Pirmosios instancijos teismo                                                           Civilinė byla Nr. e2A-106-544/2020

teisėjas Alfredas Juknevičius                                          Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02099-2018-3

                        Procesinio sprendimo kategorija:

(S) 

                                                                                              2.6.1.5.; 2.6.8.10.; 3.3.1.18.4.; 3.3.1.19.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2020 m. kovo 27 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Durisolis group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1175-647/2019 pagal ieškovės UAB „Durisolis group“ ieškinį atsakovei UAB „Gėlos užuovėja“ dėl skolos priteisimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Durisolis group“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Gėlos užuovėja“ 6 249,98 Eur skolą, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad tarp šalių, nepaisant to, jog nebuvo pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis, buvo susiklostę pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė, kaip pardavėja, buvo įsipareigojusi perduoti pirkėjos nuosavybėn prekes, o atsakovė, kaip pirkėja, buvo įsipareigojusi priimti prekes ir sumokėti už jas nustatytą pinigų sumą pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Ieškovė savo pareigas įvykdė tinkamai – perdavė atsakovei nuosavybėn prekes, nurodytas išrašytose sąskaitose – faktūrose. Jokių pretenzijų ar papildomų reikalavimų nuo prekių priėmimo momento atsakovė nebuvo pareiškusi, tačiau numatytų atsiskaitymo terminų nesilaikė ir iki šiol neatsiskaitė. Su atsakove ne kartą buvo susisiekta telefonu, kuri neneigė, jog šalis siejo teisiniai santykiai, tačiau vykdyti savo skolinį įsipareigojimą delsė. Ieškovė maksimaliai rūpestingai, tikėdamasis šalių bendradarbiavimo, nuolat ragino atsakovę padengti susidariusią skolos sumą, siuntė priminimus dėl skolos apmokėjimo, tačiau atsakovė į juos nesureagavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Durisolis group“ atsakovei UAB „Gėlos užuovėja“ išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2016 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016060 – 1 679,71 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 11 d.); 2016 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016061 – 586,87 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 11 d.); 2016 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016062 – 1 780,54 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 11 d.); 2016 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016064 – 607,27 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 14 d.); 2016 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016065 – 855,81 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 14 d.); 2016 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016066 – 175,93 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 14 d.); 2016 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016069 – 509,29 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 20 d.); 2016 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DG 2016070 – 54,56 Eur (apmokėjimo terminas iki 2016 m. gruodžio 20 d.), viso – 6 249,98 Eur. Atsakovė už PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes su ieškove neatsiskaitė. Rašytinė prekių pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

5. Teismas konstatavo, kad ne ant visų PVM sąskaitų faktūrų yra parašai ar įrašas, kad prekės buvo gautos, taip pat ieškovė nepateikė teismui tinkamos formos prekių gabenimo važtaraščių/kelionės lapų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų gavusi PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas prekes, prekių perdavimo – priėmimo aktų, prekių įsigijimą ir disponavimą patvirtinančių dokumentų, įrodančių, kad prekės buvo įsigytos ir perduotos jų gavėjai. Teismo nuomone, byloje nėra tinkamų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų pateikusi ir perdavusi, o ieškovė būtų gavusi ir priėmusi prekes, kad atsakovė būtų prekių pirkėja, prekes užsakinėjusi pati ar per trečiuosius asmenis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Durisolis group“ prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

7. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, įskaitant liudytojų parodymus, visiškai nenagrinėjo ir nevertino apeliantės bylos nagrinėjimo metu išdėstytų faktinių aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų bei žodinio nagrinėjimo metu pateiktų atstovės ir liudytojų paaiškinimų, dėl ko priėmė neteisingą ir absoliučiai nepagrįstą sprendimą.

8. Mano, jog visiškai įrodė, kad būtent ieškovę ir atsakovę siejo pirkimo – pardavimo santykiai, kadangi iš visų pateiktų su procesiniais dokumentais įrodymų bei liudytojų paaiškinimų yra akivaizdu, kad apeliantės išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytos prekės atsakovei buvo pristatytos, perduotos ir panaudotos atsakovės statybos objekte, už kurias pastaroji turi pareigą atsiskaityti. Tuo tarpu teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, nesant tarp šalių sudarytos rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, apeliantės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos – faktūros neturi įrodomosios reikšmės.

9. Teigia, jog teismas visiškai neanalizavo ir nevertino aplinkybių, susijusių su prekių tiekėja MB „Green Materials“, kurios yra reikšmingos ir esminės nustatant susiklosčiusių tarp apeliantės ir atsakovės santykių pobūdį. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad MB „Green Materials“ statybines medžiagas tiekdavo atsakovei taip pat, kaip ir ieškovė, nupirkdama prekes iš UAB „Lankava“ įmonės ir po to išrašydama sąskaitas atsakovei už prekes, už kurias atsakovė privalėjo atsiskaityti. Taigi, ir apeliantės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, kurių yra iš viso net aštuonios ir kurios yra pasirašytos atsakovės atstovo, patvirtina tęstinio pobūdžio pirkimo – pardavimo santykius tarp šalių, susiklosčiusius žodinės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu.

10. Nurodo, kad ieškovė, kaip ir prekių tiekėja MB „Green Materials“, statybines medžiagas atsakovės objektui įsigydavo iš įmonės UAB „Lankava“, ką patvirtina ir įrodo UAB „Lankava“ išrašytos ieškovei PVM sąskaitos – faktūros. UAB „Lankava“ ne tik pardavė ieškovei prekes, bet ir pati pristatė jas į atsakovės statybos objektą. Tai patvirtina PVM sąskaitose – faktūrose įrašytas įrašas „prekių pristatymas“ bei su apeliantės rašytiniais paaiškinimais pateikti UAB „Lankava“ krovinių važtaraščiai. Tačiau teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ieškovės pateikti krovinio važtaraščiai neįrodo, kad atsakovė būtų gavusi nurodytas prekes, nes krovinio važtaraščiai neatitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (toliau – KTK) keliamų reikalavimų važtaraščio formai ir turiniui. Priešingai, sistemiškai nagrinėjant KTK 29 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 35 straipsnį, yra akivaizdu, jog krovinio važtaraščių forma ir jų nepasirašymas patys savaime dar neleidžia pripažinti neabejotino prekių neperdavimo atsakovei fakto bei nedaro šių krovinio važtaraščių negaliojančiais, kadangi aktualus yra jų turinys, o ne forma. Teismas nevertino to, kad pateiktuose krovinio važtaraščiuose aiškiai nurodytas vežėjas, vežamos prekės, kurios sutampa su prekėmis, išvardintomis apeliantės išrašytose atsakovei PVM sąskaitose – faktūrose, automobilio markė, vairuotojo kontaktai ir kt.

11. Teigia, jog atsakovės nurodomi teiginiai, kad ieškovės pateiktas PVM sąskaitas – faktūras pasirašė tam neturintis įgaliojimų asmuo ir kad atsakovės bendrovėje visą laiką buvo ir yra nusistovėjusi tvarka, jog sutartis, išrašomas sąskaitas pasirašinėdavo tik direktorius, jam nebūnant ilgesnį laiką – pats akcininkas, neatitinka tikrovės. Atsakovo bendrovėje dirbančiam vadybininkui V. B. buvo suteikta daug daugiau įgaliojimų, negu paprastam vadybininkui, ką įrodo jo dalyvavimas atsakovės sudarytoje komisijoje, surašant defektinį aktą dėl rangovo UAB „Tycroc“ atliktų papildomų statybos darbų, taip pat V. B. buvo įgaliotas priimti ir pasirašyti UAB „Tycroc“ atliktų darbų priėmimo aktus. Be to, į bylą yra pateikta V. B. darbo sutartis, kurioje aiškiai yra įrašytos jo pareigos – vadybininkas, o ne sargas, bei jo parašai tiek ant MB „Green Materials“ PVM sąskaitų – faktūrų už statybines medžiagas, kurios nebuvo ginčijamos ir visiškai yra apmokėtos, tiek ir ant kitų ieškovės ir atsakovės pateiktų dokumentų.

12. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Gėlos užuovėja“ prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Nurodo, kad teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad šalių nesiejo pirkimo pardavimo santykiai. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė iš jos pirko prekes. Pirkimo – pardavimo santykių egzistavimo ir prekių pardavimo atsakovei fakto nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas: nėra jokių šalių susirašinėjimo ar kitokio bendravimo ikisutartinių santykių stadijoje įrodymų, rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, prekių užsakymų, prekių gabenimą (perdavimą) atsakovei patvirtinančių įrodymų, dalies skolos apmokėjimo faktą pagrindžiančių įrodymų, įrodymų, kad atsakovė kokia nors forma pripažino skolos egzistavimą ar kad jos objekte buvo panaudotos ieškovės prekės. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė iš ieškovės prekių nepirko ir  jų negavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nepriklausomai nuo to, ar apeliantas savo reikalavimus grindžia šiuo pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012).

16. Įstatymu draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tuo atveju, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, tačiau toks pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų materialių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; kt.).

17. Kasacinio teismo praktikoje nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).

18. Nagrinėjamoje byloje teismas darė išvadą, kad neįrodyta, jog ieškovę ir atsakovę siejo pirkimo – pardavimo santykiai. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė vykdė objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., renovaciją/kapitalinį remontą. Statybos darbus objekte vykdė keli rangovai su jais sudarytų rašytinių sutarčių pagrindu. Vienu iš rangovų buvo UAB „Tycroc“ (2016 m. rugpjūčio 29 d. Statybos rangos sutartis). Tuo pačiu darbų atlikimui buvo sudarytos sutartys su prekių tiekėjais UAB „Lankava“ ir MB „Greenmaterials LT“. Ieškovės teigimu, nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio atsakovės administraciniame pastate vyko statybos darbai, kuriuos atliko rangovė UAB „Tycroc“; tuo metu atsakovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais ir neturėjo finansinių galimybių pati nupirkti ir apmokėti visas statybines ir kitas medžiagas, reikalingas vykdomoms statyboms jos administraciniame pastate. Atsakovės teigimu, ieškovė jos prekių tiekėja nebuvo, tarp jų nebuvo sudarytos nei rašytinės, nei žodinės prekių tiekimo ar pirkimo – pardavimo sutarties; dalį medžiagų, reikalingų renovacijai, atsakovė pirkdavo savo vardu ir sąskaita iš MB „Greenmaterials LT“, iš UAB „Lankava“ ir kt., o dalį medžiagų įsigydavo darbus vykdę rangovai; atsakovė tvirtina pilnai atsiskaičiusi su rangove UAB „Tycroc“, apmokėdama UAB „Tycroc“ išrašytas sąskaitas, kurios apėmė ir UAB „Tycroc“ savo vardu iš UAB „Lankava“ įsigytas rangos darbų vykdymui objekte reikalingas prekes.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus šalių dėstomas pozicijas ir byloje esančių įrodymų visumą, yra pagrindo manyti, jog tuo metu, kai buvo išrašytos ieškovės PVM sąskaitos – faktūros, ieškovė užsakymą prekėms įsigyti gavo iš UAB „Tycroc“, o ne iš atsakovės, todėl galimai būtent šiuos du juridinius asmenis galėjo sieti pirkimo pardavimo santykiai, o UAB „Tycroc“, pasinaudodama atsakovės vardu, savo reikmėms užsakė ir įsigijo iš ieškovės prekių, už kurias  neatsiskaityta. Bylos duomenys rodo, kad UAB „Tycroc“ su ieškove buvo susijusi verslo santykiais, nes liudytoju apklaustas UAB „Tycroc“ vadovas A. B. iš esmės patvirtino, jog atsakovė UAB „Tycroc“ yra skolinga. Atsižvelgiant į tai, logiškas ir labiau tikėtinas atsakovės teiginys, jog UAB „Tycroc“ galimai yra suinteresuota sau palankia bylos baigtimi, nes, teismui netenkinus ieškinio, būtent UAB „Tycroc“ turėtų sumokėti už jos pas ieškovę užsakytas ir į statybos objektą pristatytas prekes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas vien tik tarp ieškovės UAB „Durisolis group“ ir atsakovės UAB „Gėlos užuovėja“ susiklosčiusius pirkimo pardavimo santykius, bet visiškai neįvertinęs teisinių santykių, susiklosčiusių dėl daugeliu atveju tapačių prekių pirkimo pardavimo tarp ieškovės ir UAB „Tycroc“ bei darydamas išvadą, jog nėra įrodymų, kad ieškovė būtų perdavusi prekes atsakovei, o atsakovė jas užsakiusi, gavusi ir priėmusi, nusprendė ir dėl UAB „Tycroc“ teisių ir pareigų, nors jis dalyvaujančiu asmeniu byloje nebuvo.

20. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kas 2016 m. lapkričio mėnesį į renovuojamą statybos objektą (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., pristatė (pardavė) statybos darbams atlikti reikalingas statybines ir kitas medžiagas (CPK 178 straipsnis). Iš pateiktų išrašų apie gautas sąskaitas faktūras iš prekių tiekėjų UAB „Lankava“ ir MB „Green Materials“ matyti, kad šituo laikotarpiu nei prekių tiekėjos MB „Green Materials“, nei UAB „Lankava“ atsakovei į objektą prekių netiekė, nors 2016 m. lapkričio mėnesį statybos darbai minėtame statybos objekte vyko. 2018 m. rugpjūčio 22 d. elektroniniu laišku, skirtu ieškovei, UAB „Tycroc“ vadovas paaiškino, jog pagal visas sąskaitas, išrašytas atsakovei, visos medžiagos buvo panaudotos objekte, kur UAB „Tycroc“ buvo rangove; taip nurodė, kad nepasirašė atliktų darbų aktų ir nenori apmokėti už darbus. Pažymėtina, kad 2017 m. birželio 2 d. raštu UAB „Tycroc“ ragino atsakovę atsiskaityti, nurodydama, jog buvo atlikti papildomi darbai, už kuriuos atsakovė neatsiskaitė, o, esant ginčui, bus pateiktos iš tiekėjo UAB „Lankava“ sąskaitos. Tai rodo, kad UAB „Tycroc“ iš tiesų pirkdavo medžiagas iš UAB „Lankava“, su kuria atsakovė buvo sudariusi sutartį savo įsipareigojimų vykdymui. Pats teismas ginčijamame sprendime iš esmės pripažįsta, kad UAB „Tycroc“ vadovo A. B. parodymai yra svarbūs, tačiau byloje jis apklaustas tik kaip fizinis asmuo, nors teisiniai santykiai buvo susiklostę su UAB „Tycroc“, kurios pozicija, teisėjų kolegijos nuomone, bylos visapusiškam, pilnam ir objektyviam išnagrinėjimui yra reikšminga.

21. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai nustatomas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas besąlygiškai; apeliacinės instancijos teismas šio proceso teisės normos pažeidimo negali ištaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2006; 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2008). Priešingu atveju bylos šalys ir kiti joje dalyvaujantys (suinteresuoti dalyvauti) asmenys prarastų galimybę į tinkamą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumas reiškia, kad teismo sprendimas turi būti grindžiamas galiojančia teise, o pagrįstumas – kad teisė buvo taikyta teismo nustatytiems faktams, kurie nustatyti įstatymo numatytais įrodymais, teisėtomis įrodinėjimo priemonėmis ir įrodymus tinkamai įvertinus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007). Sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2008). Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013).

23. CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 185 straipsnio nuostatas, todėl teismo išvadų nėra pagrindo pripažinti teisėtomis ir pagrįstomis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, apsiribojo formaliu nurodymu, jog liudytojų parodymus laiko šališkais ir nevertina, nes liudytojai susiję su bylos šalimis darbiniais ar verslo santykiais. Tačiau, kolegijos nuomone, vien toks formalus liudytojų parodymų vertinimas šios bylos kontekste, neatsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, nėra tinkamas. Liudytojų parodymai yra subjektyvaus pobūdžio, o aplinkybės, jog asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Tačiau vertinant šalių ir liudytojų paaiškinimus pagal CPK 185 straipsnį kartu turi būti remiamasi ne tik jų patikimumo principu, bet turi būti vertinamas ir jų sąryšis su visų byloje surinktų įrodymų visetu, atsižvelgiant į tai, ar parodymai nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, ar faktiniai duomenys gauti tiesiogiai ar netiesiogiai, ar asmens gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją yra normalus, ar asmuo sugeba būti pakankamai objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Iš vienos pusės, šioje byloje liudytojai gali būti suinteresuoti duoti parodymus vienos iš šalių arba byloje dalyvaujančių asmenų naudai, tačiau, iš kitos pusės, faktines aplinkybes apie statybos objekte susiklosčiusius santykius dėl statybos medžiagų pirkimo, tiekimo ir kitas su tuo susijusias aplinkybes gali žinoti ne pašaliniai, o tik tie asmenys, kurie tuose santykiuose dalyvavo. Todėl teismas įrodymus turi įvertinti ne formaliais kriterijais, o byloje esančių įrodymų viseto ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste turi motyvuoti ir pagrįsti, kokių duomenų pagrindu laiko, kad tam tikrais įrodymais yra pagrindas nesivadovauti.

24. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pakankamai daug dėmesio skiria PVM sąskaitos – faktūros paskirčiai, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau, kokią tai turi reikšmę ginčo civiliniams santykiams, tinkamai nepagrindė. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereglamentuoja civilinių pirkimo pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Remtis PVM sąskaita faktūra galima siekiant patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, vertinant ją kartu su kitais įrodymais, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar kitokie sutartiniai santykiai. Kilus ginčui, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Todėl šios bylos atveju žodinės pirkimo pardavimo sudarymo faktą  ir faktą, tarp kokių šalių sutartis buvo faktiškai sudaryta, gali patvirtinti ne tik PVM sąskaitų faktūrų duomenys, bet ir kitos leistinumo bei sąsajumo reikalavimus atitinkančios įrodinėjimo priemonės, numatytos CPK 177 straipsnyje, įskaitant dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, kitus dalyvaujančių byloje asmenų bendradarbiavimą patvirtinančius įrodymus. Kaip jau aukščiau nutartyje nurodyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino įrodymų visumos ir ne visų įrodymų visumos pagrindu padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių nebuvo susiklostę pirkimo pardavimo santykiai.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė bylos teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių, įskaitant ir UAB „Tycroc“ statusą nagrinėjame ginče bei jos poziciją nagrinėjamame teisiniame santykyje, kas lėmė nepakankamą teismo sprendimo motyvavimą, dėl liko neatskleista bylos esmė, todėl padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados, kad pirkimo pardavimo sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, nėra pagrindo pripažinti teisėta ir pagrįsta. Šiuo atveju nurodyti klausimai pirmosios instancijos teisme tinkamai išnagrinėti nebuvo, kaip minėta, UAB „Tycroc“ nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, nors procesinis sprendimas ieškinį atmesti turi reikšmės jos materialioms teisėms ir pareigoms, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).  

26. Skundžiamą sprendimą panaikinus dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su ginčo esme, teisėjų kolegija nepasisako, nes teisinės ir faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo esme, bus tiriamos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesprendžia apeliantės prašymo prijungti prie šios bylos teikiamus papildomus įrodymus – krovinio važtaraščius ir UAB „Lankava“ informacinį pranešimą, nes tai taip pat turės išspręsti pirmosios instancijos teismas.

27. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, apeliantei turi būti grąžintas žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kitų bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis). 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Durisolis group“ (juridinio asmens kodas 302556098) grąžinti 141 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. balandžio 24 d., mokesčio grąžinimą pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija:                                                                                                                Ramunė Čeknienė

Laimantas Misiūnas 

Laimutė Sankauskaitė