Administracinė byla Nr. A-2151-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00370-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 6.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. Sr-5398 „Dėl piniginės socialinės paramos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės Visuomeninių administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 162; 3) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją išmokėti jam 1 050 Lt (304,10 Eur) socialinę pašalpą.

Pareiškėjas nurodė, jog 2014 m. rugsėjo 8 d. pateikė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui prašymą–paraišką skirti jam socialinę paramą už 2014 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius Sprendimu neskyrė jam socialinės pašalpos, nes jis neinformavo apie 2014 m. balandžio 29 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –ir VMI) jam pervestą 159 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permoką. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Ginčų komisijai, kuri 2014 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 162 skundą atmetė. Pareiškėjas nurodė, kad apie VMI jam pervestą 159 Lt GPM permoką sužinojo 2014 m. gegužės mėnesį, pripažino, jog apie šią išmoką Socialinės paramos skyriui nepranešė, nes manė, kad pranešti apie gautą išmoką neprivalo.

Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 3 punktas, įpareigojantis piniginę socialinę paramą gaunantį nepasiturintį gyventoją per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, turi būti aiškinamas sistemiškai su Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, pateikiančia išsamų sąrašą pajamų, įskaitomų skiriant socialinę paramą. Pareiškėjas teigė, kad į nurodytą sąrašą nėra įtraukta VMI grąžinama GPM permoka. Pareiškėjo teigimu, net ir pripažinus VMI grąžinamą GPM permoką pajamomis, įskaičiuojamomis skiriant socialinę pašalpą, apie kurias jis privalėjo pranešti Socialinės paramos skyriui, Sprendime jam pritaikyta sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui.

Pareiškėjas teigė, kad Socialinės paramos skyrius, spręsdamas dėl sankcijos taikymo, turėjo vertinti jo iš VMI gautos išmokos, apie kurią jis neinformavo, dydį. Socialinė pašalpa – tai lėšos, būtinos tenkinti elementariausius pareiškėjo kasdienius materialius poreikius, todėl jis negali prarasti teisės ją gauti vien dėl formalaus ir mažareikšmio pažeidimo.

Pareiškėjo atstovas teismo prašė ištirti, ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 1-24 patvirtinto Socialinės pašalpos Panevėžio miesto nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 35 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės savivaldybės administracijai, teikiant piniginę socialinę paramą, netaikyti sankcijos – 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą, jei piniginės socialinės paramos gavėjas nevykdo Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, neprieštarauja Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktui.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, pateikdamas 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti, įsipareigojo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą. Pareiškėjas savivaldybės administracijai 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. birželio 5 d. ir 2014 m. rugsėjo 8 d. teikė prašymus–paraiškas piniginei socialinei pašalpai gauti, kurioje patvirtino, kad paskutinį kartą (2013 m. rugsėjo 3 d.) pateikta informacija nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia, bei įsipareigojo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą. Atsakovas akcentavo, jog iš pareiškėjo pateikto 2014 m. rugsėjo 10 d. banko sąskaitos išrašo matyti, kad jam buvo grąžinta 159 Lt GPM permoka, kuri, atsakovo teigimu, atitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte nustatytas kitas faktiškai gaunamas pinigines lėšas, apie kurių gavimą pareiškėjas neinformavo taip, kaip nustato Įstatymas. Pareiškėjui nesilaikius pareigos pranešti savivaldybės administracijai apie gautą išmoką, kuri turėjo įtakos pareiškėjui skiriamos piniginės socialinės paramos dydžiui, buvo nustatyta 212 Lt (61,40 Eur) permoka, todėl savivaldybės administracija, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 25 straipsnio 3 punktu, atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2014 m. rugsėjo–lapkričio mėnesius bei pareikalavo grąžinti 212 Lt (61,40 Eur) permoką už 2014 m. balandžio–rugpjūčio mėnesius.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo V. C. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Socialinės paramos skyriui 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 8980 pareiškėjui skyrus socialinę pašalpą už 2014 m. kovo–gegužės mėnesius ir 2014 m. balandžio 29 d. VMI grąžinus 159 Lt GPM permoką, atsirado pagrindas pareiškėjui perskaičiuoti socialinę pašalpą už 2014 m. kovo–gegužės mėnesius, o pareiškėjui atsirado Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatyta pareiga pranešti apie jo faktiškai gautas kitas pinigines lėšas per mėnesį nuo šių pajamų gavimo dienos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pripažino, jog apie grąžintą GPM permoką jis sužinojo 2014 m. gegužės mėnesį, tačiau per mėnesį Socialinės paramos skyriui nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą (papildomai gautas pajamas). Teismas pažymėjo, jog pildydamas prašymą–paraišką, pareiškėjas privalėjo atkreipti dėmesį į II dalies (Pajamos) lentelės 27 punktą – ,,ir kitos faktiškai gautos lėšos (grąžintos gyventojų pajamų mokesčio permokų sumos ir kt.)“ bei IV dalies (Piniginės socialinės paramos teikimas) 3 punktą, kuriuo įsipareigojo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie jam Įstatymu nustatytą pareigą papildomai buvo informuotas ir informaciniu lapeliu, kuris įteikiamas užregistravus prašymą–paraišką. Šis informacinis lapelis pareiškėjui buvo įteiktas 2013 m. rugsėjo 3 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savivaldybės administracijai taip pat buvo pateikęs prašymus–paraiškas piniginei socialinei paramai gauti 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. birželio 5 d. ir 2014 m. rugsėjo 8 d., kuriuose patvirtino, kad paskutinį kartą (2013 m. rugsėjo 3 d.) pateikta informacija nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia, kad jam įteiktas informacinis lapelis, bei įsipareigojo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jis nežinojo, jog VMI grąžinta GPM permoka įskaitoma į pajamas skiriant piniginę socialinę paramą ir atsiranda Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatyta pareiga.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, jog Socialinės paramos skyriaus paskirta sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad socialinė pašalpa yra viena iš socialinės paramos rūšių, kurią skaičiuoja ir išmoka Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius. Šią administracinę paslaugą jis teikia vadovaudamasis Aprašo nuostatomis. Teismas pažymėjo, jog Aprašo VII skyrius „Socialinės pašalpos neskyrimas arba nutraukimas“ aiškiai apibrėžia Socialinės paramos skyriaus veiksmus, kuriuos jis privalo atlikti, kai socialinę pašalpą gaunantis asmuo nevykdo Apraše jam nustatytų pareigų. Teismas akcentavo, kad iš Aprašo 35 punkto formuluotės matyti, jog tuo atveju, kai vienas gyvenantis asmuo per mėnesį nepraneša apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į socialinę pašalpą arba socialinės pašalpos dydžiui, išskyrus atvejį, kai dėl pasikeitimų ar aplinkybių nesusidarė socialinės pašalpos permoka – išmokėta ne didesnė negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, socialinė pašalpa, Socialinės paramos skyrius neturi diskrecijos teisės spręsti atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes, šis privalo socialinės pašalpos 3 mėnesius neskirti ar 3 mėnesius nutraukti jos teikimą. Tai, kad Socialinės paramos skyriui nenumatyta galimybė, teikiant piniginę socialinę paramą, netaikyti šios sankcijos, patvirtina ir sisteminė Aprašo nuostatų analizė.

Teismas konstatavo, kad Socialinės paramos skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui socialinę paramą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, bei priteisti pareiškėjui 1 050 Lt (304,10 Eur) socialinę pašalpą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais šių teisės normų išaiškinimais, netenkino pareiškėjo prašymo ištirti Aprašo 35 punkto atitikimo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo išdėstyta abejonė dėl Aprašo 35 punkto galimo prieštaravimo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktui, neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Toks prašymo pagrindimas bei pareiškėjo argumentai dėl siekio išsiaiškinti, ar tokia tvarka yra teisėta, nepagrindžia būtinybės pradėti norminio administracinio akto tyrimo. Teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl Aprašo neteisėtumo, t. y. akto teisėtumą galima įvertinti be išsamaus tyrimo.

III.

Pareiškėjas V. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti Aprašo atitikimą Įstatymui. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies reikalavimą, nes nepriėmė nutarties, kuria būtų atsisakęs tirti norminio teisės akto teisėtumą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumo grindžiamas vien bendro pobūdžio teiginiais, kad pareiškėjas nereiškė konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų teisės aktų. Pareiškėjas akcentuoja, kad prašyme nurodė konkretų Aprašo punktą, išanalizavo tiek aukštesnės, tiek ir žemesnės galios teisės aktų turinį, atskleidė jų prieštaravimą.

Pareiškėjas teigia, kad norminio teisės akto ištyrimas buvo būtinas tinkamai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad pareiškėjas privalėjo pranešti Socialinės paramos skyriui apie gautą GPM permoką, turėjo būti vertinama, ar pagrįstai atsakovas pasinaudojo savo diskrecijos teise spręsdamas dėl sankcijos – 3 mėnesiams nutraukti socialinės pašalpos mokėjimą –taikymo. Pareiškėjas teigia, jog neištyrus Aprašo teisėtumo, toks vertinimas tapo nebeįmanomas.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 43 punktas priskiria socialinės pašalpos, nustatytos Įstatymu, teikimą ir piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimą nurodytame įstatyme nustatytose savivaldybėse prie savarankiškųjų savivaldybių funkcijų. Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tirti norminio akto teisėtumą, nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes ši teisės norma tik paveda savivaldybės tarybai patvirtinti piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą ir apibrėžia, koks turėtų būti tokio aprašo reguliavimo dalykas, tačiau tai nereiškia, kad savivaldybės taryba turi teisę tvirtinti bet kokį paramos teikimo tvarkos aprašą, net ir nustatantį skirtingas taisykles nei Įstatymas.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas dėsto argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas papildomai akcentuoja, kad Aprašas yra parengtas ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ir joms neprieštarauja. Atsakovas paaiškina, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas suteikia teisę savivaldybės administracijai 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 3 mėnesius nutraukti jos teikimą vienam gyvenančiam asmeniui, jeigu jis nevykdo Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, todėl Savivaldybės administracija šia teise pasinaudojo priimdama Sprendimą. Atsakovas pažymi, jog Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos yra perkeltos į Aprašo 35 punktą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją socialinė pašalpa teikiama taikant Įstatymo nuostatas tiek, kiek socialinės pašalpos teikimo nereglamentuoja šio straipsnio 1 dalies nuostatos. Atsakovas teigia, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog savivaldybės taryba tvirtina socialinės pašalpos teikimo tvarkos aprašą, jame nustato pagrindus, kuriems esant socialinė pašalpa didinama, mažinama, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui V. C. skirti piniginę socialinę paramą 2014 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 3 d. Socialinės paramos skyriui padavė prašymą–paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti Nr. 25843 (b. l. 40–44). Socialinės paramos skyriaus 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 35650 (b. l. 39) pareiškėjui nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. buvo skirta kas mėnesį mokama 350 Lt socialinė pašalpa. Pareiškėjas prašymus–paraiškas Socialinės paramos skyriui teikė 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. birželio 5 d. (b. l. 25, 29, 34–36) ir Socialinės paramos skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d., 2014 m. kovo 18 d., 2014 m. birželio 10 d. sprendimais (b. l. 24, 28, 32) pareiškėjui nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo skirta kas mėnesį mokama 350 Lt socialinė pašalpa. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 8 d. Socialinės paramos skyriui padavė naują prašymą–paraišką dėl piniginės socialinės paramos skyrimo nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. (b. l. 20), tačiau Socialinės paramos skyriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 2482 „Dėl permokos nustatymo“ (b. l. 17) buvo apskaičiuota 212 Lt permoka, susidariusi nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio dėl pareiškėjo 2014 m. balandžio mėnesį gautų 159 Lt (GPM permokos gražinimas). Socialinės paramos skyriaus 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. Sr-5398 „Dėl piniginės socialinės paramos“ (b. l. 6) buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymo–paraiškos ir 3 mėnesius (nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio) neteikti piniginės socialinės paramos (socialinės pašalpos), nes pareiškėjas Socialinės paramos skyriaus neinformavo apie 2014 m. balandžio mėnesį gautas pajamas – 159 Lt. Sprendimu pareiškėjo taip pat prašoma sugrąžinti susidariusią paramos permoką – 212 Lt. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį skundė Ginčų komisijai, kuri 2014 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 162 (b. l. 7–8) pareiškėjo skundą atmetė.

Nesutikdamas su Sprendimu 3 mėnesius neskirti piniginės socialinės paramos bei Ginčų komisijos sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti šiuos sprendimus bei Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įpareigoti jam išmokėti 1 050 Lt (304,10 Eur) socialinę pašalpą. Panevėžio apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra pagrįsti bei teisėti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia dviem argumentais: kad Sprendimu jam pritaikyta sankcija laikinai nemokėti piniginės socialinės paramos yra neproporcinga ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti Aprašo nuostatų atitikimą Įstatymui.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (ginčui aktuali 2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-621 redakcija). Įstatymo 6 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant asmuo įgyja teisę į socialinę pašalpą, kuri, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsniu yra viena iš piniginės socialinės paramos rūšių, o Įstatymo 8 straipsnyje yra išvardytos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 9 dalimi, jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio (bet ne jo dydžio) pasikeitimo, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui pradėjus gauti ilgalaikės socialinės globos paslaugas socialinės globos įstaigoje ir kita), paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo. Įstatymo 25 straipsnio 3 punktas nustato piniginę socialinę paramą gaunančio asmens pareigą per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, o šios pareigos asmeniui neįvykdžius, savivaldybės administracija, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, turi teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą vienam gyvenančiam asmeniui. Dėl piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų kaltės neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimo tvarka nustatyta Įstatymo 26 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog gyventojams, gaunantiems piniginę socialinę paramą, yra nustatyta pareiga pranešti apie tokias pasikeitusias aplinkybes, kurios turi įtakos pačios teisės į piniginę socialinę paramą turėjimui arba tokios paramos dydžiui, t. y. susijusias su turimo turto verte, pajamomis, Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų atitikimu, o šios pareigos neįvykdžius, gali būti taikomos Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkte ar 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos (2015 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-285-624/2015).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad asmens pareiga, šiuo atveju piniginę socialinę paramą teikiančiai institucijai, laiku pateikti teisingą informaciją, būtiną skiriant socialinę paramą, nes tokios pareigos vykdymas, ypač tais atvejais, kai asmuo ne pateikia tam tikrą neteisingą informaciją, o tam tikrų duomenų iš viso nepateikia, yra saistomas asmens žinojimo ir / ar galimybės žinoti apie būtinybę tokius duomenis pateikti, jų įtaką paramos skyrimui ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015).

Kaip buvo pažymėta, Sprendimas pareiškėjui nuo 2014 m. rugsėjo iki 2014 m. gruodžio mėnesio neskirti piniginės socialinės paramos buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatytą pareigą ir atsakovui nepranešė apie tai, jog gavo 159 Lt pajamų, dėl ko 2014 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais susidarė paramos permoka – 212 Lt.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui 2014 m. balandžio mėnesį VMI gražino 159 Lt GPM permoką (b. l. 19). Pareiškėjas neneigia, kad apie tai jis neinformavo Socialinės paramos skyriaus. Byloje taip pat nėra ginčo dėl apskaičiuotos socialinės pašalpos permokos.

Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio, nustatančio socialinės pašalpos dydį, 1 dalimi, socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos. Šioje teisės normoje pateikiamas pajamų sąrašas. Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pajamų yra išskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, šios pajamos įskaitomos išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis mokesčio permoką apibrėžia kaip mokesčių mokėtojo sumokėtą per didelę mokesčio sumą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie pareigą pranešti apie gautą GPM permoką. Prašymo–paraiškos, kurią pareiškėjas užpildė ir atsakovui pateikė 2013 m. rugsėjo 3 d., II dalies (Pajamos) lentelės, kurioje išvardytos pajamų rūšys bei pateikti pavyzdžiai, 27 punkte nurodytos ,,kitos faktiškai gautos lėšos (grąžintos gyventojų pajamų mokesčio permokų sumos ir kt.)“. 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymo–paraiškos IV dalyje (Piniginės socialinės paramos teikimas) 3 punkte nustatytas pareiškėjo įsipareigojimas per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą. Kaip buvo nustatyta, pareiškėjas į Socialinės paramos skyrių dėl piniginės socialinės paramos skyrimo kreipėsi 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. birželio 5 d. ir 2014 m. rugsėjo 8 d., ir pateiktuose prašymuose–paraiškose patvirtino, kad paskutinį kartą (2013 m. rugsėjo 3 d.) pateikta informacija nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teisės normų nuostatas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui gražinta 159 Lt GPM permoka laikytina pareiškėjo pajamomis, apie kurias jis, vadovaujantis Įstatymo 25 straipsnio 3 punktu turėjo informuoti atsakovą, o jam to nepadarius, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, turėjo teisę 3 mėnesius pareiškėjui neteikti piniginės socialinės paramos.

Taigi Sprendimas formaliai yra teisėtas, nes atsakovas turėjo teisę atsisakyti skirti kompensaciją pareiškėjui, tačiau šioje byloje aktualus klausimas, ar toks sprendimas yra teisingas. Pareiškėjo manymu, Sprendimas nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. neteikti piniginės socialinės paramos nėra teisingas, nes jam pritaikyta sankcija nėra proporcinga padarytam Įstatymo nuostatų pažeidimui.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė padaręs išvadą, jog Socialinės paramos skyriui nenumatyta galimybė, teikiant piniginę socialinę paramą, netaikyti šios sankcijos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymas piniginę socialinę paramą teikiančiai institucijai nustato teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos, jei nustatomas Įstatymo pažeidimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo ginčijamo administracinio teisės akto teisėtumą bei pagrįstumą, turėjo vertinti, ar pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė yra proporcinga padarytam Įstatymo pažeidimui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011). Teismas vykdo teisingumą ir turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-422/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatyme numatytas kompensacijų, tarp jų ir piniginės socialinės paramos, neteikimas tais atvejais, kai konstatuojama, jog asmuo nevykdo savo pareigų, tarp jų ir pareigos informuoti apie gautas pajamas, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, gali būti prilyginamas sankcijos asmeniui už padarytą teisės pažeidimą taikymui (2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-422/2014).

Pažymėtina, kad griežtų sankcijų už teisės pažeidimus įtvirtinimas savaime (neįvertinus tam tikro teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo (sunkumo), masto, kitų požymių, kitų aplinkybių) negali būti aiškinamas kaip neteisingas ar neadekvatus tam tikram teisės pažeidimui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Tačiau konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus).

ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas atvejų, kai teismas, nagrinėdamas skundą, privalo panaikinti skundžiamą aktą ar jo dalį, sąrašas, tačiau šis sąrašas, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, nelaikytinas baigtiniu, nes teismas gali skundžiamą aktą (ar jo dalį) panaikinti kitais nei ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindais, jeigu juos pripažino svarbiais; nei minėtame straipsnyje, nei kitur šiame įstatyme tokių pagrindų sąrašas nėra pateikiamas, tai paliekama teismo diskrecijai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ABTĮ 89 straipsnio 2 dalis aiškintina atsižvelgiant į tai, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimą).

Taigi piniginę socialinę paramą skirstanti institucija priimdama sprendimą laikinai neteikti piniginės socialinės paramos, privalo ne tik nustatyti, ar tas teisės pažeidimas, už kurį nustatyta nurodyta poveikio priemonė, iš tikrųjų buvo padarytas ir ar jį padarė būtent tas asmuo, bet ir įvertinti to teisės pažeidimo pobūdį, visas turinčias reikšmės, taip pat ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog net ir nustačius, kad šioje administracinėje byloje ginčijamas Sprendimas yra formaliai teisėtas, turi būti vertinama, ar sprendimas laikinai neskirti socialinės paramos yra proporcinga sankcija pareiškėjo padarytam Įstatymo nuostatų pažeidimui.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas neneigia, jog net ir gavęs pajamų, apie kurias turėjo pareigą informuoti, pareiškėjas išlaikė teisę į piniginę socialinę paramą, tik ji atitinkamais mėnesiais (2014 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais) turėjo būti mažesnė. Atsižvelgęs į tai, atsakovas ne tik apskaičiavo susidariusią socialinės pašalpos permoką, kurios grąžinimo tvarka nustatyta Įstatymo 26 straipsnyje, tačiau ir nutarė laikinai – 3 mėnesius – pareiškėjui neteikti socialinės pašalpos.

Akcentuotina, jog vienas iš piniginės socialinės paramos teikimo principų yra socialinio teisingumo ir veiksmingumo principas, reiškiantis, jog piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius (Įstatymo 3 str. 3 p.). Todėl Įstatyme tokios paramos gavėjams nustatyta pareiga informuoti apie gaunamas pajamas, kurios turi įtakos ne tik mokamos piniginės socialinės paramos dydžiui, bet ir asmens teisei ją gauti. Tačiau, teisėjų kolegija įvertinusi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą pajamų sąrašą, atsižvelgusi į pareiškėjo gautų pajamų rūšį – kad tai nėra su iš darbo ar verslo gautos pajamos, šios pajamos nėra nuolatinės, daro išvadą, jog pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl šių gautų pajamų reikšmės jo gaunamos socialinės pašalpos skyrimui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi piniginės socialinės paramos paskirtį, tai, kad pareiškėjas net ir gavęs pajamų, išlaikė teisę į socialinę pašalpą, taip pat atsižvelgusi į gautų pajamų rūšį, į gautų pajamų dydį lyginant jį su pareiškėjui mokamos socialinės pašalpos dydžiu į tai, jog nenustatyta, kad pareiškėjas nepranešdamas apie gautas pajamas būtų piktnaudžiavęs savo, kaip paramos gavėjo, teisėmis, daro išvadą, jog Sprendimas netenkinti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymo–paraiškos ir 3 mėnesius (nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio) neteikti piniginės socialinės paramos, negali būti laikomas teisingu, nes juo pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė, įvertinus individualias šios bylos aplinkybes, nėra proporcinga pareiškėjo padarytam Įstatymo pažeidimui, todėl Sprendimas bei jį patvirtinęs Ginčų komisijos sprendimai naikinami.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad jis grindžiamas Įstatymo (23 str. 2 d. 3 p.), o ne Aprašo nuostatomis, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo vertinti atitinkamų Aprašo nuostatų atitikimo Įstatymui ir inicijuoti jo atitikimo vertinimo procedūrą pagal pareiškėjo prašymą. Vadovaujantis ABTĮ 112 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto ar jo dalies patikrinimo galima tik tada, kai šis norminis administracinis aktas ar jo dalis turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje.

Skunde pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją išmokėti jam 1 050 Lt (304,10 Eur) socialinę pašalpą. Pažymėtina, kad konstatavus, jog Sprendimu pareiškėjui pritaikyta sankcija nėra proporcinga ir šį Sprendimą panaikinus bei byloje nepaneigus pareiškėjo teisės nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. gauti 350 Lt mėnesinę piniginę socialinę paramą, lieka neišspręstas pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymas–paraiška teikti piniginę socialinę paramą. Akcentuotina, jog vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, nustatančia dėl piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų kaltės neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimo tvarką, pareiškėjui negrąžinus neteisėtai gautos socialinės pašalpos permokos, atsakovas turi teisę priimti sprendimą šią permoką išskaičiuoti iš piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui paskirtos piniginės socialinės paramos sumos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija negali tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl nesumokėtos socialinės pašalpos priteisimo, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų sumokėjęs atsakovo apskaičiuotą socialinės pašalpos permoką.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimas naikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies – panaikinami ginčijami Socialinės paramos skyriaus ir Ginčų komisijos sprendimai, o atsakovas įpareigojamas teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymo–paraiškos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. C. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. Sr-5398 „Dėl piniginės socialinės paramos“ ir Panevėžio miesto savivaldybės Visuomeninių administracinių ginčų komisijos 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 162.

Įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl pareiškėjo V. C. 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymo–paraiškos. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.