtai perleistą turtą bei privataus asmens intereso realiai naudotis jam priklausiančia nuosavybe pusiausvyrą. Teismo įsitikinimu, reikšminga ir tai, kad nagrinėjamoje byloje paskutinių savininkų sumokėta didžiausia sąžininga ginčo sklypo kaina priteistina iš restitucijos dėl naikinamų sandorių grandinės dalyvio, kuriam po restitucijos grąžinamas ginčo sklypas. Esant valstybės atsakomybei, restitucijos modifikavimo klausimas gali būti sprendžiamas kitu būdu, ne tik ieškinio reikalavimų ribose, bet ir užtikrinant operatyvų teisinės taikos atkūrimą, taip pat, kad papildomai nereikėtų spręsti kitų teisminių ginčų, taip užtikrinant valstybės interesą atgauti neteisėtai perleistą turtą ir teisėtai vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei privataus asmens intereso realiai naudotis jam priklausiančia nuosavybe pusiausvyrą. Teismas pasirinko kitą restitucijos taikymo būdą ir atsakovų G. R. ir G. B. naudai pinigines lėšas priteisė iš valstybės, o valstybei – iš asmenų, iš kurių pinigai būtų priteisti atsakovams G. R. ir G. B..

Dėl bylinėjimosi išlaidų

9. Ginčo sklypo kaina 1 100 000 Lt (318 582,00 Eur), todėl už ieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo išreikalavimo mokėtinas 4 344,00 Eur dydžio žyminis mokestis. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atleistas nuo žyminio mokesčio. Ieškinį patenkinęs teismas žyminį mokestį sprendė išieškoti iš nesąžiningo atsakovo S. V.. Taip pat teismas iš atsakovo S. V. priteisė 116,69 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovai S. ir V. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės V. V. 95 574,60 Eur Lietuvos Respublikai ir iš atsakovo S. V. 15 859,59 Eur atsakovui E. V. bei 11 894,69 Eur atsakovui R. J., taip pat iš atsakovo S. V. priteista 4 460,69 Eur bylinėjimosi išlaidų ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
11. Nurodo šiuos apeliacinio skundo motyvus:
1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje jis yra saistomas įsiteisėjusių: Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-634/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-9-165/2017. Minėtose baudžiamosiose bylose yra nustatyti ne tik aplaidūs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo darbuotojų J. R. ir L. N. veiksmai, bet ir nusikalstami teisėjos A. Š. veiksmai; kuriais jos padėjo S. V. atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Dėl to šioje byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrindu S. ir V. V. galėtų atsirasti teisinės galimybės reikalauti žalos atlyginimo iš J. R. bei L. N., kurios nebuvo įtrauktos į šią civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, turinčiais teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Taip pat mano, jog A. Š. procesinė padėtis turėjo būti solidarios atsakovės, iš kurios priteistina žala.
2. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš nesąžiningo atsakovo S. V., tačiau spręsdamas dėl atsakovų E. V., R. J. bei D. J. atsakomybės, konstatavo, jog pastarųjų atsakovų sąžiningumas taip pat neįrodytas, šie atsakovai negali savo atsikirtimų grįsti sąžiningumo aplinkybe. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi antra bylos šalimi yra atsakovai V. V., E. V., R. J. ir D. J., todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos proporcingai jų prievolių dydžiui.
12. Apeliaciniu skundu atsakovas E. V. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo skundžiamą sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo atsakovui E. V., priteisiant E. V. iš Lietuvos Respublikos 15 859,59 Eur. Kitoje dalyje teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą.
13. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sklypo savininkė, valstybė, prarado sklypą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, kas sudaro pagrindą išreikalauti ginčo sklypą iš esamų savininkų remiantis CK 4.96 straipsniu. E. V. sąžiningumo ieškovas neginčijo. S. V. paaiškino, jog jam skubiai reikėjo pinigų, todėl jis pardavė dalį žemės sklypo. Praėjus daugiau kaip metams visas žemės sklypas buvo parduotas G. R. ir G. B.. R. J. pasiūlė E. V. įsigyti sklypo dalį, kad ateityje ją parduoti brangiau. S. V. paliudijo, jog E. V. matė tik žemės sklypo dalies pardavimo dieną. Derybose su G. R. ir G. B. nedalyvavo, esmines pardavimo sąlygas ir kainą su jais suderino S. V. ir R. J.. Nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sklypas buvo parduotas nekilnojamo turto krizės metu. Visuotinai žinoma, kad krizė prasidėjo 2008 m., kai kainos pradėjo ženkliai kristi, o 2009 m. buvo pasiekusios žemiausią lygį, o 2010 m. (kai žemės sklypas buvo parduotas G. R. ir G. B.) ekonomika ėmė atsigauti. E. V. sąžiningumą patvirtina sumokėtas 57 786 Lt (16 735,98 Eur) gyventojų pajamų mokestis bei aplinkybė, kad žemės sklypo dalį E. V. įsigijo pigiau, o pardavė daug brangiau. Apelianto nuomone, E. V. taikytina tokia pat restitucija, kaip ir atsakovams G. R. ir G. B., t. y. priteisiant E. V. 15 859,59 Eur ne iš S. V., bet iš Lietuvos Respublikos. Pažymi ir tai, jog S. V. jokio vertingo turto neturi, išskyrus areštuotą turtą – du pistoletus ir automobilį „N. M.“. Taigi, apelianto galimybė atgauti iš S. V. sumokėtas lėšas yra minimali. Kadangi valstybė atsakinga už nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, būtų sąžininga ir teisinga, jei ji išreikalautų E. V. gautiną sumą iš kalto dėl nusikalstamos veikos padarymo asmens S. V.. Valstybei išreikalavus iš E. V. ginčo sklypo kainos dalį, kurią jis gavo iš atsakovų G. R. ir G. B., būtų ekonomiška ir protinga atlikti įskaitymą, t. y. iš grąžintinos atsakovams G. R. ir G. B. sumos atimti apelianto iš S. V. gautiną sumą bei gražinti E. V. sumokėtą gyventojų pajamų mokestį. Atlikus priešpriešinį įskaitymą Lietuvos Respublikai iš E. V. būtų priteista 94 837,23 Eur (127 432,80 - 15 859,59 - 16 735,98).
14. Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba skundžiamą sprendimą pakeisti dalyje bei taikyti vienašalę restituciją, priteisti iš S. V. valstybei žemės sklypo vertę, nurodytą paskutiniame pirkimo–pardavimo sandoryje.
15. Nurodo šiuos apeliacinio skundo motyvus:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.96 straipsnio  2 dalį. Byloje nėra ginčo, kad R. J., D. J., E. V., G. B. ir G. R. yra sąžiningi įgijėjai. Taigi, šalis gali išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo tik nustačius, kad savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju nusikaltimą padarė (suklastojo teismo sprendimą) ne bet koks valstybės tarnautojas, o teisėja A. Š..
2. Skundžiamas teismo sprendimas nenuoseklus, nes teismas teigia, kad atsakovų padėtis jau apsunkinta dėl valstybės kaltės, iš kitos pusės nurodo, jog valstybė negali prisiimti atsakomybės už jos tarnautojo veiksmus ir remiasi kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016 pateiktu išaiškinimu, kad už teisėjo veiksmus turi atsakyti valstybė.
3. Skundžiamas sprendimas nemotyvuotas, kadangi teismas nepateikė jokių argumentų kodėl nenustatinėjo ginčo sklypo valdymo iki 1940 m. fakto. Apelianto teigimu, šioje byloje reikėjo atsakyti j klausimą, ar J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė turtą M. K. Č. g. Vilniuje. Dėl to teismas turėjo vertinti į bylą pateiktus rašytinius įrodymus (nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis), susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu: 1) S. B. yra S. I. duktė, J. I. anūkė, t. y. ji yra tinkamas subjektas atkurti nuosavybes teises į J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą; 2) 2001 m. spalio 10 d. S. B. įgaliojo S. V. atstatyti nuosavybės teisę į mano senelio J. I. nuosavybes teise valdytą žemę Vilniaus mieste; 3) 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi S. B. pardavė S. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į 1397 kv.m. ploto žemės sklypą, buvusio savininko J. I. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) apskrityje; 4) Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-508/2013 nurodyti S. B. duoti parodymai, kad ji tikrai buvo išdavusi (pasirašiusi) įgaliojimą S. V., ji pasirašė ir 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, S. V. raštu įsipareigojo gavęs ginčo žemės sklypą, sumokėti jai dar; ji prašė notarės, kad ši patvirtintų tokį įsipareigojimą, notarė atsakė, kad to negali padaryti. Apelianto įsitikinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybes teise valdė ginčo žemės sklypą. Akcentuoja, jog Vilniaus apskrities archyvo 2011 m. gruodžio 22 d. pranešime nurodyta, jog J. I. yra žemės, kurios plotas 1450 kv.m. savininkas; turtą sudaro medinis namas ir sandėlis, taip pat J. I. buvo nustatytas mokestis pradedant 1939 m. antru pusmečiu.
4. Ieškovas neginčijo R. ir D. J. sąžiningumo, tačiau pirmosios instancijos teismas jų sąžiningumo nepreziumavo. Dėl to teismas nukrypo nuo sąžiningumo prezumpcijos taikymo bei išėjo už ieškinio ribų – savo iniciatyva pasisakė dėl aplinkybių, kurių šalys neįrodinėjo. Teigia, jog R. J. ir E. V. yra sąžiningi, nes pirkimo–pardavimo sandorius su S. V. sudarė nežinodami apie nusikalstama veika įgytas nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Taip pat R. J. ir E. V. nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo ir nežinojo, kad S. V. jiems perleidžia ginčo žemės sklypą, įgytą suklastoto dokumento pagrindu. Apelianto vertinimu, pirkti turtą pigiau, o vėliau jį perparduoti brangiau yra normali verslo praktika, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl ginčo turto vertės ekonominės krizės laikotarpiu / pokriziniu laikotarpiu nereikšmingi.
5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta R. ir D. J. dvišale restitucija, o G. B. ir G. R. – modifikuota. Šiuo atveju sąžiningų įgijėjų R. ir D. J. padėtis nepagrįstai apsunkinta.
16. Apeliaciniu skundu atsakovė NŽT prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą dalyje, kuria taikyta restitucija ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – taikyti restituciją ir priteisti atsakovams G. B. ir G. R. po 159 291,01 Eur (po 550 000,00 Lt) (iš viso 318 582,05 Eur (1 100 000,00 Lt)), kuriuos jie sumokėjo V. V., E. V. ir R. J. bei D. J.) Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. D. patvirtinta 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2-3864, po 47 787,30 Eur (165 000,00 Lt) iš V. V., po 63 716,40 Eur (220 000,00 Lt) iš E. V. ir po 47 787,30 Eur (165 000,00 Lt) iš R. J. bei D. J.; kitoje dalyje skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
17. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas paskutiniams žemės sklypo įgijėjams G. B. ir G. R. pinigines lėšas priteisė iš Lietuvos Respublikos, kuri atgaus žemės sklypą ir turės galimybę jį parduoti bei turės teisę restitucijos išlaidas išieškoti iš kitų atsakovų. Pažymi, kad žemės sklypas buvo suformuotas ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-20 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nuosavybės teisių atkūrimo tikslais, todėl neatitinka kriterijų, pagal kuriuos galėtų būti parduotas be aukciono, o aukciono būdu pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalį valstybinės žemės sklypų pardavimas galėtų vykti tik pasibaigus žemės reformai Vilniaus mieste. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-191-789/2017 pagal S. V. skundą atsakovei NŽT dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, be kita ko, išnagrinėti S. V. NŽT pateiktą prašymą priimti sprendimą. Šiuo metu minėta administracinė byla Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi yra sustabdyta kol įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje. Apeliantės manymu, Lietuvos Respublika, atgavusi ginčo žemės sklypą iš atsakovų G. B. ir G. R., gali turėti ribotas galimybes sudaryti sandorius dėl žemės sklypo perleidimo ir už tai gauti pinigines lėšas. Dėl to apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti modifikuotą restituciją pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad pritaikius modifikuotą restituciją ir atgavus turtą, Lietuvos Respublikos padėtis pagerėtų be nuostolių.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012 suformuota praktika, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. NŽT, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri formavo ginčo žemės sklypą, buvo suklaidintos dėl S. V. pateiktų dokumentų, t. y. priešingai nei minėtoje kasacinio teismo nutartyje, S. V. atliko veiksmus, kurie padarė įtaką šių institucijų veiksmams, susijusiems su nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Taip pat šioje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais atlyginimo, dėl to skundžiamajame sprendime nepagrįstai remiamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, kuria pasisakyta dėl valstybės, kuri atsako už kaltais veiksmais padarytą žalą ir žalą nusikalstamais veiksmais padariusio asmens civilinės atsakomybės klausimais. Be to, paskutiniai žemės sklypo įgijėjai G. B. ir G. R. galimai patyrę žalą dėl valstybės institucijų t. y. teismo darbuotojų neteisėtų veiksmų galės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
3. Taip pat nesutinka su skundžiamajame sprendime nurodytais motyvais, kad taikius restituciją atsakovams G. B. ir G. R. ieškinyje nurodytu būdu, jie patirtų žalą, nes iš kitų atsakovų, atsižvelgiant į areštuoto turto vertę, galėtų atgauti tik nedidelę dalį už žemės sklypą sumokėtų pinigų, o vėliau turėtų reikšti valstybei ieškinį dėl jos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir atsakovai dar patirtų vykdymo išlaidas, nes turėtų pateikti teismo sprendimą antstoliui vykdyti ir todėl būtų neprotinga ir neekonomiška jiems toliau apsunkinti teisinę padėtį, kuri apsunkinta dėl valstybės kaltės jiems galint prarasti nuosavybės teisę į privačią nuosavybę, kurią manė teisėtai įgiję. Pažymi, jog valstybė atkurdama nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, nebuvo patyrusi jokios ekonominės naudos, skirtingai nei ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių šalys. Valstybė žemės sklypą prarado ne tik dėl valstybės institucijos veiksmų, bet ir dėl S. V. neteisėtų veiksmų, todėl teismas nepagrįstai priteisęs iš Lietuvos Respublikos atsakovams G. B. ir G. R. po 159 291,01 Eur, o Lietuvos Respublikai 95 574,60 Eur iš V. V., 127 432,80 Eur iš E. V. ir 95 574,60 Eur iš R. J. bei D. J., pablogino valstybės padėtį. Valstybė, praradusi turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir nedalyvavusi žemės sklypo perleidimo sandoriuose, kaip ir paskutiniai žemės sklypo įgijėjai, negalėtų atgauti visų sumokėtų piniginių lėšų iš atsakovų, kurių turtas areštuotas, dėl to vyktų nauji teisminiai procesai dėl žalos atlyginimo.
4. Dėl S. V. sistemingai naudoto suklastoto Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir tokiu būdu buvo pažeistos ne tik fizinių asmenų, žemės sklypo įgijėjų, bet ir viešasis valstybės interesas. Todėl panaikinus ginčijamus administracinius aktus ir pripažinus negaliojančiais žemės sklypo perleidimo sandorius turi būti taikoma restitucija grąžinant sandorių šalis į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo. Nagrinėjamoje byloje daiktą grąžinus valstybės nuosavybėn pagal daiktinės teisės normas negali būti taikoma dvišalė restitucija, o turi būti taikoma vienašalė restitucija grąžinant žemės sklypo perleidimo sandorių šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.).
18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prisideda prie NŽT pareikšto apeliacinio skundo ir jį palaiko skunde išdėstytais argumentais.
19. Atsiliepimu į atsakovų S. ir V. V. apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo skundą atmesti.
20. Nurodo šiuos nesutikimo su atsakovo apeliaciniu skundu argumentus:
1. Apeliantas S. V. ir toliau ignoruoja įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, kuriais konstatuota, jog būtent jis ilgą laiką sistemingai naudojo žinomai suklastotą teismo sprendimą žinodamas, jog procesinis dokumentas yra suklastotas, J. R. ir L. N. neįtakojo ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimo. Be to įpareigojimas grąžinti gautas pinigines lėšas už nusikalstamu būdu įgytą turtą negali būti vertinamas kaip žala. Taip pat apeliantai nepagrįstai teigia, jog A. Š. turėjo būti įtraukta solidaria atsakove. Teisė pasirinkti atsakovą ir reikšti jam reikalavimą yra ieškovo teisė. Šioje byloje reiškiami reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiu restitucijos taikymo ir daikto išreikalavimo iš svetimo valdymo. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. Š. nebuvo priėmusi ne vieno iš skundžiamų administracinių aktų, nebuvo ginčijamų sandorių šalis, todėl jai nėra pareikšti reikalavimai dėl restitucijos bei netaikyta vindikacija. Dėl šių priežasčių nebuvo pagrindo A. Š. įtraukti atsakove. A. Š. suklastojo dokumentą, tačiau nėra nustatyta, jog ji gavo ginčo sklypo dalį ar atitinkamo dydžio pinigų sumą jį realizavus. Pažymi ir tai, kad ieškiniu priteista ne žala, o taikyta restitucija.
2. Nesutinka su skundo argumentais dėl proporcingo išlaidų paskirstymo iš atsakovų R. J., D. J., E. V., S. V., V. V., atsižvelgiant į priteistų prievolių dydžius. Apeliantas S. V. yra kaltas dėl šio proceso inicijavimo, todėl žyminis mokestis išieškomas iš nesąžiningo S. V.. Atitinkamai pagrįstai priteistos ir procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme įteikimo išlaidos.
21. Atsiliepimu į atsakovų S. ir V. V. apeliacinį skundą atsakovas E. V. prašo skundus atmesti.
22. Nurodo, jog kad S. V. ir toliau ignoruoja įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, kuriais konstatuota, jog jis ilgą laiką sistemingai naudojo žinomai suklastotą teismo sprendimą žinodamas, jog procesinis dokumentas yra suklastotas, turėdamas tikslą atkurti ginčo žemės sklypo nuosavybės teises ir šį tikslą pasiekė – buvo priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 2.4-01-6930. Taigi, S. V. nusikalstamais veiksmais sukėlė esamą situaciją, dėl to teiginiai, kad jis galėtų reikalauti žalos atlyginimo iš J. R. ir L. N. yra visiškai nepagristi ir prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Be to įpareigojimas grąžinti gautas pinigines lėšas už nusikalstamu būdu įgytą turtą negali būti vertinamas kaip žala. Pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantai neprašė įtraukti į bylą L. N. ir J. R.. Taip pat apeliantai nepagrįstai teigia, jog A. Š. turėjo būti įtraukta į bylą solidaria atsakove. Apeliantai turi atgręžtinio reikalavimo teisę į A. Š.. E. V. įsigijo žemės sklypą atlygintinai iš S. V. nieko nežinodamas apie jo nusikalstamus veiksmus ir E. V. sąžiningumas byloje niekada nebuvo kvestionuojamas.
23. Atsiliepimu į atsakovų S. ir V. V. apeliacinį skundą atsakovas R. J. prašo skundą atmesti.
24. Nurodo, jog vienintelė priežastis lėmusi administracinių aktų, sandorių panaikinimą ir restitucijos taikymą yra S. V. ir buvusios teisėjos nusikalstami veiksmai, todėl teismas pagrįstai visas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš apelianto S. V..
25. Atsiliepimu į atsakovų S. ir V. V. apeliacinį skundą atsakovė NŽT prašo skundą atmesti.
26. Nurodo, kad valstybė turtą prarado dėl S. V. padaryto nusikaltimo. Daiktą grąžinus valstybės nuosavybėn pagal daiktinės teisės normas negali būti taikoma dvišalė restitucija, o turi būti taikoma vienašalė restitucija grąžinant žemės sklypo perleidimo sandorių šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Apeliacinėje instancijoje išsprendus tinkamos restitucijos taikymo klausimą, atitinkamai būtų išspręstas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
27. Atsiliepimu į atsakovo E. V. apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo skundą atmesti.
28. Sutinka skundžiamojo sprendimo argumentais dėl R. J. ir D. J. bei E. V., kurie 2009 m. kovo 27 d. sandoriu įgijo iš atsakovo S. V. atitinkamas ginčo sklypo dalis, nesąžiningumo. Atsižvelgiant į minėtoje sutartyje nurodytą ginčo sklypo 70/100 dalies kainą (95 830,00 Lt), į ginčo sklypo 30/100 dalies įvertinimą 2009 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartyje (475 800,00 Lt), į sklypo kainą, už kurią minėti atsakovai po metų pardavė G. B. ir G. R. (1 100 000,00 Lt) į VĮ „Registrų centras“ nustatytą vidutinę rinkos vertę minėtose sutartyse bei jo vertę 2011 m. vasario 11 d. 728 000,00 Lt, – šios aplinkybės neleidžia preziumuoti atsakovų sąžiningumo ir, kad sandorio šalims veikiant dalykiškai, be prievartos ir nesant kitų sandorių bei interesų, vieno aro kaina negalėjo būti tik 10 000,00 Lt. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo aiškinamasi sandorio sudarymo aplinkybės tokios, kaip sandorių sudarymo priežastys, laikas, kaina. Apelianto nurodyta aplinkybė apie pajamų mokesčio sumokėjimą teisinės reikšmės vertinant jo sąžiningumą neturi. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto nesąžiningumo, negali būti vertinamos kaip išėjimas iš ieškinio ribų, kadangi šias išvadas teismas padarė vertindamas byloje objektyviai esančias faktines aplinkybes. Be to, šios teismo išvados buvo padarytos sprendžiant restitucijos klausimą, kurį spręsdamas teismas nėra saistomas ieškovo pasiūlyto restitucijos taikymo būdo. Teismas šioje byloje pasirinko kitokį, nei ieškovo siūlytas, restitucijos būdą, todėl visiškai suprantama, kad teismas jį argumentavo padarydamas vienokias ar kitokias išvadas dėl sandorių šalių sąžiningumo. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo pritarti apelianto teiginiui, kad jis turėtų būti traktuojamas kaip ir paskutiniai sklypo įgijėjai G. B. ir G. R., t. y., kad jo sumokėta S. V. pinigų suma turėtų būti priteista ne iš S. V., bet iš valstybės.
29. Atsiliepimu į atsakovo R. J. apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo skundą atmesti.
30. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas argumentavo, jog nusikalstamą veiką padarė ne valstybė kaip turto savininkė, bet A. Š. ir S. V.. Valstybės tarnautojo, teisėjo nusikalstami veiksmai negali būti tapatinami su pačios valstybės veiksmais, už nusikaltimo padarymą atsako konkretus valstybės tarnautojas, o ne valstybė ir, pripažinus jį kaltu, iš jo gali būti priteisiamas žalos atlyginimas. Valstybinės žemės nuosavybės teises įgyvendina atsakovė NŽT. Šioje byloje teismas pagrįstai atskyrė teisėjos, kaip fizinio asmens, veiksmus nuo valstybės veiksmų ir pritaikė vindikaciją. S. V. buvo visų nusikalstamų veiksmų sumanytojas ir vykdytojas: jis pateikė suklastotą teismo sprendimą valstybės institucijoms, dalyvaujančioms nuosavybės teisių atkūrimo procese, jis apgaule įsigijo iš S. B. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (duomenys neskelbtini) ir būtent jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą.
2. Dėl teiginių, jog privalu nustatinėti ginčo sklypo valdymo faktą iki nacionalizacijos 1940 m. nurodo, kad ieškovas, įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, padarė išvadą, jog pakankamų duomenų, jog pretendentai iki nacionalizacijos valdė ginčo sklypo teritoriją, nebuvo. S. V., apgaule iš S. B. įgijęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (duomenys neskelbtini) g. ėmėsi nusikalstamų veiksmų. Civilinė byla dėl juridinio fakto nustatymo nebuvo nagrinėjama teisme, o sprendimas dėl juridinio fakto buvo suklastotas, kurį S. V. eilę metų pateikinėjo nuosavybės teisių atkūrimą Vilniaus mieste vykdančioms institucijoms. Suklastotas teismo sprendimas buvo vieninteliu ir pakankamu dokumentu, kuriuo pretendentas S. V. grindė savo nuosavybės teisę, todėl buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, ieškinyje ir buvo akcentuojama, kad pakankamų dokumentų (atmetus suklastotą sprendimą) nuosavybės teisių atkūrimui nebuvo. Taigi, nuosavybės teisės buvo atkurtos iš esmės remiantis tik suklastotu teismo sprendimu. Dokumentų vertinimas nebuvo ir neturėjo būti šios bylos dalyku. Atsakovas S. V. kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą ir į administracinį teismą. Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus atnaujintas bylos nagrinėjimas, kur ir bus nustatyta, ar pakanka dokumentų (VMI 1940 m. rugpjūčio 17 d. pranešimo Pb3 dėl J. llcevičiaus nekilnojamojo turto, esančio Vingio g. 46a, ginčo sklypo valdymui iki nacionalizacijos konstatuoti (ar pakanka dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui).
3. Pritaria ginčijamo sprendimo argumentams dėl atsakovų nesąžiningumo. Papildomai pastebi, kad S. V., duodamas paaiškinimus teisme, parduodamo ginčo sklypo dalies kainą argumentavo turėtais įsiskolinimais atsakovui R. J.. Taigi, pirmosios instancijos teisme buvo aiškinamasi ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės (sandorio sudarymo priežastys, laikas, kaina).
4. Ieškovas palaiko NŽT apeliacinį skundą, kuriuo prašoma paskutiniams sklypo įgijėjams G. B. ir G. R. jų sumokėtas sumas priteisti iš ginčo sklypą jiems pardavusių atsakovų. Apeliantės siūlomas restitucijos būdas, kad valstybei iš S. V. būtų priteista ginčo sklypo vertė (318 582,02 Eur) iš vienos pusės būtų ne visiškai teisingas, nes nesąžiningais pripažinti asmenys, tame tarpe ir apeliantas, būtų pasipelnę iš sandorių, sudarytų su nusikaltimą padariusiu asmeniu. Iš kitos pusės, byloje yra duomenys apie tai, kad atsakovas S. V. areštuotino turto neturi daug (vertingesnis turtas yra automobilis), todėl priteisus visą pinigų sumą valstybei iš S. V., akivaizdu, kad valstybė turėtų mažesnes galimybes išieškoti jas iš vieno atsakovo, nei kad iš trijų. Šioje byloje viešojo intereso gynimas yra siejamas su prarasto dėl nusikaltimo turto grąžinimu valstybei. Valstybė, kuri nebuvo sandorių dalyvis, turi interesą patirti kuo mažesnes finansines išlaidas bei nuostolius. Pakeitus sprendimo dalį, pagal kurią valstybė, sumokėjusi paskutiniams ginčo sklypo įgijėjams jų sumokėtą kainą, įgyja teisę reikalauti minėtos sumos iš V. V., E. V. ir R. J. bei D. J., tokiu būdu, kad valstybė visą sumą turėtų reikalauti iš S. V., valstybės galimybės išsireikalauti sumokėtą G. B. ir G. R. sumą, sumažėtų.
31. Atsiliepimu į atsakovės NŽT apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamąjį sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.
32. Sutinka su skunde išdėstytais argumentais, kurie atitinka ieškovo reikalavimus, kurių dar kartą nekartoja.
33. Atsiliepimu į atsakovų E. V. ir R. J. apeliacinius skundus atsakovė NŽT prašo skundus atmesti.
34. Nesutinka su apelianto R. J. argumentais, kad byloje pakanka duomenų nustatyti, kad J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą. Sutinka su R. J. ir E. V. pateiktais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą sąžiningumo prezumpciją, nurodydamas, kad minėtų atsakovų sąžiningumas neįrodytas, nes ieškovas atsakovų sąžiningumo neįrodinėjo. Tačiau nesutiktina su R. J. argumentais, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamų administracinių aktų ir sandorių negaliojimą iš esmės lėmė tik S. V. ir A. Š. veiksmai, dėl to teismas  šioje byloje turėtų taikyti vienašalę restituciją ir iš S. V. priteisti valstybei žemės sklypo vertę, nurodytą paskutiniame pirkimo–pardavimo sandoryje pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje nustačius, kad valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovo S. V. neteisėtus veiksmus ir nurodęs, kad atsakovų E. V., R. J. ir D. J. sąžiningumas neįrodytas, nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų ir taikė dvišalę restituciją bei modifikuotą restituciją atsakovų atžvilgiu, nes nagrinėjamoje byloje daiktą grąžinus valstybės nuosavybėn pagal daiktinės teisės normas negali būti taikoma dvišalė restitucija, ir negali būti taikoma apelianto R. J. prašoma vienašalė restitucija, liečianti tik Lietuvos Respubliką ir S. V., arba apelianto E. V. prašoma modifikuota restitucija, priteisiant jam 15 859,59 Eur ne iš S. V., o iš Lietuvos Respublikos, o turi būti taikoma vienašalė restitucija grąžinant visų žemės sklypo perleidimo sandorių šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Pastebi ir tai, kad E. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog S. V. neturi pakankamai vertingo turto, todėl jam galimybė atgauti pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą priteistas lėšas yra minimali, todėl, jo nuomone, Lietuvos Respublika galėtų priteistą sumą išreikalauti iš S. V.. Akcentuoja, jog valstybė, atkurdama nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, nebuvo patyrusi jokios ekonominės naudos, skirtingai nei ginčo žemės sklypo sutarčių šalys, tarp jų ir E. V., G. B. ir G. R.; valstybė sklypą prarado ne tik dėl valstybės institucijos, bet ir dėl S. V. neteisėtų veiksmų.
35. Atsiliepimu į atsakovų NŽT ir E. V. apeliacinius skundus atsakovas R. J. prašo atsakovo E. V. skundą tenkinti, atsakovės NŽT skundą atmesti.
36. Sutinka su visais atsakovo E. V. apeliacinio skundo argumentais, išskyrus tai, jog teismas turėtų taikyti E. V. tokį pat restitucijos būdą, kaip ir atsakovams G. B. ir G. R.. Dėl restitucijos taikymo pasisakė savo apeliaciniame skunde, kurio motyvų nekartoja.
37. Atsiliepimu į atsakovų NŽT ir R. J. apeliacinius skundus atsakovas E. V. prašo NŽT skundą atmesti, o R. J. skundą spręsti teismo nuožiūra.
38. Nurodo, jog NŽT per siaurai aiškina Kauno apygardos teismo nuosprendį, kadangi teismas konstatavo S. V. ir A. Š. bendrininkavimą, t. y. teisėja suklastojo teismo sprendimą, kurio pagrindu S. V. užvaldė didelės vertės svetimą turtą. Sutinka su atsakovo R. J. skundo argumentais, jog jis nelaikytinas nesąžiningu vien todėl, kad ginčo žemės sklypo dalį nupirko pigiau, o pardavė brangiau.
39. Atsiliepimu į atsakovų R. J., E. V., S ir V. V. bei NŽT apeliacinius skundus atsakovai G. R. ir G. B. prašo atsakovės NŽT skundą atmesti, dėl atsakovų R. J., E. V., S ir V. V. skundų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
40. Nurodo, kad S. V. nebūtų galėjęs pabaigti savo nusikalstamos veikos ir apgaule įgyti žemės sklypo, jeigu: a) teisėja A. Š. nebūtų suklastojusi 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo, b) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo archyvarė L. N. nebūtų pranešusi, jog tokia byla teisme yra ir kad byloje yra 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimas, kurį atitinka S. V. pateikta kopija, c) Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme sekretore dirbusi J. R. nebūtų surašiusi šaukimo į teismo posėdį neegzistuojančioje byloje. Taigi, S. V. nusikalstamą veiką savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais padaryti padėjo teisėja A. Š. ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo darbuotojai. Atsakovai G. B. ir G. R., siūlydami restitucijos būdą, rėmėsi teismų nuosprendžiuose baudžiamosiose bylose nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovai G. B. ir G. R. nukentėjo ne dėl savo kaltės, bet dėl nusikalstamų S. V. ir A. Š., veikusios Lietuvos Respublikos vardu, veikų, taip pat teismo darbuotojų aplaidaus pareigų vykdymo, o už tokius teisėjos ir kitų teismo tarnautojų veiksmus žalą atlygina valstybė (CK 6.272 str. 2 d.). Teismas, parinkdamas restitucijos būdą, pagrįstai atsižvelgė į 2016 m. kovo 2 d. kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, kurioje buvo sprendžiami valstybės, kuri atsako už kaltais veiksmais padarytą žalą civilinėje byloje, ir žalą nusikalstamais veiksmais padariusio asmens civilinės atsakomybės klausimai, pateiktus išaiškinimus. Šioje byloje įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais baudžiamosiose bylose nustatyti ne tik aplaidūs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo darbuotojų J. R. ir L. N. veiksmai, bet ir nusikalstami teisėjos A. Š. veiksmai. Minėti asmenys savo aplaidžiais ar nusikalstamais veiksmais padėjo S. V. atkurti nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą ir vėliau sandorių pabaigoje perleisti jį sąžiningų atsakovų G. B. ir G. R. nuosavybėn. Todėl atsakovai G. B. ir G. R. turės teisę patirtą žalą išsiieškoti iš valstybės. Taikius restituciją ieškovo prašomu būdu, atsakovai patirtų žalą, kadangi iš kitų atsakovų galėtų atgauti tik nedidelę dalį už žemės sklypą sumokėtų pinigų, o vėliau turėtų reikšti valstybei ieškinį dėl jos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, be to, prieš tai atsakovai dar turėtų patirti po 6 371,64 Eur vykdymo išlaidų, kadangi turėtų pateikti teismo sprendimą antstoliui vykdyti, patirtų bylinėjimosi išlaidų, būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos ir kt. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota 2012 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-34/2012 dėl restitucijos modifikavimo. Šiuo atveju G. B. ir G. R. piniginės lėšos, sumokėtos pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra įšaldytos nuo 2010 m., kadangi iš žemės sklypo jie negali gauti jokių pajamų ir jis grąžinamas valstybei; bylinėjimasis vyksta nuo 2011 m. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtų neprotinga, neekonomiška, neefektyvu, neteisinga ir nesąžininga atsakovams G. B. ir G. R. toliau apsunkinti teisinę padėtį, kuri jau apsunkinta dėl valstybės kaltės. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog valstybė pati kalta dėl jo praradimo.
41. Atsiliepimu į atsakovų NŽT, E. V. ir R. J. apeliacinius skundus bei trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų Teisingumo ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo, atsakovai S. ir V. V. prašo: tenkinti atsakovo R. J. skundą, atmesti atsakovės NŽT skundą bei trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Teisingumo ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo, taip pat atmesti atsakovo E. V. skundą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
42. Nurodo, jog S. V. nebūtų galėjęs pabaigti savo nusikalstamos veikos, jeigu: a) teisėja A. Š. nebūtų suklastojusi 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo; b) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo archyvarė L. N. nebūtų pranešusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui apie byloje priimtą minėtą sprendimą; c) teismo sekretorė J. R. nebūtų išrašiusi teismo šaukimo į neegzistuojantį posėdį. Į nagrinėjamą bylą trečiaisiais asmenimis J. R. ir L. N. neįtrauktos, tačiau S. V. gali atsirasti galimybė reikalauti žalos atlyginimo iš šių asmenų. Be to A. Š. procesinė padėtis turėjo būti atsakovės, nes ji suklastojo teismo sprendimą.
43. Atsiliepimu į atsakovų NŽT, S. ir V. V., E. V. ir R. J. apeliacinius skundus atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundus spręsti teismo nuožiūra, kadangi su jos interesais susijęs tik vienas ieškinio reikalavimas – pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymą Nr. 30-20 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“, kurio apeliantai neskundžia.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl nagrinėjamos bylos ribų

44. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
45. Apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo dalies, kuria taikyta restitucija ir priteista: 1) atsakovams G. B. bei G. R. iš Lietuvos Respublikos po 159 291,01 Eur, 2) Lietuvos Respublikai iš atsakovų: V. V. 95 574,60 Eur, E. V. 127 432,80 Eur, R. J. ir D. J. 95 574,60 Eur; 3) iš atsakovo S. V. atsakovams: E. V. 15 859,59 Eur, R. J. 11 894,69 Eur; taip pat priteista iš atsakovo S. V. valstybei 4 460,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl baudžiamojoje byloje priimto teismo nuosprendžio prejudicijos civilinėje byloje

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad baudžiamosiose bylose nustatyti faktai civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-508/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A287/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253-303/2015 konstatuoti šie prejudiciją nagrinėjamojoje byloje turintys faktai: S. V. veikė tiesiogine tyčia, elgėsi iniciatyviai ir eilę metų atkakliai siekė realizuoti nusikalstamą sumanymą, sukčiavo apgaulės būdu, pastoviai (keletą metų) panaudodamas žinomai suklastotą tikrą dokumentą – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kad būtų natūra jam grąžintas 1397 kv. m. ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuomet pasiekęs tikslą (Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 S. V. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini)), – 2009 m. kovo mėn., itin skubiai perleido kitiems asmenims.

Dėl A. Š. procesinės padėties ir trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą

47. Ieškovas, ieškinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą. Atsakovo pasirinkimas yra ieškovo teisė (CPK 111 str. 2 d. 2 p.). Nagrinėjamojoje byloje ieškovas nereiškia reikalavimų buvusiai teisėjai A. Š., jos procesinę padėtį nurodė trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Ieškovas įrodinėja, jog ginčo žemės sklypo savininkė (valstybė) prarado turtą dėl S. V. neteisėtų veiksmų ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Apeliantų V. ir S. V. nuomone, šioje byloje buvusios teisėjos A. Š. procesinė padėtis turėjo būti solidarios atsakovės kartu su S. V., nes būtent ji priėmė suklastotą teismo sprendimą. Ieškovas atsiliepime į apeliantų S. ir V. V. skundą paaiškino, jog įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, jog S. V. ilgą laiką sistemingai naudojo suklastotą teismo sprendimą žinodamas, jog šis dokumentas yra suklastotas. Suklastotą procesinį dokumentą naudojo tikslingai, t. y. siekdamas atkurti ginčo žemės sklypo nuosavybės teises ir šį tikslą pasiekė – buvo priimti ginčijami administraciniai aktai. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimus apeliantui S. V. grąžinti gautas pinigines lėšas už nusikalstamu būdu įgytą turtą. A. Š. nebuvo gavusi jokios ginčo žemės sklypo dalies ir ginčijamuose sandoriuose nedalyvavo, atitinkamai jai nėra pareikštas reikalavimas dėl restitucijos taikymo. Ieškovas nesutinka, kad A. Š. būtų solidaria atsakove kartu su apeliantu S. V., kadangi ji nepriėmė ginčijamų administracinių aktų ir nebuvo ginčijamų sandorių šalis, atitinkamai ir daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo (vindikacija) jai netaikytina. Kadangi teismas negali už ieškovą parinkti tinkamo atsakovo, ar įsakmiai nurodyti ieškovui, kas ieškinyje turi būti nurodytas atsakovu, teisėjų kolegija apeliantų teiginius, kad A. Š. procesinė padėtis turėjo būti solidarios atsakovės su S. V., atmeta kaip nepagrįstus.
48. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, materialiosioms teisėms ir pareigoms tarp bylos šalių nagrinėjama civilinė byla tiesioginės įtakos neturi, tačiau CPK 47 straipsnyje įtvirtinta galimybė dalyvauti byloje ir tokiems asmenims, kadangi bylos baigtis gali turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos asmens teisinei padėčiai (pavyzdžiui, atsakovas, kurio pusėje buvo trečiasis asmuo, pralaimėjęs bylą, gali nukreipti regresinį reikalavimą trečiajam asmeniui). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantai neprašė įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, L. N. ir J. R.. Apeliaciniame skunde V. ir S. V. teigia, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad turto perdavimą atsakovų nuosavybėn įtakojo valstybės institucijos veiksmai: teismo posėdžių sekretorė J. R. išsiuntė teismo šaukimą neegzistuojančioje civilinėje byloje, A. Š. priėmė suklastotą teismo sprendimą, kurio tikrumas buvo patvirtintas teismo archyvarės L. N. veiksmais. Todėl ateityje apeliantams gali atsirasti galimybės reikalauti žalos atlyginimo iš J. R. ir L. N., kurios nebuvo įtrauktos į nagrinėjamą civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Ieškovas atsiliepime į skundą paaiškino, jog įsiteisėjusiais teismo sprendimas baudžiamosiose bylose konstatuota, jog Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 2.4-01-6930 buvo priimtas ne J. R. išrašyto teismo šaukimo, o suklastoto teismo sprendimo pagrindu ir ne archyvarės L. N. 2003 m. kovo 20 d. pranešimo, o suklastoto teismo sprendimo nuorašo, kurio tikrumą patvirtino teisėja A. T. (dabar Š.), pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos ir L. N. bei J. R. materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, taip pat ši byla neturės tiesioginės įtakos minėtų asmenų materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes tokie padariniai būdingi tik bylos šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus. Išdėstytais argumentais teisėjų kolegija atmeta apeliantų S. ir V. V. skundo teiginius, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas nedalyvaujant asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Šios bylos baigtis svarbios įtakos J. R. ir L. N. teisinei padėčiai neturės.
49. Nenustačius procesinės teisės normų pažeidimų arba netinkamo jų pritaikymo, nėra pagrindo naikinti apeliantų S. ir V. V. skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl klausimo, ar J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo turtą

50. Pasak apelianto R. J., šioje civilinėje byloje reikėjo atsakyti į klausimą ar J. I. iki  1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo turtą. Atsakymas į šį klausimą patvirtins, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos asmeniui, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise ginčo sklypą valdė. Dėl to skundžiamojo sprendimo dalis, kuria teismas panaikino administracinius aktus bei sandorius, yra nepagrįsta. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Pirma, bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis apylinkės teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, be kita ko ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 442 str. 1 p., CPK 444 str. 2 d. 5 p.). Nagrinėjamojoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su administracinių aktų ir sandorių negaliojimu, vindikacijos ir restitucijos taikymu. Taigi, bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas. Antra, iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-34-789/2018 sustabdė pareiškėjo S. V. skundo atsakovams NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriui, dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. liepos 16 d. sprendimo panaikinimo ir NŽT 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo panaikinimo bei NŽT įpareigojimo išnagrinėti prašymą ir skundą iš naujo, nagrinėjimą kol įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamojoje byloje. Taigi, minėtoje administracinėje byloje bus atsakyta į klausimą ar pakanka dokumentų (VMI 1940 m. rugpjūčio 17 d. pranešimo Pb3) juridiniam faktui nustatyti, jog S. B. senelis J. I. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šios bylos dalykas nėra juridinio ginčo sklypo valdymo fakto nustatinėjimas, todėl apelianto R. J. skundo argumentai dėl nagrinėjimo faktinių aplinkybių, susijusių su juridinio fakto nustatymu, t. y. ar J. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo turtą, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl turto įgijėjų E. V. ir R. J. sąžiningumo

51. Šiuo atveju nesąžiningas ginčo turto įgijėjas yra S. V., t. y. šis asmuo ginčo turto nuosavybės teisių atkūrimo procese atliko kaltus ir priešingus teisei veiksmus bei žinojo, kad realizuoja neteisėtai įgytą turtą. Atsakovai G. B. ir G. R. nedalyvavo S. V. įvykdytoje nusikalstamoje veikoje ir jų žinojimas (turėjimas žinoti), jog ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas S. V. pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas nėra nustatytas nei baudžiamojoje byloje, nei nagrinėjamojoje byloje.
52. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 str.), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (CK 6.200 str.), tiek taikant restituciją (CK 6.222 str.). Nors prievolės šalies sąžiningumas ir preziumuojamas, tačiau sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas ir reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 str. 2 d.).
53. Taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, arba tai gali būti atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą konkrečiame sklype žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007).
54. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi S. V. pardavė E. V. asmeninės nuosavybės teise 40/100 ginčo sklypo dalis; o R. J. ir jo sutuoktinei D. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise – 30/100 ginčo sklypo dalis; iš viso 0,1369 ha sklypo už 136 900,00 Lt kainą. Byloje nustatyta, kad E. V. ir S. V. iki ginčijamo turto perleidimo sandorio sudarymo nebuvo pažįstami, o R. J. ir S. V. – buvo pažįstami, turėjo tarpusavio piniginių įsipareigojimų. E. V. ir R. J. ginčijamų sandorių sudarymo metu irgi vienas kitą pažinojo. Apeliantas E. V. paaiškino, kad R. J. jam pasiūlė įsigyti 40/100 dalis ginčo žemės sklypo, jog ateityje jį perparduoti brangiau. Pagal E. V. ir R. J. žodinį susitarimą E. V. sumokėjo 54 760,00 Lt už 40/100 dalis ginčo žemės sklypo bei gyventojų pajamų mokestį, o R. J. įsipareigojo minėtą žemės sklypą perparduoti brangiau. E. V. gautinos pajamos nuo perparduoto ginčo turto turėjo sudaryti 200 000,00 Lt, likusi pajamų dalis turėjo likti R. J. kaip atlyginimas už turto perpardavimą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Iš nustatytų faktinių aplinkybių visumos matyti, kad ginčo turtą S. V. apeliantams pardavė nedelsiant (turtas grąžintas natūra 2009 m. kovo 13 d., perleistas 2009 m. kovo 27 d.). Ginčo turtas parduotas susitarus pažįstamiems ir turintiems tarpusavio įsipareigojimų S. V. ir R. J., taip pat R. J. įkalbėjus E. V. įsigyti ginčo turto dalį. Byloje nėra duomenų apie S. V. ir R. J. susitarimus dėl ginčo sklypo dalių kainos (tarpusavio skolų įskaitymus, tarpusavio turtinius santykius ir pan.). E. V. ir R. J. susitarė, jog už įsigytą ginčo žemės sklypą R. J. perparduos ir pagal šalių susitarimą gautą pelną E. V. ir R. J. pasidalins. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog perpardavus 40/100 dalis ginčo sklypo buvo gauti 440 000,00 Lt, iš kurių 239 689,50 Lt E. V. pervedė R. J.. Iš gautos 200 000,00 Lt sumos E. V. sumokėjo 57 000,00 Lt gyventojų pajamų mokestį.
55. Kadangi ginčo turto įgijėjų sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, kokiu būdu restituciją taikyti, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, jog apeliantai S. V. (pardavėjas), E. V. ir R. J. (pirkėjai) žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčo turtą parduoda–perka realios turto rinkos vertės neatitinkančia ir žema kaina (ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) parko, yra vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamojoje teritorijoje, 2010 m. sklypo vieno aro kaina siekė 80 351,00 Lt (2010 m. gegužės 25 d. sutarties 1.3 papunktyje nurodoma sklypo 905 000,00 Lt vertė), todėl vieno aro kaina 2009 m. negalėjo būti tik 10 000,00 Lt). E. V. ir sutuoktiniai J. ginčo turtą įsigijo sąmoningai siekdami sau neproporcingai didelės naudos. Parduodant turtą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, teismų praktikoje pagrįstai pripažįstamas ne tik turtą pardavusio, bet ir jį nupirkusio asmens nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005 ir kt.). Akcentuotina ir tai, kad turto pirkėjai privalo elgtis taip pat atsakingai, apdairiai, rūpestingai ir įvertinti galimas rizikas, ypatingai perkant turtą nedidele kaina. Šiuo atveju apeliantai E. V. ir sutuoktiniai J. nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, viršijo normalią verslo riziką, nes, kaip minėta, sąmoningai įsigijo ginčo turtą  ne turto rinkos kaina, siekdami sau didelės naudos. Todėl šiuo aspektu negali būti pripažįstami sąžiningais daikto įgijėjais. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus). Taigi, iš neteisėto nuosavybės atkūrimo proceso, jokie apeliantų E. V. ir R. J. teisėti lūkesčiai (įsigyti turtą pigiai, kad parduoti brangiai) negalėjo susiformuoti.
56. Išdėstytų argumentų pagrindu spręstina, jog nagrinėdamas šalių ginčą bei svarstydamas dėl restitucijos būdo taikymo, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę spręsti dėl turto įgijėjų sąžiningumo ir tai nereiškia, kad teismas išėjo už ieškinio ribų arba priėmė R. J. siurprizinį sprendimą. Todėl apeliantų R. J. ir E. V. skundo argumentai, jog teismas nukrypo nuo sąžiningumo prezumpcijos taikymo bei išėjo už ieškinio ribų, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl vindikacijos

57. CK 4.96 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 34 p.). Šiuo atveju ginčo turto savininkės (Lietuvos Respublikos) ir jo įgijėjų jokie prievoliniai teisiniai santykiai nesiejo. Ginčo turtas paskutiniams įgijėjams G. R. ir G. B. atiteko po sandorių, kuriuos sudarė S. V. ir E. V. bei S. V. ir R. ir D. J. ir ginčo turto savininkas (valstybė) nebuvo paskutinio sandorio šalis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo turtą grąžino valstybei ne restitucijos, o vindikacijos būdu.
58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, pasisakyta, kai žala dėl turto užvaldymo padaroma nusikalstamais vieno asmens veiksmais (suklastojant dokumentus, juos panaudojant teismo sprendimams, kurių pagrindu užvaldomas turtas, priimti) ir kaltais teisėjo veiksmais (aplaidžiai nagrinėjant civilinę bylą, kurioje priimami sprendimai, tapę pagrindu turtui užvaldyti), – už tokius teisėjo veiksmus žalą atlygina valstybė (CK 6.272 str. 2 d.). Šioje byloje nesprendžiama dėl solidarios civilinės atsakomybės taikymo kaltus veiksmus atlikusiems S. V. ir buvusiai teisėjai A. Š.. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas minėta kasacinio teismo nutartimi tiesiogiai nesivadovavo, o įvertino tai, kad esant kasacinio teismo išaiškinimui dėl valstybės atsakomybės, restitucijos modifikavimo klausimas gali būti sprendžiamas kitu būdu, ne tik ieškinio reikalavimų ribose, bet ir užtikrinant operatyvų teisinės taikos atkūrimą, taip pat, kad papildomai nereikėtų spręsti kitų teisminių ginčų, taip užtikrinant valstybės interesą atgauti neteisėtai perleistą turtą ir teisėtai vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei privataus asmens intereso realiai naudotis jam priklausiančia nuosavybe pusiausvyrą.
59. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto E. V. argumentu, kad valstybė atsakinga už nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, todėl būtų sąžininga ir teisinga, jei Lietuvos Respublika išreikalautų E. V. gautiną sumą iš kalto dėl nusikalstamos veikos padarymo asmens S. V.. Valstybei negali būti perkelta E. V. gautinos sumos iš S. V. išsiieškojimo našta. Be to iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2458-656/2018 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovams D. J. ir R. J. dėl lėšų, sumokėtų už ginčo žemės sklypo dalį, priteisimo.

Dėl restitucijos

60. Ieškovas pirmosios instancijos teismo parinkto restitucijos būdo apeliacine tvarka neskundė, tačiau sutinka su apeliantės NŽT teiginiu, jog grąžinus daiktą valstybės nuosavybėn vindikacijos būdu, negali būti taikoma dvišalė restitucija, o turi būti taikoma vienašalė restitucija grąžinant žemės sklypo perleidimo sandorių šalis į padėtį, buvusią iki ginčijamų sandorių sudarymo (CK 1.18 str., CK 6.145 str.).
61. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012 suformuota praktika. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009). Kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012 pažymėta, kad valstybinės reikšmės miško perdavimą įgijėjų privačion nuosavybėn lėmė būtent valstybės institucijų veiksmai, o atsakovai, pasitikėdami šių institucijų kompetencija ir nebūdami profesionalūs žemėtvarkininkai, neatliko jokių veiksmų, kurie būtų darę įtaką šių institucijų suklydimui nustatant grąžintinos žemės plotus. Todėl teismas, spręsdamas, jog restitucija saisto tik paskutinįjį neteisėtai perleisto miško savininką ir valstybę, užtikrino valstybės intereso atgauti neteisėtai perleistą turtą bei privataus asmens intereso realiai naudotis jam priklausiančia nuosavybe pusiausvyrą. Nagrinėjamos bylos atveju S. V., pasinaudodamas suklastotu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, sistemingai atliko nusikalstamus veiksmus ir pasiekė tikslą – valstybinės institucijos jam grąžino natūra ginčo žemės sklypą. Kaip minėta, ginčo turto įgijėjai G. B., G. R., E. V. ir sutuoktiniai J.ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo ir jokių veiksmų, galėjusių įtakoti valstybės institucijų priimtus sprendimus, neatliko. Taigi, civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012 valstybinės žemės perdavimą įgijėjų privačion nuosavybėn lėmė būtent pačių valstybės institucijų veiksmai, o nagrinėjamu atveju – valstybinės žemės perdavimą privačion nuosavybėn lėmė S. V. atliktas nusikaltimas. Todėl bylų faktinės aplinkybės panašios, nes abiem atvejais turto perdavimą įgijėjo privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai, tik vienu atveju – turto įgijėjai neatliko jokių veiksmų, kurie būtų darę įtaką šių institucijų suklydimui, o šiuo atveju – S. V. atliko aktyvius veiksmus, kurie padarė įtaką valstybės institucijų suklydimui.
62. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, taikius restituciją atsakovams G. B. ir G. R. ieškovo prašomu būdu, jie patirtų žalą, nes iš kitų atsakovų, atsižvelgiant į areštuoto turto vertę, galėtų atgauti tik nedidelę dalį už žemės sklypą sumokėtų pinigų, o vėliau turėtų reikšti valstybei ieškinį dėl jos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir atsakovai dar patirtų vykdymo išlaidas, nes turėtų pateikti teismo sprendimą antstoliui vykdyti ir todėl būtų neprotinga ir neekonomiška jiems toliau apsunkinti teisinę padėtį, kuri apsunkinta dėl valstybės kaltės jiems galint prarasti nuosavybės teisę į privačią nuosavybę, kurią manė teisėtai įgiję. Apeliantė NŽT teigia, jog valstybė, praradusi turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir nedalyvavusi žemės sklypo perleidimo sandoriuose, kaip ir paskutiniai žemės sklypo įgijėjai G. B. ir G. R., negalėtų atgauti visų sumokėtų piniginių lėšų iš atsakovų, kurių turtas areštuotas, dėl to vyktų nauji teisminiai procesai dėl žalos atlyginimo. Todėl priteisiant iš Lietuvos Respublikos atsakovams G. B. ir G. R. po 159 291,01 Eur, o Lietuvos Respublikai 95 574,60 Eur iš V. V., 127 432,80 Eur iš E. V. ir 95 574,60 Eur iš R. J. bei D. J., yra iš esmės pabloginama valstybės padėtis. Taip pat Lietuvos Respublika, atgavusi ginčo žemės sklypą iš atsakovų G. B. ir G. R., gali turėti ribotas galimybes sudaryti sandorius dėl žemės sklypo perleidimo. Žemės įstatymo 10 straipsnyje ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2 punkte aptarta, kokiais atvejais valstybinės žemės sklypai gali būti parduodami be aukciono. Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-20 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nuosavybės teisių atkūrimo tikslais, todėl neatitinka kriterijų, pagal kuriuos galėtų būti parduotas be aukciono, o aukciono būdu pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalį valstybinės žemės sklypų pardavimas galėtų vykti tik pasibaigus žemės reformai Vilniaus mieste. Taigi, apeliantės NŽT teigimu, taikius modifikuotą restituciją (priteisus iš Lietuvos Respublikos atsakovams G. B. ir G. R. po 159 291,01 Eur, o Lietuvos Respublikai iš V. V. 95 574,60 Eur, iš E. V. 127 432,80 Eur ir iš R. J. bei D. J. 95 574,60 Eur), valstybės padėtis pablogės, nes: 1) atgavusi turtą turės ribotas galimybes sudaryti sandorius dėl žemės sklypo perleidimo: a) negalės jo parduoti be aukciono, b) pardavimas aukciono būdu užsitęs (galėtų vykti tik pasibaigus žemės reformai Vilniaus mieste), 2) negalės atgauti visų sumokėtų piniginių lėšų iš atsakovų S. V., V. V., E. V. ir sutuoktinių J., todėl reikės inicijuoti naujus teisminius procesus dėl žalos atlyginimo.
63. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 16/06-69/06-10/07 pažymėjo, jog tai, kad turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Taigi, Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant šiuos klausimus svarbu vadovautis proporcingumo principu. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti.
64. Dėl proporcingumo principo yra pasisakęs ir Europos žmogaus teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07). Klaidos ar spragos, kurias valdžios institucijos padaro, turi būti aiškinamos paveiktojo asmens naudai ypač tada, kai joks kitas privatus interesas nėra pažeistas (EŽTT 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10).
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant modifikuotą restituciją ir priteisiant iš Lietuvos Respublikos paskutiniams sąžiningiems įgijėjams G. R. ir G. B., iš kurių ginčo turtas natūra grąžintinas valstybei, po 159 291,01 Eur, t. y. atlyginant jų patirtas turto įsigijimo išlaidas (318 582,02 Eur / 1 100 000,00 Lt) proporcingumo principas nepažeidžiamas. Atsakovams G. R. ir G. B. negali atitekti asmeninė ir per didelė našta, susijusi su valstybės institucijų priimtų sprendimų neteisėtumu ginčo turto nuosavybės teisių atkūrimo procese. Šiuo atveju valstybės institucijos klaidos, padarytos ginčo turto nuosavybės teisių atkūrimo procese, aiškinamos tik paskutinių sąžiningų įgijėjų naudai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog būtų neprotinga, neekonomiška, neefektyvu, neteisinga ir nesąžininga atsakovams G. B. ir G. R. toliau apsunkinti teisinę padėtį, kuri jau apsunkinta ilgą laiką (nuo 2010 m.) dėl valstybės kaltės. Suklaidintos valstybės institucijos galės išsiieškoti nuostolius, susijusius su ginčo turto praradimo ir susigrąžinimo nuostoliais, iš kaltų dėl padaryto nusikaltimo asmenų, o Lietuvos Respublika atgaus 318 582,02 Eur iš nepagrįstai praturtėjusių S. V., E. V. ir sutuoktinių J..

Dėl bylos procesinės baigties

66. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
67. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

68. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų S. V. ir V. V. teiginius, jog bylos šalimi yra ne tik S. V., bet ir atsakovai V. V., E. V., R. J. bei D. J., todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos proporcingai jų prievolių dydžiui. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės atkūrimo proceso metu būtent dėl S. V. kaltų tęstinio pobūdžio veiksmų (nusikaltimo) buvo priimti neteisėti administraciniai aktai ir jis žinojo apie neteisėtai įgytą didelės vertės turtą, kurį skubiai perleido, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai žyminį mokestį išieškojo iš nesąžiningo S. V., tarp kurio neteisėtų veiksmų ir kilusių teisinių pasekmių yra tiesioginis priežastims ryšys (CPK 96 str. 3 d., 93 str. 4d.). Atitinkamai pagrįstai priteistos ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.
69. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. ir 2017 m. liepos 5 d. nutartimis apeliantai V. yra atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Kadangi apeliaciniai skundai atmesti, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme šalims nepriteisiamos.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                             Artūras Driukas

                            Rasa Gudžiūnienė                           

                            Antanas Rudzinskas